Language of document : ECLI:EU:C:2009:398

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2009 m. birželio 25 d.(1)

Byla C‑241/08

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Prancūzijos Respubliką

„Ieškinys dėl įsipareigojimų nevykdymo – Direktyvos 92/43/EEB (Buveinių direktyva) perkėlimas – Specialios saugomos teritorijos – Reikšmingas projekto poveikis – Netrikdantis tam tikros veiklos pobūdis – Poveikio aplinkai įvertinimo būtinumas – Būtinumas pasiūlyti alternatyvius sprendimus, jei poveikio aplinkai įvertinimas yra neigiamas“





I –    Įvadas

1.        Šalys ginčijasi, ar Prancūzija tinkamai perkėlė 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos(2) (toliau – Buveinių direktyva) 6 straipsnį Prancūzijos aplinkos kodekso (Code de l’environnement) L. 414‑1, L. 414‑4 ir R 414‑21 straipsniais. Šios nuostatos yra susijusios su teritorijomis, kurios dėl savo svarbos tam tikroms natūralioms buveinėms palaikyti arba joms atkurti ir (arba) rūšis apsaugoti, yra saugomos Bendrijos teisės.

2.        Ginčijamasi šiais klausimais:

–        ar valstybė narė gali apriboti priemonių, kurių buvo imtasi siekiant neleisti pablogėti teritorijų būklei, apimtį, jei žmogaus veikla, kuri nedaro jokio reikšmingo poveikio, negali būti draudžiama?

–        Ar su draudimu reikšmingai trikdyti rūšis suderinama tai, kad įstatymuose nustatoma, jog tam tikra veikla reikšmingai netrikdo?

–        Ar poveikio aplinkai įvertinimas turi būti taikomas visiems reikšmingiems planams ir projektams?

–        Ar Prancūzijos teisės aktų nuostatos užtikrina, kad būtų pakankamai išnagrinėti teritoriją pabloginantiems projektams alternatyvūs sprendimai?

II – Procedūra ir šalių reikalavimai

3.        Komisija 2005 m. gruodžio 18 d. oficialiu pranešimu informavo Prancūziją apie savo abejones. Po to, kai Prancūzija 2006 m. vasario 7 d. į jį atsakė, Komisija 2006 m. gruodžio 15 d. pateikė pagrįstą nuomonę. Joje ji nustatė paskutinį dviejų mėnesių terminą, skirtą ištaisyti nurodytiems trūkumams.

4.        Kadangi 2007 m. vasario 28 d. atsakymas Komisijos netenkino, 2008 m. gegužės 30 d. ji elektroniniu būdu pareiškė šį ieškinį, kurį 2008 m. birželio 2 d. išsiuntė ir paštu. Ji prašo:

–        pripažinti, kad nepriėmusi visų įstatymų ir kitų teisės aktų, reikalingų 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 6 straipsnio 2 ir 3 dalims tinkamai perkelti į nacionalinę teisę, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą, ir

–        priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

5.        Prancūzijos Respublika prašo:

–        atmesti ieškinį, ir

–        priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

6.        Šalys pateikė pastabas tik raštu.

III – Teisinis vertinimas

7.        Komisijos manymu, Prancūzija netinkamai perkėlė Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 ir 3 dalis.

A –    Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies

8.        Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, siekdamos specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.”

9.        Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad siekiant įgyvendinti Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį gali reikėti imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias išoriniam žmogaus sąlygojamam kenkimui ir trikdymui, bei priemonių, kurios neleistų natūralaus vystymosi, galinčio bloginti saugomų rūšių būklę ir natūralias buveines, esančias specialiose saugomose teritorijose(3).

10.      Šiuo tikslu Prancūzijos aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bendradarbiaujant su įvairiomis interesų grupėmis kiekvienai teritorijai nustatomos būtinos palaikymo ir atkūrimo priemonės. Komisija ginčija šių priemonių apribojimus, nustatytus šios nuostatos trečiosios pastraipos 3 ir 4 sakiniuose.

1.      Dėl priimtinumo

11.      Abejotina, ar dėl Prancūzijos aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 ir 4 sakinių pateikti ieškinio pagrindai yra priimtini, nes Komisija ieškiniu ginčija kitą redakciją nei ta, kuri buvo nagrinėjama ikiteisminėje procedūroje.

12.      Ikiteisminėje procedūroje Komisija rėmėsi tuomet galiojusia redakcija, įtvirtinta 2005 m. vasario 23 d. Įstatyme Nr. 2005‑157 dėl kaimo teritorijų vystymo(4):

„Žmogaus veikla nedraudžiama, jeigu jos poveikis nėra reikšmingas atsižvelgiant į minėtoje pastraipoje išvardytus tikslus. Žuvivaisa, medžioklė ir kita su medžiokle susijusi veikla, kuria užsiimama laikantis galiojančiuose įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų sąlygų ir juose nustatytose teritorijose, nėra trikdanti arba tokį poveikį sukelianti veikla.“

13.      Tačiau ieškinyje Komisija ginčija L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 ir 4 sakinius, įtvirtintus 2006 m. gruodžio 30 d. Įstatyme Nr. 2006‑1772 dėl vandens ir vandens telkinių(5), taigi pakeitimus, kurie įsigaliojo po pagrįstos nuomonės išsiuntimo, tačiau prieš pasibaigiant joje nustatytam terminui.

„Žmogaus veikla nedraudžiama, jeigu jos poveikis tinkamos būklės natūralioms buveinėms ir rūšių buveinėms palaikyti ir atkurti nėra reikšmingas. Žvejyba, akvakultūra, medžioklė ir kita su medžiokle susijusi veikla, kuria užsiimama laikantis galiojančiuose įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų sąlygų ir juose nustatytose teritorijose, nėra trikdanti tokį ir poveikį sukelianti veikla.“(6)

14.      Pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dalykas apibrėžiamas per ikiteisminę procedūrą. Komisijos valstybei narei adresuotame oficialiame pranešime, o vėliau – jos išsiųstoje pagrįstoje nuomonėje apibrėžiamas ginčo dalykas, kuris po to nebegali būti praplėstas. Galimybė suinteresuotajai valstybei narei pateikti savo pastabas, net jeigu ji mano neprivalanti ja pasinaudoti, yra esminė Sutartyje nustatyta garantija, ir jos laikymasis yra esminis procedūros, per kurią pripažįstamas valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas, formos reikalavimas. Todėl Komisijos pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti grindžiami tais pačiais kaltinimais kaip ir ikiteisminę procedūrą pradedantis oficialus pranešimas(7).

