GENERALINIO ADVOKATO
MICHAL BOBEK IŠVADA,
pateikta 2019 m. vasario 5 d.(1)
Byla C‑646/17
Baudžiamoji byla
prieš
Gianluca Moro
(Tribunale di Brindisi (Brindizio apygardos teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – Kaltinimų pakeitimas atsižvelgiant į veikos kvalifikavimą – Galimybės pateikti prašymą dėl bausmės taikymo šalių susitarimu pradėjus žodinį bylos nagrinėjimą teisme nebuvimas“
I. Įžanga
1. G. Moro (toliau – kaltinamasis) buvo pareikšti kaltinimai nusikalstamu būdu gauto turto, t. y. vogtų aukso dirbinių, įgijimu, gavimu ir slėpimu. Per žodinį bylos nagrinėjimą kaltinamasis prisipažino, kad būtent jis pavogė tuos aukso dirbinius. Kaltinamajam prisipažinus, jis buvo informuotas, kad veika, dėl kurios jam pareikšti kaltinimai, galėjo būti perkvalifikuota į kitą nusikalstamą veiką, t. y. vagystę.
2. Paskui kaltinamasis pateikė prašymą dėl bausmės taikymo šalių susitarimu, kuris Italijos teisėje vadinamas patteggiamento. Prašymas buvo atmestas, nes pagal Codice di procedura penale (Baudžiamojo proceso kodeksas) prašymą taikyti tą procedūrą iš esmės privaloma pateikti prieš prasidedant žodiniam bylos nagrinėjimui bent jau tais atvejais, kai veika paprasčiausiai teisiškai perkvalifikuojama, o ne pasikeitus faktinėms aplinkybėms.
3. Tribunale di Brindisi (Brindizio apygardos teismas, Italija) abejoja, ar tokios nacionalinės nuostatos atitinka ES teisės nuostatas, susijusias su kaltinamųjų teise į gynybą, visų pirma įvairias Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (toliau – Direktyva 2012/13)(2) nuostatas. Be poreikio nustatyti tikslią konkrečių pareigų, kylančių iš teisės nedelsiant gauti informaciją apie bet kokius kaltinimų pakeitimus, kaip nustatyta toje direktyvoje, apimtį, šioje byloje iškelti šie kompleksiniai klausimai: kokia yra tiksli tos direktyvos taikymo sritis? Kiek svarbi aiškinant tokias procesines teises yra ES chartija?
II. Teisinis pagrindas
A. ES teisė
4. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, užtikrinama teisė į gynybą.“
5. Pagal Direktyvos 2012/13 3 konstatuojamąją dalį; „kad būtų galima įgyvendinti sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principą, valstybės narės turi pasitikėti viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis. Abipusio pripažinimo principo taikymo laipsnis labai priklauso nuo keleto kriterijų, be kita ko, įtariamųjų arba kaltinamųjų teisių apsaugos mechanizmų ir bendrų būtiniausių standartų, reikalingų siekiant sudaryti palankesnes abipusio pripažinimo principo taikymo sąlygas“.
6. 8 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „abipusiam pasitikėjimui stiprinti būtinos išsamios procesinių teisių ir garantijų, kylančių iš Chartijos ir EŽTK, apsaugos taisyklės“.
7. 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „bendros minimalios taisyklės turėtų padidinti pasitikėjimą visų valstybių narių baudžiamojo teisingumo sistemomis, o tai savo ruožtu turėtų sudaryti sąlygas veiksmingesniam teisminiam bendradarbiavimui esant abipusiam pasitikėjimui. Tokios bendros minimalios taisyklės turėtų būti nustatytos baudžiamajame procese pateikiamos informacijos srityje“.
8. Pagal 29 konstatuojamąją dalį tais atvejais, „kai baudžiamojo procesu metu kaltinimo aplinkybės pasikeičia taip, kad pradeda daryti reikšmingą įtaką įtariamojo arba kaltinamojo padėčiai, jis turėtų būti informuotas apie tuos pokyčius, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą ir suteikti galimybę tinkamu laiku veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą“.
9. Pagal 1 straipsnį Direktyva 2012/13 „nustatomos taisyklės, susijusios su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus. Ja taip pat nustatomos taisyklės, susijusios su asmenų, kuriems taikomas Europos arešto orderis, teise į informaciją apie jų teises.“
10. Pagal 2 straipsnio 1 dalį Direktyva 2012/13 taikoma „nuo momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos, t. y. iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis įvykdė nusikalstamą veiką, įskaitant, jei taikoma, nuteisimą ir sprendimo dėl apeliacinio skundo priėmimą.“
11. Direktyvos 2012/13 3 straipsnio antraštė – „Teisė į informaciją apie teises“. Šiame straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų pateikta informacija bent apie šias pagal nacionalinę teisę taikomas procesines teises, kad tomis teisėmis būtų galima veiksmingai pasinaudoti:
a) teisę turėti advokatą;
b) teisę gauti nemokamas teisines konsultacijas ir tokių konsultacijų gavimo sąlygas;
c) teisę būti informuotam apie kaltinimus pagal 6 straipsnį;
d) teisę į vertimą žodžiu ir raštu;
e) teisę tylėti.
2. Valstybės narės užtikrina, kad informacija, nurodyta 1 dalyje, būtų teikiama žodžiu arba raštu paprasta ir lengvai suprantama kalba, atsižvelgiant į specialius pažeidžiamų įtariamųjų arba kaltinamųjų poreikius.“
12. Direktyvos 2012/13 6 straipsnio antraštė – „Teisė į informaciją apie kaltinimus“. Jame nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems būtų pateikta informacija apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami arba kaltinami. Ta informacija suteikiama nedelsiant ir yra tiek išsami, kiek tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą ir veiksmingą naudojimąsi teise į gynybą.
2. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurie yra suimti arba sulaikyti, būtų informuoti apie jų suėmimo arba sulaikymo priežastis, įskaitant nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami ar jiems pareikšti kaltinimai dėl jos įvykdymo.
3. Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui būtų suteikta išsami informacija apie kaltinimą, įskaitant nusikalstamos veikos pobūdį ir teisinį kvalifikavimą bei kaltinamųjų dalyvavimo vykdant tą nusikalstamą veiką pobūdį.
4. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji būtų nedelsiant informuoti apie bet kokius informacijos, pateiktos pagal šį straipsnį, pasikeitimus, kai tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą.“
B. Italijos teisė
13. Pagal Codice di procedura penale (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – BPK) 444 straipsnį „Bausmės taikymas šalių susitarimu“ (patteggiamento) kaltinamasis ir prokuroras gali prašyti teismo taikyti alternatyvią (tinkamos rūšies ir trukmės) bausmę, daugiausia trečdaliu sumažintą piniginę baudą arba laisvės atėmimo bausmę, kuri, atsižvelgiant į aplinkybes ir sumažinus ją daugiausia vienu trečdaliu, atskirai arba kartu su bauda neviršija penkerių metų.
14. BPK 552 straipsnyje nurodyta, kad šaukime į teismą būtina nurodyti tam tikrą informaciją, nes priešingu atveju toks šaukimas negalios. Visų pirma būtina „aiškiai ir tiksliai nurodyti nusikalstamą veiką, atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir aplinkybes, dėl kurių gali prireikti taikyti kardomąsias priemones, taip pat nurodyti taikytinų teisės aktų nuostatas“. Toks šaukimas privalo būti įteiktas kaltinamajam, jo gynėjui ir nukentėjusiam asmeniui likus ne mažiau kaip 60 dienų iki teismo posėdžio.
