TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. kovo 19 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – 5 punktas – Sąvoka „paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai“ – Darbdaviui teisės aktuose nustatyto termino, per kurį reikia galutinai įdarbinti į darbo vietą, kurią laikinai užima pagal terminuotą darbo sutartį įdarbintas darbuotojas, nesilaikymas – Darbo santykių implicitinis pratęsimas daug metų iš eilės – Pagal du paskyrimus paeiliui pagal terminuotą darbo sutartį dirbančio darbuotojo užimama ta pati darbo vieta – Paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų terminuotų darbo santykių atnaujinimą pateisinančių „objektyvių priežasčių“ sąvoka – Nacionalinės teisės aktuose numatytų įdarbinimo priežasčių paisymas – Konkretus patikrinimas, iš kurio matyti, kad terminuoti darbo santykiai paeiliui atnaujinami siekiant patenkinti nuolatinius ir ilgalaikius su personalu susijusius darbdavio poreikius – Priemonės, skirtos išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius, ar prireikus už tai bausti – Atrankos, skirtos galutinai įdarbinti į darbo vietas, kurias laikinai užima pagal terminuotas darbo sutartis įdarbinti darbuotojai – Pagal terminuotą darbo sutartį įdarbintų darbuotojų statuso pakeitimas į „pagal neterminuotą sutartį dirbančius nenuolatinius darbuotojus“ – Darbuotojui skiriama išeitinė išmoka, lygiavertė tai, kuri mokama neteisėto atleidimo iš darbo atveju – Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis taikytinumas, nepaisant to, kad darbuotojas sutiko dėl paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimo – 5 punkto 1 dalis – Nacionalinių teismų pareigos netaikyti prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų nebuvimas“

Sujungtose bylose C‑103/18 ir C‑429/18

dėl Juzgado Contencioso-Administrativo no 8 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 8, Ispanija) ir Juzgado Contencioso-Administrativo no 14 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 14, Ispanija) 2018 m. sausio 30 d. ir birželio 8 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2018 m. vasario 13 d. ir birželio 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

Domingo Sánchez Ruiz (C‑103/18),

Berta Fernández Álvarez ir kt. (C‑429/18)

prieš

Comunidad de Madrid (Servicio Madrileño de Salud)

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev (pranešėjas), teisėjai P. G. Xuereb, T. von Danwitz, N. Piçarra ir A. Kumin,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė L. Carrasco Marco, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. gegužės 15 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        D. Sánchez Ruiz, atstovaujamo procurador de los Tribunales J. M. Ruiz de la Cuesta Vacas ir advokato F. J. Araúz de Robles Dávila,

–        B. Fernández Álvarez ir kt., atstovaujamų advokato F. J. Araúz de Robles Dávila,

–        Comunidad de Madrid (Servicio Madrileño de Salud), atstovaujamos letrados L. J. García Redondo ir A. Serrano Patiño,

–        Ispanijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos S. Jiménez García ir A. Gavela Llopis, vėliau – S. Jiménez García,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos N. Ruiz García, M. van Beek ir J. Rius,

susipažinęs su 2019 m. spalio 17 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) 2 straipsnio pirmos pastraipos ir šios direktyvos priede pateikiamo 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas) 5 punkto išaiškinimo.

2        Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus: byloje C‑103/18 – Domingo Sánchez Ruiz ginčą su Comunidad de Madrid (Servicio Madrileño de Salud) (Madrido sveikatos priežiūros tarnyba, Ispanija; toliau – Comunidad de Madrid), o byloje C‑429/18 – Berta Fernández Álvarez ir kitų keturių darbuotojų ginčą su ta pačia tarnyba. Comunidad de Madrid buvo įdarbinusi visus šiuos asmenis. Ginčai kilo dėl šių asmenų pripažinimo nuolatiniais statutiniais darbuotojais arba panašų statusą turinčiais valstybės tarnautojais, kuriems taikytini pastovumo ir darbo vietos stabilumo principai.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Direktyvos 1999/70 septynioliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad: „ši direktyva leidžia valstybėms narėms pačioms apibrėžti bendrajame susitarime vartojamas, bet jame konkrečiai neapibūdintas sąvokas, pagal jų nacionalinę teisę ar praktiką ir ši nuostata taip pat taikoma kitoms socialinės politikos direktyvoms, kuriose vartojamos panašios sąvokos, jeigu jos atitinka bendrojo susitarimo turinį“.

4        Kaip išdėstyta Direktyvos 1999/70 1 straipsnyje, šios direktyvos tikslas yra „įgyvendinti Bendrąjį susitarimą <…>, sudarytą <…> tarp bendrųjų skirtingų pramonės šakų organizacijų ([Europos profesinių sąjungų konfederacijos] (ETUC), [Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos] (UNICE) ir [Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro] (CEEP)) ir pateikiamą šios direktyvos priede“.

5        Šios direktyvos 2 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtina nuostatas, būtinas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis[, ir] privalo imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai. <…>“

6        Pagal Bendrojo susitarimo 1 punktą šio susitarimo tikslas yra, pirma, pagerinti darbo pagal terminuotas darbo sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir, antra, sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.

7        Bendrojo susitarimo 5 punkte „Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“ nurodyta:

„1.      Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:

a)      objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą;

b)      maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę;

c)      tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.

2.      Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai tam tikrais atvejais nustato, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar [terminuoti darbo] santykiai:

a)      laikomi „sudarom[omis] ar nustatomais paeiliui“;

b) l      aikomi neterminuotomis sutartimis ar [neterminuotais] santykiais.“

 Ispanijos teisė

8        Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2003 m. gruodžio 16 d. Ley estatal 55/2003 del Estatuto Marco del personal estatutario de los servicios de salud (Įstatymas Nr. 55/2003 dėl bendrojo sveikatos priežiūros tarnybų statutinių darbuotojų statuto; toliau – Bendrasis statutas) (BOE, Nr. 301, 2003 m. gruodžio 17 d., p. 44742) 8 straipsnyje „nuolatinis statutinis darbuotojas“ apibrėžiamas kaip „darbuotojas, kuris, laimėjęs atitinkamą atranką, paskiriamas nuolat eiti šias pareigas“.

9        Bendrojo statuto 9 straipsnyje numatyta:

„1.       Kilus būtinybei, skubos atveju arba siekiant įgyvendinti laikinojo, pagalbinio arba išimtinio pobūdžio programas, sveikatos priežiūros tarnybos gali skirti laikinuosius statutinius darbuotojus.

Laikinieji statutiniai darbuotojai gali būti paskiriami eiti laikinas, pagalbines arba pakaitines pareigas.

2.      Paskyrimo terminuotam laikui tvarka taikoma siekiant laikinai priimti į sveikatos priežiūros centruose ar tarnybose esančią laisvą darbo vietą, kai reikia atlikti atitinkamas funkcijas.

Terminuotam laikui įdarbintas statutinis darbuotojas atleidžiamas iš pareigų, kai pagal įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytą procedūrą į atitinkamą darbo vietą paskiriamas nuolatinis darbuotojas arba kai tokia darbo vieta panaikinama.

3.      Pagalbinio darbuotojo paskyrimas galimas tokiais atvejais:

a)      turi būti užtikrintas laikinojo, pagalbinio ar išimtinio pobūdžio paslaugų teikimas;

b)      būtina užtikrinti sveikatos priežiūros centrų nuolatinę ir tęstinę veiklą;

c)      turi būti užtikrintas papildomų paslaugų teikimas dėl įprasto darbo laiko sutrumpinimo.

Pagalbinis statutinis darbuotojas atleidžiamas iš pareigų, kai įvykdomos jo paskyrimo akte numatytos sąlygos ar baigiasi šiame akte aiškiai nustatytas paskyrimo terminas arba kai panaikinamos funkcijos, kurios buvo tokio paskyrimo pagrindas.

Jeigu per dvejų metų laikotarpį asmuo daugiau kaip du kartus paskiriamas eiti tas pačias pareigas ir eina jas iš viso 12 mėnesių ar ilgiau, reikia išnagrinėti tokio paskyrimo priežastis, kad prireikus būtų galima nustatyti, ar atitinkamame centro skyriuje turi būti įsteigtas nuolatinis etatas.

4.      Pakaitinis darbuotojas paskiriamas, kai būtina užtikrinti nuolatinių arba laikinųjų darbuotojų pareigų atlikimą per atostogas, poilsio dienas ir dėl kitokio laikinojo pobūdžio nebuvimo, kai turi būti išsaugoma darbo vieta.

Pakaitinio statutinio darbuotojo paskyrimas baigiasi, kai asmuo, kuris buvo pakeistas, grįžta į darbą arba kai toks asmuo praranda teisę grįžti į tą pačią darbo vietą ar eiti tas pačias pareigas.“

10      Ley del Estatuto de los Trabajadores (Įstatymas dėl valstybės tarnybos pagrindų statuto) konsoliduotos redakcijos, patvirtintos Real Decreto Legislativo 5/2015, de 23 de octubre (2015 m. spalio 30 d. Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 5/2015) (BOE, Nr. 261, 2015 m. spalio 31 d., p. 103105; toliau – Valstybės tarnybos pagrindų statutas), 10 straipsnyje numatyta:

„1.      Laikinieji tarnautojai yra asmenys, kurie dėl aiškiai pagrįstų būtinybės ir skubos motyvų skiriami į šias pareigas vykdyti karjeros tarnautojų funkcijoms vienu iš šių atvejų:

a)      yra laisvų darbo vietų, kurių negali užimti karjeros tarnautojai;

<…>

4.      Šio straipsnio 1 dalies a punkte numatytu atveju laisvos darbo vietos, kurias užėmė laikinieji tarnautojai, įtraukiamos į darbo pasiūlymus finansiniais metais, kuriais jie paskirti arba, jei tai neįmanoma, – kitais finansiniais metais, nebent nusprendžiama tą darbo vietą panaikinti.

<…>“

11      Valstybės tarnybos pagrindų statuto 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Dėl iš biudžeto dotuojamų žmogiškųjų išteklių poreikių, kurie turi būti tenkinami įdarbinant naujus darbuotojus, skelbiami darbo valstybės tarnyboje pasiūlymai arba imamasi kitos panašios personalo poreikio tenkinimo valdymo priemonės; tai reiškia, kad turi būti vykdomos atitinkamos atrankos į numatytas darbo vietas (iki 10 % papildomų vietų) procedūros ir nustatomas maksimalus terminas pranešimams paskelbti. Bet kuriuo atveju darbo valstybės tarnyboje pasiūlymas ar panaši priemonė turi būti paskelbtas (-a) per nepratęsiamą trejų metų terminą.“

12      Valstybės tarnybos pagrindų statuto ketvirtojoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje nurodyta:

„1.      Viešojo administravimo institucija gali skelbti pranešimus apie konkursą, siekdama skatinti užimti įvairaus lygio ir kategorijų nuolatines darbo vietas, dotuojamas iš biudžeto išteklių ir užimamas laikinųjų tarnautojų ar laikinųjų darbuotojų iki 2005 m. sausio 1 d.

