EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. kovo 12 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Darbo užmokestis – Šeimos išmokos – Išmoka vaikui išlaikyti – Nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas – Ketinimas suklaidinti administraciją – Įrodymas – Negalėjimas administracijos atžvilgiu remtis penkerių metų terminu prašymui grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas pateikti – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Ikiteisminė procedūra – Atitikties taisyklė – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pirmą kartą pateiktas ieškinyje – Priimtinumas“
Byloje F‑128/12
dėl pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikšto ieškinio
CR, Europos Parlamento pareigūnas, gyvenantis M. (Prancūzija), atstovaujamas advokatų A. Salerno ir B. Cortese,
ieškovas,
prieš
Europos Parlamentą, atstovaujamą V. Montebello‑Demogeot ir E. Taneva,
atsakovą,
palaikomą
Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Bauer ir A. Bisch,
įstojusios į bylą šalies,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Van Raepenbusch, teisėjai R. Barents ir K. Bradley (pranešėjas),
posėdžio sekretorius J. Tomac, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. gruodžio 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 2012 m. spalio 29 d. Tarnautojų teismo kanceliarija gavo pareiškimą; juo CR pareiškė ieškinį, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas Europos Parlamento sprendimas susigrąžinti nepagrįstai gautas išmokas vaikui išlaikyti praėjus penkerių metų senaties terminui.
Teisinis pagrindas
2 Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 67 straipsnyje nustatyta:
„1. Išmokas šeimai sudaro:
<...>
b) išmoka vaikui išlaikyti;
<...>.
2. Pareigūnai, gaunantys šiame straipsnyje nurodytas išmokas šeimai, deklaruoja panašaus pobūdžio išmokas iš kitų šaltinių; jos išskaičiuojamos iš išmokų, mokamų pagal [Pareigūnų tarnybos nuostatų] VII priedo 1, 2 ir 3 straipsnius.
<...>“
3 Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį:
„Bet kuri permokėta suma turi būti grąžinama, jei gavėjas žinojo, kad nėra teisinio pagrindo ją gauti arba jei permokėjimo faktas buvo tiek akivaizdus, kad jis negalėjo apie tai nežinoti.
Prašymas grąžinti permoką turi būti pateiktas ne vėliau kaip per penkerius metus nuo tos dienos, kai ta suma buvo išmokėta. Jeigu Paskyrimų tarnyba sugeba nustatyti, kad gavėjas sąmoningai suklaidino administraciją, siekdamas gauti atitinkamą sumą, prašymas grąžinti permoką nepraranda galios net ir šiam laikotarpiui pasibaigus.“
Faktinės bylos aplinkybės
4 Ieškovas, AD 12 lygio pareigūnas, pradėjo tarnybą Parlamente 1983 m. liepos 1 d. ir nuo tada ėjo įvairias administracines pareigas. Pirmiausia nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės mėn. jis buvo paskirtas į Teisės tarnybą, kur nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. dirbo skyriuje, kurio veikla susijusi su Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintomis teisėmis.
5 Ieškovui, keturių vaikų tėvui, nuo 1991 m. spalio mėn. buvo mokama Pareigūnų tarnybos nuostatų 67 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išmoka vaikui išlaikyti.
6 2011 m. spalio 13 d. raštu Parlamento Generalinio personalo direktorato Administracinio valdymo direktorato Individualių išmokų ir darbo užmokesčio skyriaus vadovas pranešė ieškovui, kad Parlamento turimi duomenys leidžia manyti, jog ieškovas turėjo teisę gauti Prancūzijos valdžios institucijų mokamas išmokas vaikui išlaikyti, ir paprašė pateikti jo situaciją patvirtinantį dokumentą iš jo gyvenamosios vietos šeimos išmokų kasos (toliau – ŠIK), t. y. arba išmokų mokėjimo pažymą, arbą pažymą, kad jos nebuvo mokėtos. Toliau buvo nurodyta, kad nepateikus šio patvirtinamojo dokumento iki 2011 m. spalio 31 d., pirma, iki šiol mokėta išmoka vaikui išlaikyti bus sumažinta suma, kurią ieškovas galėjo gauti iš ŠIK, ir, antra, administracija atliks išsamią jo bylos peržiūrą ir prireikus susigrąžins visas nepagrįstai sumokėtas sumas.
7 Gavęs 2011 m. spalio 13 d. raštą ieškovas susisiekė su ŠIK dėl Parlamento prašomo pateikti patvirtinamojo dokumento išdavimo ir pranešė Parlamento administracijai, kad mano, jog per nurodytą terminą negalės gauti šio dokumento.
8 2011 m. lapkričio 11 d. raštu Individualių išmokų ir darbo užmokesčio skyriaus vadovas pranešė ieškovui, jog, kadangi jis per nurodytą terminą nepateikė prašyto patvirtinamojo dokumento, Parlamento mokama išmoka vaikui išlaikyti nuo 2011 m. gruodžio mėn. bus ex officio sumažinta suma, kurią ieškovas galėjo gauti iš ŠIK. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta, kad šis sumažinimas atgaline data bus taikomas nuo ieškovo antro vaiko gimimo (1996 m. sausio mėn.) dienos, nes ši aplinkybė suteikia teisę į ŠIK mokamą išmoką.