15.      Be to, klausimas, ar valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje(8).

16.      Jei šios taisyklės būtų taikomos griežtai ir formaliai, išplėtus procesą tiek, kad jis apimtų ir 2006 m. Įstatymu padarytus pakeitimus, būtų nepriimtinai praplėstas ieškinio dalykas, palyginti su pagrįsta nuomone. Tačiau jei ieškinys būtų susijęs su tokia nuostatų redakcija, kuri buvo nagrinėjama ikiteisminėje procedūroje, jis būtų nepagrįstas, nes pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui ginčijamos nuostatos jau nebebuvo tokios redakcijos, kokią Komisija kritikavo.

17.      Tačiau jei ikiteisminėje procedūroje ginčijamos nuostatos iš esmės sutampa su naujomis nuostatomis, kurias valstybė narė priėmė gavusi pagrįstą nuomonę ir kurios yra ginčijamos ieškinyje, teismo procesas gali būti išplėstas tiek, kad būtų apimta nauja teisinė situacija(9). Kadangi 2006 m. padaryti Prancūzijos teisės pakeitimai – kaip teisingai nurodė Komisija ir niekas tam neprieštaravo – tik nežymiai yra susiję su ieškiniui reikšmingu nuostatų turiniu, jų įtraukimas į ieškinį yra pateisinamas ginčo dalyko pakeitimas.

18.      Todėl ieškinio pagrindai, susiję su Prancūzijos aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 ir 4 sakiniais, yra priimtini.

2.      Dėl „reikšmingo poveikio“ apribojimo

19.      Pirmajame kaltinime Komisija nurodo Prancūzijos aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 ir 4 sakinius tiek, kiek juose numatyta, kad žmogaus veiklą leidžiama apriboti tik tuomet, kai ji gali daryti reikšmingą poveikį tam tikrų natūralių buveinių ir laukinių rūšių gerai būklei palaikyti ir atkurti.

20.      Ji teisingai pažymi, kad pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį draudžiama bet kaip bloginti natūralių buveinių ir rūšių buveinių būklę, o draudimas trikdyti rūšis pateisinamas tik tuomet, jei toks trikdymas yra reikšmingas. Jos teigimu, tam prieštaraujama, jei žmogaus veikla ribojama tik tuomet, kai ji daro reikšmingą poveikį.

Dėl „blogėjimo“ sąvokos

21.      Teisingumo Teismas dar nėra aiškiai apibrėžęs buveinių „blogėjimo“ sąvokos, tačiau teismo praktika, susijusi su Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalimi, šiuo tikslu gali padėti susiorientuoti. Iš esmės sutariama dėl to, kad 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis siekiama suteikti vienodo lygio apsaugą(10).

22.      Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje du kartus minimas neigiamas poveikis saugomoms teritorijoms. Pagal pirmąją sakinį turi būti atliekamas bet kokių planų ir projektų, galinčių reikšmingai paveikti teritoriją, galimo poveikio įvertinimas, atsižvelgiant į teritorijos apsaugos tikslus. Antrajame sakinyje nustatyta, jog planui ar projektui pritariama tik įsitikinus, kad jis nepakenks nagrinėjamos teritorijos vientisumui.

23.      Kaip nurodo ir Prancūzija, pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 1 sakinį planai ar projektai gali reikšmingai paveikti teritoriją, jei kyla grėsmė, kad dėl jų bus pažeisti atitinkamos teritorijos apsaugos tikslai(11). Jeigu šiuo atveju taip yra, turi būti patikrinta, ar šiai teritorijai nustatytos priemonės atitinka jos apsaugos tikslus.

24.      Pažymėtina, kad siekiant nustatyti neigiamą poveikį atitinkamos teritorijos apsaugos tikslams nereikia jokio atskiro įvertinimo, ar poveikis yra reikšmingas. Atvirkščiai, tam, kad būtų taikoma galimo poveikio aplinkai vertinimo procedūra, pakanka, jog egzistuoja bet kokia apsaugos tikslų pažeidimo grėsmė. Tačiau galimas poveikis teritorijai nėra svarbus, jeigu jis nekenkia apsaugos tikslams(12).

25.      Galimo poveikio teritorijai įvertinimo išvada yra svarbi nusprendžiant, ar planas arba projektas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 2 sakinį gali būti patvirtintas. Kompetentingos institucijos patvirtinta planą ar projektą tik tuomet, jei atsižvelgiant į poveikio aplinkai įvertinimo išvadą konstatuojama, kad jis nepakenks nagrinėjamos teritorijos „vientisumui“.

26.      Tuo remdamasi Prancūzijos vyriausybė mano, kad planai arba projektai gali būti patvirtinami, net jei teritorijai reikšmingai pakenkiama, tačiau nepakenkiama jos „vientisumui“. Jos manymu, būtų prieštaringa, jei pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį būtų kategoriškai neatsižvelgiama į reikšmingą poveikį darančias priemones.

27.      Tačiau šis argumentas grindžiamas klaidingu reikšmingo neigiamo poveikio teritorijai ir neigiamo poveikio teritorijos „vientisumui“ atskyrimu. Apsaugos tikslai svarbūs ne tik vertinant, ar egzistuoja reikšmingas neigiamas poveikis, bet ir vertinant, ar daromas neigiamas poveikis teritorijos „vientisumui“(13).

28.      Todėl manytina, kad natūralios buveinės „blogėja“ Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies prasme, jei daromas neigiamas poveikis atitinkamos saugomos teritorijos apsaugos tikslams.

Dėl neigiamo poveikio apsaugos tikslams

29.      Prancūzija akivaizdžiai mano, kad tik reikšmingas poveikis gerai natūralių buveinių būklei palaikyti ir jai atkurti gali daryti neigiamą poveikį ir teritorijos apsaugos tikslams. Tačiau teritorijos apsaugos tikslas pagal Buveinių direktyvos 1 straipsnio 1 punktą, 4 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį yra būtent geros natūralių buveinių būklės palaikymas ar jos atkūrimas. Todėl bet koks poveikis šioms buveinėms daro neigiamą poveikį ir teritorijos apsaugos tikslams, nesvarbu, ar šis poveikis laikomas reikšmingu.

30.      Nustatyti, ar tam tikros veiklos, visų pirma įvairios šalių kaip pavyzdys nurodytos veiklos, poveikis iš tiesų gali daryti neigiamą poveikį teritorijos apsaugos tikslams, galima tik konkrečiu atveju atsižvelgiant į konkrečius tikslus. Tai yra itin sudėtingas mokslinis, prognozėmis grindžiamas sprendimas, kurį priimant kompetentingos valstybės institucijos turi turėti tam tikrą diskreciją.