<…>

3.      Egzaminų turinys atitinka procedūras, užduotis ir įprastines funkcijas, susijusias su pranešime apie konkursą nurodyta darbo vieta. Vykstant konkursui, be kitų nuopelnų, gali būti vertinamas tarnybos viešojo administravimo institucijoje laikas ir patirtis, susijusi su pranešime nurodyta darbo vieta.

<…>“

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

 Byla C‑103/18

13      1999 m. lapkričio 2 d. Comunidad de Madrid paskyrė D. Sánchez Ruiz laikinuoju statutiniu darbuotoju vykdyti informatiko pareigas, priskirtas prie „techninių administracijos darbuotojų“ kategorijos, Madrido sveikatos priežiūros tarnyboje.

14      Kadangi ši darbuotojų kategorija buvo panaikinta vykdant teisės aktų reformą, 2011 m. gruodžio 28 d. jo paskyrimas baigėsi. Tą pačią dieną D. Sánchez Ruiz buvo paskirtas laikinuoju statutiniu darbuotoju ir priskirtas prie naujos „informacinių technologijų ir ryšių srities statutinių darbuotojų“ kategorijos, tačiau ir toliau informatiko pareigoms toje pačioje tarnyboje. Suinteresuotasis asmuo niekada neginčijo nei savo pirmojo paskyrimo pabaigos, nei antrojo paskyrimo.

15      1999 m. lapkričio 2 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. paskyrimo aktuose buvo nurodyta, kad D. Sánchez Ruiz buvo įdarbintas kaip laikinasis statutinis darbuotojas laisvai darbo vietai užimti, kad ši darbo vieta bus užimta iki jos panaikinimo arba kol į ją bus paskirtas nuolatinis statutinis darbuotojas ir kad šie įsipareigojimai nesuteikia suinteresuotajam asmeniui teisės tapti šias pareigas einančiu asmeniu, neatsižvelgiant į tai, kiek truks ši situacija.

16      Per visą laikotarpį, kol buvo įdarbintas Comunidad de Madrid, D. Sánchez Ruiz užėmė tą pačią darbo vietą ir nuolat ir nepertraukiamai ėjo tas pačias pareigas. Jis nedalyvavo nė viename 1999–2015 m. surengtame savo specialybės konkurse tam, kad galėtų gauti nuolatinio statutinio darbuotojo statusą.

17      2016 m. gruodžio 21 d. D. Sánchez Ruiz paprašė Comunidad de Madrid pripažinti jam nuolatinio statutinio darbuotojo statusą arba, nepatenkinus šio prašymo, panašų į valstybės tarnautojo, kuriam taikomi pastovumo ir darbo vietos stabilumo principai, statusą, motyvuodamas tuo, kad jis nukentėjo nuo savo darbdavio piktnaudžiavimo, kurį lėmė tai, kad šis su juo paeiliui nustatė terminuotus darbo santykius, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį.

18      Comunidad de Madrid atmetė jos prašymą, nusprendusi, kad toks piktnaudžiavimas suponuoja paeiliui egzistuojančius terminuotus darbo santykius ir kad D. Sánchez Ruiz atveju tai buvo vieni ir tie patys terminuoti darbo santykiai, o antrą kartą į pareigas jis buvo paskirtas dėl teisės aktų reformos darbuotojų kategorijų srityje. Be to, Comunidad de Madrid manė, kad teisė į nuolatinio statutinio darbuotojo statusą iš esmės suteikiama tik atranką praėjusiems asmenims. Taigi pagal Ispanijos teisę neįmanoma, kad, nedalyvavęs tokioje atrankoje, laikinasis statutinis darbuotojas būtų paskirtas nuolatiniu statutiniu darbuotoju. Laikinasis statutinis darbuotojas geriausiu atveju galėtų būti paskirtas „pagal neterminuotą darbo sutartį įdarbintu nenuolatiniu darbuotoju“ į darbo vietą tol, kol ji bus panaikinta arba į ją paskirtas nuolatinis statutinis darbuotojas. Be to, Comunidad de Madrid tvirtino, kad D. Sánchez Ruiz negali pagrįstai remtis tuo, kad jo darbdavys piktnaudžiavo, nes jis neginčijo nei jo darbo vietos panaikinimo, nei paskyrimo į naujas pareigas, nei pranešimo apie konkursą paskelbimo.

19      D. Sánchez Ruiz dėl jo prašymo atmetimo pateikė skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Juzgado Contencioso-Administrativo no 8 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 8, Ispanija).

20      Manydamas, kad Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje kalbama tik apie „paeiliui“ sudaromas terminuotas darbo sutartis ar nustatomus terminuotus darbo santykius, šis teismas klausia, pirma, ar D. Sánchez Ruiz situacijoje buvo vieni ir tie patys terminuoti darbo santykiai, ar, kaip šiame teisme teigė suinteresuotasis asmuo, dveji tokio pobūdžio darbo santykiai.

21      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad suinteresuotasis asmuo buvo įdarbintas dėl Bendrojo statuto 9 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, kad jo darbdavys neįvykdė įsipareigojimų, kylančių iš Valstybės tarnybos pagrindų statuto 10 ir 70 straipsnių, įtraukti D. Sánchez Ruiz laikinai užimamas darbo vietas į darbo pasiūlymus finansiniais metais, kuriais jis buvo paskirtas, arba kitais metais, arba bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per trejus metus po šių metų; galiausiai jis 17 metų laikinai ėjo šias pareigas. Iš to matyti, kad D. Sánchez Ruiz darbo santykiai gali būti laikomi implicitiškai pratęstais daug metų iš eilės, nors ir atrodo, kad tai vieni ir tie patys darbo santykiai.

22      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tai, kad D. Sánchez Ruiz sutiko su šia situacija, nes neginčijo nei savo antrojo paskyrimo neteisėtumo, nei apskritai savo situacijos, gali pateisinti Comunidad de Madrid elgesį, jeigu paaiškėtų, kad pastarosios veiksmai prieštarauja Bendrajam susitarimui, ir taip atimti iš suinteresuotojo asmens teises, kurios jam suteikiamos pagal šį susitarimą. Šiuo klausimu šis teismas pažymi, kad D. Sánchez Ruiz situacija yra stabili; jis ją gali nutraukti, paprašęs paskelbti pranešimą apie laisvą darbo vietą arba sudalyvaudamas konkurse tam, kad įgytų nuolatinio statutinio darbuotojo statusą.

23      Trečia, minėtas teismas nurodo, kad pagal Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudenciją terminuotos darbo sutartys ar terminuoti darbo santykiai gali būti atnaujinami, jeigu toks atnaujinimas atitinka Bendrojo statuto 9 straipsnio 1 dalyje išvardytus įdarbinimo pagrindus. Kadangi viešajam sektoriui būdingas poreikis teikti esmines paslaugas, kurios yra būtinos geram visuomenės funkcionavimui, šioje nuostatoje numatytos sąlygos automatiškai yra įvykdytos ir niekada nebūtų galima daryti išvados, kad buvo piktnaudžiauta sudarant tokias sutartis ar nustatant darbo santykius.

24      Vis dėlto Ispanijos viešajam sveikatos sektoriui jau seniai būdingi iškreipti terminuoti darbo santykiai. Pagal terminuotas sutartis dirbantys darbuotojai vieną po kito palaiko keletą darbo santykių, dirba kiekvieną ar beveik kiekvieną dieną ištisus metus, ir taip daugelį metų, o jų įdarbinimo priežastis išlieka. Šie darbuotojai atlieka tas pačias funkcijas kaip ir nuolatiniai statutiniai darbuotojai. Taigi iš tikrųjų jie įdarbinti tenkinti nuolatinius personalo poreikius. Todėl šioje Ispanijos viešojo sektoriaus šakoje yra struktūrinė problema, pasireiškianti dideliu laikinųjų darbuotojų, kurių indėlis yra esminis tinkamam šio sektoriaus veikimui, procentu, taip pat maksimalaus paeiliui nustatomų terminuotų darbo santykių skaičiaus nebuvimu ir teisės aktuose nustatytos pareigos į laikinai užimtas darbo vietas įdarbinti pagal neterminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus pažeidimu. Iš tiesų maždaug 75 % D. Sánchez Ruiz profesinės kategorijos darbuotojų įdarbinami nustatant terminuotus darbo santykius.

25      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog egzistuoja „objektyvi priežastis“, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, pateisinanti tokių darbo santykių atnaujinimą, jų naudojimas turi ne tik atitikti Bendrojo statuto 9 straipsnio 1 dalyje numatytus įdarbinimo pagrindus, bet ir būti pavienis, susijęs su ypatingomis aplinkybėmis ir nereguliarus.

26      Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Ispanijos teisėje yra priemonių, galinčių užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už jį nubausti.

27      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Ispanijos teisėje nėra jokių paskyrimo laikinuoju statutiniu darbuotoju skaičiaus apribojimų. Be to, jei viešojo sektoriaus darbdavys neįvykdo Valstybės tarnybos pagrindų statuto 10 ir 70 straipsniuose jam nustatytų pareigų, jam negalima taikyti privataus sektoriaus darbdaviui taikomų priemonių. Pagal taikytinus nacionalinės teisės aktų ir teismų praktiką draudžiama įgyti nuolatinių statutinių darbuotojų statusą kitaip nei sėkmingai praėjus atranką.

28      Iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencijos kylanti galimybė laikinųjų statutinių darbuotojų statusą pakeisti į pagal neterminuotą sutartį dirbančių nenuolatinių darbuotojų statusą nėra tinkama priemonė kovoti su piktnaudžiavimu paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius, nes galima panaikinti atitinkamo darbuotojo užimamas pareigas arba nutraukti su jomis susijusius darbo santykius, jeigu į šias pareigas priskiriamas nuolatinis statutinis darbuotojas.

29      Viešojo administravimo institucijos galimybė skatinti užimti laikinųjų tarnautojų ar laikinųjų darbuotojų darbo vietas rengiant egzaminus, numatyta Valstybės tarnybos pagrindų statuto ketvirtojoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje, yra vienintelė priemonė, galinti padėti kovoti su piktnaudžiavimu paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius. Tačiau ši priemonė suvokiama kaip paprasčiausia viešojo sektoriaus darbdavio galimybė ir priklauso tik nuo jo valios.

30      Penkta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagrindinėje byloje nagrinėjami galutiniai administraciniai sprendimai, kaip antai paskyrimai į pareigas, sprendimai dėl tarnybos pasibaigimo ir pranešimai apie konkursus, taip pat pirmosios ir paskutinės instancijos teismų priimti galutiniai sprendimai. Šių administracinių ir teismo sprendimų galutinis pobūdis apsunkina pagal terminuotas sutartis dirbančių darbuotojų galimybes pranešti apie administracijos padarytus pažeidimus ir atitinkamai Direktyva 1999/70 siekiamų tikslų įgyvendinimą. Todėl kyla klausimas, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal Sąjungos teisę reikalaujama peržiūrėti galutinius administracinius ir teismo sprendimus.

