EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. lapkričio 6 d.
Byla F‑41/06 RENV
Luigi Marcuccio
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Bylos grąžinimas Tarnautojų teismui, panaikinus sprendimą – Invalidumas – Išleidimas į pensiją dėl invalidumo – Invalidumo komisijos sudėtis – Teisėtumas – Sąlygos“
Dalykas: Iš pradžių pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, grąžintas nagrinėti Tarnautojų teismui 2011 m. birželio 8 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu Komisija prieš Marcuccio (T‑20/09 P, toliau – sprendimas grąžinti), kuriuo iš dalies panaikintas 2008 m. lapkričio 4 d. Tarnautojų teismo sprendimas Marcuccio prieš Komisiją (F‑41/06, toliau – pirminis sprendimas) dėl ieškinio, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2006 m. balandžio 12 d. ir kuriuo L. Marcuccio prašė, prima, panaikinti 2005 m. gegužės 30 d. Komisijos sprendimą išleisti jį į pensiją dėl invalidumo ir daug su šiuo sprendimu susijusių aktų ir, antra, priteisti iš Komisijos atlyginti jam nuostolius.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovas padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylose F‑41/06, F‑41/06 RENV ir T‑20/09 P.
Santrauka
1. Pareigūnų ieškiniai – Ieškinio pagrindas, susijęs su asmens nenaudai aktą priėmusio subjekto kompetencijos neturėjimu, esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir motyvacijos stoka – Viešosios tvarkos išlyga
2. Pareigūnai – Su konkrečiu asmeniu susijęs sprendimas – Vidaus administracinis sprendimas – Pareiga nurodyti vidaus teisines nuostatas, taikytinas pavadavimo srityje – Nebuvimas
(EB 253 straipsnis; (Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnis)
3. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komisija – Pareigūno procedūrinės teisės
(Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 ir 9 straipsniai)
4. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komisija – Sudėtis – Teisminė kontrolė – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnis)
5. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komisija – Sudėtis – Pareigūnui atstovaujančio gydytojo atsistatydinimas – Kitų komisijos narių arba institucijos pareiga patikrinti, ar pareigūnas žino apie šį atsistatydinimą – Nebuvimas – Išimtys
(Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnis)
6. Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Lojalumo pareiga – Sąvoka – Apimtis – Pareiga atvykti į invalidumo komisiją jai paprašius
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 21 straipsnis)
7. Pareigūnai – Invalidumas – Kreipimasis į invalidumo komisiją – Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsniu griežtai apribotas įgaliojimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 4 dalis)
8. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komisija – Sudėtis – Gydytojų paskyrimas – Pasirinkimo pakeitimas – Leistinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnis)
9. Pareigūnai – Laikinojo nedarbingumo atostogos – Medicininis patikrinimas – Turinys – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 ir 4 dalys)
10. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komisija – Sudėtis – Teisingumo Teismo pirmininko „ex officio“ paskirto trečiojo gydytojo pakeitimas gydytoju, pasirinktu bendru kitų dviejų gydytojų sutarimu – Leistinumas – Sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnis)
11. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Invalidumo pensija – Invalidumo komisijos galimybė reguliariai tikrinti pareigūno padėties kaitą – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 15 straipsnis)
12. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komisija – Posėdžių slaptumo užtikrinimas – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 26a straipsnis ir 78 straipsnio penkta pastraipa bei II priedo 9 straipsnio antra ir trečia pastraipos)
1. Ieškinio pagrindai, susiję su asmens nenaudai aktą priėmusio subjekto kompetencijos neturėjimu, esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir skundžiamo sprendimo motyvacijos stoka arba nepakankama motyvacija, yra viešosios tvarkos išlyga pagrįsti pagrindai, kuriuos Sąjungos teismas turi nagrinėti ex officio.
(žr. 65 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor prieš Komisiją, C‑386/10 P, 64 punktas.
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Putterie‑De‑Beukelaer, T‑160/08 P, 61 punktas ir nurodyta teismo praktika.
