EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. spalio 14 d.(*)
„Viešoji tarnyba — Sutartininkai — Darbo užmokestis — Išmoka šeimai — Tos pačios lyties asmenų pora — Namų ūkio išmoka — Skyrimo sąlyga — Galimybė sudaryti civilinę santuoką — Sąvoka — Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkto iv papunktis“
Byloje F‑86/09
dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio
W, Europos Komisijos sutartininkas, gyvenantis Briuselyje (Belgija), atstovaujamas advokato É. Boigelot,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujama J. Currall ir D. Martin,
atsakovę,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Tagaras (pranešėjas), teisėjai S. Van Raepenbusch ir M. I. Rofes i Pujol,
posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. balandžio 15 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2009 m. spalio 21 d. faksu (originalūs dokumentai pateikti kitą dieną), W prašo panaikinti 2009 m. kovo 5 d. ir 2009 m. liepos 17 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimus atsisakyti jam skirti Europos Sąjungos Pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) VII priedo 1 straipsnyje numatytą namų ūkio išmoką.
Teisinis pagrindas
2 EB 13 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų ir neviršydama Bendrijai jos suteiktų įgaliojimų,
Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai imtis atitinkamų veiksmų, siekdama kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.“
3 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – pagrindinių teisių chartijos) 21 straipsnio „Diskriminacijos draudimas“1 dalyje nurodyta:
„Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.“
4 Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje „Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą“ numatyta:
„Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.“
5 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnyje „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“ teigiama:
„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir <...> kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
6 Vadovaujantis Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 21 ir 92 straipsniais, PTN VII priedo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta išmokų šeimai skyrimo tvarka, sutartininkams taikomas pagal analogiją.
7 VII priedo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Namų ūkio išmoka skiriama:
<…>
c) pareigūnui, registruotam pastoviu nesantuokiniu partneriu, jeigu:
i) pora pateikia valstybės narės ar valstybės narės bet kurios kompetentingos institucijos pripažįstamą teisinį dokumentą, patvirtinantį jų nesantuokinių partnerių statusą,
ii) nė vienas iš partnerių neturi santuokinių ryšių ar kitos nesantuokinės partnerystės ryšių,
iii) partneriai nėra susieti vienu iš šių ryšių: tėvai, vaikas, seneliai, anūkai, brolis, sesuo, teta, dėdė, sūnėnas, dukterėčia, žentas, marti,
iv) pora valstybėje narėje neturi teisinių galimybių susituokti; šiame punkte pora laikoma turinčia teisines galimybes susituokti tik tada, jeigu abu jos nariai atitinka [visas] valstybės narės teisės aktais nustatytas sąlygas, leidžiančias tokios poros santuoką;
d) specialiu motyvuotu paskyrimų tarnybos sprendimu, priimtu remiantis patvirtinančiais dokumentais, pareigūnui, neatitinkančiam a, b ir c punktuose nustatytų sąlygų, tačiau faktiškai atliekančiam šeimos galvos pareigas.“
8 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, kuriuo patvirtinta galiojanti PTN redakcija, konstatuojamosiose dalyse nurodoma:
„(7) Nuostatų turėtų būti laikomasi remiantis nediskriminaciniu principu, įtvirtintu EB sutartyje, todėl būtina toliau plėtoti darbuotojų politiką, užtikrinančią lygias galimybes visiems, nepriklausomai nuo lyties, fizinių sugebėjimų, amžiaus, rasės ar etninės priklausomybės, seksualinės orientacijos ir šeimyninės padėties.
(8) Santuokiniais ryšiais, valstybėje narėje pripažįstamais tvirta partneryste, nesusietiems pareigūnams, neturintiems teisinių galimybių susituokti, turėtų būti mokamos tokios pačios išmokos, kaip ir susituokusioms poroms.“
9 Maroko Karalystės Baudžiamojo kodekso 489 straipsnyje (toliau – MBK 489 straipsnis) nustatyta:
„Tas, kas su tos pačios lyties asmeniu atliko nepadorų arba prigimčiai prieštaraujantį aktą, jeigu tai nėra sunkesnio nusikaltimo sudėtis, baudžiamas laisvės atėmimu nuo pusės iki trejų metų ir bauda nuo 200 iki 1 000 dirhamų.“
10 2004 m. liepos 16 d. įstatymo dėl Belgijos Karalystės tarptautinės privatinės teisės kodekso patvirtinimo 46 straipsnyje „Santuokai sudaryti taikytina teisė“ (toliau – TPTK 46 straipsnis) nurodyta:
„Nepažeidžiant 47 straipsnio [reglamentuojančio santuokos sudarymo formalumus], santuokos sudarymo sąlygoms taikoma kiekvieno iš sutuoktinių valstybės, kurios pilietis jis yra santuokos sudarymo momentu, teisė.