31.      Ginčijama Prancūzijos norma nesuteikia tokios diskrecijos, tačiau neleidžia uždrausti žmogaus veiklos, kuri buveinėms daro „nereikšmingą“ poveikį. Paprastai kalbant, ši veikla iš principo yra leidžiama. Net jei ekspertai yra įsitikinę, kad veikla daro neigiamą poveikį apsaugos tikslams, prieš uždraudžiant šią veiklą dar turi būti įrodyta, kad šis poveikis yra reikšmingas.

Dėl Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies pirmosios ir trečiosios pastraipų išaiškinimo

32.      Toliau Prancūzija nurodo, kad Komisija neteisingai supranta Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies pirmąją ir trečiąją pastraipas. Prancūzijos teigimu, žmogaus veikla, daranti reikšmingą poveikį gerai natūralių buveinių būklei palaikyti ir atkurti, bet kuriuo atveju yra draudžiama. Jei nėra tokio reikšmingo poveikio, tokia veikla negali būti draudžiama, tačiau vis tiek galioja pirmojoje pastraipoje nustatytas tikslas užkirsti kelią natūralių buveinių blogėjimui. Tai turi būti užtikrinama taikant atitinkamas priemones.

33.      Jei Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies pirmoji ir trečioji pastraipos būtų taip aiškinamos ir taikomos, esminiai Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies elementai būtų įgyvendinti. Liktų neatsakyta tik į klausimą, kas atsitinka, jei nėra priemonių, kurias taikant veikla gali būti tęsiama nedarant žalos. Šis neaiškumas irgi būtų pašalintas, jei – kaip savo triplike teigia Prancūzijos vyriausybė – bet koks pablogėjimas Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies prasme būtų laikomas reikšmingu poveikiu Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 sakinio prasme.

34.      Tačiau Prancūzijos vyriausybės pastabose neatsižvelgiama į tai, jog nepakanka vien perkelti Buveinių direktyvos, kad jos tikslus galbūt būtų galima pasiekti vidaus teisę aiškinant taip, kad ji atitiktų direktyvą, nors toks aiškinimas nėra akivaizdus. Net ir direktyvą atitinkanti administracinė praktika, kuri dėl savo pobūdžio gali būti bet kaip pakeista administracijos nuožiūra ir dažnai, žinoma, nepakankamai, nelaikytina tinkamai įvykdančia valstybėms narėms taikomus direktyvos perkėlimo įsipareigojimus(14).

35.      Buveinių direktyvos perkėlimo tikslumas turi ypatingos reikšmės, nes atitinkamoms valstybėms narėms patikimas bendro paveldo valdymas jų teritorijoje(15). Kaip aišku iš Buveinių direktyvos, kuri įtvirtina kompleksines ir technines taisykles aplinkos apsaugos teisėje, valstybės narės privalo prižiūrėti, kad jų teisės aktai, skirti užtikrinti direktyvos perkėlimą, būtų aiškūs ir tikslūs(16).

36.      Aplinkos kodekso L. 414‑1 5 dalies trečiosios pastraipos 3 sakinys šių reikalavimų netenkina. Prancūzijos vyriausybės pateikiamas aiškinimas nėra visiškai neįmanomas, tačiau labiau tikėtina, kad paprastas skaitytojas supras, jog veikla leidžiama tuomet, kai ji nedaro reikšmingo poveikio buveinėms. Ši išvada darytina ypač suinteresuotų interesų grupių atveju, kurios pagal L. 414‑1 5 dalies antrąją pastraipą dalyvauja konsultacijose dėl teritorijos apsaugos priemonių. Galima būtų nuogąstauti, kad tai suteiks pagrindą nereikalingiems ginčams, ar tam tikras poveikis apsaugos tikslams yra reikšmingas.

37.      Kaip pažymi Komisija, Prancūzijos vyriausybės pateiktas Prancūzijos aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 sakinio aiškinimas prieštarauja jos pačios supratimui apie Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį. Ji teigia, kad draudimas leisti buveinėms blogėti yra „radikalus“(17), ir bando aiškinti, kad ši nuostata nereikalauja tokio draudimo.

Dėl atsižvelgimo į kitus interesus

38.      Prancūzija taip pat remiasi Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi ir jos trečia konstatuojamąja dalimi. Jose nustatyta, kad taikant šią direktyvą turi būti atsižvelgiama į ekonominius, socialinius, kultūrinius ir regioninius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalimi direktyva perkeliama tinkamai ir proporcingai.

39.      Tačiau tokia pozicija prieštarauja teismo praktikai dėl 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyvos 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos(18) (toliau – Paukščių apsaugos direktyva) 4 straipsnio 4 dalies pirmojo sakinio. Ši nuostata, kaip ir Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalis, įpareigoja valstybes nares imtis atitinkamų priemonių, siekiant specialiose saugomose teritorijose išvengti buveinių blogėjimo ir reikšmingo rūšių, kurių apsaugai pagal Paukščių apsaugos direktyvą buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo(19). Paukščių apsaugos direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmajame sakinyje nustatytos pareigos pažeidimas negali būti pateisinamas ekonominiais arba socialiniais interesais, nes vien Paukščių apsaugos direktyvoje esanti nuoroda į šiuos interesus nėra pakankama, kad būtų galima pateisinti nukrypti leidžiančią nuostatą(20).

40.      Iš principo kitaip negali būti ir Buveinių direktyvos atveju. Šiuo atveju nėra būtina nustatyti, ar išimties tvarka Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje paminėti interesai gali būti viršesni nei teritorijų apsauga(21) arba ar atsižvelgus į viršesnius interesus visuomet turi būti taikomos 6 straipsnio 3 ir 4 dalys. Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 sakinyje neskiriama, ar yra viršesni interesai, susiję su nagrinėjama veikla. Todėl ši taisyklė negali būti pateisinama tokiais interesais.

Dėl neigiamą poveikį darančių apsaugos priemonių

41.      Prancūzijos vyriausybė toliau kritikuoja, kad net buveinių palaikymo ir atkūrimo priemonės galėtų jas pabloginti, nepaisant to, kad jos leidžiamos. Todėl, jos manymu, turėtų būti leidžiama vykdyti ir žmogaus veiklą, kuri nedaro jokio reikšmingo poveikio.