9 2011 m. gruodžio 9 d. raštu Administracinio valdymo direktorato direktorius (toliau – direktorius) pranešė ieškovui, kad išnagrinėjus jo bylą nustatyta, jog „nuo 1999 m. rugsėjo mėn., gimus [jo] antram vaikui“, ŠIK jam mokėjo šeimos išmokas. Direktoriaus teigimu, ieškovas „sąmoningai suklaidino administraciją, siekdamas gauti šeimos išmokas neišskaičiuojant panašaus pobūdžio išmokų iš kitų šaltinių“, nes neinformavo administracijos apie gaunamas nacionalines išmokas ir paskutinius dvejus metus neatnaujino savo duomenų metiniame informacijos lape. Toliau, manydamas, kad yra įvykdytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrame sakinyje nurodytos sąlygos, direktorius pranešė ieškovui, kad veikdamas kaip paskyrimų tarnyba (toliau – paskyrimų tarnyba) jis nusprendė susigrąžinti ne tik tas sumas, kurias ieškovas nepagrįstai gavo per paskutinius penkerius metus, bet ir gautąsias nuo 1999 m. rugsėjo mėn.; jos bus išskaičiuotos iš ieškovo darbo užmokesčio nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2014 m. sausio mėn. (toliau – ginčijamas sprendimas).
10 2012 m. sausio 5 d. laišku ŠIK atsakė į ieškovo prašymą pateikti informacijos ir išdavė pažymą dėl šios institucijos jam nuo 1998 m. balandžio 1 d iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėtų pašalpų, tarp kurių minima pašalpa, vadinama „šeimos išmoka“, mokėta nuo 1999 m. rugsėjo mėn. Be to, ŠIK nurodė ieškovui, kad nėra galimybės išduoti pažymos, susijusios su laikotarpiu nuo 1996 m. sausio mėn.
11 2012 m. kovo 7 d. ieškovas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą tik dėl tos ginčijamo sprendimo dalies, kurioje reikalaujama grąžinti sumas, nepagrįstai gautas prieš daugiau kaip penkerius metus. Iš tikrųjų sumų, nepagrįstai gautų per paskutinius penkerius metus, išieškojimo ieškovas neginčijo.
12 2012 m. liepos 2 d. sprendimu Parlamento generalinis sekretorius, veikdamas kaip paskyrimų tarnyba, atmetė šį skundą ir kartu pranešė ieškovui, kad remdamasi 2012 m. sausio 5 d. ŠIK laiške pateikta informacija kompetentinga tarnyba iš naujo apskaičiavo grąžintiną sumą.
Procesas ir šalių reikalavimai
13 2013 m. kovo 1 d. Tarnautojų teismo kanceliarija gavo pareiškimą; juo Europos Sąjungos Taryba paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Parlamento reikalavimų. 2013 m. gegužės 8 d. Tarnautojų teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi šis prašymas buvo patenkintas, kartu tenkinant prašymus užtikrinti konfidencialumą, kuriuos pateikė ieškovas ir Parlamentas atitinkamai dėl ieškinio priedų ir atsiliepimo į ieškinį priedų.
14 Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo, taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrą sakinį, nuspręsta susigrąžinti sumas, kurios buvo nepagrįstai gautos nuo 1999 m. rugsėjo mėn., o ne tik per paskutinius penkerius metus,
– prireikus panaikinti 2012 m. liepos 2 d. sprendimą atmesti skundą,
– priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
15 Parlamentas Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
16 Taryba Tarnautojų teismo prašo:
– pripažinti nepagrįstu ieškovo pateiktą Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą,
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.
Dėl teisės
Dėl reikalavimo panaikinti sprendimą atmesti skundą
17 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikalavimas panaikinti, formaliai pateiktas dėl sprendimo atmesti skundą, tuo atveju, kai šio sprendimo turinys nėra savarankiškas, iš esmės reiškia, kad į teismą kreipiamasi dėl teisės akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, 8 punktą).
18 Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. liepos 2 d. sprendimu atmesti ieškovo skundą patvirtinamas ginčijamas sprendimas, patikslinant pastarąjį sprendimą pagrindžiančius motyvus. Taigi tokiu atveju reikia nagrinėti būtent pirminio asmens nenaudai priimto akto teisėtumą atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą nurodytus motyvus, nes šie motyvai laikomi sutampančiais su minėto akto motyvais (2012 m. balandžio 18 d. Tarnautojų teismo sprendimo Buxton / Parlamentas, F‑50/11, 21 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Todėl reikalavimo panaikinti sprendimą atmesti skundą turinys nėra savarankiškas, taigi šis reikalavimas laikytinas formaliai pateiktu dėl ginčijamo sprendimo, patikslinto sprendimu atmesti skundą (šiuo klausimu žr. 2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eveillard / Komisija, T‑258/01, 32 punktą).
Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą
19 Ieškinys aiškintinas taip, kad jame grindžiant reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą iš esmės nurodomi du pagrindai, kurių pirmasis susijęs su Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio pažeidimu, o antrasis – su Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu.
20 Tarnautojų teismas pirmiausia išnagrinės pagrindą, susijusį su Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, nes jei šis prieštaravimas būtų priimtinas, pirmojo pagrindo nagrinėti nebereikėtų.