Vadovaujantis pirma pastraipa nustatyta teisės nuostata netaikoma, jei ji draudžia tos pačios lyties asmenų santuoką ir vienas iš šių asmenų yra valstybės, pagal kurios teisę tokios santuokos leidžiamos, pilietis arba nuolatinis gyventojas.“
Faktinės bylos aplinkybės
11 Ieškovas, kuris nuo 2009 m. kovo 1 d. yra Komisijos sutartininkas, turi dvigubą (Belgijos ir Maroko) pilietybę.
12 2008 m. spalio 10 d. ieškovas ir tos pačios lyties jo nesantuokinis partneris, turintis Ispanijos pilietybę, pateikė „prašymą įregistruoti partnerystę“ Briuselio (Belgija) miesto civilinės metrikacijos įstaigoje. Tą pačią dieną šis prašymas įregistruotas atitinkamame nacionaliniame registre.
13 „Individualių teisių valdymo ir išmokų“ (toliau – PMO) tarnyba, įvertinusi ieškovo individualias teises, 2009 m. kovo 5 d. sprendimu neskyrė jam namų ūkio išmokos ir žodžiu paaiškino, kad jo pora neatitinka VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkto iv papunktyje įtvirtintos sąlygos, nes Belgijoje buvo galima sudaryti civilinę santuoką.
14 2009 m. kovo 9 d. ieškovas paprašė PMO pripažinti jo registruotą partnerystę, kad jo partneriui būtų taikomas Komisijos sveikatos draudimas. 2009 m. balandžio 6 d. laišku PMO patenkino šį prašymą ir informavo ieškovą, kad, vadovaujantis PTN 72 straipsnio 1 dalimi, su profesine veikla susijusių pajamų neturintis jo partneris gali naudotis ieškovui taikomu pirminiu sveikatos draudimu.
15 2009 m. balandžio 2 d. laišku ieškovas, remdamasis PTN 90 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą dėl 2009 m. kovo 5 d. PMO sprendimo ir iš esmės nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal Maroko teisę už homoseksualius aktus numatyta baudžiamoji atsakomybė, dėl jo turimos šios šalies pilietybės bei teisinių ir emocinių ryšių su šia valstybe jis „negali susituokti“ su tos pačios lyties asmeniu.
16 2009 m. liepos 17 d. sprendimu Paskyrimų tarnyba (toliau – AIPN) atmetė ieškovo skundą pabrėžusi, kad Maroko baudžiamosios teisės aktai, kuriais numatyta baudžiamoji atsakomybė už homoseksualų elgesį, nesudaro ieškovui kliūties sudaryti santuoką Belgijoje.
Šalių reikalavimai ir teismo procesas
17 Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti 2009 m. kovo 5 d. PMO sprendimą neskirti jam namų ūkio išmokos,
– panaikinti 2009 m. liepos 17 d. AIPN sprendimą atmesti jo skundą,
– priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
18 Komisija Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
19 Laišku, kurį teismo kanceliarija gavo 2009 m. spalio 21 d., ieškovas pateikė prašymą užtikrinti tam tikros informacijos anonimiškumą ir Tarnautojų teismas jį patenkino. Apie šį sprendimą šalys informuotos 2009 m. lapkričio 19 d. kanclerio laišku.
20 Rengdamas nagrinėti bylą ir siekdamas užtikrinti, kad procesas vyktų geriausiomis sąlygomis, Tarnautojų teismas ėmėsi Procedūros reglamento 55 ir 56 straipsniuose numatytų proceso organizavimo priemonių. Dėl to parengiamajame teismo posėdžio pranešime ieškovui pasiūlyta atsakyti į klausimus apie jo ryšius su Maroku.
