GENERALINĖS ADVOKATĖS
VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2010 m. spalio 26 d.(1)
Byla C‑463/09
CLECE SA
(Tribunal Superior de Justicia de Castilla-La Mancha (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Socialinė politika – Direktyva 2001/23/EB – 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktai – Įmonių perdavimas – Darbuotojų teisių apsauga – Taikymo sritis – „Perdavimo“ sąvoka – „Ūkio subjekto“ egzistavimas – Viešosios valdžios funkcijas vykdančios savivaldybės sprendimas pačiai užtikrinti viešojo pastato valymą“
I – Įžanga
1. Tribunal Superior de Justicia de Castilla-La Mancha (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), vadovaudamasis EB 234 straipsniu(2), Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą dėl 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo(3) išaiškinimo.
2. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį tarp valymo paslaugas teikiančioje įmonėje CLECE SA (toliau – CLECE) dirbusios María Socorro Martin (toliau – ieškovė pagrindinėje byloje) ir Ayuntamiento de Cobisa (Cobisa savivaldybė), dėl teisių, kylančių iš darbo santykių su CLECE. María Socorro Martin ieškinį pateikė dėl, jos nuomone, neteisėto atleidimo iš darbo ir jame, be kita ko, remiasi teisėmis, kurios Direktyva 2001/23 suteikiamos darbuotojams įmonės perdavimo atveju.
3. Prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo iš esmės prašoma paaiškinti, ar Direktyva 2001/23 taikytina aplinkybėmis, kai savivaldybė, savo patalpoms valyti samdžiusi privačią įmonę, nutraukia su ja valymo paslaugų sutartį ir pati perima patalpų valymą, tam įdarbindama tik naujus darbuotojus. Žvelgiant iš teisinės pusės, čia keliamas klausimas dėl šio Sąjungos teisės akto taikymo srities apimties; jį nagrinėdamas Teisingumo Teismas pirmiausia turės išsiaiškinti, ar būtina įmonės perdavimo sąlyga – ūkio subjekto išlaikymas – gali būti laikoma įvykdyta ir tada, kai nei perduodamas įmonės turtas, nei paliekami dirbti tam tikri darbuotojai, o „perdavimas“ veikiau tėra tik tų funkcijų vykdymas.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė(4)
4. Direktyva 2001/23 buvo kodifikuota 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo(5), iš dalies pakeista 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 98/50/EB(6).
5. Pagal Direktyvos 2001/23 trečią konstatuojamąją dalį „būtina garantuoti darbuotojų apsaugą pasikeitus darbdaviui, pirmiausia užtikrinant, kad būtų apsaugotos jų teisės“.
6. Šios direktyvos aštuntoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Siekiant užtikrinti teisinę apsaugą ir skaidrumą, teisinę perdavimo sąvoką reikia paaiškinti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo precedentų teisę. Toks paaiškinimas nepakeitė Teisingumo Teismo paaiškintos Direktyvos 77/187/EEB taikymo srities.“
7. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„a) Ši direktyva taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui;
b) atsižvelgiant į a punktą ir kitas šio straipsnio nuostatas, šioje direktyvoje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė ar pagalbinė;
c) ši direktyva taikoma valstybės ir privačioms įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, nesvarbu, ar jos veikia siekdamos pelno, ar ne. Valstybinių valdymo institucijų administracinis pertvarkymas arba administracinių funkcijų perdavimas, atliekamas tarp valstybinės valdžios institucijų, nepriskiriamas šioje direktyvoje nustatytam perdavimui.“
8. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodami perėmėjui.“
9. Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. Ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais.“
B – Nacionalinė teisė
1. Teisės aktai
10. 1995 m. kovo 24 d. Ley del Estatuto de los Trabajadores (toliau – Įstatymas dėl darbuotojų statuto), kuriuo perkeliama Direktyva 2001/23, 44 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Įmonės, darbo centro ar šios įmonės autonominio gamybos skyriaus perdavimas savaime nenutraukia darbo santykių. Naujasis darbdavys perima ankstesnio darbdavio darbo sutarties ir socialinio draudimo pagrindu turėtas teises ir pareigas, įskaitant pareigas, susijusias su pensijomis konkrečiuose taikytinuose teisės aktuose numatytomis sąlygomis, ir apskritai visas pareigas, kurias perdavėjas įgijo papildomos socialinės apsaugos srityje.“
11. Šios nuostatos 2 dalyje numatyta, kad „šiame straipsnyje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla yra pagrindinė, ar pagalbinė“; ši sąvoka sutampa su Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta sąvoka.
2. Kolektyvinė sutartis
12. 2005 m. lapkričio 22 d. Boletín Oficial de la Provincia de Toledo (Toledo provincijos oficialusis leidinys) Nr. 269 paskelbtos Toledo provincijos pastatų ir patalpų valymo kolektyvinės sutarties 14 straipsnyje nustatyta:
„Kai įmonė, kurioje valymo paslaugas teikia rangovas, tiesiogiai pati perima teikti šias paslaugas, ji nėra įpareigota palikti dirbti darbuotojų, kurie teikė šias paslaugas rangovo vardu, jeigu valymo darbus atlieka jos pačios darbuotojai. Tačiau ji turi perimti ankstesnio rangovo darbuotojus, jeigu šioms valymo paslaugoms užtikrinti ji ketina įdarbinti naujus darbuotojus.“
III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
13. Ieškovė pagrindinėje byloje nuo 2004 m. kovo 25 d. dirbo įmonėje CLECE valytoja. Ji atliko savo darbą Ayuntamiento de Cobisa (Toledo) savivaldybės patalpose pagal bendraatsakovių 2003 m. gegužės 27 d. sudarytą mokyklų ir savivaldybės patalpų valymo sutartį. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiam darbui atlikti nereikėjo naudoti specialios įrangos.
14. Po sutarties pratęsimo 2007 m. lapkričio 9 d. Ayuntamiento informavo bendraatsakovę CLECE, kad nutraukia sutartį dėl valymo paslaugų nuo 2007 m. gruodžio 31 d. 2008 m. sausio 2 d. minėta įmonė pranešė ieškovei pagrindinėje byloje, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. ji yra Ayuntamiento darbuotoja, nes ši įstaiga kaip konkurso laimėtoja užtikrins savivaldybės patalpų valymą. Pranešime taip pat teigiama, kad ši įstaiga perims visas teises ir pareigas, kurios iki perėmimo kilo iš darbo santykių pagal galiojančią Toledo provincijos pastatų ir patalpų valymo kolektyvinę sutartį.