42.      Siekdama pavaizduoti buveinių būklę bloginančias palaikymo ir atkūrimo priemones, Prancūzija vardija įvairius pavyzdžius: visų pirma vieną buveinių rūšį toje pačioje vietovėje gali pakeisti kita; dėl bet kokio pasikeitimo neišvengiamai išnyksta buveinių rūšis; tam tikros apsaugos priemonės taip pat gali pažeisti kitas buveinių rūšis arba net laikinai pakenkti pačiai nagrinėjamai buveinei. Prancūzija šiuo klausimu nurodo reguliarų tvenkinių nusausinimą, kuriuo užkertamas kelias dumblui susidaryti, tačiau dėl šios priemonės laikinai panaikinama saugoma buveinės rūšis. Pagaliau žemės ūkio veikla daro poveikį tam tikriems buveinių elementams, tačiau ji yra svarbi, kad šia teritorija ir toliau galėtų naudotis paukščiai.

43.      Tačiau šiais argumentais neatsižvelgiama į tai, kad priemonės, kurios yra tinkamos ir būtinos, kad būtų įgyvendinti teritorijos apsaugos tikslai, iš esmės negali būti laikomos bloginančiomis teritoriją Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies prasme. Jei tam tikri apsaugos tikslai vienas kitam prieštarautų ta prasme, kad vienam tikslui pasiekti būtinos palaikymo priemonės kenkia kito tikslo įgyvendinimui, toks konfliktas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į šių tikslų apibrėžimus.

44.      Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šie tikslai, kaip matyti iš Buveinių direktyvos 3 ir 4 straipsnių, ypač iš 4 straipsnio 4 dalies(22), gali būti nustatyti atsižvelgiant į šių teritorijų svarbą palaikant ar atkuriant minėtos direktyvos I priede išvardytų natūralių buveinių tipų arba jos II priede išvardytų rūšių gerą apsaugos būklę bei užtikrinant Natura 2000 tinklo vientisumą, taip pat atsižvelgiant į toms vietovėms gresiantį degradavimą ar sunaikinimą(23). Todėl šie tikslai tarpusavyje turi būti palyginami ir nustatomi prioritetai. Dėl visapusiškumo reikia pridurti, kad nors siekiant priimti tokį labai sudėtingą sprendimą kompetentingoms institucijoms reikalinga didelė diskrecija, tačiau teisminė priežiūra visiškai nepanaikinama(24).

45.      Žmogaus veikla, kuri nėra konkrečiau apibrėžiama, ir todėl gali būti bet kokio pobūdžio, negali būti lyginama su būtinomis palaikymo priemonėmis arba teritorijos apsaugos tikslų prieštaravimu.

Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 sakinio vertinimo išvada

46.      Todėl darytina išvada, kad Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 sakinys neatitinka Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies.

3.      Dėl išimčių tam tikrai veiklai

47.      Antrajame ieškinio pagrinde Komisija ginčija Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 3 sakinį. Pagal šią nuostatą žvejyba, akvakultūra, medžioklė ir kita su medžiokle susijusi veikla, kuria užsiimama laikantis galiojančiuose teisės aktuose nustatytų sąlygų, nėra trikdanti veikla. Komisija šią išvadą laiko neatitinkančia Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies.

48.      Iš tiesų Teisingumo Teismas jau atmetė galimybę pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį bendrai atleisti tam tikrą veiklą, beje, teisėtą, nuo būtinybės atlikti poveikio teritorijai įvertinimą. Iš tiesų nėra užtikrinama, kad ši veikla negalėtų daryti reikšmingo poveikio saugomoms teritorijoms ir taip pakenkti jų vientisumui(25).

49.      Dėl bendro apsaugos tikslo tokie patys svarstymai galioja ir Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 daliai. Tam tikra veikla gali būti bendra tvarka pripažįstama netrikdančia šios nuostatos prasme tik tuomet, jei garantuojama, kad ji nesukelia jokių trikdymų, kurie, atsižvelgiant į direktyvos tikslus, gali daryti reikšmingą poveikį.

50.      Tačiau tai, kad moliuskų ūkiai gali daryti reikšmingą poveikį saugomoms teritorijoms, Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs(26). Trikdantį poveikį gali daryti ne tik moliuskų fermos statymas, bet ir jos eksploatavimas. Taip neabejotinai yra ir žuvininkystės ūkio atveju. Medžioklė ir žvejyba galbūt kelia mažesnę grėsmę, tačiau vis tiek gali būti teritorijos apsaugos tikslų, kuriems toks trikdymas kenktų. Todėl turi būti palikta galimybė uždrausti tokią veiklą, kuri gali trikdyti tam tikras saugomas teritorijas ir taip daryti reikšmingą poveikį direktyvos tikslams.

51.      Šios išvados nepaneigia tai, kad ši veikla turi būti vykdoma laikantis galiojančių bendrų taisyklių.

52.      Šiuo klausimu Prancūzija teigia, kad akvakultūrai galiojančiose taisyklėse visų pirma apibrėžiamos teritorijos, kuriose leidžiama užsiimti šia veikla, ir kartu atsižvelgiama į lengvai pažeidžiamas teritorijas. Medžioklei ir žvejybai taip pat galėtų būti nustatytos kvotos.

53.      Tokios priemonės gali sumažinti reikšmingo trikdymo pavojų. Tačiau galiojančios taisyklės gali visiškai pašalinti tokį pavojų tik tuomet, jeigu jomis imperatyviai nurodoma laikytis Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies, t. y. jos skirtos visų pirma užtikrinti apsaugos tikslus pagal Buveinių direktyvą(27). Tačiau Prancūzijos vyriausybė būtent to nenurodo.

54.      Be to, Prancūzijos vyriausybė teigia, kad kiekvienai teritorijai parengiamas dokumentas („document d’objectifs“ – dokumentas „Tikslai“), kuris yra pagrindas minėtas veiklos rūšis reglamentuoti taip, kad jos nekeltų jokių reikšmingų trikdymų.

55.      Šalys ginčijasi, ar yra pareiga nustatyti tokias taisykles. Komisija remiasi atitinkamo teisinio pagrindo – Aplinkos kodekso L. 414‑2 straipsnio 4 dalies, – kuriame tokia pareiga nenustatyta, formuluote. Tačiau Prancūzija tokį įpareigojimą kildina iš Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies pirmosios pastraipos.

56.      Tačiau šis klausimas nėra svarbus siekiant priimti sprendimą dėl šio ieškinio pagrindo. Iš tiesų būtų logiška Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 4 sakinį aiškinti taip, kad jame išvardytos veiklos atžvilgiu neleidžiama taikyti priemonių, kuriomis siekiama išvengti trikdymų. Priešingu atveju ši nuostata neturėtų jokios norminės reikšmės.