31      Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 8 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 8) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar tokia situacija, kaip aprašoma šiuo atveju (kai viešojo sektoriaus darbdavys nesilaiko teisės aktuose numatytų apribojimų laiko atžvilgiu ir leidžia paeiliui [nustatyti kelis laikinus darbo santykius] arba išlaiko [darbo santykių] laikinumą, vietoj pagalbinių statutinių pareigų paskirdamas į statutines laikinąsias ar pakaitines pareigas siekiant, kad būtų užimta laisva darbo vieta ar pakeistas darbuotojas), gali būti suprantama kaip piktnaudžiavimas paeiliui paskiriant į darbo vietą, todėl laikytina situacija, kuri apibūdinta Bendrojo susitarimo 5 punkte?

2.      Ar Bendrojo susitarimo nuostatos atsižvelgiant į veiksmingumo principą turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinius procedūrinius reikalavimus, pagal kuriuos laikinasis darbuotojas turi imtis aktyvių veiksmų ir ginčyti ar skųsti visus atnaujinamus paskyrimus ar pasibaigusius darbo santykius, nes tik taip jis gali pasinaudoti Direktyvos 1999/70 suteikiama apsauga ir reikalauti, kad būtų užtikrintos Europos Sąjungos teisės sistemoje jam įtvirtintos teisės?

3.      Atsižvelgiant į tai, kad viešajame sektoriuje ir teikiant svarbiausias paslaugas poreikis užpildyti laisvas darbo vietas, pakeisti sergančius, atostogaujančius darbuotojus iš esmės yra „nuolatinis“, ir būtina apibrėžti „objektyvios priežasties“ sąvoką, kuria būtų pateisinamas laikinas įdarbinimas:

a)      Ar [Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktui] prieštarauja ir laikytina, kad nėra objektyvios priežasties, kai su laikinuoju darbuotoju be pertrūkių paeiliui [nustatomi laikinieji darbo santykiai], jis dirba kasdien arba beveik kasdien ištisus metus, nuolat paskiriamas arba įdarbinamas, ir tai stabiliai tęsiasi daugelį metų, ir vis galioja jo įdarbinimo pagrindai?

b)      Ar tai turėtų būti suprantama ne kaip laikinas, bet nuolatinis poreikis, todėl į jį neatsižvelgiama kaip į „objektyvią priežastį“, įtrauktą į [Bendrojo susitarimo] 5 punkto 1 [dalies] a [punktą], vadovaujantis aprašytomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad esama daugybė paskyrimų ir įdarbinimų, besitęsiančių daugelį metų, ir tuo, kad yra struktūrinis trūkumas, kurį atspindi nagrinėjamo sektoriaus laikinųjų pareigų procentinė dalis, [ir (arba)] kad į šiuos poreikius paprastai visą laiką reaguojama paskiriant laikinuosius darbuotojus, ir tai iš esmės tampa esminiu viešųjų paslaugų teikimo veiksniu?

c)      Ar reikia suprasti, kad iš esmės siekiant nustatyti, kokia yra didžiausia leistina laikinojo įdarbinimo trukmė, būtina atsižvelgti tik į teisės aktų nuostatų formuluotę, pagal kurią leidžiama įdarbinti šiuos laikinuosius darbuotojus kilus būtinybei, skubos atvejais arba siekiant įgyvendinti laikinojo, pagalbinio arba išimtinio pobūdžio programas, kitaip tariant, kad egzistuotų objektyvi priežastis, laikinųjų darbuotojų įdarbinimas turi atitikti šias išimtines aplinkybes, ir kai jų nebeatitinka, įdarbinimas nebėra pavienis, laikinas ar susijęs su ypatingomis aplinkybėmis ir laikytinas piktnaudžiavimu?

4.      Ar Bendrąjį susitarimą atitinka tai, kad objektyvia priežastimi laikytinas laikinųjų statutinių informatikų įdarbinimas ir jų sutarčių pratęsimas paeiliui, kilus būtinybei, skubos atvejais arba siekiant įgyvendinti laikinojo, pagalbinio arba išimtinio pobūdžio programas, kai šie viešojo sektoriaus darbuotojai pastoviai ir nuolat atlieka įprastas nuolatinių statutinių darbuotojų funkcijas, o darbdavio administracija nenustato didžiausių šio įdarbinimo trukmės ribų ir nevykdo teisės aktuose nustatytų įpareigojimų įdarbinti į šias darbo vietas nuolatinius [statutinius] darbuotojus, taip pat nenustato jokios lygiavertės priemonės siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui nustatant laikinus darbo santykius ir to išvengti vėliau, sudarydama laikinojo darbo sutartis su statutiniais informatikais laikotarpiui, kuris šiuo atveju – 17 metų nepertraukiamos tarnybos?

5.      Ar su Bendrojo susitarimo nuostatomis ir jų aiškinimu, kurį pateikia Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, yra suderinama Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija, pagal kurią objektyvi įdarbinimo priežastis nustatoma atsižvelgiant į įdarbinimo pagrindą ir laikotarpį, nepaisant kitų veiksnių, arba laikoma, kad laikinųjų darbuotojų negalima lyginti su nuolatiniais tarnautojais, atsižvelgiant į tai, kad jiems taikoma skirtinga teisinė tvarka, įdarbinimo sistema, ar į nuolatinių darbuotojų tarnybos pastovumą ir laikinųjų darbuotojų tarnybos laikinumą?

6.      Ar nacionaliniam teismui pripažinus [Comunidad de Madrid] piktnaudžiavimą, susijusį su tuo, kad siekiant patenkinti nuolatinius ir struktūrinius paprastai nuolatinių statutinių darbuotojų teikiamų paslaugų poreikius paeiliui sudarytos darbo sutartys su pagal terminuotas sutartis dirbančiais laikinais statutiniais darbuotojais, ir nacionalinės teisės sistemoje nesant jokios veiksmingos ir atgrasomos priemonės, pagal kurią būtų baudžiama už tokį piktnaudžiavimą ir būtų pašalintos Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmės, Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas kaip nustatantis reikalavimą, kad nacionalinis teismas imtųsi veiksmingų ir atgrasomų priemonių, užtikrinančių Bendrojo susitarimo veiksmingumą, todėl baustų už tokį piktnaudžiavimą ir pašalintų šių Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmes, netaikydamas tam trukdančių nacionalinės teisės nuostatų?

Jeigu atsakymas būtų teigiamas ir, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo argumentus, išdėstytus 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680) 41 punkte:

ar Direktyvoje 1999/70 nustatytus tikslus kaip priemonė užkirsti kelią piktnaudžiavimui pratęsiant laikinus darbo santykius ir už jį bausti bei pašalinti Europos Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes atitiktų laikinų, pagalbinių, pakaitinių darbo santykių pakeitimas į įstatyme nustatytus ilgalaikius darbo santykius, įdarbinant nuolatinį statutinį darbuotoją arba [nenuolatinį] pagal neterminuotą darbo sutartį įdarbintą darbuotoją, kurio darbo santykiai būtų tokie pat stabilūs kaip panašių nuolatinių statutinių darbuotojų?

7.      Ar piktnaudžiavimo vieną po kito nustatant terminuotus darbo santykius atveju, pakeitus įstatymo numatytus terminuotus darbo santykius, užmegztus laisvai darbo vietai užimti, neterminuotais [nenuolatiniais] arba pastoviais darbo santykiais, galima preziumuoti, kad Direktyvos 1999/70 ir jos Bendrojo susitarimo tikslai pasiekiami tik jeigu nuo piktnaudžiavimo nukentėjęs laikinasis statutinis darbuotojas naudojasi tokiomis pačiomis ir lygiomis darbo sąlygomis kaip nuolatiniai statutiniai darbuotojai (socialinės apsaugos, pareigų paaukštinimo, įdarbinimo į laisvas darbo vietas, profesinio mokymo, atostogų, administracinio statuso nustatymo, atostogų dėl ligos ir nebuvimo dėl kitų pateisinamų priežasčių, teisės į pensiją ir darbo santykių nutraukimo, taip pat dalyvaujant konkursuose laisvoms darbo vietoms užimti ir siekiant pareigų paaukštinimo), atsižvelgiant į pastovumo ir darbo vietos stabilumo principus, naudojantis su tuo susijusiomis visomis teisėmis ir pareigomis vienodomis sąlygomis su nuolatiniais statutiniais darbuotojais informatikais?

8.      Ar pagal Sąjungos teisę šiomis apibūdintomis aplinkybėmis reikalaujama peržiūrėti galutinius teismo sprendimus ar administracinius aktus, kai įvykdytos keturios sąlygos, nurodytos 2004 m. sausio 13 d. Sprendime Kühne & Heitz [(C‑453/00, EU:C:2004:17)]: 1) Ispanijos teisėje valstybės institucijos ir teismai turi įgaliojimus peržiūrėti sprendimus, tačiau su apribojimais, dėl kurių ši peržiūra tampa labai sudėtinga arba neįmanoma; 2) ginčijamas sprendimas tapo galutinis dėl galutinės instancijos ar paskutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimo; 3) šis nacionalinio teismo sprendimas grindžiamas Sąjungos teisės aiškinimu, kuris neatitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijos ir priimtas prieš tai nepateikus Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą; ir 4) suinteresuotasis asmuo kreipėsi į administracinę instituciją iš karto po to, kai sužinojo apie šią teismo jurisprudenciją?

9.      Ar nacionaliniai teismai ir Europos teismai, kurie privalo užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veikimą valstybėse narėse, ir bausti pažeidimo atveju, gali ir privalo reikalauti, kad valstybių narių administracinės institucijos savo atitinkamos kompetencijos srityje imtųsi reikiamų priemonių tam, kad būtų panaikintos vidaus teisės nuostatos, nesuderinamos su Sąjungos teise apskritai, ir su Direktyva 1999/70, ypač su Bendruoju susitarimu?“

 Byla C‑429/18

32      B. Fernández Álvarez ir kitos ieškovės dirba Madrido sveikatos priežiūros tarnyboje atitinkamai nuo 12 iki 17 metų kaip laikinos statutinės darbuotojos. Jos ėjo chirurgo-odontologo pareigas ir paeiliui buvo paskirtos į pareigas 82–227 kartus (priklauso nuo konkretaus atvejo).

33      Comunidad de Madrid neįtraukė B. Fernández Álvarez ir kt. laikinai užimtų darbo vietų į darbo pasiūlymą tais metais, kuriais jos buvo paskirtos į pareigas, arba kitais metais, arba bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per trejus metus nuo jų paskyrimo, kaip to reikalaujama pagal Valstybės tarnybos pagrindų statuto 10 ir 70 straipsnius. Per penkiolika metų iki nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo pateikimo dėl odontologų specialistų profesinės kategorijos buvo paskelbtas vienintelis pranešimas apie konkursą, nagrinėjamu atveju – 2015 metais.

