TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2001 m. kovo 13 d.(*)
„Elektros energija – Atsinaujinantys energijos šaltiniai – Nacionalinės teisės aktai, kurie įpareigoja elektros energijos tiekimo įmones pirkti elektros energiją už minimalias kainas ir iš to kylančias sąnaudas paskirsto šioms įmonėms ir aukštesniame gamybos lygmenyje esantiems sistemų operatoriams – Valstybės pagalba – Suderinamumas su laisvu prekių judėjimu“
Byloje C‑379/98
dėl Landgericht Kiel (Vokietija) pagal EB sutarties 177 straipsnį (dabar ─ EB 234 straipsnis) Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
PreussenElektra AG
ir
Schleswag AG,
dalyvaujant:
Windpark Reußenköge III GmbH
ir
Land Schleswig-Holstein,
dėl EB sutarties 30 ir 92 straipsnių (po pakeitimo ─ EB 28 ir EB 87 straipsniai) bei EB sutarties 93 straipsnio 3 dalies (dabar ─ EB 88 straipsnio 3 dalis) išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijos pirmininkai C. Gulmann, M. Wathelet ir V. Skouris, teisėjai D. A. O. Edward, J.‑P. Puissochet, P. Jann, L. Sevón ir R. Schintgen (pranešėjas),
generalinis advokatas F. G. Jacobs,
posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– PreussenElektra AG, atstovaujamos Rechtsanwalt D. Sellner,
– Schleswag AG, atstovaujamos Rechtsanwalt M. Nebendahl,
– Windpark Reußenköge III GmbH ir Land Schleswig-Holstein, atstovaujamų Rechtsanwalt W. Ewer,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing ir C.‑D. Quassowski,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Rotkirch ir T. Pynnä,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir P. F. Nemitz,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 2000 m. birželio 27 d. posėdyje PreussenElektra AG, Schleswag AG, Windpark Reußenköge III GmbH, Land Schleswig-Holstein, Vokietijos vyriausybės bei Komisijos pareikštas žodines pastabas,
susipažinęs su 2000 m. spalio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 1998 m. spalio 13 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1998 m. spalio 23 d., Landgericht Kiel pagal EB sutarties 177 straipsnį (dabar – EB 234 straipsnis) kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas tris klausimus dėl EB sutarties 30 ir 92 straipsnių (po pakeitimo – EB 28 ir EB 87 straipsniai) ir EB sutarties 93 straipsnio 3 dalies (dabar – EB 88 straipsnio 3 dalis) išaiškinimo.
2 Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant bylą tarp PreussenElektra AG (toliau – PreussenElektra) ir Schleswag AG (toliau – Schleswag) dėl pirmosios antrajai pagal 1990 m. gruodžio 7 d. Įstatymo dėl elektros energijos, pagamintos panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, tiekimo visuomeniniam tinklui (Gesetz über die Einspeisung von Strom aus erneuerbaren Energien in das öffentliche Netz, BGBl. 1990 I, p. 2633, toliau – Stromeinspeisungsgesetz), pakeisto 1998 m. balandžio 24 d. Įstatymo, nustatančio naują energetikos teisės reglamentavimą (Gesetz zur Neuregelung des Energiewirtschaftsrechts, BGBl. 1998 I, p. 730, toliau – 1998 m. Įstatymas), 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1 dalį sumokėtų sumų grąžinimo.
Teisės aktai
3 Stromeinspeisungsgesetz įsigaliojo 1991 m. sausio 1 d. Pagal jo 1 straipsnį „Taikymo sritis“ pirminės redakcijos įstatymas reglamentavo visuomeninių elektros energijos tiekimo įmonių elektros energijos, pagamintos panaudojant tik vandens potencinę, vėjo, saulės energiją, iš sąvartynų ir valymo įrenginių ar žemės ūkio bei miško ūkio produktų ar liekanų ir biologinių atliekų gautas dujas, pirkimą ir už tokią energiją mokamą kainą.
4 Yra įprasta, kad visuomeninės elektros energijos tiekimo įmonės sąvoka apima ir privačias įmones, ir iš dalies ar visiškai viešajam sektoriui priklausančias bendroves.
5 1994 m. liepos 19 d. Įstatymas, užtikrinantis anglių tiekimą elektrinėms ir pakeičiantis įstatymą dėl atominės energijos ir Stromeinspeisungsgesetz (Gesetz zur Sicherung des Einsatzes von Steinkohle in der Verstromung und zur Änderung des Atomgesetzes und des Stromeinspeisungsgesetzes, BGBl. 1994 I, p. 1618, toliau – 1994 m. Įstatymas) išplėtė Stromeinspeisungsgesetz 1 straipsnyje numatytą taikymo sritį energijai gautai iš medienos pramonės. 1998 m. Įstatymas pakeitė nuorodą į žemės ūkio bei miško ūkio produktus ar liekanas, biologines atliekas ir medienos pramonę „biomasės“ sąvoka ir patikslino, kad Stromeinspeisungsgesetz taikomas energijai, pagamintai panaudojant „šio įstatymo galiojimo srityje“ išvardytus atsinaujinančiuosius energijos išteklius.
6 Stromeinspeisungsgesetz 2 straipsnis „Pareiga pirkti“ numato, kad elektros energijos tiekimo įmonės privalo pirkti iš atsinaujinančių energijos išteklių jų tiekimo zonoje pagamintą energiją ir už ją mokėti pagal 3 straipsnio nuostatas. Šis straipsnis, pakeistas 1998 m. Įstatymu, kuris šį straipsnį papildė antru ir trečiu sakiniu, skamba taip:
„Elektros energijos tiekimo įmonės, naudojančios bendrą tiekimo tinklą, turi pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių jų tiekimo zonoje pagamintą elektros energiją ir už ją mokėti pagal 3 straipsnio nuostatas. Jei elektros energijos gamintojas nepatenka nė į vieną sistemos tiekimo zoną, ši pareiga taikoma įmonei, kurios sistema yra pritaikyta energijai perduoti ir yra artimiausia gamintojui. Papildomos su 2 ir 4 dalies punktų taikymu susijusios sąnaudos apskaitos sumetimais gali būti pridėtos prie paskirstymo ir perdavimo ir į jas gali būti atsižvelgiama, skaičiuojant atlyginimą už tranzitą“.