21 Laišku, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2010 m. kovo 19 d., ieškovas įvykdė teismo prašymą. Iš šio laiško ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad ieškovas 1975 m. spalio 23 d. gimė Belgijoje, gimimu įgijo Maroko pilietybę, o Belgijos piliečiu tapo 14 metų amžiaus automatiškai, šios šalies pilietybę suteikus jo tėvui. Iš pateiktų dokumentų taip pat matyti, kad ieškovas visą laiką gyveno Belgijoje, išskyrus septynerius Ispanijoje išgyventus metus, o į Maroką vykdavo tik per atostogas. Tačiau ieškovas nurodė, kad kalba berberų ir arabų kalbomis ir kad iki 13 metų amžiaus vieną kartą per savaitę eidavo į arabų mokyklą kaip musulmonų tikėjimo išpažinėjas. Be to, nuo 2003 m., jo tėvui išėjus į pensiją, abu jo tėvai daugiausia laiko praleidžia Maroke, kur įsigijo nekilnojamojo turto. Galiausiai jis pats veda derybas per nekilnojamojo turto agentą, nes ketina artimiausiu metu įsigyti Maroke nekilnojamojo turto, o tokio turto įsigijimo akte jis turės nurodyti savo civilinę būklę.
22 Parengiamajame teismo posėdžio pranešime bylos šalims taip pat pasiūlyta pateikti Tarnautojų teismui įrodymus, patvirtinančius, jog atitinkamai situacijai iš tiesų taikomas MBK 489 straipsnis.
23 Laiškais, kuriuos Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2010 m. kovo 31 d. ir 2010 m. balandžio 2 d., Komisija ir ieškovas pateikė tam tikrą informaciją apie MBK 489 straipsnio taikymo praktiką. Šioje informacijoje, surinktoje, be kita ko, iš tarptautinės spaudos ir nevyriausybinių organizacijų, minimas bent vienas praktinis MBK 489 straipsnio taikymo 2007 m. gruodžio mėn. atvejis.
24 Teismo posėdyje ieškovas pateikė laišką, kurį 2009 m. rugsėjo 16 d. išsiuntė PMO informuodamas, kad nuo šios datos jo registruotas partneris pradėjo eiti pareigas Komisijoje.
Dėl ginčo dalyko
25 Ieškovas prašo panaikinti, pirma, 2009 m. kovo 5 d. PMO sprendimą įvertinus jo individualias teises neskirti jam namų ūkio išmokos ir, antra, 2009 m. liepos 17 d. AIPN sprendimą atmesti jo skundą, pateiktą dėl 2009 m. kovo 5 d. sprendimo.
26 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką prašymų panaikinti eksplicitinį ar implicitinį sprendimą atmesti skundą, vertinamų atskirai, turinys nėra autonomiškas ir praktikoje tokius prašymus neįmanoma atskirti nuo prašymų panaikinti asmens nenaudai priimtą aktą, dėl kurio buvo pateiktas skundas (2010 m. vasario 23 d. Tarnautojų teismo sprendimo Faria prieš VRDT, F‑7/09, 30 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
27 Iš tiesų, jei implicitinis ar eksplicitinis sprendimas atmesti prašymą tik patvirtina skundžiamą aktą ar neveikimą, jis, vertinamas atskirai, yra neskundžiamas (1980 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, Rink. p. 1677, 9 punktas; 1988 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo nutarties Progoulis prieš Komisiją, 371/87, Rink. p. 3081, 17 punktas; 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑338/00 ir T‑376/00, Rink. VT p. I‑A‑301 ir II‑1457, 34 punktas ir 2004 m. kovo 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Di Marzio prieš Komisiją, T‑14/03, Rink. VT p. I‑A‑43 ir II‑167, 54 punktas).
28 Kaip asmens nenaudai priimto akto negalima pripažinti ankstesnį aktą tik patvirtinančio akto, kaip antai tokio, kuriame nėra jokios naujos informacijos, kurios nebūtų anksčiau priimtame skundžiamame akte, ir kuris dėl šios priežasties nepakeičia ankstesnio akto (šiuo klausimu žr. 1980 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Grasselli prieš Komisiją, 23/80, Rink. p. 3709, 18 punktą; 2000 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Plug prieš Komisiją, T‑608/97, Rink. VT p. I‑A‑125 ir II‑569, 23 punktą; minėto Sprendimo Di Marzio prieš Komisiją 54 punktą).