34      2016 m. liepos 22 d. B. Fernández Álvarez ir kt. paprašė Comunidad de Madrid pripažinti joms nuolatinių statutinių darbuotojų statusą arba, nepatenkinus šio prašymo, į valstybės tarnautojų, kuriems taikomi pastovumo ir darbo vietos stabilumo principai, panašų statusą, motyvuodamos tuo, kad jų padėtis neatitinka Bendrojo susitarimo reikalavimų.

35      2016 m. rugpjūčio 26 d. Comunidad de Madrid atmetė jų prašymą. 2016 m. lapkričio 23 d. ji taip pat atmetė dėl 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo jų pateiktą administracinį skundą.

36      B. Fernández Álvarez ir kt. apskundė šį sprendimą atmesti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Juzgado Contencioso-Administrativo no 14 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 14, Ispanija). Grįsdamos šį skundą jos tvirtina, kad jų darbdavys piktnaudžiavo nustatydamas terminuotus darbo santykius, siekdamas patenkinti nuolatinius ir struktūrinius poreikius, ir juos atnaujindavo be objektyvios priežasties.

37      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog neginčijama, kad B. Fernández Álvarez ir kt. buvo įdarbintos paeiliui nustatant skirtingo pobūdžio darbo santykius ir kad jų atliekamos funkcijos yra identiškos vykdomoms nuolatinių statutinių darbuotojų. Be to, net jei šie darbo santykiai būtų užmegzti dėl Bendrojo statuto 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, B. Fernández Álvarez ir kt. įdarbinimu buvo siekiama patenkinti su personalu susijusius nuolatinius ir ilgalaikius Comunidad de Madrid poreikius, nes jis kompensuoja struktūrinį odontologų, turinčių nuolatinių statutinių darbuotojų statusą, trūkumą. Iš tiesų tik 38,77 % odontologijos specializacijos profesinės kategorijos darbuotojų įdarbinami kaip nuolatiniai statutiniai darbuotojai.

38      Šiam teismui kyla klausimas, ar Ispanijos teisėje yra priemonių, galinčių užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už jį nubausti. Jis, be kita ko, klausia, ar, atsižvelgiant į B. Fernández Álvarez ir kt. situaciją, atrankos organizavimas ir išeitinės išmokos, mokamos neteisėto atleidimo iš darbo atveju, suteikimas gali būti laikomos tokiomis priemonėmis. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad atrankos organizavimo veiksmingumas ir atgrasomasis pobūdis yra abejotini, nes tai neturėtų jokio neigiamo poveikio pažeidimą padariusiam viešojo sektoriaus darbdaviui. Tačiau išeitinės išmokos, atitinkančios tą, kuri mokama neteisėto atleidimo iš darbo atveju, skyrimas atitinka proporcingumo ir veiksmingumo reikalavimus ir turėtų atgrasomąjį poveikį.

39      Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 14 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 14) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Bendrąjį susitarimą atitinka nacionalinio teismo pateikiamas aiškinimas, kad įdarbindamas [B. Fernández Álvarez ir kt.] pagal terminuotas darbo sutartis viešojo sektoriaus darbdavys piktnaudžiauja, nes įvairių formų įdarbinimo sutartis (visos jos terminuotosios) naudoja tam, kad pastoviai ir nuolat būtų vykdomos įprastos nuolatinių statutinių darbuotojų funkcijos, [ir] siekdamas ištaisyti struktūrinius trūkumus ir patenkinti poreikius, kurie faktiškai yra ne laikini, bet nuolatiniai ir ilgalaikiai[;] dėl to aprašyto įdarbinimo pagal terminuotas darbo sutartis negalima pateisinti remiantis objektyvia priežastimi pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, nes toks terminuotų darbo [santykių] nustatymas tiesiogiai draudžiamas pagal Bendrojo susitarimo preambulės antrą pastraipą ir šio susitarimo bendrosios dalies 6 bei 8 punktus, kadangi nėra susiklosčiusios aplinkybės, dėl kurių šios terminuotosios darbo sutartys būtų pateisinamos?

2.      Ar Bendrąjį susitarimą atitinka nacionalinio teismo pateikiamas aiškinimas, pagal kurį įprastos atrankos, atitinkančios aprašytus ypatumus, organizavimas, nėra sankcijai lygiavertė priemonė ir negali būti laikomas sankcija, nes jis neproporcingas padarytam pažeidimui, dėl kurio nutraukiami pagal terminuotą darbo sutartį dirbančio darbuotojo darbo santykiai (taip neįgyvendinami [Direktyvos 1999/70] tikslai ir ilgam įtvirtinama situacija, nepalanki laikiniesiems statutiniams darbuotojams), taip pat negali būti laikomas veiksminga priemone, nes darbdavys dėl šio atrankos organizavimo nepatiria jokios žalos ir tokia atranka neatlieka jokios atgrasomosios funkcijos, todėl neatitinka šios direktyvos 2 straipsnio pirmos pastraipos, nes ji neužtikrina, kad Ispanijos valstybė pasiektų minėtoje direktyvoje nustatytus rezultatus?

3.      Ar Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmą pastraipą ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą [Pérez López (C‑16/15, EU:C:2016:679)] atitinka nacionalinio teismo pateikiamas aiškinimas, pagal kurį atrankos organizavimas, laisvai konkuruojant, nėra tinkama sankcija siekiant nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, nes Ispanijos teisės aktuose nenustatytas veiksmingas ir atgrasantis sankcijų mechanizmas, dėl kurio būtų nutrauktas piktnaudžiavimas skiriant laikinus statutinius darbuotojus, ir pagal šiuos teisės aktus neleidžiama į sukurtas nuolatines darbo vietas priimti nuo piktnaudžiavimo nukentėjusių darbuotojų, todėl šių darbuotojų padėtis išlieka nestabili?

4.      Ar yra tinkamas šio teismo aiškinimas, kad nuo piktnaudžiavimo nukentėjusio laikinojo darbuotojo perkvalifikavimas į „pagal neterminuotą sutartį dirbantį nenuolatinį“ darbuotoją nėra veiksminga sankcija, nes darbo santykius su tokį statusą turinčiu darbuotoju galima nutraukti į jo darbo vietą priėmus kitą asmenį pagal surengtą atranką arba panaikinus darbo vietą, todėl toks perkvalifikavimas neatitinka Bendrojo susitarimo, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui nustatant terminuotus darbo [santykius], nes neįgyvendinama Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirma pastraipa, kiek tai susiję su tuo, kad būtina užtikrinti, jog Ispanijos valstybė pasiektų toje pastraipoje nustatytus rezultatus?

Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjamu atveju reikia pakartoti toliau pateiktus klausimus, kuriuos <…> Juzgado de lo Contencioso-Administrativo n. 8 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 8) [pateikė byloje C‑103/18]:

5.      Ar nacionaliniam teismui pripažinus [Comunidad de Madrid] piktnaudžiavimą, susijusį su tuo, kad siekiant patenkinti nuolatinius ir struktūrinius paprastai nuolatinių statutinių darbuotojų teikiamų paslaugų poreikius paeiliui sudarytos darbo sutartys su pagal terminuotas sutartis dirbančiais laikinais statutiniais darbuotojais, ir nacionalinės teisės sistemoje nesant jokios veiksmingos ir atgrasomos priemonės, pagal kurią būtų baudžiama už tokį piktnaudžiavimą ir būtų pašalintos Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmės, Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas kaip nustatantis reikalavimą, kad nacionalinis teismas imtųsi veiksmingų ir atgrasomų priemonių, užtikrinančių Bendrojo susitarimo veiksmingumą, todėl baustų už tokį piktnaudžiavimą ir pašalintų šių Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmes, netaikydamas tam trukdančių nacionalinės teisės nuostatų?

Jeigu atsakymas būtų teigiamas ir, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo argumentus, išdėstytus 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680) 41 punkte:

Ar Direktyvoje 1999/70 nustatytus tikslus kaip priemonė užkirsti kelią piktnaudžiavimui pratęsiant laikinus darbo santykius ir už jį bausti bei pašalinti Europos Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes atitiktų laikinų, pagalbinių, pakaitinių darbo santykių pakeitimas į įstatyme nustatytus ilgalaikius darbo santykius, įdarbinant nuolatinį statutinį darbuotoją arba [nenuolatinį] pagal neterminuotą darbo sutartį įdarbintą darbuotoją, kurio darbo santykiai būtų tokie pat stabilūs kaip panašių nuolatinių statutinių darbuotojų, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės teisės aktuose absoliučiai draudžiama viešajame sektoriuje paeiliui nustatytus terminuotus darbo [santykius] pakeisti į neterminuotus darbo [santykius] ir nėra kitų veiksmingų priemonių siekiant išvengti piktnaudžiavimo paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius ir, jei reikia, už jį nubausti?

6.      Ar piktnaudžiavimo vieno po kito nustatomų terminuotų darbo santykių atveju, pakeitus įstatymo numatytus terminuotus darbo santykius, užmegztus laisvai darbo vietai užimti, neterminuotais [nenuolatiniais] arba pastoviais darbo santykiais, galima preziumuoti, kad Direktyvos 1999/70 ir jos Bendrojo susitarimo tikslai pasiekiami tik jeigu nuo piktnaudžiavimo nukentėjęs laikinasis statutinis darbuotojas naudojasi tokiomis pačiomis ir lygiomis darbo sąlygomis kaip nuolatiniai statutiniai darbuotojai (socialinės apsaugos, pareigų paaukštinimo, įdarbinimo į laisvas darbo vietas, profesinio mokymo, atostogų, administracinio statuso nustatymo, atostogų dėl ligos ir nebuvimo dėl kitų pateisinamų priežasčių, teisės į pensiją ir darbo santykių nutraukimo, taip pat dalyvaujant konkursuose laisvoms darbo vietoms užimti ir siekiant pareigų paaukštinimo), atsižvelgiant į pastovumo ir darbo vietos stabilumo principus, naudojantis su tuo susijusiomis visomis teisėmis ir pareigomis vienodomis sąlygomis su nuolatiniais statutiniais darbuotojais?

7.      Ar Direktyvos 1999/70 tikslus atitinka priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir pašalinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes tuo atveju, kai darbdavys darbuotojui neužtikrina stabilumo – nenustato išeitinės išmokos, panašios į tą, kuri mokama neteisėto atleidimo iš darbo atveju, ir taikomos kaip tinkama, proporcinga, veiksminga ir atgrasoma sankcija, prireikus atsižvelgiant į tai, kad įdarbinant pagal terminuotą darbo sutartį yra piktnaudžiaujama siekiant patenkinti nuolatinius poreikius (be objektyvios priežasties, kai įdarbinimas nėra skubus ir nėra būtinos jį pateisinančios priežasties), ir nacionalinėje teisėje nėra numatyta sankcijų ar veiksmingų apribojimų?“

 Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį

40      Po to, kai generalinė advokatė pateikė savo išvadą, 2019 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo B. Fernández Álvarez ir kt. prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.