15. BPK 555 straipsnyje „Teismo posėdis įteikus tiesioginį šaukimą“ nustatyta, kad kaltinamasis arba prokuroras gali pateikti BPK 444 straipsnyje nurodytą prašymą prieš prasidedant žodiniam bylos nagrinėjimui.
16. BPK 516 straipsnyje („Kaltinimų pakeitimas“) nustatyta: „Jei vykstant žodiniam bylos nagrinėjimui paaiškėja, kad buvo padaryta kita nei šaukime į teismą nurodyta veika, ir byla nėra teisminga aukštesnės instancijos teismui, prokuroras pakeičia kaltinimus ir atitinkamai tęsia baudžiamąjį persekiojimą <…>“
17. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) pripažino BPK 516 straipsnį prieštaraujančiu Konstitucijai ta apimtimi, kuria vykstant žodiniam bylos nagrinėjimui kaltinamasis neturėjo teisės pateikti prašymo dėl bausmės taikymo šalių susitarimu, jeigu iš esmės pasikeitė faktiniai kaltinimai. Taigi tas Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas) pareiškimas nebuvo susijęs su situacija, kurioje nusikalstama veika buvo teisiškai perkvalifikuota(3).
18. Galiausiai pagal BPK 521 straipsnį teismas gali teisiškai perkvalifikuoti veiką, palyginti su jos kvalifikacija kaltinimuose. Tačiau jeigu veikos skiriasi nuo pateikto aprašymo arba jeigu pradedamas naujas baudžiamasis persekiojimas, teismas privalo priimti nutartį, pagal kurią procesiniai dokumentai turi būti perduoti prokurorui.
III. Faktai, nacionalinė byla ir prejudiciniai klausimai
19. 2016 m. balandžio 1 d. kaltinamajam buvo įteiktas šaukimas į teismą ir prieš jį pradėtas baudžiamasis procesas. Jis buvo kaltinamas nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, gavimu ir slėpimu. Įtarta, kad jis iš nežinomų asmenų gavo aukso dirbinių. Dirbiniai buvo pavogti iš F. Legrottaglie (civilinis ieškovas pagrindinėje byloje). Kaltinamajam pareikšti kaltinimai, kad jis, siekdamas gauti pelno, perdavė juos aukso dirbinius superkančiai ir parduodančiai įmonei.
20. 2017 m. spalio 13 d. teismo posėdyje kaltinamasis pripažino, kad jis pats pavogė dirbinius. Todėl jis buvo informuotas apie tai, kad „nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, gavimo ir slėpimo“ veika, dėl kurios jam buvo pareikšti kaltinimai, galėjo būti perkvalifikuota į „vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis“, nes dėl vagystės buvo patirta didelių ekonominių nuostolių.
21. Atsižvelgdamas į tą galimybę, kaltinamasis prašė leisti pateikti prašymą dėl bausmės taikymo šalių susitarimu pagal BPK 444 straipsnį, taikant patteggiamento institutą. Taikant šio instituto nuostatas, kaltinamasis gali susitarti dėl jam naudingų tam tikrų aspektų, įskaitant bausmės sumažinimą daugiausia vienu trečdaliu, atleidimą nuo teismo išlaidų sumokėjimo ir teistumo panaikinimą, jeigu jis per tam tikrą laikotarpį nepadaro tokio paties pobūdžio nusikalstamos veikos arba baudžiamojo nusižengimo.
22. Prašymas dėl bausmės taikymo šalių susitarimu iš esmės turi būti pateiktas prieš prasidedant žodiniam bylos nagrinėjimui. Vėlesnėje stadijoje prašymas gali būti priimtinas tik jeigu kaltinimai buvo pakeisti nurodant tariamai naujas arba kitokias faktines aplinkybes. Priešingai, tas prašymas nėra priimtinas bylos stadijoje, kurioje paprasčiausiai teisiškai perkvalifikuojamos tos pačios veikos.
23. Atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamajam pareikštų kaltinimų pakeitimai buvo teisinio (o ne faktinio) pobūdžio(4), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kaltinamojo prašymas dėl bausmės taikymo šalių susitarimu turi būti atmestas, nes jis pateiktas praėjus taikytinam terminui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat teigia, kad prokuroras neketino oficialiai pakeisti kaltinimų pagal BPK 516 straipsnį, todėl būtent teismas turi priimti sprendimą dėl veikų teisinės kvalifikacijos.
24. Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Brindisi (Brindizio apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2012/13 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalies c punktas, 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės baudžiamojo proceso teisės nuostatos, kuriomis remiantis procesinių garantijų gynybos teisėms užtikrinti apimtis ir pobūdis skiriasi atsižvelgiant į tai, ar keičiami tik faktiniai kaltinimų aspektai, ar juose nurodytų veikų teisinis kvalifikavimas, būtent tik pirmuoju atveju suteikiant kaltinamajam galimybę prašyti taikyti alternatyvią švelnesnę bausmę (t. y. galimybę pasinaudoti vadinamuoju bausmės taikymo šalių susitarimu institutu)?“
25. Rašytines pastabas pateikė civilinis ieškovas pagrindinėje byloje, Italijos, Vengrijos, Nyderlandų, Lenkijos vyriausybės ir Komisija. Italijos vyriausybė ir Komisija žodinius argumentus byloje pateikė 2018 m. lapkričio 14 d. įvykusiame teismo posėdyje.
IV. Vertinimas
26. Šią išvadą sudaro trys dalys. Pirmiausia nagrinėsiu klausimą, ar aptariamoje situacijoje, nepaisant to, kad jai akivaizdžiai trūksta tarpvalstybinio pobūdžio, taikoma Direktyva 2012/13 (A). Paskui pereisiu prie bylos esmės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo, kad Teisingumo Teismas savo analizę atliktų atsižvelgdamas į Direktyvą 2012/13 ir Chartijos 48 straipsnį. Galima ginčytis, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad ši analizė turėtų būti atlikta atskirai, o gal atitinkamos Direktyvos 2012/13 nuostatos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į Chartijos 48 straipsnį? Siekdamas aiškumo, norėčiau atskirai aptarti abiejų teisinių priemonių poveikį dabartinėje byloje. Todėl, antra, remsiuosi Direktyvos 2013/13 nuostatomis, visų pirma Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalimi, kuri, mano manymu, yra svarbi norint atsakyti į keliamą klausimą. Teigsiu, kad ši nuostata nedraudžia aptariamos nacionalinės nuostatos (B). Trečia, galiausiai prieisiu prie išvados, kad Chartijos 48 straipsnio 2 dalis nekeičia šios situacijos (C).
A. Direktyvos 2012/13 (ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos šioje byloje) taikymas
27. Italijos ir Lenkijos vyriausybės pareiškė du prieštaravimus dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos šioje byloje.
28. Viena vertus, Lenkijos vyriausybė nurodo, kad iškeltas klausimas nesusijęs su tuo, ar kaltinamasis buvo nedelsiant informuotas apie kaltinimų pakeitimus. Klausimas pagrindinėje byloje veikiau yra susijęs su galimybės prašyti taikyti bausmės nustatymo šalių susitarimu procedūrą nebuvimu atitinkamoje bylos stadijoje. Vis dėlto, kadangi ES teisės aktuose nenustatytos jokios sąlygos, susijusios su tokios procedūros taikymu, klausimas nepatenka į ES teisės taikymo sritį, todėl Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos.
