Tarnautojų teismo (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. balandžio 15 d.

Byla F‑104/08

Angel Angelidis

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Laisva darbo vieta — Sprendimo, kuriuo panaikinamas sprendimas dėl paskyrimo, vykdymas — Naujas pranešimas apie laisvą darbo vietą — Teisėti lūkesčiai — Pareigūnų teisės į karjerą principas — Vienodas požiūris — Gero administravimo principas — Rūpestingumo pareiga — Akivaizdi vertinimo klaida — Piktnaudžiavimas įgaliojimais“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo A. Angelidis prašo, pirma, panaikinti pranešimą apie laisvą darbo vietą Nr. 12564, susijusį su Sąjungos Parlamento Vidaus politikos generalinio direktorato Biudžeto reikalų departamento vadovo pareigomis, sprendimus dėl V. paskyrimo į šias pareigas ir jo kandidatūros atmetimo bei sprendimus atmesti jo skundus dėl šių sprendimų; antra, nurodyti Parlamentui atlyginti dėl skundžiamų aktų tariamai patirtą žalą su palūkanomis; galiausiai bet kuriuo atveju paskirti jį į direktoriaus lygio postą.

Sprendimas: Nurodyti Parlamentui sumokėti ieškovui 1 000 eurų sumą. Atmesti likusią ieškinio dalį. Parlamentas padengia savo paties bylinėjimosi išlaidas ir trečdalį ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia du trečdalius savo paties bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Ieškinys — Ieškinys dėl sprendimo atmesti skundą — Priimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 punktai)

2.      Ieškinys dėl panaikinimo — Sprendimas dėl panaikinimo — Pasekmės — Pareiga priimti įgyvendinimo priemones — Apimtis

(EB 233 straipsnis)

3.      Pareigūnai — Ieškinys — Sprendimas dėl panaikinimo — Pasekmės — Sprendimo dėl paskyrimo panaikinimas — Administracijos pareigos

(EB 233 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

4.      Pareigūnai — Įdarbinimas — Kriterijai — Tarnybos interesas — Administracijos diskrecija

5.      Pareigūnai — Pranešimas apie laisvą darbo vietą — Dalykas — Kandidatų nuopelnų palyginimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnis)

6.      Pareigūnai — Ieškinys — Pagrindai — Piktnaudžiavimas įgaliojimais — Sąvoka

1.      Reikalavimais panaikinti sprendimą, nors ir formaliai pareikštais dėl pareigūno skundo atmetimo, siekiama Tarnautojų teisme užginčyti aktą, dėl kurio buvo pateiktas skundas, kai jų pačių turinys nėra savarankiškas.

(žr. 18 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, Rink. p. 23, 8 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau prieš Komisiją, T‑309/03, Rink. p. II‑1173, 43 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo Notarnicola prieš Audito Rūmus, F‑85/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑263 ir II‑A‑1‑1429, 14 punktas.

2.      Bendrijos teismui panaikinus institucijos priimtą aktą, ši pagal EB 233 straipsnį privalo imtis būtinų priemonių sprendimui įvykdyti. Tam, kad visiškai įvykdytų sprendimą dėl panaikinimo, institucija, kurios priimtas aktas buvo panaikintas, turi atsižvelgti ne tik į sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kuriais grindžiama ši dalis ir kurie yra privalomas pagrindas tiek, kiek jo reikia nustatant tikslią rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo prasmę. Iš tikrųjų šie motyvai, viena vertus, nurodo konkrečią neteisėta pripažintą nuostatą ir, kita vertus, tikslias rezoliucinėje dalyje konstatuoto neteisėtumo priežastis, ir į juos atitinkama institucija turi atsižvelgti, pakeisdama panaikintą aktą. Dėl Bendrijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinamas aktas, poveikio pabrėžtina, kad jis taikomas ex tunc ir dėl to pašalina panaikinto akto poveikį teisės sistemoje atgaline data. Pagal EB 233 straipsnį institucija atsakovė turi imtis būtinų priemonių konstatuotų neteisėtumų poveikiui panaikinti, o jau įvykdyto akto atveju reikalaujama, jog būtų atkurta ieškovo teisinė padėtis, buvusi iki šio akto priėmimo dienos.