29 Tačiau jau kelis kartus buvo nuspręsta, kad eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nebūti ieškovo skundžiamą aktą patvirtinančio pobūdžio. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija paisant naujų teisinių arba faktinių aplinkybių arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pradinis sprendimas. Tokiais atvejais skundo atmetimas yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė ir į kurį šis teismas atsižvelgia vertindamas klausimą dėl skundžiamo akto teisėtumo (Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo Eveillard prieš Komisiją, T‑258/01, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑747, 31 punktas ir 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Cavallaro prieš Komisiją, T‑375/02, Rink. VT p. I‑A‑151 ir II‑673, 63–66 punktai; 2008 m. rugsėjo 9 d. Tarnautojų teismo sprendimo Ritto prieš Komisiją, F‑18/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑281 ir II‑A‑1‑1495, 17 punktas) arba net jį laiko asmens nenaudai priimtu aktu, kuris pakeičia ginčijamą aktą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Kuhner prieš Komisiją 9 punktą; minėto Sprendimo Morello prieš Komisiją 35 punktą ir 2004 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sandini prieš Teisingumo Teismą, T‑389/02, Rink. VT p. I‑A‑295 ir II‑1339, 49 punktą).
30 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad 2009 m. kovo 5 d. sprendimu ieškovui atsisakyta skirti namų ūkio išmoką, tačiau remiantis tik žodžiu nurodytu motyvu. Po šio sprendimo ieškovas pateikė skundą ir jame nurodė teisines ir faktines aplinkybes, susijusias su baudžiamąją atsakomybę už homoseksualius aktus numatančiais Maroko teisės aktais, jam taikomais dėl turimos šios valstybės pilietybės. Darytina išvada, kad nors 2009 m. liepos 17 d. sprendimu patvirtinamas Komisijos atsisakymas skirti ieškovui namų ūkio išmoką, atmetami jo argumentai ir papildomi žodžiu nurodyti atsisakymo motyvai, tai nepaneigia aplinkybės, kad jis priimtas iš naujo išnagrinėjus ieškovo situaciją.
31 Tokiomis aplinkybėmis 2009 m. liepos 17 d. sprendimas nėra tik patvirtinantis 2009 m. kovo 5 d. sprendimą aktas ir į jį turi būti atsižvelgta Tarnautojų teismui atliekant teisėtumo kontrolę.
32 Taigi reikia manyti, kad ieškiniu į Tarnautojų teismą kreiptasi siekiant panaikinti tiek 2009 m. kovo 5 d., tiek 2009 m. liepos 17 d. sprendimą (toliau – skundžiami sprendimai).
Dėl reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus
33 Ieškovas, reikalaudamas panaikinti skundžiamus sprendimus, nurodo vienintelį pagrindą, kad jais pažeidžiamas PTN VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkto iv papunktis (toliau – pirma pagrindo nuostata) ir d punktas (toliau – antra pagrindo nuostata).
Šalių argumentai
34 Ieškovas, remdamasis vieninteliu pagrindu, iš esmės kaip jo dalis nurodo tris skundžiamų sprendimų trūkumus.
35 Pirma, ieškovas teigia, kad jo santuoka negalima, nes vienoje iš dviejų valstybių, kurių pilietis jis yra ir kurios pilietybės teigia negalintis atsisakyti, t. y. Maroke, jis būtų persekiojamas pagal MBK 489 straipsnį, jei sudarytų su savo partneriu santuoką Belgijoje. Ieškovas tvirtina, kad jo homoseksualumas nedelsiant taptų viešas, dėl to prieš jį būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir visa tai tik dėl to, kad sudarius santuoką pasikeistų jo civilinė būklė. Taigi, jis negalėtų atlikti jokių administracinių veiksmų, neatsiejamų nuo civilinės būklės atskleidimo (pavyzdžiui, atnaujinti pasą, įsigyti arba parduoti nekilnojamojo turto arba priimti palikimą), nes tai keltų realų baudžiamosios sankcijos pavojų.
36 Antra, ieškovas nurodo, kad bet kuriuo atveju ir neatsižvelgiant į tai, ar taikoma pirma pagrindo nuostata, administracija turi pareigą atsižvelgti į pareigūno interesus, todėl jeigu Komisija mano, kad neįvykdytos pirmos pagrindo nuostatos taikymo sąlygos, egzistuoja galimybė skirti namų ūkio išmoką remiantis antra pagrindo nuostata, nes ieškovas iš tikrųjų turi su šeima susijusių pareigų.