29. Savaime suprantama, sutinku su Lenkijos vyriausybe, kad Direktyvoje 2012/13 nėra nuostatų, vadinamų „galimybės pasinaudoti bausmės nustatymo šalių susitarimu procedūra sąlygomis“. Vis dėlto, remiantis aiškia 1 straipsnio ir 2 straipsnio 1 dalies formuluote, beveik neabejotina, kad Direktyva 2012/13 ratione materiae apskritai taikoma nagrinėjamoje situacijoje. Ginčijama tai, ar konkrečioje situacijoje, kuri susiklostė pagrindinėje byloje, ta direktyva, remiantis jos 6 straipsniu, valstybėms narėms nustatomos kokios nors konkrečios pareigos ir suteikiama teisė gauti informaciją apie kaltinimus, įskaitant kaltinimų pakeitimus konkrečiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis. Tačiau tai jau reiškia diskusiją dėl bylos esmės, kuri išsamiau aptariama B skirsnyje.
30. Kita vertus, Italijos vyriausybė prieštarauja Teisingumo Teismo jurisdikcijai, nes mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje nėra tarpvalstybinio elemento. Ji nurodo, kad visi svarbūs faktai yra susiję tik su Italija. Dėl šios priežasties Italijos vyriausybė teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šios bylos, nes Direktyvos 2012/13 taikymo sritis (taigi ir atitinkama Teisingumo Teismo aiškinimo kompetencija) yra susijusi tik su tarpvalstybinio pobūdžio klausimu.
31. Šis argumentas grindžiamas SESV 82 straipsnio 2 dalimi, kuri yra Direktyvos 2012/13 teisinis pagrindas. Toje nuostatoje nustatyta, kad „Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami direktyvas, gali nustatyti tokias minimalias taisykles, kokių reikia nuosprendžių ir teismo sprendimų abipusiam pripažinimui bei policijos ir teisminiam bendradarbiavimui tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti. <…>“ Joje taip pat nustatyta, kad tos direktyvos „yra susijusios su“ „a) valstybių narių tarpusavio įrodymų leistinumu; b) asmenų teisėmis baudžiamajame procese; c) nusikaltimų aukų teisėmis; d) bet kuriais kitais konkrečiais baudžiamojo proceso aspektais, kuriuos sprendimu Taryba yra nustačiusi iš anksto; <…>“(5)
32. Italijos vyriausybė aiškina, kad termino „tarpvalstybinis“ vartojimas SESV 82 straipsnio 2 dalyje reiškia, kad bet kurio ta nuostata pagrįsto antrinės teisės akto taikymo sritis turėtų būti susijusi tik su tarpvalstybinio pobūdžio situacijomis.
33. Šie argumentai neįtikina.
34. Iki šiol Teisingumo Teismas Direktyvą 2012/13 aiškino trijose bylose(6). Visų pirma byloje Kolev(7), kaip paaiškėjo, nebuvo jokio galimo išskirti tarpvalstybinio elemento. Ta byla buvo susijusi su Bulgarijos muitinės pareigūnais, kurių baudžiamasis persekiojimas Bulgarijoje buvo vykdomas už tai, kad jie priklausė nusikalstamam susivienijimui ir reikalavo, kad transporto priemonių, kertančių sieną iš Turkijos, vairuotojai mokėtų kyšius. Ta byla faktiškai nebuvo tarpvalstybinio pobūdžio, nebent būtų teigiama, kad kyšio ėmimas prie ES (išorės) sienos reiškia tarpvalstybinį elementą.
35. Atsižvelgiant į tai, teisinga pripažinti, kad Teisingumo Teismas tiesiogiai dar nenagrinėjo klausimo, ar Direktyvos 2012/13 taikymas turėtų priklausyti nuo tarpvalstybinio pobūdžio elemento.
36. Prima facie ir atskirai skaitant SESV 82 straipsnio 2 dalį tikriausiai būtų galima daryti prielaidą, kad remiantis ta nuostata priimtas aktas turėtų galioti tik „tarpvalstybinio pobūdžio“ situacijoms. Taip būtų tuo atveju, jeigu tos nuostatos pirmo sakinio pradžioje vartojama sąvoka „tarpvalstybinis“ būtų suprantama kaip taikoma visai SESV 82 straipsnio 2 dalies nuostatai (t. y. teisminio bendradarbiavimo aspektui ir suderinimo aspektui, kuris minimas antroje to sakinio dalyje).
37. Tačiau toliau nagrinėjant Direktyvos 2012/13 formuluotę, visų pirma jos tikslą ir kontekstą, prieinama prie kitokios išvados.
38. Pirma, atsižvelgiant į formuluotę, galima teigti, kad Direktyvos 2012/13 taikymo sritis yra bendro pobūdžio. Ji nėra susijusi vien tik su tarpvalstybinėmis situacijomis arba nėra jomis ribojama(8). Direktyvos 1 straipsnį (kuriame apibrėžiamas Direktyvos 2012/13 dalykas) sudaro du sakiniai. Pirmasis sakinys yra bendro pobūdžio. Antrajame sakinyje nurodoma, kad direktyva taip pat taikoma asmenims, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis (EAO)(9). Šiuo papildomu paaiškinimu antrame sakinyje tiesiog akcentuojama (neabejotinai abstrakčiai) 1 straipsnio pirmojo sakinio taikymo sritis. 2 straipsnio 1 dalis, kurioje apibrėžiama direktyvos taikymo sritis, lygiai taip pat yra bendro pobūdžio: joje nenumatyti jokie apribojimai, susiję su tarpvalstybinio elemento poreikiu(10).
39. Antra, kalbant apie tikslą (-us), pažymėtina, kad, remiantis 3, 8, 10 ir 20 konstatuojamosiomis dalimis, galima daryti išvadą dėl Direktyvoje 2012/13 nustatytų bendrų minimalių standartų, kurie turi būti taikomi informacijai apie teises ir kaltinimų pobūdį, kuri turi būti teikiama asmenims, įtariamiems arba kaltinamiems nusikalstamos veikos padarymu. Taip siekiama padidinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą(11). Tokiu būdu, suderinant konkretiems baudžiamojo proceso aspektams taikytinus standartus, kuriamas tarpusavio pasitikėjimas valstybių narių baudžiamosios teisės sistemomis.
40. Toks suderinimas galiausiai prisideda prie geresnio kitų ES teisės priemonių, kuriomis siekiama „konkretaus“ teisminio bendradarbiavimo tikslo, veikimo: kai baudžiamosiose bylose bendradarbiauti būtina, pvz., pagal Pagrindų sprendimą dėl EAO, vykdančioji valstybė narė gali būti tikra, kad procedūra prašančiojoje valstybėje narėje atitinka arba atitiks tam tikrus standartus(12).
41. Todėl, nepriklausomai nuo to, kokia konkreti tarpvalstybinio bendradarbiavimo tarp dviejų valstybių narių institucijų situacija susiklosto, tuo suderinimu siekiama sudaryti vienodas veiklos sąlygas, kuriomis būtų garantuojami tam tikri minimalūs procesiniai standartai. Todėl kai konkrečiu atveju atsiranda poreikis bendradarbiauti tarpvalstybiniu lygmeniu, atitinkamos institucijos gali pasitikėti viena kitos baudžiamosios teisės sistemomis tiek, kiek jos susijusios su tomis procedūrinėmis garantijomis, taigi teisminis bendradarbiavimas gali būti veiksmingesnis(13).