(žr. 35 ir 36 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2000 m. liepos 13 d. Nutarties Gómez de Enterría y Sanchez prieš Parlamentą, C‑8/99 P, Rink. p. I‑6031, 19 ir 20 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Plug prieš Komisiją, T‑47/97, Rink. VT p. I‑A‑119 ir II‑527, 58 punktas; 2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑119/99, Rink. VT p. I‑A‑239 ir II‑1185, 35 punktas; 2003 m. gruodžio 17 d. Sprendimo McAuley prieš Tarybą, T‑324/02, Rink. VT p. I‑A‑337 ir II‑1657, 56 punktas; 2005 m. birželio 29 d. Nutarties Pappas prieš Regionų komitetą, T‑254/04, Rink. VT p. I‑A‑177 ir II‑787, 36 ir 37 punktai.

3.      Pirmosios instancijos teismas neturi pakeisti administracinės tarnybos, kad nustatytų konkrečias priemones, kurias konkrečiu atveju turi priimti Paskyrimų tarnyba. Vykdydama EB 233 straipsniu jai suteiktus įgaliojimus ši tarnyba turi pasirinkti iš skirtingų priemonių, kurios galimos siekiant suderinti tarnybos interesus ir būtinybę atlyginti ieškovui padarytą žalą. Minėta tarnyba neprivalo tęsti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnį pradėtos priėmimo į darbą procedūros. Šis principas taip pat taikomas, net jeigu Bendrijos teismas sprendimu iš dalies panaikino priėmimo į darbą procedūrą. Iš to išplaukia, kad toks sprendimas jokiais atvejais negali daryti įtakos Paskyrimų tarnybos turimai diskrecijai išplėsti pasirinkimo galimybes dėl tarnybos interesų, atšaukiant pradinį pranešimą apie laisvą darbo vietą ir atitinkamai pradedant naują procedūrą ginčijamai darbo vietai užimti.

(žr. 41 ir 42 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Hochbaum prieš Komisiją, T‑38/89, Rink. p. II‑43, 15 punktas; 1992 m. spalio 8 d. Sprendimo Meskens prieš Parlamentą, T‑84/91, Rink. p. II‑2335, 78 punktas; 1996 m. birželio 21 d. Sprendimo Moat prieš Komisiją, T‑41/95, Rink. VT p. I‑A‑319 ir II‑939, 38 ir 39 punktai; minėto Sprendimo Pappas prieš Regionų komitetą 44 punktas; 2006 m. spalio 17 d. Sprendimo Dehon prieš Parlamentą, T‑432/03 ir T‑95/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑209 ir II‑A‑2‑1077, 49 punktas.

4.      Paskyrimų tarnyba turi didelę diskreciją vertinti tarnybos interesus ir ypač konkrečius priėmimo į laisvą darbo vietą reikalavimus. Bendrijos teismo kontrolė privalo apsiriboti patikrinimu, ar minėta tarnyba veikė tinkamai ir ar akivaizdžiai klaidingai nesinaudojo savo įgaliojimais.

(žr. 58 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. birželio 12 d. Sprendimo Carbajo Ferrero prieš Parlamentą, T‑237/95, Rink. VT p. I‑A‑141 ir II‑429, 99 punktas.

5.      Pranešimo apie laisvą darbo vietą paskirtis, viena vertus, kuo tiksliau informuoti suinteresuotuosius asmenis apie laisvai darbo vietai užimti nustatytus reikalavimus ir, kita vertus, nustatyti teisėtą pagrindą, kuriuo remdamasi Paskyrimų tarnyba lygins kandidatų nuopelnus. Minėta tarnyba nukryptų nuo šio pagrindo ir pažeistų vienodo požiūrio principą, jeigu turėtų priimti kandidatūrą, pateiktą pasibaigus šiuo tikslu pranešime apie laisvą darbo vietą nustatytam terminui, kurios pavėluotas pateikimas negali būti pagrįstas aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti, arba force majeure.

(žr. 78 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. gegužės 4 d. Sprendimo Sena prieš EASA, T‑30/04, Rink. VT p. I‑A‑113 ir II‑519, 52 punktas.

6.      Sprendimas laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais tik jei yra objektyvių, svarbių ir nuoseklių pagrindų, leidžiančių nustatyti, kad jis buvo priimtas siekiant kitokių tikslų nei numatytieji nagrinėjamose normose.

(žr. 89 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. vasario 25 d. Sprendimo Banner prieš Parlamentą, 52/86, Rink. p. 979, 6 punktas; 1988 m. birželio 8 d. Sprendimo Vlachou prieš Audito Rūmus, 135/87, Rink. p. 2901, 27 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. spalio 21 d. Sprendimo V prieš Komisiją, F‑33/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑403 ir II‑A‑1‑2159, 250 punktas.