GENERALINIO ADVOKATO
EVGENI TANCHEV IŠVADA,
pateikta 2020 m. gruodžio 10 d.(1)
Byla C-416/20 (PPU)
TR
dalyvaujant
Generalstaatsanwaltschaft Hamburg
(Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – 4a straipsnis – Neprivalomieji nevykdymo pagrindai – Direktyva (ES) 2016/343 – 8 ir 9 straipsniai – Teisė dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme – Persekiojamo asmens pabėgimas“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su dviejų Europos arešto orderių vykdymu ir atitinkamomis išduodančiosios valstybės narės teismų (šioje byloje – Rumunijos teismų) ir vykdančiosios valstybės narės teismų (šioje byloje – Vokietijos teismų) funkcijomis kontroliuojant, ar išduodančioji valstybė narė laikėsi 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo(2). Jame keliamas klausimas, ar dėl išduodančiosios valstybės narės padaryto atitinkamo asmens teisių pagal Direktyvą 2016/343 pažeidimo vykdančiosios valstybės narės teisminės institucijos privalo atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį.
2. Ši byla susijusi su Rumunijos piliečiu, kuris buvo nuteistas už įvairias Rumunijoje padarytas nusikalstamas veikas. Šiomis aplinkybėmis Rumunijos teismai išdavė tris Europos arešto orderius, siekdami užtikrinti, kad Vokietijos institucijos jį sulaikytų ir perduotų siekiant Rumunijoje vykdyti laisvės atėmimo bausmes, kurios jam buvo paskirtos tais apkaltinamaisiais nuosprendžiais. Teisingumo Teismui pateiktas prejudicinis klausimas susijęs su dviem iš minėtų trijų arešto orderių, o konkrečiau kalbant, juo siekiama sužinoti, ar įkalinto asmens perdavimo pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos(3), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR(4) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), nuostatas teisėtumas priklauso nuo to, ar išduodančioji valstybė narė (šioje byloje – Rumunija) laikosi Direktyvos 2016/343 nuostatų, ypač jos 8 ir 9 straipsnių.
3. Priėjau prie išvados, kad pagal reikšmingas Europos Sąjungos pagrindinių teisių teisės taisykles nereikalaujama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 sąlygas atsisakytų vykdyti pagrindinėje byloje nagrinėjamus Europos arešto orderius. Dėl Direktyvos 2016/343 ši situacija nesikeičia.
I. Teisinis pagrindas
A. Europos Sąjungos teisė
1. Pagrindų sprendimas 2002/584
4. Pagrindų sprendimo 2002/584 1, 5, 6 ir 10 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„1) Vadovaujantis 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamper[ės] Europos Vadovų Tarybos išvadomis, ypač jų 35 punktu, oficiali įsiteisėjusiu sprendimu nuteistų asmenų, besislapstančių nuo teisingumo, ekstradicijos tarp valstybių narių procedūra turėtų būti panaikinta, o įtariamų nusikalstamos veikos padarymu asmenų ekstradicijos procedūros turėtų būti paspartintos.
<…>
5) <…> [P]radėjus taikyti naują [naują supaprastintą] nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo sistemą vykdant [siekiant vykdyti] baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn [ar baudžiamąjį persekiojimą], galima panaikinti dabartinės ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas. <…>
6) Šiame pagrindų sprendime numatytas Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.
<…>
10) Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Jo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių sunkiai ir nuolat pažeidinėja [ES sutarties] 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytus principus, Tarybos nustatytus [kai šie pažeidimai nustatyti Tarybos] pagal [ES sutarties] 7 straipsnio 1 dalį, ir dėl to atsiranda [ES sutarties] 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės.
<…>“
5. Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nustatyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pamatinio sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ES sutarties] 6 straipsnyje.“
6. Pagrindų sprendimo 3 straipsnyje nustatyti Europos arešto orderio privalomojo nevykdymo pagrindai. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytomis aplinkybėmis šioje byloje nė vienas iš šių pagrindų netaikytinas. Pagrindų sprendimo 4 straipsnyje nustatyti Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindai. Šie pagrindai šioje byloje taip pat netaikytini.
7. Kol Pagrindų sprendimas 2002/584 nebuvo iš dalies pakeistas Pamatiniu sprendimu 2009/299, jame buvo nuostata, t. y. 5 straipsnio 1 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad, kai Europos arešto orderis yra išduotas siekiant įvykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, priimtą in absentia, ir jei asmuo nebuvo pašauktas į teismą asmeniškai ar kitaip informuotas apie teismo posėdžio datą ir vietą, asmens perdavimui gali būti taikomas reikalavimas, kad išduodančiosios teisminės institucijos užtikrintų, kad asmuo galės prašyti persvarstyti bylą išduodančiojoje valstybėje narėje ir dalyvauti ją nagrinėjant. 5 straipsnio 1 dalis buvo panaikinta Pamatiniu sprendimu 2009/299, kuriuo įtrauktas naujas 4a straipsnis dėl sprendimų, priimtų in absentia.
