GENERALINIO ADVOKATO
GERARD HOGAN IŠVADA,
pateikta 2018 m. gruodžio 5 d.(1)
Byla C‑450/17 P
Landeskreditbank Baden-Württemberg – Förderbank
prieš
Europos Centrinį Banką (ECB)
„Apeliacinis skundas – Ekonominė ir pinigų politika – Rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra – Reglamentas (ES) Nr. 1024/2013 – 6 straipsnio 4 dalis – Reglamentas (ES) Nr. 468/2014 – 70 straipsnio 1 dalis – Bendras priežiūros mechanizmas (BPM) – Europos Centrinio Banko (ECB) įgaliojimai – Nacionalinių institucijų atliekamas decentralizuotas įgyvendinimas – Įstaigos kvalifikavimas kaip svarbaus subjekto – ECB tiesioginė priežiūra – Išimtis – Ypatingų aplinkybių buvimas – Netinkamas prižiūrimo subjekto kvalifikavimas kaip svarbaus“
1. Pirmaujančio JAV investicinio banko Lehman Brothers griūtis 2008 m. rugsėjo mėn. yra visuotinai laikoma didelės fiskalinės ir bankų krizės, kuri apėmė beveik visas išsivysčiusios ekonomikos šalis, pradžia. Ši krizė buvo tokia rimta ir ilga – pareikalavusi bankų rekapitalizavimo ir nacionalizavimo keliose valstybėse narėse – kad kilo egzistencinė grėsmė kelių euro zonos šalių fiskaliniam stabilumui ir kartais net pačios euro valiutos išlikimui.
2. Taigi, ši krizė paliko ilgą šešėlį. Nuo to laiko teisėkūros ir reguliavimo institucijoms sunkiai sekėsi susitaikyti su didžiuliu šios bankų krizės mastu ir suprasti, kaip tai, kas anksčiau atrodė visiškai tinkama reguliavimo sistema, galiausiai žlugo, patyrusi išbandymą tomis tamsiomis 2008 m. dienomis. Viena iš Sąjungos teisės aktų leidėjo įgytų patirčių buvo ta, kad šešėlinės bankininkystės praktika ir bankų įstaigų galimai keliamos sisteminės rizikos pobūdžio nesuvokimas buvo svarbiausi reglamentavimo trūkumai, kuriuos atskleidė 2008 m. krizė.
3. Daugeliu aspektų visa tai sudaro šio apeliacinio skundo, kurį pateikė Landeskreditbank Baden-Württemberg – Förderbank (toliau – apeliantas), pagrindą; šiuo skundu jis siekia, kad būtų panaikintas 2017 m. gegužės 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimas Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB (T‑122/15, EU:T:2017:337) (toliau – skundžiamas sprendimas). Tuo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė jo ieškinį dėl 2015 m. sausio 5 d. Europos Centrinio Banko (toliau – ECB) sprendimo ECB/SSM/15/1 panaikinimo. Tas ECB sprendimas savo ruožtu priimtas remiantis 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63; toliau – pagrindinis reglamentas), 6 straipsnio 4 dalimi ir 24 straipsnio 7 dalimi. To sprendimo grynasis poveikis buvo tas, kad ECB atsisakė pripažinti apeliantą ne tokiu svarbiu subjektu, kaip tai suprantama pagal to reglamento 6 straipsnio 4 dalį (toliau – ginčijamas sprendimas).
4. Apelianto priskyrimas prie svarbių subjektų reiškė, kad tiesioginę rizikos ribojimu pagrįstą to subjekto priežiūrą turi vykdyti ECB, o ne kompetentingos Vokietijos institucijos. Apeliantas teigia, kad turėtų būti priskirtas prie ne tokių svarbių subjektų, nes yra „ypatingų aplinkybių“ pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį ir 2014 m. balandžio 16 d. ECB reglamento (ES) Nr. 468/2014, kuriuo sukuriama Europos Centrinio Banko, nacionalinių kompetentingų institucijų ir nacionalinių paskirtųjų institucijų bendradarbiavimo Bendrame priežiūros mechanizme struktūra (BPM pagrindų reglamentas) (OL L 141, 2014, p. 1; toliau – BPM pagrindų reglamentas), 70 straipsnį. Vis dėlto prieš nagrinėjant šį argumentą reikia išdėstyti taikytinas teisės aktų nuostatas.
I. Teisinis pagrindas
A. Pagrindinis reglamentas
5. Pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[š]iuo reglamentu ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika, siekiant prisidėti prie kredito įstaigų saugumo ir patikimumo ir finansų sistemos stabilumo Sąjungoje ir kiekvienoje valstybėje narėje, visapusiškai atsižvelgiant į vidaus rinkos, grindžiamos vienodu požiūriu į kredito įstaigas, vienybę bei vientisumą ir pareigą tuo rūpintis, kad būtų užkirstas kelias galimybei rinktis palankesnes reguliavimo sąlygas“.
6. Pagrindinio reglamento 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:
„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
9) bendras priežiūros mechanizmas (BPM) – finansų priežiūros institucijų sistema, kurią sudaro ECB ir dalyvaujančių valstybių narių nacionalinės kompetentingos institucijos, kaip aprašyta šio reglamento 6 straipsnyje.“
7. Pagrindinio reglamento 4 straipsnio „ECB pavesti uždaviniai“ 1 dalyje nurodyta, kad „[p]agal 6 straipsnį ECB, laikantis šio straipsnio 3 dalies, rizikos ribojimo principais pagrįstos priežiūros tikslais turi išimtinę kompetenciją visų dalyvaujančiose valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų atžvilgiu vykdyti [devynis išvardytus uždavinius]“.
8. Pagrindinio reglamento 6 straipsnyje „Bendradarbiavimas BPM“ nustatyta:
„1. ECB vykdo savo uždavinius bendrame priežiūros mechanizme, kurį sudaro ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos. ECB yra atsakingas už tai, kad BPM veiktų veiksmingai ir nuosekliai.
<…>
4. 4 straipsnyje, išskyrus jo 1 dalies a ir c punktus, apibrėžtų uždavinių atžvilgiu ECB tenka šio straipsnio 5 dalyje išdėstytos pareigos, o nacionalinėms kompetentingoms institucijoms – šio straipsnio 6 dalyje išdėstytos pareigos, atsižvelgiant į šio straipsnio 7 dalyje išdėstytą struktūrą ir laikantis joje nurodytų procedūrų, vykdant toliau nurodytų kredito įstaigų, finansų kontroliuojančiųjų bendrovių ar mišrią veiklą vykdančių finansų kontroliuojančiųjų bendrovių ar kredito įstaigų, įsteigtų nedalyvaujančiose valstybėse narėse, filialų, įsteigtų dalyvaujančiose valstybėse narėse, priežiūrą:
– tų, kurios yra mažiau [ne tokios] svarbios vertinant konsolidavimo pagrindu, aukščiausiu konsolidavimo lygiu dalyvaujančiose valstybėse narėse arba individualiai konkrečiu kredito įstaigų, įsteigtų nedalyvaujančiose valstybėse narėse, filialų, įsteigtų dalyvaujančiose valstybėse narėse, atžvilgiu. Svarba vertinama remiantis šiais kriterijais:
i) dydžiu;
ii) svarba Sąjungos ekonomikai arba bet kuriai dalyvaujančiai valstybei narei;
iii) tarpvalstybinės veiklos svarba.
Atsižvelgiant į pirmą pastraipą, kredito įstaiga, finansų kontroliuojančioji bendrovė arba mišrią veiklą vykdanti finansų kontroliuojančioji bendrovė nelaikomos mažiau svarbiomis, nebent tai pateisinama ypatingomis aplinkybėmis, kurios išdėstomos metodikoje, jei tenkinama bet kuri iš šių sąlygų:
i) visa jos turto vertė yra didesnė nei 30 mlrd. EUR;
ii) jos viso turto santykis su dalyvaujančios valstybės narės, kurioje ji įsisteigta, BVP yra didesnis nei 20 %, nebent visa jos turto vertė yra mažesnė nei 5 mlrd. EUR;
iii) ECB, gavęs jos nacionalinės kompetentingos institucijos pranešimą, kad ji laiko tokią įstaigą itin svarbia vidaus ekonomikai, ir atlikęs išsamų tos kredito įstaigos vertinimą, įskaitant balanso vertinimą, priima tokią svarbą patvirtinantį sprendimą.
ECB taip pat gali savo iniciatyva laikyti, kad įstaiga yra itin svarbi, jei ji yra įsteigusi bankininkystės patronuojamąsias įmones daugiau nei vienoje dalyvaujančioje valstybėje narėje ir jos tarpvalstybinis turtas arba įsipareigojimai sudaro didelę jos viso turto ar įsipareigojimų dalį, laikantis metodikoje nustatytų sąlygų.
Tos, kurioms buvo prašoma viešosios finansinės pagalbos arba kurios ją gavo tiesiogiai iš [Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF)] arba [Europos stabilumo mechanizmo (ESM)], nelaikomos mažiau svarbiomis.
Nepaisant pirmesnių pastraipų, ECB šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius vykdo trijų pačių svarbiausių kredito įstaigų kiekvienoje dalyvaujančioje valstybėje narėje atžvilgiu, išskyrus atvejus, kai tai pateisinama ypatingomis aplinkybėmis.
