EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS

2016 m. sausio 20 d.

Byla F‑61/15

Alessandro Proia

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Sutartininkas – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos sąlygos – Nuolatinė gyvenamoji vieta iki tarnybos pradžios – Studijų laikotarpis, po kurio atliekama stažuotė ir viena po kitos sudaromos kelios darbo sutartys paskyrimo vietos valstybėje narėje – Preziumuojamas atitinkamo tarnautojo noras nuo pat studijų pradžios perkelti nuolatinį savo interesų centrą į paskyrimo vietos valstybę narę – Nebuvimas“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo A. Proia prašo panaikinti 2014 m. rugsėjo 25 d. Europos Komisijos sprendimą neskirti jam ekspatriacijos išmokos pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą.

Sprendimas:      Panaikinti 2014 m. rugsėjo 25 d. Europos Komisijos sprendimą neskirti A. Proia ekspatriacijos išmokos pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos A. Proia patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimas arba pagrindinės profesinės veiklos nevykdymas paskyrimo vietos valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu – Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka – Sporadinis ir trumpalaikis nebuvimas šioje valstybėje – Aplinkybė, neturinti įtakos nuolatiniam gyvenamosios vietos pobūdžiui

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

2.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimas arba pagrindinės profesinės veiklos nevykdymas paskyrimo vietos valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu – Universitetinių studijų laikotarpis, po kurio atliekama stažuotė arba dirbama šioje valstybėje narėje – Suinteresuotojo asmens noras perkelti nuolatinį savo interesų centrą į šią valstybę per studijų laikotarpį – Vertinimas „a posteriori“ atsižvelgiant į faktus ir aplinkybes per stažuotės arba darbo laikotarpį – Netaikymas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

1.      Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad ekspatriacijos išmokos skyrimo kriterijus – atitinkamo pareigūno arba tarnautojo nuolatinė gyvenamoji vieta iki jo tarnybos pradžios. Šiuo atžvilgiu nuolatinė gyvenamoji vieta yra vieta, kur atitinkamas pareigūnas ar tarnautojas įkūrė nuolatinį arba įprastą savo interesų centrą, siekdamas jam suteikti stabilumo, turint omenyje tai, kad, siekiant nustatyti nuolatinę gyvenamąją vietą, svarbu atsižvelgti į visas su ja susijusias faktines aplinkybes, ypač į suinteresuotojo asmens faktinę gyvenamąją vietą. Atitinkamas pareigūnas ar tarnautojas praranda teisę į ekspatriacijos išmoką tik jei per visą referencinį laikotarpį turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą ar vykdė savo pagrindinę profesinę veiklą paskyrimo vietos šalyje, turint omenyje tai, kad sporadinis ir trumpalaikis nebuvimas paskyrimo vietos šalyje negali būti laikomas pakankamu, kad ieškovo gyvenamoji vieta paskyrimo vietos valstybėje prarastų nuolatinį pobūdį.

(žr. 44 ir 45 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo Tzvetanova / Komisija, F‑33/09, EU:F:2010:18, 39 punktas; 2011 m. kovo 15 d. Sprendimo Mioni / Komisija, F‑28/10, EU:F:2011:23, 22 punktas, ir 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Pondichie / Komisija, F‑50/14, EU:F:2015:62, 34 ir 35 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.

2.      Vien dėl to, kad šalyje gyvenama siekiant pabaigti studijas universitete, kurios iš esmės yra laikinos, negalima preziumuoti noro perkelti nuolatinį savo interesų centrą į šią šalį. Tačiau negalima atmesti to, kad buvimas šalyje kaip studento yra nuolatinis gyvenimas toje pačioje šalyje, jeigu, atsižvelgus į kitas reikšmingas faktines aplinkybes, jis įrodo, kad atitinkamas asmuo turi ilgalaikių socialinių ir profesinių ryšių su šia šalimi.

Tuo atveju, kai po studijų laikotarpio atliekama stažuotė ir (arba) dirbama toje pačioje valstybėje narėje, dėl nuolatinio suinteresuotojo asmens buvimo gali būti taikoma prezumpcija, kurią, žinoma, galima paneigti, kad jis į šią valstybę norėjo perkelti nuolatinį arba įprastą savo interesų centrą, taigi – savo nuolatinę gyvenamąją vietą.

Vis dėlto suinteresuotojo asmens noras perkelti nuolatinį savo interesų centrą į šią šalį per studijų laikotarpį negali būti įvertinamas a posteriori, atsižvelgiant į visus faktus ir aplinkybes, atsiradusius po šio studijų laikotarpio. Laikantis tokio požiūrio būtų nepaisoma faktinių aplinkybių, apibūdinančių suinteresuotojo asmens situaciją per patį jo studijų laikotarpį. Todėl dėl to, kad suinteresuotasis asmuo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą savo paskyrimo vietos valstybėje narėje per savo stažuotės arba darbo laikotarpį, jokiu būdu negalima daryti išvados atgaline data dėl nuolatinio jo interesų centro perkėlimo nuo jo studijų laikotarpio pradžios.

(žr. 49, 50 ir 61 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Blais / ECB, F‑6/08, EU:F:2008:160, 90 punktas; 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo Tzvetanova / Komisija, F‑33/09, EU:F:2010:18, 45 punktas; 2011 m. kovo 15 d. Sprendimo Mioni / Komisija, F‑28/10, EU:F:2011:23, 31 ir 32 punktai ir 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Pondichie / Komisija, F‑50/14, EU:F:2015:62, 39 punktas.