7 Stromeinspeisungsgesetz 3 straipsnyje (1998 m. įstatymo redakcija) „Atlyginimo dydis“ nurodyta:
„1. Atlyginimas už elektros energiją, pagamintą panaudojant vandens potencinę energiją, iš sąvartynų ir valymo įrenginių gautas dujas ar biomasę, yra bent 80 % vidutinių pajamų, kurių tiekimo įmonės gauna visiems galutiniams vartotojams patiekdamos 1 kWh elektros energijos. Hidroelektrinių ar iš sąvartynų arba valymo įrenginių gautų dujų perdirbimo įrenginių, kurių galia viršija 500 kWh, atveju ši taisyklė taikoma vien tai kiekvienais metais pagamintos energijos daliai, kuri gaunama 500 padalijus iš įrenginio pajėgumo kilovatais; pajėgumas apskaičiuojamas kaip kiekvieno mėnesio maksimalaus realaus pajėgumo metinis vidurkis. Energijos perviršio kaina lygi bent 65 % vidutinės kainos pirmo sakinio prasme.
2. Elektros energijos, pagamintos panaudojant saulės ar vėjo energiją, atveju atlyginimas sudaro bent 90 % vidutinių pajamų 1 dalies pirmo sakinio prasme.
3. Vidutinės pajamos 1 ir 2 dalies prasme yra kiekvienais metais Federalinės statistikos tarnybos skelbiama priešpaskutinių kalendorinių metų vertė, išreikšta pfenigiais kilovatvalandei, neįskaitant apyvartos mokesčio. Pagal 1 ir 2 dalį skaičiuojant atlyginimą, suapvalinama iki dviejų skaičių po kablelio.“
8 Stromeinspeisungsgesetz pakeitus 1994 m. Įstatymu, atlyginimas už 3 straipsnio 1 dalyje numatytą energiją išaugo nuo 75 % iki 80 % vidutinių pajamų už 1 kWh visiems galutiniams vartotojams patiektos energijos, o atlyginimas už 3 straipsnio 2 dalyje numatytą elektros energiją, pagamintą panaudojant saulės ir vėjo energiją, nepasikeitė nuo Stromeinspeisungsgesetz įsigaliojimo.
9 Pirminės redakcijos Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnyje „Nuostata dėl sunkumų“ buvo numatyta:
„1. 2 ir 3 straipsniuose numatytų pareigų vykdyti nereikia, jei tai sukeltų nepagrįstų sunkumų arba neleistų energijos tiekimo įmonei vykdyti jos pareigų, numatytų 1989 m. gruodžio 18 d. Bundestarifordnung Elektrizität (BGBl. 1989 I, p. 2255). Tokiu atveju šios pareigos pereina aukštesniame lygmenyje esančiai elektros energijos tiekimo įmonei.
2. Nepagrįstas sunkumas atsiranda tuo atveju, kai elektros energijos tiekimo įmonė yra priversta padidinti savo kainas taip, kad jos tampa gerokai didesnės nei panašių ar aukštesniame lygmenyje esančių tiekimo įmonių kainos.“
10 1998 m. Įstatymu padaryta daug pakeitimų Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnyje. Pirma, jis papildytas dviem naujomis 1 ir 4 dalimis. Antra, buvusi 1 dalis pakeista ir tapo nauja 2 dalimi. Buvusi 2 dalis liko nepakeista ir tapo nauja 3 dalimi. Todėl 1998 m. Įstatymu pakeistame Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnyje nurodyta:
„1. Jei turi būti atlyginama už daugiau kaip 5 % per energijos tiekimo įmonės tinklą per kalendorinius metus perduodamos energijos, aukštesniame lygmenyje esantis operatorius turi atlyginti tiekimo įmonei už viršijimą. Pirmame sakinyje numatyta teisė į atlyginimą yra aukštesniame lygmenyje esančio operatoriaus papildomų sąnaudų dalis. Jei tokio operatoriaus nėra, energijos tiekimo įmonėms 2 dalies pirmame sakinyje numatyta pareiga pirmame ir antrame sakinyje numatytais atvejais pasibaigia nuo kitų po to, kai susidaro tokia padėtis, kalendorinių metų pradžios tuo metu iš esmės neužbaigtų įrenginių atžvilgiu. Vėjo elektrinių atžvilgiu šiuo momentu laikomas stiebo ir rotoriaus įrengimas.
2. 2 ir 3 straipsniuose numatytų pareigų vykdyti nereikia, jeigu, net ir taikant 1 dalyje numatytą atlyginimo nuostatą, jų vykdymas sukeltų nepagrįstų sunkumų. Tokiu atveju šios pareigos pereina aukštesniame lygmenyje esančiam operatoriui.
3. Nepagrįstas sunkumas atsiranda tuo atveju, kai elektros energijos tiekimo įmonė yra priversta padidinti savo kainas taip, kad jos tampa gerokai didesnės nei panašių ar aukštesniame lygmenyje esančių tiekimo įmonių kainos.
4. Ne vėliau kaip 1999 m. ir ne vėliau nei tai reikalinga kitoms kompensacinėms nuostatoms parengti, prieš atsirandant 1 dalies trečiame sakinyje numatytoms pasekmėms, Federacinė ekonomikos ministerija turi Parlamentui parengti pranešimą apie nepagrįsto sunkumo sąlygos poveikį.“
11 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų matyti, kad 1990 m. rugpjūčio 14 d. raštu Vokietijos vyriausybė pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį informavo Komisiją apie įstatymo projektą, po priėmimo – Stromeinspeisungsgesetz, kaip apie valstybės pagalbą. 1990 m. gruodžio 19 d. raštu Komisija pritarė šiam projektui dėl to, kad, pirma, šis projektas atitinka Europos Bendrijų energetikos politikos tikslus ir, antra, iš atsinaujinančiųjų šaltinių gaminama energija sudaro tik mažą energetikos sektoriaus dalį ir papildomos pajamos ir poveikis energijos kainai būtų mažas. Tačiau Komisija pasiūlė Vokietijos vyriausybei pateikti informacijos apie Stromeinspeisungsgesetz taikymą, kuris bus iš naujo svarstomas po dvejų metų nuo įsigaliojimo, ir pabrėžė, kad turi būti iš anksto pranešta apie bet kokį šio įstatymo pakeitimą ar pratęsimą.