<…>
5. 4 dalyje nurodytų kredito įstaigų atžvilgiu pagal 7 dalyje apibrėžtą struktūrą:
a) ECB priima nacionalinėms kompetentingoms institucijoms skirtus reglamentus, gaires arba bendro pobūdžio nurodymus, kuriais vadovaudamosi nacionalinės kompetentingos institucijos vykdo 4 straipsnyje, išskyrus jo 1 dalies a ir c punktuose, apibrėžtus uždavinius ir priima priežiūros sprendimus.
Tokiuose nurodymuose gali būti nurodomi 16 straipsnio 2 dalyje nustatyti konkretūs įgaliojimai kredito įstaigų grupių ar kategorijų atžvilgiu siekiant užtikrinti priežiūros rezultatų nuoseklumą BPM;
b) prireikus užtikrinti aukštų priežiūros standartų nuoseklų taikymą, ECB bet kuriuo metu gali savo iniciatyva, pasikonsultavęs su nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis, arba nacionalinės kompetentingos institucijos prašymu nuspręsti pats tiesiogiai vykdyti visus atitinkamus įgaliojimus 4 dalyje nurodytos vienos ar kelių kredito įstaigų atžvilgiu, įskaitant tokiu atveju, kai buvo netiesiogiai prašoma ar gauta finansinė pagalba iš EFSF arba ESM;
c) ECB vykdo sistemos veikimo priežiūrą, grindžiamą šiame straipsnyje, visų pirma 7 dalies c punkte, išdėstytomis pareigomis ir procedūromis;
d) ECB bet kuriuo metu gali pasinaudoti 10–13 straipsniuose nurodytais įgaliojimais;
e) ECB taip pat gali paprašyti nacionalinių kompetentingų institucijų ad hoc pagrindu arba nuolat teikti informaciją apie uždavinių pagal šį straipsnį vykdymą.
6. Nedarant poveikio šio straipsnio 5 daliai, nacionalinės kompetentingos institucijos vykdo ir yra atsakingos už 4 straipsnio 1 dalies b, d–g ir i punktuose nurodytus uždavinius ir už visų atitinkamų priežiūros sprendimų priėmimą šio straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų kredito įstaigų atžvilgiu, atsižvelgiant į šio straipsnio 7 dalyje nurodytą struktūrą ir laikantis toje dalyje nurodytų procedūrų.
<…>
7. ECB, konsultuodamasis su nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis ir remdamasis Priežiūros valdybos pasiūlymu, patvirtina ir viešai paskelbia struktūrą, pagal kurią parengiama praktinė šio straipsnio įgyvendinimo tvarka. <…>“
B. BPM pagrindų reglamentas
9. BPM pagrindų reglamento 1 straipsnyje „Dalykas ir tikslas“ numatyta:
„1. Šiame reglamente įtvirtinamos taisyklės dėl:
a) [pagrindinio] reglamento 6 straipsnio 7 dalyje nurodytos struktūros, t. y. struktūros, pagal kurią parengiama praktinė [pagrindinio] reglamento 6 straipsnio įgyvendinimo tvarka dėl bendradarbiavimo BPM, numatant:
i) konkrečią metodiką, skirtą įvertinti ir patikrinti, ar prižiūrimas subjektas yra priskiriamas svarbiems ar mažiau [ne tokiems] svarbiems, remiantis [pagrindinio] reglamento 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais kriterijais, ir dėl tokio įvertinimo nustatytą tvarką;
<…>.“
10. BPM pagrindų reglamento 70 straipsnyje „Ypatingos aplinkybės, kurioms esant svarbus prižiūrimas subjektas priskiriamas mažiau [ne tokiems] svarbiems“ nustatyta:
„1. Ypatingos aplinkybės, nurodytos [pagrindinio] reglamento 6 straipsnio 4 dalies antroje ir penktoje pastraipose (toliau – ypatingos aplinkybės), egzistuoja, kai egzistuoja konkrečios ir faktinės aplinkybės, dėl kurių prižiūrimo subjekto priskyrimas svarbiems tampa netinkamas, atsižvelgiant į [pagrindinio] reglamento tikslus ir principus, ir visų pirma poreikį užtikrinti nuoseklų aukštų priežiūros standartų taikymą.
2. Terminas „ypatingos aplinkybės“ aiškinamas siaurai.“
11. BPM pagrindų reglamento 71 straipsnio „Įvertinimas, ar egzistuoja ypatingos aplinkybės“ 1 dalyje numatyta:
„Ar egzistuoja ypatingos aplinkybės, kuriomis pateisinamas svarbaus prižiūrimo subjekto priskyrimas mažiau [ne tokiems] svarbiems, nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju ir konkrečiai kiekvieno atitinkamo prižiūrimo subjekto arba prižiūrimos grupės, bet ne prižiūrimų subjektų kategorijų, atžvilgiu.
<…>“
II. Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
12. Apeliantas yra Badeno-Viurtembergo žemės (Vokietija) investicinis ir plėtros bankas (Förderbank). Jis yra viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, įsteigtas pagal Įstatymo dėl Badeno-Viurtembergo žemės regioninio kredito banko 1 straipsnio 1 dalį, o Badeno-Viurtembergo žemė yra vienintelė dalininkė.
13. 2014 m. birželio 25 d. ECB informavo apeliantą iš esmės apie tai, kad dėl dydžio jis priskirtinas tik jo priežiūrai, o ne pasidalijamai priežiūrai pagal BPM, taikant pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį, ir paprašė pateikti savo pastabas.
14. 2014 m. liepos 10 d. apeliantas užginčijo šią analizę ir nurodė, be kita ko, kad yra ypatingų aplinkybių, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį ir BPM pagrindų reglamento 70 ir 71 straipsnius.
15. 2014 m. rugsėjo 1 d. ECB priėmė sprendimą, juo apeliantas pripažintas svarbiu subjektu, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį.
16. 2014 m. spalio 6 d. apeliantas paprašė peržiūrėti šį sprendimą remiantis pagrindinio reglamento 24 straipsnio 1, 5 ir 6 dalimis, siejamomis su 2014 m. balandžio 14 d. [Europos Centrinio Banko sprendimo 2014/360/ES] dėl Administracinės peržiūros valdybos įsteigimo ir jos veiklos taisyklių (OL L 175, 2014, p. 47) 7 straipsniu. Administracinės peržiūros valdybos posėdis įvyko 2014 m. spalio 23 d.
17. 2014 m. lapkričio 20 d. Administracinė peržiūros valdyba priėmė nuomonę, kad ECB sprendimas yra teisėtas.
18. 2015 m. sausio 5 d. ECB priėmė ginčijamą sprendimą, juo buvo panaikintas ir pakeistas 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimas, tačiau paliktas vertinimas, kad apeliantas yra svarbus subjektas.
19. Ginčijamame sprendime ECB nurodė, kad apelianto turto vertė viršija 30 mlrd. EUR, ir atmetė jo argumentus, kad, kiek tai su juo susiję, yra „ypatingų aplinkybių“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį, pateisinančių, kad jis ir toliau būtų priskirtas Vokietijos institucijų vykdomai tiesioginei rizikos ribojimu pagrįstai priežiūrai.
20. ECB iš esmės nurodė šiuos motyvus:
– apelianto kvalifikavimas kaip svarbaus subjekto neprieštaravo pagrindinio reglamento tikslams,
– subjekto rizikos profilis nebuvo svarbus klausimas jį kvalifikuojant,
– net darant prielaidą, kad apelianto atveju buvo ypatingų aplinkybių, jis taip pat turi patikrinti, ar tokios aplinkybės pateisina apelianto perkvalifikavimą į ne tokį svarbų subjektą,
– taikant BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 2 dalį, „ypatingų aplinkybių“ sąvoka turi būti aiškinama siaurai, todėl tik jei ECB tiesioginė priežiūra netinkama, subjektas gali būti perkvalifikuotas iš „svarbaus“ į „ne tokį svarbų“,
– atsižvelgimas į proporcingumo principą aiškinimo tikslais nereikalauja, kad jis patikrintų, ar pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų kriterijų taikymas subjektui buvo proporcingas, o nagrinėjant, ar buvo „netinkama“ kvalifikuoti subjektą kaip svarbų, nebuvo atliekamas toks proporcingumo nagrinėjimas,
– nacionalinių priežiūros struktūrų adekvatumas ir jų galimybė taikyti aukštus priežiūros standartus neleido daryti išvados apie netinkamą ECB tiesioginės rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros įgyvendinimą, nes pagrindiniame reglamente tai nesiejama su nacionalinių priežiūros struktūrų ar nacionalinių priežiūros standartų neadekvatumo įrodymu.
III. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
21. Ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. kovo 12 d., apeliantas prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Apeliantas nurodė penkis pagrindus savo ieškiniui pagrįsti: (i) pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio pažeidimas pasirenkant ECB taikomus kriterijus; (ii) akivaizdžios faktų vertinimo klaidos; (iii) pareigos motyvuoti pažeidimas; (iv) piktnaudžiavimas įgaliojimais, nes ECB neįgyvendino savo diskrecijos; ir (v) ECB pareigos atsižvelgti į visas bylai reikšmingas aplinkybes pažeidimas.
22. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė apelianto pareikštą ieškinį dėl panaikinimo.
IV. Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme
23. Apeliantas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– panaikinti ginčijamą sprendimą ir nurodyti palikti galioti 2014 m. rugsėjo 1 d. ECB sprendimo pakeitimą,
– nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui,
– priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.