8. Pamatinio sprendimo 2009/299 1 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Kaip aiškina Europos žmogaus teisių teismas, kaltinamojo teisė asmeniškai dalyvauti teisminiame nagrinėjime yra teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos[(5)] 6 straipsnyje, dalis. Teismas taip pat paskelbė, kad kaltinamojo teisė asmeniškai dalyvauti teisminiame nagrinėjime nėra absoliuti, ir kad tam tikromis aplinkybėmis kaltinamasis gali laisva valia tiesiogiai arba netiesiogiai, tačiau aiškiai atsisakyti tos teisės.“
9. Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnyje „Sprendimai, priimti po teisminio nagrinėjimo, kuriame asmuo asmeniškai nedalyvavo“ nustatyta:
„1. Vykdančioji teisminė institucija taip pat gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą, jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio [per kurį] buvo priimtas tas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal kitus išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytus procesinius reikalavimus:
a) laiku:
i) asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą, arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą;
ir
ii) asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą,
arba
b) žinodamas apie numatomą teisminį nagrinėjimą, asmuo įgaliojo advokatą, kurį paskyrė atitinkamas asmuo arba valstybė, jį ginti teisminio nagrinėjimo metu ir tas advokatas iš tiesų jį gynė teisminio nagrinėjimo metu;
<…>“
2. Direktyva 2016/343
10. Direktyvos 2016/343 9, 33, 35, 44 ir 47 konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„9) šia direktyva siekiama sustiprinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą baudžiamajame procese, nustatant bendras būtiniausias taisykles dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme aspektų;
<…>
33) teisė į teisingą bylos nagrinėjimą yra vienas iš pagrindinių principų demokratinėje visuomenėje. Įtariamųjų ir kaltinamųjų teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme yra pagrįsta ta teise ir turėtų būti užtikrinta visoje Sąjungoje;
<…>
35) įtariamųjų ir kaltinamųjų teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme nėra absoliuti. Tam tikromis sąlygomis įtariamieji ir kaltinamieji turėtų turėti galimybę aiškiai arba nebyliai [tiesiogiai arba netiesiogiai], tačiau nedviprasmiškai tos teisės atsisakyti;
<…>
44) Sąjungos teisės veiksmingumo principas reikalauja, kad valstybės narės numatytų tinkamas ir veiksmingas pažeistų teisių, kurios asmenims suteiktos pagal Sąjungos teisę, gynimo priemones. Veiksminga teisių gynimo priemonė, kuria galima pasinaudoti bet kurios iš šioje direktyvoje nustatytų teisių pažeidimo atveju, turėtų užtikrinti, kad įtariamųjų arba kaltinamųjų padėtis kuo labiau atitiktų tą padėtį, kurioje jie būtų, jeigu pažeidimo būtų nebuvę, taip apsaugant teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teises į gynybą;
<…>
47) šia direktyva puoselėjamos Chartijoje [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, toliau – Chartija] ir EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės ir principai, įskaitant <…> teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją ir teises į gynybą. Taip pat reikėtų visų pirma atsižvelgti į Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 6 straipsnį, pagal kurį Sąjunga pripažįsta Chartijoje išdėstytas teises, laisves ir principus, ir pagal kurį pagrindinės teisės, kurias garantuoja EŽTK ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus[.]“
11. Direktyvos 2016/343 1 straipsnyje „Dalykas“ numatyta:
„Šioje direktyvoje nustatomos bendros būtiniausios taisyklės dėl:
<…>
b) teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.“
12. Direktyvos 2016/343 8 straipsnyje „Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme.
2. Valstybės narės gali numatyti, kad bylos nagrinėjimas teisme, kurio metu gali būti priimtas sprendimas, kuriuo įtariamasis ar kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu, gali būti surengtas jam nedalyvaujant, jei:
a) įtariamasis arba kaltinamasis buvo laiku informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo pasekmes arba
b) įtariamajam arba kaltinamajam, kuris buvo informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme, atstovauja įgaliotas advokatas, kurį pasirinko įtariamasis ar kaltinamasis arba kurį paskyrė valstybė.
3. Pagal 2 dalį priimtas sprendimas gali būti vykdomas prieš atitinkamą įtariamąjį ar kaltinamąjį.
4. Tais atvejais, kai valstybės narės numato galimybę nagrinėti bylą teisme įtariamiesiems ar kaltinamiesiems nedalyvaujant, tačiau negalima patenkinti šio straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, nes negalima nustatyti įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vietos nepaisant deramų pastangų, valstybės narės gali numatyti, kad sprendimas vis tiek gali būti priimtas ir vykdomas. Tokiu atveju valstybės narės užtikrina, kad kai įtariamieji ar kaltinamieji informuojami apie sprendimą, visų pirma tada, kai jie yra sulaikomi, jie taip pat būtų informuojami apie galimybę apskųsti sprendimą ir apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę pagal 9 straipsnį.
<…>“
13. Direktyvos 9 straipsnis „Teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo“ suformuluotas taip:
„Valstybės narės užtikrina, kad tuo atveju, kai įtariamieji arba kaltinamieji nedalyvavo nagrinėjant jų bylą teisme ir nebuvo patenkintos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, jie turėtų teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisių gynimo priemonę, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų vertinimą, ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą. Tuo atveju valstybės narės užtikrina, kad tie įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti, veiksmingai dalyvauti, laikantis pagal nacionalinę teisę nustatytų procedūrų, ir pasinaudoti teisėmis į gynybą.“
14. Direktyvos 10 straipsnyje „Teisių gynimo priemonės“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę pasinaudoti veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis, jei pažeidžiamos šioje direktyvoje nustatytos jų teisės.