Dėl pagrindo, susijusio su Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu
21 Ieškovas mano, kad ginčijamą sprendimą reikia panaikinti, nes jis pagrįstas Pareigūnų tarnybos nuostatų antros pastraipos antru sakiniu – nuostata, kuri yra neteisėta. Iš tikrųjų, ieškovo teigimu, šia nuostata pažeidžiami teisinio saugumo ir proporcingumo principai, nes joje nenustatytas administracijos prašymo pateikimo senaties terminas tuo atveju, kai pareigūnas sąmoningai ją suklaidino.
– Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo priimtinumo
22 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas nebuvo pareikštas vykstant ikiteisminei procedūrai.
23 Tiesa, atsakovas ir įstojusi į bylą šalis ieškovo atžvilgiu nesirėmė nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu. Priešingai, Tarnautojų teismui per posėdį pateikus klausimą dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo priimtinumo atsižvelgiant į skundo ir vėliau pareikšto ieškinio atitikties taisyklę, ir atsakovas, ir įstojusi į bylą šalis pritarė tam, kad reikia skirti neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų, kuriems atitikties taisyklė netaikytina, atvejį nuo kitų pagrindų, kuriems atitikties taisyklė, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo priminta 2013 m. spalio 25 d. Sprendime Komisija / Moschonaki (T‑476/11 P, 70–80 ir 82 punktai), taikytina, taigi neprašė Tarnautojų teismo pripažinti pateikto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo nepriimtinu.
24 Tačiau skundo ir ieškinio atitiktis, lemianti ieškinio priimtinumą, – tai viešosios tvarkos klausimas, kurį teismas turi išnagrinėti savo iniciatyva (2012 m. liepos 17 d. Tarnautojų teismo sprendimo BG / Ombudsmenas, F‑54/11, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajam Teismui pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑406/12 P, 57 punktas).
25 Šiuo klausimu primintina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinį Sąjungos teismas priima tik tuo atveju, jei anksčiau buvo pateiktas skundas paskyrimų tarnybai.
26 Pagal teismo praktiką iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalies matyti skundo, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, ir vėliau pareikšto ieškinio atitikties taisyklė. Pagal šią taisyklę reikalaujama, kad Sąjungos teisme nurodytas pagrindas būtų tas pats, kuriuo remtasi per ikiteisminę procedūrą, kad paskyrimų tarnyba galėtų žinoti argumentus, kuriuos suinteresuotasis asmuo pateikia kritikuodamas ginčijamą sprendimą, antraip ieškinys yra nepriimtinas. Atitikties taisyklė pagrįsta pačiu ikiteisminės procedūros tikslu – leisti draugiškai išspręsti pareigūnų ir administracijos ginčus (minėto Sprendimo Komisija / Moschonaki, 71–72 punktai ir juose nurodyta teismų praktika).
27 Be to, teismo praktikoje nurodyta, kad ieškinio ir skundo atitikties taisyklės taikymas ir Sąjungos teismo atliekama jo kontrolė kartu turi užtikrinti, kad būtų laikomasi, pirma, veiksmingos teisminės gynybos principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, kad suinteresuotasis asmuo galėtų tinkamai ginčyti jo nenaudai priimtą paskyrimų tarnybos sprendimą, ir, antra, teisinio saugumo principo, kad paskyrimų tarnyba nuo pat skundo pateikimo etapo galėtų žinoti argumentus, kuriuos suinteresuotasis asmuo pateikia dėl ginčijamo sprendimo (minėto Sprendimo Komisija / Moschonaki 82 punktas).
28 Galiausiai teismų praktikoje atitikties taisyklė taikyta ieškiniui, kuriame nurodytas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, tvirtinant, jog tam, kad toks prieštaravimas būtų priimtinas, jis turi būti nurodytas skunde (2008 m. gruodžio 11 d. Tarnautojų teismo sprendimo Reali / Komisija, F‑136/06 (44–51 punktai), patvirtinto 2010 m. spalio 27 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu Reali / Komisija, T‑65/09 P (46–49 punktai).
29 Vis dėlto Tarnautojų teismas mano, kad nuo minėto 2010 m. spalio 27 d. Sprendimo Reali / Komisija priėmimo teismų praktika, susijusi su veiksmingos teisminės gynybos principu atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį (žr., pavyzdžiui, 2012 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, 54–63 punktus; 2013 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gascogne Sack Deutschland (buvusi Sachsa Verpackung) / Komisija, C‑40/12 P, 75 ir 76 punktus; taip pat 2011 m. rugsėjo 15 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Koninklijke Grolsch / Komisija, T‑234/07, 39 ir 40 punktus), buvo labiau išplėtota ir ja pateisinama tai, kad jis persvarstytų būtinybę taikyti atitikties taisyklę, kai neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas pirmą kartą pateikiamas ieškinyje.
30 Pirmiausia minėtame Sprendime Koninklijke Grolsch / Komisija Europos Sąjungos Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad jokioje Sąjungos teisės nuostatoje nėra nurodyta, jog asmuo, kuriam skirtas pranešimas apie kaltinimus dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, turi ginčyti įvairias faktines ir teisines aplinkybes per administracinę procedūrą, antraip vėliau nebegalės to padaryti vykstant teismo procesui, atmetė Europos Komisijos argumentą, kuriuo ji ginčijo pagrindo priimtinumą dėl to, kad jis nebuvo aiškiai ir tiksliai pateiktas per administracinę procedūrą (37 ir 39 punktai). Iš tikrųjų Europos Sąjungos Bendrasis Teismas nusprendė, kad nurodytomis aplinkybėmis toks argumentas reiškia ieškovės teisės į teismą ir, konkrečiai kalbant, jos teisės į tai, kad jos byla būtų išnagrinėta teisme, ribojimą. Kaip priminė Europos Sąjungos Bendrasis Teismas, teisė į veiksmingą teisminę gynybą ir nešališką teismą yra įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje (40 punktas).