15. Ieškovė pagrindinėje byloje 2008 m. sausio 2 d. atvyko į savo darbo vietą Ayuntamiento, bet jai nebuvo leista dirbti. CLECE nepaskyrė jos į jokią kitą darbo vietą. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą taip pat nurodyta, kad bendraatsakovė Ayuntamiento 2008 m. sausio 10 d. įdarbino penkias darbuotojas patalpoms valyti tarpininkaujama 2007 m. sausio 21 d. įsteigtos darbo biržos.
16. Dėl ieškovės pagrindinėje byloje CLECE ir Ayuntamiento de Cobisa pareikšto ieškinio dėl neteisėto atleidimo iš darbo Juzgado de lo Social N° 2 de Toledo priėmė sprendimą, kuriame nusprendė, kad Ayuntamiento de Cobisa neturėjo atsakovei būtino civilinio veiksnumo, kad prieš CLECE pareikštas ieškinys tenkintinas, kad atleidimas iš darbo buvo neteisėtas, o CLECE turi arba iš naujo įdarbinti ieškovę pagrindinėje byloje tokiomis pat sąlygomis kaip prieš ją atleidžiant iš darbo, arba sumokėti jai 6 507,10 euro dydžio kompensaciją ir bet kuriuo atveju išmokėti negautą įprastą atlyginimą.
17. 2008 m. gruodžio 26 d. minėta įmonė šį sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Apeliaciniame skunde CLECE iš esmės teigia, kad Ayuntamiento de Cobisa ją pakeitė, kiek tai susiję su darbo santykiais su ieškove pagrindinėje byloje pagal Toledo provincijos pastatų ir patalpų valymo kolektyvinės sutarties 14 straipsnį, skaitomą kartu su Įstatymo dėl darbuotojų statuto 44 straipsniu ir jame nurodyta teismo praktika.
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar pagrindinėje byloje galima taikyti Direktyvą 2001/23. Todėl jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:
Ar į Direktyvos 2001/23 taikymo sritį, apibrėžtą jos 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, patenka atvejis, kai savivaldybė susigrąžina ar perima įvairių savo patalpų valymo veiklą, kurią anksčiau užtikrino įmonė rangovė ir kuriai vykdyti savivaldybė įdarbina naujus darbuotojus?
IV – Procesas Teisingumo Teisme
19. 2009 m. spalio 20 d. nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. lapkričio 25 d.
20. Rašytines pastabas per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą pateikė Ispanijos Karalystės Vyriausybė ir Komisija.
21. Kadangi nė viena šalis neprašė pradėti žodinio proceso, išvada šioje byloje galėjo būti parengta po 2010 m. rugpjūčio 31 d. Teisingumo Teismo bendrojo susirinkimo.
V – Pagrindiniai šalių argumentai
22. Ispanijos vyriausybė mano, kad tokia situacija, kokia yra pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2001/23 taikymo sritį, nors, vertinant griežtai, valymo paslaugų tęsimo ar perėmimo negalima prilyginti perdavimui komercinės teisės prasme.
23. Kalbant apie pagrindinę bylą, pažymėtina, kad Ayuntamiento neturėjo darbuotojų, kurie galėtų valyti jos patalpas, todėl privalėjo įdarbinti naujus darbuotojus. Tokiu atveju turi būti taikoma Teisingumo Teismo praktika, juolab kad nekyla jokių abejonių dėl to, kad CLECE perdavė savo funkcijas Ayuntamiento ir kad veikla liko ta pati – teikti valymo paslaugas, kad Ayuntamiento turi stabilią ir autonominę organizacinę struktūrą, nors jos veiklos tikslai suformuluoti plačiau nei tik valymo paslaugų teikimas ir, palyginti su savivaldybės pagrindiniais uždaviniais, yra tik papildomi, pagaliau perdavėjo darbuotojų skaičius apribotas tik savo personalu.
24. Tačiau Komisija tvirtina priešingai, kad Direktyva 2001/23 netaikytina situacijai, kai Ayuntamiento, anksčiau perleidusi savo patalpų valymą privačiai įmonei, nutraukia sutartį ir pati toliau užtikrina valymą, bet neperima skaičiaus ir kompetencijos požiūriu esminės darbuotojų dalies, kurią privati įmonė specialiai paskyrė sutarčiai vykdyti.
25. Teisingumo Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog valymo paslaugų sektoriuje perdavimas gali įvykti, jei naujasis darbdavys ne tik ir toliau teikia valymo paslaugas, bet ir perima dalį subrangovo personalo, jei tas perėmimas reiškia, kad perimama skaičiaus ir kompetencijos prasme esminė subrangovo personalo dalis, kurią šis buvo paskyręs gautam užsakymui vykdyti(7).
26. Komisija tvirtina, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą neaišku, ar ieškovė pagrindinėje byloje buvo vienintelė Ayuntamiento patalpose dirbusi CLECE darbuotoja. Kadangi Ayuntamiento įdarbino penkias darbuotojas subrangovo teiktoms paslaugoms tęsti, gali būti, kad CLECE šioms užduotims atlikti buvo paskyrusi panašų darbuotojų skaičių. Tačiau iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą bent jau matyti, kad nė vienas iš buvusių darbuotojų nebuvo paliktas dirbti ir kad Ayuntamiento, tarpininkaujama darbo biržos, vietoj jų savo patalpoms valyti įdarbino penkias naujas darbuotojas. Šiomis aplinkybėmis nebuvo perduotas „ūkio subjektas“, todėl neįvyko ir „perdavimas“ pagal Direktyvą 2001/23.
VI – Teisinis įvertinimas
A – Įvadinės pastabos
27. Direktyva 77/187, Direktyvos 2001/23 pirmtakė, pirmą kartą viršvalstybiniu lygmeniu buvo sukurta visa apimanti darbuotojų teisių apsaugos įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju sistema. Direktyva, kuria siekiama iš dalies suderinti nacionalinę individualius darbo santykius reglamentuojančią darbo teisę, iš esmės numatyta, kad iš perdavimo dieną galiojančių darbo sutarties arba darbo santykių kylančios perdavėjo teisės ir pareigos perduodamos perėmėjui. Taip ja siekiama kiek įmanoma užtikrinti, kad perduodamos įmonės ar verslo darbuotojai galėtų ir toliau dirbti pas perėmėją tokiomis pat sąlygomis kaip anksčiau ir neatsidurtų blogesnėje padėtyje vien dėl perdavimo(8). Be šios socialinės darbuotojų apsaugos, EB 94 straipsniu grindžiama Direktyva 77/187 taip pat buvo siekiama užtikrinti bendrosios rinkos veikimą, nes, direktyvos autorių vertinimu, skirtingas darbuotojų apsaugos lygis įmonės ar verslo perdavimo atveju valstybėse narėse gali trukdyti prekybai.
