BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. gruodžio 19 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos panaikinimo procedūra – Žodinis Europos Sąjungos prekių ženklas „Vita“ – Sprendimas, priimtas Bendrajam Teismui panaikinus ankstesnį sprendimą – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalis (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 72 straipsnio 6 dalis) – Res judicata galia“
Byloje T‑690/18
Sony Interactive Entertainment Europe Ltd, įsteigta Londone (Jungtinė Karalystė), atstovaujama QC S. Malynicz,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą J. Crespo Carrillo ir H. O’Neill,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis
Vieta Audio, SA, įsteigta Barselonoje (Ispanija),
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2018 m. rugsėjo 10 d. EUIPO ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 695/2018-4), susijusio su registracijos panaikinimo procedūra tarp Vieta Audio ir Sony Computer Entertainment Europe,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
kurį sudaro pirmininkas A. M. Collins (pranešėjas), teisėjai M. Kancheva ir G. De Baere,
posėdžio sekretorė R. Ūkelytė, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. lapkričio 22 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. balandžio 12 d.,
įvykus 2019 m. spalio 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2001 m. liepos 6 d. ieškovė Vitakraft-Werke Wührmann & Sohn GmbH & Co. KG, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (šis reglamentas buvo pakeistas vėliau iš dalies pakeistu 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), o pastarasis – 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)), pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.
2 Pateiktas įregistruoti prekių ženklas buvo žodinis žymuo „Vita“.
3 Prekės, dėl kurių pateikta paraiška įregistruoti, be kita ko, priklausė peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9 klasei ir atitiko tokį aprašymą: „Duomenų laikmenos su įrašytomis programomis, programinė įranga; garso ir (arba) vaizdo laikmenos (ne popierinio formato), visų pirma magnetinės juostos ir kasetės, garsajuostės, kompaktinės plokštelės, DAT kasetės (skaitmeninės garsajuostės), vaizdo diskai, vaizdajuostės, eksponuoti filmai, litografijos“.
4 Prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2002 m. liepos 15 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 56/2002.
5 Prašomas prekių ženklas įregistruotas 2005 m. rugsėjo 27 d. numeriu 2290385.
6 2011 m. kovo 28 d. faksimile Forrester Ketley Ltd informavo EUIPO, kad 2011 m. kovo 16 d. Vitakraft-Werke Wührmann & Sohn perdavė jai savo teises į žodinį Europos Sąjungos prekių ženklą „Vita“, kiek tai susiję su šio sprendimo 3 punkte nurodytomis prekėmis. Forrester Ketley yra paslaugų bendrovė, kuri, be kita ko, atstovavo Sony Computer Entertainment Europe Ltd, kurios teises perėmė ieškovė Sony Interactive Entertainment Europe Ltd, kiek tai susiję su prekių ženklų teisės klausimais EUIPO.
7 Žodinis Europos Sąjungos prekių ženklas „Vita“, dėl kurio, kaip nurodyta, buvo perduota dalis teisių, buvo įregistruotas numeriu 9993361.
8 2011 m. rugsėjo 28 d. faksimile Forrester Ketley EUIPO informavo EUIPO, kad 2011 m. rugsėjo 15 d. ji perdavė ginčijamą prekių ženklą Sony Computer Entertainment Europe.
9 2011 m. spalio 14 d. kita procedūros EUIPO šalis Vieta Audio, SA pagal Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą (dabar – Reglamento 2017/1001 58 straipsnio 1 dalies a punktas) pateikė prašymą panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją visoms prekėms, kurioms skirtas šis prekių ženklas. Šiame prašyme ji tvirtino, kad ginčijamas prekių ženklas nebuvo iš tikrųjų naudojamas Europos Sąjungoje per reikšmingą penkerių metų laikotarpį – nuo 2006 m. spalio 14 d. iki 2011 m. spalio 13 d., ir kad nebuvo pagrįstų jo nenaudojimo priežasčių.
10 Reaguodama į 2012 m. gegužės 4 d. prašymą panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją Sony Computer Entertainment Europe tvirtino, kad ginčijamas prekių ženklas buvo iš tikrųjų naudojamas Sąjungoje atitinkamoms prekėms per reikšmingą laikotarpį. Ji nurodė, kad naudojo šį prekių ženklą savo nešiojamajai vaizdo žaidimų konsolei „PlayStation Vita“ ir su ja susijusiems žaidimams bei priedams. Ji patikslino, kad šios naujos konsolės pavadinimas oficialiai įvardytas 2011 m. birželio mėn., o vėliau plačiai reklamuotas iki 2011 m. spalio mėn. 2011 m. rugpjūčio mėn. konferencijoje „Gamescom“, kuri vyko Kelne (Vokietija), ji oficialiai paskelbė apie konsolės „PlayStation Vita“ išleidimą Europoje ir 2012 m. vasario 22 d. ši konsolė buvo pateikta Europos rinkai.