31 Nors šio sprendimo 27 ir 28 punktuose minima teismo praktika buvo išplėtota kitose srityse nei viešosios tarnybos sritis, minėtas Sprendimas Koninklijke Grolsch / Komisija susijęs su kreipimosi į teismą ribojimo, kurio teisės aktų leidėjas aiškiai nenustatė, suderinamumu su Chartijos 47 straipsniu. Taigi kalbama apie situaciją, kuri panaši į atitikties taisyklės taikymą neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo atveju, o ši taisyklė, nors pagrįsta Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalimi, nustatyta teismo praktikoje.
32 Taigi Tarnautojų teismas mano, kad argumentai, susiję atitinkamai su ikiteisminės procedūros tikslu, neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pobūdžiu ir veiksmingos teisminės gynybos principu, prieštarauja tam, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pirmą kartą pateiktas ieškinyje, būtų pripažintas nepriimtinu vien dėl to, kad nebuvo nurodytas prieš pareiškiant ieškinį pateiktame skunde.
33 Pirma, dėl ikiteisminės procedūros tikslo pažymėtina, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog ši procedūra neturi prasmės, jei kaltinimai pateikti dėl sprendimo, kurio paskyrimų tarnyba negali pakeisti (1978 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ritter von Wüllerstorff und Urbair / Komisija, 7/77, 7 punktas; 1983 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Detti / Teisingumo Teismas, 144/82, 16 punktas ir 2002 m. sausio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gonçalves / Parlamentas, T‑386/00, 34 punktas). Pagal teismų praktiką taip pat nebūtina pateikti skundo dėl atrankos komisijų priimtų sprendimų (2012 m. birželio 20 d. Tarnautojų teismo sprendimo Cristina / Komisija, F‑66/11, 34 punktas) arba vertinimo ataskaitos (1980 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Grassi / Taryba, 6/79 ir 97/79, 15 punktas).
34 Be to, įpareigojimas nurodyti prieštaravimą dėl teisėtumo skunde, kad ieškinys netaptų nepriimtinas, negali atitikti ikiteisminės procedūros tikslo, priminto šio sprendimo 24 punkte.
35 Iš tikrųjų atsižvelgiant į Europos Sąjungos institucijų teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principą, pagal kurį Europos Sąjungos teisės aktai išsaugo visišką poveikį tol, kol kompetentingas teismas konstatuoja, kad jie neteisėti (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Granaria, 101/78, 4 punktas; 1988 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Graikija, 63/87, 10 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Graikija, C‑475/01, 18 punktas; 1998 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Losch / Teisingumo Teismas, T‑13/97, 99 punktas; 1998 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Chvatal ir kt. / Teisingumo Teismas, T‑154/96, 112 punktas; 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kik / VRDT (Kik), T‑120/99, 55 punktas ir 2008 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Neurim Pharmaceuticals (1991) / VRDT – Eurim-Pharm Arzneimittel (Neurim PHARMACEUTICALS), T‑218/06, 52 punktas), paskyrimų tarnyba negali nuspręsti netaikyti galiojančio bendro pobūdžio teisės akto, kuriuo, kaip ji mano, pažeidžiama viršesnė teisės norma, vien tam, kad būtų galima išspręsti ginčą neteisminiu būdu (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 7 d. Tarnautojų teismo sprendimo Mantzouratos / Parlamentas, F‑64/10, 22 punktą).
36 Taip nuspręsti juo labiau negalima tada, kai atitinkama paskyrimų tarnyba veikia turėdama ribotą kompetenciją, kaip yra tuo atveju, kai įvykdytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymo sąlygos ir administracija turi susigrąžinti vieno iš savo tarnautojų nepagrįstai gautas sumas. Įgyvendindama ribotą kompetenciją paskyrimų tarnyba negali panaikinti ar pakeisti sprendimo, kurį ginčija tarnautojas, net jeigu ji manytų, kad nuostatos, kuria remiantis priimtas ginčijamas sprendimas, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra pagrįstas.
37 Be to, tai, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas pirmą kartą pateikiamas ieškinyje, negali pažeisti teisinio saugumo principo, nes net jei paskyrimų tarnyba nuo pat skundo pateikimo būtų žinojusi apie neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, ji nebūtų galėjusi pasinaudoti šia aplinkybe, kad taikiai išspręstų ginčą su savo tarnautoju.
