BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. vasario 7 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Europos Sąjungos prekių ženklas SWEMAC – Ankstesnis nacionalinis bendrovės pavadinimas arba komercinis pavadinimas „SWEMAC Medical Appliances AB“ – Santykinis atmetimo pagrindas – Apribojimai dėl neprieštaravimo – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktas (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 60 straipsnio 1 dalies c punktas) – Galimybė supainioti – Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalis (dabar – Reglamento 2017/1001 61 straipsnio 2 dalis) – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis (dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 4 dalis) – Pirmą kartą Bendrajame Teisme pateikti įrodymai“
Byloje T‑287/17
Swemac Innovation AB, įsteigta Linšiopinge (Švedija), atstovaujama advokato G. Nygren,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą J. Crespo Carrillo,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
SWEMAC Medical Appliances AB, įsteigta Tebyje (Švedija), atstovaujama advokato P. Jonsell,
dėl ieškinio, pateikto dėl 2017 m. vasario 24 d. EUIPO penktosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 3000/2014‑5), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Swemac Innovation ir SWEMAC Medical Appliances,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai K. Kowalik-Bańczyk ir C. Mac Eochaidh (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. gegužės 8 d.,
susipažinęs su EUIPO atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. rugpjūčio 17 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. spalio 17 d.,
susipažinęs su 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu sustabdyti bylos nagrinėjimą,
susipažinęs su ieškovės raštu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2018 m. kovo 2 d.,
atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2007 m. spalio 2 d. ieškovė Swemac Innovation AB, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (šis reglamentas buvo pakeistas iš dalies pakeistu 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), o pastarasis – 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)), pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.
2 Prašyta įregistruoti žodinį žymenį SWEMAC.
3 Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašyta registracijos, priskiriamos, be kita ko, prie peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 10 ir 42 klasių ir pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka tokį aprašymą:
– 10 klasė: „Chirurginiai ir medicinos aparatai ir instrumentai“,
– 42 klasė: „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros paslaugos, susijusios su chirurgine ir medicinos įranga, bei chirurginiais ir medicinos instrumentais“.
4 Prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2008 m. vasario 25 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 9/2008, o 2008 m. rugsėjo 4 d. žodinis žymuo SWEMAC buvo įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas numeriu 006326117, visų pirma, šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms ir paslaugoms.
5 2013 m. rugsėjo 3 d. įstojusi į bylą šalis SWEMAC Medical Appliances AB, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktu (dabar – Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 1 dalies c punktas), siejamu su šio reglamento 8 straipsnio 4 dalimi (dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 4 dalis), pateikė prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją iš dalies negaliojančia.
6 Kad pagrįstų savo prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, įstojusi į bylą šalis rėmėsi švedišku bendrovės pavadinimu SWEMAC Medical Appliances AB (toliau – ankstesnis žymuo); įmonė tokiu pavadinimu buvo įregistruota 1997 m. gruodžio 12 d. „Daugiausiai medicinos aparatų ir susijusios įrangos kūrimo, gamybos ir prekybos paslaugoms bei su šiomis prekėmis susijusioms veikloms“, o kaip bendrovės pavadinimas jis buvo įregistruotas 1998 m. vasario 10 d. Ji tvirtino, kad egzistuoja galimybė supainioti. Ji pateikė įrodymų, kad patvirtintų ankstesnio žymens naudojimą komercinėje veikloje.
7 2014 m. rugsėjo 25 d. Anuliavimo skyrius atmetė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia ir nurodė, kad įstojusi į bylą šalis neįrodė, jog ankstesnio žymens naudojimas Švedijoje buvo ne tik vietinės reikšmės prašymo pripažinti registraciją negaliojančia pateikimo momentu, ir kad todėl neįvykdytos Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos.
8 2014 m. lapkričio 24 d. įstojusi į bylą šalis, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais (dabar – Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniai), pateikė EUIPO apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo. Kartu su apeliacija ji pateikė papildomų įrodymų dėl ankstesnio žymens naudojimo.
9 2017 m. vasario 24 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO penktoji apeliacinė taryba patenkino apeliaciją, panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir pripažino, kad ginčijamo prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms ir paslaugoms.
10 Pirma, Apeliacinė taryba manė, kad įstojusi į bylą šalis neįrodė, jog įvykdytos Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies, siejamos su Švedijos teisės aktais, sąlygos.
11 Antra, Apeliacinė taryba manė, kad egzistuoja galimybė supainioti. Šiuo klausimu ji pažymėjo didelį nagrinėjamų prekių ir paslaugų panašumą, nes jos arba tapačios, arba labai panašios, ir didelį ankstesnio žymens ir ginčijamo prekių ženklo panašumą, nes jų abiejų skiriamasis ir dominuojantis elementas yra „swemac“.
12 Trečia, Apeliacinė taryba patikrino, ar tariamas žymenų, dėl kurių kilo ginčas, koegzistavimas gali sumažinti konstatuotą galimybę supainioti; ji padarė išvadą, kad toks koegzistavimas nebuvo nustatytas, nes nebuvo įrodytas ginčijamo prekių ženklo naudojimas ir koegzistavimas, kuris paremtas galimybės supainioti nebuvimu.
13 Ketvirta, Apeliacinė taryba atmetė ieškovės argumentą, pagrįstą apribojimų dėl neprieštaravimo pasekmėmis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalį (dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 61 straipsnio 2 dalis).
Šalių reikalavimai
14 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą ir visiškai atnaujinti ginčijamo prekių ženklo registracijos galiojimą, įskaitant ir galiojimą, susijusį su nagrinėjamomis prekėmis bei paslaugomis,
– priteisti iš įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė EUIPO ir Apeliacinėje taryboje, t. y. 1 000 eurų,
– priteisti iš EUIPO ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė Bendrajame Teisme.