24. ECB ir Komisija savo ruožtu Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.
V. Apeliacinis skundas
25. Grįsdamas savo apeliacinį skundą, apeliantas nurodo tris apeliacinio skundo pagrindus: (i) Sąjungos teisės pažeidimas aiškinant ir taikant pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnį; (ii) ginčijamo sprendimo iškraipymas ir klaidingas motyvavimo reikalavimų vertinimas; (iii) Bendrojo Teismo padarytas procedūrinis trūkumas įtraukus aspektus, kurie nebuvo bylos dalykas.
A. Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas, grindžiamas Sąjungos teisės pažeidimu aiškinant ir taikant pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnį
26. Apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą sudaro trys dalys.
1. Neteisingas pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antros pastraipos ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalies aiškinimas
27. Pirmoje dalyje apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrąją pastraipą ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį.
28. Apeliantas remiasi trimis argumentais.
a) Neteisingas teksto aiškinimas
29. Pirma, apeliantas mano, kad Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, jog „ypatingos aplinkybės“(2), dėl kurių subjektas laikomas ne tokiu svarbiu, yra tik tuomet, kai nacionalinių institucijų vykdoma tiesioginė priežiūra yra tinkamesnė pagrindiniu reglamentu siekiamiems tikslams įgyvendinti nei tiesioginė ECB priežiūra. Apelianto nuomone, Bendrasis Teismas, pažodžiui aiškindamas sąvoką „netinkamas“(3), rėmėsi vien Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl proporcingumo principo, pagal kurį Sąjungos teisės akto tinkamumo nagrinėjimas susijęs su jo tinkamumu įgyvendinti nagrinėjamais teisės aktais siekiamus tikslus(4). Teigta, kad Teisingumo Teismas rėmėsi terminologija, vartojama visai kitomis aplinkybėmis, o ne įprasta termino reikšme.
30. Be to, teigta, kad Bendrasis Teismas klaidingai manė, kad tik BPM pagrindų reglamento versija anglų kalba (taigi ir sąvoka „netinkamas“) yra lemiama, ir taip pažeidė principą, kad tekstai visomis kalbomis yra vienodai autentiški. Apeliantas teigia, kad sąvokos „geeignet“, „aptes“, „idóneos“, „idonei“ ir „geschickt“, vartojamos 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt.(5) versijose atitinkamai vokiečių, prancūzų, ispanų, italų ir nyderlandų kalbomis, neatitinka sąvokų „unangemessen“, „inappropriée“, „inadecuada“, „inappropriata“ ir „niet passend“, vartojamų BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalyje.
31. Apelianto nuomone, terminai „netinkamas“ ir „ypatingos aplinkybės“ yra neapibrėžtos teisinės sąvokos. Taigi, pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnį reikia aiškinti remiantis jų tikslu ir bendra struktūra, atsižvelgiant į viršesnius teisės aktus.
32. ECB ir Komisija teigia, kad šį argumentą reikėtų atmesti. Galiu tik pritarti.
33. Pirmiausia svarbu pažymėti, kad apeliantas neginčija pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies ar BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio galiojimo. Veikiau šiame procese ir ankstesniame procese Bendrajame Teisme yra keliamas klausimas, kaip teisingai aiškinti šias nuostatas. Be to, kadangi apelianto turto vertė viršija 30 mlrd. EUR(6), pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą jis neturėtų būti „[laikomas] mažiau [ne tokiu] svarbi[u], nebent tai pateisinama ypatingomis aplinkybėmis“. Dar pažymėtina, kad apeliantas neginčija ECB įvertinimo, kad jo turtas gerokai viršija teisės aktuose nustatytą ribą.
34. Mano nuomone, iš pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antros pastraipos teksto „nebent tai pateisinama ypatingomis aplinkybėmis“ aišku, kad subjekto, atitinkančio bet kurį iš toje nuostatoje nurodytų išsamių kriterijų, laikymas ne tokiu svarbiu yra įprastos taisyklės išimtis, kad šiaip jau atitinkančio šiuos standartus subjekto tiesioginę rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą turėtų vykdyti ECB. Pagal BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį tokios „ypatingos aplinkybės“ egzistuoja, kai subjekto priskyrimas prie svarbių yra „netinkamas“, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento tikslus ir principus, ir visų pirma poreikį užtikrinti nuoseklų aukštų priežiūros standartų taikymą, be to, pridurčiau būtinybę apsisaugoti nuo galimai paslėptos sisteminės rizikos, kurią kelia didelės bankų įstaigos, turinčios didelį kapitalą. Tai patvirtina aplinkybė, kad BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje vartojama sąvoka „ypatingos aplinkybės“ turi būti aiškinama siaurai. Darytina aiški išvada, kad subjekto, atitinkančio bet kurį iš susijusių kriterijų, priskyrimas prie ne tokių svarbių yra gana išimtinio pobūdžio ir nukrypimas nuo normos. Visa tai savo ruožtu reiškia, kad tuo atveju, jei bet kuris iš 6 straipsnio 4 dalyje nurodytų kriterijų yra įvykdytas, bet kuri banko įstaiga, kaip antai apeliantas, kuri siekia įrodyti, kad egzistuoja „ypatingos aplinkybės“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, privalo tai ne tik nurodyti, bet ir ypač įtikinamai įrodyti.
35. Manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 44 punkte konstatavo, kad BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalies formuluotėje nurodoma tai, ar subjekto, kuris iš principo neturėtų būti laikomas ne tokiu svarbiu(7), todėl jam turėtų būti taikoma tiesioginė ECB priežiūra, atveju tokia priežiūra yra tinkama, ar ne. Kaip teisingai pažymi Bendrasis Teismas, pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje ar BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalyje nenurodomas poreikio, kad subjektas būtų tiesiogiai prižiūrimas ECB, ar aplinkybės, kad nacionalinių institucijų tiesiogine priežiūra galima pasiekti pagrindinio reglamento tikslus, kaip ir vien ECB vykdoma priežiūra, nagrinėjimas(8).
36. Šiuo klausimu teisės akto sistema yra aiški. Pradedama nuo prielaidos, kad bet kuri banko įstaiga, atitinkanti bet kurį iš išsamių kriterijų, išdėstytų pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje, yra Sąjungos teisės aktų leidėjo laikoma „svarbia“, todėl jai reikalinga tiesioginė ECB priežiūra. Tokio subjekto, kaip apeliantas, atveju, kai jo turtas viršija 30 mlrd. EUR ribą, Sąjungos teisės aktų leidėjas daro ex ante prielaidą, kad tiesioginė ECB priežiūra yra reikalinga, nebent įtikinamai įrodoma, kad yra ypatingų aplinkybių, paneigiančių tą prielaidą, kaip jos suprantamos pagal BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį.
37. Kokios tuomet yra apelianto nurodomos ypatingos aplinkybės, pagrindžiančios jo teiginį, kad reikėtų jį laikyti patenkančiu į 6 straipsnio 4 dalies išimties taikymo sritį? Pagrindiniai šiuo aspektu nurodomi argumentai yra susiję su teisės aktais, reglamentuojančiais jo verslo modelį, ir mažmeninių operacijų pobūdžiu. Konkrečiai teigiama, kad šių teisės aktų tikslai apibūdina jo pagrindinį tikslą – finansuoti nustatytas viešąsias užduotis ir įpareigoja Badeno-Viurtembergo federalinę žemę (Land) suteikti jam išteklių, kad jis galėtų įvykdyti šias užduotis. Be to, jis teigia, kad jo verslo modelis iš esmės nerizikingas, ir, kadangi verslas vykdomas beveik tik vienos valstybės narės teritorijoje, pats jo struktūros paprastumas užtikrina patikimą rizikos valdymą ir netgi jo, kaip kredito įstaigos, sisteminės svarbos platesnei Vokietijos bankų sistemai nebuvimą.
38. Mano nuomone, net jeigu šie argumentai būtų priimtini kaip faktiškai teisingi, jie iš esmės neturėtų reikšmės nagrinėjamiems klausimams. Pagrindiniame reglamente ar BPM pagrindų reglamente nėra visiškai nieko, kas rodytų, kad banko įstaigos teisinė struktūra, teisės aktai, reglamentuojantys jos bankinių funkcijų įgyvendinimą arba jos verslo modelį, ar šiuo tikslu rizikos, kurią ji kelia bankininkystės stabilumui, pobūdis yra svarbūs jos pripažinimui svarbia pagal pagrindinį reglamentą. Galima priminti, kad pagrindinio reglamento 1 straipsnio trečiame sakinyje nurodyta, kad ECB „visapusiškai atsižvelgia į kredito įstaigų įvairius tipus, verslo modelius ir dydį“, taigi teisiniame pagrinde numatyta, kad ECB vykdo pagal įvairius verslo modelius veikiančių kredito įstaigų priežiūros kontrolę. Viena iš kitų Sąjungos teisės aktų leidėjo per 2008 m. finansų krizę įgytų patirčių buvo ta, kad daugelis lengvų prielaidų, kurios anksčiau buvo padarytos dėl tam tikrų kredito įstaigų finansinės rizikos pobūdžio ar sisteminės svarbos nebuvimo, galiausiai pasirodė nepagrįstos, kai iš tiesų buvo išbandytos. Galiausiai būtent dėl to pagrindiniame reglamente daroma ex ante prielaida, kad tokio dydžio turtą turinčiai kredito įstaigai turėtų būti taikoma ECB priežiūra, neatsižvelgiant į tai, ar ši institucija kelia realią sisteminę riziką finansų stabilumui. Todėl darytina išvada, kad suvokiamas sisteminės rizikos nebuvimas savaime nereiškia, kad aptariamos kredito įstaigos pripažinimas svarbiu subjektu, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį, yra netinkamas.