28. Direktyvą 77/187 Teisingumo Teismas aiškino dažnai. Iš dalies ir dėl Teisingumo Teismo sprendimų įvairovės direktyvos autoriai ją gerokai pakeitė Direktyva 98/50 ir jos tekstą formulavo atsižvelgdami į šią teismo praktiką. Pagaliau – aiškumo dėlei – Direktyva 77/187 buvo naujai kodifikuota Direktyva 2001/23, nekeičiant jos esmės. Kaip tik dėl šio konstruktyvaus Sąjungos teisės aktų leidėjo ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo (neperžengiant atitinkamų konstitucinių kompetencijų) formuojant individualius darbo santykius reglamentuojančią darbo teisę su ankstesne direktyva susijusi ligšiolinė teismo praktika pasirodė esanti puiki pagalba teisę taikantiems asmenims, padedanti atskleisti atskirų Direktyvos 2001/23 nuostatų prasmę ir tikslą. Tai ypač pasakytina apie nuostatas, kuriomis nustatoma direktyvos rationae personae taikymo sritis ir dėl kurių išaiškinimo pateiktas prašymas šioje prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje.
B – Prejudicinio klausimo analizė
1. Bendrosios pastabos
29. Prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo klausiama, ar pagrindinės bylos faktinės aplinkybės atitinka sąlygas, būtinas 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktams taikyti, t. y. ar jos patenka į Direktyvos 2001/23 taikymo sritį. Tačiau įsigilinus paaiškėja, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo paaiškinti, ar pagrindinėje byloje įvyko „įmonės perdavimas“ direktyvos prasme. Čia reikėtų priminti, kad pagal prejudicinei procedūrai būdingą bendradarbiavimo principą iš esmės tik nacionalinis teismas, taikydamas Bendrijos teisę ir ją įgyvendinančią nacionalinę teisę, gali konkrečiu atveju įvertinti, ar įvykdytos perdavimo sąlygos. Todėl Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs(9), kad nacionalinis teismas, atlikdamas šį įvertinimą, turi atsižvelgti į šį veiksmą apibūdinančių faktinių aplinkybių visumą ir apibendrinti visus aspektus.
30. Kita vertus, aiškinant teisės aktus Teisingumo Teismo kompetencijai priklauso pateikti nacionaliniam teismui visus svarbius kriterijus, kad šis galėtų atlikti minėtą įvertinimą. Bet, kaip rodo ligšiolinė teismo praktika, Teisingumo Teismas, siekdamas nacionaliniam teismui duoti naudingą atsakymą, padėsiantį išspręsti pagrindinę bylą, gali pasinaudoti savo teisės aktų aiškinimo kompetencija ekstensyviai, pavyzdžiui, aiškindamas minėtus kriterijus susieti su konkrečia situacija ir nagrinėti atskirus jam pateiktų faktinių bylos aplinkybių aspektus(10).
31. Po šios bendro pobūdžio įžangos imsiuosi nagrinėti prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą, ar Direktyva 2001/23 taikytina tokiomis aplinkybėmis, kokios minimos prejudiciniame klausime.
2. Galimybė taikyti Direktyvą 2001/23
32. Pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį ji taikoma, jei įvykdytos trys sąlygos: perdavimas turi būti susijęs su darbdavio pasikeitimu, turi būti perduodama įmonė, verslas ar verslo dalis ir perduodant turi būti sudaroma sutartis(11).
a) Sutartimi grindžiamas darbdavio pasikeitimas
i) Darbdavys kaip viešosios valdžios institucija
33. Pirmiausia reikėtų trumpai priminti Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią privataus juridinio asmens ekonominės veiklos perdavimas viešajam juridiniam asmeniui patenka į Direktyvos 77/187 taikymo sritį(12). Tokia pat išvada darytina ir kalbant apie Direktyvos 2001/23 galiojimą – tą neseniai patvirtino ir Teisingumo Teismas 2010 m. liepos 29 d. Sprendime UGT‑FSP(13).
34. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog Direktyva 77/187 taikoma ir tada, kai savivaldybė, t. y. viešasis juridinis asmuo, veikiantis pagal specifines administracinės teisės normas, pati perima vykdyti tam tikrą veiklą, kurią iki tol dėl savivaldybės interesų vykdė pelno nesiekianti asociacija, kuri yra privatus juridinis asmuo, su sąlyga, kad perduotas subjektas išsaugo savo tapatybę(14). Taigi vien tai, kad valymo paslaugas, kurias Ayuntamiento, viešosios valdžios institucijai, lig tol teikė CLECE darbuotojai, perėmė pati Ayuntamiento, nereiškia, kad Direktyva 2001/23 negali būti taikoma. Beje, specifinių, direktyvos 1 straipsnio 1 dalies c punkte apibrėžtų, aplinkybių pagrindinėje byloje taip pat nėra.
ii) Perdavimas remiantis sutarties dėl valymo paslaugų nutraukimu
35. Kalbant apie direktyvoje apibrėžto perdavimo sąlygas, pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas „teisinio perdavimo“ sąvoką savo praktikoje aiškina plačiai, nes tai atitinka direktyvos tikslą – apsaugoti darbuotojus jų įmonės perdavimo atveju. Pavyzdžiui, jis yra nusprendęs, kad direktyva taikoma visais atvejais, kai teisiškai pasikeičia už įmonės veiklą atsakingas fizinis ar juridinis asmuo, įmonės darbuotojų atžvilgiu prisiimantis darbdavio įsipareigojimus(15).
36. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad direktyva taikoma ir tuo atveju, kai viena įmonė sutartimi paveda kitai įmonei atlikti valymo darbus, kuriuos prieš tai atliko pati(16), ir tuo atveju, kai perkančioji organizacija, kuri valyti savo patalpas buvo pavedusi konkursą laimėjusiai įmonei, nutraukia su šia įmone sudarytą sutartį ir panašiems darbams atlikti sudaro naują sutartį su antrą vietą užėmusia įmone(17).
