BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. rugsėjo 12 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – Įdarbinimas – Vidaus konkursas – Asistentų įdarbinimo rezervo sąrašo sudarymas – Dalyvavimo konkurse reikalavimas, susijęs su tarnybos Komisijoje stažu – Neleidimas laikyti konkurso egzaminų“
Byloje T‑55/17
John Morrison Healy, Europos Komisijos sutartininkas, gyvenantis Selbridže (Airija), atstovaujamas advokatų S. Orlandi ir T. Martin,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą G. Berscheid ir L. Radu Bouyon,
atsakovę,
dėl pagal SESV 270 straipsnį pateikto prašymo panaikinti vidaus konkurso COM/02/AST/16 (AST2) atrankos komisijos sprendimą atmesti ieškovo paraišką
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai K. Kowalik-Bańczyk ir C. Mac Eochaidh (pranešėjas),
posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. sausio 18 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2013 m. sausio 16 d. ieškovas John Morrison Healy pradėjo dirbti Europos Komisijoje kaip III pareigų grupės (III PG) 11 lygio 1 pakopos sutartininkas.
2 2016 m. vasario 9 d. Komisija paskelbė pranešimą apie vidaus konkursą rengiant egzaminus, siekdama sudaryti 2 lygio sekretorių / raštinės darbuotojų (AST / SC2), 2 lygio asistentų (AST2) ir 6 lygio administratorių (AD6) įdarbinimo rezervo sąrašą (toliau – pranešimas apie konkursą). Šiems trims konkursams atitinkamai buvo suteikti šie pavadinimai: COM/01/AST-SC/16 (AST / SC2) – Sekretoriai / raštinės darbuotojai, COM/02/AST/16 (AST2) – Asistentai ir COM/03/AD/16 (AD6) – Administratoriai.
3 Pranešimo apie konkursą III skirsnio „Tinkamumo reikalavimai“ 2.1 straipsnio a punkte, kiek tai susiję kandidatų administraciniu statusu, buvo numatyta:
„[Privalote] turėti ne mažesnį kaip 42 mėnesių Komisijos pareigūno, laikinojo tarnautojo ar sutartininko tarnybos stažą, kuris nebūtinai yra nepertraukiamas; neatsižvelgiama į darbo agentūrose ar kitose institucijose laikotarpius, taip pat į darbo Komisijos laikinuoju, pagalbiniu ar vietos darbuotoju arba deleguotuoju nacionaliniu ekspertu (DNE) laikotarpius.“
4 To paties skirsnio 2.3 straipsnyje, kiek tai susiję su reikalaujamu diplomu ar profesine patirtimi, buvo nustatyta:
„[Privalote turėti] aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą, patvirtintą diplomu, arba diplomu patvirtintą vidurinį išsilavinimą, suteikiantį galimybę siekti aukštesniojo arba aukštojo išsilavinimo, bei ne mažiau kaip trejų metų atitinkamą profesinę patirtį, arba atitinkamo lygio profesinį parengimą arba profesinę patirtį.“
5 Pagal pranešimo apie konkursą 2 straipsnį reikėjo atitikti visus tinkamumo reikalavimus.
6 Nenustatytą dieną ieškovas pateikė paraišką dalyvauti vidaus konkurse COM/02/AST/16 (AST2).
7 2016 m. kovo 9 d., t. y. paskutinę paraiškų dalyvauti konkurse pateikimo dieną, ieškovas įrodė III pareigų grupės sutartininko 38 mėnesių tarnybos Komisijoje stažą.
8 2016 m. balandžio 11 d. vidaus konkurso COM/02/AST/16 (AST2) atrankos komisija ieškovą informavo apie savo sprendimą atmesti jo paraišką (toliau – ginčijamas sprendimas), nes jis neatitiko pranešime apie konkursą nustatyto reikalavimo turėti ne mažesnį kaip 42 mėnesių tarnybos Komisijoje stažą (toliau – ginčijamas reikalavimas).
9 2016 m. liepos 11 d. ieškovas pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo.
10 2016 m. spalio 19 d. sprendimu, apie kurį ieškovui buvo pranešta tą pačią dieną, paskyrimų tarnyba atmetė jo skundą.