39. Manau, kad Bendrojo Teismo rėmimosi(9) 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400) 67 punkto tekstu, aiškinant sąvoką „netinkamas“, negalima laikyti teisiškai klaidingu. Nors 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400) 67 punktas neabejotinai yra susijęs su proporcingumo principu, šiuo punktu Bendrasis Teismas rėmėsi vien siekdamas skundžiamo sprendimo 46 punkte pailiustruoti, kad nagrinėjimas, ar kažkas yra tinkama, skiriasi nuo nagrinėjimo, ar tai viršija tai, kas būtina.
40. Be to, manau, kad apelianto argumentai, susiję su skirtingomis BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalies ir 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler (C‑62/14, EU:C:2015:400) 67 punkto kalbinėmis versijomis yra neįtikinami. Manau, kad sąvokų „geeignet“, „aptes“, „idóneos“, „idonei“ ir „geschickt“, vartojamų 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400, 67 punktas) versijose atitinkamai vokiečių, prancūzų, ispanų, italų ir nyderlandų kalbomis, įprasta reikšmė yra sąvokų „unangemessen“, „inappropriée“, „inadecuada“, „inappropriata“ ir „niet passend“, vartojamų BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalyje, įprastos reikšmės antonimas. Taigi, iš paties BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalies teksto aišku, kad nacionalinės kompetentingos institucijos atliekama subjekto priežiūra yra leidžiama tik jei ECB tiesioginė priežiūra yra neadekvati ar „netinkama“, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento tikslus. Taip, pavyzdžiui, galėtų būti tuomet, jei ECB tinkamai neužtikrintų rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros.
b) Proporcingumo principas
41. Antra, apeliantas mano, kad Bendrasis Teismas, aiškindamas pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį, nesilaikė proporcingumo principo, taikomo įgaliojimams pagal ESS 5 straipsnio 4 dalį.
42. Apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai manė, jog proporcingumo principas, taikomas įgaliojimams, neturi reikšmės aiškinant pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį(10), remiantis tuo, kad „nacionalinės valdžios institucijos pagal BPM veikia decentralizuotai, įgyvendindamos išimtinę Sąjungos, bet ne nacionalinę kompetenciją“(11). Apeliantas mano, kad ESS 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas proporcingumo principas taip pat taikomas išimtinei Sąjungos kompetencijai, todėl ECB, veikdamas kaip Europos priežiūros institucija ir konkrečiai pripažindamas subjektą svarbiu ar ne tokiu svarbiu, turi jo paisyti.
43. Apeliantas mano, kad bendrai išanalizavus pagrindinio reglamento 4 ir 6 straipsnius matyti, kad ECB turi išimtinę kompetenciją dėl svarbių subjektų priežiūros, o nacionalinės institucijos išlaiko anksčiau turėtą kompetenciją ne tokių svarbių subjektų atžvilgiu. Pagrindinio reglamento 15, 28(12) ir 37–40 konstatuojamosios dalys(13) nepatvirtina priešingos Bendrojo Teismo išvados.
44. Be to, apeliantas taip pat teigia, kad dėl to, jog pagrindinio reglamento teisinis pagrindas yra SESV 127 straipsnio 6 dalis, Taryba, priešingai, nei konstatavo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 63 ir 72 punktuose, negali suteikti įgaliojimų kompetentingoms nacionalinėms institucijoms. Jis toliau tvirtina, kad pagal ESS 5 straipsnio 4 dalį ECB tiesioginė priežiūra nebūtina, jeigu kompetentingos nacionalinės institucijos gali pasiekti pagrindinio reglamento tikslus. „Ypatingos aplinkybės“ pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, teigiama, yra tada, kai atsižvelgiant į konkrečias ir faktines bylos aplinkybes tiesiogine rizikos ribojimu pagrįsta kompetentingų nacionalinių institucijų priežiūra galima pagrindinio reglamento tikslus pasiekti bent jau taip pat kaip ir tiesiogine ECB priežiūra. Šiuo atveju svarbų subjektą reikia perkvalifikuoti į ne tokį svarbų.
45. ECB ir Komisija teigia, kad šį argumentą reikėtų atmesti. Jiems pritariu.
46. Pirmiausia svarbu pažymėti, kad apeliantas neteigia, jog kuri nors pagrindinio reglamento ar BPM pagrindų reglamento nuostata pažeidžia proporcingumo principą, išdėstytą ESS 5 straipsnio 4 dalyje(14).
47. Vis dėlto apeliantas mano: kadangi pagrindinio reglamento 4 ir 6 straipsniuose ECB tik suteikti priežiūros įgaliojimai dėl svarbių subjektų, o nacionalinės institucijos iš esmės išlieka kompetentingos dėl ne tokių svarbių subjektų, ECB, nagrinėdamas, ar reikia subjektą perkvalifikuoti į ne tokį svarbų dėl to, kad egzistuoja „ypatingos aplinkybės“, turi laikytis proporcingumo principo. Taigi, ECB kiekvienu konkrečiu atveju turi išnagrinėti, ar konkretaus subjekto rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra taip pat gerai galėtų būti atliekama nacionalinių kompetentingų institucijų, ir tokiu atveju subjektas turėtų būti laikomas ne tokiu svarbiu.
48. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prieš nagrinėjant, kaip Bendrasis Teismas taikė proporcingumo principą, reikia išnagrinėti, ar jis padarė teisės klaidą, vertindamas ECB ir atitinkamų nacionalinių institucijų kompetencijų padalijimą pagal pagrindinio reglamento 4 ir 6 straipsnius ne tokių svarbių subjektų atžvilgiu.
1) Kompetencijos padalijimas
49. Skundžiamo sprendimo 63 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad „Taryba delegavo ECB išimtinę kompetenciją dėl pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatytų uždavinių ir kad to paties reglamento 6 straipsnio vienintelis tikslas yra leisti nacionalinėms valdžios institucijoms decentralizuotai įgyvendinti pagal BPM(15) šią kompetenciją kontroliuojant ECB ne tokių svarbių subjektų atžvilgiu, kiek tai susiję su uždaviniais, numatytais pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punkte ir d–i punktuose, suteikiant ECB išimtinę kompetenciją nustatyti sąvokos „ypatingos aplinkybės“, kaip jos suprantamos pagal to paties reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, įgyvendintos priimant BPM pagrindų reglamento 70 ir 71 straipsnius, turinį“.
50. Visiškai sutinku su Bendrojo Teismo atlikta analize. Pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje ECB suteikta išimtinė kompetencija „visų“ dalyvaujančiose valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų atžvilgiu vykdyti nustatytus devynis uždavinius(16) remiantis to reglamento 6 straipsniu. Primintina, kad šiuo tikslu pagrindinio reglamento 4 straipsnyje nedaroma skirtumo tarp svarbių ir ne tokių svarbių subjektų. Vis dėlto pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalyje dėl ne tokių svarbių subjektų numatyta, kad ECB turi tam tikras pareigas(17), susijusias su uždaviniais, nurodytais 4 straipsnio 1 dalies b, d–g ir i punktuose, o nacionalinės kompetentingos institucijos turi kitų pareigų, susijusių su tais uždaviniais. Ne tokių svarbių subjektų atžvilgiu tik ECB yra atsakingas už pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose išvardytus uždavinius.
51. Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 5 dalies a punkte nustatyta, kad ECB priima nacionalinėms kompetentingoms institucijoms skirtus reglamentus, gaires arba bendro pobūdžio nurodymus dėl 4 straipsnyje nurodytų uždavinių vykdymo(18). Prireikus užtikrinti aukštus priežiūros standartus, ECB gali nuspręsti vykdyti visus atitinkamus įgaliojimus vieno ar kelių ne tokių svarbių subjektų atžvilgiu(19). Be to, ECB yra įgaliotas vykdyti sistemos veikimo priežiūrą(20), gali bet kuriuo metu pasinaudoti pagrindinio reglamento 10–13 straipsniuose nurodytais tyrimo įgaliojimais(21) ir iš nacionalinių kompetentingų institucijų prašyti informacijos apie jų uždavinių vykdymą(22).
52. O nacionalinės kompetentingos institucijos turi vykdyti ir yra atsakingos už pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodytus uždavinius, išskyrus nurodytuosius 4 straipsnio a ir c punktuose, ir priimti visus atitinkamus priežiūros sprendimus ne tokių svarbių kredito įstaigų atžvilgiu, atsižvelgdamos į struktūrą, kurią ECB priima „konsultuodamasis su nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis <…>“, pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalį(23). Remdamasis ta struktūra, ECB priėmė BPM pagrindų reglamentą, įskaitant jo 70 ir 71 straipsnius, kuriuose numatytos „ypatingų aplinkybių“ buvimo nustatymo taisyklės(24).
53. Atsižvelgdamas į platų įgaliojimų, kurie ECB suteikti ne tokių svarbių subjektų atžvilgiu, ratą ir aiškiai antrinį ar pagalbinį nacionalinių kompetentingų institucijų vaidmenį šiuo atžvilgiu pagal pagrindinį reglamentą, negaliu sutikti su apelianto teiginiu, kad šios institucijos išlaiko savo ankstesnius įgaliojimus šių subjektų atžvilgiu. Taigi, ECB vykdo išimtinę rizikos ribojimu pagrįstą ne tokių svarbių subjektų priežiūrą pagal devynis uždavinius, nurodytus pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, ir už šią veiklą gauna pagalbą(25) dėl pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b, d–g ir i punktuose nurodytų uždavinių.