2. Institucija vidaus administraciniame sprendime, jos tarnybų skirtame vienam jos pareigūnų, neturi specialiai pateikti nuorodų į vidaus teisines nuostatas dėl pavadavimo tvarkos ir a fortiori cituoti šių nuostatų turinio.
(žr. 74 punktą)
3. Invalidumo komisijos posėdžiai nėra dėl pareigūno pradėta rungimosi principu pagrįsta administracinė procedūra ir jais taip pat nesiekiama išspręsti administracijos ir jos darbuotojo ginčo. Invalidumo komisijos posėdžių tikslas yra pateikti medicinines išvadas, kuriomis remdamasi administracija galėtų nuspręsti, ar ir kiek atitinkamas pareigūnas turi invalidumą. Dėl to tokiai komisijai išklausant pareigūną netaikomi su teise į gynybą susiję principai.
Tačiau vykstant specialioms administracinėms procedūroms, kaip antai invalidumo nustatymo procedūrai, atitinkamas pareigūnas gali remtis šioms procedūroms būdingomis, todėl nuo teisės į gynybą besiskiriančiomis procedūrinėmis teisėmis.
Taigi invalidumo komisijos posėdžiuose pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnį pareigūno interesams visų pirma atstovauja ir juos gina komisijoje esantis jam atstovaujantis gydytojas. Antra, tai, kad trečiąjį gydytoją skiria du kiekvienos šalies paskirti komisijos nariai bendru sutarimu, o jei nesutariama, jį skiria Teisingumo Teismo pirmininkas, yra nešališkumo garantija dirbant invalidumo komisijai. Trečia, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 9 straipsnį atitinkamas pareigūnas gali pateikti visus jį konsultavusių medikų išvadas ir pažymas.
(žr. 79–81 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1988 m. sausio 19 d. Sprendimo Biedermann prieš Audito rūmus, 2/87, 10 ir 16 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. gegužės 16 d. Sprendimo Skareby prieš Komisiją, F‑42/10, 48 punktas.
4. Dėl vaidmens ir įgaliojimų, suteikiamų invalidumo komisijai esminėmis Pareigūnų tarnybos nuostatų normomis, svarbos Sąjungos teismas turi vykdyti griežtą taisyklių, susijusių su šios komisijos sudarymu ir veiklos teisėtumu, kontrolę. Viena svarbiausių šių taisyklių yra išdėstyta Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnyje ir užtikrina pareigūnui, kad jo teises ir interesus gins komisijoje esantis gydytojas, kuriuo jis pasitiki. Taigi turi būti kruopščiai patikrinama, ar yra sąlygos, pagrindžiančios šio gydytojos skyrimą ex officio, atsižvelgiant ne tik į atitinkamo pareigūno elgesį, bet ir visą Sąjungos teismui pateiktą naudingą informaciją.
(žr. 85 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. kovo 21 d. Sprendimo Otten prieš Komisiją, T‑376/94, 47 punktas.
5. Informacija, kuria per invalidumo nustatymo procedūrą gali pasikeisti pareigūnas ir jam pasirūpinus atstovauti invalidumo komisijoje skirtas gydytojas, ypač dėl skirtojo gydytojo įgaliojimų buvimo ar jų išlaikymo arba šių įgaliojimų vykdymo būdų, priklauso sutartinių santykių ir pasitikėjimo tarp šio gydytojo ir jo atstovaujamo pareigūno sričiai. Todėl, išskyrus rimtų įtarimų ir akivaizdžių įrodymų dėl pranešimų, kuriuos invalidumo komisijos nariai arba kompetentingos institucijos tarnybos gauna tiesiogiai iš ieškovo paskirto gydytojo, faktinės kilmės atvejus, šio gydytojo sprendimas, kuriuo kitiems komisijos nariams pranešama apie pareigūno jam suteiktų įgaliojimų atsisakymą, nesukelia jiems arba institucijos tarnyboms pareigos patikrinti, ar su šiuo sprendimu taip pat supažindintas pareigūnas, kuriam turi atstovauti gydytojas. Esant tokiems sutartiniams ir pasitikėjimo santykiams tarp gydytojo ir jo atstovaujamo pareigūno, iš principo turi būti preziumuojama, kad šis pareigūnas žino apie tokį sprendimą.