Procesas ir šalių reikalavimai
11 2017 m. sausio 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.
12 Paklaustas Bendrojo Teismo kanceliarijos, 2017 m. vasario 23 d. laišku ieškovas pareiškė pritariantis šios bylos sujungimui su bylomis RS / Komisija (T‑73/17) ir Schoonjans / Komisija (T‑79/17), kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
13 2017 m. balandžio 3 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.
14 2017 m. gegužės 18 d. laiške ieškovas nurodė, kad atsisako pateikti dubliką.
15 2017 m. gegužės 30 d. laišku ieškovas paprašė surengti teismo posėdį.
16 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkas nusprendė nesujungti šios bylos su bylomis RS / Komisija (T‑73/17) ir Schoonjans / Komisija (T‑79/17).
17 Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2018 m. sausio 18 d. posėdį.
18 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
19 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Šalių argumentai
20 Grįsdamas ieškinį, ieškovas nurodo vienintelį pagrindą, iš esmės susijusį su neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, t. y. kad ginčijamu reikalavimu, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo pažeistos imperatyvios Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 27 straipsnio pirmos pastraipos nuostatos. Reikalaudama, kad kandidatai turėtų 42 mėnesių tarnybos stažą, paskyrimų tarnyba neproporcingai apribojo galimybę dalyvauti vidaus konkurse COM/02/AST/16 (AST2).
21 Ieškovo teigimu, Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnyje paskyrimų tarnybai nustatyta pareiga atlikti įdarbinimo iš kuo platesnio asmenų rato procedūras, o bet koks vidaus konkurse galinčių dalyvauti asmenų skaičiaus ribojimas turi būti pateisinamas atsižvelgiant į laisvoms pareigoms užimti keliamus reikalavimus ir apskritai į tarnybos interesus.
22 Vis dėlto reikalavimas turėti 42 mėnesių tarnybos Komisijoje stažą negali būti pateisinamas tarnybos interesais. Beje, šio tikslo siekiama nesistemingai, nes pranešimo apie konkursą III skirsnio „Tinkamumo reikalavimai“ 2.3 straipsnyje nustatyta, kad kandidatai privalo turėti ne mažesnę kaip 36 mėnesių profesinę patirtį.
23 Be to, anot ieškovo, 42 mėnesių tarnybos stažas negali būti automatiškai laikomas svarbesniu už Komisijoje įgytą 36 mėnesių stažą. Vertinant atskirai, šio reikalavimo nepakanka, kad paskyrimų tarnyba galėtų įvertinti tarnautojo profesinę patirtį ir gebėjimus vykdyti laisvoms pareigoms priskirtas funkcijas, nes juo neatsižvelgiama į kitas šią patirtį ir gebėjimus rodančias aplinkybes, kaip antai ankstesnės sutarties pratęsimą.
24 Bet kuriuo atveju numačius, kad II–IV pareigų grupių sutartininkams gali būti leista dalyvauti vidaus konkursuose tik išdirbus institucijoje trejus metus, Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 82 straipsnio 7 dalis, kuria grindžiamas ginčijamas reikalavimas, būtų paremta prezumpcija, kad sutartininkai, turintys mažesnį nei šios trukmės tarnybos stažą, niekada negalės būti laikomi potencialiais kandidatais, kurie, dalyvaudami vidaus konkursuose, galėtų įrodyti, kad yra labiausiai kompetentingi laisvoms pareigoms užimti.
25 Taigi pranešime apie konkursą kandidatams nustačius reikalavimą įrodyti 42 mėnesių tarnybos stažą buvo padarytas neigiamas poveikis paskyrimų tarnybos galimybei pasirinkti tinkamiausią kandidatą iš pakankamai plataus kandidatų rato ir taip buvo pažeista Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirma pastraipa. Galiausiai, remdamasis, be kita ko, 1965 m. kovo 31 d. Sprendimu Rauch / Komisija (16/64, EU:C:1965:29), ieškovas mano, kad šis reikalavimas yra neteisėtas dar ir dėl to, kad anksčiau formuluotė „institucijos vidaus konkursas“ iš esmės buvo susijusi su visais institucijoje dirbančiais asmenimis, neatsižvelgiant į jų statusą.