37. Bet didžiausią reikšmę atliekant teisinį šios bylos įvertinimą turi Sprendimas Hernández Vidal(18), kuris daugeliu atžvilgių yra panašus į pagrindinę bylą ir kuriame Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad direktyvą turi būti galima taikyti ir tuo atveju, kai viena įmonė paveda kitai įmonei rūpintis savo patalpų ar jų dalies valymu, bet vėliau nutaria sutartį su šia įmone nutraukti ir nuo tada pati rūpintis savo patalpų valymu. Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama kaip tik tokia situacija, mano manymu, jai tinka Teisingumo Teismo minėtoje byloje padarytos išvados. Jose, be kita ko, teigiama, kad, kaip, beje, teisingai pažymėjo ir generalinis advokatas L. A. Geelhoed savo išvadoje byloje Abler ir kt.(19), „teisinio perdavimo“ sąvokos nereikėtų suprasti taip, kad perdavimas turi įvykti tik „remiantis“ sutartimi. Toks vienašalis teisinis veiksmas kaip sutarties dėl valymo paslaugų nutraukimas atliekamas vadovaujantis egzistuojančia sutartimi ir todėl direktyva jam gali būti taikoma.
38. Šiomis aplinkybėmis Ayuntamiento atliktą egzistuojančios sutarties su CLECE nutraukimą ir lig tol CLECE darbuotojų teiktų valymo paslaugų perėmimą galima laikyti „teisiniu perdavimu“ Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. Kadangi įvyko ir sutartimi grindžiamas darbdavio pasikeitimas, įvykdytos dvi sąlygos, kurioms esant galima manyti įvykus įmonės perdavimą.
b) Ūkio subjekto perdavimas
i) Ūkio subjekto sąvoka
39. Kaip jau minėta įžangoje, direktyva siekiama užtikrinti ūkio subjekto darbo santykių tęstinumą, neatsižvelgiant į savininko pasikeitimą, todėl lemiamas kriterijus, atsakant į klausimą, ar įvyko perdavimas pagal šią direktyvą, yra tai, ar nagrinėjamas subjektas išlaiko savo tapatybę(20). Todėl turi būti perduodamas stabilią struktūrą turintis ūkio subjektas, kurio veikla neapsiriboja vienos konkrečios užduoties vykdymu(21). Pagal Teisingumo Teismo praktiką „subjekto“ sąvoka apima asmenų ir išteklių, leidžiančių vykdyti ūkinę veiklą, organizuotą visumą, kuri siekia tam tikro tikslo(22).
40. Ši formuluotė, remiantis Teisingumo Teismo nustatyta praktika, vėliau beveik pažodžiui Direktyva 98/50 buvo įtraukta į Direktyvos dėl įmonių perdavimo 1 straipsnio 1 dalies b punktą nekeičiant Teisingumo Teismo paaiškintos ankstesnės Direktyvos 77/187 taikymo srities(23). Tai aiškiai pasakoma Direktyvos 2001/23 aštuntoje konstatuojamojoje dalyje. Pagal minėtą nuostatą ūkio subjekto perdavimas turi būti perdavimas „išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė ar pagalbinė“.
ii) Bendrieji ūkio subjekto egzistavimo nustatymo kriterijai
– Smulkiau apie kriterijus
41. Siekiant nustatyti, ar minėtą teisinį apibrėžimą atitinkančio ūkio subjekto perdavimo sąlygos buvo įvykdytos, reikia atsižvelgti į faktinių aplinkybių visumą. Savo nusistovėjusioje praktikoje Teisingumo Teismas remiasi iš viso septyniais vertinimo kriterijais: 1) įmonės arba jos vykdomo verslo rūšimi, 2) materialaus turto (pastatų) ir kilnojamojo turto perdavimu ar neperdavimu, 3) nematerialaus turto verte perdavimo momentu, 4) tuo, ar naujasis darbdavys perėmė daugumą darbuotojų, 5) tuo, ar buvo perduoti klientai, 6) prieš ir po perdavimo atliekamos veiklos panašumo laipsniu bei 7) šios veiklos galimo sustabdymo trukme. Tačiau visos šios aplinkybės yra tik atskiri atliktino visapusiško įvertinimo aspektai ir dėl to negali būti vertinamos izoliuotai(24).
42. Be to, Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, vertinant faktines aplinkybes, būtina atsižvelgti ir į įmonės ar verslo rūšį. Teisingumo Teismo nuomone, kriterijų, leidžiančių nustatyti, ar įvyko perdavimas direktyvos prasme, svarba skiriasi atsižvelgiant į vykdomą veiklą ir į įmonės gamybos metodus ar gamybos išteklius, naudojamus nagrinėjamoje įmonėje, versle ar verslo dalyje. Kadangi tam tikrų sektorių ūkio subjektas gali veikti be jokio reikšmingo materialaus ar nematerialaus turto, tapatybės išlaikymas po perdavimo negali priklausyti nuo tokio turto perdavimo(25).
43. Tai ypač tinka kalbant apie tam tikrus ūkio sektorius, pvz., valymo paslaugų verslą, kuriuose materialus ar nematerialus turtas, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Hernández Vidal ir kt.(26), dažnai būna sumažintas iki paprasčiausios formos, o veikla iš esmės vykdoma remiantis darbo jėga(27). Todėl Teisingumo Teismas minėtame sprendime dėl valymo įmonės nusprendė, kad organizuota darbuotojų, kurie konkrečiai ir ilgam laikui paskirti bendrai užduočiai atlikti, grupė, nesant kitų gamybos veiksnių, gali būti ūkio subjektas.
44. Teisingumo Teismas minėtame sprendime apibendrino savo praktiką viena, bet nepaprastai aiškia ir paprasta formuluote. Pagal ją ūkio subjektas privalo turėti „pakankamą struktūrą ir būti savarankiškas“, bet jis nebūtinai privalo turėti daug materialaus ar nematerialaus turto“(28). Iš šio sakinio galima padaryti teisiniam šios bylos įvertinimui reikšmingas išvadas: atsižvelgiant į ūkio sektorių, materialaus ar nematerialaus turto reikalavimas gali būti taikomas su apribojimais, bet reikalavimai, kad atitinkamas subjektas turėtų „struktūrą“ ir būtų „savarankiškas“, yra privalomi(29).