15 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
16 Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– patvirtinti ginčijamą sprendimą ir pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė per procesą Bendrajame Teisme ir per procedūras EUIPO.
Dėl teisės
Dėl pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktų įrodymų priimtinumo
17 EUIPO ginčija ieškinio A.2, A.3, A.9, A.10, A.11, A.12, A.13 ir A.14 priedų priimtinumą. Šie dokumentai nebuvo pateikti nė viename procedūros EUIPO etape. Aptariamus priedus ieškovė pateikė siekdama įrodyti tai, jog ji turėjo „teisę į ginčijamą prekių ženklą“ prieš pateikdama jo registracijos paraišką (A.2 ir A.3 priedai), nepertraukiamą ginčijamo prekių ženklo naudojimą 2009–2016 m. laikotarpiu chirurginiams ir medicinos aparatams ir instrumentams (A.9 priedas), priežastį, kodėl buvo vėluojama įregistruoti naują bendrovės pavadinimą jos filialui (A.11 priedas), ir žymenų, dėl kurių kilo ginčas, koegzistavimą (A.12, A.13 ir A.14 priedai). A.10 priedas pateiktas siekiant paremti ieškovės tvirtinimą, kad nėra galimybės supainioti.
18 Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, numatytą Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnyje (dabar – Reglamento 2017/1001 72 straipsnis), gavęs tokį ieškinį Bendrasis Teismas neturi iš naujo įvertinti faktinių aplinkybių, atsižvelgdamas į pirmą kartą jam pateiktus dokumentus (žr. 2017 m. vasario 9 d. Sprendimo International Gaming Projects / EUIPO – adp Gauselmann (TRIPLE EVOLUTION), T‑82/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:66, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
19 Šio sprendimo 17 punkte nurodyti dokumentai pirmą kartą buvo pateikti kartu su ieškiniu Bendrajame Teisme. Todėl šiuos dokumentus, išskyrus A.10 priedą, reikia atmesti kaip nepriimtinus ir nereikia nagrinėti jų įrodomosios galios.
20 A.10 priede pateikiamas Marknadsdomstolen (Komercinių bylų teismas, Švedija) sprendimas. Bendrasis Teismas konstatuoja, kad vienas šio sprendimo punktas yra išverstas ieškinio 28 punkte, kaip to reikalaujama pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 46 straipsnio 2 dalį. Primintina, kad nei šalims, nei pačiam Bendrajam Teismui negali būti trukdoma, aiškinant Europos Sąjungos teisę, vadovautis nacionalinių teismų praktika. Tokia galimybė remtis nacionalinių teismų praktika nenurodyta jurisprudencijoje, pagal kurią Bendrajam Teismui pateiktu ieškiniu siekiama patikrinti apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumą atsižvelgiant į šalių jam nurodytas aplinkybes, kadangi kalbama ne apie priekaištavimą apeliacinėms taryboms dėl to, kad jos neatsižvelgė į konkrečiame nacionalinio teismo sprendime nurodytas faktines aplinkybes, bet apie rėmimąsi teismų sprendimais grindžiant pagrindą, susijusį su tuo, kad apeliacinės tarybos pažeidė vieną iš Reglamento Nr. 207/2009 nuostatų (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 12 d. Sprendimo Vitakraft-Werke Wührmann / VRDT – Johnson’s Veterinary Products (VITACOAT), T‑277/04, EU:T:2006:202, 70 ir 71 punktus).
21 Kadangi, siekdama pateikti analogiškus argumentus šioje byloje, ieškinio 28 punkte ieškovė remiasi tik vienu šio sprendimo 20 punkte nurodyto nacionalinio teismo sprendimo punktu, šis sprendimas neturėtų būti laikomas įrodymu (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo ARTHUR ET FELICIE, T‑346/04, EU:T:2005:420, 20 punktą ir 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Castellblanch / VRDT – Champagne Roederer (CRISTAL CASTELLBLANCH), T‑29/04, EU:T:2005:438, 16 punktą). Todėl, remiantis šio sprendimo 20 punkte ir šiame punkte nurodyta jurisprudencija, A.10 priedas yra priimtinas.
Dėl esmės
22 Ieškinį ieškovė grindžia dviem pagrindais, iš esmės susijusiais su, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi ir Švedijos teisės aktais prekių ženklų srityje, pažeidimu ir, antra, su Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalies, siejamos su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi ir Švedijos teisės aktais prekių ženklų srityje, pažeidimu
23 Remdamasi pirmuoju pagrindu ieškovė iš esmės nurodo, kad neįvykdyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta sąlyga, pagal kurią „tas žymuo jo savininkui suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą“, ir kad todėl negalima patenkinti prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, grindžiamo šio reglamento 53 straipsnio 1 dalies c punktu. Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad egzistuoja galimybė supainioti dėl ankstesnių ieškovės teisių, ilgo ginčijamo prekių ženklo ir ankstesnio žymens koegzistavimo ir dėl fakto, jog įstojusi į bylą šalis žinojo, kad ieškovė naudojo šias ankstesnes teises, kurias ieškinyje ji nurodo skirtingai: kaip bendrovės pavadinimą, neregistruotą prekių ženklą, prekių ženklą, žymenį, komercinį pavadinimą arba komercinį žymenį.
24 Pirmiausiai ieškovė nurodo, kad nors įstojusi į bylą šalis teisę į ankstesnį žymenį įgijo iki ginčijamo prekių ženklo įregistravimo, ieškovė dar anksčiau įgijo teisę į bendrovės pavadinimą „Swemac Orthopaedics AB“, kuriame yra ginčijamo prekių ženklo skiriamasis elementas, ir į neregistruotą prekių ženklą SWEMAC.
