TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. rugsėjo 13 d.

Byla F‑100/09

Christos Michail

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnas – Res judicata galia – Pareiga padėti – Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis – Psichologinis priekabiavimas“

Dalykas:      Pagal EB 236 ir EA 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo Ch. Michail, be kita ko, prašo panaikinti 2009 m. kovo 9 d. Komisijos sprendimą atmesti jo prašymą suteikti pagalbą dėl psichologinio priekabiavimo ir priteisti iš Komisijos 30 000 eurų jo patirtos žalos atlyginimo.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį. Nurodyti ieškovui padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Procesas – „Res judicata“ galia – Apimtis

2.      Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Sąvoka – Elgesys, kuriuo siekiama diskredituoti asmenį arba pabloginti jo darbo sąlygas – Elgesio pakartotinumo sąlyga – Tyčinio elgesio sąlyga – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalis)

3.      Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo paskyrimas – Administracijos diskrecija – Apimtis – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo paskyrimas – Paskyrimas į kitas pareigas – Lygio ir pareigų atitikties taisyklės laikymasis – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 ir 7 straipsniai)

1.      Ieškinys laikomas nepriimtinu dėl ankstesnio teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus ieškinį byloje tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir grindžiamą tuo pačiu pagrindu, res judicata galios. Aktas, kurį prašoma panaikinti, yra esminis elementas, remiantis kuriuo apibūdinamas ieškinio dalykas.

Vis dėlto norint padaryti išvadą, jog dalykas nesutampa, nepakanka to, kad ieškiniai buvo pareikšti dėl administracijos priimtų formaliai skirtingų sprendimų, jeigu šių sprendimų turinys iš esmės tapatus ir jie pagrįsti tais pačiais motyvais. Be to, net jeigu grindžiant ieškinį pateikti pagrindai iš dalies sutampa su nurodytaisiais ankstesniame procese, antrasis ieškinys reiškia ne pirmojo pakartojimą, o naują ginčą, jeigu jis pagrįstas ir kitais faktiniais ir teisiniais pagrindais.

(žr. 29–31 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1985 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Hoogovens Groep prieš Komisiją, 172/83 ir 226/83, 9 punktas; 1987 m. spalio 27 d. Sprendimo Diezler ir kt. prieš EESRK, 146/85 ir 431/85, 14–16 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. birželio 5 d. Sprendimo NMB ir kt. prieš Komisiją, T‑162/94, 37 ir 38 punktai; 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt. prieš Komisiją, T‑177/94 ir T‑377/94, 52 punktas.

Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. birželio 25 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, T‑66/01, 197 punktas.

2.      Pareigūnų tarnybos nuostatų, kurie įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., 12a straipsnio 3 dalyje psichologinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip „netinkamas elgesys“, kuris įrodomas, jeigu atitinka dvi kumuliacines sąlygas. Pirmoji sąlyga susijusi su tuo, kad turi būti fizinis elgesys, žodiniai ar rašytiniai teiginiai, gestai ar kiti veiksmai, kurie „trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingi“, o tai reiškia, kad psichologinis priekabiavimas turi būti suprantamas kaip neišvengiamai tam tikrą laiką trunkantis procesas, ir jis apima pasikartojančius arba tęstinius veiksmus, kurie yra „tyčiniai“. Antrąja sąlyga, kuri nuo pirmosios atskirta jungtuku „ir“, reikalaujama, kad šis fizinis elgesys, žodiniai ar rašytiniai teiginiai, gestai ar kiti veiksmai kenktų asmenybei, asmens orumui arba fizinei ar psichinei sveikatai. Kadangi būdvardis „tyčiniai“ susijęs su pirmąja, o ne su antrąja sąlyga, galima padaryti dvi išvadas. Pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje nurodytas fizinis elgesys, žodiniai ar rašytiniai pareiškimai, gestai ar kiti veiksmai turi būti valingi, todėl ši nuostata netaikoma atsitiktiniams poelgiams. Antra, nereikalaujama, kad šis fizinis elgesys, žodiniai ar rašytiniai teiginiai, gestai ar kiti veiksmai būtų atlikti siekiant pakenkti asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Kitaip tariant, psichologinis priekabiavimas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, gali būti, net jeigu neįrodoma, kad priekabiautojas savo veiksmais siekė diskredituoti auką arba pabloginti jos darbo sąlygas. Pakanka, kad, atlikti valingai, šie veiksmai objektyviai sukeltų tokių pasekmių.

