TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. liepos 1 d.

Byla F‑97/08

Paulette Füller‑Tomlinson

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba — Buvęs laikinasis tarnautojas — Profesinė liga — Fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimas — Procedūros, susijusios su ligos profesinės kilmės nustatymu, trukmė“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo buvusi laikinoji Parlamento tarnautoja P. Füller‑Tomlinson prašo panaikinti 2008 m. balandžio 9 d. sudaryti darbo sutartis įgaliotos tarnybos sprendimą nustatyti, kad jos fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimo lygis lygus 20 %.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Ieškinys — Ieškinys dėl sprendimo atmesti skundą — Priimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnai — Ieškinys — Išankstinis administracinis skundas — Skunde aiškiai nenurodytas pagrindas, kuriuo remiamasi netiesiogiai — Priimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai — Socialinė apsauga — Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų — Invalidumas — Nustatymas pagal invalidumo normų lentelę ar intervalą — Teisėtumas — Teisminė kontrolė — Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio 1 dalis; Bendrųjų taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 11 straipsnis)

4.      Pareigūnai — Socialinė apsauga — Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų — Pripažinimas, kad liga yra profesinė, ir nuolatinio invalidumo laipsnio nustatymas — Procedūra

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Bendrųjų taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 18 ir 20 straipsniai)

1.      Formaliais reikalavimais panaikinti sprendimą, kuriuo atmestas skundas, tuo atveju, kai šio sprendimo turinys nėra savarankiškas, siekiama kreiptis į Tarnautojų teismą dėl skundžiamo akto, nors šių reikalavimų turinys ir nėra savarankiškas.

(žr. 43 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, Rink. p. 23, 8 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau prieš Komisiją, T‑309/03, Rink. p. II‑1173, 43 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Reali prieš Komisiją, F‑136/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑451 ir II‑A‑1‑2495, 37 punktas.

2.      Kad išankstiniame administraciniame skunde aiškiai nenurodytas pagrindas būtų priimtinas, pakanka, jog ieškovas šiame etape būtų jį nurodęs netiesiogiai. Iš tiesų, kadangi ikiteisminės procedūros pobūdis yra neformalus, o procedūros šalys šiuo etapu dažniausiai nesinaudoja advokato paslaugomis, administracija neturėtų skundų aiškinti siaurai, atvirkščiai, turėtų juos nagrinėti vadovaudamasi plačiu požiūriu.

Pripažinus nepriimtinais prieštaravimus dėl neteisėtumo dėl atitikties taisyklės pažeidimo būtų sutrikdyta pusiausvyra tarp pareigūno procesinių teisių apsaugos ir ikiteisminės procedūros tikslo, taip pat tai būtų neproporcinga ir nepateisinama sankcija pareigūnui. Iš tikrųjų atsižvelgiant į prieštaravimo dėl neteisėtumo savaime teisinį pobūdį ir į motyvus, kurie skatina suinteresuotąjį asmenį nustatyti ir nurodyti tokį neteisėtumą, negalima reikalauti, kad skundą pateikiantis pareigūnas ar tarnautojas, kuris gali ir neturėti atitinkamų teisinių žinių, suformuluotų tokį prieštaravimą ikiteisminiame etape, antraip kitame etape jo ieškinys bus nepriimtinas. Juo labiau kad neatrodo, jog ikiteisminiame etape pateikęs prieštaravimą dėl neteisėtumo skundo pateikėjas šiame etape galėtų laimėti ginčą, išskyrus tariamus akivaizdaus neteisėtumo atvejus, nes nėra tikimybės, kad administracija nuspręstų netaikyti galiojančios nuostatos, palaikydama ieškovo argumentus, kad šia nuostata pažeidžiama viršesnė taisyklė.

(žr. 55 ir 57 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. sausio 29 d. Sprendimo Vanderhaeghen prieš Komisiją, T‑297/94, Rink. VT p. I‑A‑7 ir II‑13, 37 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Mandt prieš Parlamentą, F‑45/07, 121 punktas.

3.      Tarnautojų teismas gali atlikti Bendrųjų taisyklių dėl pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų nuostatų kontrolę tik akivaizdžios vertinimo klaidos atveju ar kai institucija viršija savo diskrecijos ribas. Konkrečiau kalbant, Tarnautojų teismo invalidumo normų lentelės ar intervalo teisėtumo kontrolė gali būti tik labai ribota, atsižvelgiant, viena vertus, į sudėtingus medicininius vertinimus, kurie įtraukti į lentelę, ir, antra vertus, į pagal Pareigūnų nuostatų 73 straipsnio 1 dalį institucijų turimą didelę diskreciją, susijusią su draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų.

(žr. 70 ir 101 punktus)

4.      Kad medicinos komitetas teisėtai pareikštų nuomonę, reikia, jog jis galėtų susipažinti su visais dokumentais, kurie jam galėtų būti naudingi atliekant vertinimą. Šį argumentą reikia taikyti pagal analogiją išvadoms, prie kurių pagal Bendrųjų taisyklių dėl pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 18 ir 20 straipsnius priėjo institucijų paskirtas gydytojas ar gydytojai. Taigi neatlikus išsamaus tyrimo ar nesant atlikto tyrimo bendros ataskaitos institucijos paskirtas gydytojas negali teisėtai pareikšti savo išvadų pagal Bendrųjų taisyklių dėl draudimo 18 straipsnį.

(žr. 163 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. liepos 15 d. Sprendimo R prieš Komisiją, T‑187/95, Rink. VT p. I‑A‑253 ir II‑729, 49 punktas; 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Nardone prieš Komisiją, T‑27/98, Rink. VT p. I‑A‑267 ir II‑1293, 68 punktas; 2004 m. kovo 3 d. Sprendimo Vainker prieš Parlamentą, T‑48/01, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑197, 129 ir 133 punktai.