Language of document : ECLI:EU:C:2019:110

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS

2019 m. vasario 12 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva (ES) 2016/343 – 4 straipsnis – Vieši pareiškimai dėl kaltės – Sprendimas dėl kardomojo kalinimo – Teisių gynimo priemonės – Šio sprendimo teisėtumo patikrinimo procedūra – Nekaltumo prezumpcijos užtikrinimas – SESV 267 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa – Teisė būti išklausytam per protingą terminą – Nacionalinės teisės norma, apribojanti nacionalinių teismų galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą arba įpareigojanti juos priimti sprendimą nelaukiant atsakymo į šį prašymą – Drausminės nuobaudos šios teisės normos nesilaikymo atveju“

Byloje C‑8/19 PPU

dėl Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas, Bulgarija) 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. sausio 7 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš

RH

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.-C. Bonichot, teisėjai C. Toader (pranešėja), A. Rosas, L. Bay Larsen ir M. Safjan,

generalinis advokatas Y. Bot,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į 2018 m. gruodžio 27 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą, kurį Teisingumo Teismas gavo 2019 m. sausio 7 d., nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą,

atsižvelgęs į 2019 m. sausio 16 d. pirmosios kolegijos sprendimą patenkinti šį prašymą,

priima šią

Nutartį

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 267 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio pirmos ir antros pastraipų ir 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (OL L 65, 2016, p. 1) 4 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos 16 konstatuojamąja dalimi, išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą prieš RH ir susijęs su jo kardomojo kalinimo pratęsimu.

 Teisinis pagrindas

 EŽTK

3        1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsnyje „Teisė į laisvę ir saugumą“ nurodyta:

„1.      „Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Laisvė negali būti niekam atimta kitaip, kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka:

<…>

c)      kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar, kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, jog asmuo, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;

<…>

4.      Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.

<…>“

4        EŽTK 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 1 dalyje nustatyta:

„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. <…>“

 Sąjungos teisė

5        Direktyvos 2016/343 16 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„nekaltumo prezumpcija būtų pažeidžiama, jeigu tol, kol įstatymų nustatyta tvarka neįrodyta įtariamojo arba kaltinamojo kaltė, viešuose valdžios institucijų daromuose pareiškimuose arba teismo sprendimuose, išskyrus tuos, kuriais tas asmuo pripažįstamas kaltu, įtariamasis arba kaltinamasis būtų apibūdinamas kaip kaltas. Tokiuose pareiškimuose ir teismo sprendimuose neturėtų būti teigiama, kad tas asmuo yra kaltas. Ši nuostata neturėtų daryti poveikio baudžiamojo persekiojimo veiksmams, kuriais siekiama įrodyti įtariamojo arba kaltinamojo kaltę, kaip antai kaltinamojo akto surašymui, ir neturėtų daryti poveikio teismo sprendimams, kuriuos priėmus atidedamas nuosprendžio vykdymas, jei užtikrinamos teisės į gynybą. Ši nuostata taip pat neturėtų daryti poveikio preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima teisminės ar kitos kompetentingos valdžios institucijos ir kurie grindžiami įtarimu ar apkaltinamųjų įrodymų elementais, kaip antai sprendimams dėl kardomojo kalinimo, jei tokiuose sprendimuose nenurodoma, kad įtariamasis ar kaltinamasis yra kaltas. Prieš priimdama preliminarų procesinio pobūdžio sprendimą kompetentinga valdžios institucija pirmiausiai gali turėti patikrinti, ar pakanka apkaltinamųjų įrodymų elementų prieš įtariamąjį ar kaltinamąjį, pagrindžiančių atitinkamą sprendimą, ir ar sprendime galima nurodyti tuos elementus.“

6        Minėtos direktyvos 4 straipsnio „Vieši pareiškimai dėl kaltės“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių siekdamos užtikrinti, kad, kol įstatymų nustatyta tvarka neįrodyta įtariamojo arba kaltinamojo kaltė, viešuose valdžios institucijų padarytuose pareiškimuose ir teismų sprendimuose, išskyrus tuos, kuriais asmuo pripažįstamas kaltu, tas asmuo nebūtų apibūdinamas kaip kaltas. Ši nuostata nedaro poveikio baudžiamojo persekiojimo veiksmams, kuriais siekiama įrodyti įtariamojo arba kaltinamojo kaltę, ir preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima teisminės ar kitos kompetentingos valdžios institucijos ir kurie grindžiami įtarimais ar apkaltinamaisiais įrodymais.“