42. Todėl iš šių svarstymų matyti, kad tokių bendro pobūdžio ir išankstinių standartų nustatymo tikslas yra kitoks ir jis faktiškai iš esmės nepriklauso nuo vėlesnio ir konkretaus tarpvalstybinio elemento buvimo konkrečioje byloje. Pasitelkiant metaforas, galima teigti, kad tai tarsi tiltų statymas: tiesą sakant, pradinis postūmis statyti tokį didingą statinį galėjo būti konkretus atitinkamos verslininkų grupės noras turėti galimybę keliauti tarp dviejų abiejose upės pusėse esančių konkrečių miestų. Tačiau, kai statinys atveriamas visuomeniniam naudojimui, tiltu naudojasi visi, kurie keliauja per upę, nepaisant to, kas ir kur keliauja.
43. Trečia, kalbant apie platesnį su teisėkūra susijusį Direktyvos 2012/13 kontekstą, reikėtų pažymėti, kad panašus klausimas, ar Direktyvos 2012/13 taikymas priklauso nuo to, ar esama tarpvalstybinio pobūdžio, kiltų ir dėl kitų direktyvų, kurios buvo priimtos atsižvelgiant į Stokholmo programoje(14) nustatytą veiksmų planą, skirtą įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose procesinėms teisėms stiprinti, ir kurių teisinis pagrindas yra toks pat kaip ir Direktyvos 2012/13(15). Šių direktyvų formuluotės paprastai yra panašios į Direktyvoje 2012/13 vartojamą kalbą ir nė vienoje iš jų nepatvirtinama ir neatmetama galimybė šias priemones taikyti vidaus situacijose. Panašiai Teisingumo Teismas išaiškino kai kurias iš šių priemonių išimtinai su vidaus situacijomis susijusiose bylose(16).
44. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, mano manymu, išvada jau yra gana aiški: Direktyvos 2012/13 taikymo tikslais konkrečioje nacionalinio teisėjo nagrinėjamoje byloje tarpvalstybinis pobūdis nebūtinas.
45. Vis dėlto yra vienas papildomas (ir gana svarus) argumentas, iš kurio matyti, kodėl direktyvos taikymo negalima sieti su tarpvalstybinio pobūdžio sąlyga konkrečioje byloje – (ne)logiška pasekmė, kurią sukeltų toks susiejimas, jei jis būtų.
46. Kaip matyti iš rašytinių pastabų ir kaip išsamiau išnagrinėta diskutuojant teisminio bylos nagrinėjimo metu, yra du būdai, kuriais remiantis galima būtų nustatyti galimą tarpvalstybinį elementą, kurio reikėtų norint taikyti Direktyvą 2012/13.
47. Pirma, būtų galima teigti, kad Direktyva 2012/13 taikoma tik baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų, numatytų ES teisės aktuose, priimtuose remiantis SESV 83 straipsnio 1 dalyje pateiktu sąrašu arba detalizuotuose atskiromis priemonėmis, priimtomis pagal SESV 83 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju reikėtų vadovautis tokia logika, kad ES teisės aktų leidėjas autoritetingai nurodė, kad būtent šie nusikaltimai yra tarpvalstybinio pobūdžio, nes ta savybė taip pat nurodyta SESV 83 straipsnio 1 dalyje.
48. Tačiau išvados dėl tokio argumento negalima padaryti kartu vertinant SESV 82 straipsnio 2 dalį ir 83 straipsnį. Nors pirmoji nuostata yra teisinis pagrindas suderinti procesinius baudžiamosios teisės aspektus tarpusavio pripažinimo ir teisminio bendradarbiavimo tikslu ir aplinkybėmis, antroji nuostata yra esminių baudžiamosios teisės ir nusikalstamų veikų elementų suderinimo teisinis pagrindas. Todėl abi šios nuostatos turi savo taikymo sritį. Jos paprasčiausiai yra susijusios su skirtingais klausimais
49. Antra, taip pat galėtume teigti, kad Direktyva 2012/13 turėtų būti taikoma tik baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų, kurie, nors ir apibrėžiami nacionaliniu lygmeniu, turi tam tikrų tarpvalstybinių elementų.
50. Todėl kyla klausimas, kaip turėtų būti apibrėžiamas toks tarpvalstybinio nusikaltimo elementas? Ką reikštų sąvoka „eurovagystė“ arba „eurožmogžudystė“? Ar pakaktų, kad tarpvalstybinis pobūdis būtų būdingas objektyviems nusikaltimo aspektams? Ar auka arba nusikaltėlis (arba net dalyvaujantis trečiasis asmuo) turi turėti įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje? Ar turėtų reikšmės tai, iš kur buvo gautas ginklas, kuriuo buvo įvykdyta žmogžudystė? Atsižvelgiant į su laisvu judėjimu susijusią jurisprudenciją, ar nusikaltimas būtų tarpvalstybinis, jeigu auka ir nusikaltėlis gyvena toje pačioje valstybėje narėje, tačiau mirtinas ginklas buvo pagamintas kitoje valstybėje narėje?
51. Tariant, kad šiuo atžvilgiu įmanoma susitarti dėl tinkamo lemiamo kriterijaus (jis skirsis skirtingų nusikaltimų atvejais, atsižvelgiant į jų sudėties ypatumus), ar tai reikštų, kad valstybė narė galėtų nustatyti du procesinių taisyklių rinkinius, kurie būtų taikomi pakaitomis, atsižvelgiant į tai, ar nagrinėjama byla yra tik nacionalinio pobūdžio, ar tarpvalstybinė? Kas atsitiktų, jeigu tarpvalstybinis elementas būtų nustatytas tik vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje, kurioje buvo taikomos tik nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatos? Ar būtų būtina kartoti visą procedūrą laikantis „kito“ procesinių teisės aktų rinkinio?
52. Todėl pakankamai logiška nustatyti tik vieną baudžiamųjų taisyklių rinkinį, kuris, atsižvelgiant į kontekstą ir tikslą, kurį ketino pasiekti ES teisės aktų leidėjas patvirtindamas atitinkamą Stokholmo programos(17) dalį, turi būti taikomas bet kuriam nacionaliniam baudžiamajam procesui, neatsižvelgiant į tai, ar konkrečioje byloje esama kokio nors tarpvalstybinio elemento. Tačiau dėl (tiesą sakant) gana abejotinų tokio pasiūlymo pasekmių išdėstymo, kuriuo remiantis baudžiamajame procese ES teisės reikalavimai būtų arba nebūtų taikomi atsižvelgiant į tik nuspėjamą tarpvalstybinį elementą procese (arba netgi jam pasibaigus), taip pat tampa visiškai aišku, kodėl taip negali būti.
53. Galiausiai, nagrinėjant kitas Sutarties nuostatas galima atsakyti į klausimą, kodėl pirminėje teisėje nustatytas bendras tarpvalstybinis tikslas paprastai neturi būti naudojamas siekiant riboti antrinės teisės aktų, priimtų remiantis tuo teisiniu pagrindu, taikymą, jeigu tuose antrinės teisės aktuose aiškiai nenustatyta kitaip. Kitas pavyzdys gali būti susijęs su suderinimo priemonėmis, nustatytomis pagal SESV 114 straipsnį. Šios priemonės turi atitikti SESV 26 straipsnyje nustatytą tikslą. Pastarosios nuostatos 2 dalyje nustatyta, kad ja siekiama sukurti „vidaus sienų neturin[čią] erdv[ę], kurioje <…> užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“. Vis dėlto pakankamai aišku, kad pagrindas, kurį sudaro pirminė teisė, paprasčiausiai nereiškia, kad pagal SESV 114 straipsnį priimti teisės aktai būtų taikomi tik tarpvalstybinėms situacijoms. Šiuo (arba jo pirmtako) pagrindu priimtos suderinimo teisėkūros priemonės apima, pvz., tiek Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais(18), tiek Direktyvą 2009/48/EB dėl žaislų saugos(19) arba Direktyvą 2011/7/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose(20). Vis dėlto šios priemonės aiškiai taikomos išimtinai vidaus teisinėms situacijoms ir nepateikta rimtų argumentų, kad turėtų būti kitaip(21), pvz., kad apsauga nuo nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais turėtų būti taikoma tik jeigu konkrečioje byloje yra tarpvalstybinis (arba laisvo judėjimo) elementas.