<…>“
B. Vokietijos teisė
15. 1994 m. birželio 27 d. paskelbtos redakcijos(6)Gesetz über die internationale Rechtshilfe in Strafsachen (Įstatymas dėl tarptautinės savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose; toliau – IRG), paskutinį kartą pakeisto 2019 m. gruodžio 10 d. įstatymu(7), 83 straipsnio, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnis, 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad ekstradicija pagal Europos arešto orderį negalima, jeigu nuteistasis asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, per kurį buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau pagal IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą bendros taisyklės išimtį asmens, kuris nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, ekstradicija leidžiama tam tikromis aplinkybėmis, išvardytomis IRG 83 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.
16. IRG 83 straipsnis suformuluotas taip:
„<…>
2. Nepaisant [83 straipsnio] 1 dalies 3 punkto, ekstradicija yra leistina, jei
1) nuteistajam
a) laiku
aa) asmeniškai buvo įteiktas šaukimas į teismo posėdį, po kurio priimtas nuosprendis; arba
bb) kitomis priemonėmis buvo faktiškai pranešta apie numatytą šio teismo posėdžio laiką ir vietą tokiu būdu, kad akivaizdu, jog nuteistasis žinojo apie numatytą teismo posėdį;
ir
b) buvo pranešta, kad sprendimas gali būti priimtas, nors jis nedalyvaus teismo posėdyje;
2. Nuteistasis, žinodamas apie prieš jį vykdomą procesą, kuriame dalyvavo advokatas, sutrukdė jam asmeniškai įteikti teismo šaukimą pasislėpdamas arba
<…>“
II. Faktinės aplinkybės, procesas ir pateiktas prejudicinis klausimas
17. Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą TR yra Rumunijos pilietis, kuris Rumunijos teismų buvo nuteistas už įvairias Rumunijoje padarytas nusikalstamas veikas. Šiomis aplinkybėmis Rumunijos teismai išdavė tris Europos arešto orderius, kad būtų vykdomos trimis skirtingais sprendimais, priimtais dviejų atskirų Rumunijos teismų, paskirtos laisvės atėmimo bausmės.
18. Šioje byloje reikšmingi du arešto orderiai. Bylose, susijusiose su kiekvienu iš šių dviejų arešto orderių, Rumunijos institucijos TR nesėkmingai bandė įteikti pranešimą apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Abiem atvejais TR buvo bandoma asmeniškai įteikti šaukimą paskutiniu žinomu jo adresu Rumunijoje. TR adresu buvo palikti oficialūs pranešimai apie šaukimą; pagal Rumunijos teisę šaukimai buvo laikomi įteiktais praėjus dešimčiai dienų.
19. Nors TR šaukimas nebuvo asmeniškai įteiktas, jis žinojo apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme ir abiejose šiose bylose pasirinko, paskyrė ir įgaliojo advokatą, taip pat abiejose šiose bylose buvo faktiškai ginamas pasirinkto advokato. Tačiau TR į teismą neatvyko ir buvo nuteistas in absentia.
20. Abiejose bylose buvo pateikti apeliaciniai skundai. Bent vienoje iš šių bylų apeliacinį skundą pateikė advokatas, kurį TR pasirinko ir įgaliojo jį ginti byloje pirmosios instancijos teisme. Iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų apeliacinių skundų pateikimo aplinkybės nėra visiškai aiškios, tačiau abiejose bylose TR atstovavo teismo paskirtas advokatas.
21. 2018 m. spalio mėn. TR išvyko į Vokietiją ir trumpą laikotarpį (2018 m. spalio 29 d.–2019 m. sausio 30 d.) buvo oficialiai registruotas Heseno žemėje esančio Bad Nauheim gyventojas. Remiantis jo partnerės pareiškimu, tuo metu jis pirmiausia gyveno Hesene, o nuo maždaug 2019 m. gegužės mėn. – Hamburge ir negalėjo užregistruoti savo adresų, „nes dėl padegimo buvo ieškomas Rumunijos institucijų“, taigi, buvo bėglys. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį pareiškimą laikė patikimu(8).
22. TR nuo tada, kai panaikino registraciją adresu Bad Nauheim, iki sulaikymo neturėjo oficialiai registruoto adreso. Sulaikant TR jis turėjo kitam asmeniui (TR teigimu – jo broliui) priklausančius asmens tapatybės dokumentus. Jis nenurodė, dėl kokios priežasties turi šiuos asmens tapatybės dokumentus, o remiantis policijos pateikta informacija, TR taip pat dažnai naudojosi kito brolio tapatybe.
23. Remdamasis šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarė išvadą, kad TR pabėgo iš Rumunijos ir slėpėsi Vokietijoje nuo sprendimų, kurių pagrindu buvo išduoti du šioje byloje reikšmingi Europos arešto orderiai.
24. 2020 m. gegužės 28 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad TR atveju buvo įvykdytos IRG 83 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos ekstradicijos sąlygos. Teismas nusprendė, kad TR, žinodamas apie teismo procesus, dėl kurių buvo išduoti Europos arešto orderiai, pabėgo į Vokietiją ir taip užkirto kelią, kad jam asmeniškai būtų įteiktas šaukimas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Rumunijos institucijų pateikta informacija, taip pat nusprendė, kad abiejuose procesuose pirmosios instancijos teisme TR atstovavo jo pasirinktas advokatas, o abiejuose apeliaciniuose procesuose – apeliacinių teismų paskirtas advokatas. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad pagal Vokietijos įstatymą, kuriuo įgyvendintas Pagrindų sprendimas 2002/584, TR ekstradicija pagal tuos du Europos arešto orderius leidžiama.