38 Antra, dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pobūdžio pagal nusistovėjusią teismų praktiką SESV 277 straipsnis išreiškia bendrąjį principą, užtikrinantį kiekvienos šalies, siekiančios panaikinti aktą, dėl kurio ji gali pareikšti ieškinį, teisę atskiru pareiškimu ginčyti ankstesnio Sąjungos institucijos akto, remiantis kuriuo priimtas ginčijamas aktas, galiojimą, jei ši šalis neturėjo teisės pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šio teisės akto, kurio teisines pasekmes ji patiria neturėjusi galimybės prašyti jį panaikinti (1979 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Simmenthal / Komisija, 92/78, 39 punktas ir 1984 m. sausio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Andersen ir kt. / Parlamentas, 262/80, 6 punktas). Taigi SESV 277 straipsniu siekiama apsaugoti teisės subjektą nuo neteisėto norminio akto taikymo, turint omenyje tai, kad sprendimas, kuriuo konstatuojamas netaikymas, sukelia pasekmių tik bylos šalims ir šiuo sprendimu neginčijamas pats aktas, kuris tapo neskundžiamas (2006 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carius / Komisija, T‑173/04, 45 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
39 Jeigu būtų daroma prielaida, kad pareiga nurodyti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą skunde, kad ieškinys netaptų nepriimtinas, gali atitikti ikiteisminės procedūros tikslą, Tarnautojų teismas mano, kad pats neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pobūdis reikalauja suderinti teisėtumo ir teisinio saugumo principus.
40 Pagaliau iš SESV 277 straipsnio formuluotės matyti, kad galimybę ginčyti visuotinio taikymo aktą pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui bylos šalis turi tik tuo atveju, jei ginčas nagrinėjamas Sąjungos teisme. Taigi toks neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas negali sukelti visų pasekmių vykstant administracinio skundo nagrinėjimo procedūrai.
41 Galiausiai, trečia, Tarnautojų teismas primena, kad veiksmingos teisminės gynybos principas – tai bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris įtvirtintas Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje ir pagal kurį „kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą <...> išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas“. Ši pastraipa atitinka 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ŽTK) 6 straipsnio 1 dalį (2013 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB (peržiūra), C‑334/12 RX-II, 40 ir 42 punktai).
42 Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, susijusios su ŽTK 6 straipsnio 1 dalies aiškinimu, kuria reikia vadovautis remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, matyti, kad teisė į teismą nėra absoliuti. Naudojimasis šia teise gali būti ribojamas, be kita ko, kiek tai susiję su ieškinio priimtinumo sąlygomis. Nors suinteresuotieji asmenys turi tikėtis, kad bus taikomos taisyklės, kuriomis nustatytos priimtinumo sąlygos, vis dėlto jų taikymas neturi trukdyti asmenims naudotis esama teisių gynimo priemone (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 6 d. EŽTT sprendimo Anastasakis prieš Graikiją, peticija Nr. 41959/08, dar nepaskelbto Recueil des arrêts et décisions, 24 punktą; minėto Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB (peržiūra) 43 punktą ir 2010 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo nutarties Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert / Komisija, C‑73/10 P, 53 punktą).
43 Pirmiausia Europos Žmogaus Teisių Teismas patikslino, kad teisės į teismą apribojimais, susijusiais su ieškinio priimtinumo sąlygomis, asmeniui suteikta galimybė negali būti varžoma taip arba tiek, kad būtų pažeista pati jo teisės į teismą esmė. Tokie apribojimai suderinami su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi tik tuo atveju, jeigu jais siekiama teisėto tikslo ir tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo yra pagrįstas proporcingas ryšys (žr. 2006 m. gegužės 24 d. EŽTT sprendimo Liakopoulou prieš Graikiją, dar nepaskelbto Recueil des arrêts et décisions, peticija Nr. 20627/04, 17 punktą; 2008 m. balandžio 24 d. EŽTT sprendimo Kemp ir kt. prieš Liuksemburgą, dar nepaskelbto Recueil des arrêts et décisions, peticija Nr. 17140/05, 47 punktą ir 2014 m. sausio 9 d. EŽTT sprendimo Viard prieš Prancūziją, peticija Nr. 71658/10, 29 punktą). Iš tikrųjų teisė į teismą pažeidžiama, jeigu jos reglamentavimu nebesiekiama teisinio saugumo ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslų ir sukuriama tam tikra kliūtis, kuria iš asmens atimama galimybė, kad jo bylą iš esmės išnagrinėtų kompetentingas teismas (žr. generalinio advokato P. Mengozzi nuomonės, pateiktos byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Arango Jaramillo ir kt. / EIB (peržiūra), 58–60 punktus ir 2009 m. vasario 24 d. EŽTT sprendimo L’Erablière prieš Belgiją, dar nepaskelbto Recueil des arrêts et décisions, peticija Nr. 49230/07, 35 punktą).
44 Tačiau neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo nepriimtinumas dėl to, kad jis pirmą kartą pateiktas ieškinyje, reiškia teisės į veiksmingą teisminę gynybą ribojimą, neproporcingą atitikties taisykle siekiamam tikslui – leisti draugiškai išspręsti atitinkamo pareigūno ir administracijos ginčus (šiuo klausimu žr. minėto EŽTT sprendimo Liakopoulou prieš Graikiją 20 punktą).