11 Grįsdama savo teiginius Sony Computer Entertainment Europe pateikė vieno iš savo vadovų rašytinį 2012 m. gegužės 4 d. pareiškimą ir kartu – kitą informaciją:
– 2011 m. birželio 7 d. pranešimą spaudai, kuriame paskelbtas jos naujos nešiojamos vaizdo žaidimų konsolės pavadinimas „PlayStation Vita“,
– 2011 m. birželio 7 d. interneto svetainės www.pcmag.com turinio ekrano kopiją, kurioje pateikta informacija apie šį paskelbimą,
– reklaminių brošiūrų, kurios buvo dalijamos konferencijos „Gamescom“ dalyviams, įskaitant joje dalyvavusius žurnalistus ir kuriose pateikta informacija apie konsolę „PlayStation Vita“ ir joje skirtus naudoti vaizdo žaidimus, kopiją,
– šios brošiūros viršelio, kuriame vaizduojama konsolė „PlayStation Vita“, kopiją,
– diskelį su konsolės „PlayStation Vita“ reklamai skirtais vaizdo įrašais, kurie buvo platinami per konferenciją „Gamescom“,
– įvairius spaudos straipsnius, susijusius su konsole „PlayStation Vita“, taip pat su joje skirtais naudoti žaidimais, paskelbtus oficialioje PlayStation interneto svetainėje Jungtinėje Karalystėje, kuriuose nurodytos 2011 m. birželio 7 d.–rugsėjo 22 d. datos.
– vaizdo įrašo, patalpinto YouTube vaizdo įrašų svetainėje, turinio kopiją,
– 2012 m. vasario 28 d. pranešimą spaudai dėl konsolės „PlayStation Vita“ pardavimų pasaulyje,
– oficialios PlayStation interneto svetainės Jungtinėje Karalystėje ekrano turinio kopiją, kurioje nurodyti 2012 m. ir kuri susijusi su priedais, kaip antai atminties kortele, ir su konsolei „PlayStation Vita“ skirta periferine įranga.
12 2013 m. sausio 2 d. Sony Computer Entertainment Europe atsakė į kitos procedūros EUIPO šalies 2012 m. liepos 31 d. pateiktas pastabas ir, siekdama įrodyti ginčijamo prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų visoms susijusioms prekėms, pateikė šiuos papildomus įrodymus:
– oficialios PlayStation interneto svetainės Jungtinėje Karalystėje ekrano turinio kopijas, kuriose nurodyta 2012 m. gruodžio 12 d. data ir pateikiama detali informacija apie konsolės „PlayStation Vita“ technines savybes ir specifikacijas,
– oficialios PlayStation interneto svetainės Jungtinėje Karalystėje ekrano turinio kopijas, kuriose nurodyta 2012 m. gruodžio 12 d. data ir pateikta informacija apie atnaujintą konsolės „PlayStation Vita“ programinę įrangą,
– interneto svetainės Wikipedia ekrano turinio kopijas, kuriose nurodyta 2013 m. sausio 2 d. data ir kurios susijusios su jos patronuojančiąja bendrove ir Naughty Dog, Inc., t. y. vaizdo žaidimus kuriančia JAV bendrove, kurią visiškai kontroliuoja ši patronuojančioji bendrovė,
– oficialios PlayStation interneto svetainės Jungtinėje Karalystėje ekrano turinio kopijas, kuriose nurodyta 2012 m. gruodžio 12 d. data ir pateikiami kombinuotų pasiūlymų, sudarytų iš konsolių „PlayStation Vita“, žaidimų, priedų ir kitų produktų, pavyzdžiai.