Be to, savo 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendime Q prieš Komisiją, F‑52/05, Tarnautojų teismas pastebėjo, kad anksčiau buvo nuspręsta, jog tam, kad fizinį elgesį būtų galima pripažinti psichologiniu priekabiavimu, jis turi būti objektyviai tyčinis, ir ieškovas, neatsižvelgiant į jo galimą subjektyvų nurodytų faktų suvokimą, turi pateikti visus įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad buvo fizinis elgesys, kuriuo objektyviai tyčia siekta jį diskredituoti arba pabloginti jo darbo sąlygas. Vis dėlto Tarnautojų teismas taip pat pažymėjo, kad ši praktika buvo įtvirtinta bylose, kuriose nagrinėti veiksmai, įvykdyti prieš įsigaliojant PTN 12a straipsnio 3 daliai, o šios nuostatos analizė kaip tik ir paskatino jį pakeisti šią praktiką.

(žr. 55 ir 56 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Q prieš Komisiją, F‑52/05, 135 ir 140 punktai; 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo N prieš Parlamentą, F‑26/09, 72 punktas.

3.      Institucijos turi didelę diskreciją organizuoti savo tarnybas, atsižvelgdamos į joms pavestus uždavinius, ir į jas paskirti turimus darbuotojus šiems uždaviniams įgyvendinti, tačiau su sąlyga, kad toks paskyrimas vykdomas tarnybos interesais ir laikantis lygio ir pareigų atitikties taisyklės. Turint omeny šią didelę diskreciją, Sąjungos teismo atliekama tarnybos interesų sąlygos laikymosi kontrolė turi apimti tik klausimą, ar Paskyrimų tarnyba veikė protingai ir deramai, ar nesinaudojo turima diskrecija akivaizdžiai klaidingai.

(žr. 58 ir 59 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1984 m. birželio 23 d. Sprendimo Lux, 69/83, 17 punktas; 1990 m. kovo 7 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, C‑116/88 ir C‑149/88, 11 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Turner prieš Komisiją, T‑80/92, 53 punktas; 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Dejaiffe prieš VRDT, T‑223/99, 53 punktas; 2004 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Soubies prieš Komisiją, T‑325/02, 50 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Plasa prieš Komisiją, F‑52/08, 77 punktas.

4.      Tai, kad pareigūnas turi aukšto lygio gebėjimų, nereiškia, kad jis negali būti perkeltas į kitas pareigas, nes, nors tiesa, kad administracija suinteresuota paskirti pareigūną į jo kompetenciją ir lūkesčius atitinkančias pareigas, jai gali tekti pareigūną paskirti į kitas pareigas dėl kitų sumetimų, su sąlyga, kad laikomasi lygio ir pareigų atitikties taisyklės. Be to, nors iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 ir 7 straipsnių matyti, kad pareigūnas turi teisę į tai, kad jam priskirtos funkcijos bendrai atitiktų jo turimo hierarchinio lygio pareigybę, ne bet koks atsakomybės sumažėjimas reiškia, kad šios nuostatos pažeidžiamos; jos pažeidžiamos tik tuomet, kai paaiškėja, kad jo naujosios funkcijos bendrai yra gerokai žemesnio lygio, nei derėtų pagal jo lygį ir pareigas, atsižvelgiant į jų pobūdį, svarbą ir apimtį.

(žr. 64 ir 65 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1988 m. kovo 23 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, 19/87, 8 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. vasario 7 d. Sprendimo Caló prieš Komisiją, T‑118/04 ir T‑134/04, 99 punktas.