7        Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Įrodinėjimo našta“ nurodyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad įrodinėjimo našta nustatant įtariamųjų ir kaltinamųjų kaltę tektų baudžiamojo persekiojimo institucijai. Ši nuostata nedaro poveikio teisėjui ar kompetentingam teismui tenkančiai pareigai rinkti tiek apkaltinamuosius, tiek ir išteisinamuosius įrodymus, taip pat teisei į gynybą, kai pateikiami įrodymai pagal taikomą nacionalinę teisę.

2.      Valstybės narės užtikrina, kad, esant abejonių dėl kaltės, padėtis būtų vertinama įtariamojo arba kaltinamojo naudai, taip pat ir tuomet, kai teismas vertina, ar atitinkamas asmuo turėtų būti išteisintas.“

 Bulgarijos teisė

8        Pagal Nakazatelno protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 22 straipsnį bet kuri baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta ir sprendimas priimtas per protingą terminą, ypač tuomet, kai kaltinamasis yra įkalintas.

9        Pagal NPK 56 straipsnio 1 dalį ir 63 straipsnio 1 dalį kardomojo kalinimo priemonė gali būti priimta ir pratęsta tais atvejais, kai yra „pagrįstų priežasčių manyti“, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą.

10      Pagal NPK 65 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai kaltinamasis teisme ginčija, kad yra visos teisinės sąlygos pratęsti jo kardomąjį kalinimą, įskaitant tai, jog vis dar yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jis padarė atitinkamą nusikaltimą, teismas privalo atsakyti į jo argumentus ir įvertinti, ar šios priežastys tebeegzistuoja.

11      Pagal NPK 489 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nors bylos nagrinėjimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme sustabdomas, šalys gali pateikti prašymą pakeisti kardomojo kalinimo priemonę, o teismas privalo išsakyti savo poziciją dėl tokio prašymo, priimdamas sprendimą dėl esmės.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12      RH yra įtariamas priklausius organizuotai nusikalstamai grupuotei, siekiant vykdyti tyčinius nužudymus, o tai yra nusikaltimas, už kurį baudžiama pagal Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas) 321 straipsnio 3 dalį, siejamą su šio kodekso 321 straipsnio 2 dalimi. Už šį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimo nuo 3 iki 10 metų bausme.

13      2018 m. spalio 22 d. RH atžvilgiu buvo imtasi kardomojo kalinimo priemonės, nes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nusprendė, kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog jis padarė nusikaltimą, kuriuo yra kaltinamas.

14      2018 m. gruodžio 20 d. RH advokatas kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su prašymu paleisti jo klientą į laisvę ir, remdamasis NPK 56 straipsnio 1 dalimi ir 63 straipsnio 1 dalimi, ginčijo tai, kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog jis dalyvavo darant minėtą nusikaltimą.

15      Dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad RH paleidimo į laisvę klausimas priklauso tik nuo to, ar yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jis padarė minėtą nusikaltimą.

16      Priimant sprendimą šiuo klausimu, tam teismui kyla dviejų rūšių abejonių. Pirma, nagrinėdamas klausimą, ar yra pagrįstų priežasčių, leidžiančių manyti, kad jis padarė aptariamą nusikaltimą, teismas nurodo, kad susiduria su dideliais sunkumais dėl savo sprendime pateiktinos formuluotės –reikia neapibūdinti RH kaip kalto ir pateikti atsakymą į jo gynėjo pateiktus prieštaravimus.

17      Iš naujausios nacionalinės jurisprudencijos matyti, kad nagrinėjant sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumą ir siekiant nustatyti, ar yra pagrįstų priežasčių manyti, jog įtariamasis ar kaltinamasis padarė veikas, kurios jam yra inkriminuojamos, reikia atlikti prima facie vertinimą, kuriuo patvirtinami kaltinimai.