26 Komisija ginčija ieškovo argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
27 Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmą pastraipą „[į]darbinant siekiama užtikrinti, kad institucijoje dirbtų gabiausi, našiausi ir principingiausi pareigūnai, atrinkti iš kuo didesnės geografinės teritorijos Sąjungos valstybių narių piliečių. Pareigybės nerezervuojamos nė vienos valstybės narės piliečiams“.
28 Iš pradžių reikia priminti principus, įtvirtintus jurisprudencijoje dėl konkursų organizavimo sąlygų ir tvarkos.
29 Pirma, pagrindinė pranešimo apie konkursą paskirtis – kuo tiksliau informuoti suinteresuotuosius asmenis apie nagrinėjamoms pareigoms užimti nustatytus reikalavimus, kad jie galėtų įvertinti, ar teikti paraiškas (žr. 2006 m. sausio 31 d. Sprendimo Giulietti / Komisija, T‑293/03, EU:T:2006:37, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
30 Antra, institucija turi plačią diskreciją nustatyti laisvoms pareigoms užimti keliamus tinkamumo kriterijus ir, atsižvelgdama į šiuos kriterijus bei vadovaudamasi tarnybos interesais, konkurso organizavimo sąlygas ir tvarką (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Chetcuti / Komisija, C‑16/07 P, EU:C:2008:549, 76 ir 77 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; 2006 m. sausio 31 d. Sprendimo Giulietti / Komisija, T‑293/03, EU:T:2006:37, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Vis dėlto institucijų naudojimasis suteikta diskrecija konkurso organizavimo srityje, ypač kiek tai susiję su dalyvavimo konkurse reikalavimų nustatymu, turi atitikti imperatyvias Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmos pastraipos ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmoje pastraipoje imperatyviai nustatytas bet kurio įdarbinimo tikslas, o šių nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje – procedūros, kurių turi būti laikomasi užimant laisvas pareigas. Todėl ši diskrecija visada turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į laisvoms pareigoms keliamus reikalavimus ir apskritai į tarnybos interesus (žr. 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Di Prospero / Komisija, F‑99/08, ES:F:2009:153, 28 ir 29 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
32 Konkrečiai kalbant apie reikalavimus, kuriais ribojamas kandidatų paraiškų dalyvauti konkurse pateikimas, pažymėtina, kad nors jais iš tikrųjų gali būti ribojamos institucijos galimybės įdarbinti geriausius kandidatus, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmą pastraipą, tai nereiškia, kad kiekvienas reikalavimas, kuriuo nustatomas toks ribojimas, prieštarauja šiam straipsniui. Iš tiesų administracijos diskrecija organizuojant konkursus ir apskritai tarnybos interesai leidžia institucijai nustatyti, jos manymu, tinkamus reikalavimus, kuriais, nors ir apribojamas kandidatų dalyvavimas konkurse, taigi neišvengiamai ir paraiškas pateikusių kandidatų skaičius, nekeliama grėsmė tikslui užtikrinti gabiausių, našiausių ir principingiausių, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmą pastraipą, kandidatų paraiškų pateikimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Di Prospero / Komisija, F‑99/08, EU:F:2009:153, 30 punktą).
33 Prieštaraujančiais Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmai pastraipai pripažįstami tik tokie kandidatų galimybę dalyvauti konkurse ribojantys reikalavimai, kurie kelia grėsmę tikslui užtikrinti geriausias savybes turinčių kandidatų paraiškų pateikimą (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 6 d. Sprendimo de Kerros ir Kohn-Berge / Komisija, T‑40/96 ir T‑55/96, EU:T:1997:28, 40 punktą ir 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Di Prospero / Komisija, F‑99/08, EU:F:2009:153, 32 punktą).
34 Trečia, reikia priminti, kad, atsižvelgiant į institucijoms suteiktą plačią diskreciją šioje srityje, Bendrasis Teismas, tikrindamas, ar buvo laikomasi reikalavimo vadovautis tarnybos interesais, turi tik išsiaiškinti, ar institucija veikė protingai ir deramai, ar nesinaudojo turima diskrecija akivaizdžiai klaidingai (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 19 d. Sprendimo Z / Teisingumo Teismas, T‑88/13 P, EU:T:2015:393, 106 punktą).