54. Apibendrinant galima teigti, kad, priešingai, nei siūlo Italijos vyriausybė, Direktyva 2012/13 nėra taikoma tik byloms, turinčioms tarpvalstybinį elementą.
B. Bylai reikšmingos Direktyvos 2012/13 nuostatos
55. Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą ir pateiktame prejudiciniame klausime nacionalinis teismas nurodo, kad būtent Direktyvos 2012/13 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalies c punktas, 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys yra svarbūs siekiant įvertinti nacionalinių nuostatų suderinamumą su ES teise.
56. Savo pastabose civilinis ieškovas pagrindinėje byloje, 25 punkte nurodytos vyriausybės ir Komisija iš esmės laikėsi nuomonės, kad negalima teigti, jog minėtomis ar kuriomis nors kitomis Direktyvos 2012/13 nuostatomis iš tikrųjų reglamentuojama situacija pagrindinėje byloje.
57. Nyderlandų vyriausybė ir iš dalies Lenkijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad nagrinėjama problema nepatenka į Direktyvos 2012/13 taikymo sritį. Taigi, jų nuomone, ES teisė nedraudžia nagrinėjamų teisės aktų.
58. Vengrijos vyriausybė nurodo, kad ES teisėje nesuderintos sąlygos, kuriomis galima prašyti taikyti bausmę šalių susitarimu. Jos nuomone, tą klausimą reikia atskirti nuo klausimo, ar kaltinamasis gavo būtiną informaciją apie veikų, kurių padarymu jis kaltinamas, perkvalifikavimą, kuriam taikoma Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis. Tačiau ta nuostata neužkertamas kelias skirtingoms teisinėms pasekmėms, kaip antai nagrinėjamoms.
59. Komisija taip pat pažymi, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalyje nėra jokių nuorodų, susijusių su tuo, kaip informacija apie kaltinimų pakeitimą turėtų būti pateikta kaltinamiesiems. Ja nereglamentuojamos teisinės pasekmės, kurių atsiranda teikiant informaciją, susijusią su kaltinimų teisinės kvalifikacijos pakeitimu.
60. Sutinku. Nors į Direktyvoje 2012/13 apibrėžtus įpareigojimus reikia atsižvelgti kiekviename baudžiamajame procese, atrodo, kad nė viena iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo cituojamų nuostatų nėra tiesiogiai susijusi su situacija pagrindinėje byloje. Nė vienoje iš šių nuostatų valstybėms narėms nenustatyti jokie įpareigojimai, dėl kurių būtų užkirstas kelias tokiai įvykių sekai, kuri įvyko nacionaliniu lygmeniu.
61. Tiesa, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis, nagrinėjama kartu su 6 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į 29 konstatuojamąją dalį, yra susijusi su valstybės narės pareiga nedelsiant įtariamiesiems arba kaltinamiesiems pateikti informaciją apie bet kokius kaltinimų pakeitimus ir taip užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą bei veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą. Taip pat tiesa, kad situacija dabartinėje byloje buvo susijusi su kaltinimų pakeitimu, kuris įvyko tuo metu, kai kaltinamasis buvo informuotas, kad veika, kurios padarymu jis buvo apkaltintas, gali būti teisiškai perkvalifikuota dėl jo prisipažinimo.
62. Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima daryti išvadą, kad nebuvo tvirtinama, jog ta informacija nepateikta arba kad ji nepateikta nedelsiant. Ginčijama yra tai, kad atitinkamoje bylos stadijoje nėra galimybės pateikti prašymą dėl bausmės taikymo šalių susitarimu. Todėl, atrodo, iš tikrųjų teigiama, kad tarp „gebėjimo atitinkamoje proceso stadijoje pateikti prašymą dėl bausmės taikymo šalių susitarimu“ ir „(visapusiškos) teisės į gynybą“ galima dėti lygybės ženklą. Arba veikiau bandoma aprėpti absoliučiai visas pasekmes, galinčias kilti baudžiamajame procese dėl kaltinimų pakeitimo fakto, ir įtraukti jas į teisės į gynybą sąvokos taikymo sritį.
63. Nemanau, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis arba bet kurios kitos 6 straipsnio dalys turėtų būti aiškinamos būtent taip. Tokiu atveju bet kokios pasekmės, kurių baudžiamajame procese kyla dėl to, kad pakeičiami kaltinimai, patektų į Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, taigi joms galėtų būti užkirstas kelias, o tai yra aiškiai neteisinga. Todėl, nors, atsižvelgiant į 6 straipsnio 4 dalį ir nacionaliniame teisme nagrinėjamą situaciją, tam tikri „raktiniai žodžiai“ („kaltinimų pakeitimas“, „teisingas bylos nagrinėjimas“) iš tikrųjų sutampa, negalima paneigti fakto, kad situacija pagrindinėje byloje paprasčiausiai nėra ta, kuriai buvo ketinama taikyti direktyvą.
64. Todėl savaime kyla klausimas: ką tuomet buvo norima reglamentuoti 6 straipsnio 4 dalimi? Kitaip tariant: kaip reikėtų suprasti sąvokų „informacija“ ir „teisingas bylos nagrinėjimas“ turinį?
65. Pirma, toje nuostatoje vartojama sąvoka informacija reiškia informavimą apie kaltinimų pakeitimus, kad įtariamasis arba kaltinamasis galėtų atitinkamai reaguoti ir ginti savo poziciją. Informacija turi būti pateikta taip, kad atitinkamas asmuo galėtų veiksmingai reaguoti į bet kokius jam pateiktų kaltinimų ir jų teisinės kvalifikacijos pakeitimus.
66. Nemanau, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis turėtų būti aiškinama kaip reiškianti valstybių narių teismų pareigą suinteresuotiesiems asmenims pateikti informaciją apie bet kokias pasekmes, kurių gali kilti dėl kaltinimų pakeitimo viso baudžiamojo proceso metu(22), ir juo labiau pareigą suteikti jiems galimybę užkirsti kelią tokių pasekmių atsiradimui. Teisė gauti informaciją negali būti suprantama kaip teisinės konsultacijos pakaitalas arba galimybė reikalauti peržiūrėti bet kurį ir kiekvieną baudžiamojo proceso elementą po to, kai buvo perduota informacija, nes tikėtina, kad kiekvienas atitinkamo baudžiamojo proceso elementas bus susijęs su tam tikros rūšies informacija.