25 Šiuo klausimu ieškinyje ji paaiškino, pirma, kad bendrovės pavadinimas „Swemac Orthopaedics AB“ buvo įgytas pagal sutartį, kurią sudarė ir 1998 m. vasario 11 d. pasirašė 100 % jai priklausantis filialas ir šiuo pavadinimu pavadinta bendrovė; iš tikrųjų ši sutartis įsigaliojo 1997 m. gruodžio 30 d. Šia sutartimi jos filialas įgijo perleidžiančiosios bendrovės kapitalą ir jos pavadinimą. Todėl ieškovė mano, kad ji gali remtis teise į šį bendrovės pavadinimą nuo tos datos, kada perleidžiančioji bendrovė buvo įregistruota, t. y. nuo 1995 m. gruodžio 22 d. Ieškovė tvirtina, kad savo bendrovės pavadinimą nepertraukiamai naudojo nuo pirmojo „savo dabartinio bendrovės pavadinimo“ įregistravimo 1995 m. ir kad pavadinimą „swemac“ ji ir jos pirmtakai naudojo nuo 1991 m.
26 Kita vertus, ieškovė paaiškina, kad ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną, t. y. 2007 m. spalio 2 d., „ginčijamą prekių ženklą“ ji naudojo vykdydama savo komercinę veiklą jau mažiausiai nuo 1998 m. gruodžio mėn., t. y. nuo tada, kai įgijo bendrovės pavadinimą ir kapitalą, kaip nurodyta šio sprendimo 25 punkte. Ji remiasi nepertraukiamu naudojimu ir teisėmis į „prekių ženklą“ nuo 1995 m.; ji tvirtina, kad „savo prekių ženklą ir (arba) bendrovės pavadinimą“ naudojo be registracijos (iki Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos pateikimo) ir po registracijos mažiausiai nuo 2001 m., o tai įrodo, kad trylika metų iki prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikimo jis „koegzistavo su prekių ženklu atitinkamoje rinkoje ir susijusioje visuomenėje“. Be to, ji nurodo, kad savo prekių ženklą SWEMAC naudojo maždaug nuo 2004 m.
27 Antra, ieškovė tvirtina, kad net jeigu, quod non, įstojusi į bylą šalis būtų ankstesnės teisės turėtoja, ji neturėtų teisės uždrausti naudoti ginčijamą prekių ženklą pagal 2010 m. Švedijos prekių ženklų įstatymo 1 skirsnio 7 ir 8 straipsnius, susijusius su teisių įgijimu dėl naudojimo, ir šio įstatymo to paties skirsnio 15 straipsnį, susijusį su pasyvumu.
28 Ji remiasi savo ankstesne teise į šio sprendimo 24 ir 25 punktuose nurodytą bendrovės pavadinimą ir Švedijoje neregistruotą prekių ženklą, ankstesniu ilgai trukusiu šio neregistruoto prekių ženklo naudojimu ir ilgu pasyviuoju laikotarpiu, dėl kurio įstojusi į bylą šalis pateikė įrodymų, kad ieškovė naudojo „savo prekių ženklą ir (arba) komercinį pavadinimą“. Ji tvirtino, kad savo komercinę veiklą vykdo mažiausiai nuo 1998 m. ir kad įstojusi į bylą šalis ir ji pati dirbo tose pačiose patalpose 1998–2008 m. laikotarpiu. Taigi darytina prielaida, kad įstojusi į bylą šalis žinojo, jog ieškovė naudojo „prekių ženklą“ nuo „pirmosios dienos“, nes abi bendrovės atsirado skilus pirminei bendrovei Swemac Orthopaedics ir veikė panašiame komerciniame sektoriuje Švedijoje, t. y. santykinai nedidelėje rinkoje. Todėl įstojusi į bylą šalis negali remtis tuo, kad ji nežinojo, jog ieškovė naudojo „savo prekių ženklą ir (arba) savo žymenį“.
29 Be to, ieškovė nurodo, kad net jeigu tuo metu ji neprašė įregistruoti savo prekių ženklo, įstojusi į bylą šalis EUIPO niekada neginčijo ilgai trukusio nagrinėjamų žymenų koegzistavimo, to, kad ieškovė aktyviai veikė atitinkamoje rinkoje ir naudojo savo bendrovės pavadinimą ir neregistruotą prekių ženklą SWEMAC, ir juo labiau ji nesirėmė galimybe supainioti iki pat prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikimo.
30 Trečia, ieškovė nurodo, kad nėra galimybės supainioti.
31 Šiuo klausimu ji remiasi keliomis aplinkybėmis. Pirma, atitinkama visuomenė sudaryta iš labai kompetentingų chirurgų ir informuotų vartotojų, kurie ypač atidūs pasirinkdami tiekėją. Antra, nagrinėjamų prekių ir paslaugų įsigyja ligoninės ir medicinos įstaigos. Trečia, susijusio prekės yra brangios, kainuoja 100 000–150 000 EUR, ir yra parduodamos kartu su pedagoginėmis ir mokymo paslaugomis, kurios teikiamos prieš parduodant, prieš pristatant ir prieš naudojant prekes, ir kartu su stebėjimo ir priežiūros paslaugomis. Ketvirta, prekės niekada neparduodamos laisvoje prekyboje, tretiesiems asmenims arba nieko apie jas neišmanantiems klientams; jos perkamos paskelbus konkursą dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo.
