TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. birželio 7 d.
Byla F‑64/10
Andreas Mantzouratos
prieš
Europos Parlamentą
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – 2009 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Sprendimas nepaaukštinti – Prieštaravimo dėl teisėtumo priimtinumas – Nuopelnų palyginimas – Akivaizdi vertinimo klaida“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, kuris taikomas EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo A. Mantzouratos prašo panaikinti Europos Parlamento sprendimą nepaaukštinti jo pareigų priskiriant prie AD 13 lygio per 2009 m. pareigų paaukštinimo procedūrą ir sprendimus per tą pačią procedūrą paaukštinti pareigūnų, turinčių mažiau nuopelnų balų nei ieškovas, pareigas.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Ieškinys dėl sprendimo paaukštinti kito pareigūno pareigas – Priimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)
2. Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai
(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punktas)
3. Pareigūnai – Ieškinys – Išankstinis administracinis skundas – Skundo ir ieškinio suderinamumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
4. Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti – Galimybė motyvuoti sprendimą nepaaukštinti pareigų ikiteisminio nagrinėjimo etape – Pasekmės
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa ir 90 straipsnio 2 dalis)
5. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
6. Procesas – Naujų pagrindų pateikimas vykstant procesui – Pagrindas, grindžiamas aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui
(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalis)
7. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
8. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
9. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Sąlygos – Pareigūnas, pasiekęs referencinę ribą – Teisė į automatišką pareigų paaukštinimą – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
10. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Prašymas priimti sprendimą
(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalis)
1. Pareigūnai, kurių pareigos gali būti paaukštintos priskiriant prie konkretaus lygio, iš principo yra asmeniškai suinteresuoti ginčyti sprendimus dėl kitų pareigūnų pareigų paaukštinimo priskiriant prie minėto lygio.
(žr. 15 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gegužės 5 d. Sprendimo Bouillez ir kt. prieš Tarybą, F‑53/08, 80 punktas.
2. Nors Sąjungos teismas negali ex officio remtis bylos šalių nepateiktu ieškinio pagrindu, nebent jis yra privalomojo pobūdžio, jis vis dėlto turi aiškinti ieškovo pateiktus pagrindus labiau atsižvelgdamas į jų esmę, o ne jų teisinį vertinimą, tačiau su sąlyga, kad šie ieškinio pagrindai pakankamai aiškiai išplaukia iš ieškinio. Tačiau, neatsižvelgiant į bet kokį terminologijos klausimą, ieškinio pagrindai turi būti pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Tarnautojų teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio prireikus neprašydamas kitos informacijos.
(žr. 16 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1961 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Fives Lille Cail ir kt. prieš Vykdomąją valdybą, 19/60, 21/60, 2/61 ir 3/61; 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C‑78/03 P, 45 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. vasario 24 d. Sprendimo ADT Projekt prieš Komisiją, T‑145/98, 66 punktas.
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. kovo 26 d. Sprendimo Proges prieš Komisiją, T‑577/08, 21 punktas.
3. Kalbant apie prieštaravimus dėl teisėtumo, net jeigu jie būtų susiję su kitu teisiniu pagrindu nei nurodytasis skunde, pažymėtina, kad jų pripažinimas nepriimtinais dėl atitikties taisyklės pažeidimo sutrikdytų pusiausvyrą tarp ieškovo procesinių teisių apsaugos ir ikiteisminės procedūros tikslo bei būtų neproporcinga ir nepateisinama sankcija pareigūnui. Iš tikrųjų atsižvelgiant į prieštaravimo dėl teisėtumo savaime teisinį pobūdį ir į motyvus, kurie skatina suinteresuotąjį asmenį nustatyti ir nurodyti neteisėtumą, negalima reikalauti, kad skundą pateikiantis pareigūnas ar tarnautojas, kuris gali ir neturėti atitinkamų teisinių žinių, suformuluotų tokį prieštaravimą ikiteisminiame etape, nes antraip kitame etape jo ieškinys būtų nepriimtinas. Juo labiau kad neatrodo, jog ikiteisminiame etape pateikęs prieštaravimą dėl teisėtumo skundo pateikėjas šiame etape galėtų laimėti ginčą, nes nėra tikimybės, kad administracija nuspręstų netaikyti galiojančios nuostatos, kuria galbūt pažeidžiama viršesnė taisyklė, tik dėl to, kad būtų galima neteisminiu būdu išspręsti ginčą.