45 Šiuo klausimu Tarnautojų teismas primena, kad pagal teismų praktiką kiekvienas įprastai apdairus pareigūnas turi būti susipažinęs su Pareigūnų tarnybos nuostatais (1999 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Connolly / Komisija, T‑34/96 ir T‑163/96, 168 punktas ir jame nurodyta teismų praktika), pirmiausia su jo darbo užmokestį reglamentuojančiomis taisyklėmis (žr. 2013 m. lapkričio 21 d. Tarnautojų teismo sprendimo Roulet / Komisija, F‑72/12 ir F‑10/13, 48 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Atvirkščiai, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas gali paskatinti Tarnautojų teismą įvertinti taisyklių, kurias pareigūnai privalo žinoti, teisėtumą atsižvelgiant į bendruosius teisės principus ar viršesnes teisės normas, kurių Pareigūnų tarnybos nuostatai gali neapimti. Atsižvelgiant į patį neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pobūdį, taip pat į motyvus, kurie skatina suinteresuotąjį asmenį nustatyti ir nurodyti šį neteisėtumą, negalima reikalauti, kad skundą pateikiantis pareigūnas ar tarnautojas, kuris gali ir neturėti tinkamų teisinių žinių, suformuluotų tokį prieštaravimą ikiteisminiame etape, antraip kitame etape jo ieškinys bus nepriimtinas. Taigi toks pripažinimas nepriimtinu reiškia neproporcingą ir nepateisinamą sankciją atitinkamo tarnautojo atžvilgiu.
46 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pateiktą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą reikia pripažinti priimtinu.
– Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pirmos dalies, susijusios su teisinio saugumo principo pažeidimu
47 Ieškovas iš esmės teigia, jog kadangi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrą sakinį nenustatyta administracijos veiksmų senaties termino, paskyrimų tarnyba gali neribotą laiką atidėlioti savo įgaliojimų, susijusių su nepagrįstai gautų sumų grąžinimu, vykdymą. Todėl ši nuostata prieštarauja teisinio saugumo principui ir šiuo atveju reikia taikyti ne ją, o penkerių metų senaties terminą.
48 Tarnautojų teismas pirmiausia primena, kad senatimi, užkertant kelią begaliniam per tam tikrą laiką nusistovėjusių situacijų kvestionavimui, siekiama sustiprinti teisinį saugumą, tačiau kartu suteikiama galimybė nusistovėti situacijoms, kurios bent jau iš pradžių buvo neteisėtos. Taigi tai, kokia senatis nustatoma, priklauso nuo teisinio saugumo ir teisėtumo reikalavimų tarpusavio santykio įvertinimo atsižvelgiant į tam tikru metu visuomenėje vyraujančias istorines ir socialines tendencijas. Todėl senatį nustato tik teisės aktų leidėjas. Taigi Sąjungos teismas negali kritikuoti Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktų senaties taisyklių ir nustatytų atitinkamų terminų (2005 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals / Komisija, T‑22/02 ir T‑23/02, 82 ir 83 punktai).
49 Nuostata, pagal kurią administracijos atžvilgiu negalima remtis penkerių metų terminu imtis veiksmų susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas, kai administracija sugeba įrodyti, kad suinteresuotasis asmuo sąmoningai ją suklaidino, savaime negali būti neteisėta teisinio saugumo principo laikymosi atžvilgiu (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals / Komisija, 83 punktą).
50 Be to, ieškovo argumentas, kad nesant senaties termino administracija gali neribotą laiką atidėlioti savo veiksmus, neturi jokio teisinio pagrindo. Iš tikrųjų iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad, Sąjungos teisės aktų leidėjui nenustačius senaties termino, pagal pagrindinį teisinio saugumo reikalavimą administracijai draudžiama neribotą laiką atidėlioti savo įgaliojimų vykdymą (dėl valstybės pagalbos grąžinimo žr. 2008 m. balandžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Salzgitter, C‑408/04 P, 100 punktą). Esant panašiai situacijai atitinkama administracija, sužinojusi faktines aplinkybes, privalo per pagrįstą terminą imtis veiksmų (dėl nepagrįstai gautos namų ūkio išmokos žr. 2002 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ronsse / Komisija, T‑205/01, 52 punktą, taip pat dėl drausminės procedūros pradėjimo žr. 2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo François / Komisija, T‑307/01, 48 ir 49 punktus ir 2012 m. kovo 8 d. Tarnautojų teismo sprendimo Kerstens / Komisija, F‑12/10, 124 ir 125 punktus).
51 Todėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą, nesant būtinybės Tarnautojų teismui nagrinėti klausimo, ar šiuo atveju administracija veikė per pagrįstą terminą, nes šiuo atžvilgiu ieškovas kaltinimų administracijai nepateikė.
– Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo antros dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu
52 Ieškovas mano, kad nesant galimybės remtis penkerių metų senaties terminu, kaip nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrame sakinyje, pažeidžiamas proporcingumo principas.
53 Pirmiausia ieškovas teigia, kad pagal teismų praktiką konkurencijos srityje leidžiama taikyti trejų–penkerių metų senaties terminą. Priešingai, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal proporcingumo principą siekiant apginti Sąjungos finansinius interesus draudžiama taikyti 30 metų senaties terminą sprendžiant ginčus, susijusius su nepagrįstai gautų grąžinamųjų eksporto išmokų grąžinimu.
54 Be to, ieškovas pažymi, kad 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74) 73a straipsnyje, įterptame iš dalies pakeitus minėtą reglamentą 2006 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1995/2006 (OL L 390, p. 1), nustatytas penkerių metų senaties terminas „[Sąjungos] teisėms į grąžintinas sumas trečiųjų šalių atžvilgiu bei trečiųjų šalių teisėms į grąžintinas sumas [Sąjungos] atžvilgiu“.
55 Šiuo atveju sumos buvo nepagrįstai gaunamos daugiau kaip dvylika metų, dėl ko ieškovas ilgai buvo teisiškai nesaugioje situacijoje ir jam kilo pavojus, kad nebebus įmanoma pateikti jo elgesio teisėtumo įrodymų.
