TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. lapkričio 30 d.

Byla F‑97/09

Christine Taillard

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Vienos po kitų einančios nedarbingumo atostogos — Kreipimasis į nepriklausomą gydytoją — Tinkamumą darbui patvirtinančios išvados — Naujos teisėtai išduotos medicininės pažymos nepriėmimas — Sveikatos patikrinimo nebuvimas — Laikinojo nedarbingumo atostogų trukmės išskaičiavimas iš kasmetinių atostogų trukmės — Nepriimtinumas — Ieškinys dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo“

Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo Ch. Taillard prašo, be kita ko, panaikinti 2009 m. sausio 15 d. Parlamento sprendimą nepriimti medicininės pažymos, patvirtinančios ieškovės 4 dienų nedarbingumą, ir atimti 4 dienas, kuriomis ji nebuvo darbe, iš kasmetinių atostogų trukmės, taip pat prašo atlyginti patirtą žalą.

Sprendimas: Panaikinti 2009 m. sausio 15 d. Europos Parlamento sprendimą, kuriuo jis atsisakė priimti 2009 m. sausio 5 d. medicininę pažymą ir dienas, kuriomis Ch. Taillard neatvyko į darbą, t. y. 2009 m. sausio 6–9 d., atėmė iš jos kasmetinių atostogų. Atmesti likusią ieškinio dalį. Parlamentas, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia Ch. Taillard bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Asmens nenaudai priimtas sprendimas — Pareiga motyvuoti — Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnis)

2.      Pareigūnai — Laikinojo nedarbingumo atostogos — Ligos pateisinimas — Medicininės pažymos pateikimas — Neatvykimo į darbą teisėtumo prezumpcija

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnis)

3.      Pareigūnai — Laikinojo nedarbingumo atostogos — Ligos pateisinimas — Medicininės pažymos pateikimas — Sveikatos patikrinimo atsisakymas į jį neatvykus — Nepriimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 ir 3 dalys)

4.      Pareigūnai — Administracijos pareiga padėti — Įgyvendinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

1.      Pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto sprendimo motyvus siekiama sudaryti Sąjungos teismui galimybę vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę ir suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas arba ar jį priimant nebuvo padaryta pažeidimų, dėl kurių galima užginčyti jo teisėtumą. Ši pareiga įvykdoma, kai aktas, dėl kurio pareikštas ieškinys, priimamas atitinkamam pareigūnui žinomomis aplinkybėmis, kurios jam leidžia suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės apimtį. Taigi siekiant nuspręsti, ar įvykdytas Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintas reikalavimas motyvuoti, reikia atsižvelgti ne vien į dokumentus, kuriais buvo pranešta apie sprendimą, bet taip pat ir į sprendimo priėmimo ir pranešimo apie jį suinteresuotajam asmeniui aplinkybes. Šiuo atžvilgiu reikia išsiaiškinti, be kita ko, ar suinteresuotasis asmuo jau turėjo informacijos, kuria institucija pagrindė savo sprendimą.

(žr. 33 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Turner prieš Komisiją, T‑80/92, Rink. p. II‑1465, 62 punktas; 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pascall prieš Komisiją, T‑20/96, Rink. VT p. I‑A‑361 ir II‑977, 44 punktas; 1998 m. liepos 8 d. Sprendimo Aquilino prieš Tarybą, T‑130/96, Rink. VT p. I‑A‑351 ir II‑1017, 45 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Wenig prieš Komisiją, F‑80/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑479 ir II‑A‑1‑2609, 41 punktas.

2.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnį, jei pareigūnas suserga ar patiria nelaimingą atsitikimą, dėl kurio negali vykdyti savo pareigų, jis kuo greičiau praneša institucijai, kad negali eiti pareigų, ir patikslina vietą, kurioje yra, bei, jei neatvyksta į darbą ilgiau kaip tris dienas, pateikia medicininę pažymą, pateisinančią jo neatvykimą į darbą. Administracija gali paneigti tokios medicininės pažymos galiojimą ir prieiti prie išvados, kad atitinkamas pareigūnas neteisėtai neatvyko į darbą, tik jei jai nurodžius buvo atliktas pareigūno sveikatos patikrinimas, kurio išvadų administracinis poveikis atsiranda tik nuo šio patikrinimo dienos.

Iš tiesų, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnyje nenumatyta administracijos teisė neatsižvelgti į medicininę pažymą, net jei joje nenurodytos atitinkamo pareigūno nedarbingumo medicininės priežastys, jame įtvirtinta administracijos galimybė nurodyti jos pasirinktam gydytojui patikrinti šį pareigūną.

(žr. 50 ir 51 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo teismo praktika: 1992 m. birželio 19 d. Sprendimo V. prieš Parlamentą, C‑18/91 P, Rink. p. I‑3997, 33 ir 34 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. sausio 26 d. Sprendimo O prieš Komisiją, T‑527/93, Rink. VT p. I‑A‑9 ir II‑29, 36 punktas; 1996 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Z prieš Komisiją, T‑135/95, Rink. VT p. I‑A‑519 ir II‑1413, 32 punktas; 1997 m. liepos 11 d. Sprendimo Schoch prieš Parlamentą, T‑29/96, Rink. VT p. I‑A‑219 ir II‑635, 38 punktas.

3.      Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 3 dalies matyti, kad pareigūno neatvykimas į darbą dėl ligos gali būti atimamas iš jo kasmetinių atostogų trukmės, tik jei institucija, atsižvelgdama į šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamas neatvykimas yra nepateisintas.

Todėl sprendimas atmesti medicininę pažymą, kuria pateisinamas pareigūno neatvykimas į darbą, jei nebuvo atliktas jo sveikatos patikrinimas per pažymoje nurodytą laiką, yra neteisėtas neatsižvelgiant į tai, kad nepriklausomas gydytojas jį patikrino dėl iš karto prieš tai ėjusio laikotarpio.

Iš tiesų, nors naujoje medicininėje pažymoje neminima nei nauja patologija, nei patologijos, dėl kurios suinteresuotąjį asmenį tikrino nepriklausomas gydytojas ir jis buvo pripažintas tinkamu darbui, pablogėjimas, negalima atmesti, kad suinteresuotojo asmens sveikatos būklė skiriasi nuo konstatuotosios per nepriklausomo gydytojo patikrinimą ir kad suinteresuotasis asmuo negali dirbti konkretų trumpą laikotarpį; taip yra neatsižvelgiant į tai, jog šį negalėjimą sukėlė ta pati patologija, kurią tikrino nepriklausomas gydytojas, ar sveikatos būklės pablogėjimas, kurį galėjo įvertinti tik gydytojas.

(žr. 48, 53 ir 57 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimo T prieš Komisiją, F‑106/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑419 ir II‑A‑1‑2315, 116 punktas.

4.      Iš principo pareigūnas, manantis, kad gali pasiremti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu, turi pateikti prašymą institucijai, kurioje jis dirba, suteikti pagalbą. Nesant tam tikrų ypatingų aplinkybių institucija savo iniciatyva neprivalo suteikti pagalbos. Iš tiesų tik minėtos aplinkybės gali įpareigoti instituciją imtis nustatytų pagalbos veiksmų savo iniciatyva be suinteresuotojo asmens prašymo.

(žr. 65 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo teismo praktika: 1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją, 229/84, Rink. p. 1805, 20 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 31 d. Nutarties Frankin ir kt. prieš Komisiją, F‑91/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑25 ir II‑A‑1‑83, 23 ir 24 punktai; 2010 m. sausio 13 d. Sprendimo A ir G prieš Komisiją, F‑124/05 ir F‑96/06, 217 punktas.