32 Kita vertus, ieškovė primena, kad taikus ankstesnis koegzistavimas gali sumažinti galimybę supainioti. Ji nurodo, kad reikia atsižvelgti ir į kitas dvi aplinkybes, kurios „turėtų leisti koegzistavimą ateityje“. Pirma, nagrinėjamų prekių ir paslaugų pirkėjai yra labai kompetentingi, informuoti ir turintys specialių žinių, pažįstantys rinką ir žinantys joje veikiančias bendroves. Antra, ieškovė ilgai veikia rinkoje, yra joje gerai žinoma ir jau ilgą laiką su ja susijusi. Ji mano, kad neginčijamai įrodė, kad savo prekių ženklą SWEMAC naudoja jau mažiausiai nuo 2004 m. Ji tvirtina, kad įstojusi į bylą šalis ir ji pati žinojo apie viena kitos buvimą ir atitinkamą viena kitos komercinę veiklą nuo 1998 m., o tai turėtų išsklaidyti visas galimas abejones dėl to, ar įstojusi į bylą šalis davė „aiškų sutikimą“ arba nesiėmė jokių veiksmų nuo 1998 m. net ir žinodama apie ieškovės buvimą ir jos komercinę veiklą, įskaitant tai, kad ieškovė naudojo žodį „swemac“ kaip prekių ženklą arba bendrovės pavadinimą.
33 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
– Pirminės pastabos
34 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 53 straipsnio 1 dalies c punktą, padavus prašymą EUIPO, Europos Sąjungos prekių ženklo registracija paskelbiama negaliojančia, jeigu yra šio reglamento 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta ankstesnė teisė ir tenkinamos šioje dalyje nurodytos sąlygos.
35 Pagal šias nuostatas neregistruoto prekių ženklo arba kito žymens savininkas gali prašyti pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia, jei šis žymuo atitinka šias keturias kumuliacines sąlygas: pirma, šis žymuo turi būti naudojamas komercinėje veikloje; antra, jis turi turėti didesnę negu vietinė reikšmę; trečia, teisė į šį žymenį turi būti įgyta pagal valstybės narės, kurioje žymuo buvo naudojamas, teisę iki paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą padavimo; ketvirta, šis žymuo turi suteikti jo savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Taigi, jei žymuo neatitinka vienos iš šių sąlygų, prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, grindžiamas tuo, kad egzistuoja žymuo, kuris nėra komercinėje veikloje naudojamas prekių ženklas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, negali būti patenkintas (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 24 d. Sprendimo Moreira da Fonseca / VRDT – General Óptica (GENERAL OPTICA), T‑318/06–T‑321/06, EU:T:2009:77, 32 ir 47 punktus ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Repsol YPF / EUIPO – basic (BASIC), T‑609/15, EU:T:2017:640, 25 punktą).
36 Dvi pirmosios sąlygos, t. y. sąlygos, susijusios su nurodyto žymens naudojimu ir reikšme, kai pastaroji neturi būti tik vietinė, išplaukia iš pačios Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies formuluotės, todėl turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Taigi Reglamente Nr. 207/2009 įtvirtinti vienodi reikalavimai dėl žymenų naudojimo ir jų reikšmės, atitinkantys principus, kuriais grindžiama šiuo reglamentu įtvirtinta sistema (2009 m. kovo 24 d. Sprendimo GENERAL OPTICA, T‑318/06–T‑321/06, EU:T:2009:77, 33 punktas ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo BASIC, T‑609/15, EU:T:2017:640, 26 punktas).
37 Vis dėlto iš formuluotės „kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius <…> valstybės narės įstatymus“ aišku, kad kitos dvi sąlygos, toliau nurodytos Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose, yra šiame reglamente nustatytos sąlygos, kurios, skirtingai nuo pirmųjų, vertinamos atsižvelgiant į nurodyto žymens naudojimą reglamentuojančioje teisėje nustatytus kriterijus. Ši nuoroda į teisę, kuria reglamentuojamas nurodyto žymens naudojimas, pateisinama tuo, kad Reglamente Nr. 207/2009 pripažįstama galimybė Europos Sąjungos prekių ženklų sistemai nepriklausančiais žymenimis remtis siekiant užginčyti Europos Sąjungos prekių ženklą. Todėl tik žymens, kuriuo remiamasi, naudojimą reglamentuojančios teisės nuostatos leidžia nustatyti, ar šis žymuo yra ankstesnis už Europos Sąjungos prekių ženklą ir gali pateisinti draudimą naudoti vėlesnį prekių ženklą (2009 m. kovo 24 d. Sprendimo GENERAL OPTICA, T‑318/06–T‑321/06, EU:T:2009:77, 34 punktas ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo BASIC, T‑609/15, EU:T:2017:640, 27 punktas).
38 Taikant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytą ketvirtąją sąlygą, reikia atsižvelgti, be kita ko, į nurodytus nacionalinės teisės aktus ir atitinkamoje valstybėje narėje priimtus teismų sprendimus. Todėl ankstesnio žymens savininkas turi įrodyti, kad nagrinėjamas žymuo patenka į nurodytos valstybės narės teisės taikymo sritį ir kad jis leistų uždrausti vėlesnio prekių ženklo naudojimą (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, EU:C:2011:189, 189 ir 190 punktai; 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Peek & Cloppenburg / VRDT – Peek & Cloppenburg (Peek & Cloppenburg), T‑507/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:198, 21 punktas ir 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo Gugler France / VRDT – Gugler (GUGLER), T‑674/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:44, 37 punktas). Jis turi pateikti EUIPO ne tik dokumentus, įrodančius, kad įvykdytos nacionalinės teisės aktuose, kuriuos jis prašo taikyti, nustatytos sąlygos, kad galėtų uždrausti naudoti Europos Sąjungos prekių ženklą, remdamasis ankstesne teise, bet ir šių teisės aktų turinio įrodymus (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner, C‑598/14 P, EU:C:2017:265, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
39 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), pakeistas 2018 m. kovo 5 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2018/625, kuriuo papildomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ir panaikinamas Deleguotasis reglamentas (ES) 2017/1430 (OL L 104, 2018, p. 1), ir būtent Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto ii papunktis (dabar – Reglamento 2018/625 12 straipsnio 2 dalies a punktas) numato, kad prašyme pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia, pateiktame EUIPO pagal Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnį (dabar – Reglamento 2017/1001 63 straipsnis), pateikiami tuo atveju, jei prašymas pateiktas pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą ir kiek tai susiję su prašyme nurodytomis priežastimis, patikslinimai dėl teisės, kuria grindžiamas prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, ir prireikus informacija, kuri patvirtina, jog prašymą padavęs asmuo turi teisę remtis ankstesne teise kaip registracijos pripažinimo negaliojančia priežastimi. Siekiant įvykdyti šios taisyklės reikalavimus nepakanka, kad šalis, kuri remiasi iš Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies išplaukiančiomis teisėmis, paprasčiausiai pacituotų arba nurodytų in abstracto nacionalinių nuostatų taikymo sąlygas; priešingai, reikia kad konkrečiu atveju ji įrodytų in concreto, kad ji tenkina šias taikymo sąlygas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 29 d. Sprendimo Universal Protein Supplements / EUIPO – H Young Holdings (animal), T‑727/14 ir T‑728/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:372, 26 ir 38 punktus).