45. Taigi Teisingumo Teismas mano, kad jo suformuluoti septyni įmonės perdavimo kriterijai jokiu būdu neturi būti taikomi kumuliatyviai. Kaskart reikia atsižvelgti į konkretaus verslo ir atitinkamo ūkio sektoriaus ypatumus. Todėl toliau išsamiau bus nagrinėjami tik tie kriterijai, kurie reikšmingi šioje prejudicinėje procedūroje ir atitikimas kuriems kelia abejonių.
46. Dabar reikia šiuos kriterijus pritaikyti pagrindinėje byloje.
47. Prieš perdavimą egzistavusi organizacinė struktūra ir po perdavimo iš esmės turi likti nepakitusi. Todėl pirmiausia reikia įvertinti, ar prieš perdavimą apskritai egzistavo savarankiška ekonominė struktūra. Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju reikia įvertinti tik CLECE valymo darbus atliekančių darbuotojų grupę, kurios užduotis buvo valyti Ayuntamiento patalpas. Šiomis aplinkybėmis, kitaip, nei mano Ispanijos vyriausybė(30), visiškai nesvarbu, ar Ayuntamiento, kaip savivaldybė, atitinka savarankiškos organizacinės struktūros reikalavimus.
– Materialaus ir nematerialaus įmonės turto neperdavimas
Materialus įmonės turtas
48. Kalbant konkrečiai apie čia nagrinėjamą pagrindinę bylą, iš jos medžiagos matyti, kad ieškovė pagrindinėje byloje akivaizdžiai buvo viena iš maždaug keturių valytojų(31), dirbusių teikiant valymo paslaugas Ayuntamiento. Pažymėtina, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, teikiant šias paslaugas nebuvo naudojama jokia speciali įranga. Iš to galima daryti išvadą, kad daugiausia buvo naudojama šių darbuotojų darbo jėga, todėl materialus įmonės turtas, pavyzdžiui, įranga, mašinos ar valymo įrenginiai(32), nutraukus sutartį dėl valymo paslaugų Ayuntamiento nebuvo perduoti.
Nematerialus įmonės turtas
49. Siekiant įvertinti, ar buvo perduotas direktyvoje apibrėžiamas ūkio subjektas, svarbus ne tik veiklai vykdyti skirtas materialus įmonės turtas, bet ir buvusio darbdavio suteiktas nematerialus turtas.
50. Iš teismo praktikos matyti, kad reikia atsižvelgti į tam tikrus aspektus: darbuotojų, vadovų, darbo organizavimo, darbo metodų tapatybę, kuri, Teisingumo Teismo manymu, lemia verslo ar verslo dalies, kaip ūkio subjekto, pobūdį(33). Kalbant apie tris pirmuosius aspektus, kurie visi susiję su įmonės vidaus struktūra, konstatuotina, kad nė vienas iš jų nerodo, jog vos iš keturių darbuotojų sudarytas personalas, kuriam priklausė ir ieškovė pagrindinėje byloje, turėjo vadovų, jau nekalbant apie tam tikrą organizacinę struktūrą.
51. Kaip matyti iš Sprendimo Klarenberg(34), Teisingumo Teismas reikalauja, kad įmonėje būtų tam tikra minimali vidaus struktūra, t. y. atskirus gamybos elementus turi sieti tarpusavio priklausomybės ir papildomumo ryšys, lemiantis, kad jie visi kartu prisideda prie nustatytos ekonominės veiklos vykdymo(35).
52. Tiesa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ieškovė pagrindinėje byloje valydavo mokyklas ir savivaldybės pastatus. Taigi manytina, kad kiekvienas darbuotojas iš esmės dirbo nepriklausomai nuo kitų: jam būdavo paskiriamos tam tikros patalpos, kurias jis turėdavo išvalyti per tiksliai nustatytą laiką. Todėl abejotina, ar pagrindinėje byloje įvykdyti Teisingumo Teismo iškelti atitinkamo subjekto „struktūros“ ir „savarankiškumo“ reikalavimai(36): juk pagrindinės bylos ieškovės ir kitų darbuotojų veikla iš esmės buvo identiška, o bendradarbiavimo darbuotojų grupėje (tai galėtų būti kompleksiškos organizacinės struktūros pagrindas), ko gero, nebuvo.
53. Kita vertus, negalima pamiršti, kad, kiek tai susiję su valymo veikla, planavimo ir organizavimo bei kompetencijos ir žinių vaidmuo paprastai ne toks svarbus kaip kitose profesinėse sferose(37). Iš dalies ir dėl šios priežasties valymo paslaugas teikiančios įmonės neretai įdarbina nekvalifikuotus darbuotojus. Tiesa, to negalima pasakyti apie specializuotas valymo paslaugas, kurias teikiant naudojama speciali įranga ir taikomi specializuoti darbo metodai. Pavyzdžiui, svarbus specializuotas valymo paslaugas teikiančios įmonės nematerialus turtas būtų darbo proceso organizavimas, skaičiavimas, tam tikrų valymo metodų taikymas, darbo metodai, įgytas gebėjimas elgtis su sveikatai ar net gyvybei pavojingomis medžiagomis ir pan.
54. Bylos medžiagoje nesant priešingų duomenų, laikytina, kad Ayuntamiento nebuvo perduota jokia iš minėtų nematerialaus turto rūšių. Nėra jokio pagrindo taip pat manyti, kad personalas, kuriam priklausė pagrindinės bylos ieškovė, gali būti kvalifikuojamas kaip specializuotas valymo paslaugas teikiantis personalas, kaip buvo apibrėžta pirmiau. Veikiau laikytina, kad šiai veiklai vykdyti nereikėjo jokių ypatingų gebėjimų ar darbo metodų. Taigi nebuvo perduota ir jokio nematerialaus turto.
– Atskyrimas nuo funkcijų perėmimo
55. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo perduotas nei materialus, nei nematerialus įmonės turtas, jau dabar iš esmės galima būtų tvirtinti, kad pagrindinėje byloje ūkio subjektas neegzistavo. Kadangi Ayuntamiento tik tęsė valymo veiklą, tiesa, neperėmusi lig tol ją vykdžiusių darbuotojų, pagrindinėje byloje iš principo galima būtų kalbėti apie paprasčiausią „funkcijų perėmimą“, kuris pagal naująją Teisingumo Teismo praktiką iš esmės nepatenka į Direktyvos 2001/23 taikymo sritį(38).
