EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. birželio 19 d.

Byla F‑40/12

CF

prieš

Europos aviacijos saugos agentūrą (AESA)

„Viešoji tarnyba – Buvęs laikinasis tarnautojas – Terminuota sutartis – Atleidimas iš darbo per laikinojo nedarbingumo atostogas – KTĮS 16 straipsnis – KTĮS 48 straipsnio b punktas – Psichologinis priekabiavimas“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį pareikštas ieškinys; juo CF iš esmės prašo, pirma, panaikinti 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą, kuriuo Europos aviacijos saugos agentūros (AESA, toliau – agentūra) sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba (toliau – STSĮT) nutraukė CF laikinojo tarnautojo sutartį (toliau – skundžiamas sprendimas), antra, nurodyti AESA atlyginti dėl šio sprendimo patirtą žalą ir, trečia, atlyginti dėl psichologinio priekabiavimo patirtą žalą.

Sprendimas:      Panaikinti 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą, kuriuo Europos aviacijos saugos agentūros sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba nutraukė CF laikinojo tarnautojo sutartį. Priteisti iš Europos aviacijos saugos agentūros ieškovei CF 88 189,76 euro kaip turtinės žalos atlyginimą. Atmesti likusią ieškinio dalį. Nurodyti Europos aviacijos saugos agentūrai padengti savo pačios bylinėjimosi išlaidas ir priteisti iš jos tris ketvirtadalius CF patirtų bylinėjimosi išlaidų. Nurodyti CF padengti ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Terminuotos sutarties nutraukimas pasibaigus laikinojo nedarbingumo atostogoms – Tarnautojo išdirbto tarnybos laiko apskaičiavimas – Atsižvelgimas į anksčiau suinteresuotojo asmens kaip sutartininko vykdytas pareigas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 1 dalis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 3a straipsnis, 16 straipsnis ir 48 straipsnio b punktas)

2.      Pareigūnų ieškiniai – Prašymas atlyginti žalą dėl sprendimo galios neturinčio veiksmo – Ikiteisminės procedūros pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus nebuvimas – Nepriimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnų ieškiniai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Ieškinys dėl administracijos pareigos atlyginti pareigūnui trečiojo asmens sukeltą žalą – Priimtinumas – Sąlyga – Teisių gynybos būdų išnaudojimas – Išimtis – Veiksmingos teisinės apsaugos nebuvimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio antra pastraipa ir 91 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Atleidimas psichologinio priekabiavimo aplinkybėmis – Sprendimo atleisti neteisėtumas – Priekabiavimo ir sprendimo atleisti motyvų ryšio būtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis 90 ir 91 straipsniai)

5.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Tarnybų organizavimas – Priemonė, kurią sudaro tarnautojo deklaracijos dėl santykių su kitu tarnautoju gavimas –Leistinumas – Teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimas – Pateisinimas – Priemonė, priimta siekiant užtikrinti gerą tarnybos veikimą

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis ir 52 straipsnio 3 dalis)

1.      Į pareigas, kurias laikinasis tarnautojas anksčiau vykdė kaip sutartininkas pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 3a straipsnį, turi būti atsižvelgiama apskaičiuojant „tarnautojo ištarnautą laiką“, per kurį laikinojo nedarbingumo atostogos apmokamos pagal šių sąlygų 16 straipsnį ir kuriam pasibaigus laikinojo tarnautojo darbo sutartis remiantis šių sąlygų 48 straipsnio b punktu gali būti nutraukiama be įspėjimo.

Aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei reglamentavimu, kuriam ji priklauso, siekiamus tikslus, taip pat į Sąjungos teisės nuostatų visumą.

Šiuo atžvilgiu Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 16 straipsnio antra pastraipa turi būti siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią Sąjunga kaip pagrindinę pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, be kita ko, suteikiančiomis apsaugą susirgus.

Galiausiai Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 16 straipsnio antra pastraipa siekiama apsaugoti susirgusius laikinuosius tarnautojus nuo su šia padėtimi susijusios socialinės ir ekonominės rizikos ir prisidedama prie tikslo, kuris yra toks pat imperatyvus kaip ir sveikatos apsauga, siekimo.