40 Vis dėlto reikia nurodyti, kad ankstesnio žymens savininkas turi įrodyti tik tai, kad jis turi teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą, ir iš jo neturi būti reikalaujama įrodyti, kad ši teisė buvo įgyvendinta, t. y. kad ankstesnio žymens savininkas iš tikrųjų galėjo uždrausti tokį naudojimą (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, EU:C:2011:189, 191 punktas; 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Peek & Cloppenburg, T‑507/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:198, 22 punktas ir 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo GUGLER, T‑674/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:44, 38 punktas).
41 Kadangi dėl EUIPO kompetentingų padalinių sprendimo prekių ženklo savininkas gali prarasti jam suteiktą teisę, tokį sprendimą priimantis padalinys privalo neapsiriboti vien nacionalinės teisės, kurią nurodo prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, patvirtinimu (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 43 punktas ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner, C‑598/14 P, EU:C:2017:265, 36 punktas). Be to, konkrečiai dėl EUIPO tenkančių pareigų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tuo atveju, jei prašymas pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia grindžiamas ankstesne teise, saugoma pagal nacionalinės teisės nuostatą, kompetentingi EUIPO padaliniai pirmiausia turi įvertinti pareiškėjo pateiktų įrodymų galią ir apimtį, kad nustatytų šios nuostatos turinį (2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 51 punktas ir 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 35 punktas).
42 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 1 ir 2 dalis (dabar – Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 1 ir 2 dalys) Bendrasis Teismas kompetentingas vykdyti neribotą teisėtumo priežiūrą dėl EUIPO atlikto pareiškėjo nurodytų nacionalinės teisės aktų, kurių teikiama apsauga jis remiasi, turinio įrodymų vertinimo (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner, C‑598/14 P, EU:C:2017:265, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Be kita ko, Teisingumo Teismas nusprendė, kad kadangi pritaikius nacionalinę teisę esant tokioms su procesu susijusioms aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas gali netekti savo teisės, būtina užtikrinti, kad Bendrasis Teismas, nepaisant galimų spragų dokumentuose, pateiktuose kaip taikytinos nacionalinės teisės įrodymas, išlaikytų realią galimybę atlikti veiksmingą priežiūrą. Taigi šiuo aspektu, be teisės tikrinti pateiktus dokumentus, jis turi turėti galimybę patikrinti teisės normų, kuriomis remiasi prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, turinį, taikymo sąlygas ir apimtį. Todėl Bendrojo Teismo atliekama teisminė kontrolė turi atitikti veiksmingos teisminės apsaugos principo reikalavimus (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 44 punktas ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner, C‑598/14 P, EU:C:2017:265, 38 punktas).
44 Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus argumentus reikia išnagrinėti ginčijamo sprendimo teisėtumą tiek, kiek Apeliacinė taryba nusprendė, kad įstojusi į bylą šalis įrodė, jog ji atitinka Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies b punkte, siejamame su Švedijos teisės aktais, nustatytas sąlygas, ir todėl nusprendė, kad reikia pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia.
45 Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 39 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad tuo atveju, jei egzistuoja galimybė supainioti, pagal Švedijos teisę neregistruoti prekių ženklai ir kiti nusistovėję žymenys, naudojami komercinėje veikloje Švedijoje, saugomi nuo tapačių arba panašių žymenų, naudojamų tapačioms arba panašioms prekėms arba paslaugoms. Viena vertus, Švedijos prekių ženklų įstatymo 1 skirsnio 8 straipsnyje numatyta, kad komercinio pavadinimo arba kito komercinio žymens savininkas turi išimtines teises į komercinį pavadinimą arba komercinį žymenį kaip į komercinį simbolį. Kita vertus, šio įstatymo 2 skirsnio 8 straipsnio pirmos pastraipos 2 punkte numatyta, jog prekių ženklas neregistruojamas, jei jis tapatus arba panašus į ankstesnį komercinį simbolį, skirtą tapačioms arba panašioms prekėms arba paslaugoms, jei dėl prekių ženklo naudojimo atsiranda galimybė supainioti, įskaitant galimybę susieti, prekių ženklo naudotoją ir komercinio simbolio savininką. Pagaliau šio įstatymo 2 skirsnio 9 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog 8 straipsnio pirmos pastraipos 1–3 punktuose nurodyti atsisakymo registruoti prekių ženklą motyvai taikomi ir registruotam komerciniam pavadinimui, naudojamam komercinėje veikloje.