37 Trečia, dėl minėtų dviejų nuostatų pažeidimo ieškovas atsiduria padėtyje, kai yra diskriminuojamas, palyginti su kitais pareigūnais, kurių atveju galimybė sudaryti santuoką nesikerta su jokiu jų pilietybės valstybės viešosios teisės principu.
38 Komisija prašo atmesti vienintelį ieškovo nurodytą pagrindą ir nepritaria trims minėtiems trūkumams.
39 Pirma, Komisija teigia, kad MBK 489 straipsniu baudžiamoji atsakomybė numatyta ne už tos pačios lyties asmenų santuokos sudarymą, o lytinį aktą tarp tos pačios lyties asmenų. Kad ir kokia būtų ieškovo santuokinė padėtis, jam bet kuriuo atveju išliks teorinis baudžiamojo persekiojimo pavojus, nes Maroko valdžios institucijos gali sužinoti apie jo homoseksualumą kitais būdais, pavyzdžiui, gavusios informacijos apie ieškovo ir tos pačios lyties partnerio registruotos partnerystės faktą. Be to, kadangi galima ieškovo santuoka su savo partneriu Belgijoje visiškai negaliotų Maroke, ieškovas neturi pareigos atskleisti jos fakto Maroko valdžios institucijoms, juo labiau kad bet kokiems administraciniams veiksmams šioje šalyje atlikti pakanka asmens tapatybės kortelės. Komisija tvirtina, kad ji nereikalauja iš ieškovo atsisakyti Maroko pilietybės, kad galėtų gauti namų ūkio išmoką, nes nagrinėjamu atveju pagal Belgijos teisę leidžiama sudaryti santuoką, nepaisant jo turimos Maroko pilietybės. Be to, Sąjungos teismai negali aiškinti šios nuostatos, nes joje yra tiesioginė nuoroda į valstybių narių teisės aktus, todėl jurisdikciją atsakyti į klausimą, ar pora gali sudaryti civilinę santuoką vienoje iš valstybių narių, turi tik šios valstybės narės, nagrinėjamu atveju – Belgijos, teismas.
40 Antra, dėl antros pagrindo nuostatos Komisija mano, kad ši pagrindo dalis yra nepriimtina, nes ieškovas neprašė jos taikyti ir neskundė tariamai implicitinio Komisijos sprendimo netaikyti, taigi nesilaikė ikiteisminės procedūros reikalavimo. Be to, ieškovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad iš tikrųjų turi su šeima susijusių pareigų. Kad ir kaip būtų, Komisija turi didelę diskreciją vertinti, ar taikyti antrą pagrindo nuostatą, kuria nenumatyta absoliuti teisė į namų ūkio išmoką net tuo atveju, kai ieškovas tenkina joje numatytas sąlygas.
41 Trečia, Komisija nurodo, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką skirtingas požiūris atsižvelgiant į šeiminę padėtį nėra diskriminacija. Kadangi pirmoje pagrindo nuostatoje numatyta skirtinga schema partnerystę ir santuoką sudariusiems pareigūnams, ieškovas turėjo kelti šios nuostatos negaliojimu grindžiamą pagrindą. Tačiau jis to nepadarė.
Tarnautojų teismo vertinimas
42 Pirmiausia reikia pažymėti, kad teisės į namų ūkio išmoką suteikimas ir tiems pareigūnams, kurie yra registruoti kaip pastovūs nesantuokiniai partneriai, įskaitant įregistravusius partnerystę su tos pačios lyties asmeniu, atitinka, kaip nurodyta Reglamento Nr. 723/2004 7 konstatuojamojoje dalyje, teisės aktų leidėjo norą užtikrinti EB 13 straipsnio 1 dalyje (po pakeitimų tapo SESV 19 straipsnio 1 dalis) įtvirtintą nediskriminavimo principą ir plėtoti tokią personalo politiką, kuri užtikrintų lygias galimybes visiems, neatsižvelgiant į jų seksualinę orientaciją ar šeiminę padėtį, o tai atitinka ir Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bet kokios diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos draudimą. Be to, teisės į namų ūkio išmoką suteikimas ir tiems pareigūnams, kurie registruoti kaip pastovūs nesantuokiniai partneriai, įskaitant įregistravusius partnerystę su tos pačios lyties asmeniu, atspindi poreikį apsaugoti pareigūnus nuo administracijos kišimosi, kai jie naudojasi teise, kad būtų gerbiamas privatus ir šeimos gyvenimas, kaip antai įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje ir EŽTK 8 straipsnyje.