57.      Net jei Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 4 sakinys praktikoje būtų taikomas taip, kaip nurodo Prancūzijos vyriausybė, tai nieko nepakeistų, nes ši nuostata mažų mažiausiai yra nesuprantama. Atitinkamos interesų grupės norėtų, kad jų veikla nebūtų laikoma trikdymais ir joms nebūtų taikomi apribojimai.

58.      Todėl Aplinkos kodekso L. 414‑1 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos 4 sakinys taip pat neatitinka reikalavimo pakankamai aiškiai perkelti(28) Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį.

B –    Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 1 sakinio

59.      Komisija taip pat kritikuoja būdą, kuriuo Prancūzija perkėlė Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį. Šios nuostatos 1 sakinys reglamentuoja, kokie planai ir projektai turi būti vertinami atsižvelgiant į specialių saugomų teritorijų apsaugos tikslus:

„Bet kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijai tvarkyti, bet galintiems ją reikšmingai paveikti individualiai arba kartu su kitais planais arba projektais, turi būti atliekamas jų galimo poveikio teritorijai įvertinimas.“

60.      Ši nuostata į Prancūzijos teisę buvo perkelta Aplinkos kodekso L. 414‑4 straipsnio 1 dalimi:

„Darbų programų ar projektų, kuriems reikia gauti leidimą ar administracijos patvirtinimą ir kuriuos įgyvendinant gali būti reikšmingai paveikiama Natura 2000 teritorija, poveikis turi būti įvertinamas atsižvelgiant į teritorijos apsaugos tikslus. Tų programų, kurios numatytos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatose ir kurių poveikis netiriamas, įvertinimas atliekamas laikantis šio kodekso L. 122‑4 ir paskesniuose straipsniuose nustatytos procedūros.

Darbams, projektams ir schemoms, kurie numatyti Natura 2000 sutartyse, netaikoma ankstesnėje pastraipoje nurodyta įvertinimo procedūra.“

61.      Komisija ginčija du šio perkėlimo punktus:

–        išimtis darbams, projektams ir schemoms, kurie numatyti vadinamosiose Natura 2000 sutartyse, yra pernelyg plati, ir

–        turi būti atliekamas galimo poveikio teritorijai įvertinimas ir tų projektų, kuriems nereikia gauti leidimo, jeigu jie gali daryti reikšmingą poveikį apsaugos tikslams.

1.      Dėl Natura 2000 sutarčių

62.      Komisija kritikuoja tai, kad pagal Aplinkos kodekso L. 414‑4 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą darbams, projektams ir schemoms, kurie yra numatyti vadinamosiose Natura 2000 sutartyse, netaikoma galimo poveikio teritorijai įvertinimo procedūra pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 1 sakinį.

63.      Natura 2000 sutartys yra pagal Prancūzijos teisę numatyti susitarimai su tam tikrų pagal Buveinių direktyvą saugomų teritorijų plotų naudotojais.

64.      Akivaizdu, kad darbai, projektai ir schemos gali reikšti planus ar projektus Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 1 sakinio prasme, o planų arba projektų, tiesiogiai susijusių arba būtinų teritorijai tvarkyti, poveikis teritorijai neturi būti vertinamas.

65.      Šiuo klausimu ieškinys gali būti patenkinamas tik tuomet, jei pagal Prancūzijos teisę būtų leidžiama darbus, projektus ir schemas, tiesiogiai nesusijusius arba nebūtinus teritorijai tvarkyti, įtraukti į Natura 2000 sutartis.

66.      Sutarčių turinys reglamentuojamas Aplinkos kodekso L. 414‑3 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos 1 sakinyje:

Natura 2000 sutartis apima visus įsipareigojimus, kurie atitinka dokumente „Tikslai“, susijusiame su natūralių buveinių ir rūšių, dėl kurių buvo įsteigta Natura 2000 teritorija, palaikymu ir prireikus atkūrimu, apibrėžtas gaires ir nustatytas priemones.“

67.      Taigi yra aišku, kad Natura 2000 sutartyje negalima susitarti dėl bet kokių priemonių ir taip išvengti galimo poveikio teritorijai įvertinimo procedūros. Atvirkščiai, susitarimas turi atitikti atitinkamai teritorijai parengtą dokumentą „Tikslai“. Šis dokumentas turėtų iš esmės įgyvendinti Buveinių direktyvos 4 straipsnio 4 dalį(29) ir 6 straipsnio 1 dalį(30), t. y. visų pirma apsaugos tikslus ir atskirų teritorijų tvarkymo planus.

68.      Todėl Prancūzija tikriausiai pagrįstai pažymi, kad Natura 2000 sutartyse nustatytos perkėlimo priemonės neprieštarauja teritorijų palaikymo ir atkūrimo tikslams.

69.      Tačiau Komisijai nepakanka atitikties šiems tikslams. Jos teigimu, priemonės, kurios neprieštarauja tikslams, nebūtinai yra tiesiogiai susijusios su teritorijos tvarkymu. Todėl Prancūzijos taisyklė atleistų pernelyg daug priemonių nuo galimo poveikio teritorijai įvertinimo.

70.      Išimtis, kuri taikoma teritorijų tvarkymo priemonėms, grindžiama tuo, kad šių priemonių dalykas yra šių teritorijų palaikymo ir atkūrimo tikslų įgyvendinimas. Šių tikslų nustatymas savo pobūdžiu nesiskiria nuo galimo poveikio teritorijai įvertinimo. Tai reikalauja moksliškai įvertinti sudėtingus faktus, t. y. atitinkamą teritoriją, joje aptinkamas rūšis ir buveines bei plėtros galimybes. Todėl šių priemonių galimo poveikio teritorijai vertinimas reikštų dvigubą įvertinimą.

71.      Priešingai nei mano Komisija, Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis taip pat neverčia patikrinti teritorijos tvarkymo priemonių galimo poveikio įvertinimo, jeigu jos gali pakenkti tam tikriems apsaugos tikslams. Nustatant palaikymo ir atkūrimo tikslus gali reikėti išspręsti prieštaravimus tarp įvairių tikslų. Todėl gali būti reikalinga susitaikyti su neigiamu poveikiu tam tikroms natūralioms buveinėms arba rūšims, siekiant paskatinti kitą plėtrą. Šiuo atveju lemiamą reikšmę turi Natura 2000 palaikymo ir atkūrimo tikslai.(31).

72.      Tačiau nors galimas poveikio teritorijai įvertinimas gali būti pakeičiamas teritorijų tvarkymo sprendimais, taip negalima daryti su priemonėmis, kurios nėra tiesiogiai susijusios su teritorijos tvarkymu. Komisija būtent teisingai nurodo, kad išimtys iš bendros taisyklės turi būti aiškinamos siaurai. Pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 1 sakinį planai ir projektai iš esmės turi būti vertinami individualiai. Šioje procedūroje gali būti atsižvelgiama į konkretų atskiros priemonės poveikį.