18      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nacionalinės teisės norma, susijusi su sprendimu taikyti kardomąjį kalinimą, gavus prašymą priimti prejudicinį sprendimą jau buvo išaiškinta byloje, kurioje priimtas 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Milev (C‑310/18 PPU, EU:C:2018:732). Toje byloje, pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir sustabdžius bylos nagrinėjimą, kaltinamasis du kartus paprašė peržiūrėti jo kalinimo teisėtumą dėl tų pačių motyvų, kurie nurodyti prašyme priimti prejudicinį sprendimą.

19      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, pateikdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir sustabdydamas savo nagrinėjamą bylą, jis laikosi Sąjungos teisės, įskaitant pareigą priimti sprendimą per protingą terminą. Nors NPK 489 straipsnio 2 dalyje aiškiai nenumatyta, kad tas teismas turi priimti sprendimą dėl prašymo iš dalies pakeisti sprendimą taikyti kardomąjį kalinimą, nauja jurisprudencija šią nuostatą aiškina taip, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pasirodo, yra neįmanomas.

20      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nagrinėdamas bylą, kurioje buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Milev (C‑310/18 PPU, EU:C:2018:732), jis pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir sustabdė bylos nagrinėjimą, nepaisydamas privalomų aukštesnės instancijos nurodymų, dėl to buvo pradėta drausminė procedūra Visshia sadeben savet (Aukščiausioji teisėjų taryba, Bulgarija) dėl pareigos priimti sprendimą per protingą terminą neįvykdymo.

21      Tokiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas, Bulgarija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar SESV 267 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą atitinka nacionalinės teisės normos, būtent NPK 489 straipsnio 2 dalies, aiškinimas, pagal kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įpareigojamas tiesiogiai priimti sprendimą dėl kardomojo kalinimo teisėtumo baudžiamojoje byloje, užuot palaukęs Teisingumo Teismo atsakymo, kai jau yra išsiuntęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl šio kalinimo teisėtumo?

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas:

2.      a)      Ar, atsižvelgdamas į Direktyvos 2016/343 16 konstatuojamosios dalies paskutinį sakinį, nacionalinis teismas turi aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad, prieš priimdamas sprendimą pratęsti kardomąjį kalinimą, jis turi „patikrinti, ar pakanka apkaltinamųjų įrodymų elementų <…> pagrindžiančių atitinkamą sprendimą“?

b)      Ar tuomet, kai kaltinamojo gynėjas argumentuotai ir rimtai ginčija būtent tai, kad „pakanka apkaltinamųjų įrodymų elementų“, atlikdamas teisminę kardomojo kalinimo pratęsimo kontrolę nacionalinis teismas turi pateikti atsakymą pagal Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytą veiksmingos teisinės gynybos reikalavimą?

c)      Ar nacionalinis teismas pažeidžia [Direktyvos 2016/343] 4 straipsnį, siejamą su [jos] 3 straipsniu, kaip jis aiškinamas [2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendime Milev (C‑310/18 PPU, EU:C:2018:732)], kai savo sprendimą pratęsti kardomąjį kalinimą motyvuoja vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, susijusia su EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktu, ir konstatuoja būtent buvimą kaltinimus pagrindžiančių įrodymų, kurie pagal savo pobūdį gali „neutralų ir objektyvų stebėtoją įtikinti, kad atitinkamas asmuo gali būti padaręs nusikaltimą“, ir EŽTK 5 straipsnio 4 dalimi, ir tai daro, be kita ko, faktiškai ir realiai priimdamas sprendimą dėl kaltinamojo gynėjo prieštaravimų, susijusių su kardomojo kalinimo teisėtumu?“

 Dėl prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros

22      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė jo prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

23      Šiuo aspektu reikia pabrėžti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Direktyvos 2016/343, patenkančios į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, taikymo sritį, išaiškinimo. Taigi jis gali būti nagrinėjamas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir Procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

