TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. rugsėjo 27 d.
Byla F‑98/09
Sarah Whitehead
prieš
Europos Centrinį Banką (ECB)
„Viešoji tarnyba – ECB personalas – Kasmetinė darbo užmokesčių ir priedų peržiūra – 2008 mokestiniai metai – Kasmetinis vertinimas – Vertinimo kriterijai – Konsultacijos su personalo komitetu – Atsižvelgimas į laikinojo nedarbingumo atostogas – Tikslų nustatymas“
Dalykas: Pagal prie EB sutarties pridėto Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 36.2 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo S. Whitehead prašo panaikinti 2009 m. sausio 8 d. ECB sprendimą, kuriuo atlikus kasmetinę darbo užmokesčių ir priedų peržiūrą jos darbo užmokestis buvo padidintas 2 punktais, ir atlyginti jos neturtinę žalą, įvertintą ex æquo et bono 10 000 eurų suma.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovė padengia savo ir ECB bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Europos Centrinio Banko tarnautojai – Kasmetinė darbo užmokesčių ir priedų peržiūra
(Europos Centrinio Banko personalo įdarbinimo sąlygų I priedo 5 straipsnis)
2. Pareigūnai – Europos Centrinio Banko tarnautojai – Kasmetinė darbo užmokesčių ir priedų peržiūra – Diskrecija
(Tarybos direktyva 91/533; Europos Centrinio Banko personalo įdarbinimo sąlygų I priedo 5 straipsnis)
3. Pareigūnai – Ieškinys – Pagrindai – Administracijos skaidrumo pareiga pagrįstas pagrindas
4. Pareigūnai – Europos Centrinio Banko tarnautojai – Kasmetinė darbo užmokesčių ir priedų peržiūra
(Europos Centrinio Banko personalo įdarbinimo sąlygų I priedo 5 straipsnis)
5. Neteisėtumu pagrįstas prieštaravimas – Apimtis – Aktai, dėl kurių gali būti pareikštas neteisėtumu grįstas prieštaravimas – Bendro pobūdžio aktas, kuriuo pagrįstas ginčijamas sprendimas
(EB 236 ir 241 straipsniai; AE 152 straipsnis; Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 36.2 straipsnis )
6. Sąjungos teisė – Šaltiniai – Tarptautinės darbo organizacijos administracinio teismo praktika – Netaikymas
7. Pareigūnai – Europos Centrinio Banko tarnautojai – Atstovavimas – Personalo komitetas – Privalomos konsultacijos – Apimtis
(Europos Centrinio Banko darbo reglamento 15 straipsnis; Europos Centrinio Banko personalo įdarbinimo sąlygų 48 ir 49 straipsniai)
8. Europos Centrinis Bankas – Vykdomosios valdybos kompetencija – Banko vidaus darbo tvarkos taisyklių priėmimas – Gairių nustatymas
(Europos Centrinio Banko darbo reglamento 11 straipsnio 2 dalis)
9. Pareigūnai – Vienodas požiūris ir nediskriminavimas – Pareiga vienodai vertinti pareigūnus, esančius laikinojo nedarbingumo atostogose, ir dirbančius pareigūnus – Nebuvimas
1. Tai, kad Europos Centrinio Banko atliekama kasmetinė darbo užmokesčių ir priedų peržiūra yra pagrįsta kiekvieno personalo nario indėlio vykdant Banko užduotis palyginimu tarnyboje, nereiškia, jog šiai peržiūros procedūrai nenustačius konkrečios priemonės įvertinti kiekvieno personalo nario individualius nuopelnus Bankas turi pagrįsti savo sprendimus kasmetiniu darbo užmokesčių ir priedų peržiūros įvertinimu.
Be to, kadangi kasmetinė darbo užmokesčių ir priedų peržiūros procedūra neturi atitikties Pareigūnų tarnybos nuostatuose, negalima taikyti jokios analogijos tarp principų, kuriais reguliuojama Sąjungos pareigūnų vertinimo procedūra, ir principų, kuriais reguliuojama minėta procedūra, taikoma Banko personalo nariams.