73.      Tačiau Natura 2000 sutartys būtinai yra bendresnio pobūdžio. Vargu ar jose galima atsižvelgti į konkrečią vietovę, kuriai daromas poveikis, arba į jos būklę įgyvendinant priemonę. Be to, patirtis su panašiomis priemonėmis laikotarpiu nuo sutarties sudarymo iki priemonės įgyvendinimo gali būti įtraukta tik darant sutarties pakeitimą. Kai dėl tokio pakeitimo apribojama veikla, jis dažnai tampa prieštaringas, ir todėl sunkiai įgyvendinamas.

74.      Todėl tam, kad būtų daroma išimtis iš galimo poveikio teritorijai vertinimo, nepakanka, kad priemonės būtų laikomos atitinkančios dokumentą „Tikslai“ – priemonės dar turi būti tiesiogiai reikalingos įgyvendinant apsaugos tikslus. Praktinis Prancūzijos teisės pritaikymo poveikis galbūt yra nedidelis, tačiau jis turėtų padėti išvengti nesusipratimų.

75.      Taigi Aplinkos kodekso L. 414‑4 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa, siejama ją su L. 414‑3 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos 1 sakiniu, neatitinka Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 1 sakinio tiek, kiek pakanka, kad Natura 2000 sutartys atitiktų atitinkamos teritorijos dokumentą „Tikslai“.

76.      Komisija duplike – taigi turbūt pavėluotai – kaltina Prancūziją, kad leidžia sudaryti Natura 2000 sutartis prieš parengiant dokumentą „Tikslai“, t. y. neatsižvelgiant į šį dokumentą, tačiau neįrodo šio kaltinimo, kurį Prancūzija ginčija.

2.      Dėl projektų, kuriems nereikia gauti leidimo

77.      Pagal šioje byloje galiojančios Aplinkos kodekso redakcijos L. 414‑4 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos 1 sakinį darbams, projektams ir schemoms taikoma galimo poveikio teritorijai įvertinimo procedūra, kai jiems reikia gauti leidimą.

78.      Pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 1 sakinį esant abejonių dėl planų ir projektų reikšmingo poveikio turi būti atliekamas jų galimo poveikio teritorijai įvertinimas. Todėl toks vertinimas tam tikroms projektų kategorijoms gali būti netaikomas tik remiantis kriterijais, kurie gali užtikrinti, kad šie projektai reikšmingai nepaveiks saugomų teritorijų(32).

79.      Komisija, remdamasi šiuo pagrindu, kritikuoja, kad pagal Prancūzijos teisę galimi projektai, kuriems nereikia nei gauti leidimo, nei administracijos patvirtinimo, ir kurių atveju neatliekamas poveikio teritorijai vertinimas. Kai kurie iš šių projektų daro reikšmingą poveikį saugomoms teritorijoms, atsižvelgiant į rūšių apsaugos tikslus.

80.      Prancūzija neprieštarauja šioms pastaboms, bet remiasi nagrinėjamų nuostatų pakeitimais, kurie iš dalies buvo padaryti 2008 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymu(33) ir kurie buvo parengti kitais klausimais.

81.      Šiose nuostatose nustatyta, kad iš principo turi būti atliekamas bet kokių priemonių, nesvarbu, ar joms reikia gauti leidimą, galimo poveikio teritorijai įvertinimas. Tačiau reikia, kad jos būtų įtrauktos į nacionalinį ar vietos sąrašą, sudarytą atsižvelgiant į atitinkamus apsaugos tikslus.

82.      Neatmestina, kad visų pirma vietos sąrašai leidžia apriboti pareigą atlikti priemonių, kurios dėl savo pobūdžio daro nedidelį poveikį, galimo poveikio teritorijai įvertinimą tik būtinais atvejais. Vietos sąrašai gali tiksliau nei bendrosios nuostatos apibrėžti tiek nagrinėjamas priemones, tiek pavojus natūralių buveinių palaikymo ir atkūrimo tikslams. Taip būtų galima išvengti pakartotinių vertinimų ir konkrečiai bei tiksliai įvardyti pavojus. Tačiau jei atitinkami sąrašai nesudaromi arba lieka nepilni, neišvengiamai pakenkiama teritorijų apsaugai. Komisija gali tik pasirinktinai peržiūrėti specifines tam tikroms teritorijoms taikomas priemones.

83.      Tačiau, kaip teisingai pažymėjo Komisija, šios naujos taisyklės šioje byloje nėra svarbios. Teisingumo Teismas gali į jas neatsižvelgti, nes lemiamą reikšmę turi teisinė padėtis pasibaigus terminui, kurį Komisija nustatė pagrįstoje nuomonėje, t. y. 2007 m. vasario 15 dieną(34). Prancūzijos vyriausybė neginčija to, kad anksčiau galiojusi nuostata neatitiko Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 1 sakinio.

84.      Taigi konstatuotina, kad Aplinkos kodekso L. 414‑4 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos 1 sakinys neatitinka Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies 1 sakinio, nes juo galimo poveikio teritorijai įvertinimas apribojamas darbais, projektais ir schemomis, kuriems reikia gauti leidimą.

C –    Dėl alternatyvaus vertinimo

85.      Galiausiai Komisija kritikuoja tai, kad galimo planų ir projektų poveikio teritorijai vertinime neturi būti nurodomi alternatyvūs sprendimai, jeigu jo išvada neigiama. Tačiau tinkamame galimo poveikio teritorijai vertinime Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies prasme turi būti numatyti ir alternatyvūs sprendimai.

86.      Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad, priešingai nei mano Komisija, šis klausimas jau išspręstas. Plano ir projekto alternatyvūs sprendimai yra susiję ne su Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies taikymu, o su projektų ar planų tvirtinimu pagal 6 straipsnio 4 dalį. Mus dominančioje nuostatos dalyje nustatyta:

„Jei, nepaisant poveikio teritorijai neigiamo įvertinimo ir nesant kitų alternatyvių sprendimų, šis planas ar projektas vis dėlto privalo būti įgyvendintas dėl įpareigojančių priežasčių, tarp jų ir socialinio ar ekonominio pobūdžio, neatsižvelgti į visuomenės interesus, valstybė narė imasi visų kompensacinių priemonių, būtinų bendram Natura 2000 vientisumui apsaugoti. <…>“

87.      Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalies taikymas nėra privalomas. Atvirkščiai, jei galimo poveikio teritorijai įvertinimo išvada neigiama, kompetentingos institucijos gali pasirinkti: arba atsisakyti išduoti leidimą minėtam projektui įgyvendinti, arba jį išduoti pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalį, jei tenkinamos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos(35). Todėl galimo poveikio teritorijai įvertinimas pagal 6 straipsnio 3 dalį negali būti išplėstas tiek, kad apimtų 6 straipsnio 4 dalyje nurodytus aspektus(36).