56 Tarnautojų teismas pirmiausia mano, kad reikia atmesti ieškovo argumentą, jog pagal Teisingumo Teismo praktiką 30 metų senaties terminas savaime nesuderinamas su proporcingumo principu, todėl tai, kad nėra nustatytas joks senaties terminas, būtinai yra neteisėta.
57 Iš tikrųjų 2011 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ze Fu Fleischhandel ir Vion Trading (C‑201/10 ir C‑202/10), kuriuo remiasi ieškovas grįsdamas savo teiginį, susijęs su 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 340) aiškinimu; šiame reglamente kalbama apie administracinius patikrinimus, priemones ir nuobaudas, taikomas ūkio subjektų padarytiems pažeidimams (2006 m. lapkričio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija / Komisija, T‑282/04, 83 punktas), taigi jis neturi reikšmės santykiams tarp Sąjungos institucijų ir jų tarnautojų.
58 Bet kuriuo atveju minėtu Sprendimu Ze Fu Fleischhandel ir Vion Trading negalima pagrįsti ieškovo teiginio. Iš tikrųjų šio sprendimo 41 ir 43 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, jog „neatmetama, kad civilinės teisės nuostatoje numatytas 30 metų senaties terminas gali būti būtinas ir proporcingas <...> šia nuostata siekiamo tikslo, apibrėžto nacionalinės teisės aktų leidėjo, atžvilgiu“, bet nagrinėjamu atveju tuo terminu buvo viršijama tai, kas būtina „atsižvelgiant į Sąjungos finansinių interesų apsaugos tikslą, dėl kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog ketverių ar net trejų metų senaties terminas pats savaime yra pakankamai ilgas“.
59 Taigi tai, kad administracijos atžvilgiu negalima remtis penkerių metų senaties terminu dėl nepagrįstai gautų sumų grąžinimo, kaip nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrame sakinyje, savaime neprieštarauja proporcingumo principui. Vis dėlto reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsniu siekiamą tikslą, teisės aktų leidėjas šiuo atveju pažeidė proporcingumo principą.
60 Tarnautojų teismas pirmiausia primena, kad remiantis teismo praktika pagal proporcingumo principą Sąjungos teisės aktai yra teisėti su sąlyga, kad jais įgyvendinamos priemonės būtų tinkamos nagrinėjamų teisės aktų teisėtai siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti, turint omenyje tai, kad, kai yra galimybė pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, paprastai reikia imtis mažiausiai ribojančios (2012 m. kovo 28 d. Tarnautojų teismo sprendimo Rapone / Komisija, F‑36/10, 50 punktas).
61 Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsniu visiškai akivaizdžiai siekiama ginti finansinius Sąjungos interesus atsižvelgiant į specifinius santykius tarp Sąjungos institucijų ir jų tarnautojų, t. y. asmenų, kuriuos su šiomis institucijomis sieja ypatinga lojalumo pareiga, nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 straipsnyje, kuriame pirmiausia nurodyta, kad pareigūnas elgiasi „atsižvelgdamas tik į Sąjungos interesus“ ir atlieka jam pavestas pareigas „nepažeisdamas pareigos būti lojal[iam] Sąjungai“.
62 Reikia konstatuoti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrą sakinį administracija įpareigojama konkrečiu atveju susigrąžinti visas nepagrįstai sumokėtas sumas, jei sugeba nustatyti, kad atitinkamas tarnautojas sąmoningai ją suklaidino neįvykdydamas minėtos ypatingos lojalumo pareigos.
63 Tokiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas mano, jog tuo, kad negalima remtis penkerių metų senaties terminu, nėra viršijama tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti.
64 Be to, negalėjimas remtis penkerių metų terminu dėl administracijos veiksmų nepagrįstai sumokėtų sumų Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrame sakinyje numatytu atveju yra suderinamas su finansinio reglamento 73a straipsniu, kuriame „nepažeidžiant konkrečių reglamentų [teisės aktų] nuostatų“ nustatytas penkerių metų senaties terminas. Iš tikrųjų Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antras sakinys kaip tik yra „konkretaus teisės akto nuostata“, susijusi su konkrečiu atveju, kai tarnautojas sąmoningai suklaidina administraciją.
65 Todėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą, taigi atmesti visą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.
Dėl pagrindo, susijusio su Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio pažeidimu
66 Ieškovas pažymi, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antras sakinys taikomas su sąlyga, kad administracija įrodo, jog atitinkamas tarnautojas sąmoningai ją suklaidino, ir mano, kad šiuo atveju paskyrimų tarnyba pritaikė minėtą nuostatą nepateikusi tokio įrodymo. Konkrečiau kalbant, ieškovo teigimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas „paprastais teiginiais“, kurių, atsižvelgiant į tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antras sakinys turi būti aiškinamas „labai siaurai“, nepakanka norint įrodyti, kad jis siekė suklaidinti administraciją.
67 Tarnautojų teismas pirmiausia primena, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antrą pastraipą prašymas grąžinti nepagrįstai gautą sumą turi būti pateiktas ne vėliau kaip per penkerius metus nuo tos dienos, kai minėta suma buvo sumokėta. Tačiau šiuo penkerių metų terminu paskyrimų tarnybos atžvilgiu negalima remtis, jeigu ji sugeba įrodyti, kad suinteresuotasis asmuo sąmoningai suklaidino administraciją siekdamas gauti atitinkamą sumą.