13 2013 m. balandžio 24 d. papildomose pastabose Sony Computer Entertainment Europe pridūrė, kad 2007 m. spalio 25 d. ji Sąjungos rinkai pateikė interaktyvų vaizdo žaidimą (interaktyvų akvariumą) „Aqua Vita“. Ji patikslino, kad šiuo vaizdo žaidimu nuo tos datos buvo prekiaujama Sąjungos rinkoje veikiančiose internetinėse parduotuvėse, ir nurodė su šio žaidimo pardavimais susijusią apyvartą kiekvienais metais iki 2013 m. nuo prekybos juo pradžios. Prie savo pastabų ji pridėjo, pirma, oficialios PlayStation interneto svetainės Ispanijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje ekrano turinio kopijas, kuriose nurodyta 2013 m. balandžio 24 d. data ir iš kurių matyti, kad šis žaidimas buvo siūlomas jos internetinėse parduotuvėse, ir, antra, su šiuo žaidimu susijusių įvairių straipsnių kopijas.
14 2014 m. birželio 30 d. sprendimu Anuliavimo skyrius panaikino ginčijamo prekių ženklo registraciją visoms prekėms, kurioms jis buvo įregistruotas, nuo prašymo panaikinti registraciją pateikimo dienos.
15 2014 m. rugpjūčio 28 d. Sony Computer Entertainment Europe, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais (dabar – Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniai), pateikė EUIPO apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
16 2014 m. spalio 29 d. Sony Computer Entertainment Europe pateikė rašytinį pareiškimą, jame nurodė apeliacijos pagrindus ir pridėjo papildomų įrodymų, tarp jų – vaizdo žaidimų dėžučių nuotraukų, kuriose, be atitinkamo vaizdo žaidimo pavadinimo, buvo matyti ir žymuo „PSVita“ (t. y. sutrumpinta „PlayStation Vita“ versija).
17 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu (byla R 2232/2014-5) (toliau – ankstesnis sprendimas) EUIPO penktoji apeliacinė taryba paliko galioti Anuliavimo skyriaus sprendimą ir atmetė apeliaciją.
18 Pirma, priminusi taikytinus principus (ankstesnio sprendimo 19–24 punktai), Penktoji apeliacinė taryba nagrinėjo ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų laikotarpio klausimą (ankstesnio sprendimo 25–38 punktai). Visų pirma ji nurodė, kad reikšmingas laikotarpis apėmė laiką nuo 2006 m. spalio 14 d. iki 2011 m. spalio 13 d. Be to, ji nusprendė, kad Sąjungoje ginčijamas prekių ženklas pirmą kartą konkrečiai panaudotas konferencijoje „Gamescom“, kuri vyko Kelne 2011 m. rugpjūčio 17–21 d. ir per kurią buvo platinama reklaminė medžiaga (be kita ko, brošiūrų ir CD-ROM forma), tačiau tik 2012 m. vasario 22 d., t. y. ne reikšmingu laikotarpiu, konsole „PlayStation Vita“ buvo pradėta prekiauti, be kita ko, Sąjungos rinkoje. Ji nusprendė, kad keturių mėnesių laikotarpis per reikšmingą laikotarpį (t. y. nuo 2011 m. birželio 7 d. iki spalio 13 d.) galėjo būti laikomas naudojimu pagal trukmę, jeigu visos kitos sąlygos yra įvykdytos. Galiausiai ji pažymėjo, kad vis dėlto nėra jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad konferencijoje „Gamescom“ jos dalyviams buvo išplatinta reklaminė medžiaga.
19 Antra, Penktoji apeliacinė taryba nagrinėjo naudojimo vietos klausimą (ankstesnio sprendimo 39–42 punktai). Visų pirma ji nusprendė, kad jeigu būtų įrodyta, jog reklaminė medžiaga buvo išplatinta Kelne vykusioje konferencijoje „Gamescom“, būtų aiškiai patvirtinta, kad terminas „vita“ buvo vartojamas Sąjungoje. Tuo remdamasi ji padarė išvadą, kad terminas „vita“ buvo vartojamas Sąjungoje per reikšmingą laikotarpį.
