Language of document : ECLI:EU:F:2011:134

TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. rugsėjo 13 d.

Byla F‑4/10

Christiana Nastvogel

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Viešoji tarnyba – Vertinimas – Vertinimo ataskaitos – Ataskaitų komiteto nuomonė – Blogesni analitiniai vertinimai – Vertinamojo ir vertintojo pokalbis – Konsultavimasis su įvairiais vadovais – Antrojo vertintojo žinios apie vertinamojo darbą – Motyvavimas – Atsižvelgimas į laikinojo nedarbingumo dėl ligos atostogas“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo C. Nastvogel prašo panaikinti jos vertinimo ataskaitą, parengtą už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas:      Panaikinti ieškovės vertinimo ataskaitą, parengtą už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Taryba padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Ataskaitų komiteto nuomonė

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Už ankstesnį vertinimą blogesnis vertinimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Pateisinamas nebuvimas darbe

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Privalomas konsultavimasis su tiesioginiais viršininkais

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

6.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Antrasis vertintojas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

7.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Vertintojo ir vertinamojo pokalbis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

1.      Tarnautojų teismas negali pakeisti įpareigotų vertinti vertinamo asmens darbą asmenų pateikto vertinimo savuoju, nes Sąjungos institucijos turi labai didelę diskreciją vertinti jų pareigūnų darbą. Todėl, išskyrus atvejus, kai buvo neteisingai nustatytos faktinės aplinkybės, padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų arba piktnaudžiauta įgaliojimais, Tarnautojų teismas negali tikrinti administracijos atlikto pareigūno profesinių gebėjimų vertinimo pagrįstumo, jeigu jame yra kompleksinių kokybinių vertinimų, kurių dėl jų pobūdžio negalima objektyviai patikrinti.

(žr. 32 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Cwik prieš Komisiją, T‑96/04, 41 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. vasario 23 d. Sprendimo Faria prieš VRDT, F‑7/09, 44 punktas.

2.      Antrasis vertintojas neprivalo atsižvelgti į Ataskaitų komiteto nuomonę. Todėl dėl minėtos nuomonės ir vertinimo ataskaitos turinio skirtumų ginčijama vertinimo ataskaita galėtų būti panaikinta tik tuo atveju, jeigu Ataskaitų komiteto nuomonėje būtų nurodyta konkrečių aplinkybių, leidžiančių abejoti vertinimo ataskaitoje pateiktų vertinimų teisėtumu arba pagrįstumu. Be to, jeigu skundžiama ataskaita yra pakankamai motyvuota, o komiteto nuomonėje nenurodyta konkrečių aplinkybių, leidžiančių abejoti pirmojo vertintojo pateiktų vertinimų teisėtumu arba pagrįstumu, negali būti reikalaujama, kad antrasis vertintojas papildomai paaiškintų, dėl kokių priežasčių neatsižvelgė į Ataskaitų komiteto rekomendacijas.

(žr. 33 ir 63 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. birželio 12 d. Sprendimo Mellone prieš Komisiją, T‑187/01, 33 punktas; 2003 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Lebedef‑Caponi prieš Komisiją, T‑98/02, 61 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Behmer prieš Parlamentą, F‑124/07, 60 punktas.

3.      Administracija privalo pakankamai ir išsamiai motyvuoti visas vertinimo ataskaitas, kad suteiktų suinteresuotam asmeniui galimybę pateikti pastabas dėl šių motyvų, o šių reikalavimų laikymasis ypač svarbus, kai vertinimas yra blogesnis už ankstesnį vertinimą. Ši pareiga įvykdoma, kai vertintojas konstatuoja, kad vykdydamas konkrečias jam patikėtas užduotis ginčijamoje vertinimo ataskaitoje nagrinėjamu laikotarpiu suinteresuotasis neįrodė išskirtinių gebėjimų. Vertinant, ar vertinimo ataskaita yra pakankamai motyvuota, reikia atsižvelgti į visą informaciją, su kuria atitinkamas pareigūnas buvo supažindintas, o ne tik į minėtoje ataskaitoje pateiktą informaciją.

