Language of document : ECLI:EU:F:2012:175

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. gruodžio 5 d.

Byla F‑6/12

Julien Bourtembourg

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Ekspatriacijos išmoka – Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka – Nuolatinis arba įprastas interesų centras – Laikinas apsigyvenimas siekiant baigti studijas – Profesinės veiklos vykdymo vieta – Terminuoti darbo santykiai“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys; juo J. Bourtembourg prašo panaikinti 2011 m. spalio 11 d. Europos Komisijos paskyrimų tarnybos (toliau – AIPN) sprendimą, kuriuo atmestas jo skundas dėl 2011 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimo atsisakyti skirti jam ekspatriacijos išmoką.

Sprendimas: Panaikinti Komisijos sprendimą. Komisija padengia savo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Dalykas – Ekspatriacijos sąvoka – Pareigūnai, turintys paskyrimo valstybės narės pilietybę – Įvairių glaudžių ryšių su šia valstybe prezumpcija – Ginčijimas – Pareigūnui tenkanti įrodinėjimo pareiga

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktas)

2.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Pareigūnai, turintys paskyrimo valstybės narės pilietybę – Nuolatinė gyvenamoji vieta ne paskyrimo valstybėje narėje per referencinį laikotarpį – Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka – Gyvenimas šalyje per du terminuotus laikotarpius stažuojantis ir dirbant pagal terminuotą darbo sutartį – Aplinkybės, kuriomis remiantis negalima preziumuoti nuolatinės gyvenamosios vietos paskyrimo vietoje

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktas)

1.      Ekspatriacijos išmokos paskyrimu siekiama kompensuoti konkrečias išlaidas ir nepalankią padėtį, atsiradusias pareigūnams pradėjus darbą Sąjungoje, jeigu jie dėl šios aplinkybės turėjo perkelti savo gyvenamąją vietą į paskyrimo valstybę ir integruotis naujoje aplinkoje. Ekspatriacijos sąvoka priklauso nuo subjektyvios pareigūno padėties, t. y. nuo jo integracijos laipsnio ir, konkrečiai kalbant, nuo to, ar, nors turi paskyrimo vietos valstybės narės pilietybę, jis faktiškai nutraukė savo socialinius ir profesinius ryšius su minėta valstybe.

Šiuo klausimu Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktas yra pagrįstas prezumpcija, pagal kurią asmens pilietybė yra svarbus įvairių glaudžių ryšių tarp šio asmens ir pilietybės valstybės įrodymas. Teisėtumo prezumpcija, kuri iš esmės taikoma administracijos aktams, ir su pilietybe susieta prezumpcija reiškia, kad ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog jo interesų centras buvo kitoje šalyje per visą referencinį dešimtmečio laikotarpį ir jog neskirusi jam ekspatriacijos išmokos administracija pažeidė minėtą nuostatą.

(žr. 25, 26 ir 29 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1985 m. gegužės 2 d. Sprendimo De Angelis prieš Komisiją, 246/83, 13 punktas; 1986 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Richter prieš Komisiją, 330/85, 6 punktas; 1994 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Magdalena Fernández prieš Komisiją, C‑452/93 P, 20 ir 22 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo B prieš Komisiją, F‑7/06, 39 punktas; 2007 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Kyriazis prieš Komisiją, F‑120/05, 47 ir 48 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.

2.      Ekspatriacijos išmokos srityje nuolatinė gyvenamoji vieta yra vieta, kurioje suinteresuotasis asmuo įkūrė nuolatinį arba įprastą savo interesų centrą, siekdamas stabilumo, turint omenyje, kad pareigūnui, kuris turi paskyrimo vietos pilietybę, to, jog jis čia išlaikė arba įkūrė nuolatinę gyvenamąją vietą, nors ir labai trumpam laikui per referencinį dešimtmečio laikotarpį, pakanka, kad jis prarastų teisę į ekspatriacijos išmoką arba kad jam būtų atsisakyta ją skirti.

Tačiau trumpas gyvenimas paskyrimo šalyje mokslo tikslais iš esmės nereiškia ketinimo čia perkelti savo interesų centro, nebent jei šiuo gyvenimu šalyje, įvertintu atsižvelgiant į kitas svarbias faktines aplinkybes, įrodomas suinteresuotojo asmens tvirtų socialinių ir profesinių ryšių buvimas su šia valstybe.

Be to, nors asmens profesinės veiklos vykdymo vieta yra svarbi nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą, remiantis vien tuo, kad gyventa paskyrimo šalyje per ribotą laikotarpį dirbant pagal terminuotą darbo sutartį, negalima preziumuoti ketinimo čia perkelti įprasto arba nuolatinio interesų centro.

(žr. 28, 36, 39 ir 40 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: minėto Sprendimo Magdalena Fernández prieš Komisiją 22 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Koistinen prieš Komisiją, T‑259/04, 38 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo B prieš Komisiją 38 punktas ir jame nurodyta teismų praktika; 2007 m. rugsėjo 26 d. Nutarties Salvador Roldán prieš Komisiją, F‑129/06, 51 punktas; minėto Sprendimo Kyriazis prieš Komisiją 47 punktas.