(žr. 91 punktą)
6. Tuo atveju, kai invalidumo komisija mano, kad reikia apžiūrėti pareigūną, jis, remdamasis lojalumo ir bendravimo pareigomis, kurios taikomos visiems pareigūnams pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 21 straipsnį, turi parodyti visą reikiamą rūpestingumą atsakyti į kvietimus atvykti į invalidumo komisiją.
(žr. 98 punktą)
7. Tuo atveju, kai pareigūno sudėtos laikinojo nedarbingumo atostogos viršija dvylika mėnesių per trejų metų laikotarpį, kreipimasis į invalidumo komisiją nepriklauso paskyrimų tarnybos diskrecijos sričiai. Priešingai, toks įgaliojimas griežtai apibrėžtas ir jam taikomos Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos.
(žr. 104 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. birželio 16 d. Sprendimo C prieš Tarybą, T‑84/98, 66 punktas.
8. Nei Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnio prasmė, nei esmė neužkerta kelio institucijai arba pareigūnui prireikus pakeisti jiems atstovauti invalidumo komisijoje turinčio gydytojo pasirinkimą, ypač tuomet, kai šis gydytojas nebegali dirbti.
Todėl, kai tai atrodo neišvengiama, su konkrečiais asmenimis susiję paskyrimų tarnybos sprendimai dėl invalidumo komisijos sudėties ratione personae gali būti keičiami bet kuriuo momentu dirbant šiai komisijai.
Taigi laipsniškas vieno ar kelių invalidumo komisijos narių pakeitimas, net visiškas jos sudėties pakeitimas, automatiškai nereiškia, kad ši komisija, ar jos įgaliojimai negalioja, ir nebūtinai reiškia, kad paskyrimų tarnyba atitinkamu metu kreipėsi į dvi skirtingas invalidumo komisijas.
(žr. 119, 120 ir 134 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. lapkričio 23 d. Sprendimo O prieš Komisiją, T‑376/02, 42 punktas.
9. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalį institucijai leidžiama bet kuriuo momentu nurodyti laikinojo nedarbingumo atostogose esančiam pareigūnui pasitikrinti sveikatą, neatsižvelgiant į tai, ar sudaryta šio straipsnio 4 dalyje numatyta invalidumo komisija. Kalbant apie šio patikrinimo turinį, institucijos, kurioje dirba pareigūnas, medicinos tarnyba, atsižvelgdama į jo sveikatos būklę, turi nuspręsti, kokio tipo patikrinimai atrodo esantys reikalingi arba būtini. Tokiam sprendimui dėl jo pobūdžio netaikoma Tarnautojų teismo kontrolė, išskyrus akivaizdžios klaidos atvejus.
(žr. 124 punktą)
10. Tai, kad gydytoją, turintį atstovauti pareigūnui invalidumo komisijoje, skiria Teisingumo Teismo pirmininkas ex officio, nereiškia, kad paskirtas gydytojas neturi dirbti paisydamas atstovaujamo pareigūno interesų. Priešingai, naudodamasis Pareigūnų tarnybos nuostatose numatytomis prerogatyvomis, šis gydytojas dirba paisydamas atstovaujamo pareigūno interesų, todėl turi absoliučią teisę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnio pirmą pastraipą bendru sutarimu su institucijos paskirtu gydytoju skirti trečią gydytoją.