54. Be to, kalbėdamas apie apelianto teiginį dėl pagrindinio reglamento teisinio pagrindo negaliu sutikti su jo išdėstyta skundžiamo sprendimo analize, nes Bendrasis Teismas to sprendimo 63 ir 72 punktuose nekonstatavo, kad įgaliojimai suteikti nacionalinėms kompetentingoms institucijoms. Tie punktai konkrečiai susiję su ECB ir Sąjungos išimtine kompetencija. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniame reglamente numatyta, jog ECB, o ne valstybės narės, vykdo išimtinę rizikos ribojimu pagrįstą ne tokių svarbių subjektų priežiūrą dėl devynių uždavinių, nurodytų pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, apelianto argumentui dėl pagrindinio reglamento teisinio pagrindo, išdėstytam šios išvados 44 punkte, negali būti pritarta ir jis atmestinas.
2) Proporcingumo principo taikymas
55. Priešingai apelianto teiginiams, išdėstytiems šios išvados 42 punkte, Bendrasis Teismas nekonstatavo, kad proporcingumo principas buvo nereikšmingas aiškinant pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų Bendrasis Teismas nuodugniai išnagrinėjo šį klausimą skundžiamo sprendimo 66–85 punktuose ir rėmėsi Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl šio principo to sprendimo 66–68 punktuose.
56. Iš ESS 5 straipsnio 4 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad proporcingumo principas taikomas bet kurio Sąjungos veiksmo turiniui ir formai, įskaitant, kaip teigia apeliantas, veiksmus, kurių Sąjunga imasi, veikdama pagal savo išimtinę kompetenciją.
57. Mano nuomone, proporcingumo principas negali pakeisti valstybių narių ir Sąjungos kompetencijos padalijimo, kuriam taikomas suteikimo principas, kaip nurodyta ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pagal ESS 5 straipsnio 1 dalį „Sąjungos kompetencijos ribų nustatymas grindžiamas suteikimo principu“. ESS 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „pagal suteikimo principą Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės. Visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms“. Todėl proporcingumo principu negali būti remiamasi siekiant perduoti Sąjungos kompetenciją valstybėms narėms, arba atvirkščiai. Vis dėlto „Sąjungos kompetencijos įgyvendinimas grindžiamas subsidiarumo ir proporcingumo principais“(26).
58. Pagal proporcingumo principą aiškindamas sąvoką „ypatingos aplinkybės“, vartojamą pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalyje, ir sąvoką „netinkamas“, vartojamą BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalyje, ECB negali svarbaus subjekto kvalifikuoti kaip nesvarbaus, nebent toks veiksmas, be kita ko, tinkamas įgyvendinti teisėtus pagrindinio reglamento tikslus ir neviršija to, kas būtina šiems tikslams pasiekti.
59. Taigi, nepakanka įrodyti, kad nacionalinės kompetentingos institucijos gali pasiekti pagrindinio reglamento tikslus(27), kaip teigia apeliantas, nes tai tik atitinka veiksmo tinkamumo pagal proporcingumo kriterijų reikalavimą. Reikia įrodyti ir tai, kad nacionalinių kompetentingų institucijų priežiūra geriau galima pasiekti pagrindinio reglamento tikslus(28) – taip užtikrinant, kad svarbaus subjekto kvalifikavimas kaip nesvarbaus neviršytų to, kas būtina tiems tikslams pasiekti.
60. Bet koks bandymas svarbų subjektą kvalifikuoti kaip nesvarbų pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį, remiantis tuo, kad šio reglamento tikslus galima taip pat gerai pasiekti nacionalinių kompetentingų institucijų tiesiogine priežiūra, ne tik prieštarauja valstybių narių ir ECB kompetencijos padalijimui, nustatytam toje nuostatoje, bet ir neatitinka proporcingumo principo.
61. Bet kuriuo atveju manau, kad argumentas dėl proporcingumo, kurį apeliantas nurodė šiame apeliaciniame skunde, iš esmės prilygsta netiesioginiam pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antros pastraipos galiojimo ginčijimui. Kaip jau pažymėjau, teisės akto sistema yra aiški – banko įstaigos, atitinkančios bet kurią iš jame išvardytų sąlygų, pagal prielaidą laikomos reikšmingomis, išskyrus atvejus, kai yra aiškiai įrodytos tam tikros aplinkybės. Tai patvirtina BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 2 dalies nuostata, kad terminas „ypatingos aplinkybės“ aiškinamas siaurai.
62. Nors iš tiesų negalima atmesti proporcingumo principo taikymo tinkamu atveju galimybės, kartu pažymėtina, kad principas negali būti taikomas tokiu būdu, kuris faktiškai pakenktų Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytos teisės akto sistemos effet utile. Tačiau iš tiesų būtent to apeliantas kol kas siekia, kiek tai susiję su šiuo apeliaciniu skundu.
63. Šiomis aplinkybėmis negaliu išvengti išvados, kad apeliantas tiesiog nepateikė jokių argumentų, kurie būtų pagrįsti ypatingų aplinkybių, kaip jos suprantamos pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, buvimu. Vietoj to pateiktas argumentas dėl proporcingumo, atrodo, reiškia tokį argumentą: kadangi būtų įmanoma – net pageidautina – kad apeliantas būtų tiesiogiai reguliuojamas nacionalinių priežiūros institucijų, ECB turi pareigą įrodyti, jog reikia, kad būtų priešingai. Tačiau toks argumentas yra visiškai nesuderinamas su teisės akto sistemos kontekstu ir, kaip jau minėjau, iš esmės prilygsta netiesioginiam jo galiojimo ginčijimui.
64. Dėl visų šių priežasčių manau, kad apelianto nurodytas argumentas dėl proporcingumo nėra pagrįstas.
c) Aiškinimo principo „ut res magis valeat quam pereat“ ir pareigos nereikalauti „probatio diabolica“ pažeidimas
65. Trečia, apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė aiškinimo principą ut res magis valeat quam pereat ir pareigą nereikalauti probatio diabolica. Šis argumentas iš esmės reiškia teiginį, kad 6 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nustatytą išimtį neturėtų būti pernelyg sunku įrodyti.
66. Apeliantas mano, kad pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antros pastraipos sąvokos „ypatingos aplinkybės“ negalima aiškinti taip, jog prezumpcija, kad subjektai, kurie atitinka toje nuostatoje išdėstytus kriterijus, turėtų būti kvalifikuoti kaip svarbūs subjektai, niekada negalėtų būti paneigta. Nors kriterijai, susiję su „ypatingų aplinkybių“ buvimu, pagal BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 2 dalį turi būti „aiškinami siaurai“, jis teigia, kad vis dėlto turi būti galimybė taikyti šiuos kriterijus. Apelianto nuomone, skundžiamo sprendimo 46 ir 80 punktuose Bendrasis Teismas to nesuprato, todėl apeliantas neturi galimybės įrodyti, kad tokios ypatingos aplinkybės egzistuoja.
67. Apeliantas teigia, kad skundžiamo sprendimo 80 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nurodė, kad „nacionalinių valdžios institucijų vykdoma tiesioginė rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra [turi būti] labiau tinkama įgyvendinti pagrindinio reglamento tikslus ir principus“ ir kad tai turi įrodyti svarbūs subjektai. Tvirtinama, kad nei pagrindiniame reglamente, nei BPM pagrindų reglamente nenustatyta tokios hierarchijos, kuri priežiūra yra „labiau tinkama“ pagrindinio reglamento tikslams pasiekti ir kuri „mažiau [ne tokia] tinkama“ tai padaryti. Bendrojo Teismo kriterijus, kad priežiūra, kurią vykdo nacionalinės institucijos, yra „labiau“ tinkama, teigiama, yra netinkamas ir dėl jo svarbūs subjektai netenka realios galimybės faktiškai pateikti įrodymų, kurių reikalauja šis teismas, nes šie subjektai turi įrodyti faktus, susijusius su tuo, kaip veikia įvairios priežiūros institucijos – tai faktai, kurie nepatenka į subjektų kompetencijos sritį. Taisykle dėl „ypatingų aplinkybių“ pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą ir BPM pagrindų reglamento 70 straipsnį siekiama išvengti nenuoseklumų, kylančių konkrečiu atveju pernelyg paprastai taikant dydžio kriterijų, dėl ko ECB būtų suteikti pernelyg platūs įgaliojimai.
68. Atsakydami ECB ir Komisija teigia, kad įmanoma įrodyti „ypatingas aplinkybes“ pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą. Jie nurodo ECB šiuo atžvilgiu priimtų sprendimų pavyzdžių.
69. Dublike apeliantas teigia, kad ECB ir Komisijos nurodytuose ECB sprendimuose nebuvo taikyti Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime nustatyti kriterijai. Apelianto teigimu, šie ECB sprendimai įrodo priešingai – kad ECB priima savo sprendimus savavališkai ir oportunistiškai.
70. Manau, kad šis apelianto teiginys atmestinas. Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad Teisingumo Teismas, kaip apeliacinė instancija, negali įvertinti, ar ECB ir Komisijos pateikti ECB sprendimų pavyzdžiai patvirtina jų teiginį, kad tuo, kaip Bendrasis Teismas aiškina pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, nereikalaujama probatio diabolica. Tai yra fakto klausimas, kuris nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai nagrinėjant apeliacinį skundą.