12 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų taip pat matyti, kad dėl gausių elektros tiekimo įmonių skundų Komisija 1996 m. spalio 25 d. laišku pranešė Federaliniam ekonomikos ministrui apie savo abejones dėl to, ar, atsižvelgiant į iš vėjo gaunamos elektros energijos kiekio augimą, Stromeinspeisungsgesetz vis dar buvo suderinamas su Sutarties nuostatomis dėl pagalbos. Šiame rašte Komisija pasiūlė keletą pakeitimų dėl iš vėjo pagamintos elektros energijos reglamentavimo ir patikslino, kad jei Parlamentas nepadarys atitinkamų pakeitimų, ji gali būti priversta Vokietijos Federacinei Respublikai pasiūlyti atitinkamas priemones Sutarties 93 straipsnio 1 dalies prasme, kad suderintų įstatymą su galiojančiomis Bendrijos taisyklėmis pagalbos srityje.
13 Iš pagrindinės bylos šalių Windpark Reußenköge III GmbH (toliau – Windpark) ir Land Schleswig-Holstein bei Komisijos rašytinių pastabų matyti, kad pastarosios prašymu Vokietijos vyriausybė informavo Komisiją apie atliktus darbus, susijusius su įstatymo dėl naujo energetikos teisės reglamentavimo projektu. 1998 m. liepos 29 d., tai yra jau po to, kai įsigaliojo 1998 m. Įstatymas, Komisija pranešė Federaliniam ekonomikos ministrui, kad, atsižvelgdama į pasikeitimus, susijusius su taisyklių dėl iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pagamintos energijos galimo derinimo pasiūlymais Bendrijos lygiu, ji nenumato priimti formalaus sprendimo dėl Stromeinspeisungsgesetz, pakeisto 1998 m., kol nebus parengtas ministerijos pranešimas apie 4 straipsnio 4 dalyje numatytos sunkumo nuostatos poveikį, nors priimdamas 1998 m. Įstatymą Vokietijos įstatymų leidėjas ir neatsižvelgė į jos 1996 m. spalio 25 d. laiške pateiktus pasiūlymus.
14 Iš kartu su 1998 m. Įstatymu paskelbtos išnašos matyti, kad juo, kurio 1 straipsnis vadinasi „Gesetz über die Elektrizitäts- und Gasversorgung“ (įstatymas dėl elektros ir dujų tiekimo), nacionalinė teisė buvo suderinta su 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20).
15 Šios direktyvos, kurios trečioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ji neturėtų daryti įtakos Sutarties taikymui, o svarbiausia vidaus rinkos ir konkurencijos nuostatoms, IV skyriaus „Perdavimo sistemos eksploatavimas“ 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodyta:
„3. Valstybė narė gali reikalauti, kad sistemos operatorius, atlikdamas dispečerinį elektros gamybos įrenginių valdymą, pirmenybę teiktų įrenginiams, naudojantiems atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, atliekas arba gaminantiems tuo pačiu metu šilumą ir elektros energiją.
4. Valstybė narė, siekdama saugaus tiekimo, gali suteikti pirmenybę gamybos įrenginiams, naudojantiems vietinius pirminės energijos šaltinius, neviršijant per metus 15 % pirminės energijos, reikalingos elektros energijai, suvartojamai atitinkamoje valstybėje narėje, pagaminti.“
16 Be to, pagal V skyriaus „Paskirstymo sistemos eksploatavimas“ 11 straipsnio 3 dalį:
„Valstybė narė gali reikalauti, kad paskirstymo sistemos operatorius pirmenybę suteiktų įrenginiams, naudojantiems atsinaujinančiuos energijos šaltinius, atliekas arba gaminantiems tuo pačiu metu šilumą ir elektros energiją.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
17 PreussenElektra Vokietijoje eksploatuoja daugiau kaip dvidešimt tradicinių ir atominių elektrinių bei aukštos ir labai aukštos įtampos elektros perdavimo sistemą. Šia sistema PreussenElektra tiekia elektros energiją regioninėms elektros tiekimo įmonėms, vidutinio dydžio vietinėms įmonėms ir pramonės įmonėms.
18 Schleswag yra regioninė elektros tiekimo įmonė, kuri klientams Land Schleswig-Holstein aprūpinti reikalingą elektros energiją beveik išimtinai perka iš PreussenElektra.
19 PreussenElektra priklauso 65,3 % Schleswag akcijų. Likę 34,7 % akcijų priklauso įvairioms Land Schleswig-Holstein vietos valdžios institucijoms.
20 Pagal Stromeinspeisungsgesetz 2 straipsnį Schleswag privalo pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių jos tiekimo zonoje pagamintą elektros energiją, įskaitant pagamintą panaudojant vėją. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad energijos, pagamintos panaudojant vėją, dalis, kuri 1991 m. sudarė 0,77 %, nuolat augo ir 1998 m. turėjo pasiekti maždaug 15 %. Todėl dėl pareigos pirkti už minimalią Stromeinspeisungsgesetz nustatytą kainą atsiradusios papildomos Schleswag sąnaudos, kurios 1991 m. sudarė 5,8 milijonų DEM, 1998 m. turėjo pasiekti 111,5 milijonų DEM, iš kurių dėl 1998 m. Įstatymu Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto atlyginimo mechanizmo taikymo tik apie 38 milijonus DEM turėjo padengti Schleswag.
21 1998 m. balandžio mėnesio pabaigoje Schleswag tiekiama elektros energija, pagaminta panaudojant atsinaujinančiuos energijos šaltinius, sudarė 5 % ankstesniais metais parduotos energijos. Schleswag pagal 1998 m. Įstatymu pakeisto Stromeinspeisungsgesetz (toliau – pakeistas Stromeinspeisungsgesetz) 4 straipsnio 1 dalį pateikė sąskaitą PreussenElektra už iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos pirkimo papildomas sąnaudas, reikalaudama iš pradžių dalimis mokėti po 10 milijonų DEM per mėnesį.