25. 2020 m. birželio 24 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tenkino TR prašymą peržiūrėti 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą. TR advokatas teigė, kad TR perdavimas, nesant garantijos, kad TR bus užtikrintas bylos nagrinėjimo atnaujinimas, būtų neteisėtas pagal Direktyvos 2016/343 8 ir 9 straipsnius, ir jam kilo abejonių, ar IRG 83 straipsnio 2 dalies 2 punktas yra suderinamas su Direktyva 2016/343.
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dabar turi nuspręsti, ar jo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimas turi būti paliktas galioti, ar TR ekstradiciją reikia pripažinti neteisėta.
27. Šiomis aplinkybėmis Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar tuo atveju, kai baudžiamojo persekiojimo tikslais yra priimti sprendimai dėl in absentia nuteisto asmens ekstradicijos iš vienos Europos Sąjungos valstybės narės į kitą valstybę narę, Direktyvos 2016/343 nuostatas, ypač jos 8 ir 9 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad ekstradicijos teisėtumas (ypač vadinamuoju slapstymosi atveju) priklauso nuo to, ar prašančioji valstybė įvykdo direktyvoje nustatytas sąlygas?“(9)
28. 2020 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismas, remdamasis savo Procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalimi, nusprendė taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
29. Remdamasis savo Procedūros reglamento 109 straipsnio 3 dalimi Teisingumo Teismas taip pat nusprendė paprašyti Rumunijos raštu pateikti visą reikšmingą su šia byla susijusią informaciją.
30. Generalstaatsanwaltschaft Hamburg, Rumunija ir Komisija dėl prejudicinio klausimo pateikė rašytines pastabas. 2020 m. lapkričio 19 d. posėdyje TR, Vokietijos Federacinė Respublika ir Komisija pateikė žodines pastabas.
III. Analizė
A. Pirminės pastabos
31. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluotu klausimu prašoma išaiškinti Direktyvą 2016/343, iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvos 2016/343 nuostatos, konkrečiau – jos 8 ir 9 straipsniai, turi poveikį Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnyje numatytų neprivalomųjų nevykdymo pagrindų taikymui. Dėl šios priežasties manau, kad pirmiausia verta nagrinėti Pagrindų sprendimą, ypač jo 4a straipsnį, ir aplinkybes, kuriomis Teisingumo Teismas pripažino vykdančiosios teisminės institucijos pareigą nutraukti perdavimo procedūrą, tada analizuoti Direktyvą 2016/343, o galiausiai – nagrinėti jų sąveiką.
B. Pagrindų sprendimas
1. Bendrosios pastabos
32. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principams Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jie leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Konkrečiau kalbant, pagal tarpusavio pasitikėjimo principą reikalaujama, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena iš šių valstybių manytų (išskyrus išskirtinėmis aplinkybėmis), kad visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių(10).
33. Taigi, Teisingumo Teismas konstatavo, kad tarpusavio pripažinimo principas, kuris yra teismų bendradarbiavimo „kertinis akmuo“, reiškia, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalį valstybės narės iš principo privalo vykdyti Europos arešto orderį. Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik išskirtiniais išsamiai išvardytais privalomojo nevykdymo atvejais, numatytais Pagrindų sprendimo 3 straipsnyje, arba neprivalomojo nevykdymo atvejais, numatytais Pagrindų sprendimo 4 ir 4a straipsniuose. Be to, Europos arešto orderio vykdymui gali būti taikoma tik viena iš Pagrindų sprendimo 5 straipsnyje išsamiai išvardytų sąlygų(11).
2. Aiškūs nevykdymo pagrindai pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas
34. Kaip minėta šios išvados 33 punkte, Pagrindų sprendime 2002/584 yra trys nuostatos dėl Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų. Šioje byloje netaikytinas nė vienas iš 3 straipsnyje numatytų privalomųjų nevykdymo pagrindų ar 4 straipsnyje numatytų neprivalomųjų nevykdymo pagrindų. Reikšminga nuostata šioje byloje yra Pagrindų sprendimo 4a straipsnis, kuriame numatyti Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindai. 4a straipsnyje dėl Europos arešto orderių, išduotų siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, numatyta, kad vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jei atitinkamas asmuo asmeniškai neatvyko į teisminį nagrinėjimą, per kurį priimtas sprendimas, išskyrus atvejus, kai taikoma viena iš kelių išimčių. Pagal šias išimtis, jei įvykdyta bet kuri iš 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose nurodytų sąlygų, vykdyti perdavimą privaloma. Šiuo teisinės sistemos, nustatytos pagal anksčiau galiojusį teisės aktą(12), pakeitimu buvo siekiama palengvinti perdavimą(13). Juo taip pat panaikinta vykdančiosios teisminės institucijos funkcija nuspręsti dėl išduodančiosios institucijos užtikrinimo tinkamumo. Taigi, Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnyje vykdančiajai teisminei institucijai nenustatyta pareiga atsisakyti perduoti asmenį, jeigu jis asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant jo bylą teisme. Jame vykdančiajai teisminei institucijai tik leidžiama tai daryti ir tik tuo atveju, jei netaikomos 4a straipsnyje numatytų neprivalomojo nevykdymo pagrindų išimtys. Jei įvykdyti vienos arba daugiau šių išimčių kriterijai, vykdančioji teisminė institucija yra įpareigota perduoti atitinkamą asmenį, net jei tas asmuo nedalyvavo nagrinėjant jo bylą teisme.
3. Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas vykdyti du Europos arešto orderius yra leidžiama
35. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija nagrinėjant abi bylas pirmosios instancijos teisme TR atstovavo jo pasirinktas ir įgaliotas advokatas. Taigi atrodo, kad šie procesai atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies b punkte numatytas sąlygas; jei būtų reikšmingi tik šie procesai, vykdyti du Europos arešto orderius būtų privaloma.