71. Kaip jau pažymėjau, iš BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 2 dalies aiškiai matyti, kad pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje vartojama sąvoka „ypatingos aplinkybės“ turi būti aiškinama siaurai. Todėl svarbaus subjekto kvalifikavimas kaip ne tokio svarbaus dėl to, kad egzistuoja ypatingos aplinkybės pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, turi būti laikomas esantis išimtinio pobūdžio.
72. Ko gera, nebūtina bandyti išsamiai apibrėžti, kas yra „ypatingos aplinkybės“ šio apeliacinio skundo tikslais. Nepaisant to, kadangi šių dviejų reglamentų reguliavimo tikslas galiausiai yra užtikrinti nuoseklų aukštų priežiūros standartų taikymą, taikant tas pačias materialines taisykles, susijusias su rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, neatsižvelgiant į tai, ar tai daroma nacionaliniu, ar ECB lygmeniu, pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatyta išimtis, atrodo, iš esmės taikoma toms specialioms ir neįprastoms aplinkybėms, kai subjekto pripažinimas svarbiu praktiškai reikštų kliūtį nuosekliai taikyti šiuos aukštus priežiūros standartus.
73. Atsakydamas apeliantas teigia, kad iš tiesų neįmanoma įrodyti, jog nacionalinių kompetentingų institucijų atliekama tiesioginė rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra yra tinkamesnė pagrindinio reglamento tikslams pasiekti, nes tam reiktų žinių apie tai, kaip veikia įvairios priežiūros institucijos.
74. Manau, kad šis argumentas yra visiškai neįtikinamas. Gali būti teigiama, kad lengviau atitikti apelianto siūlomą kriterijų nei tą, kurį nurodė Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime. Tačiau abiejų kriterijų atveju reikia išsamių žinių apie tai, kaip veikia ECB ir konkreti nacionalinė priežiūros institucija. Kadangi tai, kaip veikia ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos, yra vieša, nemanau, kad neįmanoma konkrečiu atveju įrodyti, jog nacionalinių kompetentingų institucijų atliekama rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra yra tinkamesnė pagrindinio reglamento tikslams pasiekti. Be to, darytina prielaida, kad apeliantas yra didžiulius išteklius turintis subjektas, sukaupęs daug žinių apie bankininkystės praktiką ir reguliavimą. Jei iš tiesų egzistuotų „ypatingos aplinkybės“, kurios galėtų pateisinti pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies netaikymą, ir tiesioginė priežiūra iš ECB galėtų būti grąžinta nacionalinėms kompetentingoms institucijoms, galima įsivaizduoti, kad apeliantas nedelsdamas atkreiptų dėmesį į šiuos aspektus. Tačiau šiuo konkrečiu klausimu jis keistai nutylėjo ir buvo labiau linkęs išdėstyti tai, kas, atsižvelgiant į šio apeliacinio skundo aplinkybes, laikytina gan teoriniais argumentais dėl proporcingumo principo ir jo sąveikos su pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies nuostatomis.
2. Akivaizdi klaida vertinant faktines aplinkybes
75. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 101–112 punktuose neišnagrinėjo konkrečių apelianto nurodytų aplinkybių ir neįvertino, ar apelianto atveju buvo „ypatingų aplinkybių“, kaip jos suprantamos pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį. Bendrasis Teismas neatliko tokio vertinimo ir skundžiamo sprendimo 108 punkte tik konstatavo, kad apeliantas neteigė, jog nacionalinė priežiūra būtų tinkamesnė pagrindinio reglamento tikslams pasiekti nei tiesioginė ECB priežiūra.
76. ECB ir Komisija teigia, kad šį argumentą reikėtų atmesti. Jiems pritariu.
77. Reikia pažymėti, kad, kaip jau nurodžiau, apeliantas neginčija to, jog ieškinyje pirmojoje instancijoje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis jis grindė savo argumentą, kad turėtų būti perkvalifikuotas į ne tokį svarbų subjektą, tik siekta įrodyti, jog ECB tiesioginė priežiūra nebūtina(29).
78. Mano nuomone, jeigu Bendrasis Teismas savo iniciatyva būtų išnagrinėjęs apelianto išdėstytus faktus, siekdamas įvertinti, ar nacionalinių kompetentingų institucijų atliekama tiesioginė priežiūra būtų tinkamesnė pagrindinio reglamento tikslams pasiekti, jis būtų pažeidęs draudimą priimti sprendimą ultra petita(30). Šis klausimas, kurio apeliantas nekėlė savo ieškinyje pirmojoje instancijoje, nepatektų į išimtį dėl viešosios tvarkos klausimų, kuriuos Bendrasis Teismas gali kelti savo iniciatyva.
79. Be to, apeliantas ginčija Bendrojo Teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 109–111 punktuose, kuriuo šis teismas atmetė jo teiginį, kad dėl skirtingų teisės aktų ir priežiūros institucijų nacionalinės kompetentingos institucijos gali geriau bendradarbiauti tarpusavyje nei su ECB, kad būtų užtikrintas nuoseklus rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros standartų taikymas, remdamasis tuo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog bendradarbiauti su atitinkamomis Vokietijos institucijomis yra lengviau nei su ECB.
80. Iš skundžiamo sprendimo 109 punkto matyti, kad tik savo dublike pirmojoje instancijoje apeliantas pateikė tam tikrų įrodymų, kuriais siekė įrodyti, kad nacionalinė kompetentinga institucija geriau galėtų pasiekti pagrindinio reglamento tikslus. Nepriklausomai nuo to, ar Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti šiuos įrodymus, remdamasis tuo, kad, ECB ir Komisijos teigimu, tai buvo naujas pagrindas, todėl nepriimtinas, manau, kad apeliantė iš tikrųjų neteigė, jog vertinimas, kurį Bendrasis Teismas pateikė skundžiamo sprendimo 111 punkte, yra neteisingas. Apeliantas šiame apeliaciniame skunde tik teigia, jog nebuvo įspėtas, kad turėtų pateikti tokių įrodymų, ir bet kuriuo atveju tai jam būtų neįvykdoma pareiga.
81. Atsižvelgiant į tai, kad pats apeliantas nurodė šį teiginį, jis privalo pateikti įrodymų jam pagrįsti. Be to, atsižvelgiant į mano atsakymą ankstesniame skirsnyje(31), manęs neįtikino apelianto argumentas, kad jis negali pateikti įrodymų, susijusių su nacionalinės teisės aktais, nacionalinių valdžios institucijų ir ECB veikimu – tai klausimai, kurie priklauso viešajai sričiai. Jeigu šio apelianto priežiūra ECB lygmeniu iš tiesų gali sutrukdyti taikyti tinkamus aukšto lygio bankininkystės reguliavimo standartus, pakanka dar kartą pažymėti, kad apeliantas, be abejonės, turi būtiną kompetenciją ir išteklius tai įrodyti. Dar kartą pakartosiu, kad negaliu nekonstatuoti, jog jis to nepadarė, pasirinkęs šiuo tikslu remtis iš esmės abstrakčiais argumentais dėl proporcingumo.
3. Klaidingas atsisakymas pripažinti, kad ECB nepasinaudojo diskrecija ir pažeidė savo pareigą išnagrinėti bylą
82. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioje dalyje apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ECB nepažeidė pareigos naudotis savo diskrecija, nes apelianto „per administracinę procedūrą pateiktais argumentais siekta tik įrodyti, kad pagrindinio reglamento tikslai galėjo būti pasiekti nacionalinėms valdžios institucijoms taikant tiesioginę [apelianto] priežiūrą“. Skundžiamo sprendimo 140 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas neteisingai konstatavo, kad ECB negali „būti kaltinamas tuo, kad nevykdė savo diskrecijos, kai [iš pradžių atmetė] nereikšmingus argumentus“.
83. Apelianto nuomone, taip pat klaidinga Bendrojo Teismo išvada skundžiamo sprendimo 149 punkte, kad „aplinkybės, į kurias, kaip kaltinama, neatsižvelgė ECB, neturi reikšmės BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalies formuluotės atžvilgiu“, taigi „negalima pagrįstai kaltinti ECB tuo, kad jis neatsižvelgė į tokias aplinkybes taikant šią nuostatą“.
84. Apeliantas teigia, kad pateikti faktai nebuvo nesvarbūs ECB vertinimui ir naudojimuisi savo diskrecija, nes apeliantas jais rėmėsi grįsdamas tinkamą teisinį kriterijų, taikytiną pagal BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį. Bet kuriuo atveju nei ECB, nei Bendrasis Teismas negali tiesiog atmesti šalies argumento kaip „nereikšmingo“ vien dėl to, kad, kaip jie mano, šis argumentas grindžiamas neteisingu teisiniu standartu. Priešingai, ECB turi įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes ir visiškai įgyvendinti savo diskreciją. Ginčijamame sprendime ECB neįvykdė šio reikalavimo.
85. ECB ir Komisija teigia, kad šį argumentą reikėtų atmesti. Jiems pritariu.
86. Kadangi tinkamas teisinis kriterijus dėl sąvokų „ypatingos aplinkybės“ pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą ir „netinkamas“ pagal BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį yra tai, ar pagrindinio reglamento tikslų pasiekimą galėtų geriau užtikrinti nacionalinių kompetentingų institucijų vykdoma tiesioginė priežiūra, manau, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 140 ir 149 punktuose teisingai konstatavo, jog argumentai ar įrodymai, kuriais siekiama įvykdyti kitą teisinį kriterijų, t. y. kad susijusių Vokietijos institucijų vykdoma priežiūra būtų pakankama šiems tikslams pasiekti, yra nereikšmingi. Taigi Bendrasis Teismas teisingai nustatė, kad ECB nepiktnaudžiavo savo įgaliojimais, kai nesinaudojo diskrecija taikyti BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį, ir atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes.