22 PreussenElektra sumokėjo už 1998 m. gegužės mėnesį reikalaujamą sumą, pasilikdama teisę bet kuriuo metu pareikalauti ją sugražinti. Tai ji padarė vėliau, besikreipdama į Landgericht Kiel su reikalavimu gražinti 500 000 DEM, t. y. dalį Schleswag kaip atlyginimą už papildomas sąnaudas, atsiradusias perkant panaudojant vėją pagamintą elektros energiją, sumokėtos sumos. Landgericht savo nutartyje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nurodo, kad šios sąnaudos negali būti perkeltos Schleswag klientams, nes Land Schleswig-Holstein Energetikos ministerija atsisakė patenkinti Schleswag prašymą pakeisti tarifus.
23 Proceso Landgericht metu PreussenElektra tvirtino, kad reikalaujama suma Schleswag buvo sumokėta be tinkamo teisinio pagrindo ir turi būti grąžinta, nes pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnis, kuriuo remiasi šis mokėjimas, prieštarauja tiesiogiai taikomoms Sutarties nuostatoms dėl valstybės pagalbos ir negali būti taikomas. Iki 1998 m. Įstatymo, kuris pakeitė Stromeinspeisungsgesetz taikymo sritį ir nustatė papildomų sąnaudų skirtumo paskirstymo taisyklę, įsigaliojimo turėjo būti įgyvendinta Sutarties 93 straipsnyje nustatyta procedūra, o Vokietijos Federacinė Respublika to nepadarė. PreussenElektra prašė, kad iš Schleswag jai būtų priteista 500 000 DEM suma kartu su 5 % dydžio palūkanomis skaičiuojant nuo 1998 m. liepos 15 dienos.
24 Schleswag prašė atmesti šį ieškinį. Pripažindama, kad pakeistas Stromeinspeisungsgesetz numatė pakeistą pagalbos sistemą, ji tvirtino, kad jo 4 straipsnyje buvo nustatyta tik perskirstymo taisyklė, kuria siekta sušvelninti pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 2 ir 3 straipsnių pasekmes elektros energijos tiekimo bendrovėms ir toks jis nelaikytinas pagalba Sutarties 92 straipsnio prasme. Viena vertus, pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 2 ir 3 straipsniai nepaveikia teisinio santykio tarp PreussenElektra ir Schleswag, todėl pagrindinėje byloje Landgericht negali jo netaikyti. Antra vertus, pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnio netaikymas nepaveiktų Schleswag pareigos už minimalią nustatytą kainą pirkti elektros energiją, pagamintą panaudojant atsinaujinančiuos energijos šaltinius. Todėl tiesiogiai taikomo Sutarties 93 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje numatytos sankcijos pobūdis neleistų nei nubausti už neteisėtą pagalbą, numatytą pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 2 ir 3 straipsniuose, nei uždrausti taikyti pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnį, todėl ginčijamo mokėjimo teisinis pagrindas laikytinas tinkamu.
25 Pirma, konstatuodamas, kad Komisija nebuvo pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį informuota apie 1998 m. Įstatymu Stromeinspeisungsgesetz padarytus pakeitimus, Landgericht manė, kad klausimas, ar visas naujos redakcijos įstatymas, ar jo atskiros dalys yra valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio prasme, yra tinkamas, net jeigu Vokietijos vyriausybė ir Komisija pirminės redakcijos Stromeinspeisungsgesetz jau laikė pagalba 1990 m. atlikto pranešimo procedūros atveju. Landgericht nuomone, net jei 1998 m. Įstatymu Stromeinspeisungsgesetz padaryti pakeitimai laikytini pirminio režimo esminiu pakeitimu, Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra taikoma šiam pertvarkytam režimui, tik jeigu jis laikytinas pagalba Sutarties 92 straipsnio prasme.
26 Antra, Landgericht manė, kad pareiga pirkti elektros energiją, pagamintą panaudojant atsinaujinančiuos energijos šaltinius, Vokietijoje tokiomis sąlygomis, kokių negalima gauti laisvojoje rinkoje, galėjo sumažinti kitose valstybėse narėse pagamintos elektros energijos paklausą, o tai gali reikšti Sutarties 30 straipsnyje uždraustą prekybos tarp valstybių narių apribojimą.
27 Tokiomis aplinkybėmis, Landgericht Kiel manydamas, kad nagrinėjamai bylai išspręsti reikalingas Sutarties 30 ir 92 straipsnių bei 93 straipsnio 3 dalies išaiškinimas, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą pateikdamas šiuos klausimus:
„1. Ar atlyginimas už elektros energijos tiekimą („Stromeinspeisevergütung“) ir taisyklė dėl grąžinimo pagal 1990 m. gruodžio 7 d. Gesetz über die Einspeisung von Strom aus erneuerbaren Energien in das öffentliche Netz, (BGBl. I, p. 2633) 2 ar 3, ar 4, ar 2–4 straipsnius, pakeistus 1998 m. balandžio 24 d. Gesetz zur Neuregelung des Energiewirtschaftsrechts (BGBl. I, p. 730 (734–736) 3 straipsnio 2 dalimi, laikytina valstybės pagalba EB sutarties 92 straipsnio prasme?
Ar EB sutarties 92 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagalbos sąvoka apima ir nacionalinės teisės aktus, suteikiančius asmeniui teisę gauti išmoką, kuriai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra naudojamos viešosios lėšos, bet naudojamos kai kurių sektoriaus įmonių, kurioms nustatoma pareiga pirkti už nustatytas minimalias kainas ir kurios dėl teisinių ir faktinių priežasčių negali perkelti šių sąnaudų galutiniams vartotojams, lėšos?
Ar Sutarties 92 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagalbos sąvoka taikoma nacionalinės teisės aktams, kurie reglamentuoja tik iš pareigos pirkti ir minimalių kainų atsirandančių sąnaudų paskirstymą tarp skirtinguose gamybos lygmenyse esančių įmonių, kai įstatymų leidėjo nuostata faktiškai sukelia nuolatinį šių sąnaudų paskirstymą ir sąnaudas patiriančiai įmonei nėra atlyginama?
