TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. lapkričio 23 d.

Byla F‑50/08

Gábor Bartha

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Atviras konkursas — Neįrašymas į rezervo sąrašą — Vienodas vyrų ir moterų atstovavimas atrankos komisijose“

Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo G. Bartha iš esmės prašo, pirma, panaikinti atviro konkurso EPSO/AD/56/06 atrankos komisijos sprendimą, kuriuo jis informuojamas, kad neišlaikė šio konkurso testų, ir, antra, priteisti iš Komisijos žalos, kurią jis patyrė dėl šio sprendimo, atlyginimą.

Sprendimas: Panaikinti 2008 m. sausio 23 d. sprendimą, kuriuo konkurso EPSO/AD/56/06 atrankos komisija atmetė ieškovo prašymą peržiūrėti sprendimą, kuriuo minėta atrankos komisija atmetė jo kandidatūrą. Atmesti kitą ieškinio dalį. Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Ieškinys — Asmens nenaudai priimtas aktas — Sprendimas, priimtas peržiūrėjus ankstesnį sprendimą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis ir 91 straipsnio 2 dalis)

2.      Pareigūnai — Ieškinys — Išankstinis administracinis skundas — Skundo ir ieškinio atitiktis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai — Konkursas — Atrankos komisija — Sudėtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 3 straipsnio penkta pastraipa)

4.      Pareigūnai — Deliktinė institucijų atsakomybė — Sąlygos — Neteisėtumas — Žala — Priežastinis ryšys

1.      Kai konkurso kandidatas prašo peržiūrėti atrankos komisijos sprendimą, kandidato nenaudai priimtas aktas yra atrankos komisijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus kandidato atvejį.

(žr. 22 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus prieš Komisiją, T‑173/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑329 ir II‑A‑2‑1695, 19 punktas.

2.      Ieškinio ir skundo atitikties taisyklė pažeidžiama tik tuo atveju, jei teisme pareikšto ieškinio dalykas ar pagrindas skiriasi nuo nurodytojo skunde, „pagrindo“ sąvoką aiškinant plačiai. Taip aiškinant ir kalbant apie reikalavimą dėl panaikinimo „ginčo pagrindu“ laikytina tai, kad ieškovas ginčija ginčijamo akto turinio teisėtumą, arba tai, kad jis ginčija šio akto formos teisėtumą. Todėl, išskyrus prieštaravimus dėl neteisėtumo ir su viešąja tvarka susijusius pagrindus, ginčo pagrindas pasikeistų – taigi atsirastų nepriimtinumo dėl atitikties taisyklės pažeidimo pagrindas – tik tuo atveju, jeigu ieškovas, skunde ginčijęs tik jo nenaudai priimto akto formos teisėtumą, įskaitant jo priėmimo procedūros aspektus, ieškinyje nurodytų su akto turinio teisėtumu susijusius pagrindus arba, atvirkščiai, jeigu ieškovas, skunde ginčijęs tik jo nenaudai priimto akto turinį, pareikštų ieškinį, kuriame nurodytų su šio akto formaliu galiojimu susijusius pagrindus.

(žr. 34 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Mandt prieš Parlamentą, F‑45/07, 119 ir 120 punktai.

3.      Atrankos komisija, kai skelbiamas jos narių sąrašas, sudaryta daugiau kaip iš keturių nuolatinių narių, gali būti laikoma atitinkančia Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 3 straipsnio penktoje pastraipoje įtvirtintus reikalavimus tik su sąlyga, kad tarp jos nuolatinių narių yra ne mažiau kaip du kiekvienos lyties nariai.

Vis dėlto reikalavimo, kad skelbiant atrankos komisijos narių sąrašą turi būti atsižvelgiama tik į nuolatinius narius, gali būti laikomasi konkrečiu atveju, kai, neatsižvelgiant į tai, kad skelbimo momentu atrankos komisijos sudėtis neatitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 3 straipsnio penktoje pastraipoje įtvirtintos normos, kaip ji išaiškinta pirmesniame punkte, atrankos komisijos sudėtis iš tiesų laikant testus vis dėlto atitinka šią normą. Iš tiesų šiuo atveju Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 3 straipsnio penktos pastraipos tikslas, t. y. kad konkurso kandidatų darbai būtų vertinami atrankos komisijos, kurioje užtikrintas vienodas vyrų ir moterų atstovavimas, būtų visiškai pasiektas.

(žr. 43 ir 44 punktus)

4.      Tarnybos atsakomybė kyla, tik kai įvykdytos visos sąlygos, susijusios su institucijų veiksmų neteisėtumu, žalos realumu ir veiksmų bei nurodytos žalos priežastiniu ryšiu. Šios trys sąlygos yra kumuliacinės. Vienos iš jų nebuvimo pakanka reikalavimams atlyginti žalą atmesti.

Kalbant apie priežastinį ryšį, pažymėtina, kad ieškovas iš esmės turi pateikti tiesioginio ir tikro atitinkamo Bendrijų institucijos padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos priežastinio ryšio įrodymus.

Vis dėlto teismų praktikoje reikalaujamas priežastinio ryšio tikrumo laipsnis yra pasiektas, kai dėl Sąjungos institucijos padaryto teisės pažeidimo asmeniui tikrai buvo užkirstas kelias nebūtinai būti įdarbintam – suinteresuotasis asmuo niekada negalėtų įrodyti turėjęs teisę į įdarbinimą, – tačiau rimtai galimybei būti įdarbintam pareigūnu ar tarnautoju, o dėl to suinteresuotasis asmuo patiria žalą, kurią sudaro negautos pajamos.

(žr. 53–55 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 42 punktas; 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija prieš Girardot, C‑348/06 P, Rink. p. I‑833, 52 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Hautem prieš EIB, T‑140/07, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑897, 85 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Nutarties Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, Rink. p. II‑3315, 150 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. spalio 22 d. Sprendimo Tzirani prieš Komisiją, F‑46/07, Rink. VT p. I-A-1-323 ir II-A-1-1773, 218 punktas.