Tačiau remtis bendro pobūdžio sprendimų neteisėtumu galima tik tuomet, jei yra tiesioginis teisinis ryšys tarp skundžiamo akto ir šių bendro pobūdžio sprendimų. Remiantis prieštaravimu dėl teisėtumo galima atskirai kelti klausimą tik dėl reglamentuojamųjų aktų, kurie sudaro ieškovo prašomo panaikinti sprendimo teisinį pagrindą, galiojimo.
Taigi siekiant nustatyti, ar ieškovo prieštaravimas dėl teisėtumo yra priimtinas, reikia nustatyti, koks yra teisinis pagrindas, kuriuo pagrįstas skundžiamas aktas. Šiuo atžvilgiu tai, kad yra tiesioginis teisinis ryšys tarp individualaus skundžiamo akto ir bendro pobūdžio akto, gali kilti iš konstatavimo, kad skundžiamas aktas iš esmės pagrįstas akto, kurio teisėtumas ginčijamas, nuostata, net jei formaliai ji nėra jo teisinis pagrindas. Kai sprendimu atmesti skundą Paskyrimų tarnyba iš esmės atmeta visus ieškovo argumentus, pateiktus prieštaravimui dėl akto teisėtumo pagrįsti, šis aktas įprastai yra nagrinėjamo sprendimo teisinis pagrindas.
(žr. 22, 25 ir 26 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, 36 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. spalio 26 d. Sprendimo Reinarz prieš Komisiją, T‑6/92 ir T‑52/92, 56 ir 57 punktai; 2004 m. balandžio 22 d. Sprendimo Schintgen prieš Komisiją, T‑343/02, 25 punktas; 2007 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Ianniello prieš Komisiją, T‑308/04, 33 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Mandt prieš Parlamentą, F‑45/07, 121 punktas.
4. Administracija gali motyvuoti sprendimą nepaaukštinti pareigų ikiteisminio nagrinėjimo etape. Tačiau kai administracija pasinaudoja šia galimybe, ji atima iš suinteresuotųjų pareigūnų galimybę pateikti skundą žinant skundžiamo sprendimo motyvus ir todėl atitinkamai išdėstyti argumentus. Todėl situacijoje, kai pareigūnas sužino sprendimo motyvus tik skundo atmetimo etape, jo atžvilgiu negalima remtis skundo ir ieškinio atitikties principu.
(žr. 23 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Hau prieš Parlamentą, F‑125/07, 24 punktas.
5. Europos Parlamente nuopelnų balai, išskyrus generaliniam sekretoriui skiriamus balus, neskiriami palyginus visus prie to paties lygio priskirtus paaukštinti tinkamus pareigūnus. Dėl to administracija negali paaukštinti pareigūno pareigų remdamasi tik šiais paskirtais nuopelnų balais. Vis dėlto trijų nuopelnų balų paskyrimas taikant pakeisto 2005 m. liepos 6 d. Europos Parlamento biuro sprendimo dėl pareigų paaukštinimo ir karjeros formavimo politikos I.3.1 punktą, remiantis pareigūno nuopelnų kasmetiniu vertinimu, gali turėti didelę įtaką vėliau lyginant to paties lygio pareigūnų nuopelnus siekiant paaukštinti jų pareigas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį.
Generalinių direktoratų rekomendavimo kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti tam tikrus kandidatus, be kita ko, gavusius tą patį nuopelnų balų skaičių, neprieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsniui, nes paaukštinti tinkamų pareigūnų skirstymas generaliniuose direktoratuose pagrįstas šių tarnautojų profesinėmis savybėmis. Be to, kriterijus, susijęs su ypatingos svarbos užduočių vykdymu, taip pat neprieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsniui, nes juo pareigūnui, kuriam buvo patikėta sunki ir svarbi užduotis, atlyginama už sudėtingesnį darbą.
Atsakomybės lygio kriterijumi negali būti tik pareigūnui pavaldžių asmenų skaičius arba, apskritai paėmus, atliktų vadovavimo užduočių svarba.