20 Trečia, Penktoji apeliacinė taryba nagrinėjo naudojimo pobūdį ir apimtį (ankstesnio sprendimo 43–52 punktai). Pažymėjusi, kad didžioji dalis Sony Computer Entertainment Europe pateiktų įrodymų, kurie apėmė reikšmingą laikotarpį, buvo reklaminė medžiaga, ji vertino, kiek prekių ženklo naudojimas reklamoje gali būti laikomas naudojimu iš tikrųjų. Šiuo klausimu ji, be kita ko, nurodė, kad reklama iki faktinio prekybos prekėmis ir paslaugomis pradžios momento paprastai prilyginama naudojimui iš tikrųjų, jeigu juo siekta sukurti šių prekių pardavimo galimybių. Ji konstatavo, kad šiuo atveju „visam pasauliui suformuoti lūkesčiai dėl naujos konsolės „PlayStation“ išleidimo [sukūrė] tikrą komercinę galią paskelbus [šios] naujos vaizdo žaidimų konsolės pavadinimą (ankstesnio sprendimo 49 punktas), paskui padarė išvadą, jog „tai, kad [Sony Computer Entertainment Europe] pateikti įrodymai [patvirtino], kad buvo platinama reklama ir imtasi parengiamųjų darbų planuojant išleisti naują konsolę į rinką, [tenkino] naudojimo iš tikrųjų sąlygas (ankstesnio sprendimo 50 punktas). Galiausiai ankstesnio sprendimo 52 punkte ji konstatavo, kad iš Sony Computer Entertainment Europe pateiktų įrodymų matyti, jog konsolės „PlayStation Vita“ išleidimui buvo gerai pasiruošta ir šis veiksmas skrupulingai suplanuotas; dėl šios konsolės pateikta informacija, kad tai nauja nešiojama vaizdo žaidimų konsolė, ir kad sukurti jai skirti nauji žaidimai.
21 Ketvirta, Penktoji apeliacinė taryba nagrinėjo, ar ginčijamas prekių ženklas buvo iš tikrųjų naudojamas atitinkamoms prekėms (ankstesnio sprendimo 53–69 punktai).
22 Šiuo klausimu Penktoji apeliacinė taryba visų pirma nurodė, kad 2001 m., kai buvo pateikta originalaus prekių ženklo paraiška, galiojo septintoji Nicos klasifikacijos redakcija, todėl reikia atsižvelgti būtent į šią redakciją. Jos teigimu, tuo metu „žaidimų konsolės“ jau buvo priskirtos prie „automatinių žaidimų, išskyrus žaidimus, už kuriuos reikia iš anksto sumokėti ir kurie gali būti naudojami tik esant televizijos imtuvui“, arba prie „žaidimų“ kategorijų, kurios abi priklausė 28 klasei, taigi, nebuvo priskirtos prie „duomenų laikmenų“ (9 klasė) arba programinės įrangos“ (ankstesnio sprendimo 53 punktas). Ji taip pat nurodė, kad nors „pramogoms skirti prietaisai, sukurti taip, kad juos galima būtų naudoti tik su televizijos imtuvu“, priklauso 9 klasei, šios prekės skyrėsi nuo prekių, kurioms buvo įregistruotas ginčijamas prekių ženklas (ankstesnio sprendimo 54 punktas).
23 Penktoji Apeliacinė taryba taip pat konstatavo, kad Sony Computer Entertainment Europe pateikė įrodymų, iš kurių matyti, kad per reklamos kampaniją, vykdytą prieš išleidžiant konsolę „PlayStation Vita“, siekta supažindinti su šia konsole ir su naujais joje naudoti skirtais žaidimais, tačiau per ją nepateikta nuorodų į „duomenų laikmenas“ arba „programinę įrangą“ (ankstesnio sprendimo 55 ir 56 punktai). Ji nusprendė, kad svarbu nustatyti, ar „naudojamos prekės turi būti suprantamos pažodžiui, t. y. kaip įvardytos (ypač duomenų laikmenos ir programinė įranga) (ankstesnio sprendimo 58 punktas), ir pažymėjo, kad „duomenų laikmenos su įrašytomis programomis“ yra įtaisai, kurių funkcija – saugoti duomenis (kaip antai „atminties kortelės, USB atmintinės, CD-ROM, standieji diskai ir t. t.“) ir kad net jeigu žaidimų konsolėse galima saugoti duomenis, tai nėra jų pagrindinė funkcija (ankstesnio sprendimo 59 punktas).
24 Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Penktoji apeliacinė taryba padarė išvadą, jog Anuliavimo skyrius teisingai nusprendė, kad visi Sony Computer Entertainment Europe pateikti įrodymai ir pateiktas vieno iš jos vadovų 2012 m. gegužės 4 d. pareiškimas patvirtina naudojimą 28 klasės prekėms, o ne ginčijamu prekių ženklu žymimoms prekėms (ankstesnio sprendimo 60 punktas).