2. Jei atsakymas į (1) klausimą dėl (pakeisto) Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnio yra neigiamas:
Ar EB sutarties 93 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad jos ribojantis poveikis taikomas ne tik pačiai naudai, bet ir tokioms įgyvendinančioms taisyklėms kaip (pakeisto) Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnis?
3. Jei atsakymai į pirmąjį ir antrąjį klausimus yra neigiami:
Ar Sutarties 30 straipsnį reikia aiškinti taip, kad kiekybinis importo apribojimas arba lygiavertį poveikį turinti priemonė tarp valstybių narių EB sutarties 30 straipsnio prasme egzistuoja, kai nacionaliniai teisės aktai nustato įmonėms pareigą pirkti elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių minimaliomis kainomis ir šias sąnaudas patiria sistemą eksploatuojantys operatoriai, negaudami už tai atlyginimo?“
Dėl priimtinumo
28 Windpark ir Land Schleswig-Holstein (toliau – į pagrindinę bylą įstojusios šalys) ir Vokietijos vyriausybė ginčija dalies ar viso prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą.
29 Pirma, į pagrindinę bylą įstojusios šalys tvirtina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra daug spragų ar faktinių klaidų.
30 Šiuo klausimu jos tvirtina, kad nacionalinis teismas klaidingai manė, kad, pirma, Komisija nebuvo informuota apie 1998 m. Įstatymu Stromeinspeisungsgesetz padarytus pakeitimus ir, antra, elektros tiekimo įmonės dėl teisinių ar faktinių priežasčių negalėjo galutiniam vartotojui perkelti sąnaudų, kurių jos patiria dėl pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 3 straipsnyje numatyto atlyginimo.
31 Antra, į pagrindinę bylą įstojusios šalys ir Vokietijos vyriausybė teigia, kad pagrindinė byla nėra tikras ginčas, o visos jos dalys dirbtinės.
32 Šiuo klausimu jie nurodo, kad pagrindinės bylos ieškovas ir atsakovas sutinka, jog pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 2–4 straipsniai, aiškinami kartu, prieštarauja Bendrijos teisei. Tačiau PreussenElektra sumokėjo pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnyje numatytą kompensacinę išmoką, nedelsiant prašydama dalinio grąžinimo. Jie taip pat nurodo, kad PreussenElektra yra pagrindinis Schleswag akcininkas ir dėl šios priežasties turi didelę įtaką jo sprendimams ir teisinėms pozicijoms.
33 Trečia, į pagrindinę bylą įstojusios šalys ir Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pateikti klausimai neturi reikšmės sprendimui pagrindinėje byloje.
34 Dėl su Sutarties 92 ir 93 straipsniais susijusių klausimų į pagrindinę bylą įstoję asmenys primena, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką (1973 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Lorenz, 120/73, Rink. p. 1471, 9 punktas) teisinės priemonės Sutarties 93 straipsnio 3 dalies trečio sakinio tiesioginiam veikimui užtikrinti turi būti nustatytos kiekvienos valstybės narės teisinėje sistemoje. Nacionalinis teismas nenurodė, ar pagal Vokietijos teisę PreussenElektra turi teisę gauti reikalaujamų sumų atlyginimą ir kokiomis sąlygomis, todėl neįrodė prejudicinių klausimų svarbos nacionalinės teisės atžvilgiu.
35 Be to, į pagrindinę bylą įstojusios šalys tvirtina, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos (žr. 1993 m. kovo 17 d. Sprendimo Sloman Neptun, C‑72/91 ir C‑73/91, Rink. p. I‑887, 11 ir 12 punktus) matyti, jog Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti pagalbos sąvoką Sutarties 92 straipsnio prasme, tik jei nebuvo laikytasi Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytos išankstinės kontrolės procedūros. Pirma, pirminės redakcijos Stromeinspeisungsgesetz buvo perduotas Komisijai ir ši jam pritarė, antra, 1998 m. Įstatymu padaryti Stromeinspeisungsgesetz pakeitimai nėra pagalbos pakeitimas Sutarties 93 straipsnio 3 dalies prasme, apie kurį reikėtų iš naujo informuoti. Iki 1998 m. Įstatymo priėmimo ir vėliau vykęs susirašinėjimas tarp Vokietijos institucijų ir Komisijos bet kuriuo atveju reiškia, kad, pirma, Vokietijos vyriausybė informavo apie Stromeinspeisungsgesetz padarytus pakeitimus ir, antra, Komisija netiesiogiai leido padaryti tokius pakeitimus.
36 Vokietijos vyriausybė mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs teismas gali išspręsti bylą ir negavęs atsakymų dėl su Sutarties 92 straipsniu susijusių klausimų, nes svarbiausias klausimas pagrindinėje byloje yra, ar Schleswag turi teisę į kompensacinę išmoką pagal pakeistą Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnį, kuriame reglamentuojamas tik sąnaudų dėl atlyginimo už elektros energiją paskirstymas ir kuris nėra pagalba šio atlyginimo gavėjams.
37 Dėl su Sutarties 30 straipsniu susijusio klausimo į pagrindinę bylą įstojusios šalys ir Vokietijos vyriausybė pabrėžia, kad pagrindinėje byloje nėra sienos kirtimo elementų ir kad pagrindinės bylos ieškovas ir atsakovas taip pat neįrodė, kad pakeistas Stromeinspeisungsgesetz jiems trukdo importuoti elektros energiją iš kitų valstybių narių.
38 Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal Sutarties 177 straipsnį tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl būsimo teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl jeigu pateikti klausimai susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 59 punktą).
39 Tačiau Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad tam, jog įvertintų savo kompetenciją, išimtiniais atvejais jis gali nagrinėti, kokiomis sąlygomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas (šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Foglia, 244/80, Rink. p. 3045, 21 punktą). Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, tik jeigu akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos normos išaiškinimas arba galiojimo įvertinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė ar jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr. minėto Sprendimo Bosman 61 punktą; 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Idéal tourisme, C‑36/99, Rink. p. I‑6049, 20 punktą; 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Kachelmann, C‑322/98, Rink. p. I‑7505, 17 punktą).