46 Apeliacinės tarybos nuomone, nors Švedijos prekių ženklų įstatymo 2 skirsnio 9 straipsnio 1 punktas susijęs su atsisakymu įregistruoti prekių ženklą remiantis įregistruotu komerciniu pavadinimu, ši nuostata pagal analogiją gali būti taikoma siekiant uždrausti šio prekių ženklo naudojimą. Šiuo klausimu ji nurodė 2014 m. spalio 21 d. Sprendimo Szajner / VRDT – Forge de Laguiole (LAGUIOLE) (T‑453/11, EU:T:2014:901) 37 punktą.
47 Taigi Apeliacinė taryba patikrino, ar Švedijoje egzistuoja galimybė supainioti, kaip tai suprantama pagal Švedijos prekių ženklų įstatymo 2 skirsnio 8 straipsnio pirmos pastraipos 2 punktą, ir padarė išvadą, kad tokia rizika egzistuoja. Tada ji patikrino, pirma, ar, kaip nurodė ieškovė, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, koegzistavimas šiuo atveju gali sumažinti galimybę supainioti ir, antra, ar prieš įstojusią į bylą šalį galima remtis tuo, jog pasibaigė Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalyje numatytas apribojimų dėl neprieštaravimo terminas. Galiausiai Apeliacinė taryba manė, kad ji negali nuspręsti, jog žymenys koegzistuoja ir kad ieškovė negali remtis Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalimi.
48 Bendrasis Teismas konstatuoja, kad šiame ieškinyje ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos išvadų, kad ankstesnis žymuo buvo naudojamas komercinėje veikloje, kad šis žymuo ne tik vietinės reikšmės ir kad teisė į ankstesnį žymenį buvo įgyta iki ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo datos. Ji neginčija ir Apeliacinės tarybos sprendimo 40 punkte pateiktos išvados, kad Švedijos prekių ženklų įstatymo 2 skirsnio 9 straipsnio 1 punktas pagal analogiją gali būti taikomas siekiant uždrausti vėlesnio prekių ženklo naudojimą remiantis registruotu komerciniu pavadinimu.
49 Iš to matyti, kad nesutariama, pirma, dėl klausimo, ar, kaip nurodo ieškovė, aplinkybė, kad ieškovė gali remtis teise, kuri yra ankstesnė už ankstesnį žymenį, reiškia, jog įstojusi į bylą šalis neturi teisės uždrausti naudoti vėlesnį Europos Sąjungos prekių ženklą, jei neįvykdyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta sąlyga, ir, antra, dėl to, ar egzistuoja galimybė supainioti ankstesnį žymenį ir ginčijamą prekių ženklą.
– Dėl ankstesnės teisės
50 Nors per procedūrą dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia EUIPO turi įsitikinti, ar egzistuoja ankstesnė teisė, kuria paremtas prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, jokioje Reglamento Nr. 207/2009 nuostatoje nenumatyta, kad EUIPO pati atlieka negaliojimo ar panaikinimo pagrindų, galinčių nulemti šios teisės negaliojimą, įvertinimą (žr. 2005 m. gegužės 25 d. Sprendimo TeleTech Holdings / VRDT – Teletech International (TELETECH GLOBAL VENTURES), T‑288/03, EU:T:2005:177, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
51 Be to, Reglamente Nr. 207/2009 nenumatyta, kad faktas, jog toje pačioje teritorijoje egzistuoja prekių ženklas, kurio prioriteto data ankstesnė už ankstesnio prekių ženklo, kuriuo grindžiamas prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia ir kuris yra tapatus ginčijamam Europos Sąjungos prekių ženklui, prioriteto datą, negali pagrįsti šio prekių ženklo galiojimo, net jeigu egzistuoja santykinis panaikinimo pagrindas, kuriuo galima remtis prieš šį Europos Sąjungos prekių ženklą (2005 m. gegužės 25 d. Sprendimo TELETECH GLOBAL VENTURES, T‑288/03, EU:T:2005:177, 29 punktas).
52 Be to, reikia pažymėti, kad kai ginčijamo Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas turi ankstesnę teisę, dėl kurios ankstesnio prekių ženklo, kuriuo paremtas prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, registracija gali būti pripažįstama negaliojančia, prireikus jis privalo kreiptis į kompetentingą nacionalinę instituciją ar teismą, kad, jei jis to pageidauja, būtų panaikinta šio prekių ženklo registracija (2005 m. gegužės 25 d. Sprendimo TELETECH GLOBAL VENTURES, T‑288/03, EU:T:2005:177, 33 punktas).
53 Pagal jurisprudenciją, suformuotą protestų procedūrų srityje, faktas, kad ginčijamo prekių ženklo savininkas yra nacionalinio prekių ženklo, ankstesnio už patį ankstesnį prekių ženklą, savininkas, pats savaime neturi jokios įtakos, nes per Europos lygmeniu vykdomą protesto procedūrą nesiekiama išspręsti konfliktų nacionaliniu lygiu (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo PepsiCo / VRDT – Intersnack Knabber-Gebäck (RUFFLES), T‑269/02, EU:T:2005:138, 26 ir 28 punktus ir 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Comptoir d’Épicure / VRDT – A-Rosa Akademie (da rosa), T‑405/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1072, 45 punktą).
54 Iš tikrųjų nacionalinio prekių ženklo registracijos galiojimas gali būti ginčijamas tik per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą atitinkamoje valstybėje narėje, o ne per Europos Sąjungos prekių ženklo registravimo procedūrą (2002 m. spalio 23 d. Sprendimo Matratzen Concord / VRDT – Hukla Germany (MATRATZEN) T‑6/01, EU:T:2002:261, 55 punktas). Be to, nors EUIPO, remdamasi įrodymais, kuriuos turi pateikti protestą pateikusi šalis, turi patikrinti nacionalinio prekių ženklo, kuriuo grindžiamas protestas, egzistavimą, ji neprivalo spręsti konflikto dėl šio prekių ženklo ir kito prekių ženklo, kilusio nacionaliniu lygiu, nes toks konfliktas priklauso nacionalinių institucijų kompetencijai (2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo RUFFLES, T‑269/02, EU:T:2005:138, 26 punktas; šiuo klausimu tai pat žr. 2005 m. gegužės 25 d. Sprendimo TELETECH GLOBAL VENTURES, T‑288/03, EU:T:2005:177, 29 punktą ir 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Xentral / VRDT – Pages jaunes (PAGESJAUNES.COM), T‑134/06, EU:T:2007:387, 36 punktą).