56. Teisingumo Teismas yra teisingai nusprendęs, kad įmonės perdavimo sąvokos apimtis nėra neribota(39). Viršutinę šio plataus aiškinimo ribą Teisingumo Teismas nubrėžė Sprendime Süzen(40) išaiškindamas, kad vien tai, jog senosios ir naujosios sutarties šalies teikiama paslauga yra panaši, nesuteikia galimybės daryti išvados, kad tarp atitinkamų įmonių įvyko ūkio subjekto perdavimas. Teisingumo Teismo nuomone, subjektas negali būti apibūdinamas remiantis tik jo vykdoma veikla.
57. Ši teismo praktika buvo patvirtinta byloje Hernández Vidal ir kt., kuri, kaip jau minėta, turi nemažai panašumų su šia byla. Faktinės aplinkybės buvo panašios tuo atžvilgiu, kad (kaip ir pagrindinėje byloje) buvo nagrinėjamas klausimas, ar įmonė, nutraukusi sutartį su valymo paslaugas teikiančia įmone ir pati ėmusis užtikrinti savo patalpų valymą, pagal Direktyvą dėl įmonių perdavimo teisiškai privalėjo leisti palikti dirbti valymo paslaugas teikusios įmonės darbuotojus. Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo:
„Vien tai, kad valymo darbai, kuriuos iš pradžių atliko valymo paslaugas teikianti įmonė, o vėliau pati įmonė, kuriai priklauso patalpos, yra panašūs, nesuteikia galimybės daryti išvados, jog tarp pirmosios ir antrosios įmonių įvyko ūkio subjekto perdavimas. Subjektas negali būti apibūdinamas remiantis tik jo vykdoma veikla.“(41)
58. Atsižvelgiant į akivaizdų faktinių aplinkybių panašumą, mano nuomone, šią teismo praktiką galima pritaikyti ir šiai bylai. Vien toliau tęsiami valymo darbai nėra lemiamas elementas, leidžiantis daryti išvadą, kad įvyko ūkio subjekto perdavimas, o veikiau, remiantis Teisingumo Teismo praktika, yra tik vienas iš kelių galimų įrodymų.
– Esminės darbuotojų dalies perėmimo kriterijus
Dėl Teisingumo Teismo praktikos
59. Mano nuomone, funkcijų perėmimą galima būtų paneigti, jei nacionalinis teismas, atlikdamas visapusišką pagrindinės bylos aplinkybių įvertinimą, padarytų išvadą, kad įvykdyti kiti lemiami kriterijai, leidžiantys teigti, jog ūkio subjektas egzistavo.
60. Tačiau tokia išvada jau dabar atrodo abejotina, nes akivaizdu, kad nė vienas iš keturių–penkių CLECE dirbusių darbuotojų (tarp jų ir ieškovė pagrindinėje byloje) nebuvo palikti dirbti toliau. Pagal Teisingumo Teismo praktiką darbuotojų palikimas dirbti – svarbus ūkio subjekto egzistavimo ženklas. Teisingumo Teismas po Sprendimo Süzen(42) laikosi nuomonės, kad „jeigu tam tikruose sektoriuose, kuriuose veikla grindžiama iš esmės darbo jėga, bendrą veiklą nuolat vykdanti darbuotojų grupė yra ūkio subjektas, toks perduotas subjektas gali išlaikyti savo tapatybę, kai naujasis darbdavys nesitenkina tolesniu nagrinėjamos veiklos vykdymu, tačiau taip pat perima esminę darbuotojų, kuriems jo pirmtakas buvo pavedęs būtent šią užduotį, dalį skaičiaus ir kompetencijos prasme“. Teisingumo Teismas šią nuomonę grindžia tuo, kad „šiuo atveju naujasis darbdavys iš tiesų įgyja organizuotą elementų visumą, kuri jam leis toliau stabiliai vykdyti perduodančiosios įmonės veiklą arba tam tikrą veiklą“.
61. Nors, vadovaujantis šia teismo praktika ir pirmiau minėtais kriterijais, galima teigti, kad pagrindinėje byloje ūkio subjekto perdavimas pagal Direktyvą 2001/23 neįvyko, norėčiau trumpai pakomentuoti minėtuose sprendimuose Teisingumo Teismo išdėstytus argumentus. Siekdama patikslinti šią Teisingumo Teismo praktiką, iš esmės nagrinėsiu klausimą, kiek patikimas yra esminės darbuotojų dalies perėmimo kriterijus, vertinant, ar įvyko įmonės perdavimas.
Šio kriterijaus trūkumai
62. Pirmiausia reikia priminti, kad „esminės darbuotojų dalies“ perėmimas – tai svarbus Direktyvos 2001/23 arba, jei tiksliau, ją į nacionalinę teisę perkeliančių teisės aktų padarinys. Taip užtikrinamas Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamas esamų darbo santykių tęstinumas įmonių perdavimo atveju(43). Todėl panašu, kad tai, jog Teisingumo Teismas šį teisinį padarinį traktuoja kaip įmonės perdavimo kriterijų, iš pirmo žvilgsnio atrodo metodologiškai abejotina. Vienas ir tas pats elementas teisėkūros technikos požiūriu negali kartu būti Direktyvos 2001/23 taikymo sąlyga ir teisinis padarinys, nes, kaip pažymi generalinis advokatas G. Cosmas savo išvadoje byloje Hernández Vidal ir kt.(44), tai nelogiška. Juk tai, kad esminė darbuotojų dalis perduodant įmonę perimama tik tada, jei prieš tai jau buvo perimta esminė darbuotojų dalis, iš tiesų primena užburtą ratą(45) ir tikrai negali būti direktyvos leidėjo tikslas.
63. Be to, taip aiškinant Teisingumo Teismo praktiką, kyla „teisėkūros ir teismų praktikos neatitikimo“ pavojus, į kurį atkreipė dėmesį ir generalinis advokatas L. A. Geelhoed savo išvadoje byloje Abler ir kt.(46), bei sudaromos sąlygos piktnaudžiauti. Juk, aiškinant teismo praktiką taip, kad, be kitų elementų, lemiamą reikšmę turi ir „esminės darbuotojų dalies“ perėmimas, direktyvos taikymas galiausiai faktiškai priklauso tik nuo naujojo darbuotojo vertinimo. Kaip tik darbo imliuose sektoriuose naujasis darbdavys, paprasčiausiai neperimdamas senojo darbdavio darbuotojų, gali apeiti Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius įmonių perdavimą. Akivaizdu, kad tai prieštarauja Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiui apginti darbuotojus, kai keičiasi įmonės savininkas ir ypač kai perimančiam darbdaviui kyla sveikam protui prieštaraujanti pagunda šia proga atsikratyti kuo daugiau darbuotojų (jei ne visais)(47).