24      Kalbant apie skubos kriterijų, pažymėtina, jog vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija reikia atsižvelgti į tai, kad atitinkamam asmeniui pagrindinėje byloje šiuo metu yra atimta laisvė ir jo tolesnis kalinimas priklauso nuo pagrindinės bylos baigties (2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo IK (Papildomos bausmės vykdymas), C‑551/18 PPU, EU:C:2018:991, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25      Kaip jau minėta šios nutarties 12–14 punktuose, pagrindinėje byloje RH įtariamas priklausius organizuotai nusikalstamai grupuotei, siekiant vykdyti tyčinius nužudymus, ir 2018 m. spalio 22 d. jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas taikyti kardomąjį kalinimą. 2018 m. gruodžio 20 d. RH advokatas kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su prašymu paleisti jo klientą į laisvę ir ginčijo tai, kad yra „pagrįstų priežasčių manyti“, jog jis dalyvavo darant aptariamą nusikaltimą.

26      Darytina išvada, kad tolesnis RH kardomasis kalinimas priklauso nuo Teisingumo Teismo sprendimo, nes jo atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus gali iš karto turėti pasekmių kardomojo kalinimo baigčiai.

27      Šiomis aplinkybėmis, vadovaudamasi teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausiusi generalinį advokatą, 2019 m. sausio 16 d. Teisingumo Teismo pirmoji kolegija nusprendė tenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą nagrinėti bylą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

 Dėl prejudicinių klausimų

28      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu atsakymą į klausimą galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos arba jeigu atsakymas į prejudicinį klausimą nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

29      Ši nuostata taikytina nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

 Dėl pirmojo klausimo

30      Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 267 straipsnis ir Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės normą (kaip ji aiškinama jurisprudencijoje), pagal kurią nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo ir negali pateikti Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą arba sulaukti jo atsakymo.

31      Kaip tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šios teisės normos tikslas – nepažeisti įtariamojo arba kaltinamojo teisės į tai, kad jo prašymas dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo būtų išnagrinėtas per protingą terminą, ir taikyti drausmines nuobaudas šio teismo teisėjams, jeigu ši teisės norma būtų pažeista.

32      Pirma, pažymėtina, kad kaltinamųjų teisė į tai, jog jų byla būtų išnagrinėta per protingą terminą, kiek tai susiję su teismo procesu, įtvirtinta EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje ir Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje. Baudžiamosios teisės srityje šios teisės turi būti paisoma ne tik vykstant tokiam procesui, bet ir per ikiteisminio tyrimo etapą nuo momento, kai atitinkamam asmeniui pareiškiami kaltinimai (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 70 ir 71 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

33      Šiomis aplinkybėmis primintina, kad, vadovaujantis SESV 267 straipsnio ketvirta pastraipa, prejudiciniam klausimui iškilus nacionaliniame teisme nagrinėjant bylą, susijusią su kalinamu asmeniu, Teisingumo Teismas sprendimą priima kiek galima greičiau.

34      Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra, nustatyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje, yra viena iš priemonių, kuria siekiama įgyvendinti kiekvieno asmens teisę į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą terminą.

35      Darytina išvada, kad tokiomis procedūromis, kaip numatytos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje, siekiama būtent to, kad būtų užtikrinama ši Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta teisė.

36      Antra, dėl galimybės pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba sulaukti Teisingumo Teismo atsakymo primintina, kad SESV 267 straipsnio antroje pastraipoje, be kita ko, nustatyta, kad nacionalinis teismas gali pateikti Teisingumo Teismui prejudicinių klausimų, jeigu mano, kad jo sprendimui priimti reikia sprendimo šiuo klausimu.