35 Toliau reikia nustatyti KTĮS 82 straipsnio 7 dalies pirmo sakinio taikymo sritį.
36 KTĮS 82 straipsnio 7 dalies pirmame sakinyje nustatyta, kad II–IV pareigų grupėms priklausantiems sutartininkams gali būti leista dalyvauti vidaus konkursuose tik išdirbus institucijoje trejus metus.
37 Pirma, priešingai, nei teigia ieškovas, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė apriboti institucijų diskreciją, KTĮS 82 straipsnio 7 dalies pirmame sakinyje nustatydamas minimalų trejų metų tarnybos stažą, – jo neturintiems II–IV pareigų grupių sutartininkams negali būti leista dalyvauti vidaus konkursuose, neatsižvelgiant į jų savybes ir profesinius nuopelnus. Toks apribojimas, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą, kyla iš išimtinio vidaus konkursų, kuriuose gali dalyvauti šie sutartininkai, organizavimo pobūdžio. Be to, šį aiškinimą patvirtina 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013, kuriuo iš dalies keičiami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos (OL L 287, 2013, p. 15), parengiamųjų dokumentų analizė. Europos Parlamento Teisės reikalų komitetas nurodė, kad sutartininkams gali būti leista dalyvauti tokiuose konkursuose tik „jeigu paskutinę paraiškų dalyvauti konkurse pateikimo dieną jie yra išdirbę atitinkamoje institucijoje ne mažiau kaip trejus metus <…>“ (Pranešimo dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos, pakeitimas Nr. 30 (COM(2011)0890–C7-0507/2011–2011/0455(COD)), p. 26).
38 Antra, iki šios teisės aktų reformos jurisprudencijoje jau buvo pripažinti trejų metų (1997 m. kovo 6 d. Sprendimo de Kerros ir Kohn-Berge / Komisija, T‑40/96 ir T‑55/96, EU:T:1997:28, 47 punktas ir 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Di Prospero / Komisija, F‑99/08, EU:F:2009:153, 31 punktas), penkerių metų (2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 38, 40 ir 42 punktai) ir dešimties metų (2000 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Carrasco Benítez / Komisija, T‑214/99, EU:T:2000:272, 56 ir 61 punktai) tarnybos stažo reikalavimai, nes šiose bylose atitinkama institucija, laikydamasi su tarnybos interesais susijusio reikalavimo, įgyvendino savo plačią diskreciją.
39 Trečia, jau buvo nuspręsta, kad tam tikros trukmės tarnybos stažo reikalavimas yra tinkama priemonė užtikrinti, kad pareigūnai turėtų Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytas savybes, taigi užtikrinti ir tarnybos interesus. Iš tiesų tam tikro stažo, taigi ir reikšmingos darbo Europos Sąjungos institucijose patirties, turėjimas yra „neabejotinas“ minėtų savybių buvimo „įrodymas“ (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
40 Toks stažo reikalavimas leidžia užtikrinti, kad vidaus konkurse dalyvaujantiems asmenims tam tikrą laikotarpį buvo taikoma institucijų administracijos personalui galiojanti tvarka, visų pirma su vertinimu ir drausme susijusios taisyklės, ir kad jos laikydamiesi jie įrodė savo gebėjimus. Taigi įdarbinimo procedūra užtikrinama, kad institucijoje dirbtų gabiausi, našiausi ir principingiausi pareigūnai, kaip tai įvertino pačios institucijos (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 41 punktą).
41 Tuo remiantis darytina išvada, kad, kaip teigia Komisija, institucija, nusprendusi išimties tvarka organizuoti vidaus konkursą, kuriame gali dalyvauti II–IV pareigų grupėms priklausantys sutartininkai, turi laikytis KTĮS 82 straipsnio 7 dalies pirmame sakinyje įtvirtinto ne mažesnio kaip trejų metų tarnybos stažo reikalavimo. Vis dėlto ši institucija, atsižvelgdama į savo plačią diskreciją ir laikydamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmos pastraipos ir 29 straipsnio 1 dalies imperatyvių nuostatų, gali nustatyti griežtesnius reikalavimus dėl tam tikrų pareigų ar tam tikrų pareigų grupių, be kita ko, reikalavimą turėti didesnį nei KTĮS 82 straipsnio 7 dalies pirmame sakinyje numatytą minimalų tarnybos stažą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1989 m. liepos 13 d. Sprendimo Jaenicke Cendoya / Komisija, 108/88, EU:C:1989:325, 24 punktą).