36. Vis dėlto abiejose bylose buvo pateikti apeliaciniai skundai. Iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų neaišku, ar apeliacinės procedūros šiose dviejose Rumunijos bylose galėtų būti laikomos teisminiu nagrinėjimu, per kurį priimtas sprendimas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, kurią Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime Tupikas(14), taigi, ar jų metu buvo priimti „teismo sprendima[i], kur[iais] byla galutinai išsprendžiama iš esmės“(15), kaip tai suprantama pagal tą jurisprudenciją. Jei apeliacinės bylos yra teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas, kaip tai išaiškino Teisingumo Teismas, tai šis teisminis nagrinėjimas turi atitikti 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose numatytas sąlygas, kad būtų privaloma vykdyti Europos arešto orderius. Jei apeliacinės bylos nėra teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas (o taip būtų apeliacinių skundų tik dėl teisinių aplinkybių atveju), vykdyti Europos arešto orderius būtų privaloma. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neaišku, ar pagal Rumunijos išduodančiųjų teisminių institucijų pateiktą informaciją būtų galima tai nustatyti.
37. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui nurodė bylos aplinkybes, matyti, kad tas teismas susidūrė su situacija, kai (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, ir atsižvelgiant į jo atliktą faktinių bylos aplinkybių vertinimą ir Europos arešto orderiuose pateiktą informaciją bei Rumunijos institucijų atsakymus į jo užklausas) pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnį TR perdavimas yra neprivalomas, o pagal nacionalinės teisės aktus perdavimas yra leistinas. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad pagal jo atliktą tų pačių aplinkybių vertinimą TR teisės pagal Direktyvą 2016/343 gali būti pažeistos, jei nebus leista persvarstyti jo bylą išduodančiojoje valstybėje narėje (Rumunijoje), o išduodančiosios valstybės (Rumunijos) teisminės institucijos atsisakė tai užtikrinti, todėl tas teismas kelia klausimą, ar jis privalo netaikyti nacionalinių nuostatų, pagal kurias leidžiama vykdyti Europos arešto orderį, kad užkirstų kelią neprivalomam(16) TR perdavimui tuo atveju, kai jis mano, kad gali būti pažeistos TR teisės pagal Direktyvą 2016/343.
4. Teisingumo Teismo sprendimas „Melloni“
38. Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę išaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis suderinama su Chartijos 47 straipsnyje ir 48 straipsnio 2 dalyje numatytais reikalavimais aplinkybėmis, kai buvo taikoma neprivalomojo perdavimo taisyklės išimtis dėl in absentia priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių. Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Melloni(17), nuteistajam ir pirmosios instancijos teisme, ir apeliacinės instancijos teisme atstovavo jo pasirinktas ir įgaliotas advokatas. Todėl pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas vykdančiosios valstybės (Ispanijos) teisminių institucijų vykdomas jo perdavimas išduodančiajai valstybei narei (Italijai) buvo privalomas, o ne neprivalomas.
39. Nors Teisingumo Teismo sprendimo Melloni rezoliucinė dalis suformuluota taip, tarsi ji būtų taikoma bet kokiam perdavimui pagal 4a straipsnio 1 dalį(18), šį sprendimą reikia suprasti taip, kad jis susijęs tik su bylomis (priešingai nei nagrinėjama byla), kai perdavimas yra privalomas, o ne neprivalomas, t. y. bylomis, kai taikoma viena arba daugiau 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose numatytų išimčių. Šis sprendimas negali būti suprantamas taip, kad jis taikomas bet kokiam neprivalomam perdavimui, kurį vykdančioji valstybė narė gali leisti atsižvelgdama į savo diskreciją, kai neįvykdyti 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose numatytų išimčių reikalavimai. Tai gana akivaizdu ir iš išsamios Teisingumo Teismo analizės, išdėstytos to sprendimo 47–54 punktuose.
40. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad taikoma viena iš 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose numatytų išimčių, t. y. kad su Europos arešto orderiais susijusios procedūros atitiko vienoje iš šių išimčių nustatytas procedūrines garantijas, būtų taikoma Sprendime Melloni suformuluota išvada, kad „4a straipsnio 1 dalis atitinka iš Chartijos 47 straipsnio ir 48 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus“. Tada būtų daroma išvada, kad TR pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įskaitant jo teisę dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, nebuvo pažeista.
41. Kaip minėta šios išvados 36 ir 37 punktuose, įmanoma, kad gali būti taikoma viena iš 4a straipsnio 1 dalies a ar b punkte numatytų išimčių (tačiau tai nėra aišku). Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimą grindė prielaida, kad nagrinėjamų Europos arešto orderių vykdymui taikomi neprivalomieji nevykdymo pagrindai, toliau darysiu tą pačią prielaidą.
5. Išimtiniai atvejai, kai Teisingumo Teismas pripažino, kad vykdančioji teisminė institucija gali „nutraukti pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 pradėtą perdavimo procedūrą“
42. Nedaugelyje bylų dėl atitinkamų asmenų pagrindinių teisių pažeidimų Teisingumo Teismas pripažino: „jei tenkinamos tam tikros sąlygos, vykdančiosios teisminės institucijos [turi] teisę nutraukti pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 pradėtą perdavimo procedūrą“(19).