37      Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra dviejų teismų dialogas, kurio inicijavimas visiškai priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas nuspręs, kad toks prašymas yra svarbus ir būtinas (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C‑210/06, EU:C:2008:723, 91 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Tolley, C‑430/15, EU:C:2017:74, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38      Taigi, nacionaliniai teismai turi didžiausią diskreciją kreiptis į Teisingumo Teismą, jei mano, kad jų nagrinėjamoje byloje kyla klausimų dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo vertinimo, ir dėl to jie turi priimti sprendimą (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39      Konkrečiai kalbant, nacionaliniai teismai gali pasinaudoti šia teise bet kuriuo proceso momentu, kai mano, kad tai yra tinkama. Iš tiesų tinkamiausio momento, kada kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, pasirinkimas priklauso jų išimtinei kompetencijai (2016 m. liepos 5 d. Sprendimo Ognyanov, C‑614/14, EU:C:2016:514, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40      Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal SESV 267 straipsnį bet kuriam nacionaliniam teismui suteiktos kompetencijos pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą negalima paneigti taikant nacionalinės teisės taisykles, kurios apeliacinės instancijos teismui leidžia pakeisti sprendimą dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, panaikinti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir įpareigoti minėtą sprendimą priėmusį teismą atnaujinti sustabdytą procedūrą pagal vidaus teisę (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C‑210/06, EU:C:2008:723, 95 ir 98 punktus).

41      Dėl būtinumo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui sulaukti Teisingumo Teismo atsakymo į prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba dėl galimybės tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, priimti sprendimą dėl prašymo paleisti į laisvę, pateikto tuo metu, kai Teisingumo Teismas nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pirmiausia pažymėtina, kad niekas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui netrukdo paleisti į laisvę įtariamąjį arba kaltinamąjį, ypač jeigu tai turėtų būti padaryta pagal jo turimus įrodymus.

42      Be to, reikia atsižvelgti į Procedūros reglamento 100 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsaugo galimybę atsiimti prejudicinį klausimą tol, kol šalims nepranešta apie sprendimo paskelbimo datą.

43      Taip pat remiantis suformuota jurisprudencija Sąjungos teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi galėti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti visišką būsimo teismo sprendimo dėl pagal Sąjungos teisę reikalaujamų teisių buvimo veiksmingumą. Iš tiesų SESV 267 straipsniu nustatytos sistemos veiksmingumas susilpnėtų, jeigu nacionalinis teismas, sustabdęs bylos nagrinėjimą iki tol, kol Teisingumo Teismas atsakys į jo prejudicinį klausimą, negalėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių iki savo sprendimo, kuris būtų priimtas po to, kai Teisingumo Teismas pateiktų atsakymą, paskelbimo (šiuo klausimu žr. 1990 m. birželio 19 d. Sprendimo Factortame ir kt., C‑213/89, EU:C:1990:257, 21 ir 22 punktus).

44      Kaip matyti iš Procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalies, Teisingumo Teismas savo ruožtu bet kuriuo metu pats galėtų patikrinti, ar jo jurisdikcijos sąlygos lieka įvykdytos.

45      Pagal suformuotą jurisprudenciją iš SESV 267 straipsnio teksto ir jo bendros struktūros matyti, kad prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, jog nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, kuriame galės būti atsižvelgta į prejudicinį sprendimą (2014 m. birželio 5 d. Nutarties Antonio Gramsci Shipping ir kt., C‑350/13, EU:C:2014:1516, 10 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46      Trečia, dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paminėtos drausminių nuobaudų grėsmės nepaklusus privalomiems aukštesnės instancijos nurodymams ir dėl to teismo nepriklausomumo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog jis yra būtinas tam, kad tinkamai veiktų teismų bendradarbiavimo sistema, kurią įgyvendina SESV 267 straipsnyje numatytas kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo mechanizmas, nes šiuo mechanizmu gali naudotis tik Sąjungos teisę taikanti institucija, kuri, be kita ko, atitinka šį nepriklausomumo kriterijų (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), vadinamo LM, C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47      Kaip ir atitinkamo teismo teisėjų įgaliojimų pastovumas arba jų vykdomų funkcijų svarbą atitinkančio dydžio atlyginimo gavimas, nepriklausomumo reikalavimas taip pat reiškia, kad asmenims, kuriems pavesta užduotis priimti sprendimus, taikoma drausminė tvarka turi užtikrinti garantijas, reikalingas, kad būtų išvengta bet kokio tokios tvarkos naudojimo kaip teismo sprendimų turinio politinės kontrolės sistemos (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), vadinamo LM, C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 64 ir 67 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Su teisėjų nepriklausomumu neatsiejamai susijusi garantija yra tai, kad netaikomos drausminės nuobaudos už naudojimąsi teise, pavyzdžiui, teise pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba nuspręsti palaukti atsakymo į tokį prašymą prieš priimant sprendimą dėl jų nagrinėjamos bylos esmės, t. y. teise, priklausančia išimtinei jų kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 5 d. Sprendimo Ognyanov, C‑614/14, EU:C:2016:514, 17 ir 25 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

48      Darytina išvada, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 267 straipsnis ir Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės normą (kaip ji aiškinama jurisprudencijoje), pagal kurią nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo ir negali pateikti Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą arba sulaukti jo atsakymo.