40 Pirma, dėl tariamų spragų ir faktinių klaidų, esančių nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakanka priminti, kad ne Teisingumo Teismas, o nacionalinis teismas turi nustatyti faktus, dėl kurių kilo byla, ir jais remtis savo sprendime (žr. 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo WWF ir kt, C‑435/97, Rink. p. I‑5613, 32 punktą).
41 Antra, reikia pažymėti, kad PreussenElektra ieškinyje reikalauja grąžinti sumą, kurią ji sumokėjo Schleswag, atlygindama panaudojant vėją pagamintos elektros energijos sąnaudų skirtumą, vykdydama pakeistame Stromeinspeisungsgesetz numatytą pareigą pirkti iš šio tipo gamintojų, įsisteigusių jos tiekimo zonoje.
42 Todėl pagrindinės bylos negalima laikyti hipotetine.
43 Aišku, kad Schleswag, kaip ir PreussenElektra, yra suinteresuotos, jog pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 2 ir 3 straipsniai, kuriuose numatoma ši pareiga pirkti ir nustatoma kaina, kurią reikia sumokėti, būtų laikomi nustatančiais neteisėtą pagalbą, kurios jos galėtų išvengti. Tačiau pagrindinė byla yra ne dėl pagalbos, kurią Schleswag, pagal pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 2 ir 3 straipsnius, tariamai teikia elektros iš atsinaujinančių energijos šaltinių gamintojams, bet tik dėl dalies šios tariamos pagalbos, kurią PreussenElektra turėjo atlyginti Schleswag pagal pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnį.
44 Kadangi šios Schleswag ir PreussenElektra pareigos kyla tiesiogiai iš pakeisto Stromeinspeisungsgesetz, pagrindinės bylos tarp ieškovo ir atsakovo negalima laikyti pagrindinės bylos šalių sudaryta dirbtine konstrukcija, kuria jos siekė, kad Teisingumo Teismas atsakytų į kai kuriuos Bendrijos teisės klausimus, kurie neturi reikšmės bylos baigčiai.
45 Tokį atsakymą patvirtina faktas, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas leido į pagrindinę bylą įstoti Schleswag reikalavimus palaikančioms Windpark ir Land Schleswig-Holstein, kurios palaiko pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 2 ir 3 straipsnių teisėtumą.
46 Tokiomis aplinkybėmis tai, kad PreussenElektra yra pagrindinis Schleswag akcininkas, nepanaikina jų ginčo realumo.
47 Pagaliau, reikia konstatuoti, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Landgericht pakankamai apibrėžė nacionalinės teisės aktus ir aiškiai paaiškino, dėl kokių priežasčių jis mano, kad pateikiami klausimai yra susiję su byla ir kad atsakymas į šiuos klausimus yra būtinas bylai išspręsti.
48 Pirma, dėl Sutarties 92 ir 93 straipsnių nacionalinis teismas, be kita ko, nurodė, kaip matyti iš šio sprendimo 25 punkto, kad klausimas, ar pakeistas Stromeinspeisungsgesetz laikytinas pagalba, yra pirmesnis nei klausimas, ar 1998 m. Įstatymu Stromeinspeisungsgesetz padaryti pakeitimai yra pagalbos Sutarties 93 straipsnio 3 dalies prasme pakeitimai, kuriuos priimant reikia taikyti šioje nuostatoje numatytą procedūrą.
49 Nacionalinis teismas taip pat paaiškino, kad jei preliminarios kontrolės procedūros buvo nesilaikyta neteisėtai, pagal nacionalinę teisę jis turi remtis Sutarties 93 straipsnio 3 dalies trečio sakinio tiesioginiu veikimu ir nuspręsti, kad pakeista Stromeinspeisungsgesetz sistema neturi būti taikoma, o PreussenElektra sumokėtos Schleswag sumos turi būti grąžintos.
50 Kaip pripažįsta patys į pagrindinę bylą įstoję asmenys, argumentas, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti pagalbos sąvoką Sutarties 92 straipsnio prasme tik tada, jei nebuvo laikytasi Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytos išankstinės kontrolės procedūros, reikalauja, jog būtų paaiškintas pagalbos pakeitimo kriterijus arba šios dalies trečio sakinio sustabdančio poveikio apimtis, o kai kuriuose pateiktuose klausimuose prašoma paaiškinti būtent tai.
51 Tai taikoma ir Vokietijos vyriausybės argumentui dėl to, kad atsakymas į su Sutarties 92 straipsniu susijusius klausimus nėra reikalingas, nes pagrindinėje byloje santykius tarp PreussenElektra ir Schleswag reglamentuoja tik pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnis. Klausimais dėl Sutarties 92 straipsnio siekiama sužinoti, ar pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 4 straipsnis, atskirai arba kartu su 2 ir 3 straipsniais, reiškia valstybės pagalbą šios nuostatos prasme.
52 Dėl klausimo dėl Sutarties 30 straipsnio reikia pastebėti, kad nėra akivaizdu, jog prašomas išaiškinimas neturi ryšio su pagrindinės bylos faktais ar objektu.
53 Iš ankstesnių svarstymų matyti, kad reikia atsakyti į pateiktus klausimus.
Dėl Sutarties 92 straipsnio išaiškinimo
54 Preliminariai reikia pastebėti, kad, pirma, neginčijama, jog pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 2 ir 3 straipsniuose numatyta pareiga minimaliomis kainomis pirkti elektros energiją, pagamintą panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, suteikia tam tikrą ekonominę naudą šios rūšies elektros energijos gamintojams, be jokios rizikos jiems garantuodama didesnes pajamas, nei būtų gautos be šių nuostatų.