Todėl nuo to momento, kai invalidumo komisijoje pirmasis ir antrasis gydytojai turi pradėti eiti savo pareigas, vienas paisydamas institucijos, kitas – suinteresuotojo pareigūno interesų, reikia pripažinti, kad šie du gydytojai taip pat gali visiškai naudotis Pareigūnų tarnybos nuostatuose jiems suteiktomis prerogatyvomis. Dėl to nuo momento, kai turi prisiimti invalidumo komisijos nario įgaliojimus, šie du gydytojai turi turėti galimybę skirti trečią gydytoją – būtent dėl gero invalidumo komisijos posėdžių darbo, kai nusprendžia išlaikyti jau esantį trečiąjį gydytoją; arba dėl to, kad, pavyzdžiui, jie teikia pirmenybę kitą specializaciją turinčiam gydytojui, bendru sutarimu skirti trečią gydytoją, kuriuo jie pasitiki.
Be to, tai, kad trečią gydytoją skiria Teisingumo Teismo pirmininkas ex officio, yra ne teisminio, o administracinio pobūdžio aktas, dėl kurio pobūdžio nebūtinai pašalinama bet kokia bendro atitinkamų gydytojų susitarimo galimybė. Be to, kaip nurodyta Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnyje, pirmiausia du gydytojai susitaria dėl trečiojo pavardės, o Teisingumo Teismo pirmininkas teisėtai jį skiria tik tuomet, jei nėra bendro dviejų gydytojo susitarimo.
Kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsniu siekiama užtikrinti, kiek galima, kad trečiasis gydytojas turėtų ir institucijos gydytojo, ir suinteresuotojo pareigūno gydytojo pasitikėjimą, iš dviejų invalidumo komisijos narių, turinčių atstovauti atitinkamai institucijai ir suinteresuotajam pareigūnui, šio straipsnio 1 dalyje numatyta teisė bendru sutarimu skirti trečią gydytoją negali būti atimta dėl to, kad jį anksčiau paskyrė Teisingumo Teismo pirmininkas ex officio.
Priešingai, invalidumo komisijos vienabalsiai priimta išvada nebūtų galima a posteriori veiksmingai taisyti galimo pažeidimo, turinčio įtakos šios komisijos sudėties teisėtumui.
(žr. 135, 136 ir 138–141 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: minėto Sprendimo Biedermann prieš Audito rūmus 10 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. birželio 3 d. Sprendimo H prieš Komisiją, T‑196/95, 80 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, F‑47/10, 52 punktas.
11. Pareigūno, kuriam nustatytas nuolatinis visiškas invalidumas, tarnyba tik sustabdoma, o jo padėties institucijose pasikeitimas priklauso nuo to, ar jis vis dar atitinka sąlygas, kuriomis grindžiamas šis invalidumas. Ši padėtis gali būti periodiškai tikrinama.
Todėl invalidumo komisija gali rekomenduoti atitinkamai institucijai atlikti naują pareigūno periodinį patikrinimą po dvejų metų laikotarpio, paskui kasmet, tačiau šis siūlymas paskyrimų tarnybai nėra privalomas.
(žr. 145 ir 146 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Gordon prieš Komisiją, C‑198/07 P, 47 punktas.
12. Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 9 straipsnyje aiškiai atskiriami paskyrimų tarnybai ir atitinkamam pareigūnui pateiktos „komisijos išvados“ (antra pastraipa) ir „komiteto posėdžiai“ (trečia pastraipa), kurie vis dėlto yra ir turi likti „slapti“.
Invalidumo komisijos posėdžių slaptumas paaiškinamas jų pobūdžiu, turiniu ir medicininio pobūdžio poveikiu. Būtent dėl šių priežasčių apie invalidumo komisijos posėdžius nepranešama nei minėtai institucijai, nei atitinkamam pareigūnui. Priešingai, nėra priežasties šios komisijos administracinio arba procedūrinio pobūdžio aktams, kaip antai galutiniam jos balsų pasiskirstymui arba išvadoms, kurias ji priima posėdžių pabaigoje, taikyti medicininės paslapties reikalavimą, ir apie juos galima pranešti paskyrimų tarnybai ir atitinkamam pareigūnui.
(žr. 150 ir 151 punktus)