 Dėl antrojo klausimo

49      Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2016/343 4 straipsnis, siejamas su jos 16 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal iš nekaltumo prezumpcijos išplaukiančius reikalavimus tuomet, kai kompetentingas teismas nagrinėja pagrįstas priežastis, leidžiančias įtarti, jog įtariamasis ar kaltinamasis padarė nusikaltimą, kuris jam yra inkriminuojamas, tam, kad priimtų sprendimą dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo, tas teismas turi palyginti jam pateiktus kaltę patvirtinančius ir kaltę paneigiančius įrodymus ir savo sprendimą motyvuoja ne tik nurodydamas įrodymus, į kuriuos atsižvelgė, bet ir išsakydamas savo poziciją dėl atitinkamo asmens gynėjo prieštaravimų.

50      Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas žino, kokį išaiškinimą yra pateikęs Teisingumo Teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendime Milev (C‑310/18 PPU, EU:C:2018:732), nes jį aiškiai nurodo, tas teismas mano, kad Teisingumo Teismo pateikti paaiškinimai neleidžia išsamiai atsakyti į jam kylančius klausimus.

51      Primintina, kad tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvos 2016/343 3 straipsnis ir 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama priimti preliminarių procesinio pobūdžio sprendimų, kaip antai teismo sprendimo pratęsti kardomąjį kalinimą, grindžiamų įtarimais arba kaltę patvirtinančiais įrodymais, su sąlyga, kad šiuose sprendimuose kalinamas asmuo neapibūdinamas kaip kaltas, tačiau ši direktyva nereglamentuoja sprendimų dėl kardomojo kalinimo priėmimo sąlygų.

52      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas kyla platesniame sąvokos „pagrįstai įtariant“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą, kontekste, ir ypač iš Direktyvos 2016/343 16 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio, kuriame nurodyta, kad „[p]rieš priimdama preliminarų procesinio pobūdžio sprendimą kompetentinga valdžios institucija pirmiausiai gali turėti patikrinti, ar pakanka apkaltinamųjų įrodymų elementų prieš įtariamąjį ar kaltinamąjį, pagrindžiančių atitinkamą sprendimą, ir ar sprendime galima nurodyti tuos elementus“.

53      Nagrinėjamu atveju Direktyvos 2016/343 16 konstatuojamoji dalis atitinka jos 4 straipsnį, nes konstatuojamojoje dalyje siekiama paaiškinti straipsnio tikslus, todėl 16 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į visą šią konstatuojamąją dalį ir šios direktyvos 4 straipsnį.

54      Viena vertus, Direktyvos 2016/343 4 straipsnis „Vieši pareiškimai dėl kaltės“ ir šios direktyvos 16 konstatuojamosios dalies pirmas–ketvirtas sakiniai didžiausią dėmesį kreipia į aplinkybę, kad viešuose valdžios institucijų padarytuose pareiškimuose ir teismų sprendimuose, išskyrus tuos, kuriais asmuo pripažįstamas kaltu, tas asmuo neturi būti apibūdinamas kaip kaltas. Be to, Direktyvos 2016/343 4 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje aiškiai nurodyta, kad ši nuostata „nedaro poveikio <…> preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima teisminės ar kitos kompetentingos valdžios institucijos ir kurie grindžiami įtarimais ar apkaltinamaisiais įrodymais“.