87. Norėčiau pridurti, kad jeigu Bendrasis Teismas arba ECB būtų veikę remdamiesi įrodymais, kurie tik įrodė, kad Vokietijos kompetentingų institucijų priežiūra būtų pakankama pagrindinio reglamento tikslams įgyvendinti, tačiau neįrodė, kad šio reglamento tikslų pasiekimas galėtų būti geriau užtikrintas nacionalinių kompetentingų institucijų vykdoma tiesiogine priežiūra, jie būtų padarę teisės klaidą.
B. Apeliacinio skundo antrasis pagrindas, grindžiamas ginčijamo sprendimo iškraipymu ir klaidingu motyvavimui taikomų reikalavimų vertinimu
88. Apeliacinio skundo antrąjį pagrindą sudaro dvi dalys.
1. Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamo sprendimo motyvus
89. Apeliantas tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 31 ir 34 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamo sprendimo motyvus ir taip padarė teisės klaidą(32).
90. Pirma, apeliantas mano, kad skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas pakeitė ginčijamo sprendimo sakinių eilės tvarką ir, antra, susiejo tą sprendimą su 2014 m. lapkričio 20 d. Administracinės peržiūros valdybos nuomone(33), nors tokios sąsajos nėra pačiame ginčijamame sprendime. Apeliantas pabrėžia, kad ginčijamame sprendime tik nurodyta, jog prižiūrimo subjekto kvalifikavimas kaip svarbaus neprieštarauja pagrindinio reglamento tikslams. Ginčijamame sprendime nenurodyta, kad būtent dėl šios priežasties apelianto priežiūra nėra „netinkama“, kaip tai suprantama pagal BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį. Bendrasis Teismas konstatavo, kad Administracinė peržiūros valdyba pabrėžė tai, jog apeliantas turėjo įrodyti, kad egzistuoja aplinkybės, rodančios, jog nacionalinės kompetentingos institucijos vykdoma tiesioginė priežiūra galėtų geriau užtikrinti pagrindinio reglamento tikslus. Vis dėlto apeliantas mano, kad šis tariamas ryšys tarp kriterijų, išdėstytų 2014 m. lapkričio 20 d. Administracinės peržiūros valdybos nuomonėje, ir ginčijamo sprendimo neegzistuoja. Ginčijamame sprendime neminima ištrauka, pacituota iš tos nuomonės, ar kuri nors kita jos ištrauka. Priešingai, nuomonėje nėra paminėta „prieštaravimo“ pagrindinio reglamento tikslams kriterijaus, kuriuo remiamasi ginčijamame sprendime.
91. Apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas, klaidingai perteikęs ginčijamą sprendimą skundžiamo sprendimo 31 punkte, to paties sprendimo 34 punkte išnagrinėjo ginčijamo sprendimo turinį, visų pirma ECB koncepciją dėl taikytino vertinimo kriterijaus. Apeliantas pažymi, kad, Bendrojo Teismo manymu, iš ginčijamo sprendimo, aiškinamo remiantis minėta nuomone, matyti, jog, ECB nuomone, BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalies taikymas negali lemti subjekto kvalifikavimo kaip ne tokio svarbaus, nebent pagrindinio reglamento tikslų įgyvendinimą galima geriau užtikrinti tiesiogine Vokietijos kompetentingų institucijų priežiūra nei ECB priežiūra(34). Apeliantas teigia, kad ginčijamame sprendime nė karto nepaminėtas tas kriterijus.
92. ECB ir Komisija teigia, kad šį argumentą reikėtų atmesti. Jiems pritariu.
93. Be ECB pareigos nurodyti savo sprendime motyvus, nustatytos pagrindinio reglamento 22 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje ir BPM pagrindų reglamento 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse, SESV 296 straipsnyje aiškiai įtvirtinta, kad teisės aktuose(35) turi būti nurodyti motyvai, kuriais jie pagrįsti.
94. Remiantis suformuota jurisprudencija, pareiga motyvuoti asmens nenaudai priimtą aktą, kuri yra teisės į gynybą paisymo principo dalis, siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas arba galbūt turi trūkumų, dėl kurių būtų galima ginčyti jo galiojimą Europos Sąjungos teisme, ir, antra, leisti šiam teismui vykdyti šio akto teisėtumo kontrolę. SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę. Vis dėlto motyvai, kuriuos nurodyti reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Kaip reikalavimas motyvuoti vykdomas, priklauso nuo kiekvieno atvejo aplinkybių, ypač nuo nagrinėjamos priemonės turinio, nurodomų motyvų pobūdžio ir asmenų, kuriems priemonė skirta, arba kitų šalių, kurioms ši priemonė yra aktuali tiesiogiai ir asmeniškai, galimo suinteresuotumo gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes, taip pat nagrinėjamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti jo atžvilgiu nustatytos priemonės reikšmę(36).
95. Pirmiausia pažymėčiau, kad vien apelianto teiginys, jog Bendrasis Teismas pakeitė ginčijamo sprendimo sakinių tvarką, savaime neįrodo, kad buvo iškraipyta to sprendimo prasmė.
96. Be to, manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad 2014 m. lapkričio 20 d. Administracinės peržiūros valdybos nuomonė(37) yra susijusi su ginčijamu sprendimu ir yra aplinkybių, apimančių tą sprendimą, dalis(38).
97. Pats apeliantas ne tik teigia, kad ši nuomonė buvo „pridėta“ prie ginčijamo sprendimo ir jame nurodyta kaip dalis istorinių aplinkybių, kuriomis tas sprendimas priimtas, bet ir nurodo, kad pagal pagrindinio reglamento 24 straipsnio 9 dalį(39) ir 2014 m. balandžio 14 d. Europos Centrinio Banko sprendimo dėl Administracinės peržiūros valdybos įsteigimo ir jos veiklos taisyklių(40) 19 straipsnį ECB privalo pridėti(41) nuomonę prie visų naujų Administracinės peržiūros valdybos sprendimų.
98. Manau, kad iš pagrindinio reglamento 24 straipsnio 7(42) ir 9 dalių akivaizdu, jog pagal šį straipsnį Administracinės peržiūros valdybos pareikšta nuomonė, Priežiūros valdybos pateiktas naujo sprendimo projektas ir Valdančiosios tarybos priimtas sprendimas yra iš esmės susiję. Taip yra, nors nuomonė ir nėra privaloma ECB priežiūros valdybai ar Valdančiajai tarybai(43).
99. Kadangi pagrindinio reglamento 24 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta Priežiūros valdybos pareiga atsižvelgti į Administracinės peržiūros valdybos nuomonę ir nedelsiant pateikti naują sprendimo projektą Valdančiajai tarybai, o ginčijamame sprendime padaryta tokia pati išvada kaip ir 2014 m. lapkričio 20 d. Administracinės peržiūros valdybos nuomonėje, Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad į nuomonę gali būti atsižvelgiama siekiant įvertinti, ar ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas(44).
100. Taigi, apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį reikėtų atmesti kaip nepagrįstą.
2. Bendrasis Teismas nepripažino, kad ginčijamas sprendimas nebuvo tinkamai motyvuotas
101. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamo sprendimo motyvus, o ECB motyvus pakeitė savaisiais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad ECB nesilaikė pareigos motyvuoti. Apelianto teigimu, ginčijamo sprendimo motyvai nelogiški ir iš esmės prieštaringi.
102. Kadangi ši apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalis yra pagrįsta prielaida, kad nėra ryšio tarp ginčijamo sprendimo ir 2014 m. lapkričio 20 d. Administracinės peržiūros valdybos nuomonės, o pastaroji nėra ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybių dalis, manau, kad ji taip pat turėtų būti atmesta kaip neveiksminga.
103. Vis dėlto siekdamas išsamumo siūlau atsakyti į kelis apelianto pateiktus argumentus.
104. Apeliantas mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nepripažino, kad ginčijamame sprendime nenurodyti teisiniai pagrindai, kuriais jis grindžiamas, nes ginčijamame sprendime ECB tik lygino skirtingus teisinius kriterijus. Taigi ginčijamame sprendime nėra aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, į kurias ECB ketino atsižvelgti, spręsdamas, ar subjekto kvalifikavimas kaip svarbaus yra netinkamas.
105. Apeliantas pažymi, kad skundžiamo sprendimo 133 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog nėra prieštaravimo „tarp, viena vertus, Administracinės peržiūros valdybos nuomonėje pateiktos nuorodos į tai, kad „ypatingų aplinkybių“ buvimas lemia, kad pagrindinio reglamento tikslai ir, be kita ko, būtinybė užtikrinti nuoseklų aukšto lygio rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros standartų taikymą turi būti geriau užtikrinami taikant tiesioginę nacionalinių valdžios institucijų priežiūrą, ir, kita vertus, ginčijamo sprendimo pateiktos nuorodos į tai, kad [apelianto] tiesioginė priežiūra, kurią vykdo ECB, turi prieštarauti pagrindinio reglamento tikslams tam, kad būtų galima taikyti BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį“.