55 Antra, reikia pažymėti, kad iš Vokietijos vyriausybės atsakymo į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą, matyti, jog valstybei priklauso tik dviejų iš aštuonių pagrindinių elektros energiją gaminančių ir aukštos įtampos perdavimo sistemas eksploatuojančių Vokietijos įmonių, įskaitant ir PreussenElektra, akcijų dauguma. Iš šio atsakymo taip pat matyti, kad PreussenElektra 100 % yra dukterinė įmonė kitos bendrovės, kurios 100 % akcijų priklauso privatiems asmenims. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 19 punkto, 65,3 % Schleswag akcijų priklauso PreussenElektra ir tik 34,7 % akcijų – kai kurioms Land Schleswig-Holstein vietos valdžios institucijoms.
56 Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, reikia suprasti, kad pirmuoju prejudiciniu klausimu klausiama, ar valstybės narės teisės aktai, kurie, pirma, įpareigoja privačias elektros energijos tiekimo įmones elektros energiją, jų tiekimo zonoje pagamintą panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, pirkti už minimalias kainas, kurios yra didesnės nei reali ekonominė šios rūšies energijos vertė, ir, antra, paskirsto šios pareigos finansines sąnaudas tarp šių elektros tiekimo įmonių ir aukštesniame gamybos lygmenyje esančių privačių elektros sistemų operatorių, yra valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme.
57 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog su bendrąja rinka yra nesuderinama valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, kai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.
58 Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tik tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių suteikta pagalba yra laikoma valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme. Šioje nuostatoje skirtumas tarp „valstybės narės suteiktos pagalbos“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos nereiškia, kad bet kokia valstybės suteikta nauda (tiek finansuojama iš valstybinių išteklių, tiek ne), yra pagalba; jis reiškia, kad juo siekiama į šią sąvoką įtraukti tiesiogiai valstybės arba per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešo ar privataus pobūdžio instituciją suteikiamą naudą (žr. 1978 m. sausio 24 d. Sprendimo Van Tiggele, 82/77, Rink. p. 25, 24 ir 25 punktus; minėto sprenimo Sloman Neptun 19 punktą; 1993 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Kirsammer-Hack, C‑189/91, Rink. p. I‑6185, 16 punktą; 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimo Viscido ir kiti, C‑52/97 iki C‑54/97, Rink. p. I‑2629, 13 punktą; 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Ecotrade, C‑200/97, Rink. p. I‑7907, 35 punktą; 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Piaggio, C‑295/97, Rink. p. I‑3735, 35 punktą).
59 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatyta pareiga pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių jų tiekimo zonoje pagamintą energiją už nustatytas minimalias kainas nesukelia jokio tiesioginio arba netiesioginio valstybinių išteklių perdavimo šios rūšies elektros energijos gamintojams.
60 Todėl dėl šios pareigos atsiradusių finansinių sąnaudų paskirstymas tarp privačių elektros energijos tiekimo įmonių ar jų ir kitų privačių įmonių nėra tiesioginis arba netiesioginis valstybinių išteklių perdavimas.
61 Šiomis aplinkybėmis tai, kad pareiga pirkti yra nustatyta įstatymu ir kai kurioms įmonėms suteikia neginčijamos naudos, nereiškia, kad ji laikytina valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme.
62 Tokios išvados nepakeičia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas faktas, kad dėl pareigos pirkti už minimalias kainas atsiradusios finansinės sąnaudos gali neigiamai paveikti įmonių, kurioms ji nustatyta, ekonominius rezultatus ir taip sumažinti valstybės pajamas iš mokesčių. Ši pasekmė neatskiriama nuo šio reglamentavimo ir negalima teigti, kad ji valstybės sąskaita suteikia konkrečios naudos įmonėms, gaminančioms elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių (žr. minėto sprendimo Sloman Neptun 21 punktą ir sprendimo Ecotrade 36 punktą).
63 Alternatyviai Komisija teigia, kad siekiant išsaugoti Sutarties 92 ir 93 straipsnių, aiškinamų kartu su EB 5 straipsniu (dabar – EB 10 straipsnis), veiksmingumą, valstybės pagalbos sąvoką reikia aiškinti taip, kad ji apima ir tokias paramos priemones, kurios, kaip numatytos pakeisto Stromeinspeisungsgesetz, yra nustatomos valstybės, bet finansuojamos privačių įmonių. Savo argumentą ji pagrindžia analogija su Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią EB sutarties 85 straipsnis (dabar – EB 81 straipsnis), skaitomas kartu su Sutarties 5 straipsniu, draudžia valstybėms narėms imtis priemonių, įskaitant net įstatymus ar kitus teisės aktus, kurios gali panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą (žr. 1993 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Meng, C‑2/91, Rink. p. I‑5751, 14 punktą).
64 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad, kitaip nei Sutarties 85 straipsnio, susijusio tik su įmonių veikla, atveju, Sutarties 92 straipsnis tiesiogiai skirtas valstybių narių priemonėms.
65 Šiuo atveju vien Sutarties 92 straipsnio pakanka jame numatytam valstybių elgesiui uždrausti, ir Sutarties 5 straipsnis, kurio antrojoje pastraipoje numatyta, kad jos nesiima jokių priemonių, galinčių trukdyti siekti šios Sutarties tikslų, negali išplėsti 92 straipsnio taikymo srities valstybių elgesiui, kuris jame nenumatytas.
66 Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad valstybės narės teisės aktai, kurie, pirma, įpareigoja privačias elektros energijos tiekimo įmones elektros energiją, jų tiekimo zonoje pagamintą panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, pirkti už minimalias kainas, didesnes nei reali ekonominė šios rūšies energijos vertė, ir, antra, paskirsto šios pareigos finansines sąnaudas tarp šių elektros tiekimo įmonių ir aukštesniame gamybos lygmenyje esančių privačių elektros sistemų operatorių, nėra valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme.
67 Atsižvelgiant į šį atsakymą, į antrąjį prejudicinį klausimą, kuris buvo pateiktas tik tuo atveju, jei pareiga pirkti už minimalias kainas laikytina valstybės pagalba, atsakyti nėra būtina, nes dėl šios pareigos kylančių finansinių sąnaudų paskirstymas ja nelaikytinas.
Dėl Sutarties 30 straipsnio aiškinimo
68 Trečiasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas yra, ar tokie teisės aktai laikytini nesuderinamais su Sutarties 30 straipsniu.