42 Priešingai, nei teigia ieškovas, šios išvados, kuri reiškia, kad neleidžiama dalyvauti konkurse sutartininkams, neatitinkantiems nagrinėjamos institucijos nustatytų tarnybos stažo reikalavimų, nepaneigia tai, kad anksčiau formuluotė „institucijos vidaus konkursas“ iš esmės buvo susijusi su visais joje dirbančiais asmenimis, neatsižvelgiant į jų statusą.
43 Iš tiesų pareiga leisti dalyvauti institucijos vidaus konkurse visiems joje dirbantiems asmenims pažeistų jos plačią diskreciją (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Chetcuti / Komisija, C‑16/07 P, EU:C:2008:549, 70–76 punktus ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Brown / Komisija, F‑37/05, EU:F:2009:121, 68 punktą), todėl institucijos tarnautojams ir pareigūnams negali būti suteikta jokia absoliuti teisė dalyvauti jos vidaus konkurse (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 6 d. Sprendimo de Kerros ir Kohn-Berge / Komisija, T‑40/96 ir T‑55/96, EU:T:1997:28, 39 punktą ir 2006 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Chetcuti / Komisija, T‑357/04, EU:T:2006:339, 42 punktą).
44 Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog ginčijamas reikalavimas, kad vidaus konkursų kandidatai turėtų 42 mėnesių tarnybos stažą, kuris nebūtinai yra nepertraukiamas, atitinka su tarnybos interesais susijusį reikalavimą.
45 Iš tiesų iš šio sprendimo 38–40 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, jog tam tikros trukmės tarnybos stažo reikalavimas yra „neabejotinas įrodymas“, kad vidaus konkursų kandidatai turi Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytas savybes.
46 Šiuo klausimu pranešime apie konkursą aiškiai nurodyta, jog, vadovaujantis tarnybos interesais, laikinųjų tarnautojų įdarbinimas pareigūnais turi užtikrinti, kad Komisijoje dirbtų gabiausi, našiausi ir principingiausi pareigūnai, dėl to tik kandidatai, turintys įrodomos patirties, kurią jie įgijo būdami priskirti prie tam tikros pareigų grupės, gali tapti pareigūnais, gebančiais dirbti iš karto.
47 Kaip atsiliepime į ieškinį pažymėjo Komisija, organizuojant pranešime apie konkursą numatytus vidaus konkursus, tarnybos interesus siekiama įgyvendinti dvejopai, t. y. pirma, sureguliuojant tam tikrų laikinųjų tarnautojų ir sutartininkų padėtį, priimant juos į nuolatinę tarnybą, ir, antra, įdarbinant ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir gebančius dirbti iš karto darbuotojus.
48 Pažymėtina ir tai, kad, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, Komisija pateikė 2015 m. gruodžio 11 d. socialinio dialogo partnerių susirinkimo dėl vidaus konkursų, kuriuose gali dalyvauti sutartininkai, protokolą. Iš jo matyti, kad Komisija iš pradžių buvo numačiusi, jog bus reikalaujama ketverių metų tarnybos stažo. Šis reikalavimas buvo grindžiamas „tuo, kad, reikalaujant [ketverių] metų profesinės patirties institucijose, suteikiama tam tikra garantija dėl atitinkamų tarnautojų profesionalumo, nes buvo pratęstos šių tarnautojų sutartys“. Vis dėlto, atsižvelgdama į kelių profesinių sąjungų, kurios siūlė trejų metų tarnybos stažą, pastabas, Komisija galutinai nutarė patvirtinti ginčijamą trejų su puse metų trukmės stažo reikalavimą (protokolo p. 4).
49 Taigi nuo pat pradžių Komisija siekė, kad kandidatai turėtų minimalų tarnybos stažą (iš pradžių ketverių metų ir galiausiai trejų su puse metų), nes juo suteikiama tam tikra garantija dėl kandidatų profesionalumo. Tokiomis aplinkybėmis ši institucija akivaizdžiai klaidingai nepasinaudojo diskrecija, kai pranešime apie konkursą nustatė reikalavimą, susijusį su tarnybos stažu, kurio trukmė tik šešiais mėnesiais ilgesnė nei KTĮS 82 straipsnio 7 dalies pirmame sakinyje numatyta minimali trukmė.