25 Kiek tai susiję su vaizdo žaidimu „Aqua Vita“, Penktoji apeliacinė taryba, be kita ko, pažymėjo, kad Sony Computer Entertainment Europe pateiktos pardavimų statistikos nepatvirtino jokia sąskaita ar kitas įrodymas, be to, atsižvelgiant į atitinkamą rinką, t. y. visos Sąjungos rinką, iš pateiktos statistikos nematyti, kad šis žaidimas būtų intensyviai naudojamas, ir to, kad žaidimą galima buvo įsigyti internetinėse parduotuvėse Sąjungos rinkoje, nepakanka siekiant įrodyti ginčijamo prekių ženklo naudojimo (ankstesnio sprendimo 66 ir 68 punktai).
26 2016 m. sausio 21 d. Sony Computer Entertainment Europe šį ankstesnį sprendimą apskundė Bendrajam Teismui (byla T‑35/16). Ieškinyje ji nurodė vienintelį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu.
27 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendime Sony Computer Entertainment Europe / EUIPO – Vieta Audio (Vita) (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) Bendrasis Teismas panaikino visą ankstesnį sprendimą ex officio, remdamasis imperatyviu pagrindu, būtent – nepakankamu motyvavimu. Konkrečiai kalbant, to sprendimo 43 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš ankstesnio sprendimo neįmanoma pakankamai aiškiai nustatyti motyvų, dėl kurių Penktoji apeliacinė taryba nusprendė, kad Sony Computer Entertainment Europe neįrodė ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų tam tikroms atitinkamų prekių kategorijoms.
28 Po to, kai buvo priimtas 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886), apeliacinių tarybų prezidiumas perdavė bylą (numeriu R 695/2018-4) nagrinėti Ketvirtajai apeliacinei tarybai.
29 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) Ketvirtoji apeliacinė taryba apeliaciją atmetė. Ji išnagrinėjo ir iš naujo įvertino, ar Sony Computer Entertainment Europe pateikti įrodymai leido patvirtinti ginčijamo prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų. Vis dėlto ji kelis kartus pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendime Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) Bendrasis Teismas patvirtino tam tikras Penktosios apeliacinės tarybos išvadas.
30 Pirma, ginčijamo sprendimo 25 punkte Ketvirtoji apeliacinė taryba nurodė, kad 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendime Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) Bendrasis Teismas patvirtino ankstesnį sprendimą, kiek jis susijęs su Penktosios apeliacinės tarybos išvadomis dėl naudojimo trukmės, vietos ir pobūdžio.
31 Antra, kiek tai susiję su „duomenų laikmenomis su įrašytomis programomis“, ginčijamo sprendimo 41 punkte Ketvirtoji apeliacinė taryba nurodė, kad 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendime Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) Bendrasis Teismas pritarė Penktosios apeliacinės tarybos išvadoms, padarytoms ankstesnio sprendimo 59 ir 60 punktuose ir susijusioms su motyvais, dėl kurių su konsole „PlayStation Vita“ susiję įrodymai nepatvirtina ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų šioms prekėms, ir galutinai jas patvirtino.
32 Trečia, kiek tai susiję su „garso ir (arba) vaizdo laikmenomis (ne popierinio formato)“, ginčijamo sprendimo 55 ir 5 6 punktuose Ketvirtoji apeliacinė taryba nurodė, kad ši apibrėžtis apima ir atminties korteles, tačiau pateikti įrodymai nepatvirtino naudojimo iš tikrųjų ir šioms prekėms. Siekdama išsamumo, ginčijamo sprendimo 57 punkte ji taip pat nurodė: kadangi ieškovė tvirtino, jog konsolė „PlayStation Vita“ taip pat priklausė šių prekių kategorijai, ankstesnio sprendimo 59 punkte pateiktas pagrindimas dėl „duomenų laikmenų su įrašytomis programomis“ gali būti taikomas pagal analogiją, turint omenyje, kad garso ir vaizdo rinkmenų saugojimas nėra pagrindinė šių konsolių funkcija. Ketvirtosios apeliacinės tarybos teigimu, šį pagrindimą Bendrasis Teismas patvirtino 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) 50 punkte.
33 Ketvirta, kiek tai susiję su įrodymais, pateiktais dėl vaizdo žaidimo „Aqua Vita“, ginčijamo sprendimo 5 9 punkte Ketvirtoji apeliacinė taryba konstatavo, kad 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) 54 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ankstesnio sprendimo 61–69 punktuose Penktoji apeliacinė taryba nurodė pakankamai motyvų, kuriais remdamasi nusprendė, kad dėl vaizdo žaidimo „Aqua Vita“ pateiktais įrodymais negalima patvirtinti ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų.
Šalių reikalavimai
34 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.