(žr. 44 ir 48 punktus)
2. Nors dėl nediskriminavimo principo, skaidrumo pareigos ir pareigos motyvuoti Europos Centrinis Bankas turi vykdyti savo kompetenciją laikydamasis tam tikrų reikalavimų, jais remiantis negalima reikalauti, kad Bankas atsisakytų didelės diskrecijos, kurią jis nusprendė pasilikti darbo užmokesčių individualaus padidinimo politikai įgyvendinti ir akte nustatyti vertinimo kriterijus, kurių laikysis įgyvendindamas savo diskreciją.
Be to, nors teisinio saugumo principu reikalaujama, kad priimami teisės aktai būtų pakankamai aiškūs tam, kad teisės subjektai galėtų nedviprasmiškai žinoti savo teises ir pareigas bei atitinkamai elgtis, vis dėlto dėl jo Bankas neturi apriboti savo diskrecijos, kuria naudojasi darbo užmokesčių individualaus padidinimo srityje priimdamas įgyvendinimo priemones, kuriomis siekiama nustatyti, kaip jis ketina ja naudotis ateityje.
Nors taip pat tiesa, kad darbo užmokesčių padidinimo tvarka yra susijusi su darbo užmokesčiu, į kurį Banko personalo nariai turi teisę, todėl sudaro pagrindinę darbo santykių, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 91/553 dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas, dalį, ši direktyva nėra tokio privalomumo laipsnio, kad remiantis ja būtų galima reikalauti, kad Bankas priimtų ir paskelbtų kiekvieno darbuotojo indėlio vykdant Banko užduotis vertinimo kriterijus.
(žr. 49 ir 58–60 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑110/03, 30 punktas.
3. Skaidrumo pareiga nėra Sąjungos teisės principas, kuriuo ieškovas gali remtis be rašytinės nuostatos. Todėl nenurodęs nuostatos, kur numatyta skaidrumo pareiga, kuria ieškovas remiasi, jis nesuteikia Tarnautojų teismui galimybės įvertinti jo argumento apimties.
(žr. 50 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gegužės 22 d. Sprendimo López Teruel prieš VRDT, F‑99/06, 94 punktas.
4. Kadangi Europos Centrinio Banko atliekama kasmetinė darbo užmokesčių ir priedų peržiūra yra pagrįsta kiekvieno personalo nario indėlio vykdant Banko užduotis palyginimu su jo kolegų, dirbančių toje pačioje veiklos srityje, indėliu, vidaus nuostatose gali būti įtvirtintas skirtingas Banko personalo darbuotojų vertinimas, tačiau šis skirtumas turi būti laikomas pateisinamu objektyvia priežastimi, t. y. tuo, kad kiekviena tarnyba yra atsakinga už skirtingų užduočių įgyvendinimą. Todėl šios nuostatos neprieštarauja vienodo požiūrio principui.
Darytina išvada: kadangi visas Banko personalas Banko vidaus taisyklėse, kuriomis reguliuojama kasmetinė darbo užmokesčių ir priedų peržiūra, nelaikomas viena ir ta pačia teisine kategorija, tarnautojas negali kaltinti Banko, kad nepalygino jo indėlio vykdant Banko užduotis su tarnybos kolegų indėliais.
(žr. 68 punktą)
5. Neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo mechanizmu ieškovams suteikiama teisė pareiškiant prieštaravimą ginčyti visuotinai taikomo akto, kuris taikomas ir nagrinėjamam atvejui, esančiam ieškinio dalyku, teisėtumą, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra įgyvendinamoji priemonė, ar teisės aktas, jei egzistuoja tiesioginis sprendimo, kuris yra ieškinio dalykas, ir nagrinėjamo visuotinai taikomo akto ryšys. Todėl vien dėl to, kad ieškovas kaip pagrindą nurodo teisės akto neteisėtumą, šis pagrindas nėra nepriimtinas.