88.      Tačiau, atidžiau vertinant, Komisija šioje byloje nurodo kiek kitaip pagrįstą kaltinimą. Jos ginčijama Aplinkos kodekso R. 414‑21 straipsnio 3 dalis aiškiai reglamentuoja tą atvejį, kai planas arba projektas, nepaisant neigiamos galimo poveikio teritorijai įvertinimo išvados, turi būti įgyvendintas. Šiuo atveju privaloma įvertinti alternatyvius sprendimus.

89.      Tačiau Komisijai būtų galima atsikirsti, kad jos kaltinimas yra susijęs ne su Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies perkėlimu, o su jos 6 straipsnio 4 dalies pažeidimu. Todėl jei ieškinio dalykas būtų apibrėžiamas griežtai atsižvelgiant į Komisijos pateiktus ieškinio reikalavimus, būtų galima daryti išvadą, kad šis kaltinimas turi būti atmestas(37).

90.      Tačiau Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje ir ieškinio pagrinduose, o anksčiau ir pagrįstoje nuomonėje daroma nuoroda į Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalį. Todėl ieškinio reikalavimai turi būti aiškinami taip, kad Komisija iš tiesų siekė nurodyti 6 straipsnio 4 dalies pažeidimą.

91.      Be to, Prancūzija akivaizdžiai žinojo apie šį ryšį, nes visi jos tiek ikiteisminėje procedūroje, tiek šiame procese pateikti argumentai buvo grindžiami kaltinimu dėl 6 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Todėl formaliai nepaminėjus Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalies, gynyba dėl Komisijos kaltinimų nebuvo apsunkinta.

92.      Pagal Aplinkos kodekso R 414‑21 straipsnio 3 dalies 1 punktą pareiškėjas privalo nurodyti pagrindus, kodėl nėra jokio kito patenkinamo sprendimo:

„Jei, nepaisant II dalyje nustatytų priemonių, programa ar projektas gali daryti reikšmingą žalingą poveikį natūralių buveinių ir rūšių, kuriomis buvo grindžiamas teritorijos ar teritorijų priskyrimas saugomoms teritorijoms, palaikymo būklei, įvertinimo medžiagoje papildomai nurodomos:

1)      priežastys, kodėl nėra jokio kito patenkinamo sprendimo, ir aplinkybės, leidžiančios pateisinti programos ar projekto įgyvendinimą laikantis L. 414‑4 straipsnio III arba IV dalyse nustatytų sąlygų;

2)      <…>“

93.      Komisija mano, jog šių duomenų nepakanka, kad būtų galima atlikti alternatyvių sprendimų įvertinimą. Atvirkščiai, kompetentingos įstaigos šiuo tikslu turi pačios ieškoti alternatyvių sprendimų.

94.      Prancūzijos vyriausybė visų pirma atsikerta, kad pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalį aiškiai reikalaujama ne nurodyti alternatyvius sprendimus, o tik tai, kad jų nėra.

95.      Prancūzijos pozicija teisinga, jei formuluotė nagrinėjama atskirai, bet iš teisės akto bendros struktūros ir tikslo matyti, kad nesant alternatyvių sprendimų toks palyginimas reikalingas(38).

96.      Toliau Prancūzija nurodo, kad pagal Aplinkos kodekso R 414‑21 straipsnio 3 dalies 1 punktą reikalavimas pagrįsti, kodėl nėra alternatyvių sprendimų, kiekvienu atveju praktiškai reiškia, kad pareiškėjas privalo išnagrinėti, aprašyti ir iliustruoti alternatyvius sprendimus. Tai vėliau turės būti aiškiau išdėstyta įgyvendinančiose nuostatose.

97.      Net jei alternatyvūs sprendimai praktiškai ir pateikiami, Aplinkos kodekso R 414‑21 straipsnio 3 dalies 1 punktu nesiekiama įpareigoti įvertinti alternatyvius sprendimus Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalies prasme.

98.      Tai visų pirma matyti iš to, kad ne pareiškėjas privalo konstatuoti, jog nėra alternatyvių sprendimų, o kompetentinga institucija. Įvertinusi visus pateikto plano ar projekto variantų pranašumus ir trūkumus, ji gali padaryti kitokią išvadą nei pareiškėjas. Pasirinkdamas vieną iš įvairių alternatyvių sprendimų, pareiškėjas paprastai vadovaujasi savo paties interesais. Tačiau Buveinių direktyvos 6 straipsnis 4 dalis leidžia daryti neigiamą poveikį saugomoms teritorijoms tik tuomet, kai tai pateisinama imperatyviomis viešojo intereso priežastimis. Šiuo klausimu sprendimą gali priimti tik leidimus išduodanti institucija.

99.      Tiesa, neatmetama galimybė, kad pareiškėjui gali būti pavesta parengti alternatyvių sprendimų įvertinimą, tačiau šie parengiamieji darbai negali iš anksto nulemti išvados. Atvirkščiai, palyginimas turi padėti prireikus įgyvendinti projektą kitu būdu, saugant atitinkamą teritoriją. Be to, kaip jau nurodžiau, artimiausi alternatyvūs sprendimai turi būti išnagrinėti galimo poveikio nagrinėjamai teritorijai ir atitinkamų viešojo intereso pagrindų atžvilgiu, vadovaujantis palyginamais moksliniais kriterijais(39).

100. Aplinkos kodekso R 414‑21 straipsnio 3 dalies 1 punkte pakankamai aiškiai nenustatyta būtinybė leidimus išduodančiai institucijai atlikti palyginimą, kuris apimtų visus atvejus ir iš anksto neatmestų jokio rezultato. Visų pirma nepakanka vien nurodyti priežastis, kodėl nėra jokių alternatyvių sprendimų, net jeigu jose apie juos užsimenama. Priešingai, leidimus išduodančiai institucijai taip pat turi būti nurodyti argumentai, pagrindžiantys alternatyvius sprendimus, kad ji vėliau irgi galėtų į juos atsižvelgti.

101. Taigi Aplinkos kodekso R 414‑21 straipsnio 3 dalies 1 punktas neatitinka Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalies.