35 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
36 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo du pagrindus, susijusius, pirma, su Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalies (dabar – Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 6 dalis) ir pareigos motyvuoti pažeidimu ir, antra, su Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu.
37 Ieškovės teigimu, Ketvirtoji apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalį, nes nesiėmė būtinų priemonių 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimui Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) įvykdyti. Taip ji neįvykdė savo motyvavimo pareigos.
38 Ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 41, 57 ir 59 punktuose Ketvirtoji apeliacinė taryba klaidingai konstatavo, jog Bendrasis Teismas patvirtino tam tikras Penktosios apeliacinės tarybos išvadas. Ji teigia, kad 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendime Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) Bendrasis Teismas tik padarė išvadą, kad ankstesnis sprendimas nepakankamai motyvuotas, todėl turi būti panaikintas visas. Tačiau Bendrasis Teismas nenagrinėjo ieškinio pagrindų, kuriuos jam pateikė Sony Computer Entertainment Europe, taigi, jis nepatvirtino jokių šalių argumentų motyvų pagrįstumo.
39 Vadinasi, Ketvirtoji apeliacinė taryba klaidingai neišnagrinėjo ieškovės argumentų, susijusių su tuo, ar jos pateikti įrodymai dėl konsolės „PlayStation Vita“ galėjo patvirtinti ginčijamo prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų kategorijoms „duomenų laikmenos su įrašytomis programomis“ ir „garso ir (arba) vaizdo laikmenos (ne popierinio formato)“.
40 Dėl kategorijos „garso ir (arba) vaizdo laikmenos (ne popierinio formato)“ ieškovė tvirtina, kad Ketvirtoji apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog Bendrasis Teismas pritarė išvadai, kad konsolė „PlayStation Vita“ priklauso šiai prekių kategorijai, tik jeigu jos pagrindinė funkcija yra garso ir vaizdo rinkmenų saugojimas. Ieškovės teigimu, Bendrasis Teismas tik nurodė, kad šiuo klausimu ankstesniame sprendime buvo pateikta pakankamai motyvų, leidžiančių suprasti šį ankstesnį sprendimą.
41 Kiek tai susiję su „programine įranga“, ieškovė nurodo, kad Ketvirtoji apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog Bendrasis Teismas patvirtino ankstesnį sprendimą dėl su vaizdo žaidimu „Aqua Vita“ susijusių įrodymų vertinimo. Ieškovės teigimu, Bendrasis Teismas tik priminė, kad Penktosios apeliacinės tarybos pagrindimas šiuo klausimu buvo pakankamai aiškus.
42 EUIPO tvirtina, jog Bendrasis Teismas panaikino ankstesnį sprendimą, remdamasis tuo, kad Penktoji apeliacinė taryba pažeidė savo motyvavimo pareigą, kiek tai susiję su pagrindimo aspektais, kurie buvo esminiai ankstesniame sprendime pateiktai galutinei išvadai pagrįsti. Pagrindimo aspektai, kuriuos Bendrasis Teismas pripažino kaip nepakankamai motyvuotus, neapima su „PlayStation Vita“ naudojimu kaip „duomenų laikmenų su įrašytomis programomis“ ir „garso ir (arba) vaizdo laikmenų“ susijusių aspektų. Taigi, kaip Ketvirtoji apeliacinė taryba konstatavo ginčijamo sprendimo 41 ir 59 punktuose (žr. šio sprendimo 31 punktą), Penktosios apeliacinės tarybos išvados šiuo klausimu tapo galutinės. Dėl ginčijamo sprendimo 57 punkte pateiktos išvados (žr. šio sprendimo 32 punktą) EUIPO nurodo, kad šis pagrindimas pateiktas „dėl išsamumo“ ir ji jam pritaria.
43 Papildomai EUIPO teigia, kad jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad Penktosios apeliacinės tarybos išvados netapo galutinės, ginčijamas sprendimas vis tiek nėra nemotyvuotas, nes akivaizdu, kad Ketvirtosios apeliacinės tarybos pozicija dėl nagrinėjamų klausimų sutampa su Penktosios apeliacinės tarybos pozicija šiais klausimais, kuri išdėstyta ankstesniame sprendime.
44 Visų pirma reikia priminti, kad dėl 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) nebuvo pateiktas apeliacinis skundas, taigi jis tapo galutinis.