Be to, pagal EB 241 straipsnį galimybei pateikti visuotinai taikomo akto neteisėtumu grįstą prieštaravimą netaikomas konkretus terminas. Nėra priežasties, dėl kurios ta pati taisyklė nebūtų taikoma ieškiniams, pagrįstiems EB 236 ir AE 152 straipsniais bei Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 36.2 straipsniu.
(žr. 73 ir 74 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo De Persio prieš Komisiją, T‑23/96, 54 punktas.
6. Tarptautinės darbo organizacijos administracinio teismo praktika nėra Sąjungos teisės šaltinis, todėl ja negalima remtis grindžiant neteisėtumu pagrįstą prieštaravimą.
(žr. 76 punktą)
7. Biudžetas neįtrauktas tarp aktų, kuriuos priimdamas ar pakeisdamas Bankas turėtų konsultuotis su Personalo komitetu, kaip tai numatyta Europos Centrinio Banko personalo įdarbinimo sąlygų 49 ir 48 straipsniuose. Iš tiesų biudžetas priimamas remiantis Banko darbo reglamento 15 straipsniu, o ne Įdarbinimo sąlygomis, personalui taikomomis taisyklėmis ar su vienu iš šių dokumentų susijusiais aktais, ir jis nėra susijęs su klausimu, numatytu minėtų Įdarbinimo sąlygų, dėl kurių reikia konsultuotis su Personalo komitetu, 48 straipsnyje. Todėl nėra pareigos konsultuotis su minėtu komitetu priimant biudžetą, skirtą kiekvienai Banko atliekamai kasmetinės darbo užmokesčių ir priedų peržiūros procedūrai.
(žr. 89 punktą)
8. Nors pagal Europos Centrinio Banko darbo reglamento 11 straipsnio 2 dalį vykdomoji valdyba yra kompetentinga priimti Banko vidaus darbo tvarkos taisykles ir tuo pagrindu – darbo užmokesčio politikos gaires, ji gali patikėti parengti šias gaires kitai tarnybai ir tik patvirtinti jas a posteriori.
Iš tiesų dėl to, kad nustatyta institucija viena turi kompetenciją priimti sprendimą, negalima atmesti, jog ši institucija gali nurodyti kitai tarnybai raštu įforminti sprendimo, kurį ketina priimti, turinį, su sąlyga, kad turės galimybę pakeisti šį tekstą ir kad patvirtins galutinę jo versiją.
(žr. 93 ir 94 punktus)
9. Vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principais, kaip antai pripažintais Europos Sąjungoje, administracija įpareigojama užtikrinti, kad vienodos situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent tai yra objektyviai pateisinama. Žinant, kad tai, ar situacija vienoda, ar ne turi būti vertinama atsižvelgiant į normos, kurią įgyvendinant tariamai atsirado nevienodas požiūris ar diskriminacija, taikymo sąlygas, reikia konstatuoti, jog, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, asmens, esančio laikinojo nedarbingumo atostogose, padėtis nėra tokia pati kaip dirbančio asmens, todėl Sąjungos teisės požiūriu jokiu bendruoju principu iš administracijos nereikalaujama prilyginti asmenų, esančių laikinojo nedarbingumo atostogose, padėties dirbančių asmenų padėčiai. Todėl tik atveju, kai nuostatoje iš administracijos reikalaujama prilyginti asmens, esančio laikinojo nedarbingumo atostogose, padėtį dirbančio asmens padėčiai, asmuo, esantis laikinojo nedarbingumo atostogose, pagrįstai gali reikalauti tokio paties požiūrio kaip į dirbantį asmenį.
(žr. 108 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Chacón Navas, C‑13/05, 54 punktas; 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, 27 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. gegužės 31 d. Sprendimo Dionyssopoulou prieš Tarybą, T‑284/02, 50–52 punktai ir nurodyta teismų praktika; 2005 m. birželio 9 d. Sprendimo Castets prieš Komisiją, T‑80/04, 30 punktas; 2007 m. kovo 29 d. Sprendimo Verheyden prieš Komisiją, T‑368/04, 61 punktas.