IV – Išvada

102. Todėl siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

1.      Nepriėmusi visų įstatymų ir kitų teisės aktų, reikalingų tinkamai perkelti 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų.


2.      Priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.



1 – Originalo kalba: vokiečių.


2 – OL L 206, p. 7 (2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102); taikytina Aktu dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33) iš dalies pakeista Buveinių direktyvos redakcija.


3 – 2005 m. spalio 20 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑6/04, Rink. p. I‑9017, 34 punktas).


4 – JORF, Nr.°46, 2005 m. vasario 24 d.


5 – JORF, Nr.°303, 2006 m. gruodžio 31 d.


6–      Pažymėta mano.


7 – 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑186/06, Rink. p. I‑12093, 15 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).


8 – 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑221/04, Rink. p. I‑4515, 23 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).


9 – 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (C‑221/03, Rink. p. I‑8307, 39 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).


10 – Šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (Waddenzee) (C‑127/02, Rink. p. I‑7405, 36 punktas) ir 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją (C‑418/04, Rink. p. I‑10947, 263 punktas); taip pat mano 2004 m. sausio 30 d. Išvadą byloje Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (Waddenzee) (C‑127/02, Rink. p. I‑7405, 118 punktas); 2007 m. balandžio 19 d. Išvadą byloje Komisija prieš Italiją (C‑304/05, Rink. p. I‑7495, 62 punktas) ir 2006 m. rugsėjo 14 d. Išvadą byloje Komisija prieš Airiją (C‑418/04, Rink. p. I‑10947, 173 punktas).


11 – Sprendimas Waddenzee (minėtas 10 išnašoje, 48 punktas).


12 – 2007 m. spalio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑179/06, Rink. p. I‑8131, 35 punktas).


13 – Sprendimas Komisija prieš Airiją (minėtas 10 punkte, 259 punktas).


14 – 2007 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisiją prieš Austriją (C‑507/04, Rink. p. I‑5939, 162 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).


15 – Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (minėtas 3 išnašoje, 25 punktas); 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑98/03, Rink. p. I‑53, 59 punktas) ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimas Komisiją prieš Austriją (C‑508/04, Rink. p. I‑3787, 58 punktas).


16 – Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (minėtas 3 išnašoje, 26 punktas).


17 – Atsiliepimo į ieškinį 34 punktas.


18 – OL L 103, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 98.


19 – 1999 m. lapkričio 25 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑96/98, Rink. p. I‑8531, 35 punktas); 2002 m. birželio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją (C‑117/00, Rink. p. I‑5335, 26 punktas) ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑388/05, Rink. p. I‑7555, 26 punktas).


20 – 1991 m. vasario 28 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑57/89, Rink. p. I‑883, 22 punktas) ir sprendimas Komisija prieš Ispaniją (minėtas 7 išnašoje, 37 punktas).


21 – Žr. šiuo klausimu mano išvadą byloje Waddenzee (minėta 10 išnašoje, 119 punktas). Pragmatiškas sprendimas, kuris visiškai neseniai buvo padarytas Prancūzijos teisėje (žr. 81 ir paskesnius punktus), yra leidimų išdavimo procedūrą pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalis – galbūt tik kiekvieną atvejį nagrinėjant atskirai – pritaikyti ir nagrinėjamai veiklai, nes šiuo atveju įmanoma atsižvelgti į svarbesnius interesus.


22 – Šioje nuostatoje nustatoma: „Jei laikantis 2 dalyje nustatytos tvarkos yra patvirtinama Bendrijos svarbos teritorija, atitinkama valstybė narė turi kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per šešerius metus, toje teritorijoje įsteigti specialią saugomą teritoriją, nustatydama prioritetus, atsižvelgdama į teritorijos svarbą palaikant ar atkuriant I priede išvardytų natūralių buveinių tipų arba II priede išvardytų rūšių gerą apsaugos būklę bei užtikrinant Natura 2000 tinklo vientisumą, taip pat atsižvelgdama į toms vietovėms gresiantį degradavimą ar sunaikinimą“.


23 – Sprendimas Waddenzee (minėtas 10 išnašoje, 54 punktas).


24 – Žr. mano 2009 m. balandžio 23 d. Išvadą byloje Futura Immobiliare ir kt. (C‑254/08, Rink. p. I‑0000, 58 punktas).


25 – Žr. sprendimą Komisija prieš Vokietiją (minėtas 15 išnašoje, 43 ir 44 punktai).


26 – Šiuo klausimu žr. sprendimą Komisija prieš Airiją (minėtas 10 išnašoje, 236 ir paskesni punktai).


27 – Žr. sprendimą Komisija prieš Vokietiją (minėtas 15 išnašoje, 43 punktas).


28 – Šiuo klausimu žr. 34 punktą.


29 – Šios nuostatos tekstas nurodytas 22 išnašoje.


30 – Ši nuostata formuluojama taip: „Specialioms saugomoms teritorijoms valstybės narės nustato būtinas apsaugos priemones, tarp jų, jei reikia, atitinkamus tvarkymo planus, parengtus specialiai šioms teritorijoms ar integruotus į kitus plėtros planus, ir atitinkamas įstatymais nustatytas, administracines arba sutartyje numatytas priemones, kurios atitinka teritorijoje esančių į I priedą įtrauktų natūralių buveinių tipų ir į II priedą įtrauktų rūšių ekologinius reikalavimus“.


31 – Žr. 43 ir paskesnius punktus.


32 – Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (minėtas 15 išnašoje, 41 punktas).


33 – 2008 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymas Nr. 2008‑757 dėl su aplinka susijusios atsakomybės ir įvairių derinimo su Bendrijos aplinkos teise taisyklių (JORF, Nr. 179, 2008 m. rugpjūčio 2 d., p. 12361).


34 – Žr. 15 punktą.


35 – 2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (C‑239/04, Rink. p. I‑10183, 25 punktas). Taip pat žr. sprendimą Waddenzee (minėtas 10 išnašoje, 57 ir 60 punktai).


36 – 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (C‑441/03, Rink. p. I‑3043, 28 ir paskesni punktai).


37 – Žr. sprendimą Komisija prieš Jungtinę Karalystę (minėtas 3 išnašoje, 57 ir paskesni punktai).


38 – Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (minėtas 35 išnašoje, 36 ir paskesni punktai).


39 – Žr. mano 2006 m. balandžio 27 d. Išvadą byloje Komisija prieš Portugaliją (C‑239/04, Rink. p. I‑10183, 46 punktas). Taip pat žr. sprendimą Komisija prieš Italiją (minėtas 10 išnašoje, 83 punktas).