43. Šios Pagrindų sprendime 2002/584 numatytų taisyklių išimties pagrindą Teisingumo Teismas nustatė iš Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad tas sprendimas „nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ES sutarties] sutarties 6 straipsnyje“. Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje taip pat pripažįsta, kad išskirtinėmis aplinkybėmis tarpusavio pripažinimo ir tarpusavio pasitikėjimo principai gali būti ribojami(20).
44. Priešingai, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodyta Pagrindų sprendimo 2002/584 10 konstatuojamojoje dalyje, Europos arešto orderio mechanizmo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei valstybė narė sunkiai ir nuolat pažeidžia ES sutarties 2 straipsnyje nurodytas vertybes, ir laikantis ES sutarties 7 straipsnyje numatytos procedūros(21).
45. Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas nustatė tam tikrus kontrolės, kurią vykdančioji teisminė institucija turi atlikti, kai kyla pavojus, kad atitinkamo asmens perdavimo atveju išduodančioji valstybė narė gali pažeisti jo pagrindines teises, standartus. Esant galimybei, kad išduodančioji valstybė narė pažeis Chartijos 4 straipsnyje numatytą nežmoniško ar žeminamo elgesio draudimą, pagal šiuos standartus reikalaujama, kad vykdančioji teisminė institucija atliktų papildomą tyrimą, kai yra „objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujinamų duomenų“ apie trūkumus, o tada „konkrečiai ir tiksliai patikrinti[ų], ar yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti‘, kad atitinkamas asmuo patirs realų šios pagrindinės teisės pažeidimo pavojų(22). Tokiu atveju vykdančioji teisminė institucija turi prašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti papildomą informaciją ir atidėti sprendimo dėl perdavimo priėmimą, kol „gaus papildomos informacijos, leidžiančios jai atmesti tokį pavojų“. Jei per pagrįstą laikotarpį šio pavojaus negali būti išvengta, vykdančioji teisminė institucija turi nuspręsti, „ar reikia nutraukti perdavimo procedūrą“(23).
46. Sprendimas dėl pagrindinės teisės pažeidimo pavojaus turi būti priimamas kiekvienu konkrečiu atveju. Dėl galimo nežmoniško ar žeminamo elgesio draudimo pažeidimo Teisingumo Teismas Sprendime Generalstaatsanwaltschaft nurodė, kad tuo tikslu reikia patikrinti „sąlygas tik tose bausmių vykdymo įstaigose, kuriose [atitinkamas] asmuo, <…> bus kalinamas ir tik konkrečios ir tikslios atitinkamo asmens kalinimo sąlygos yra reikšmingos siekiant nustatyti, ar tas asmuo patirs realų nežmoniško ar žemina[mo] elgesio pavojų“(24).
47. Dėl galimo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo Teisingumo Teismas Sprendime Minister for Justice and Equality(25) iš esmės taikė tą patį standartą kaip Sprendime Aranyosi ir Căldăraru(26), pirmiausia konstatavęs, kad, esant realiam pagrindinės teisės į tai, kad bylą nagrinėtų nepriklausomas teismas, taigi, ir Chartijos 47 straipsnio 2 dalyje garantuojamos „teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmės“ pažeidimo pavojui, kaip ir realiam Chartijos 4 straipsnio pažeidimo pavojui, vykdančiajai teisminei institucijai galėtų būtų leidžiama pagal išimtį atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi(27).
48. Taigi, bendri tos jurisprudencijos elementai yra: pirma, turi būti „objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujinamų“ išorinių įrodymų ar duomenų (bylose dėl Chartijos 4 straipsnio tai buvo EŽTT priimti sprendimai, o byloje dėl Chartijos 47 straipsnio 2 dalies – Komisijos pagrįstas pasiūlymas(28)) apie trūkumus, dėl kurių gali kilti realus atitinkamos pagrindinės teisės pažeidimo pavojus, ir, antra, atsižvelgiant į konkrečias atitinkamo asmens aplinkybes, turi būti konkrečiai nustatoma, kad tas asmuo, jei bus perduotas, gali patirti realų savo pagrindinės teisės pažeidimo pavojų.
C. Chartijos 47 straipsnio 2 dalyje ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamos pagrindinės teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme turinys
49. Chartijos 47 straipsnio pavadinimas yra „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“. Jo antroje pastraipoje nurodyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas“. Su pagrindinių teisių chartija susijusiuose išaiškinimuose(29) pažymima, kad Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, susijusią su teise į teisingą bylos nagrinėjimą(30). Chartijos 52 straipsnio „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ 3 dalyje numatyta, kad „[š]ioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių [EŽTK] garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.“
50. Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme yra pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmė. Tačiau pagal suformuotą Teisingumo Teismo ir EŽTT jurisprudenciją kaltinamasis tiesiogiai arba netiesiogiai savo elgesiu gali atsisakyti savo teisės dalyvauti teismo posėdyje(31), pavyzdžiui, kai asmuo siekia išvengti teismo proceso. Kaip nurodė EŽTT, „kai in abstentia nuteistas asmuo vėliau negali prašyti, kad jį išklausęs teismas iš naujo priimtų sprendimą dėl faktinio ir teisinio kaltinimo pagrįstumo, – tai yra atsisakymas vykdyti teisingumą, jei nenustatyta, kad jis atsisakė savo teisės dalyvauti teismo posėdyje ir gintis <…> arba kad jis siekė išvengti teisingumo“(32).