55 Todėl tol, kol ankstesnis nacionalinis prekių ženklas yra veiksmingai saugomas, ankstesnė nacionalinė registracija ar kita ankstesnė už jį teisė neturi reikšmės reiškiant protestą dėl paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą, net jei prašomas įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklas yra tapatus ieškovo ankstesniam nacionaliniam prekių ženklui ar kitai teisei, ankstesnei už nacionalinį prekių ženklą, kuriuo grindžiamas protestas (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Fusco / VRDT – Fusco International (ENZO FUSCO), T‑185/03, EU:T:2005:73, 63 punktą).
56 Taigi, Bendrasis Teismas jau nusprendė, kad net jei teisės į ankstesnius domenų vardus būtų prilygintos ankstesnei nacionalinei registracijai, bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas negalėtų išspręsti konflikto dėl ankstesnio prekių ženklo ir teisių į ankstesnius domenų vardus, nes toks konfliktas nepriklauso Bendrojo Teismo kompetencijai (2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo PAGESJAUNES.COM, T‑134/06, EU:T:2007:387, 37 punktas).
57 Šiuo atveju reikia pagal analogiją taikyti šio sprendimo 50–56 punktuose nurodytą jurisprudenciją. Nepaisant EUIPO tenkančių pareigų, nurodytų šio sprendimo 41 punkte, ir Bendrojo Teismo vaidmens, priminto šios sprendimo 42 ir 43 punktuose, reikia konstatuoti, kad nei EUIPO, nei Bendrasis Teismas neturi per procedūrą dėl Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia spręsti nacionaliniu lygiu kilusio konflikto dėl ankstesnio žymens ir kito bendrovės pavadinimo ar neregistruoto prekių ženklo.
58 Iš to matyti, kad, kaip EUIPO ir įstojusi į bylą šalis teisingai nurodė savo atsiliepimuose į ieškinį, ankstesnės teisės klausimas nagrinėjamas atsižvelgiant į ginčijamo Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją, o ne į nurodytas ankstesnes teises, kurias ginčijamo Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas, šiuo atveju ieškovė, galėtų turėti įstojusios į bylą šalies atžvilgiu. Todėl vienintelė ankstesnė teisė, į kurią reikia atsižvelgti sprendžiant šį ginčą, yra ankstesnis žymuo.
59 Šios išvados negali paneigti ieškovės argumentai, pagrįsti Švedijos prekių ženklų įstatymo 1 skirsnio 7, 8 ir 15 straipsniais.
60 Bendrasis Teismas nurodo, kad Švedijos prekių ženklų įstatymo 1 skirsnio 7 straipsnio „Išimtinės teisės dėl įsitvirtinimo rinkoje“ pirmoje pastraipoje numatyta, jog išimtines teises į komercinį simbolį be registracijos galima įgyti dėl įsitvirtinimo rinkoje. Šio straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad komercinis simbolis laikomas įsitvirtinusiu rinkoje, jei šalyje didelė dalis susijusios visuomenės jį žino kaip nuorodą į prekes arba paslaugas, kurios siūlomos pažymėtos šiuo simboliu. Švedijos prekių ženklų įstatymo 1 skirsnio 15 straipsnyje „Pasyvumo pasekmės (rinkoje įsitvirtinę komerciniai simboliai)“, numatyta, kad teisės į rinkoje įsitvirtinusį komercinį simbolį koegzistuoja su ankstesnėmis teisėmis į komercinį simbolį, kuris yra tapatus arba panašus pagal 10 straipsnį, jeigu per protingą laikotarpį ankstesnių teisių turėtojas nesiėmė priemonių, kad sutrukdytų vėlesnio komercinio simbolio naudojimą.
61 Nors ieškovė tvirtina, kad gali remtis nepertraukiamu naudojimu ir teisėmis į „prekių ženklą“ ir į bendrovės pavadinimą, kuriame yra elementas „swemac“, nuo tada, kai ankstesnis žymuo dar nebuvo įregistruotas (1991 m., 1995 m., 1998 m. gruodis, 2001 m., 2004 m.), ji nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kaip ginčijamo sprendimo 62 ir 64 punktuose nurodė Apeliacinė taryba ir kaip tai iš esmės nurodo EUIPO ir įstojusi į bylą šalis, ieškovė EUIPO tarnyboms nepateikė jokių ginčijamo prekių ženklo arba kito žymens, kuriame yra elementas „swemac“, naudojimo įrodymų. Kaip minėta šio sprendimo 19 punkte, į dokumentus, kuriuos ji pirmą kartą pateikė Bendrajam Teismui, negali būti atsižvelgiama. Taigi ieškovė visiškai neįrodė in concreto, kad ji įvykdė Švedijos prekių ženklų įstatymo 1 skirsnio nuostatų, kuriomis ji remiasi, taikymo sąlygas. Konkrečiai kalbant, ieškovė visiškai neįrodė, kad jos nurodyta ankstesnė teisė patenka į Švedijos prekių ženklų įstatymo 1 skirsnio 7 ir 15 straipsnių taikymo sritį, t. y. kad ji buvo įsitvirtinusi rinkoje arba kad didelė dalis suinteresuotosios visuomenės ją žinojo kaip nuorodą į atitinkamas prekes arba paslaugas ir kad taip buvo prieš įregistruojant ankstesnį žymenį arba jį įregistravus.
