TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 1 d.

Byla F‑82/09

Michel Nolin

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Pareigų paaukštinimas — Nuopelnų ir pirmenybės balų panaikinimas“

Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo M. Nolin iš esmės prašo panaikinti 2008 m. gruodžio 19 d. Komisijos Personalo ir administracijos generalinio direktorato generalinio direktoriaus sprendimą panaikinti 87,5 nuopelnų ir pirmenybės balo, ieškovo surinko siekiant paaukštinimo.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovas padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Pareigų paaukštinimas — Procedūra — Nuopelnų ir pirmenybės balai

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 ir 45 straipsniai)

2.      Pareigūnai — Principai — Teisėtumo principas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai — Pareigų paaukštinimas — Procedūra — Nuopelnų ir pirmenybės balai

4.      Pareigūnai — Administracijos aktai — Implicitinis sprendimas — Sąvoka

5.      Pareigūnai — Principai — Teisėtų lūkesčių apsauga — Sąlygos

6.      Pareigūnai — Pareigų paaukštinimas — Procedūra — Nuopelnų ir pirmenybės balai

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 ir 45 straipsniai)

7.      Sąjungos teisė — Principai — Pagrindinės teisės — Teisė į rungimosi principu pagrįstą procesą

(ESS 6 straipsnio 2 dalis)

1.      Iš bendros nuostatų, taikomų pareigūnų paaukštinimui, kaip jos aiškinamos laikantis vienodo požiūrio principo, struktūros matyti, kad nuopelnų ir pirmenybės balų skaičius, kuris atitinka pareigų paaukštinimui nustatytą ribą, turi būti atimtas iš pareigūno, kuris paaukštintas remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsniu ar 45 straipsniu, surinktų balų.

Iš tiesų, nors šiuose straipsniuose numatytos dvi skirtingos pareigų paaukštinimo procedūros, 29 straipsnyje, priešingai nei 49 straipsnyje, įtvirtinta vien galimybė būti atsitiktinai paaukštintam, nes pasinaudojama galimybe užimti laisvą darbo vietą, ir tokio paaukštinimo pasekmės nėra apibrėžtos. Tačiau nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnyje nieko nenustatyta, negalima laikyti, kad dėl šia nuostata pagrįsto paaukštinimo neatsiranda tokių pačių teisinių pasekmių, kaip ir paaukštinus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 49 straipsnį; atvirkščiai, reikia daryti išvadą, kad teisės aktų leidėjas, nors ir numatęs skirtingas pareigų paaukštinimo procedūras, nenorėjo, kad dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsniu pagrįsto paaukštinimo atsirastų kitokių teisinių pasekmių, nei paaukštinus remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsniu.

(žr. 46 ir 48 punktus)

2.      Kiekviename administracijos sprendime turi būti aiškiai ir tiksliai nustatyta, kokiu teisiniu pagrindu remiantis jis buvo priimtas, žinant, kad paminėtas teisinis pagrindas turi teisėtai pagrįsti administracijos kompetenciją toje srityje.

(žr. 51 punktą)

3.      Sprendimas panaikinti pareigūno nuopelnų ir pirmenybės balus yra sprendimo dėl paaukštinimo pasekmė. Todėl tarnyba, kompetetinga paaukštinimo srityje, turi šalutinę kompetenciją priimti tokį sprendimą, kurio pasekmių atsiranda dėl pareigūno paaukštinimo.

(žr. 57 punktą)

4.      Implicitinis sprendimas reiškia, kad administracijai buvo pateiktas prašymas, į kurį ji neatsakė, ar remiantis nagrinėjamo atvejo faktinėmis aplinkybėmis galima daryti išvadą, jog sprendimas buvo priimtas, tačiau ji jo neįformino. Tačiau remiantis vien paprasčiausiu suinteresuotojo asmens teisinės situacijos išsaugojimu negalima daryti išvados, kad toks sprendimas egzistuoja.

(žr. 68 ir 70 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gegužės 11 d. Sprendimo Maxwell prieš Komisiją, F‑55/09, 66 punktas.

5.      Teisėtų lūkesčių apsaugos galima reikalauti, kai tenkinamos trys sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos administracijos turi būti gavęs tikslių, besąlyginių ir nuoseklių garantijų, kylančių iš patvirtintų ir patikimų šaltinių. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad atsirastų asmens, kuriam jos skirtos, teisėtų lūkesčių. Trečia, šios garantijos turi atitikti Pareigūnų tarnybos nuostatus ar paprastai taikomas nuostatas, ar bent jau jų galimo neteisėtumo gali nepastebėti protingas ir apdairus pareigūnas, atsižvelgdamas į turimą informaciją ir galėdamas atlikti būtiną vertinimą.

Šiuo atžvilgiu nesant žodinių ar rašytinių garantijų vien tuo, kad praėjo laiko tarp pareigūno nuopelnų ir pirmenybės balų panaikinimo ir jo paaukštinimo, administracija nesuteikia aiškios garantijos suinteresuotajam asmeniui, nes paaukštinimui taikomose taisyklėse, kurių teisėtumo minėtas pareigūnas neginčija, reikalaujama, kad administracija atimtų iš jo surinktų balų nuopelnų ir pirmenybės balų skaičių, kuris atitinka nustatyta paaukštinimo ribą.

(žr. 74 ir 75 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. liepos 6 d. Sprendimo Forvass prieš Komisiją, T‑203/97, Rink. VT p. I‑A‑129 ir II‑705, 70 punktas; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Wasmeier prieš Komisiją, T‑381/00, Rink. VT p. I‑A‑125 ir II‑677, 106 punktas; 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Ronsse prieš Komisiją, T‑205/01, Rink. VT p. I‑A‑211 ir II‑1065, 54 ir 55 punktai; 2005 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Righini prieš Komisiją, T‑145/04, Rink. VT p. I‑A‑349 ir II‑1547, 130 punktas.

6.      Vien to, kad pareigūnas yra paaukštintas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnį ar 45 straipsnį, pakanka pateisinti tai, jog nuopelnų ir pirmenybės balų skaičius, kuris atitinka nustatytą paaukštinimo ribą, yra atimtas iš šio pareigūno surinktų balų. Be to, visų paaukštintų pareigūnų padėtis yra tokia pati, kiek tai susiję su faktu, kad atimamas tam tikras surinktų balų skaičius, neatsižvelgiant į tai, kokiu teisiniu pagrindu remiantis buvo nuspręsta juos paaukštinti. Todėl negali būti diskriminacijos vienodai vertinant pareigūną, paaukštintą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnį, ir pareigūną, paaukštintą pagal šių nuostatų 45 straipsnį.

(žr. 88 punktą)

7.      Pagal teisę į rungimosi principu pagrįstą procesą kiekviena ginčo šalis turi galimybę pateikti savo teisinius ir faktinius argumentus, kuriuos ji laiko tinkamais jos reikalavimams, įskaitant ir galimus prieštaravimus dėl priimtinumo, pagrįsti. Tačiau tvirtinant, kad naudojantis teise piktnaudžiaujama, būtina įrodyti, kad naudojantis šia teise siekiama kito, ne šia teise siekiamo, tikslo, ir kad, be kita ko, naudojimasis šia teise atskleidžia ketinimą pakenkti.

(žr. 96 punktą)