(žr. 58 ir 61 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Della Pietra prieš Komisiją, T‑1/91, 32 punktas; 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo W prieš Komisiją, T‑78/96 ir T‑170/96, 141 punktas; minėto Sprendimo Mellone prieš Komisiją 27 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Micha prieš Komisiją, T‑50/04, 36 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 10 d. Sprendimo N prieš Parlamentą, F‑93/08, 86 punktas.

4.      Nors pareigūno darbo našumo įvertinimas gali būti geresnis atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis pareigūnas vykdė savo funkcijas, nepaisant aplinkybės, kad dėl nebuvimo darbe dėl ligos jis turėjo mažiau faktinio darbo laiko, minėtas atsižvelgimas nėra automatiškas. Tai yra tik viena iš vertinimo ataskaitos rengėjų galimybių, kuri pareiga tampa tik tada, kai, atsižvelgiant į aplinkybes, tai pateisinama.

Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos svarbios teisinės ir faktinės aplinkybės, nes klausimas, ar vertinimo ataskaitos motyvavimas atitinka konkrečius Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas Todėl tais atvejais, kai vertintojas neturi priežasčių manyti, kad pateisinami vertinamojo nebuvimai darbe galėjo daryti didelę įtaką jo darbo našumui, jam neturi būti priekaištaujama dėl to, kad šios aplinkybės jis nenurodė ir į ją neatsižvelgė vertinimo ataskaitoje.

(žr. 65 ir 66 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. kovo 8 d. Sprendimo Vlachaki prieš Komisiją, T‑277/03, 83 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Sundholm prieš Komisiją, T‑102/08 P, 39 ir 40 punktai.

5.      Kiekvienas vertintojas, siekdamas visiškai įvertinti pareigūno nuopelnus už visą vertinamąjį laikotarpį, turi pateikti klausimų viršininkams, kuriems vadovaujant pareigūnas dirbo ilgą laikotarpį. Asmens nuomonės pateikimas raštu prilyginamas konsultacijai.

(žr. 85 ir 86 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1985 m. kovo 21 d. Sprendimo Turner prieš Komisiją, 263/83, 18 ir 20 punktas.

6.      Iš Tarybos priimtų Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 2 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies matyti, kad, pirma, antrasis vertintojas turi būti pakankamai atitolęs, kad nuspręstų dėl visos bylos, skirtingai nei pirmasis vertintojas, kuris turi būti pakankamai arti pareigūno, kad žinodamas situaciją galėtų įvertinti vertinamojo nuopelnus, ir, antra, rengdamas galutinę vertinimo ataskaitą antrasis vertintojas turi aiškiai remtis minėta ataskaita. Taigi antrojo vertintojo užduotis yra visiškai nešališkai patikrinti pirmojo vertintojo pateiktus vertinimus, todėl manydamas, kad tai tinkama, jis gali paprasčiausia patvirtinti pirmojo vertintojo vertinimą.

(žr. 89 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1983 m. birželio 1 d. Sprendimo Seton prieš Komisiją, 36/81, 37/81 ir 218/81, 20 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Wenning prieš Europolą, F‑114/07, 100 punktas.

7.      Vertinamojo ir vertintojo pokalbis yra pareigūno teisės į gynybą su juo susijusioje vertinimo procedūroje išdava, todėl vertinimo ataskaita negali būti parengta nesuteikus atitinkamam pareigūnui galimybės būti tinkamai išklausytam.

Kalbant apie vertinimo procedūrą, reikia pažymėti, kad pats šio pokalbio pobūdis ir jo tikslas reiškia, kad vertinimo laikotarpiu būtinas tiesioginis vertinamojo ir vertintojo bendravimas. Be tiesioginio vertintojo ir vertinamojo bendravimo, vertinimas neatliktų visų žmogiškųjų išteklių valdymo priemonės ir suinteresuotojo profesinės raidos lydinčiosios priemonės funkcijų. Be to, tik tiesioginis bendravimas gali paskatinti atvirą ir nuodugnų vertintojo ir vertinamojo pokalbį, kad pastarasis galėtų tiksliai įvertinti galimų įvairių nesutarimų pobūdį, priežastis bei reikšmę ir būtų pasiektas geriausias abipusis supratimas.

(žr. 90 ir 93 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Cwik prieš Komisiją, T‑155/03, T‑157/03 ir T‑331/03, 156 punktas; 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Carius prieš Komisiją, T‑173/04, 71 punktas; 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją, T‑27/05, 49 punktas