64. Mano nuomone, laikantis tokio požiūrio, nepakankamai atsižvelgiama į Teisingumo Teismo komentarus dėl šio kriterijaus ir pernelyg ribotai aiškinama jo praktika. Juk jau šiuo atžvilgiu svarbių sprendimų teksto dalys rodo, kad Teisingumo Teismas lemiamu veiksniu laiko tik esminės darbuotojų dalies „skaičiaus ir kompetencijos prasme“ perėmimą. Tai reiškia, kad čia svarbūs ne tik skaičiai, o veikiau kokybiniai ir ypač organizaciniai elementai. Apie juos, mėgindama tinkamai aiškinti teismo praktiką, pakalbėsiu šiek tiek išsamiau.
65. Bet prieš tai reikėtų priminti, kad pagal Direktyvą 2001/23 darbdavys jokiu būdu neprivalo visada bet kokia kaina perimti visų darbuotojų(48). Veikiau šia direktyva nustatyta diferencijuota reguliavimo sistema padeda atsižvelgti į vieną pagrindinių Sąjungos teisinės sistemos principų – šalių autonomijos principą. Į jį bei į juo nustatytas ribas turi būti nuolat orientuojamasi ir aiškinant šį antrinės teisės aktą. Juk kaip tik pernelyg plačiai aiškinant „ūkio subjekto“ sąvoką, pavyzdžiui, konkrečiai remiantis tik pagrindinėje byloje perimtų darbuotojų skaičiumi, galima neproporcingai apriboti darbdavio autonomiją: tokiu atveju jis negalėtų sudaryti jo teisėtus interesus atitinkančių sutarčių. Šiuo atžvilgiu teisus ir generalinis advokatas L. A. Geelhoed(49), įtikinamai teigdamas, kad, be išlygų įpareigojant darbdavį palikti dirbti visus esamus darbuotojus, būtų nusižengta laisvos konkurencijos principams, ypač tuose sektoriuose, kuriuose darbuotojų darbo kokybė yra svarbus paslaugos kokybės veiksnys. Jei, pavyzdžiui, naujasis darbdavys tam tikrai veiklai atlikti norėtų įdarbinti ir naujų darbuotojų, nes esamų darbuotojų darbo kokybė jo netenkina, tai pernelyg platus „ūkio subjekto“ sąvokos aiškinimas galėtų naujajam darbdaviui užkirsti kelią priimti į darbą geresnius darbuotojus, o blogiems darbuotojams suteiktų jokio ekonominio pagrindo neturinčių privilegijų.
66. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, jau dabar galima būtų daryti tarpinę išvadą, kad tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas šioje byloje, darbuotojų perėmimo kriterijus negali būti lemiamas elementas. Veikiau reikėtų prieš tai pamėginti šį kriterijų teisingai aiškinti, kad vėliau į jį būtų galima tinkamai atsižvelgti, atliekant visapusišką įvertinimą.
Bandymas teisingai aiškinti teismo praktiką
67. Jei Teisingumo Teismas ir toliau laikys šį kriterijų svarbiu, teisinio saugumo sumetimais vertėtų patikslinti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su „esminės darbuotojų dalies“ perėmimo kriterijumi; tą darant visų pirma turi būti remiamasi Direktyvos 2001/23 prasme ir tikslu.
68. Nagrinėjant Direktyvą 2001/23 ir ją priimti paskatinusius teisės aktų leidėjo svarstymus aiškėja, kad galimybė nesteigiant savo verslo ar verslo dalies ir toliau naudotis pirmtako sukurta verslo struktūra bei jos teikiama nauda yra reikalavimo, kad įmonės turto perėmėjas perimtų ir visas esamas darbo sutartis, esmė ir teisėtumo pagrindas(50). Pagal šios direktyvos atsiradimą paskatinusią logiką, jei naujasis savininkas gauna naudos iš ekonomine prasme svarbaus įmonės turto, kurį turėjo ankstesnis savininkas, tai jis gali palikti dirbti su tuo turtu dirbančius žmones. O darbuotojai, kai perduodamas verslas, savo ruožtu apsaugomi neatskiriant nuo jų darbo pagrindo – šio ekonomine prasme svarbaus turto(51).
69. Teisingumo Teismo praktika rodo, kad Teisingumo Teismas šią direktyvą supranta taip pat: pavyzdžiui, jis susieja įmonės perdavimo prielaidą su sąlyga, kad perėmėjui atitenka funkcinis ryšys tarp perduotų elementų, kurie leidžia jam tęsti tapačią ar panašią ekonominę veiklą(52).
70. Vien esminės darbuotojų dalies perdavimo minėtos teismo praktikos prasme faktas dar nereiškia, kad perėmėjas gauna minėtą naudą. Darbuotojų perdavimo nauda paprastai matuojama kokybe, t. y. jų kompetencija ir patirtimi. Todėl Teisingumo Teismas tvirtina, kad ūkio subjektas išsaugo savo tapatybę po perdavimo, kai naujasis įmonės vadovas perima „skaičiaus ir kompetencijos požiūriu“ esminę dalį darbuotojų, kuriuos jo pirmtakas buvo paskyręs specialiai šiai užduočiai atlikti. Perimtų darbuotojų „skaičiaus“ kriterijus tampa reikšmingas tik kartu su „kompetencijos“ kriterijumi – tą rodo jungtukas „ir“. Abu kriterijai turi glaudžią kontekstinę sąsają tuo atžvilgiu, kad esamų darbuotojų skaičius netiesiogiai liudija, kokio laipsnio struktūra egzistuoja. O struktūra savo ruožtu reikalinga tada, kai atsiranda poreikis padalyti darbus, o tai įmanoma tik turint konkrečią specializaciją ir kompetenciją turinčius darbuotojus. Tą rodo formuluotė dėl tikslingo šių darbuotojų paskyrimo konkrečiai veiklai atlikti („buvo paskyręs specialiai šiai užduočiai atlikti“). Akivaizdu, kad rėmimasis perimtų darbuotojų skaičiumi yra pernelyg paviršutiniško požiūrio padarinys.