51. EŽTT taip pat nurodė, kad, jei nuteistajam, kuris buvo nuteistas in absentia, nebuvo įteiktas oficialus pranešimas, kyla klausimas, ar gali būti laikoma, kad tas asmuo buvo pakankamai informuotas apie jo baudžiamąjį persekiojimą ir teisminį nagrinėjimą, kad galėtų nuspręsti atsisakyti savo teisės dalyvauti teismo posėdyje, ar vengti teisingumo, ir konstatavo, kad „tam tikros nustatytos faktinės aplinkybės gali aiškiai rodyti, kad kaltinamasis žino apie jam iškeltą baudžiamąją bylą, kaltinimų pobūdį ir priežastis, ir kad jis neketina dalyvauti bylos nagrinėjime arba siekia išvengti baudžiamojo persekiojimo“(33).
52. Tačiau ši EŽTT jurisprudencija yra susijusi tik su bylomis, kurios buvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Kalbant apie apeliacines bylas teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme apsauga yra kur kas labiau ribota. Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje išskiriamos situacijos, kai apeliacinis procesas yra susijęs tik su teisės klausimais, ir atvejai, kai apeliacinis teismas gali nagrinėti ir faktines aplinkybes, ir teisės klausimus, kad visapusiškai įvertintų kaltės ar nekaltumo klausimą. Pirmuoju atveju EŽTK 6 straipsnyje numatyti reikalavimai gali būti įvykdyti net ir tuo atveju, jei apeliantui nesuteikiama galimybė būti asmeniškai išklausytam, jei byla buvo viešai nagrinėjama pirmosios instancijos teisme(34). Pastaruoju atveju, o ypač jei apeliacinio teismo prašoma skirti griežtesnę bausmę, labiau tikėtina, kad kaltinamojo dalyvavimas yra būtinas(35).
53. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytose faktinėse aplinkybėse apeliacinės procedūros bylose dėl TR išsamiai neaptartos. Todėl dėl TR pagrindinės teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, garantuojamos Chartijos 47 straipsnio 2 dalyje ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, neaišku, pagal kokį standartą turėtų būti vertinama jo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme ir Rumunijos institucijų veiksmų siekiant jam įteikti šaukimus tose apeliacinėse bylose tinkamumas.
54. Vis dėlto nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytos faktinės aplinkybės aiškiai pagrindžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadą, kad TR tyčia pasislėpė nuo proceso pirmojoje ir apeliacinėje instancijose ir išvengė suėmimo. Taip pat atrodo, kad TR žinojo apie jam iškeltą bylą, taip pat kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Remiantis ta išvada, kurią turi padaryti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, TR pagrindinė teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, garantuojama Chartijos 47 straipsnio 2 dalyje, nebūtų buvusi pažeista dėl to, kad jis buvo nuteistas in absentia, tas sprendimas buvo patvirtintas apeliaciniame procese, o išduodančioji valstybė narė vėliau atsisakė užtikrinti jo bylos nagrinėjimą iš naujo.
55. Kadangi iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytų faktinių aplinkybių nematyti, kad būtų pažeista kokia nors pagrindinė teisė, klausimas, ar vykdančioji teisminė institucija gali „nutraukti perdavimo procedūras“ pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją bylose Aranyosi ir Căldărar, Generalstaatsanwaltschaft ir Minister for Justice and Equality nekyla.
56. Vis dėlto reikia įvertinti, ar dėl Direktyvoje 2016/343 garantuojamos apsaugos, viršijančios Chartijos 47 straipsnio 2 dalyje ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą apsaugą, ribojama vykdančiosios valstybės narės diskrecija įgyvendinant Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnyje numatytus neprivalomojo nevykdymo pagrindus.
D. Direktyvoje 2016/343 numatytų papildomų teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme apsaugos priemonių statusas
57. Remiantis Direktyvos 2016/343 9 konstatuojamąja dalimi, direktyvos tikslas yra stiprinti teisę į sąžiningą bylos nagrinėjimą nustatant bendras būtiniausias taisykles dėl, be kita ko, teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme. Nustačius bendras būtiniausias taisykles dėl įtariamųjų ir kaltinamųjų procesinių teisių apsaugos, ta direktyva siekiama stiprinti valstybių narių pasitikėjimą viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis ir taip palengvinti sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimą(36).
58. Iš Direktyvos 2016/343 sistemos ir joje numatytų teisių gynimo priemonių aiškiai matyti, kad, kiek tai susiję su teise dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, ta direktyva yra skirta valstybei narei, kurioje nagrinėjama ar buvo nagrinėjama byla. Tik ta valstybė narė gali leisti 9 straipsnyje nurodytą teisių gynimo priemonę – bylos nagrinėjimą iš naujo.
59. Priešingai, Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnis logiškai yra skirtas kitoms valstybėms narėms, o ne tai valstybei narei, kurioje buvo nagrinėjama byla ir kurioje atitinkamas asmuo buvo nuteistas. Tik tos valstybės narės atitinkamą asmenį gali perduoti valstybei narei, kurioje tas asmuo buvo nuteistas.