43 Vadovaujantis EŽTK įtvirtintų teisių apsaugos pavyzdžiu PTN normas, kuriomis teisė į namų ūkio išmoką suteikiama ir tiems pareigūnams, kurie yra registruoti kaip pastovūs nesantuokiniai partneriai, įskaitant įregistravusius partnerystę su tos pačios lyties asmeniu, reikia aiškinti taip, kad būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos užtikrinti pirma nurodytų normų veiksmingumą, kad nagrinėjama teisė neliktų tik teorinė ar iliuzinė, o būtų konkreti ir veiksminga (šiuo klausimu žr. 1979 m. spalio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Airey prieš Airiją, série A Nr. 32, 24 punktą; 1998 m. sausio 30 d. Sprendimo Parti communiste unifié de Turquie ir kiti prieš Turkiją, Recueil des arrêts et décisions, 1998‑I, 33 punktą; 2001 m. birželio 19 d. Sprendimo Kreuz prieš Lenkiją, Recueil des arrêts et décisions, 2001‑VI, 57 punktą ir 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Scoppola prieš Italiją (Nr. 2) (Didžioji Kolegija), Recueil des arrêts et décisions, 2009, 104 punktą).
44 Tačiau tų pareigūnų, kurie yra registruoti kaip pastovūs nesantuokiniai partneriai, įskaitant įregistravusius partnerystę su tos pačios lyties asmeniu, teisė į namų ūkio išmokas, kaip antai numatyta pirmoje pagrindo nuostatoje, gali tapti teorine ir iliuzine, jei aplinkybė „valstybėje narėje neturi teisinių galimybių susituokti“, kurios nebuvimas yra viena iš sąlygų, kad pareigūnui galėtų būti skirta namų ūkio išmoka, būtų suprantama tik formaliai, ir taip pirmosios pagrindo nuostatos taikymas būtų susietas su atsakymu į klausimą, ar pora įvykdė pagal taikytiną nacionalinę teisę nustatytas teisines sąlygas, nepatikrinus, ar turima galimybė sudaryti santuoką yra konkreti ir veiksminga minėtoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vartojama prasme.
45 Darytina išvada, kad administracija, siekdama nustatyti, ar tos pačios lyties asmenų pora turi galimybę sudaryti civilinę santuoką pagal vienos iš valstybių narių teisę, negali nepaisyti trečiosios valstybės, su kuria atitinkama situacija yra glaudžiai susijusi dėl jos dalyvių pilietybės, įstatymo nuostatų, kai jos, nors ir netaikomos santuokai sudaryti, kelia pavojų, kad galimybė sudaryti santuoką, taigi ir įgyti teisę į namų ūkio išmoką, taps teorine ar iliuzine. Taip visų pirma yra tais atvejais, kai nacionaliniu įstatymu baudžiamoji atsakomybė už homoseksualius aktus numatyta visiškai nepaisant jų atlikimo vietos, kaip antai MBK 489 straipsnio atveju.
46 Šios išvados negali paneigti pirmos pagrindo nuostatos paskutinis sakinys. Jame tik nurodoma, jog tam, kad atitinkamos poros nariai turėtų „teisinę galimybę susituokti“ pirmoje pagrindo nuostatoje pavartota prasme, jie turi atitikti „visas“ taikytinais teisės aktais nustatytas sąlygas. Šiuo sakiniu tik paaiškinama pirmame tos pačios nuostatos sakinyje nurodyta norma, o tai visiškai nesvarbu 43–45 punktuose išdėstytiems motyvams ir neprieštarauja iš jų išplaukiančioms išvadoms. Aiškinant šį antrą sakinį taip, kad taikant PTN VII priedo 1 straipsnio 2 dalį reikia atsižvelgti tik į galiojančias atitinkamos valstybės narės teisės nuostatas, būtų pažeistas dinamiško aiškinimo reikalavimas, pagal kurį, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, reikia atsižvelgti ne tik į atitinkamos nuostatos formuluotę, bet ir į teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 29 d. Tarnautojų teismo sprendimo O prieš Komisiją, F‑69/07 ir F‑60/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑349 ir II‑A‑1‑1833, 114 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
47 Nagrinėjamu atveju Tarnautojų teismas konstatuoja, kad ieškovas yra sutartininkas, įregistravęs pastovią nesantuokinę partnerystę Belgijoje. Taigi atitinkama pora iš principo galėtų sudaryti civilinę santuoką Belgijoje, nes TPTK 46 straipsnio antroje pastraipoje numatyta nepaisyti vieno ar kito poros nario nacionalinėje teisėje įtvirtinto tos pačios lyties asmenų santuokos draudimo, kadangi toks draudimas prieštarauja Belgijoje vyraujančiai socialinei ir teisinei santvarkai.