69 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką Sutarties 30 straipsnis, kuris draudžia kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemones, taikomas bet kokiems aktams, galintiems tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Bendrijos vidaus prekybą (1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74, Rink. p. 837, 5 punktas).
70 Antra, reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog valstybės narės ekonominiams subjektams nustatyta pareiga tam tikrą dalį atitinkamų produktų įsigyti iš tos pačios valstybės narės tiekėjo riboja šių produktų importo iš kitų valstybių narių galimybes, trukdydama šiems subjektams dalį poreikių patenkinti iš kitose valstybėse narėse esančių subjektų (šiuo klausimu žr. 1984 m. liepos 10 d. Sprendimų Campus Oil ir kt, 72/83, Rink. p. 2727, 16 punktą ir 1990 m. kovo 24 d. Sprendimo Du Pont de Nemours Italiana, C‑21/88, Rink. p. I‑889, 11 punktą).
71 Iš pakeisto Stromeinspeisungsgesetz 1 ir 2 straipsnių matyti, kad elektros energijos tiekimo įmonėms nustatyta pareiga pirkti taikoma tik elektros energijai, pagamintai iš atsinaujinančių energijos šaltinių šio įstatymo taikymo srityje ir atitinkamos įmonės tiekimo zonoje, ir dėl to gali bent potencialiai apriboti Bendrijos vidaus prekybą.
72 Vertinant, ar ši pareiga pirkti yra suderinama su Sutarties 30 straipsniu, reikia, pirma, atsižvelgti į atitinkamų teisės aktų tikslus ir, antra, į elektros energijos rinkos ypatybes.
73 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas elektros energijos gamybai, kurį siekiama skatinti tokiais teisės aktais kaip pakeistas Stromeinspeisungsgesetz, yra naudingas aplinkos apsaugai, nes jis prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios yra viena pagrindinių klimato kaitos, su kuria įsipareigojo kovoti Europos Bendrija ir valstybės narės, priežasčių.
74 Tokio naudojimo skatinimas yra vienas iš prioritetų, kurį siekia tęsti Bendrija ir jos valstybės narės, vykdydamos įsipareigojimus, kuriuos jos prisiėmė pagal Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvenciją, Bendrijos vardu patvirtintą 1993 m. gruodžio 15 d. Tarybos sprendimu 94/69/EB (OL L 33, p. 11), bei 1997 m. gruodžio 11 d. Kiote trečioje šios Konvencijos Šalių konferencijoje priimtą protokolą, 1998 m. balandžio 29 d. pasirašytą Europos Bendrijos ir jos valstybių narių (šiuo klausimu žr. 1998 m. birželio 8 d. Tarybos rezoliuciją 98/C 198/01 dėl atsinaujinančių energijos šaltinių (OL C 198, p. 1) ir 2000 m. vasario 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 646/2000/EB, nustatantį Bendrijos daugiametę atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimo programą (OL L 79, p. 1).
75 Reikia pastebėti, kad šia politika taip pat siekiama apsaugoti žmonių, gyvūnų ir augalų sveikatą ir gyvybę.
76 Be to, kaip matyti iš EB sutarties 130r straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos (po pakeitimo – EB 174 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa), į aplinkos apsaugos reikalavimus turi būti atsižvelgiama nustatant ir įgyvendinant Bendrijos politiką kitose srityse. Amsterdamo sutartimi ši nuostata, kiek pakeista, buvo perkelta į EB sutarties pirmos dalies „Principai“ 6 straipsnį.
77 Iš Direktyvos 96/92 dvidešimt aštuntos konstatuojamosios dalies matyti, kad „siekiant saugoti aplinką“ jos 8 straipsnio 3 dalyje ir 11 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms leidžiama suteikti pirmenybę elektros energijos gamybai iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
78 Be to, svarbu pažymėti, kad ši direktyva, kaip matyti iš jos trisdešimt devintos konstatuojamosios dalies, sudaro tolesnį elektros energijos rinkos liberalizavimo etapą ir vis tiek lieka kliūčių, trukdančių elektros energijos prekybai tarp valstybių narių.
79 Reikia konstatuoti, jog elektros energijos pobūdis yra toks, kad, ją priėmus į perdavimo ar paskirstymo sistemą, sunku nustatyti jos kilmę ir visų pirma energijos šaltinį, iš kurio ji pagaminta.
80 Šiuo klausimu Komisija savo 2000 m. gegužės 31 d. pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/C 311 E/22 dėl iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos skatinimo vidaus elektros energijos rinkoje (OL C 311 E, p. 320) laikėsi nuomonės, kad iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos kilmės sertifikatų, kurie gali būti abipusiai pripažinti, įdiegimas visose valstybėse narėse yra būtinas, jog prekyba tokios rūšies energija būtų patikima ir praktiškai įmanoma.
81 Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagal šiuo metu galiojančias Bendrijos teisės normas, susijusias su elektros energijos rinka, tokie teisės aktai, kaip pakeistas Stromeinspeisungsgesetz, nėra nesuderinami su Sutarties 30 straipsniu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
82 Vokietijos ir Suomijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1998 m. spalio 13 d. nutartimi pateikė Landgericht Kiel, nutaria:
1. Valstybės narės teisės aktai, kurie, pirma, įpareigoja privačias elektros energijos tiekimo įmones elektros energiją, jų tiekimo zonoje pagamintą panaudojant atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, pirkti už minimalias kainas, didesnes nei reali ekonominė šios rūšies energijos vertė, ir, antra, paskirsto šios pareigos finansines sąnaudas tarp šių elektros tiekimo įmonių ir aukštesniame gamybos lygmenyje esančių privačių elektros sistemų operatorių, nėra valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies (po pakeitimo – EB 87 straipsnio 1 dalis) prasme.
2. Pagal šiuo metu galiojančias Bendrijos teisės normas, susijusias su elektros energijos rinka, tokie teisės aktai nėra nesuderinami su EB sutarties 30 straipsniu (po pakeitimo – EB 28 straipsnis).
Rodríguez Iglesias | Gulmann | Wathelet |
Paskelbta 2001 m. kovo 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesias |