EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. gruodžio 5 d.
Sujungtos bylos F‑88/09 ir F‑48/10
Z
prieš
Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Paskyrimas į kitas pareigas – Tarnybos interesas –Lygio ir užimamų pareigų atitikties taisyklė – Teisė į gynybą – Psichologinis priekabiavimas – Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnis – Rūpestingumo pareiga – Gero administravimo principas – Drausminė procedūra – Drausminė nuobauda – Raštiškas įspėjimas – Teisė į gynybą ir rungimosi principas“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius ir SESV 270 straipsnį, taikomą EAPB sutarčiai, remiantis jos 106a straipsniu pareikštas ieškinys; juo Z iš esmės prašo panaikinti 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą paskirti ją į kitas pareigas ir 2009 m. liepos 10 d. sprendimą skirti jai kaip nuobaudą raštišką įspėjimą.
Sprendimas: Atmesti ieškinius sujungtose bylose F‑88/09 ir F‑48/10. Byloje F‑88/09 Z padengia tris ketvirtadalius savo bylinėjimosi išlaidų; byloje F‑48/10 Z padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje F‑88/09 Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir vieną ketvirtadalį Z bylinėjimosi išlaidų.
Santrauka
1. Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo paskyrimas – Administracijos diskrecija – Apimtis – Teisminė kontrolė – Ribos – Pareigūno teisė eiti konkrečias pareigas – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnis)
2. Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo paskyrimas – Pareigūno paskyrimas į kitas pareigas tarnybos interesais dėl sudėtingų santykių – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)
3. Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo paskyrimas – Paskyrimas į kitas pareigas – Pareigų lygiavertiškumo laikymasis – Apimtis – Atsižvelgimas į pareigas, kurioms užimti buvo organizuotas suinteresuotojo asmens laimėtas konkursas – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnis ir I priedas)
4. Pareigūnai – Principai – Teisė į gynybą – Pareiga išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš priimant aktą jo nenaudai – Apimtis – Taikymas paskyrimo į kitas pareigas priemonėms
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalis)
5. Pareigūnų ieškiniai – Išankstinis administracinis skundas – Skundo ir ieškinio suderinamumas – Dalyko ir pagrindo atitiktis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
6. Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Saviraiškos laisvė – Faktų, dėl kurių galima preziumuoti neteisėtus veiksmus ar rimtą pažeidimą, atskleidimas – Apsauga nuo drausminių priemonių taikymo – Sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a ir 22b straipsniai)
7. Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Nepriklausomumo ir patikimumo pareiga – Interesų konflikto pavojus, kai sprendimą byloje turintį priimti pareigūną ir joje dalyvaujanti trečiąjį asmenį sieja profesiniai santykiai – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnis)
8. Pareigūnai – Paskyrimas į kitas pareigas – Administracijos rūpestingumo pareiga – Gero administravimo principas – Atsižvelgimas į tarnybos interesus
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)
9. Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Saviraiškos laisvė – Naudojimasis – Ribos – Pareigų prestižas – Aktai, galintys padaryti žalos pareigų prestižui – Sąvoka – Pranešimas apie tariamai neteisėtus veiksmus – Pareigūno pareigos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnis)
10. Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Pareigų prestižo paisymas – Apimtis – Pranešimas apie tariamą psichologinį priekabiavimą – Viešas skelbimas, galintis diskredituoti tariamą priekabiautoją – Neleistinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 ir 22a straipsniai)
11. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Išankstinis tyrimas prieš pradedant drausminę procedūrą – Administracijos diskrecija – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnis; IX priedo 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnis)
12. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – suinteresuotojo asmens išklausymas paskyrimų tarnyboje – Pareiga surašyti protokolą – Apimtis
1. Kadangi institucijos, atsižvelgdamos į joms patikėtas užduotis, turi didelę diskreciją organizuoti savo tarnybas, ir į tarnybas savo personalą skiria būtent šioms užduotims atlikti, su sąlyga, kad yra skiriama dėl tarnybos interesų ir laikantis lygio ir užimamų pareigų atitikties taisyklės, Sąjungos teismo atliekamas tikrinimas, ar buvo laikomasi sąlygos vadovautis tarnybos interesu, turi apsiriboti tik klausimu, ar paskyrimų tarnyba laikėsi protingų ribų ir akivaizdžiai klaidingai nepasinaudojo savo diskrecija.
Taigi, jeigu paskyrimo į kitas pareigas priemonė atitinka tarnybos interesą ir ja laikomasi lygio ir užimamų pareigų atitikties taisyklės, Sąjungos teismas neturi aiškintis, ar kitos priemonės būtų buvusios tinkamesnės. Iš tikrųjų, nors tiesa, kad administracija suinteresuota paskirti pareigūnus į jų konkrečius gebėjimus ir asmeninius pageidavimus atitinkančias pareigas, vis dėlto dėl šių priežasčių negalima pripažinti, jog pareigūnas turi teisę eiti konkrečias pareigas.
(žr. 121, 122 ir 202 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1984 m. birželio 21 d. Sprendimo Lux prieš Audito Rūmus, 69/83, 17 punktas; 1990 m. kovo 7 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, C‑116/88 ir C‑149/88, 11 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. birželio 18 d. Sprendimo Turner prieš Komisiją, T‑49/91, 34 punktas; 1993 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Turner prieš Komisiją, T‑80/92, 53 punktas; 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo W prieš Komisiją, T‑78/96 ir T‑170/96, 105 punktas; 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Dejaiffe prieš VRDT, T‑223/99, 53 punktas; 2004 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Soubies prieš Komisiją, T‑325/02, 50 punktas.
2. Vidaus santykių sunkumai, jei dėl jų atsiranda įtampa, trukdanti tinkamai veikti tarnybai, gali pateisinti tai, kad, vadovaujantis tarnybos interesu, pareigūnas būtų paskirtas į kitas pareigas, nesant būtinumo nustatyti už incidentus atsakingo asmens tapatybės arba kiekvienos šalies pareikštų kaltinimų pagrįstumo laipsnio.
Šiuo klausimu tai, kad pareigūnas turi aukšto lygio gebėjimų, arba tai, kad tarnyboje vyksta dažna personalo kaita, nereiškia, kad suinteresuotasis asmuo negali būti perkeltas į kitas pareigas, nes, nors tiesa, kad administracija suinteresuota paskirti pareigūną į jo kompetenciją ir lūkesčius atitinkančias pareigas, jai gali tekti pareigūną paskirti į kitas pareigas dėl kitų sumetimų, pavyzdžiui, dėl būtinybės užtikrinti taikią tarnybos veiklą, su sąlyga, kad laikomasi lygio ir pareigų atitikties taisyklės. Taip yra juo labiau todėl, kad jeigu suinteresuotasis asmuo tinkamai vykdė savo pareigas vienoje darbo vietoje, administracija gali tikėtis, kad jis jas taip pat vykdys tinkamai kitoje darbo vietoje, į kurią jis gali būti paskirtas.
Be to, jei paskyrimo į kitas pareigas priemonė nebuvo pripažinta prieštaraujančia tarnybos interesui, negali būti keliamas piktnaudžiavimo įgaliojimais klausimas. Iš tiesų piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvoka turi tikslią reikšmę, t. y. administracinės valdžios institucijos įgaliojimų naudojimas siekiant kito tikslo nei tas, kuriam vykdyti buvo suteikti šie įgaliojimai. Sprendimas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba norint konkretaus atvejo aplinkybėmis išvengti taikytinuose teisės aktuose numatytos specialios procedūros.
(žr. 123, 127, 155, 156, 201, 311 ir 312 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1983 m. liepos 14 d. Sprendimo Nebe prieš Komisiją, 176/82, 25 punktas; 2003 m. birželio 5 d. Sprendimo O’Hannrachain prieš Parlamentą, C‑121/01 P, 46 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. liepos 10 d. Sprendimo Eppe prieš Komisiją, T‑59/91 ir T‑79/91, 57 punktas; 1996 m. birželio 11 d. Sprendimo Anacoreta Correia prieš Komisiją, T‑118/95, 25 punktas; minėto Sprendimo W prieš Komisiją 91 punktas; 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Gómez de Enterría y Sanchez prieš Parlamentą, T‑131/97, 62 punktas; 1999 m. liepos 6 d. Sprendimo Séché prieš Komisiją, T‑112/96 ir T‑115/96, 139 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑100/00, 62 ir 63 punktai; 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Sandini prieš Teisingumo Teismą, T‑389/02, 123 punktas; 2007 m. vasario 7 d. Sprendimo Clotuche prieš Komisiją, T‑339/03, 71 punktas; 2007 m. vasario 7 d. Sprendimo Caló prieš Komisiją, T‑118/04 ir T‑134/04, 99, 115 ir 116 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo de Albuquerque prieš Komisiją, F‑55/06, 60 ir 61 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
3. Pakeitus pareigūnui priskirtas pareigas, pagal lygio ir užimamų pareigų atitikties taisyklę reikalaujama tik palyginti pareigūno šiuo metu vykdomas pareigas ir jo lygį hierarchijoje. Taigi realiu pareigūnui priskirtų funkcijų sumažinimu lygio ir pareigų atitikties taisyklė pažeidžiama tik jeigu jo naujos pareigos, vertinamos kartu, yra aiškiai žemesnės nei pareigos, atitinkančios jo lygį ir pareigas, atsižvelgiant į jų pobūdį, svarbą ir apimtį ir neatsižvelgiant į tai, kaip pats suinteresuotasis asmuo vertina naujas pareigas.
Šios išvados nepaneigia nei aplinkybė, kad naujos ieškovės pareigos nėra susijusios su ankstesnėmis, nei pranešimas apie konkursą, kurį ji laimėjo, nei Pareigūnų tarnybos nuostatų I priedas, nei aplinkybė, kad panašias pareigas vykdantys pareigūnai priskirti prie žemesnių lygių. Pakeitus pareigūnui priskirtas pareigas taikoma lygio ir pareigų atitikties taisyklė įpareigoja palyginti ne suinteresuotojo asmens šiuo metu vykdomas ir anksčiau vykdytas pareigas, bet jo šiuo metu vykdomas pareigas ir jo lygį hierarchijoje. Šiuo klausimu iš didelės diskrecijos, kurią turi institucijos skirdamos jose dirbančius pareigūnus į pareigas, galima daryti išvadą, kad pranešime apie konkursą nurodytos pareigos įvardijamos tik informacijos tikslais, jei laikomasi lygio ir pareigų atitikties taisyklės.
Be to, tapačias ar panašias pareigas gali vykdyti prie skirtingų lygių priskirti asmenys, kaip matyti iš Pareigūnų tarnybos nuostatų I priedo, kuriame dėl daugumos jame išvardytų pareigų numatyta, kad jas gali vykdyti prie skirtingų lygių priskirti pareigūnai. Taigi lygio ir pareigų atitikties taisyklė pažeidžiama tik jeigu vykdomos pareigos, vertinamos kartu, yra aiškiai žemesnės nei pareigos, atitinkančios suinteresuotojo pareigūno lygį ir pareigas.
(žr. 131, 135, 136 ir 138 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Eppe prieš Komisiją 49 punktas; 2002 m. balandžio 16 d. Sprendimo Fronia prieš Komisiją, T‑51/01, 53 punktas; minėto Sprendimo Clotuche prieš Komisiją 91 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
4. Kadangi paskyrimas į kitas pareigas, kuris nepripažintas neatitinkančiu tarnybos intereso, nelaikytinas prieš suinteresuotąjį pareigūną pradėta procedūra, iš aplinkybės, kad aktas turi įtakos pareigūno tarnybinei padėčiai, negalima automatiškai daryti išvados, kad taikytina teisė į gynybą, neatsižvelgiant į dėl suinteresuotojo asmens pradėtos procedūros pobūdį.
Tačiau teisė į gynybą, be abejonės, apima ir yra platesnė už kiekvieno asmens procesinę teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, kaip nurodyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte.
Vis dėlto pažeidus teisę būti išklausytam, beje, kaip ir platesnę teisę į gynybą, tam, kad ieškinio pagrindas galėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimą, būtina, kad, nesant šio pažeidimo, procedūros baigtis galėtų būti kitokia. Šiuo klausimu, jeigu pats suinteresuotasis pareigūnas pripažįsta, kad tarp jo ir vadovo vyksta atviras konfliktas, administracija teisėtai gali nuspręsti, kad jo nebūtina išklausyti šio konflikto klausimu prieš imantis bet kokios jai suteiktos priemonės skirti į kitas pareigas tarnybos interesais dėl minėto konflikto. Dėl galimų paaiškinimų, kuriuos prieš priimant sprendimą skirti į kitas pareigas minėtas pareigūnas būtų galėjęs pateikti dėl nagrinėjamo atvejo aplinkybių, administracijos sprendimas nebūtų pakeistas.
(žr. 144, 146, 149 ir 299 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Lisrestal ir kt., C‑32/95 P, 21 punktas; 2006 m. spalio 9 d. Sprendimo Komisija prieš De Bry, C‑344/05 P, 37 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Kaysersberg prieš Komisiją, T‑290/94, 108 punktas; 2001 m. liepos 3 d. Sprendimo E prieš Komisiją, T‑24/98 ir T‑241/99, 93 punktas; 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo Afari prieš ECB, T‑11/03, 90 punktas; 2006 m. spalio 17 d. Sprendimo Bonnet prieš Teisingumo Teismą, T‑406/04, 76 punktas.
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimo Bui Van prieš Komisiją, T‑491/08 P, 24 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Bui Van prieš Komisiją, F‑51/07, 81 punktas; 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Wenig prieš Komisiją, F‑80/08, 48 punktas.
5. Atitikties taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai teisme pareikšto ieškinio reikalavimų dalykas nesutampa su skundo dalyku arba kai ieškinio reikalavimai grindžiami kitais pagrindais nei skundas, pavyzdžiui, kai teisminio nagrinėjimo stadijoje pateiktas kaltinimas grindžiamas teiginiais ir faktinėmis aplinkybėmis, kurie nematyti iš ikiteisminės bylos medžiagos.
(žr. 170 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Mandt prieš Parlamentą, F‑45/07, 119 punktas.
6. Nors pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnį apsauga suteikiama pareigūnams ar tarnautojams, pranešusiems institucijai apie kito pareigūno ar tarnautojo elgesį, kuriuo gali būti rimtai pažeistos jam tenkančios pareigos, šiai apsaugai būtina, kad „pranešusieji“ pareigūnai ir tarnautojai patys laikytųsi Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a ir 22b straipsniuose numatytos procedūros, kuria siekiama apsaugoti profesinę pareigūno ar tarnautojo, apie kurį institucijai pateikta informacija, reputaciją, kol drausminės priežiūros institucija priims sprendimą. Iš tiesų Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a ir 22b straipsniais pareigūnams, kurie jais remiasi, apsauga suteikiama ne dėl bet kokio galimo sprendimo jų nenaudai, o tik dėl žalingų veiksmų ir sprendimų, kurių imtasi ar kurie priimti dėl atskleidimo, kuriam taikoma šiose nuostatose numatyta procedūra.
Vadinasi, Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnyje numatyta apsauga negali būti taikoma pareigūnui, kuris, užuot laikęsis šių nuostatų 22b straipsnyje įtvirtintos procedūros, išplatino savo teiginius visiems savo padalinio darbuotojams.
(žr. 184 ir 253 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. vasario 24 d. Sprendimo Menghi prieš ENISA, F‑2/09, 139 punktas; 2011 m. sausio 13 d. Sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus, F‑77/09, 62 punktas.
7. Nesant duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl interesų konflikto buvimo, Teisingumo Teismo kanclerį ir trečiojo asmens sutuoktinį ar net patį trečiąjį asmenį siejančių profesinių santykių nepakanka išvadai, kad kanclerio nepriklausomumas buvo pažeistas vien dėl to, kad jis turėjo priimti sprendimą byloje, netiesiogiai susijusioje su nurodytu trečiuoju asmeniu. Taip pat aplinkybė, kad kancleris, veikiantis kaip paskyrimų tarnyba, priėmė sprendimą dėl darbo sutarčių su minėtu trečiuoju asmeniu sudarymo ir pratęsimo, taip pat dėl drausminės nuobaudos skyrimo pareigūnui, nusiuntusiam institucijos darbuotojams elektroninį laišką dėl šio tariamo interesų konflikto, neleidžia nuspręsti, kad trečiojo asmens ir kanclerio darbo santykiai viršijo įprastas ribas arba kad jis priėmė sprendimą skirti minėtą pareigūną į kitas pareigas siekdamas nubausti jį už tariamo palankumo trečiajam asmeniui paviešinimą.
(žr. 190 ir 281 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Willeme prieš Komisiją, T‑89/01, 58 punktas; 2008 m. kovo 12 d. Sprendimo Giannini prieš Komisiją, T‑100/04, 224 punktas.
8. Nors administracijos turima pareiga rūpintis savo tarnautojais atspindi abipusių teisių ir pareigų, kurios Pareigūnų tarnybos nuostatais numatytos santykiams tarp viešosios valdžios institucijos ir viešosios tarnybos tarnautojų, pusiausvyrą, šiai pareigai taikomi reikalavimai negali paskyrimų tarnybai kliudyti imtis perkėlimo į kitas pareigas priemonių, kurias ji mano esant reikalingas vadovaujantis tarnybos interesu. Vadinasi, remdamasis gero administravimo ar rūpestingumo pareiga pareigūnas negali kaltinti administracijos dėl to, kad ji nusprendė skirti jį į kitas pareigas siekdama išvengti dar didesnio santykių suinteresuotojo asmens padalinyje pablogėjimo.
(žr. 200 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1976 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Küster prieš Parlamentą, 123/75, 10 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Moritz prieš Komisiją, T‑20/89, 39 punktas; minėto Sprendimo W prieš Komisiją 95 punktas; 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Cwik prieš Komisiją, T‑103/01, 52 punktas.
9. Pareigūnas, kuris viešai išsako rimtus įžeidimus, darančius žalos juose minimų asmenų garbei ne vien dėl kaltinimų, galinčių pakenkti jų asmeniniam orumui, bet taip pat dėl teiginių, galinčių diskredituoti jų profesinę reputaciją, pažeidžia Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnyje numatytą pareigą susilaikyti nuo bet kokio akto ar veiksmo, galinčio pakenkti jo pareigų prestižui. Naudojama forma neturi reikšmės: tai taikoma ir tiesioginiams kaltinimams, ir kaltinimams abejonių forma, netiesioginiams, paslėptiems kaltinimams, insinuacijoms ar kaltinimams asmeniui, kuris aiškiai nepaminėtas, tačiau kurį įmanoma identifikuoti.
Iš tiesų, nors saviraiškos laisvė yra pagrindinė teisė, kurios paisymą užtikrina Sąjungos teismas ir kuri apima Europos Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų teisę žodžiu ar raštu reikšti konstruktyvią kritiką, naudojimasis šia teise yra apribotas, be kita ko, Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsniu.
Vadinasi, siekiant nustatyti, ar pareigūno suformuluotais kaltinimais neperžengtos saviraiškos laisvės ribos, reikia palyginti aspektus, galinčius apibūdinti žalą prestižui, t. y. išsakytų kaltinimų sunkumą, jų formą, naudotą platinimo būdą, ir aplinkybes, kuriomis kaltinimai pareikšti, galimybės pasinaudoti kitais jų pareiškimo būdais, mažiau kenkiančiais kaltinamo asmens orumui, nebuvimą ir kritikos konstruktyvumą, kuris reiškia, kad ją protingai galima laikyti pagrįsta, kad ji išsakyta dėl tarnybos interesų ir neviršija to, kas būtina jai suprasti.
Kiek tai susiję su pareigūno pranešimu apie tariamus neteisėtus veiksmus, pareigūnas privalo rodyti saikingumą ir santūrumą, kurio iš jo reikalaujama remiantis objektyvumo ir nešališkumo pareigomis, taip pat pagarbą tarnybos prestižui, asmenų garbei ir nekaltumo prezumpcijai. Taip nėra tuomet, kai pareigūnas, užuot pasinaudojęs jam prieinamomis teisėtomis priemonėmis pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a ir 22b straipsnius, nusiuntė visiems savo skyriaus darbuotojams elektroninius laiškus su sunkiais kaltinimais, kenkiančiais kelių pareigūnų garbei ir profesinei reputacijai.
(žr. 242, 246, 247, 251 ir 252 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Oyowe ir Traore prieš Komisiją, C‑100/88, 16 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, 43–49 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. kovo 7 d. Sprendimo Williams prieš Audito Rūmus, T‑146/94, 66 ir 67 punktai; 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Teixeira Neves prieš Teisingumo Teismą, T‑259/97, 29, 30 ir 47 punktai; 2004 m. spalio 28 d. Sprendimo Meister prieš VRDT, T‑76/03, 157 ir 159 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Andreasen prieš Komisiją, F‑40/05, 234 punktas; minėto Sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus 67, 70 ir 73 punktai.
10. Gali būti, kad pareigūnas, ypač jeigu vadovybė nesureagavo į jo skundus, yra priverstas viešai paskelbti apie patiriamą psichologinį priekabiavimą, ir už tokį elgesį jis negali būti baudžiamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnį, net jei pačiu tokių faktų paviešinimu gali būti diskredituotas tariamas priekabiautojas ar administracija.
Tačiau taip nėra, kai apibūdindamas priekabiavimą ar jį kritikuodamas atitinkamas pareigūnas dėl savo žodžių intonacijos arba turinio peržengia tariamo priekabiavimo, jame dalyvavusių asmenų ir jį lėmusių aplinkybių apibūdinimo ribas.
Tai dar labiau pasitvirtina dėl to, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnyje numatyta procedūra nėra labai tinkama tikrojo psichologinio priekabiavimo atvejais, dėl kurių administracija turi imtis ypatingų priemonių.
(žr. 257 ir 258 punktus)
11. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnį paskyrimų tarnyba turi didelę diskreciją, kai sprendžia, ar, atsižvelgiant į jai praneštus duomenis, reikia pradėti administracinį tyrimą siekiant patikrinti pareigūno tarnybinių pareigų pažeidimo faktą. Taigi kaltinimus dėl tarnybinių pareigų pažeidimo pateikęs kitas pareigūnas negali remtis vien aplinkybe, kad ši tarnyba nemanė esant tikslinga pradėti administracinį tyrimą dėl jo kaltinimų, kad įrodytų, jog skirdama jam drausminę nuobaudą ji elgėsi neobjektyviai, nes priešingu atveju būtų abejojama minėta diskrecija.
Atvirkščiai, jei administracinis tyrimas pradėtas, nors iš Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio matyti, kad pradėdama drausminę procedūrą paskyrimų tarnyba turi remtis tyrimo ataskaita, o tai reiškia, kad tyrimą ji turi atlikti nešališkai ir remdamasi rungimosi principu tam, kad nustatytų nurodytų pažeidimų ir su jais susijusių aplinkybių tikrumą, jokioje taikomoje nuostatoje nenumatyta, kad šis tyrimas atliktinas ieškant kaltės ir nekaltumo įrodymų.
Žinoma, gero administravimo principu minėta tarnyba įpareigota kruopščiai ir nešališkai ištirti visus įrodymus jos nagrinėjamoje byloje, tačiau administracija negali užimti kaltinamo pareigūno vietos ir ieškoti visų įrodymų, galinčių jį išteisinti arba sušvelninti galimą nuobaudą.
Tačiau iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 1 straipsnio ir 2 straipsnio 1 dalies, analizuojamų kartu su IX priedu, matyti, kad suinteresuotajam pareigūnui turi būti suteikta galimybė pateikti pastabas dėl su juo susijusių aplinkybių po tyrimo, bet prieš paskyrimų tarnybai priimant dėl jo sprendimą.
(žr. 266, 267, 270 ir 285 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1968 m. liepos 11 d. Sprendimas Van Eick prieš Komisiją, 35/67; 1989 m. vasario 14 d. Sprendimo Star Fruit prieš Komisiją, 247/87, 11 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Daffix prieš Komisiją, T‑12/94, 104 punktas; 2002 m. kovo 20 d. Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, 99 punktas.
12. Tuo atveju, kai administracija privalo surašyti apklausos protokolą, t. y. kai ji teisiškai įpareigota tai daryti, ir ketina remtis per apklausą pasikeista informacija arba jeigu apklausiamas asmuo to paprašo vėliausiai apklausos pradžioje, ji tik privalo raštu užfiksuoti per apklausą sakytų kalbų esmę, bet ne visas kalbas.
(žr. 305 punktą)