41      Grįsdamos savo prašymą B. Fernández Álvarez ir kt. iš esmės teigia, kad generalinės advokatės išvada grindžiama klaidomis, kurios turi būti ištaisytos, ir joje yra teiginių, dėl kurių šalys nepateikė nuomonės, arba ji prieštarauja tam, ką jos pripažino. Pirma, žalos atlyginimas tarnautojams, nukentėjusiems dėl piktnaudžiavimo paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius, kurį generalinė advokatė minėjo savo išvados 75–78 punktuose, Ispanijos teisėje neegzistuoja. Be to, veiksmingos ir atgrasančios sankcijos mechanizmo, kurį generalinė advokatė nurodė savo išvados 77 punkte, taip pat nėra, nes pagal šią teisę neleidžiama skirti baudos administracinėms institucijoms. Be to, generalinės advokatės išvados 85 punkte, atrodo, išreikšta pozicija, kad, nesant kitų priemonių, terminuoti darbo santykiai į neterminuotus darbo santykius turi būti pakeisti laikantis tinkamos procedūros, siekiant aiškiai nustatyti paskyrimo tvarką, yra nauja aplinkybė, ir būtina, kad šalys turėtų galimybę pateikti savo nuomonę šiuo klausimu. Galiausiai generalinė advokatė savo išvados 82 punkte nustatė naują faktą, kurio nepatvirtina pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, kai nusprendė, kad Comunidad de Madrid laikiniesiems tarnautojams, kurie nukentėjo nuo piktnaudžiavimo paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius, negali būti užtikrintas darbo vietos stabilumas, nes per atranką jie neįrodė savo nuopelnų ir tinkamumo.

42      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei ši išvada, nei ją pagrindžiantys generalinio advokato motyvai (2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimo College Pension Plan of British Columbia, C‑641/17, EU:C:2019:960, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43      Taip pat reikia pažymėti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir jo Procedūros reglamente šalims ir šio statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimus į generalinio advokato išvadą. Šalies ar tokio suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimo College Pension Plan of British Columbia, C‑641/17, EU:C:2019:960, 40 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

44      Iš to išplaukia, kad B. Fernández Álvarez ir kt. prašymas, kiek juo siekiama atnaujinti žodinę proceso dalį, kad jos galėtų atsakyti į generalinės advokatės išvadoje pateiktą nuomonę, turi būti atmestas.

45      Pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

46      Vis dėlto reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kiek tai susiję su nacionalinės teisės sistemos nuostatų aiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi remtis sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nurodytu vertinimu, o aiškinti valstybės narės vidaus teisę nepriklauso jo kompetencijai (2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimo College Pension Plan of British Columbia, C‑641/17, EU:C:2019:960, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47      Nutartyse pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą yra reikalinga informacija apie Ispanijos teisės nuostatas ir konkrečiai apie Ispanijos tarnautojams taikomas nuostatas, kuriomis Teisingumo Teismas turės remtis.

48      Taigi Teisingumo Teismas, išklausęs generalinę advokatę, mano, jog turi visą informaciją, būtiną atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų klausimus.

49      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo byloje C‑103/18

50      Pirmuoju klausimu byloje C‑103/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo patikslinti sąvoką „paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai“, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą.

51      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas susijęs su tuo, kad nagrinėjamu atveju Comunidad de Madrid įdarbino D. Sánchez Ruiz pagal terminuotus darbo santykius į laisvą darbo vietą iki kol ji bus galutinai užimta, kad šis darbdavys nesilaikė Ispanijos teisės aktuose numatyto termino, skirto suorganizuoti atrankai, kad būtų galutinai įdarbinta į šias pareigas, ir kad šie darbo santykiai tęsėsi daug metų. Be to, iš šios nutarties matyti, kad šiomis aplinkybėmis reikia manyti, jog suinteresuotojo asmens darbo santykiai buvo implicitiškai pratęsiami daug metų iš eilės. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad nors Comunidad de Madrid 1999 m. lapkričio mėn. ir 2011 m. gruodžio mėn. du kartus paskyrė D. Sánchez Ruiz į pareigas, jis nepertraukiamai užėmė tą pačią darbo vietą ir nuolat ir nepertraukiamai ėjo tas pačias pareigas pas tą patį darbdavį.

52      Iš to matyti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima situaciją, kai darbuotojas, su kuriuo buvo nustatyti terminuoti darbo santykiai, t. y. iki tol, kol į jo užimtą laisvą darbo vietą bus galutinai įdarbinta, pagal kelis paskyrimus nenutrūkstamą laikotarpį dirbo toje pačioje darbo vietoje daugelį metų ir nuolat ir nepertraukiamai ėjo tas pačias pareigas, kai besitęsiantis šio darbuotojo išlaikymas šioje laisvoje darbo vietoje yra pasekmė to, kad darbdavys neįvykdė jam pagal teisės aktus numatytos pareigos per nustatytą terminą suorganizuoti atranką, skirtą galutinai įdarbinti į minėtą laisvą darbo vietą, ir kai dėl šios aplinkybės jo darbo santykiai implicitiškai buvo pratęsiami daug metų iš eilės.

53      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrojo susitarimo 5 punkto tikslas yra įgyvendinti vieną iš šiuo susitarimu siekiamų tikslų, t. y. apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu, įtvirtinant tam tikras minimalios apsaugos nuostatas, skirtas, kad būtų išvengta pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų padėties neapibrėžtumo (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54      Kaip matyti iš Bendrojo susitarimo preambulės antros pastraipos ir jo bendrosios dalies 6 ir 8 punktų, darbo stabilumas suprantamas kaip svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas, o terminuotos darbo sutartys darbdavių ir darbuotojų poreikius gali tenkinti tik tam tikromis aplinkybėmis (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55      Taigi siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį valstybės narės įpareigojamos imtis bent vienos iš joje nurodytų veiksmingų ir privalomų priemonių tais atvejais, kai jų vidaus teisėje nėra lygiaverčių teisinių priemonių (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56      Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis taikoma tik esant paeiliui sudarytoms terminuotoms darbo sutartims ar nustatytiems terminuotiems darbo santykiams (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C‑144/04, EU:C:2005:709, 41 ir 42 punktus; 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 45 punktą ir 2020 m. sausio 22 d. Sprendimo Baldonedo Martín, C‑177/18, EU:C:2020:26, 70 punktą).

57      Bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalies a punkte valstybėms narėms ir (arba) socialiniams partneriams iš esmės paliekama diskrecija nustatyti, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai laikomi sudaromais ar nustatomais „paeiliui“ (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 81 punktą; 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 79 punktą ir 2020 m. sausio 22 d. Sprendimo Baldonedo Martín, C‑177/18, EU:C:2020:26, 71 punktą).

58      Nors tokia nuoroda į nacionalinės valdžios institucijas apibrėžiant konkrečias sąvokos „paeiliui“, kaip ji suprantama pagal Bendrąjį susitarimą, taikymo sąlygas paaiškinama rūpesčiu išsaugoti nacionalinės teisės aktų įvairovę nagrinėjamoje srityje, vis dėlto svarbu priminti, kad taip valstybėms narėms palikta diskrecija nėra neribota, nes ji jokiu atveju negali būti tokia plati, kad būtų paneigiamas Bendrojo susitarimo tikslas ar veiksmingumas. Konkrečiai tariant, nacionalinės valdžios institucijos šia diskrecija negali naudotis taip, kad dėl to susiklostytų situacija, kai atsiranda piktnaudžiavimų, ir taip prieštaraujama šiam tikslui (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 82 punktas).

59      Valstybės narės privalo užtikrinti pagal Sąjungos teisę nustatytą rezultatą, kaip tai išplaukia ne tik iš SESV 288 straipsnio trečios pastraipos, bet ir iš Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmos pastraipos, siejamos su jos septyniolikta konstatuojamąja dalimi (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 68 punktą).

60      Šio sprendimo 58 punkte nurodytos valstybėms narėms suteiktos diskrecijos ribos ypač taikytinos tokiai esminei sąvokai, kaip paeiliui nustatyti darbo santykiai, kuri yra lemiama apibrėžiant pačią nacionalinių nuostatų, skirtų įgyvendinti Bendrajam susitarimui, taikymo apimtį (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 83 punktą).

61      Vis dėlto, kaip savo išvados 44 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, išvada, kad nėra paeiliui nustatytų terminuotų darbo santykių, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą, remiantis vien tuo, kad atitinkamas darbuotojas, nors ir buvo kelis kartus paskirtas į pareigas, nenutrūkstamai toje pačioje darbo vietoje dirbo daugelį metų ir nuolat ir nepertraukiamai ėjo tas pačias pareigas, kai besitęsiantis šio darbuotojo išlaikymas laisvoje darbo vietoje pagal terminuotus darbo santykius yra pasekmė to, kad darbdavys neįvykdė jam teisės aktuose numatytos pareigos per nustatytą terminą surengti atranką, skirtą galutinai įdarbinti į tą laisvą darbo vietą ir kad dėl šios aplinkybės jo darbo santykiai implicitiškai buvo pratęsiami metai iš metų, gali paneigti Bendrojo susitarimo dalyką, sutrukdyti pasiekti jo tikslą ir sudaryti kliūčių jo veiksmingumui.

62      Iš tiesų tokia siaura sąvokos „paeiliui sudaromi terminuoti darbo santykiai“ apibrėžtis leistų daug metų darbuotojus įdarbinti neapibrėžtam laikui (pagal analogiją žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 85 punktą).

63      Tokia siaura apibrėžtis taip pat keltų pavojų, kad ne tik daugelio terminuotų darbo santykių atveju nebus galima pasinaudoti Direktyva 1999/70 ir Bendruoju susitarimu siekiama suteikti darbuotojų apsauga, nes didžioji dalis jais siekiamų tikslų praras prasmę, bet ir darbdaviai galėtų piktnaudžiauti nustatydami tokius santykius, siekdami patenkinti su personalu susijusius nuolatinius ir ilgalaikius poreikius.

64      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą byloje C‑103/18 reikia atsakyti, kad Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai negali į „paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų terminuotų darbo santykių“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neįtraukti situacijos, kai darbuotojas, su kuriuo buvo nustatyti terminuoti darbo santykiai, t. y. iki tol, kol į jo užimtą laisvą darbo vietą bus galutinai įdarbinta, pagal kelis paskyrimus nenutrūkstamą laikotarpį dirbo toje pačioje darbo vietoje daugelį metų ir nuolat ir nepertraukiamai ėjo tas pačias pareigas, kai besitęsiantis šio darbuotojo išlaikymas šioje laisvoje darbo vietoje yra pasekmė to, kad darbdavys neįvykdė jam pagal teisės aktus numatytos pareigos per nustatytą terminą suorganizuoti atranką, skirtą galutinai įdarbinti į minėtą laisvą darbo vietą, ir kai dėl šios aplinkybės jo darbo santykiai implicitiškai buvo pratęsiami daug metų iš eilės.