Vis dėlto padalinio vadovo pareigų vykdymas, nors jis negali būti vienintelis paaukštinti tinkamų pareigūnų atsakomybės lygio vertinimo kriterijus, yra reikšmingas kriterijus atliekant lyginamąją analizę, kurią šiuo atžvilgiu turi atlikti Paskyrimų tarnyba.
(žr. 45, 52, 54 ir 55 punktus)
Nuoroda:
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Taryba prieš Stols, T‑175/09 P, 48 punktas.
6. Tarnautojų teismo procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalimi draudžiama pateikti naujų ieškinio pagrindų pirmą kartą pasikeitus pareiškimais, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Analogiškas sprendimas taikomas dėl kaltinimo, pateikto ieškinio pagrindui pagrįsti. Be to, pagal šią nuostatą neatmetama galimybė, kad apie šias aplinkybes sužinota taikant proceso organizavimo priemonę. Galiausiai šioje nuostatoje nustatytas teisės praradimas praleidus terminą tiek, kiek juo apribojama suinteresuotosios bylos šalies galimybė nurodyti bet kokias aplinkybes, kurios būtinos, kad būtų patenkinti jos reikalavimai, turi būti aiškinamas siaurai.
(žr. 48 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. spalio 13 d. Sprendimo Neophytou prieš Komisiją, T‑43/07 P, 75–91 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.
7. Paskyrimų tarnyba, lygindama pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnus, turi didelę diskreciją vertinti, o teismo kontrolė turi būti apribojama klausimu, ar atsižvelgiant į būdus ir priemones, kuriais administracija rėmėsi vertindama, ji veikė neviršydama leistinų ribų ir savo įgaliojimais nesinaudojo akivaizdžiai klaidingai. Taigi teismas negali pakeisti Paskyrimų tarnybos atlikto kandidatų kvalifikacijos ir nuopelnų vertinimo savuoju.
(žr. 63 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Casini prieš Komisiją, T‑132/03, 52 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: minėto Sprendimo Taryba prieš Stols 48 punktas.
8. Administracijai lyginant pareigūnų, tinkamų paaukštinti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, nuopelnus pripažinta diskrecija vertinti ribojama būtinybe atidžiai ir nešališkai atlikti kandidatų palyginimą, atsižvelgiant į tarnybos interesus ir vienodo požiūrio principą. Praktikoje šį palyginimą reikia atlikti remiantis vienodais kriterijais ir panašiais informacijos šaltiniais.
Šiuo atžvilgiu išlaikant veiksmingumą, kuris turi būti pripažintas Paskyrimų tarnybos diskrecijai vertinti, nepaaukštinto pareigūno nuopelnų vertinimo klaida yra akivaizdi, kai ji lengvai suprantama ir ją galima atskleisti remiantis kriterijais, kuriuos teisės aktų leidėjas numatė taikyti sprendimams dėl paaukštinimo.
(žr. 64 ir 65 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Casini prieš Komisiją 53 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Canga Fano prieš Tarybą, F‑104/09, 29–35 punktai.
9. Nors 2005 m. liepos 6 d. Europos Parlamento biuro sprendime dėl pareigų paaukštinimo ir karjeros formavimo politikos numatyta referencinė riba, susieta su vidutine trukme, išreikšta metais, ištarnautais turint atitinkamą lygį, Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje nustatyta, kad pareigos paaukštinamos tik pasirenkant, nes tai negali būti siejama su principu, pagal kurį pareigūnas turi būti paaukštinamas, jei jis nenusižengia, arba su reguliariu karjeros progreso principu, kuris įpareigoja administraciją automatiškai paaukštinti pareigūną vien dėl to, kad jis tam tikrą laiką išdirbo turėdamas konkretų lygį.
(žr. 70 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. vasario 15 d. Sprendimo Barbin prieš Parlamentą, F‑68/09, 90 ir 91 punktai.
10. Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Reikalavimuose pateiktas prašymas priimti tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų neturi būti laikomas prašymu nurodyti bylą pralaimėjusiai šaliai padengti bylinėjimosi išlaidas.
(žr. 76 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. liepos 10 d. Nutarties Maniscalco prieš Komisiją, F‑141/07, 30–33 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.