60. Skiriasi ne tik Pagrindų sprendimo 2002/584 ir Direktyvos 2016/343 adresatai, bet ir dalykas.
61. Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, faktinė Direktyvos 2016/343 materialinė taikymo sritis, kiek tai susiję su šia byla, yra tik būtiniausi in absentia teisminio nagrinėjimo valstybėse narėse reikalavimai. Direktyvos 2016/343 taikymo srities išplėtimas, kad ši direktyva būtų taikoma ekstradicijos ar perdavimo procedūroms, turėtų būti pagrįstas. Ar laikomasi būtiniausių nacionaliniam procesui taikomų taisyklių, negalima nagrinėti ekstradicijos ar perdavimo procedūrose, kurios vykdomos kitoje valstybėje narėje. Dažnai tokioms procedūroms yra būdingas laiko stygius dėl galimo atitinkamo asmens suėmimo ir dėl vykdančiosios teisminės institucijos galimybės peržiūrėti, ar kitos teisinės sistemos nuostatos, dažnai surašytos užsienio kalba, atitinka taikytinus ES teisės standartus, apribojimų. Tokia kontrolė išsiplėstų už ekstradicijos procedūros taikymo srities ribų ir prieštarautų abipusio pripažinimo principui, kuris yra teisminio bendradarbiavimo pagrindas. Todėl ekstradicijos teisė privalo likti ribojama pasirenkamo vertinimo.
62. Kaip pažymima nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Direktyvos 2016/343 taikymas, kuriuo ribojama vykdančiosios valstybės narės diskrecija įgyvendinant Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnį, taip pat nepagrįstas direktyvos priėmimo aplinkybėmis. Kaip nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš Policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose koordinavimo komiteto posėdžio protokolo (žr. 2014 m. rugsėjo 9 d. Tarybos dokumentą 12955/14, p. 2 ir paskesni) matyti, kad Komisija buvo už Direktyvos 2016/343 reikalavimų suderinimą su Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnyje įtvirtinta ekstradicijos teise, nes, nepaisant normų taikymo sričių skirtumų, abiem atvejais tai yra minimalūs nacionaliniam baudžiamajam procesui keliami reikalavimai Sąjungos teritorijoje, todėl taisyklės glaudžiai tarpusavyje susijusios:
„Komisijos nuomone, taisyklės, kurios taikomos tuo atveju, jei asmuo nedalyvauja nagrinėjant jo bylą teisme, yra glaudžiai susijusios su to asmens teise dalyvauti nagrinėjant bylą teisme. Ši teisė ir kriterijai, pagal kuriuos teisiami įtariamieji ir kaltinamieji jiems nedalyvaujant, būtų dvi medalio pusės.“ (p. 3).
63. Vis dėlto Komisijos nuomonė nebuvo lemiama, nes valstybių narių atstovai atkreipė dėmesį į skirtingas reglamentavimo sritis ir tikslus ir dėl to vienbalsiai atsisakė išplėsti direktyvos projekto taikymą ekstradicijos teisei:
„Buvo priminta, kad pagrindų sprendimas buvo priimtas kitomis teisinėmis aplinkybėmis (vienbalsiu sprendimu) ir kad jo tikslas (tarpusavio pripažinimas) skiriasi nuo dabartinio direktyvos projekto tikslo (nustatyti būtiniausias taisykles). Taigi, nepageidautina pagrindų sprendimo teksto perkelti į direktyvos projektą.“ (p. 2).
64. Reikia pažymėti, kad Chartijos 47 straipsnio 2 dalyje ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje numatytos pagrindinės teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme taikymo sritis yra kur kas siauresnė, nei Direktyvos 2016/343 8 straipsnyje numatytos teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme taikymo sritis. Tai, kad vykdančioji teisminė institucija nutraukia perdavimo procedūrą, gali būti pateisinama tik siauresnės pagrindinės teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme pažeidimo pavojumi, o ne papildoma tos teisės taikymo sritimi, kuri buvo numatyta direktyvoje.
65. Nors perdavimo procedūros nutraukimas gali būti pateisinamas pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu, įskaitant pagrindinės teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme pažeidimą, kaip tai išaiškino EŽTT, mano nuomone, pavojus ar net žinojimas, kad kita valstybė narė galbūt visapusiškai nesilaiko kiekvieno Direktyvos 2016/343 aspekto, savaime nepateisina perdavimo procedūros nutraukimo. Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tarpusavio pasitikėjimo principo apribojimai turi būti aiškinami siaurai(37).
66. Tuo atveju, kai vykdančioji valstybė narė turi diskreciją pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnį, teigčiau, kad dėl to, kad išduodančioji valstybė narė žinomai ar galimai nesilaiko direktyvos, kaip ES teisės klausimo, neribojama vykdančiosios valstybės diskrecija vykdyti Europos arešto orderį.
67. Jei pažeidžiama atitinkamo asmens teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, numatyta Direktyvoje 2016/343, tačiau tas pažeidimas nelaikomas Chartijos 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu, to asmens teisių gynimo priemonė yra bylos nagrinėjimas iš naujo toje valstybėje, kur tas asmuo buvo nuteistas in absentia. Tai yra Direktyvos 2016/343 9 straipsnyje nurodyta teisių gynimo priemonė.
68. Tai nereiškia, kad vykdančioji valstybė narė, jei taip nuspręstų, negalėtų atsižvelgti į tai, ar išduodančiojoje valstybėje narėje asmenims, nuteistiems in absentia, užtikrinamos visos pagal Direktyvą 2016/343 suteiktos teisės. Tai tiesiog reiškia, kad, nesant Direktyva 2016/343 saugomos pagrindinės teisės pažeidimo, toks sprendimas yra tos valstybės narės diskrecija.
IV. Išvada
69. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas į Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg iškeltą klausimą turėtų atsakyti taip:
Nesant realaus pavojaus, kad bus pažeista pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo 8 ir 9 straipsniais valstybės narės diskrecija įgyvendinant 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4a straipsnio taisykles dėl neprivalomojo Europos arešto orderio nevykdymo neribojama.