71. Darbuotojų perėmimas gali būti tam tikras orientacinis ženklas tik tiek, kiek tam tikri darbuotojai, pavyzdžiui, turintys praktinės patirties, įkūnija nematerialų įmonės turtą(53). Bet negalima spręsti apie kompetenciją tik iš esamų ar perleistų darbuotojų skaičiaus, todėl esminės darbuotojų dalies perdavimo kriterijus pats vienas negali būti laikomas lemiamu veiksniu sprendžiant, ar iš tiesų įvyko įmonės perdavimas(54).
72. Taikant taip aiškinamą teismo praktiką, t. y. atsižvelgiant į „kompetencijos“ elementą, pagrindinėje byloje apie ūkio subjekto egzistavimą kalbėti negalima, juolab kad, pirma, nė vienas iš buvusių darbuotojų nebuvo paliktas dirbti ir, antra, nėra jokio pagrindo teigti, kad darbuotojai turėjo ypatingą kompetenciją, pavyzdžiui, ypatingų gebėjimų ar darbo metodų(55).
73. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagrindinėje byloje, nei taikant teismo praktiką tiesiogiai, nei – kaip yra šiuo atveju – aiškinant ją pagal Direktyvos 2001/23 prasmę ir tikslą, „ūkio subjektas“ 1 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, kuris galėjo tapti perdavimo objektu, neegzistuoja.
iii) Tarpinė išvada
74. Taip pat nenustatyta jokio valymo veiklai vykdyti būtino materialaus ir nematerialaus įmonės turto, dėl kurio būtų galima teigti, kad toks subjektas egzistavo. Taigi trečioji Direktyvos 2001/23 taikymo pagrindinėje byloje sąlyga neįvykdyta.
c) Būtinumo įdarbinti naujus darbuotojus teisinė reikšmė
75. Šis įvertinimas nesikeičia ir nagrinėjant paskutinį prejudicinio klausimo aspektą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, užduodamas klausimą dėl Direktyvos 2001/23 taikymo, aiškiai paminėjo aplinkybę, kad Ayuntamiento pirmiausia turėjo įdarbinti naujus darbuotojus, kad ateityje galėtų pati atlikti valymo darbus. Bet galimam įmonės poreikiui priimti dirbti naujus darbuotojus nei Direktyvoje 2001/23, nei Teisingumo Teismo praktikoje neteikiama jokios reikšmės. Todėl vien ši aplinkybė neleidžia teigti, kad įvyko įmonės perdavimas pagal šią direktyvą. Be to, vien faktas, kad reikia naujų darbuotojų, neleidžia daryti patikimų išvadų apie kitų, Teisingumo Teismo nustatytų ir pirmiau išsamiai išnagrinėtų, kriterijų egzistavimą, nes naujų darbuotojų poreikis gali būti paprasčiausio funkcijų perėmimo ženklas. Tą patvirtina ir tai, kad, kaip yra šiuo atveju, nebuvo paliktas dirbti nė vienas darbuotojas, o tarpininkaujant darbo biržai pasamdyti nauji darbuotojai toms pačioms funkcijoms atlikti. Kaip tik todėl Ispanijos vyriausybė ginčijamą sandorį visiškai teisingai vadina tarp CLECE ir Ayuntamiento įvykusiu „transferencia de funciones“ (funkcijų perdavimu)(56).
76. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minimas naujų darbuotojų poreikis yra tik Ispanijos teisės nacionalinėje normoje – Kolektyvinės sutarties 14 straipsnyje – nustatyta sąlyga. Čia reikėtų priminti, kad pagal Direktyvos 2001/23 8 straipsnį ir pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionaliniam teisės aktų leidėjui paliekama teisė priimti nacionalinius teisės aktus su papildomais, Direktyvoje 2001/23 nenumatytais, reikalavimais, kurie užtikrintų didesnę darbuotojų apsaugą tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje(57). Tai yra šios direktyvos tikslo išraiška: tik daliniu derinimu nesiekiama nustatyti vienodo apsaugos lygio pagal bendrus kriterijus visoje Europos Sąjungoje, o siekiama iš esmės išplėsti skirtingų valstybių narių teisėje autonomiškai darbuotojams garantuotą apsaugą įmonės perdavimo atvejais(58).
77. Šia galimybe Ispanijos teisės aktų leidėjas pasinaudojo priimdamas Kolektyvinės sutarties 14 straipsnį. Pagal šią nuostatą įmonė, kurioje valymo paslaugas teikia kita įmonė, tiesiogiai pati perėmusi teikti šias paslaugas, turi perimti ankstesnės įmonės darbuotojus, jeigu šioms valymo paslaugoms užtikrinti ji ketina įdarbinti naujus darbuotojus. Ar Kolektyvinės sutarties 14 straipsnis gali būti taikomas čia nagrinėjamu atveju ir kokia apimtimi, iš tiesų gali nuspręsti tik nacionaliniai teismai, nes šia norma nustatomi didesni nei Direktyvoje 2001/23 įtvirtinti reikalavimai, nenumatyti Sąjungos teisėje.
78. Nors Kolektyvinės sutarties 14 straipsnis neturi jokios reikšmės atsakant į šioje byloje nagrinėjamą prejudicinį klausimą, vis dėlto papildomai reikėtų atkreipti dėmesį, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, savo nutartyje darydamas nuorodą į 2008 m. gruodžio 10 d. Ispanijos Tribunal Supremo sprendimą, aiškiai paneigė galimybę šioje byloje taikyti Kolektyvinės sutarties 14 straipsnį(59). Teisingumo Teismas turi pripažinti šį tik su nacionaline teise susijusį nacionalinio teismo teiginį.
d) Išvada
79. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad Direktyva 2001/23 netaikytina tokiai situacijai, kokia yra pagrindinėje byloje.
VII – Išvada
80. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal Superior de Justicia de Castilla‑La Mancha pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad direktyva netaikytina tokiai situacijai, kokia yra pagrindinėje byloje, kai savivaldybė, savo patalpoms valyti samdžiusi privačią įmonę, nutraukia su ja valymo paslaugų teikimo sutartį ir pati perima patalpų valymą, jei savivaldybė neperima esminės skaičiaus ir kompetencijos prasme darbuotojų, kuriems privati įmonė buvo pavedusi būtent šią užduotį, dalies.