Language of document : ECLI:EU:F:2010:123

Tarnautojų Teismo (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. spalio 12 d.

Byla F‑49/09

Eberhard Wendler

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Ištarnauto laiko pensija — Pensijos mokėjimas — Pareiga atidaryti banko sąskaitą gyvenamosios vietos šalyje — Laisvas paslaugų teikimas — Viešosios tvarkos išlyga — Lygybės principas“

Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo buvęs Komisijos pareigūnas E. Wendler prašo panaikinti sprendimą įpareigoti jį pranešti Komisijai nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje turimos banko sąskaitos numerį, kad į ją būtų pervesta ištarnauto laiko pensija.

Sprendimas: Atmesti ieškovo ieškinį. Nurodyti ieškovui padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Europos Sąjungos Taryba, įstojusi į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

Pareigūnai — Pensijos — Ištarnauto laiko pensija — Mokėjimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 17 straipsnis ir VIII priedo 45 straipsnio trečia pastraipa)

Pareigūnai pensininkai ir dirbantys pareigūnai, kai pervedamos jiems priklausančios sumos, vertinami skirtingai. Iš tiesų, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 45 straipsnio trečią pastraipą visos išmokos valstybėje narėje gyvenančiam pareigūnui pensininkui privalomai pervedamos į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės banką, o atitinkamoje nuostatoje, taikomoje dirbantiems pareigūnams, kuri įtvirtinta Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 17 straipsnio 1 dalyje ir pagal kurią sumos, priklausančios dirbančiam pareigūnui, išmokamos toje vietoje, kurioje jis dirba, numatytos dvi išlygos. Pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta dirbančio pareigūno galimybė per instituciją, kurioje jis dirba, į kitą valstybę narę pervesti dalį savo atlyginimo, t. y. mokymosi pašalpos sumą, kuri faktiškai gaunama už išlaikomą vaiką, lankantį mokymosi įstaigą pastarojoje valstybėje narėje, ir sumas, atitinkančias reguliarius mokėjimus asmenims, nuolat gyvenantiems šioje kitoje valstybėje narėje, kai jis pateikia įrodymų, kad teismo ar kompetentingos administracinės institucijos sprendimu jis tiems asmenims turi įsipareigojimų. Antra, be Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 17 straipsnio 2 dalimi suteiktų galimybių, to paties straipsnio 4 dalyje numatyta dirbančio pareigūno teisė prašyti netaikant jokių korekcinių koeficientų nuolat pervesti jam priklausančias sumas, bet ne daugiau kaip 25 % pareigūno bazinio darbo užmokesčio į kitą valstybę narę nei ta, kurioje jis dirba.

Šis skirtingas požiūris į pareigūnus pensininkus ir dirbančius pareigūnus vis dėlto nelaikomas neteisėta diskriminacija, nes šių dviejų pareigūnų grupių situacija objektyviai skiriasi. Iš tiesų, pareigūnai pensininkai gali laisvai pasirinkti nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, o dirbantys pareigūnai Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsniu yra įpareigoti gyventi paskyrimo vietoje arba ne toliau nuo jos, nei tai yra suderinama su tinkamu jų pareigų atlikimu. Taigi preziumuojama, kad dirbantys pareigūnai, išskyrus tuos, kurių paskyrimo vieta yra valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, turi ryšių mažiausiai dviejose valstybėse narėse, šiuo atveju – valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, ir valstybėje narėje, kurioje jie dirba. Atvirkščiai, pareigūnai pensininkai turi gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvę, todėl negali remtis tokia prezumpcija net tuo atveju, kai dėl asmeninio pasirinkimo gali nuolat gyventi kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai jie yra, ir, jeigu išėjo į pensiją iki 2004 m. gegužės 1 d., jiems gali būti taikomas šiai nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei priskirtas korekcinis koeficientas.

(žr. 43 ir 44 punktus)