 Dėl trečiojo–penktojo klausimų byloje C‑103/18 ir pirmojo klausimo byloje C‑429/18

65      Trečiuoju–penktuoju klausimais byloje C‑103/18 ir pirmuoju klausimu byloje C‑429/18, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai ir teismų praktika, pagal kuriuos laikoma, kad terminuotų darbo santykių atnaujinimą paeiliui pateisinta „objektyvios priežastys“, kaip jos suprantamos pagal šio 5 punkto 1 dalies a punktą, vien dėl to, kad šis atnaujinimas atitinka tuose teisės aktuose nurodytas priežastis, t. y. kilus būtinybei, skubos atvejais arba siekiant įgyvendinti laikinojo, pagalbinio arba išimtinio pobūdžio programas.

66      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad sąvoka „objektyvios priežastys“ pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą turi būti suprantama kaip taikoma apibrėžtomis ir konkrečiomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis konkrečią veiklą, todėl šiame konkrečiame kontekste galinčiomis pateisinti terminuotų darbo sutarčių sudarymą paeiliui. Šias aplinkybes visų pirma gali lemti ypatingas užduočių, kurioms atlikti šios sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir ypatumai arba prireikus teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

67      Vis dėlto nacionalinės teisės nuostata, pavyzdžiui, įstatymo ar kito teisės akto norma, pagal kurią tik bendrai ir abstrakčiai leidžiama pasinaudoti galimybe paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, negali atitikti pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytų reikalavimų (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68      Tokia visiškai formali nuostata neleidžia nustatyti objektyvių ir skaidrių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima patikrinti, ar tokių sutarčių pratęsimas iš tiesų atitinka tikrą poreikį, leidžia pasiekti numatytą tikslą ir yra tam reikalingas. Taigi tokia nuostata kelia realų pavojų, kad bus piktnaudžiaujama sudarant šios rūšies sutartis, todėl ji nesuderinama su Bendrojo susitarimo tikslu ir veiksmingumu (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69      Kalbant apie pagrindines bylas, reikia pažymėti, kad atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose konkrečiai apibrėžtos sąlygos, kurioms esant gali būti paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys arba nustatyti terminuoti darbo santykiai. Iš tikrųjų tam tikrais atvejais tokių sutarčių sudarymas leidžiamas pagal Bendrojo statuto 9 straipsnio 3 dalį, kai tai susiję su laikinojo, pagalbinio ar išimtinio pobūdžio paslaugų teikimu, kai būtina užtikrinti sveikatos priežiūros centrų nuolatinę ir tęstinę veiklą arba kai turi būti garantuojamas papildomų paslaugų teikimas sutrumpinus įprastą darbo laiką.

70      Šioje nuostatoje taip pat nurodoma, kad jeigu per dvejų metų laikotarpį daugiau nei du kartus asmuo paskiriamas eiti tas pačias pareigas ir eina jas bendrai 12 mėnesių ar ilgiau, kompetentinga administracija privalo išnagrinėti tokių paskyrimų priežastis ir priimti sprendimą dėl galimybės papildomai įsteigti nuolatinį etatą.

71      Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nenustatomas bendras ir abstraktus leidimas paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, bet tokias sutartis sudaryti leidžiama tik tada, kai siekiama iš esmės patenkinti laikinus poreikius.

72      Laikinas darbuotojo pavadavimas, siekiant iš esmės patenkinti laikinus su personalu susijusius darbdavio poreikius, iš principo gali būti „objektyvi priežastis“, kaip tai suprantama pagal šio Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

73      Reikia konstatuoti, kad įstaigoje, turinčioje daug darbuotojų, kaip antai priklausančioje visuomenės sveikatos priežiūros sektoriui, neišvengiama, jog gali prireikti laikinai pavaduoti darbuotojus, be kita ko, dėl to, kad jie negali dirbti dėl ligos, motinystės, vaiko priežiūros ar kitų atostogų. Tokiomis aplinkybėmis laikinasis darbuotojų pavadavimas gali būti objektyvi priežastis pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, pateisinanti tiek su pakaitiniais darbuotojais sudarytų sutarčių terminuotą pobūdį, tiek šių sutarčių atnaujinimą pagal naujus poreikius, su sąlyga, kad įvykdyti su tuo susiję Bendrajame susitarime nustatyti reikalavimai (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

74      Be to, reikia priminti, kad pareiga organizuoti sveikatos priežiūros paslaugas taip, kad būtų nuolat užtikrinama tinkama sveikatos priežiūros darbuotojų ir pacientų skaičiaus pusiausvyra, tenka viešojo administravimo įstaigai ir priklauso nuo daugybės veiksnių, galinčių atspindėti ypač didelio lankstumo poreikį, kuris, remiantis šio sprendimo 68 punkte priminta Teisingumo Teismo jurisprudencija, šiame specifiniame sektoriuje gali, atsižvelgiant į Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, objektyviai pateisinti paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 46 punktas).

75      Vis dėlto negalima sutikti, kad terminuotos darbo sutartys galėtų būti atnaujinamos siekiant nuolat ir ilgą laiką vykdyti sveikatos priežiūros tarnybų užduotis, kurios paprastai priklauso įprastoms nuolatinių ligoninės darbuotojų funkcijoms (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

76      Iš tikrųjų terminuotų darbo sutarčių arba darbo santykių atnaujinimas siekiant patenkinti poreikius, kurie faktiškai yra ne laikini, bet nuolatiniai ir ilgalaikiai, nėra pateisinamas pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, nes toks terminuotų darbo sutarčių sudarymas ar darbo santykių nustatymas tiesiogiai prieštarauja prielaidai, kuria pagrįstas šis Bendrasis susitarimas, t. y. kad neterminuotos darbo sutartys yra vyraujanti darbo santykių forma, net jei tam tikriems sektoriams ar profesijoms ir veiklos rūšims būdinga sudaryti terminuotas darbo sutartis (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

77      Kad būtų laikomasi Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punkto, reikia, kad būtų konkrečiai patikrinta, ar paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių arba nustatytų darbo santykių atnaujinimu siekiama patenkinti laikinus poreikius ir ar nacionaline nuostata, kaip antai aptariama pagrindinėje byloje, faktiškai nėra naudojamasi siekiant patenkinti nuolatinius ir ilgalaikius su personalu susijusius darbdavio poreikius (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

78      Šiuo klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai konstatavo, kad D. Sánchez Ruiz ir B. Fernández Álvarez ir kt. į darbo vietas paeiliui buvo paskirti siekiant patenkinti ne laikinus Comunidad de Madrid poreikius, bet nuolatinius ir ilgalaikius personalo poreikius Madrido sveikatos priežiūros tarnyboje. Iš tiesų iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tuo metu, kai šie darbuotojai pareiškė ieškinius, jie visi Comunidad de Madrid dirbo ne mažiau kaip 12 metų iš eilės, kad kai kurie iš jų buvo paskirti į pareigas daugiau nei 200 kartų ir kad jie vykdė užduotis, susijusias su įprasta nuolatinių darbuotojų veikla.

79      Be to, šią išvadą patvirtina tai, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai nurodė, jog Ispanijos viešajame sveikatos sektoriuje egzistuoja struktūrinė problema, pasireiškianti dideliu laikinųjų darbuotojų procentu, kurie dėl šios priežasties yra esminis šio sektoriaus funkcionavimo veiksnys, taip pat tai, kad nėra nustatyta maksimalaus paeiliui nustatomų terminuotų darbo santykių skaičiaus, ir tai, kad pažeidžiama teisės aktuose nustatyta pareiga į darbo vietas, kurias laikinai užima tokie darbuotojai, įdarbinti nuolatinius darbuotojus.

80      Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį–penktąjį klausimus byloje C‑103/18 ir pirmąjį klausimą byloje C‑429/18 reikia atsakyti, kad Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai ir teismų praktika, pagal kuriuos laikoma, kad terminuotų darbo santykių atnaujinimą paeiliui pateisinta „objektyvios priežastys“, kaip jos suprantamos pagal šio 5 punkto 1 dalies a punktą, vien dėl to, kad šis atnaujinimas atitinka tuose teisės aktuose nurodytas priežastis, t. y. kilus būtinybei, skubos atvejais arba siekiant įgyvendinti laikinojo, pagalbinio arba išimtinio pobūdžio programas, nes tais nacionalinės teisės aktais ir teismų praktika nesudaroma kliūčių atitinkamam darbdaviui praktiškai tokiais atnaujinimais tenkinti nuolatinius ir ilgalaikius su personalu susijusius poreikius.

 Dėl septintojo klausimo byloje C‑103/18 ir antrojo, trečiojo, ketvirtojo, šeštojo ir septintojo klausimų byloje C‑429/18

81      Septintuoju klausimu byloje C‑103/18 ir antruoju, trečiuoju, ketvirtuoju, šeštuoju ir septintuoju klausimais byloje C‑429/18, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar tam tikros Ispanijos teisėje numatytos priemonės gali būti laikomos tinkamomis priemonėmis siekiant išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už jį nubausti, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą.

82      Šiuo klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai visų pirma nurodo atrankų, skirtų galutinai įdarbinti į darbo vietas, kurias laikinai užima darbuotojai, su kuriais nustatyti terminuoti darbo santykiai, organizavimą, darbuotojų, su kuriais piktnaudžiaujant paeiliui buvo nustatyti terminuoti darbo santykiai, statuso pakeitimą į „pagal neterminuotą sutartį dirbančių nenuolatinių darbuotojų“ statusą ir išeitinės išmokos, mokamos neteisėto atleidimo iš darbo atveju, skyrimą.