48 Tačiau ieškovas nurodė, ir Komisija tam neprieštaravo, kad MBK 489 straipsnis vis dar yra galiojančios Maroko teisės dalis, o su šia valstybe jį, kaip dvigubos pilietybės asmenį, sieja glaudus ryšys.
49 Be to, ieškovas, gausiai remdamasis įvairiais dokumentais, tvirtina, kad Maroke vis dar vykdomas homoseksualų baudžiamasis persekiojimas ir kad MBK 489 straipsnis vis dar realiai taikomas šioje šalyje, todėl bet kuriam Maroko piliečiui, ketinančiam sudaryti santuoką su tos pačios lyties asmeniu, gresia dideli pavojai ir daug apribojimų. Reikia konstatuoti, kad iš šių dokumentų matyti, jog šis pavojus ir apribojimai atrodo ne hipotetiniai, o realūs.
50 2010 m. kovo 31 d. laišku Komisija pateikė Tarnautojų teismui seriją dokumentų tuo pačiu klausimu. Šie dokumentai, kurių dalis yra tapatūs tiems, kuriuos pateikė ieškovas, neleidžia rimtai abejoti ankstesniame punkte išdėstytais ieškovo teiginiais.
51 Iš Komisijos pateiktų dokumentų pirmiausia matyti, kad dėl MBK 489 straipsnio Prancūzijos konsulatai Maroke neregistruoja tos pačios lyties asmenų partnerystės. Be to, iš šių dokumentų matyti, kad, pirma, „neviešas homoseksualumas Maroke toleruojamas, tačiau <...> baudžiamas, jei iškyla viešumon“, antra, „2004 m. birželį 43 gėjai, susirinkę pokylių salėje švęsti gimtadienio, buvo sulaikyti ir suimti“, trečia, 2007 m. gruodžio 10 d. Ksar El Kébir (Marokas) pirmosios instancijos teismas nuteisė šešis asmenis pagal MBK 489 straipsnį ir šį sprendimą patvirtino Tangerio (Marokas) apeliacinis teismas, ketvirta, „per laikotarpį nuo Maroko nepriklausomybės paskelbimo 1956 m. daugiau nei prieš 5 000 homoseksualų [buvo pradėti] teismo procesai“ pagal MBK 489 straipsnį.
52 Teismo posėdyje Komisija pareiškė, kad jei ieškovas būtų pateikęs įrodymų apie bent menkiausią jam kylantį pavojų, kad sudaręs santuoką jis dėl MBK 489 straipsnio pateks į teisiniu požiūriu sudėtingą situaciją, ji būtų atsižvelgusi į jo interesus ir geranoriškai išnagrinėjusi galimybę taikyti antrą pagrindo nuostatą. Tačiau ji neigė, kad toks pavojus buvo atsiradęs.
53 Tačiau dėl teisinės prigimties ir turinio tokia nuostata, kaip antai MBK 489 straipsnis, kuriuo numatyta baudžiamoji atsakomybė už homoseksualius aktus, t. y. aktus, nuo kurių apskritai neįmanoma atsieti santuokos tarp tos pačios lyties asmenų, gali ieškovui pagrįstai kelti baudžiamojo persekiojimo baimę ir motyvuotai pateisinti jo, kaip ir bet kurio pakankamai informuoto ir atsargaus Maroko piliečio, nenorą sudaryti santuoką su tos pačios lyties asmeniu. Bylos medžiaga neleidžia manyti, kad tokia baimė yra nelogiška ar perdėta. Priešingai, vadovaujantis šalių pateiktais dokumentais negalima nepaisyti realiai egzistuojančių pavojų ir apribojimų, kurie kyla santuoką su tos pačios lyties asmeniu ketinantiems sudaryti Maroko piliečiams (žr. šio sprendimo 49 ir 50 punktus).