45 Taip pat reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją teismo sprendimas dėl panaikinimo veikia ex tunc, todėl panaikintas aktas atgaline data išnyksta iš teisės sistemos (žr. 2009 m. kovo 25 d. Sprendimo Kaul / VRDT – Bayer (ARCOL), T‑402/07, EU:T:2009:85, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš šios jurisprudencijos taip pat matyti, jog tam, kad laikytųsi teismo sprendimo dėl panaikinimo ir jį visiškai įvykdytų, institucija, kuri buvo priėmusi panaikintą aktą, privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į ją lėmusius motyvus, kurie yra būtinas teismo sprendimo pagrindas, nes motyvai būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo esmė. Būtent šiuose motyvuose tiksliai nurodoma nuostata, kurios neteisėtumas nagrinėjamas, ir atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje konstatuojamas jos neteisėtumas ir į kurias turi atsižvelgti atitinkama institucija, siekdama pakeisti panaikintą aktą kitu (2009 m. kovo 25 d. Sprendimo ARCOL, T‑402/07, EU:T:2009:85, 22 punktas ir 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Safariland / VRDT – DEF-TEC Defense Technology (FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR), T‑262/09, EU:T:2011:171, 41 punktas).
46 Taip pat reikia pažymėti, kad 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendime Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886, 43–59 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) Bendrasis Teismas panaikino ankstesnį sprendimą, remdamasis imperatyviu pagrindu, kuriuo rėmėsi ex officio, būtent nepakankamu motyvavimu.
47 Viena vertus, šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pirmą sakinį (dabar – Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys) EUIPO sprendimuose turi būti nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Taip nustatytos motyvavimo pareigos apimtis atitinka SESV 296 straipsnyje nustatytos motyvavimo pareigos apimtį. Iš jurisprudencijos matyti, kad SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai atskleisti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar išdėstyti teisės akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas ne tik pagal jo formuluotę, bet ir pagal kontekstą ir pagal visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo KWS Saat / VRDT, C‑447/02 P, EU:C:2004:649, 63–65 punktus).
48 Kita vertus, reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Iš tikrųjų sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais jis grindžiamas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo turinio neteisėtumą, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti, net jei pateikiami klaidingi motyvai (žr. 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Pensa Pharma / EUIPO, C‑442/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:720, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
49 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendime Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) Bendrojo Teismo konstatuota motyvavimo stoka susijusi su trimis ankstesnio sprendimo aspektais. Pirma, Penktoji apeliacinė taryba nepaaiškino, kodėl remiantis atminties kortelių reprodukcijomis, pažymėtomis žymeniu PSVita, negalima įrodyti, kad ginčijamas prekių ženklas buvo iš tikrųjų naudojamas „duomenų laikmenoms su įrašytomis programomis“ (2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vita, T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886, 51 punktas). Antra, ji nepakankamai aiškiai ir taip, kad neliktų dviprasmybės, nenurodė, dėl kokių priežasčių manė, kad nebuvo įrodyta, jog ginčijamas prekių ženklas buvo iš tikrųjų naudojamas „garso ir (arba) vaizdo laikmenoms (ne popierinio formato), visų pirma magnetinėms juostoms ir kasetėms, garsajuostėms, kompaktinėms plokštelėms, DAT kasetėms (skaitmeninėms garsajuostėms), vaizdo diskams, vaizdajuostėms, eksponuotiems filmams, litografijoms“ (2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vita, T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886, 53 punktas). Trečia, ji nepaaiškino, kodėl neatsižvelgė į įrodymus, patvirtinančius, kad žymuo „PSVita“ naudojamas vaizdo žaidimams, skirtiems naudoti konsolėje „PlayStation Vita“, žymėti (2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vita, T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886, 55 punktas).
50 Nagrinėdamas šį imperatyvų pagrindą Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad Penktoji apeliacinė taryba pakankamai išdėstė motyvus, dėl kurių nusprendė, kad įrodymai dėl konsolės „PlayStation Vita“, negalėjo patvirtinti ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų „duomenų laikmenoms su įrašytomis programomis“ (2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vita, T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886, 50 punktas). Tas pats pasakytina apie motyvus, dėl kurių Penktoji apeliacinė taryba nusprendė, kad įrodymai, susiję su vaizdo žaidimu „Aqua Vita“, neleido patvirtinti ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų „programinei įrangai“ (2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vita, T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886, 54 punktas).