67. Tinkama 6 straipsnio 4 dalies taikymo sritis turėtų būti vertinama atsižvelgiant į bendrą Direktyvos 2012/13 sistemą. Direktyvoje 2012/13 pirmiausia apibrėžiamas jos dalykas ir taikymo sritis. 1 ir 2 straipsniuose atitinkamai nustatyta, kad ta direktyva yra susijusi su „įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus“ ir kad ji „taikoma nuo momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos“. Toliau, Direktyvos 2012/13 3 straipsnyje valstybėms narėms nustatoma pareiga teikti informaciją suinteresuotiesiems asmenims bent jau apie teises, kurios jiems suteikiamos pagal toje direktyvoje pateiktą sąrašą. Iš to sąrašo teisė būti informuotam apie kaltinimus (ir tik ši teisė) paskui yra išsamiau apibūdinama 6 straipsnyje. 4 straipsnis yra susijęs su pareiga areštuotam arba sulaikytam asmeniui pateikti informaciją apie keturias papildomas teisių kategorijas. Iš šio papildomo sąrašo teisė susipažinti su byla (ir tik ši teisė) yra išsamiau aprašyta Direktyvos 2012/13 7 straipsnyje.
68. Todėl aišku, kad pareiga pateikti informaciją pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį paprasčiausiai nebuvo siekiama aprėpti visų galimų baudžiamojo proceso aspektų. Ta sąvoka, vartojama šiomis aplinkybėmis, turėtų būti suprantama kaip reiškianti (tik) kaltinimus (ir jų pakeitimus), t. y. informaciją apie veikas, „kurių padarymu kaltinamas asmuo ir kuriomis yra pagrįsti kaltinimai, [ir] teisinį apibūdinimą“(23). Ta informacija turi būti pateikta taip, kad būtų užtikrinta, jog kaltinamasis galėtų ją suprasti, atsakyti į ją ir, jei nori, ginčyti.
69. Antra, sąvoka teisingas bylos nagrinėjimas iš tikrųjų yra plati. Kaip iš esmės paaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), ji susijusi su viso baudžiamojo proceso vertinimu, atsižvelgiant į konkrečius bylos ypatumus ir aplinkybes(24). Vadinasi ne kiekvienas incidentas baudžiamajame procese reiškia teisingo bylos nagrinėjimo principo pažeidimą, tačiau tam tikri incidentai, atsižvelgiant į jų svarbą atitinkamoje byloje, gali reikšti tokį pažeidimą(25).
70. Vis dėlto šioje byloje ir nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą klausimą, vertinant, ar laikomasi teisingo bylos nagrinėjimo principo, būtina atsižvelgti į teises, kurios aiškiai reglamentuojamos Direktyvoje 2012/13. Kitaip tariant, bylos nagrinėjimo teisingumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į šias teises, o ne apskritai ir atskirai nuo direktyvoje garantuojamų teisių. Tarp Direktyvos 2012/13 materialinės taikymo srities ir teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos turi būti normatyvinė koreliacija. Jeigu būtų kitaip, bet kurį nacionalinio baudžiamojo proceso aspektą staiga būtų galima peržiūrėti atsižvelgiant į teisingą bylos nagrinėjimą ir (arba) gynybos teisių laikymąsi.
71. Kitaip tariant, konkretūs Direktyvoje 2012/13 apibrėžti įpareigojimai – tai konkreti išraiška, kaip teisingas bylos nagrinėjimas turi būti garantuojamas atsižvelgiant į informacijos teikimą kaltinamiesiems ir įtariamiesiems. Žinoma, yra ir kitų baudžiamojo proceso aspektų, kurie yra svarbūs užtikrinant teisingą bylos nagrinėjimą, pvz., teisė pasisamdyti advokatą, teisė gauti teisinę pagalbą, teisė į vertimą žodžiu ir raštu, vaikų procesinės garantijos arba nekaltumo prezumpcija. Visi šie aspektai gali būti reglamentuojami konkrečiose direktyvose(26). Tačiau aišku, kad kiti tose direktyvose arba Direktyvoje 2012/13 neaptarti aspektai, pvz., bausmės taikymo šalių susitarimu sąlygos, toliau yra reglamentuojami pagal nacionalinę baudžiamąją teisę.
72. Faktu, kad šie aspektai, kaip ir kiti klausimai, iš tikrųjų gali būti svarbūs bendram bylos nagrinėjimo teisingumui, negalima remtis aiškinant direktyvos 6 straipsnio 4 dalį arba kitas jos nuostatas taip plačiai, kad būtų leista peržiūrėti bet kurį ir kiekvieną baudžiamojo proceso aspektą, nepaisant to, kiek jis nutolęs nuo pačioje Direktyvoje 2012/13 nustatytos konkrečios pareigos. Jeigu Direktyva 2012/13 būtų aiškinama taip, ji nebebūtų minimalaus konkrečių teisės į gynybą, kuri joje aiškiai nustatyta, elementų suderinimo priemonė, tačiau taptų priemone, atveriančia galimybes peržiūrėti bet kurį ir kiekvieną nacionalinio baudžiamojo proceso elementą. Mano manymu, vargu, ar būtent to siekė ES teisės aktų leidėjas. Teisingumo Teismas iš tikrųjų neturėtų laikytis tokios pozicijos aiškindamas Direktyvą 2012/13 ir kitas pagal Stokholmo programą priimtas direktyvas.
73. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau preliminarią išvadą, kad Direktyva 2012/13 turi būti aiškinama kaip nedraudžianti procesinių taisyklių, pvz., nagrinėjamų pagrindinėje byloje, pagal kurias kaltinamajam leidžiama pateikti prašymą dėl bausmės taikymo šalių susitarimu prasidėjus žodiniam bylos nagrinėjimui tik jeigu kaltinimų pakeitimas yra faktinio, o ne teisinio pobūdžio.
C. Chartijos 48 straipsnio 2 dalies pasekmės dabartinėje byloje
74. Savo prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti Chartijos 48 straipsnio pasekmes dabartinėje byloje. Kadangi tos nuostatos pirma dalis yra susijusi su nekaltumo prezumpcija, atrodytų, kad svarbi yra tik antra dalis. Pastarojoje dalyje nustatyta: „Kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, užtikrinama teisė į gynybą.“
75. Chartijos vaidmuo aiškinant ir taikant iš esmės procesines teisines priemones, kuriose išreiškiamos ir išplėtojamos pačios Chartijos nuostatos, galėtų sukelti tam tikrą painiavą (2). Tačiau prieš nagrinėjant šį klausimą pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar nagrinėjama byla patenka į ES teisės taikymo sritį, kad joje būtų galima taikyti Chartiją (1).
1. ES teisės taikymo sritis
76. Galima priminti, kad „Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visose situacijose, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali išeiti už šių situacijų ribų“(27).
77. O kaip vertinti faktą, kad, kaip matyti iš mano analizės ankstesniame skirsnyje, konkretus pagrindinėje byloje iškeltas klausimas, būtent galimybė kaltinamajam pateikti prašymą dėl bausmės taikymo šalių susitarimu, nėra aiškiai aptartas Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalyje arba kitoje jos nuostatoje? Ar tai reikštų, kad Chartija apskritai neturėtų būti taikoma atliekant vertinimą, po kurio prieita prie tokios išvados?
78. Nemanau, kad galima pritarti tokiai pozicijai. Kaip minėta pirmiau, antrinė ES teisė, būtent Direktyva 2012/13, apskritai yra taikoma tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje(28). Remiantis išsamia aiškinamąja tos priemonės analize (įskaitant jos sąvokų aiškinimą atsižvelgiant į Chartiją), galima teigti, kad joje paprasčiausiai nėra jokios konkrečios pareigos, dėl kurios būtų uždrausta nagrinėjama nacionalinė taisyklė. Kitaip tariant, Direktyva 2012/13, remiantis faktais pagrindinėje byloje, (galbūt) yra toliau taikoma net jeigu atliekant vėlesnį vertinimą byloje (kaip yra šiuo atveju) būtų prieita prie išvados, kad ta direktyva (aiškinama atsižvelgiant į Chartiją) nedraudžiamos konkrečios nacionalinės nuostatos.