68 Taigi iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio formuluotės aiškiai matyti, kad administracija turi įrodyti, jog atitinkamas tarnautojas siekė ją suklaidinti, be to, bylos šalys to ir neginčija.
69 Šiuo atveju ieškovas prašo panaikinti ginčijamą sprendimą tik tiek, kiek jis susijęs su prašymu grąžinti sumas, nepagrįstai gautas ankstesniu nei minėtų penkerių metų laikotarpiu. Taigi, pirma, reikia konstatuoti, kad ieškovas neginčija, jog arba žinojo, kad nepagrįstai gauna šeimos išmokas, arba šis nepagrįstumas buvo toks akivaizdus, kad jis negalėjo to nežinoti.
70 Antra, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime paskyrimų tarnyba nurodė, kad ieškovas nepranešė administracijai apie ŠIK mokamas išmokas, nors dėl įvairių einamų pareigų Parlamente jo padėtis buvo ypač palanki žinoti, kad turi tai padaryti. Paskyrimų tarnyba dar nurodė, kad ieškovas taip pat neatsiliepė į prašymą atnaujinti duomenis metiniame informacijos lape 2009 ir 2010 m.
71 Trečia, sprendime atmesti skundą paskyrimų tarnyba nurodo, kad ieškovas „daug kartų pateikė melagingus duomenis, užpildydamas ir metinius informacijos lapus už 1996–2005 m., ir informacijos lapus <...>, pateiktus gimus [jo] vaikams“, ir kad, kalbant apie metinius informacijos lapus, laikotarpiu nuo 1996 iki 1998 m. jis visada nurodydavo, kad nei jis, nei jo žmona negauna vaikams skirtų „ne Bendrijų institucijų“ šeimos išmokų. Be to, dėl laikotarpio nuo 1999 iki 2005 m. ieškovas savo parašu patvirtino, kad negavo išmokų iš kitur, nes nepažymėjo langelio, šalia kurio nurodytos šios išmokos. Be to, priešingai, nei reikalaujama pagal metiniuose informacijos lapuose pateiktas instrukcijas, ieškovas prie nurodytų duomenų niekada nepridėdavo ŠIK pažymų. Paskyrimų tarnyba pažymi ir tai, kad „gimus [ieškovo] antrajam, trečiajam ir ketvirtajam vaikams [jis] kiekvieną kartą pateikdavo melagingus duomenis informacijos lape, kurį reikėdavo užpildyti siekiant gauti išmokas vaikui išlaikyti, nurodydamas, kad šios rūšies išmokų iš kitur negauna“. Galiausiai paskyrimų tarnyba nurodo, kad, viena vertus, ieškovas neginčija sumų, nepagrįstai sumokėtų per paskutinius penkerius metus, grąžinimo ir, kita vertus, atsižvelgiant į jo aukštą pareigų lygį, teisinį išsilavinimą ir darbo patirtį viešosios tarnybos srityje, jo padėtis buvo ypač palanki žinoti apie Pareigūnų tarnybos nuostatų 67 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą pranešti apie gaunamas tokios pačios rūšies išmokas kaip išmokos vaikui išlaikyti.
72 Taigi reikia konstatuoti, kad paskyrimų tarnyba pagrindė ginčijamą sprendimą ne „paprastais teiginiais“, kaip tvirtina ieškovas, o tuo, kad jis daug kartų pateikė administracijai melagingus duomenis ir kad šiuos melagingus duomenis pateikė aukštą pareigų lygį ir teisininko darbo patirtį viešosios tarnybos srityje turintis pareigūnas, neginčijantis, kad arba žinojo apie nepagrįstą mokėjimą, arba turėjo tai žinoti.
73 Taigi Tarnautojų teismas mano, kad remiantis minėtomis aplinkybėmis galima teisiniu požiūriu pakankamai įrodyti, jog ieškovas sąmoningai siekė suklaidinti administraciją ir kad todėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio taikymo sąlygos yra įvykdytos.
74 Šiai išvadai neturi įtakos ieškovo teiginys, kad gimus antrajam vaikui jis paskambino telefonu Parlamento administracijai, kuri jam nurodė, kad nebūtina deklaruoti ŠIK mokamų išmokų. Iš tikrųjų ieškovas ne tik nepateikė Tarnautojų teismui jokių šio teiginio įrodymų, bet ir nesuformulavo jokios išvados ar argumento jam pagrįsti.
75 Todėl reikia atmesti šį pagrindą kaip teisiškai visiškai nepagrįstą.
76 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visą ieškinį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
77 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.
78 Iš šio sprendimo motyvų matyti, kad ieškovas pralaimėjo bylą. Be to, Parlamentas aiškiai reikalavo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios bylos aplinkybėmis negalima pateisinti Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, ieškovas turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Parlamento patirtos bylinėjimosi išlaidos.
79 Remiantis Procedūros reglamento 89 straipsnio 4 dalimi įstojusi į byla šalis pati padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. CR padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Europos Parlamento patirtos bylinėjimosi išlaidos.
3. Europos Sąjungos Taryba, įstojusi į bylą šalis, pati padengia savo išlaidas.
Van Raepenbusch | Barents | Bradley |
Paskelbta 2014 m. kovo 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
W. Hakenberg | | S. Van Raepenbusch |