55      Kita vertus, nors Direktyvos 2016/343 16 konstatuojamosios dalies pirmame ir antrame sakiniuose tik primenamas būtinumas apsaugoti nekaltumo prezumpciją viešuose pareiškimuose, šios konstatuojamosios dalies trečiame ir ketvirtame sakiniuose pakartojama mintis, kad atsarga darant viešus pareiškimus nedaro poveikio baudžiamojo persekiojimo veiksmams arba preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams, be kita ko, susijusiems su kardomuoju kalinimu.

56      Be to, Direktyvos 2016/343 6 straipsnio „Įrodinėjimo našta“ 1 dalies antrame sakinyje aiškiai nurodyta, kad ši nuostata nedaro poveikio teisėjui ar kompetentingam teismui tenkančiai pareigai rinkti „tiek apkaltinamuosius, tiek ir išteisinamuosius“ įrodymus, taip pat teisei į gynybą, kai pateikiami įrodymai pagal taikomą nacionalinę teisę.

57      Taigi, jeigu išnagrinėjęs kaltę patvirtinančius ir kaltę paneigiančius įrodymus nacionalinis teismas padaro išvadą, kad yra pagrįstų priežasčių, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė veikas, kurios jam yra inkriminuojamos, ir priima šiuo klausimu preliminarų sprendimą, tai negali prilygti įtariamojo ar kaltinamojo apibūdinimui kaip kalto dėl šių veikų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2016/343 4 straipsnį.

58      Iš šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies antro sakinio matyti, kad ši nuostata nedaro poveikio preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima teisminės institucijos, o minėtos direktyvos 16 konstatuojamosios dalies ketvirtas sakinys prie šių preliminarių sprendimų priskiria sprendimus, susijusius su kardomuoju kalinimu (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Milev, C‑310/18 PPU, EU:C:2018:732, 44 punktą).

59      Bet kuriuo atveju svarbu priminti, kad Direktyva 2016/343, atsižvelgiant į ja siekiamą minimalų suderinimą, negali būti aiškinama taip, kad ji yra visapusiška ir išsami priemonė, kuria siekiama reglamentuoti visas sprendimų dėl kardomojo kalinimo priėmimo sąlygas, nesvarbu, ar tai būtų įvairių įrodymų nagrinėjimo sąlygos, ar tokio sprendimo motyvavimo apimtis (2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Milev, C‑310/18 PPU, EU:C:2018:732, 47 punktas).

60      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2016/343 4 ir 6 straipsniai, siejami su jos 16 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal iš nekaltumo prezumpcijos išplaukiančius reikalavimus nedraudžiama, jog tuomet, kai kompetentingas teismas nagrinėja pagrįstas priežastis, leidžiančias įtarti, kad įtariamasis ar kaltinamasis padarė nusikaltimą, kuris jam yra inkriminuojamas, tam, kad priimtų sprendimą dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo, tas teismas palygintų jam pateiktus kaltę patvirtinančius ir kaltę paneigiančius įrodymus ir savo sprendimą motyvuotų ne tik nurodydamas įrodymus, į kuriuos atsižvelgė, bet ir išsakydamas savo poziciją dėl atitinkamo asmens gynėjo prieštaravimų, su sąlyga, kad kalinamas asmuo neapibūdinamas kaip kaltas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

61      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      SESV 267 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės normą (kaip ji aiškinama jurisprudencijoje), pagal kurią nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo ir negali pateikti Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą arba sulaukti jo atsakymo.

2.      2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo 4 ir 6 straipsniai, siejami su jos 16 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal iš nekaltumo prezumpcijos išplaukiančius reikalavimus nedraudžiama, jog tuomet, kai kompetentingas teismas nagrinėja pagrįstas priežastis, leidžiančias įtarti, kad įtariamasis ar kaltinamasis padarė nusikaltimą, kuris jam yra inkriminuojamas, tam, kad priimtų sprendimą dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo, tas teismas palygintų jam pateiktus kaltę patvirtinančius ir kaltę paneigiančius įrodymus ir savo sprendimą motyvuotų ne tik nurodydamas įrodymus, į kuriuos atsižvelgė, bet ir išsakydamas savo poziciją dėl atitinkamo asmens gynėjo prieštaravimų, su sąlyga, kad kalinamas asmuo neapibūdinamas kaip kaltas.

Parašai.


*      Proceso kalba: bulgarų.