79. Kitoks teiginys tokioje byloje reikštų atvirkštinį samprotavimą remiantis jau padaryta išvada: kadangi nei Direktyva 2012/13, nei iš esmės Chartija nedraudžiama tam tikra nacionalinė nuostata (rezultatas), jos net nėra taikomos. Tačiau, kad būtų galima prieiti prie tokios išvados, reikia atlikti daugybę aiškinamųjų vertinimų, pagal kuriuos abu teisės aktai iš esmės būtų taikomi(29).
80. Be to, taip pat gali būti naudinga prisiminti, kad yra įvairių būdų, kuriais Chartija galėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Tas taikymas nėra susijęs tik su (ne)tiesiogine nacionalinių įstatymų peržiūra ir jų suderinamumu su Chartija, bet taip pat gali būti susijęs su nacionalinės ir pačios ES teisės aiškinimo laikantis Chartijos elementais. Dabartinėje byloje, siekiant atlikti atitinkamos Direktyvos 2012/13 nuostatos analizę ir nustatyti jos taikymo sritį bei materialinį turinį, Chartijai turi būti skirtas tinkamas dėmesys(30). Chartija „taikoma“ būtent šia prasme.
81. Apibendrinant galima teigti, kad visais atvejais, kai taikoma ES teisė arba kai ją reikia aiškinti, Chartija bus taikoma arba aiškinama kartu. Toks yra „šešėlio“ likimas(31). Todėl, nagrinėjant Direktyvos 2012/13 pasekmes situacijai pagrindinėje byloje, būtina taikyti Chartiją. Vis dėlto tas bendras pareiškimas yra gana neaiškus ir nepadeda atsakyti į pagrindinį klausimą, t. y. kokį konkretų vaidmenį Chartija turėtų atlikti tokiose situacijose kaip ši.
2. Konkretus Chartijos vaidmuo dabartinėje byloje
82. Konkretus Chartijos vaidmuo dabartinėje byloje gali būti apibūdinamas pasitelkiant tris galimus scenarijus. Šių scenarijų kintamieji priklauso nuo to, kam poveikį daro Chartijos nuostata (ES teisei ar nacionalinei teisei) ir kokią funkciją atlieka Chartijos nuostatos (peržiūros arba atitikties aiškinimo standartas).
83. Pirma, Chartija galėtų būti naudojama kaip nagrinėjamos ES nuostatos galiojimo peržiūros standartas. Taip bus visada: kai tik bandoma išplėsti ES teisės (pirminės ar antrinės) taikymą, Chartija bus ta priemonė, kuri padės ją kontroliuoti(32). Atsižvelgiant į tai, nebuvo pateikta argumentų dėl kurių nors Direktyvos 2012/13 nuostatų neteisėtumo.
84. Antra, Chartija turi būti naudojama kaip atitikties aiškinimo priemonė, siekiant nustatyti ES teisėje vartojamų neapibrėžtų sąvokų reikšmę, nesvarbu, ar tai daroma aiškinant tas sąvokas pačios ES teisės viduje, ar atliekant tokį pat aiškinimą atsižvelgiant į nacionalinėje teisėje nustatytas įgyvendinimo priemones.
85. Trečia, tais atvejais, kai valstybės narės „įgyvendina“ ES teisę Chartijos 51 straipsnio 1 dalies požiūriu, jos privalo laikytis Chartijoje nustatytų teisių. Pagal šį scenarijų konkreti ES teisės nuostata yra tarsi „vartai“ pradedant nagrinėti Chartijoje nustatytas teises. Taip yra nepaisant to, ar konkrečioje ES teisės priemonėje pateikiama aiški nuoroda į pagrindines teises. Todėl pagrindinės teisės iš esmės taikomos universaliai, t. y. nepriklausomai nuo tikslaus atitinkamos ES teisės akto nuostatos, kuri iš pradžių lėmė jų taikymą, materialaus turinio.
86. Visų pirma „procesinės“ Chartijos nuostatos, tiesą sakant, taip visuotinai taikomos atsižvelgiant į esmines (materialines) ES antrinės teisės nuostatas, kuriose nenurodyta, kaip reikėtų užtikrinti jų vykdymą, arba kuriose tokių vykdymo taisyklių yra labai mažai. Teisingumo Teismas pareiškė, kad net jeigu tai nėra aiškiai reglamentuojama ES teisės nuostatose, kuriomis nustatomos esminės teisės arba pareigos, būtina gerbti pagrindines procesines teises, pvz., teisę būti išklausytam. Visų pirma teisės į gynybą užtikrinimo principas taikomas tada, kai valstybės narės atlieka veiksmus arba priima sprendimus ES teisės taikymo srityje, net kai taikomuose ES teisės aktuose konkretūs procesiniai reikalavimai nėra aiškiai numatyti(33). Tikėtina, kad būtent tokiu atveju Chartijos nuostatos bus naudojamos kaip tiesioginis nacionalinės teisės nuostatų peržiūros standartas. Įsidėmėtini pavyzdžiai šioje srityje apima PVM įstatymą ir nacionalines mokesčių procedūras(34).
87. Ar toks Chartijos taikymas gali būti svarstomas atsižvelgiant į Direktyvą 2012/13 ir, kalbant apie šią bylą, į bausmės taikymo šalių susitarimu galimybę?
88. Nemanau, kad taip galėtų būti, nebent Chartijos taikymas virstų tikru „šešėlių žaidimu“. Grįžtant prie jau primintos metaforos, pažymėtina, kad Chartijos nuostatos supratimas kaip ES teisės šešėlio, yra pagrįstas prielaida, kad galiojanti ES materialinės teisės nuostata pirmiausia meta (procesinį) šešėlį. Tačiau sudėtinga įžvelgti, kokį „procesinį vykdymo užtikrinimo šešėlį“ mestų procesinė nuostata, kuri pati sutampa su (arba kuria įgyvendinama) Chartijos nuostata. Šešėliai negali mesti savo pačių šešėlių.
89. Todėl, kalbant aiškiau, tais atvejais, kai procesinės teisės, pvz., Direktyvoje 2012/13 įtvirtintos teisės, sutampa su Chartijos nuostata (ir ją išplėtoja)(35), Chartija negali būti naudojama kaip nepriklausomas ir papildomas standartas peržiūrint nacionalines nuostatas, kurioms aiškiai netaikomas tas antrinė teisės aktas, taip praplečiant ES teisės taikymo sritį.
90. Jei šioje byloje būtų teigiama kitaip, tai reikštų, kad vien faktas, jog Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalyje minima teisė į gynybą (ir teisingą bylos nagrinėjimą, kai atsižvelgiama į tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį), sudarytų galimybes peržiūrėti bet kurį nacionalinio baudžiamojo proceso aspektą atsižvelgiant į teisės į gynybą ir teisingo bylos nagrinėjimo, kurie garantuojami Chartijoje, sampratą. Laikantis tokio požiūrio, pradiniai „vartai“, kurie sudarė galimybę naudotis Chartija, paprasčiausiai būtų pamiršti(36).
91. Reikėtų priminti, kad Teisingumo Teismo jurisdikcija Chartiją taikant valstybėms narėms, yra apibrėžiama funkciškai. Ji yra susijusi su atitinkamos antrinės arba pirminės ES teisės nuostatos taikymu. Kalbant apie ES teisės įgyvendinimą valstybėse narėse, tokia jurisdikcija turi būti aiškiai atskiriama nuo su pagrindinėmis teisėmis susijusios prigimtinės jurisdikcijos(37), kuri paprastai suteikiama nacionaliniams Konstituciniams Teismams ir EŽTT.
92. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau aptartą trečią Chartijos taikymo scenarijų, galima daryti išvadą, kad tokiose bylose, kaip ši, Chartija negali būti naudojama siekiant praplėsti atitinkamoje ES antrinės teisės taisyklėje apibrėžtų procesinių pareigų taikymo sritį ir turinį taip, kad būtų sukurtos perkėlimo pareigos, kurių aiškiai nėra pagal tą konkrečią antrinės teisės taisyklę.
93. Grįžtant prie antro minėto scenarijaus, pažymėtina, kad apskritai aiškinimas turi atitikti Chartiją. Todėl manau (kaip iš esmės siūlo ir Komisija), kad dabartinėje byloje Chartija iš tikrųjų būtina remtis siekiant teisingai išaiškinti Direktyvoje 2012/13 vartojamas sąvokas, įskaitant šioje byloje svarbią teisę nedelsiant gauti informaciją apie bet kokį kaltinimų pakeitimą pagal tos direktyvos 6 straipsnio 4 dalį(38).
94. Aiškindamas EŽTK 6 straipsnio 3 dalį (kuri yra lygiavertė Chartijos 48 straipsnio 2 daliai(39)), būtent aiškindamas EŽTK 6 straipsnio 3 dalies a punktą (kuris yra susijęs su teise gauti informaciją apie kaltinimus), EŽTT pažymėjo, kad ypatingą dėmesį reikia skirti pranešimui apie kaltinimus (t. y. apie veikas, kurių įtariamu padarymu grindžiami kaltinimai, ir jų teisinį apibūdinimą), nes šie elementai „yra esminiai baudžiamajame procese <…>“. Nors toje EŽTK nuostatoje nenustatytas konkretus būdas, kuriuo kaltinamasis turi būti informuojamas, ji yra susijusi su kaltinamojo teise pasirengti gynybai pagal 6 straipsnio 3 dalies b punktą, o jos taikymo sritis „turi būti vertinama visų pirma atsižvelgiant į bendresnio pobūdžio teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kuris garantuojamas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį <…>“(40). Remdamasis tais argumentais, EŽTT konstatavo, kad EŽTK buvo pažeista tais atvejais, kai antrosios instancijos teismas pakeitė nagrinėjamų veikų teisinę kvalifikaciją toje bylos stadijoje, kurioje buvo priimtas sprendimas. Todėl kaltinamasis atsidūrė tokioje padėtyje, kai neturėjo galimybės apsiginti(41).
95. Byloje Covaci Teisingumo Teismas pareiškė(42) panašiai, kad nors „Direktyva 2012/13 nereglamentuojamos procedūros, pagal kurias tam asmeniui turi būti pateikta tos direktyvos 6 straipsnyje nurodyta informacija apie kaltinimus <…>, tos procedūros negali pažeisti inter alia Direktyvos 2012/13 6 straipsnyje nurodyto tikslo, kurį, kaip aiškiai matyti iš tos direktyvos preambulės 27 konstatuojamosios dalies, sudaro galimybių įtariamiesiems arba kaltinamiesiems sudarymas pasirengti gynybai ir teisingo bylos nagrinėjimo užtikrinimas“(43).
96. Vėlgi, atsižvelgiant į tai, kaip suprantamos aptariamos sąvokos, nebuvo teigiama, kad trūko nedelsiant pateikiamos informacijos apie kaltinimų pakeitimus ir kad dėlto kaltinamajam buvo atimta galimybė gintis tikrąja to žodžio prasme. Dėl tos priežasties nematau, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje galėtų būti pažeistos teisė į gynybą arba teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.
97. Dar kartą noriu pabrėžti, kad ta pastaba daroma atsižvelgiant į Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies taikymo sritį ir ji nesusijusi su aptariamos padėties nagrinėjimu apskritai atsižvelgiant į teisę į gynybą arba teisingą bylos nagrinėjimą. Jeigu Chartiją atitinkantis aiškinimas turi likti „aiškinimu“, juo negali būti keičiama nagrinėjamo antrinės teisės akto taikymo sritis. Jei tai būtų leidžiama, tuomet Chartiją atitinkantis aiškinimas gana greitai peržengtų Chartijos 51 straipsnio 1 dalies ribas.
98. Toks paslėptas tiesioginis Chartijos taikymas galėtų vykti toliau nurodyta forma. Pirma, tokioje nuostatoje, kaip Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis, pateikiama nuoroda į neapibrėžtą teisinę sąvoką, pvz., 6 straipsnio 1 dalies sąvokas „teisingas procesas“ arba „veiksmingas naudojimasis teise į gynybą“. Antra, kadangi pačioje direktyvoje tokios sąvokos neapibrėžtos, jų turinį siekiama nustatyti iš Chartijos nuostatų, pasitelkiant jas atitinkantį aiškinimą, arba, pasinaudojant Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis sąsajomis, iš EŽTK ir EŽTT jurisprudencijos. Trečia, (savaime suprantama gana plati) šių sąvokų, perkeltų iš nurodyto konteksto, taikymo sritis ir prasmė paskui pritaikoma prie ES antrinės teisės lygmens, kartu iš dalies nepaisant konkrečios antrinės teisės, iš kurios buvo paimta sąvoka, nuostatos taikymo srities. Ketvirta, nacionalinės taisyklės pradedamos peržiūrėti apskritai atsižvelgiant į jų atitiktį „teisingo proceso“ ir „teisės į teisingą bylos nagrinėjimą“ sąvokoms; kartu šių sąvokų taikymo sritis atskiriama nuo faktinės aptariamo antrinės teisės akto taikymo srities.
99. Dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodyta pirmiau dėl trečio scenarijaus(44), galima tik pakartoti, kad tai nėra tinkamas būdas, kaip Chartija turėtų būti taikoma tokiomis aplinkybėmis. Jeigu taip būtų, tuomet Chartiją atitinkantis aiškinimas greitai taptų tiesiogine užmaskuota peržiūra, kurią atliekant ES antrinė teisė veiktų ne kaip funkcinis Teisingumo Teismo jurisdikcijos apribojimas su pagrindinėmis teisėmis susijusiose bylose, bet veikiau kaip prastai užslėptas būdas suteikti prigimtinę jurisdikciją kontroliuoti bet kurios valstybės narės įstatymus atsižvelgiant į pagrindinių teisių laikymąsi.
100. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad Chartijos 48 straipsnio 2 dalis, vertinama kartu su Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalimi arba atskirai, nedaro poveikio bet kuriuo atveju jau pasiektam rezultatui: ES teisė nedraudžia procesinių taisyklių, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, pagal kurias kaltinamajam leidžiama pateikti prašymą dėl bausmės taikymo šalių susitarimu prasidėjus žodiniam bylos nagrinėjimui tik jeigu kaltinimų pakeitimas yra faktinio, o ne teisinio pobūdžio.
V. Išvada
101. Atsižvelgdamas į pateiktą analizę, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale di Brindisi (Brindizio apygardos teismas, Italija) pateiktą prejudicinį klausimą:
2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 2 dalis nedraudžia procesinių taisyklių, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, pagal kurias kaltinamajam leidžiama pateikti prašymą dėl bausmės taikymo šalių susitarimu prasidėjus žodiniam bylos nagrinėjimui tik jeigu kaltinimų pakeitimas yra faktinio, o ne teisinio pobūdžio.