Tokiomis aplinkybėmis, kai tarnautojai gali būti įdarbinami kaip laikinieji tarnautojai arba sutartininkai ir kai neretai institucijos ir agentūros alternatyviai taiko šias dvi sistemas, kad užtikrintų to paties tarnautojo tarnybą, sveikatos apsaugos tikslas nėra visiškai pasiekiamas, jeigu tarnautojo tarnybos laikotarpiai vienu arba kitu statusu nebuvo sudėti.

(žr. 36, 37 ir 41–43 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, 20 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo O prieš Komisiją, F‑69/07 ir F‑60/08, 114 punktas.

2.      Remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniais, prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos, sukeltos sprendimo galios neturinčiais veiksmais, kaip antai psichologiniu priekabiavimu, atlyginimo reikia laikytis dviejų pakopų administracinės procedūros. Visų pirma suinteresuotasis asmuo turi savo institucijos paskyrimų tarnybai pateikti prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, kad administracija atlygintų šią žalą. Tik eksplicitinis arba implicitinis tokio prašymo atmetimas yra laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, dėl kurio gali būti paduotas skundas, ir tiktai priėmus implicitinį ar eksplicitinį sprendimą atmesti šį skundą galima kreiptis į Sąjungos teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

(žr. 57 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Rossi Ferreras prieš Komisiją, F‑42/05, 58–61 punktai.

3.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio antros pastraipos tikslas yra atlyginti pareigūnui arba tarnautojui trečiųjų asmenų arba kitų pareigūnų, nurodytų šio straipsnio pirmoje pastraipoje, veiksmais sukeltą žalą, jeigu jis negalėjo gauti atlyginimo iš ją padariusių asmenų. Ieškinio dėl žalos atlyginimo, kurį pareiškia pareigūnas arba tarnautojas dėl priekabiavimo, priimtinumui taikoma nacionalinės teisės gynimo priemonių išnaudojimo sąlyga, jeigu jos veiksmingai užtikrina suinteresuotųjų asmenų apsaugą ir leidžia pasiekti, kad būtų atlyginta nurodyta žala.

(žr. 59 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2006 m. spalio 5 d. Nutarties Schmidt-Brown prieš Komisiją, C‑365/05 P, 78 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. kovo 9 d. Sprendimo L prieš Komisiją, T‑254/02, 148 punktas.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija prieš Q, T‑80/09 P, 67 punktas.

4.      Vien todėl, kad bus įrodyta, jog tarnautojas patyrė psichologinį priekabiavimą, visi šio tarnautojai nenaudai priimti sprendimai, susiję su šiuo priekabiavimu, nebus neteisėti. Psichologinio priekabiavimo buvimu dėl jo pobūdžio iš principo galima remtis tik grindžiant reikalavimus panaikinti sprendimą atmesti prašymą dėl pagalbos. Tačiau ieškinio pagrindu, siejamu su tariamu priekabiavimu, išimtinai galima remtis dėl sprendimo atleisti iš darbo, jeigu paaiškėja, kad yra nagrinėjamo priekabiavimo ir šio sprendimo motyvų ryšys. Tai taip pat taikoma sprendimui atleisti iš darbo, pagrįstam laikinojo nedarbingumo, kurį galėjo lemti situacija, prireikus susijusi su psichologiniu priekabiavimu, pratęsimu.

(žr. 79 ir 80 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. vasario 24 d. Sprendimo Menghi prieš ENISA, F‑2/09, 69 punktas.

5.      Atsižvelgiant į laikiniesiems tarnautojams taikomus veiksmingumo reikalavimus, priemonė, kurią sudaro administracijos gaunama laikinojo tarnautojo deklaracija, patvirtinanti, kad jis neturėjo artimų santykių su kitu tarnautoju, gali būti laikoma skirta geram administracijos veikimui ir šiuo atžvilgiu būti pateisinama tvarkos apsauga, kaip ji suprantama pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, jeigu klausimas dėl šio tarnautojo santykių pobūdžio sukuria negatyvią atmosferą tarnyboje.

Šiuo atžvilgiu yra aišku, kad toks prašymas kenkia privačiam gyvenimui, bet teisė į privataus gyvenimo gerbimą, užtikrinama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu ir šios konvencijos 8 straipsniu, nėra absoliuti prerogatyva ir gali būti apribota pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį.

(žr. 85 ir 86 punktus)