83      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrojo susitarimo 5 punktu siekiama įgyvendinti vieną iš šio susitarimo tikslų, t. y. apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, todėl pagal šio 5 punkto 1 dalį valstybės narės įpareigojamos nustatyti bent vieną iš joje nurodytų veiksmingų ir privalomų priemonių tais atvejais, kai jų vidaus teisėje nėra lygiaverčių teisinių priemonių. To punkto 1 dalies a–c punktuose nurodytos trys priemonės, susijusios su objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis tokių darbo sutarčių ar santykių atnaujinimą, su maksimalia bendra tokių paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar darbo santykių trukme ir su jų atnaujinimų skaičiumi (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 84 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

84      Šiuo klausimu valstybės narės turi diskreciją, nes gali imtis vienos ar kelių Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a–c punktuose nurodytų priemonių arba taikyti esamas lygiavertes teisines priemones, tačiau jos tai turi daryti atsižvelgdamos į specifinių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų poreikius (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 85 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

85      Taip pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį valstybėms narėms nustatytas bendras tikslas užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimo atvejams ir joms leidžiama pasirinkti būdus, kaip tai pasiekti, su sąlyga, kad jie neprieštarauja Bendrojo susitarimo tikslui ar nepašalina jo veiksmingo poveikio (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

86      Bendrojo susitarimo 5 punkte neapibrėžta, kokios konkrečios sankcijos turi būti taikomos tada, kai piktnaudžiavimo atvejai nustatyti. Tokiu atveju nacionalinės valdžios institucijos privalo imtis priemonių, kurios būtų ne tik proporcingos, bet ir pakankamai veiksmingos ir atgrasomosios, kad būtų užtikrintas visiškas taikant Bendrąjį susitarimą priimtų normų veiksmingumas (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

87      Taigi, Bendrojo susitarimo 5 punkte nenustatyta bendros valstybių narių pareigos numatyti terminuotų darbo sutarčių pakeitimą į neterminuotas. Atitinkamos valstybės narės teisės sistemoje turi būti kita veiksminga priemonė, kuri leistų išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir prireikus už jį nubausti (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 39 ir 41 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

88      Kai piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius, veiksmingas ir lygiavertes darbuotojų apsaugos garantijas nustatančią priemonę turi būti galima taikyti siekiant tinkamai nubausti už šį pažeidimą ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes. Šiuo atveju, kaip matyti iš Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmos pastraipos, valstybės narės privalo „imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai“ (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

89      Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl vidaus teisės nuostatų išaiškinimo, ši užduotis tenka kompetentingiems nacionaliniams teismams, kurie turi nustatyti, ar taikytinų nacionalinės teisės aktų nuostatos atitinka Bendrojo susitarimo 5 punkte numatytus reikalavimus (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 89 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

90      Taigi nagrinėjamu atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turi įvertinti, ar atitinkamų vidaus teisės nuostatų taikymo sąlygos ir veiksmingas įgyvendinimas yra tinkama priemonė, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už tai nubausti (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

91      Vis dėlto Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prejudicinį klausimą, prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų nacionaliniam teismui atlikti savąjį vertinimą (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

92      Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad neatrodo, jog kuri nors iš šio sprendimo 82 punkte nurodytų nacionalinių priemonių galėtų būtų priskirta prie vienos iš Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a–c punktuose numatytų priemonių, skirtų išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, kategorijų.

93      Taigi, antra, reikia išsiaiškinti, ar šios priemonės yra „lygiavertės teisinės priemonės, neleidžiančios piktnaudžiauti“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

94      Visų pirma, kalbant apie atrankų, skirtų galutinai įdarbinti į darbo vietas, kurias laikinai užima pagal terminuotas darbo sutartis įdarbinti darbuotojai, organizavimą per nustatytą terminą, reikia pažymėti, kad tokia priemonė gali užkirsti kelią tam, kad šių darbuotojų neapibrėžtas statusas išliktų ilgą laiką, užtikrinant, kad į jų užimamas darbo vietas būtų skubiai galutinai įdarbinama.

95      Taigi tokių atrankų organizavimas per nustatytą terminą iš principo gali pagrindinėse bylose nagrinėjamose situacijose užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius, kol į šias darbo vietas bus galutinai įdarbinta.

96      Vis dėlto iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjamais atvejais, nepaisant to, kad pagrindinėse bylose aptariamuose teisės aktuose numatyti konkretūs tokių atrankų organizavimo terminai, iš tikrųjų šių terminų nesilaikoma ir šios atrankos yra nedažnos.

97      Šiomis aplinkybėmis neatrodo, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta surengti atrankas, siekiant galutinai įdarbinti į darbo vietas, kurias laikinai užima pagal terminuotas darbo sutartis įdarbinti darbuotojai, ir konkretūs terminai šiuo tikslu, tik neleidžiantys užtikrinti, kad tokios atrankos būtų iš tiesų organizuojamos, yra tinkami tam, kad užkirstų kelią atitinkamam darbdaviui piktnaudžiauti paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius. Taip pat neatrodo, kad tokie teisės aktai būtų tinkami deramai nubausti už piktnaudžiavimą nustatant tokius darbo santykius ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes, nes, kaip nurodė prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, jų taikymas neturėtų jokio neigiamo poveikio šiam darbdaviui.

98      Taigi neatrodo, kad tokie teisės aktai būtų pakankamai veiksminga ir atgrasanti priemonė, kuri užtikrintų visišką taikant Bendrąjį susitarimą priimtų normų veiksmingumą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 86 punkte primintą jurisprudenciją, vadinasi, ir „lygiavertė teisinė priemonė“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą, tačiau tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai.

99      Tas pats pasakytina apie Valstybės tarnybos pagrindų statuto ketvirtąją pereinamojo laikotarpio nuostatą, kurioje numatyta, kad siekdama skatinti užimti nuolatines darbo vietas, į kurias įdarbinti laikinieji tarnautojai arba laikinieji darbuotojai, administracija gali rengti egzaminus. Iš prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų pateiktos informacijos matyti, kad šioje nuostatoje numatyta tik administracijos teisė, todėl ji neprivalo įgyvendinti šios nuostatos, net jei konstatuojama, kad ji piktnaudžiavo paeiliui sudarydama terminuotas darbo sutartis ar nustatydama terminuotus darbo santykius.

100    Be to, dėl aplinkybės, kad atrankų organizavimas suteikia galimybę darbuotojams, kurie buvo įdarbinti piktnaudžiaujant paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius, bandyti pasiekti, kad jų darbo santykiai taptų stabilūs, nes jie iš principo gali dalyvauti šiose atrankose, pasakytina, kad tokia aplinkybė neatleidžia valstybių narių nuo pareigos numatyti tinkamą priemonę, skirtą tinkamai nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir nustatant terminuotus darbo santykius. Iš tiesų, kaip savo išvados 68 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, tokiose atrankose, kurių baigtis yra visų pirma abejotina, taip pat gali dalyvauti kandidatai, kurie nebuvo nukentėję nuo tokio piktnaudžiavimo.

101    Kadangi tokios atrankos organizuojamos neatsižvelgiant į tai, ar terminuotos darbo sutartys sudarytos piktnaudžiaujant, neatrodo, kad tokia priemonė yra tinkama siekiant deramai nubausti už piktnaudžiavimą tokiais darbo santykiais ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes. Taigi neatrodo, kad jis leistų pasiekti Bendrojo susitarimo 5 punktu siekiamą tikslą (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 94 ir 95 punktus).

102    Kiek tai susiję su darbuotojų, su kuriais piktnaudžiaujant paeiliui buvo nustatyti terminuoti darbo santykiai, statuso pakeitimu į „pagal neterminuotą sutartį dirbančių nenuolatinių darbuotojų“ statusą, pakanka pažymėti, kad patys prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai mano, jog ši priemonė neleidžia pasiekti Bendrojo susitarimo 5 punktu siekiamo tikslo. Iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis statuso pakeitimas nedaro poveikio darbdavio galimybei panaikinti šią darbo vietą arba nutraukti atitinkamo pagal terminuotą darbo sutartį įdarbinto darbuotojo darbo santykius, kai pavaduojamas darbuotojas grįžta į darbą. Be to, kaip pažymėjo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, skirtingai nuo paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių pakeitimo į neterminuotas darbo sutartis privačiame sektoriuje, atitinkamų pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų statuso pakeitimas į „pagal neterminuotas sutartis dirbančių nenuolatinių darbuotojų“ statusą jiems neužtikrina tokių pačių darbo sąlygų kaip nuolatiniams statutiniams darbuotojams.

103    Galiausiai dėl išeitinės išmokos, atitinkančios mokamą neteisėto atleidimo iš darbo atveju, skyrimo reikia priminti, jog tam, kad išmoka būtų „lygiavertė teisinė priemonė“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą, ji turi būti skirta būtent siekiant panaikinti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius pasekmes (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 94 ir 95 punktus).

104    Pagal šio sprendimo 86 punkte primintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją dar reikia, kad išmoka būtų ne tik proporcinga, bet ir pakankamai veiksminga ir atgrasanti, kad būtų užtikrintas visiškas šio punkto veiksmingumas.

105    Šiomis aplinkybėmis, kadangi pagal Ispanijos teisę galima skirti išmoką, lygiavertę tai, kuri mokama neteisėto atleidimo iš darbo atveju laikiniesiems statutiniams darbuotojams, nukentėjusiems dėl piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turi nustatyti, ar tokia priemonė yra tinkama siekiant išvengti tokio piktnaudžiavimo ir prireikus už jį nubausti.

106    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į septintąjį klausimą byloje C‑103/18 ir antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį, šeštąjį ir septintąjį klausimus byloje C‑429/18 reikia atsakyti, kad Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinis teismas, vadovaudamasis visomis taikytinomis nacionalinės teisės normomis, turi įvertinti, ar atrankų, skirtų galutinai įdarbinti į darbo vietas, laikinai užimamas darbuotojų, su kuriais nustatyti terminuoti darbo santykiai, organizavimas, šių darbuotojų statuso pakeitimas į „pagal neterminuotą sutartį dirbančių nenuolatinių darbuotojų“ statusą ir išeitinės išmokos, lygiavertės mokamai neteisėto atleidimo iš darbo atveju, skyrimas tiems darbuotojams yra tinkamos priemonės išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už jį bausti, arba lygiavertės teisinės priemonės, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

 Dėl antrojo klausimo byloje C‑103/18

107    Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑103/18 motyvų matyti, kad toje byloje pateiktu antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Bendrąjį susitarimą reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai viešojo sektoriaus darbdavys piktnaudžiauja paeiliui nustatydamas terminuotus darbo santykius, tai, kad atitinkamas darbuotojas sutiko dėl tokių skirtingų darbo santykių nustatymo, šiuo požiūriu panaikina to darbdavio veiksmų neteisėtumą, todėl Bendrasis susitarimas netaikomas šiam darbuotojui.

108    Šiuo klausimu reikia priminti, jog iš Bendrojo susitarimo 2 punkto 1 dalies matyti, kad jo taikymo sritis apibrėžta plačiai, nes jame bendrai kalbama apie „pagal terminuotas sutartis dirbančius darbuotojus, kurių darbo sutartis sudaryta arba darbo santykiai reglamentuojami pagal teisės aktus, kolektyvines sutartis arba remiantis kiekvienoje valstybėje narėje galiojančia praktika“. Be to, Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalyje esanti sąvokos „pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai“ apibrėžtis pagal šį susitarimą apima visus darbuotojus, nedarant skirtumo, ar jų darbdavys yra privatus, ar viešas ir kaip jų darbo sutartys kvalifikuojamos pagal vidaus teisę (2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 67 punktas ir jam nurodyta jurisprudencija).