51 Pažymėtina, kad 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) 50 ir 54 punktuose Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad Penktoji apeliacinė taryba pakankamai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamas ankstesnis sprendimas. Tačiau iš šio sprendimo aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas nenagrinėjo Sony Computer Entertainment Europe argumentų, nurodytų jos vieninteliame pagrinde, grindžiamame tuo, kad Penktoji apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl ankstesnio sprendimo turinio teisėtumo. Darytina išvada, kad res judicata galia taikoma tik ankstesnio sprendimo motyvavimui kaip esminiam procedūriniam reikalavimui, o ne jo turinio teisėtumui.
52 Be to, reikia pažymėti, kad res judicata galia taikoma tik tiems sprendimo motyvams, kurie pagrindžia jo rezoliucinę dalį, todėl nuo jos neatskiriami (žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Société des produits Nestlé ir kt. / Mondelez UK Holdings & Services, C‑84/17 P, C‑85/17 P et C‑95/17 P, EU:C:2018:596, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, negalima laikyti, kad res judicata galią įgijo ankstesnio sprendimo elementai, dėl kurių Bendrasis Teismas nusprendė, kad jie tinkamai motyvuoti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Société des produits Nestlé ir kt. / Mondelez UK Holdings & Services, C‑84/17 P, C‑85/17 P et C‑95/17 P, EU:C:2018:596, 53 punktą). Taigi šiuo atveju Ketvirtoji apeliacinė taryba negalėjo būti saistoma šių ankstesnio sprendimo elementų ir negalėjo patvirtinti jų ginčijamame sprendime.
53 Iš to matyti, kad Ketvirtoji apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 41 ir 59 punktuose klaidingai nusprendė, kad Penktosios apeliacinės tarybos išvados dėl konsolės „PlayStation Vita“ ir vaizdo žaidimo „Aqua Vita“ tapo galutinės priėmus 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886); taip pat, ginčijamo sprendimo 57 punkte ji klaidingai nusprendė, kad Bendrasis Teismas patvirtino Penktosios apeliacinės tarybos išvadą, jog konsolė „PlayStation Vita“ nepriklausė kategorijai „garso ir (arba) vaizdo laikmenos (ne popierine forma)“, nes jos pagrindinė funkcija nebuvo garso ir vaizdo saugojimas.
54 Taigi panaikinus ankstesnį sprendimą dėl motyvavimo stokos ir siekiant įvykdyti iš Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalies kylančią pareigą imtis priemonių 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimui Vita (T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886) įvykdyti, Ketvirtoji apeliacinė taryba buvo įpareigota iš naujo priimti sprendimą dėl visų svarbių Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo klausimų.
55 Galiausiai iš to, kas išdėstyta, matyti, kad taip pat negalima pritarti EUIPO pateiktam papildomam argumentui, kad ginčijamas sprendimas nėra nepakankamai motyvuotas, nes akivaizdu, jog Ketvirtosios apeliacinės tarybos pozicija dėl nagrinėjamų klausimų yra tokia pati kaip ir Penktosios apeliacinės tarybos pozicija šiais klausimais, išreikšta ankstesniame sprendime. Iš ginčijamo sprendimo nematyti (žr. šio sprendimo 29–33 punktus), kad Ketvirtosios apeliacinės tarybos pozicija nagrinėjamais klausimais yra tokia pati kaip ir Penktosios apeliacinės tarybos pozicija šiais klausimais, išreikšta ankstesniame sprendime. Ginčijamame sprendime Ketvirtoji apeliacinė taryba klaidingai konstatavo, kad Bendrasis Teismas patvirtino tam tikras Penktosios apeliacinės tarybos išvadas. Todėl ji manė, kad šios išvados jai yra privalomos, tačiau nenagrinėjo šalių reikšmingų argumentų ir neišreiškė dėl jų savo pozicijos. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 52 punkte, Ketvirtoji apeliacinė taryba negalėjo būti saistoma Penktosios apeliacinės tarybos išvadų ir negalėjo jų patvirtinti ginčijamame sprendime.
56 Kadangi Ketvirtoji apeliacinė taryba neįvykdė pareigos iš naujo priimti sprendimą dėl visų reikšmingų klausimų, reikia pripažinti, kad šiuo aspektu pirmasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas, ir panaikinti visą ginčijamą sprendimą, nesant reikalo priimti sprendimo dėl kito pagrindo ir argumentų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EUIPO pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2018 m. rugsėjo 10 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 695/2018-4), susijusį su registracijos panaikinimo procedūra tarp Vieta Audio, SA ir Sony Interactive Entertainment Europe Ltd.
2. EUIPO padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Sony Interactive Entertainment Europe patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Paskelbtas 2019 m. gruodžio 19 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.