50 Ieškovo argumentui, susijusiam su ginčijamo reikalavimo nesuderinamumu su proporcingumo principu, taip pat negalima pritarti.
51 Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami pasiekti nagrinėjamų teisės aktų teisėtus tikslus ir neviršytų to, kas tinkama ir būtina šiems tikslams pasiekti (2014 m. balandžio 8 d. Sprendimo Digital Rights Ireland ir kt., C‑293/12 ir C‑594/12, EU:C:2014:238, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, atsižvelgiant į paskyrimų tarnybos turimą plačią diskreciją nustatyti laisvoms pareigoms užimti keliamus tinkamumo kriterijus ir, remiantis šiais kriterijais bei vadovaujantis apskritai tarnybos interesais, nustatyti konkurso organizavimo sąlygas ir tvarką (1997 m. vasario 5 d. Sprendimo Petit-Laurent / Komisija, T‑211/95, EU:T:1997:13, 54 punktas), tik akivaizdžiai netinkamas ginčijamo reikalavimo pobūdis atsižvelgiant į siekiamus tikslus gali turėti įtakos pranešimo apie konkursą teisėtumui (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 8 d. Sprendimo Vodafone ir kt., C‑58/08, EU:C:2010:321, 52 punktą). Galiausiai reikia priminti, kad bet kurio Sąjungoje organizuojamo konkurso tikslas, kaip matyti iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmos pastraipos, yra užtikrinti, kad institucijoje, kaip ir visose kitose įstaigose, dirbtų gabiausi, našiausi ir principingiausi pareigūnai (2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Clarke ir kt. / VRDT, F‑82/08, EU:F:2011:45, 181 punktas).
52 Šiuo klausimu, pirma, iš šio sprendimo 44–49 punktuose išdėstytų argumentų matyti, kad reikalavimas turėti 42 mėnesių tarnybos stažą yra tinkamas dvigubam tikslui pasiekti, t. y. pirma, sureguliuoti tam tikrų laikinųjų tarnautojų ir sutartininkų padėtį, priimant juos į nuolatinę tarnybą, ir, antra, įdarbinti ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir gebančius dirbti iš karto darbuotojus.
53 Antra, ginčijamas reikalavimas neviršija to, kas tinkama ir būtina šiam dvigubam tikslui pasiekti. Viena vertus, reikalaujant turėti 42 mėnesių tarnybos stažą, tik šešiais mėnesiais viršijama KTĮS 82 straipsnio 7 dalies pirmame sakinyje numatyta minimali trukmė. Kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte, Bendrasis Teismas jau yra pripažinęs gerokai ilgesnės nei 42 mėnesių trukmės tarnybos stažo reikalavimus, nes, kaip nagrinėjamu atveju, atitinkama institucija savo plačią diskreciją įgyvendino taip, kad būtų tenkinami tarnybos interesai. Kita vertus, kaip nurodė Komisija atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, tinkamumo reikalavimus atitiko 84 % iš 615 kandidatų, pateikusių paraiškas dalyvauti vidaus konkurse COM/02/AST/16 (AST2).
54 Galiausiai šios išvados pakanka, kad būtų atmestas ieškovo argumentas, jog ginčijamu reikalavimu nebuvo leista paskyrimų tarnybai atlikti įdarbinimo iš kuo platesnio asmenų rato procedūros. Iš tiesų iš Komisijos pateiktų skaičių matyti, kad nagrinėjamame vidaus konkurse galėjo dalyvauti 519 kandidatų.
55 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nustatydama ginčijamą reikalavimą Komisija akivaizdžiai klaidingai nepasinaudojo diskrecija, todėl nepažeidė imperatyvių Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmos pastraipos nuostatų.
56 Taigi neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą ir atitinkamai ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas bylą pralaimėjo, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš John Morrison Healy bylinėjimosi išlaidas.
Gervasoni | Kowalik-Bańczyk | Mac Eochaidh |
Paskelbta 2018 m. rugsėjo 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.