109    Taigi Bendrasis susitarimas taikomas visiems darbuotojams, teikiantiems atlygintinas paslaugas, kai juos su darbdaviais sieja terminuoti darbo santykiai, jeigu jie sudarę darbo sutartį ar nustatę darbo santykius pagal nacionalinę teisę, su vienintele sąlyga, kad nepažeidžiama pagal Bendrojo susitarimo 2 punkto 2 dalį valstybėms narėms suteikiama diskrecija taikyti jį tam tikroms darbo sutarčių ar darbo santykių kategorijoms ir kad pagal Bendrojo susitarimo preambulės ketvirtą pastraipą jis netaikomas per agentūras laikinai įdarbintiems darbuotojams (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 68 punktą ir jam nurodytą jurisprudenciją).

110    Iš šių nuostatų negalima daryti išvados, kad Bendrasis susitarimas netaikomas, kai darbuotojas sutiko dėl savo darbo santykių nustatymo su viešojo sektoriaus darbdaviu.

111    Atvirkščiai, toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų vienam iš Bendrojo susitarimo tikslų, t. y. kaip matyti iš šio sprendimo 53 punkto, apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu, įtvirtinant tam tikras minimalios apsaugos nuostatas, skirtas išvengti pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų situacijos neapibrėžtumo.

112    Šis Bendrojo susitarimo tikslas netiesiogiai, bet neišvengiamai grindžiamas prielaida, kad darbuotojas dėl silpnesnės, palyginti su darbdaviu, padėties gali nukentėti nuo darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius, net jei šiuos darbo santykius nustato ir atnaujina laisva valia.

113    Be to, reikia nurodyti, kad, atsižvelgiant į šią silpnesnės šalies situaciją, darbuotojas gali būti atgrasomas eksplicitiškai remtis savo teisėmis prieš darbdavį, nes visų pirma jam reikalaujant šių teisių darbdavys gali imtis priemonių, kurios gali turėti neigiamą poveikį šio darbuotojo darbo santykiams (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo CCOO, C‑55/18, EU:C:2019:402, 44 ir 45 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

114    Taigi negalima laikyti, kad pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai neturi pagal Bendrąjį susitarimą jiems garantuojamos apsaugos vien dėl to, kad jie savo valia sutiko paeiliui nustatyti terminuotus darbo santykius, nes priešingu atveju šio susitarimo 5 punktas taptų visiškai neveiksmingas.

115    Kaip matyti iš šio sprendimo 108 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, kad šie darbo santykiai buvo nustatyti administraciniais aktais dėl to, kad darbdavys yra priklauso viešajam sektoriui.

116    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą byloje C‑103/18 reikia atsakyti, kad Bendrojo susitarimo 2 punktas, 3 punkto 1 dalis ir 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai viešojo sektoriaus darbdavys piktnaudžiauja paeiliui nustatydamas terminuotus darbo santykius, tai, kad atitinkamas darbuotojas sutiko su šių darbo santykių nustatymu ir (arba) atnaujinimu, šiuo požiūriu negali panaikinti to darbdavio veiksmų neteisėtumo taip, kad Bendrasis susitarimas būtų netaikomas šiam darbuotojui.

 Dėl šeštojo ir devintojo klausimų byloje C‑103/18 ir penktojo klausimo byloje C‑429/18

117    Šeštuoju ir devintuoju klausimais byloje C‑103/18 ir penktuoju klausimu byloje C‑429/18, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionalinis teismas, nagrinėjantis darbuotojo ir jo darbdavio, kuris priklauso viešajam sektoriui, ginčą, privalo netaikyti nacionalinės teisės aktų, kurie neatitinka Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies.

118    Šiuo atžvilgiu primintina, kad 5 punkto 1 dalis nėra besąlyginė ir pakankamai tiksli, kad asmuo ja galėtų remtis nacionaliniame teisme (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, EU:C:2008:223, 80 punktą).

119    Taigi, Sąjungos teisės nuostata, kuri nėra tiesioginio veikimo, kaip tokia, negali būti remiamasi byloje dėl Sąjungos teisės, siekiant netaikyti jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (pagal analogiją žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 62 punktą).

120    Vadinasi, nacionalinis teismas neprivalo netaikyti Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 daliai prieštaraujančios savo nacionalinės teisės nuostatos.

121    Šiuo aspektu reikia pabrėžti, kad nacionaliniai teismai, taikydami vidaus teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į aptariamos direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas toje direktyvoje numatytas rezultatas, ir laikytis SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 108 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

122    Reikalavimas nacionalinę teisę aiškinti taip, kad šis aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, neatsiejamas nuo pačios Sutarties sistemos, nes leidžia bylas nagrinėjantiems nacionaliniams teismams pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adelener ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 109 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

123    Žinoma, nacionalinio teismo pareigą aiškinant ir taikant atitinkamas vidaus teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį riboja bendrieji teisės principai, visų pirma teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai, ir ši pareiga negali būti pagrindas aiškinti nacionalinę teisę contra legem (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adelener ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 110 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

124    Pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai visus jų kompetencijos sričiai priklausančius veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisę ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas atitinkamos direktyvos veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adelener ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 111 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

125    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į šeštąjį ir devintąjį klausimus byloje C‑103/18 ir į penktąjį klausimą byloje C‑429/18 reikia atsakyti, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionalinis teismas, nagrinėjantis darbuotojo ir jo darbdavio, kuris priklauso viešajam sektoriui, ginčą, neprivalo netaikyti nacionalinės teisės aktų, kurie neatitinka Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies.

 Dėl aštuntojo klausimo byloje C‑103/18

126    Aštuntuoju klausimu byloje C‑103/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės įpareigojamos numatyti galimybę peržiūrėti teismo sprendimus ir administracinius aktus, susijusius su paskyrimu, darbo santykių nutraukimu ir pranešimais apie konkursus, kurie tapo galutiniai, siekiant užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą.

127    Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2019 m. birželio 12 d. Nutarties Aragón Carrasco ir kt., C‑367/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:487, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

128    Be to, atsižvelgiant į būtinybę pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad šis teismas pakankamai tiksliai nurodytų faktines aplinkybes ir taikomą teisę, susijusią su jo pateikiamais klausimais, arba bent paaiškintų faktines prielaidas, kuriomis grindžiami tie klausimai (2019 m. birželio 12 d. Nutarties Aragón Carrasco ir kt., C‑367/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:487, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

129    Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visiškai nenurodė, ar pagrindinėje byloje jis turėtų peržiūrėti teismo sprendimą arba nurodyti administracinei institucijai persvarstyti sprendimą atleisti iš pareigų, paskirti į pareigas arba paskelbti pranešimą apie konkursą, kurie tapo galutiniai.

130    Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑103/18 motyvų ir Ispanijos vyriausybės pastabų šioje byloje galima daryti išvadą, kad vienintelės aplinkybės, kuriomis Comunidad de Madrid turėtų peržiūrėti galutiniais tapusius sprendimus paskirti į pareigas ar atleisti iš jų, yra D. Sánchez Ruiz paskyrimų paeiliui pakeitimas į paskyrimą kaip nuolatinio statutinio darbuotojo, siekiant nubausti už šio viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimą paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius. Vis dėlto iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos aiškiai matyti, kad pagal Ispanijos teisę toks pakeitimas kategoriškai negalimas, nes galimybė įgyti nuolatinio statutinio darbuotojo statusą galima tik sėkmingai įveikus atranką.

131    Tokiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad aštuntajame klausime byloje C‑103/18 iškelta problema yra hipotetinė. Vadinasi, šis klausimas nepriimtinas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

132    Kadangi šis procesas pagrindinių bylos šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede, 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai negali į „paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų terminuotų darbo santykių“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neįtraukti situacijos, kai darbuotojas, su kuriuo buvo nustatyti terminuoti darbo santykiai, t. y. iki tol, kol į jo užimtą laisvą darbo vietą bus galutinai įdarbinta, pagal kelis paskyrimus nenutrūkstamą laikotarpį dirbo toje pačioje darbo vietoje daugelį metų ir nuolat ir nepertraukiamai ėjo tas pačias pareigas, kai besitęsiantis šio darbuotojo išlaikymas šioje laisvoje darbo vietoje yra pasekmė to, kad darbdavys neįvykdė jam pagal teisės aktus numatytos pareigos per nustatytą terminą suorganizuoti atranką, skirtą galutinai įdarbinti į minėtą laisvą darbo vietą, ir kai dėl šios aplinkybės jo darbo santykiai implicitiškai buvo pratęsiami daug metų iš eilės.

2.      Direktyvos 1999/70 priede pateikiamo 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai ir teismų praktika, pagal kuriuos laikoma, kad terminuotų darbo santykių atnaujinimą paeiliui pateisinta „objektyvios priežastys“, kaip jos suprantamos pagal šio 5 punkto 1 dalies a punktą, vien dėl to, kad šis atnaujinimas atitinka tuose teisės aktuose nurodytas priežastis, t. y. kilus būtinybei, skubos atvejais arba siekiant įgyvendinti laikinojo, pagalbinio arba išimtinio pobūdžio programas, nes tais nacionalinės teisės aktais ir teismų praktika nesudaroma kliūčių atitinkamam darbdaviui praktiškai tokiais atnaujinimais tenkinti nuolatinius ir ilgalaikius su personalu susijusius poreikius.

3.      Direktyvos 1999/70 priede pateikiamo 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinis teismas, vadovaudamasis visomis taikytinomis nacionalinės teisės normomis, turi įvertinti, ar atrankų, skirtų galutinai įdarbinti į darbo vietas, laikinai užimamas darbuotojų, su kuriais nustatyti terminuoti darbo santykiai, organizavimas, šių darbuotojų statuso pakeitimas į „pagal neterminuotą sutartį dirbančių nenuolatinių darbuotojų“ statusą ir išeitinės išmokos, lygiavertės mokamai neteisėto atleidimo iš darbo atveju, skyrimas tiems darbuotojams, yra tinkamos priemonės išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už jį bausti, arba lygiavertės teisinės priemonės, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

4.      Direktyvos 1999/70 priede pateikiamo 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 2 punktas, 3 punkto 1 dalis ir 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai viešojo sektoriaus darbdavys piktnaudžiauja paeiliui nustatydamas terminuotus darbo santykius, tai, kad atitinkamas darbuotojas sutiko su šių darbo santykių nustatymu ir (arba) atnaujinimu, šiuo požiūriu negali panaikinti to darbdavio veiksmų neteisėtumo taip, kad šis Bendrasis susitarimas būtų netaikomas šiam darbuotojui.

5.      Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionalinis teismas, nagrinėjantis darbuotojo ir jo darbdavio, kuris priklauso viešajam sektoriui, ginčą, neprivalo netaikyti nacionalinės teisės aktų, kurie neatitinka Direktyvos 1999/70 priede pateikiamo 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 5 punkto 1 dalies.

Parašai.

*      Proceso kalba: ispanų.