106. Taip pat manau, kad nėra prieštaravimo tarp šių dviejų teiginių ir, atsižvelgiant į ryšį tarp aptariamų dokumentų, pirmuoju tik aiškinamas antrasis, remiantis taikomais teisės aktais. Pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 4 dalį reikalaujama „ypatingų aplinkybių“ buvimo, kad svarbų subjektą būtų galima perkvalifikuoti į ne tokį svarbų, taip užtikrinant, kad tiesioginę rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą vykdytų nacionalinės kompetentingos institucijos, o ne ECB. Pagal BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalį „ypatingos aplinkybės“ egzistuoja, jeigu, be kita ko, prižiūrimo subjekto kvalifikavimas kaip svarbaus yra netinkamas, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento tikslus ir principus. Taigi, tai, kad ir nuomonėje, ir ginčijamame sprendime pabrėžiami pagrindinio reglamento tikslai, yra visiškai suderinama su aptariamais teisės aktais ir nėra prieštaringa. Iš tiesų apeliantas prieštarauja ginčijamame sprendime ir Administracinės peržiūros valdybos nuomonėje nurodytam(45) ir Bendrojo Teismo patvirtintam(46) reikalavimui įrodyti, kad nuoseklų aukštų rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros standartų taikymą geriau užtikrintų nacionalinių kompetentingų institucijų vykdoma tiesioginė priežiūra. Tai veikiau yra klausimas dėl esmės, o ne dėl motyvų tinkamumo(47).
107. Be to, apeliantas mano, kad Bendrasis Teismas nepripažino, jog ginčijamame sprendime ECB neišnagrinėjo apelianto per administracinę procedūrą pateiktų argumentų. Tas teismas skundžiamo sprendimo 130 punkte konstatavo, kad ECB neprivalo nurodyti išsamių priežasčių, paneigiančių apelianto argumentus, nes šie buvo „akivaizdžiai nereikšmingi“, atsižvelgiant į aiškinimą, kuriam pirmenybę teikė ECB. Apeliantas Bendrajame Teisme teigė ir toliau teigia Teisingumo Teisme, kad iš ginčijamo sprendimo ar Administracinės peržiūros valdybos nuomonės jis negali suprasti motyvų, kodėl jo argumentai buvo tariamai „nereikšmingi“.
108. Manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 130 punkte konstatavo, kad apeliantas iš ginčijamo sprendimo ir iš Administracinės peržiūros valdybos nuomonės galėjo lengvai suprasti, kodėl jo argumentai, kuriais, mano nuomone, aiškiai siūlyta, kad „ypatingoms aplinkybėms“ būtų taikomas visiškai kitas kriterijus nei ginčijamame sprendime ir nuomonėje, buvo „akivaizdžiai nereikšmingi“.
109. Taigi, apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrą dalį reikėtų atmesti kaip neveiksmingą ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą.
C. Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas, grindžiamas Bendrojo Teismo padarytomis procedūrinėmis klaidomis įtraukus aspektus, kurie nebuvo bylos dalykas
110. Apeliantas mano, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeista jo teisė būti išklausytam ir reikalavimas laikytis rungimosi principo, kurie yra pagrindiniai ES teisės principai. Apelianto teigimu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo motyvus parėmė dviem lemiamais aspektais, kurie nebuvo aptarti procese, t. y. reikalavimu įrodyti, kad Vokietijos kompetentingos institucijos priežiūra buvo tinkamesnė nei ECB priežiūra, ir šios institucijos bei federalinės žemės (Land) finansų ministerijos bendradarbiavimo įrodymais.
111. Apeliantas pažymi, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 46 punkte nurodė, jog „ypatingos aplinkybės“ „neišvengiamai [turi būti suprantamos taip, jog] ECB vykdoma tiesioginė rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, kurią lemia subjekto kvalifikavimas kaip „svarbaus“, <…> turi mažiau galimybių įgyvendinti pagrindinio reglamento tikslus nei šio subjekto tiesioginė rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, kurią atlieka nacionalinės valdžios institucijos“. Bendrasis Teismas savo sprendimą pagrindė aplinkybe, kad apeliantas neteigė, jog Vokietijos kompetentingos institucijos atliekama tiesiogine priežiūra, o ne ECB tiesiogine priežiūra, galėtų būtų geriau pasiekti pagrindinio reglamento tikslai(48). Atsižvelgiant į tai, kad šis kriterijus nebuvo paminėtas per procedūrą ECB ar procesą Bendrajame Teisme ir nėra nurodytas susijusiose teisės aktų nuostatose, Bendrasis Teismas pažeidė apelianto teisę būti išklausytam ir reikalavimą laikytis rungimosi principo. Taigi, Bendrasis Teismas priėmė „netikėtą sprendimą“.
112. Be to, apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, jog apelianto argumentai buvo nereikšmingi, nes jis neteigė, kad Vokietijos kompetentingos institucijos atliekama tiesioginė priežiūra būtų galima geriau pasiekti pagrindinio reglamento tikslus.
113. Vykstant procesui, apeliantas teigė, kad, kiek tai susiję su tikslu nuosekliai taikyti aukštus rizikos ribojimo standartus, jam buvo taikomi ne tik įvairūs ES ir nacionalinės teisės aktai, bet ir skirtingų nacionalinių priežiūros institucijų atliekama priežiūra. Tačiau šį argumentą Bendrasis Teismas atmetė, remdamasis tuo, kad „[š]iuo aspektu pakanka pažymėti, kad [apeliantas] nenurodo jokio susitarimo ar Badeno-Viurtembergo žemės ir Vokietijos valdžios institucijų bendradarbiavimo, dėl ko joms bendradarbiauti būtų lengviau nei su ECB“(49). Apeliantas mano, kad to, jog tokio susitarimo ar kitokios formos „bendradarbiavimo“ tarp susijusios Vokietijos institucijos, Deutsche Bundesbank, ir federalinės žemės (Land) įrodymas yra būtinas siekiant įrodyti, kad susijusios Vokietijos institucijos tiesiogine priežiūra galima geriau pasiekti tikslą nuosekliai taikyti aukštus rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros standartus, anksčiau per procedūrą neminėjo nei ECB, nei Bendrasis Teismas.
114. ECB ir Komisija teigia, kad šį pagrindą reikėtų atmesti. Jiems pritariu.
115. Bendrajame Teisme pateikto ieškinio 45 ir 46 punktuose apeliantas tvirtino, kad „ypatingų aplinkybių“ kriterijus, išdėstytas 2014 m. lapkričio 20 d. Administracinės peržiūros valdybos nuomonėje, t. y. kad „[pagrindinio reglamento] tikslai, visų pirma – pasiekti aukštų priežiūros standartų, būtų geriau įgyvendinti, jei svarbos kriterijus atitinkantis subjektas būtų kvalifikuotas kaip ne toks svarbus, todėl liktų tiesiogiai prižiūrimas atitinkamos [nacionalinės kompetentingos institucijos]“, yra klaidingas, nes nėra kildinamas iš pagrindinio reglamento ar BPM pagrindų reglamento(50). ECB išsamiai atsakė į šį argumentą Bendrajame Teisme pateiktame atsiliepime į ieškinį, visų pirma jo 26 ir 50 punktuose(51).
116. Taigi vien iš minėto ieškinio ir atsiliepimo į jį matyti, kad „ypatingų aplinkybių“ kriterijus, kuriam pritarė Bendrasis Teismas, buvo jame išsamiai šalių aptartas, taip užtikrinant, kad būtų paisoma apelianto teisės būti išklausytam ir reikalavimo laikytis rungimosi principo.
117. Tai, kad skundžiamo sprendimo 88 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog apeliantė savo 2014 m. liepos 10 d.(52) ir 2014 m. spalio 6 d.(53) raštuose tik rėmėsi ECB vykdomos rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros būtinumo nebuvimu siekiant užtikrinti nuoseklų aukštų priežiūros standartų taikymą, tačiau nenurodė, kad nacionalinė priežiūra būtų labiau tinkama šiems tikslams pasiekti, neįrodo, kad „ypatingų aplinkybių“ kriterijus, kurį Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu, nebuvo jame šalių aptartas(54), ir aiškiai prieštarauja šalių pareiškimams Bendrajame Teisme, kaip matyti iš šios išvados 115 ir 116 punktų.
118. Dėl apelianto argumento dėl skundžiamo sprendimo 111 punkto(55) manau, kad jam negalima pritarti. Skundžiamo sprendimo 111 punkte Bendrasis Teismas tik atmetė kaip nepagrįstą apelianto argumentą, išdėstytą Bendrajame Teisme jo pateiktame dublike, kad susijusių Vokietijos kompetentingų institucijų atliekama rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra galėtų būti geriau pasiektas aukštų rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros standartų tikslas, nurodytas BPM pagrindų reglamento 70 straipsnio 1 dalyje.
119. Apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą reikėtų atmesti kaip nepagrįstą.
120. Kadangi nė vienam iš apelianto siekiant pagrįsti apeliacinį skundą pateiktų pagrindų negalima pritarti, manau, kad visas apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.
VI. Bylinėjimosi išlaidos
121. Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
122. Kadangi ECB ir Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o apeliantas pralaimėjo apeliacinę bylą, jis turėtų padengti savo ir ECB bei Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
VII. Išvada
123. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų:
– atmesti apeliacinį skundą,
– įpareigoti Landeskreditbank Baden-Württemberg – Förderbank padengti savo ir Europos Centrinio Banko bei Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.