54 Be kita ko, net jei MBK 489 straipsnis būtų nebetaikomas, ši aplinkybė ne tik neapsaugotų ieškovo nuo baimės, kančios ir nerimo jausmų, kuriuos kelia pats šio straipsnio egzistavimas, bet ir negalėtų užkirsti kelio kompetentingų institucijų galimybei pakeisti tokią praktiką tol, kol šis straipsnis liktų galioti (šiuo klausimu žr. 1981 m. spalio 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Dudgeon prieš Jungtinę Karalystę, série A, Nr. 45, 40–41 punktus ir 1988 m. spalio 26 d. Sprendimo Norris prieš Airiją, série A, Nr. 142, 33 punktą). Be to, negalima atmesti tikimybės, kad tokiomis teisinėmis aplinkybėmis Maroke priėmus teisinį ar administracinį aktą, kuriame ieškovas privalėtų nurodyti savo civilinį statusą, ir jis Belgijoje būtų susituokęs su tos pačios lyties asmeniu, dėl jo privataus elgesio Maroko policija pradėtų tyrimą ar jo baudžiamąjį persekiojimą (šiuo klausimu žr. 1993 m. balandžio 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Modinos prieš Kiprą, série A, Nr.259, 23 punktą).
55 Darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ieškovo galimybė sudaryti santuoką Belgijoje negali būti laikoma konkrečia ir veiksminga, kaip tai suprantama šio sprendimo 43 punkte minėtoje teismų praktikoje.
56 Negalima pritarti Komisijos argumentui, kad bet kuriuo atveju ieškovui kyla teorinė baudžiamojo persekiojimo galimybė, nes Maroko valdžios institucijos gali sužinoti apie jo homoseksualumą gavusios informacijos apie ieškovo ir tos pačios lyties jo partnerio registruotos partnerystės faktą. Šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, kad Belgijoje asmens civilinė būklė pasikeičia tik sudarius santuoką. Pasinaudoję 1998 m. lapkričio 23 d. įstatymo (1999 m. sausio 12 d. Moniteur Belge, p. 786) numatyta galimybe ir savo bendro gyvenimo faktą užregistravę partneriai Belgijos administracijos dokumentuose nurodomi kaip vis dar nesudarę santuokos. Be to, Maroko Karalystės šeimos kodekso 15 straipsnyje numatyta, kad kitoje šalyje pagal vietos įstatymus santuoką sudarę Maroko piliečiai per tris mėnesius nuo jos sudarymo privalo pateikti santuokos liudijimo kopiją šio liudijimo išrašymo vietos Maroko konsulinėms tarnyboms. Darytina išvada, kad, priešingai nei teigia Komisija (žr. šio sprendimo 39 punktą), apie su tos pačios lyties asmeniu sudarytą santuoką ieškovas turėtų informuoti Maroko valdžios institucijas ir todėl rizikuoti, kad jam bus pritaikytas MBK 489 straipsnis, nes bet kuri santuoka net pagal apibrėžimą neatsiejama nuo lytinių santykių tarp partnerių. Beje, dėl tos pačios priežasties reikia atmesti ir Komisijos argumentą, kad MBK 489 straipsniu baudžiamoji atsakomybė numatyta ne už tos pačios lyties asmenų santuoką, o už tos pačios lyties asmenų lytinį aktą.
57 Darytina išvada, kad prašymą dėl panaikinimo reikia patenkinti remiantis ieškovo nurodyto vienintelio pagrindo pirma dalimi, nesant reikalo nagrinėti kitų šio pagrindo dalių.
58 Atsižvelgiant į visus išdėstytus motyvus reikia panaikinti skundžiamus sprendimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
59 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, tačiau nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį Tarnautojų teismas gali nuspręsti, kai to reikalauja teisingumas, iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.
60 Iš išdėstytų motyvų matyti, kad Komisija bylą pralaimėjo. Be to, ieškovas savo reikalavimuose aiškiai prašė priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios bylos aplinkybės nepateisina Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies taikymo, Komisija turi atlyginti su pagrindine byla susijusias išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2009 m. kovo 5 d. ir 2009 m. liepos 17 d. Komisijos sprendimus atsisakyti skirti W Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 straipsnyje numatytą namų ūkio išmoką.
2. Priteisti iš Komisijos padengti visas bylinėjimosi išlaidas.
Tagaras | Van Raepenbusch | Rofes i Pujol |
Paskelbta 2010 m. spalio 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.