62 Be to, Bendrasis Teismas nurodo, kad ieškovė nepaaiškino nuostatų, kuriomis ji remiasi, ir nuostatų, kurias taikė Apeliacinė taryba, sąveikos. Nebuvo pateikta ir paaiškinimų dėl jos tvirtinimo, kad ji gali remtis teise į bendrovės pavadinimą „Swemac Orthopaedics AB“ nuo perleidžiančios bendrovės pirminės registracijos datos, t. y. nuo 1995 m. gruodžio 22 d. Pagaliau, darant prielaidą, kad ieškovė ir įstojusi į bylą šalis atsirado skilus bendrovei Swemac Orthopaedics, ieškovė nepaaiškino ir to, kiek pagal Švedijos teisę jai būtų suteikta pirmumo teisė į elementą „swemac“.
63 Todėl reikia atmesti ieškovės argumentus, kuriais iš esmės siekiama nurodyti, kad iš Švedijos prekių ženklų įstatymo 1 skirsnio 7, 8 ir 15 straipsnių matyti, jog įstojusi į bylą šalis neturi teisės užrausti naudoti ginčijamą prekių ženklą.
64 Be kita ko, ieškovė neginčijo išvados, Apeliacinės tarybos pateiktos ginčijamo sprendimo 40 punkte, kad Švedijos prekių ženklų įstatymo 2 skirsnio 9 straipsnio 1 punktas pagal analogiją gali būti taikomas siekiant uždrausti vėlesnio prekių ženklo naudojimą remiantis registruotu komerciniu pavadinimu.
65 Bet kuriuo atveju ieškovė nepaaiškino, kaip, remiantis Švedijos prekių ženklų įstatymo 1 skirsnio 7, 8 ir 15 straipsniais, būtų galima paneigti numanomą tarpinę Apeliacinės tarybos išvadą, pateiktą ginčijamo sprendimo 40 ir 41 punktuose, kad, remiantis ankstesniu žymeniu, būtų galima uždrausti, esant supainiojimo galimybei, registraciją ir pagal analogiją vėlesnio prekių ženklo naudojimą.
66 Iš to matyti, kad reikia pritarti numanomai tarpinei Apeliacinės tarybos išvadai, pateiktai ginčijamo sprendimo 40 ir 41 punktuose, kad tuo atveju, jei egzistuoja galimybė supainioti, pagal Švedijos teisę ankstesnis žymuo saugomas nuo tapačių arba panašių žymenų, naudojamų tapačioms arba panašioms prekės arba paslaugoms.
– Dėl galimybės supainioti
67 Bendrasis Teismas konstatuoja, kad ieškovė nekritikuoja Apeliacinės tarybos pasirinkimo patikrinti, ar Švedijoje egzistuoja galimybė supainioti, kaip tai suprantama pagal Švedijos prekių ženklų įstatymo 2 skirsnio 8 straipsnio pirmos pastraipos 2 punktą. Ji neginčija ir šios tarybos išvados, kad atitinkamą visuomenę sudaro sveikatos specialistai, kurie labai atidūs dėl, be kita ko, nagrinėjamų prekių ir paslaugų pobūdžio ir didelės kainos. Kaip pažymi įstojusi į bylą šalis, ieškovė neginčija ir to, kad ginčijamas prekių ženklas ir ankstesnis žymuo yra labai panašūs, o susijusios prekės ir paslaugos – tapačios arba labai panašios. Reikia pritarti tokiam pasirinkimui ir išvadoms, kurie nebuvo ginčyti.
68 Tačiau ieškovė tvirtina, jog prekių ženklų koegzistavimas, jų ilgas buvimas rinkoje ir tai, jog atitinkamą visuomenę sudaro labai kompetentingi, informuoti ir specialių žinių turintys asmenys, o nagrinėjamos prekės ir paslaugos perkamos vykstant viešųjų pirkimų procedūroms, sumažina galimybę supainioti.
69 Pagal suformuotą jurisprudenciją galimybę supainioti sudaro tikimybė, kad visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos yra pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Pagal tą pačią jurisprudenciją galimybė supainioti turi būti visapusiškai vertinama atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia nagrinėjamus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiam atvejui būdingus veiksnius, ypač į žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Laboratorios RTB / VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, EU:T:2003:199, 30–33 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
70 Net jeigu nebuvo ginčyta, jog šio sprendimo 3 punkte nurodytos prekės ir paslaugos parduodamos paskelbus konkursą dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo, tokia aplinkybė neleidžia paneigti galimybės supainioti. Ginčijamo prekių ženklo naudojimas apima ne tik tas situacijas, kai parduodamos nagrinėjamos prekės ir paslaugos, bet ir tas, kai atitinkama visuomenė žodžiu arba raštu nurodo šias prekes ir paslaugas, pavyzdžiui, kai jas naudoja arba diskutuoja apie tokį naudojimą ir nurodo, be kita ko, šių prekių ir paslaugų privalumus ir trūkumus (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Koscher + Würtz / VRDT – Kirchner & Wilhelm (KW SURGICAL INSTRUMENTS), T‑445/12, EU:T:2014:829, 80 punktą).
71 Kaip minėta šio sprendimo 67 punkte, šioje byloje neginčijama, kad prekės ir paslaugos, žymimos žymenimis, dėl kurių kilo ginčas, yra tapačios arba labai panašios. Neginčijama ir tai, kad ginčijamas prekių ženklas ir ankstesnis žymuo labai panašūs. Todėl, kaip tai nurodo ir įstojusi į bylą šalis, neįmanoma atmesti galimybės supainioti egzistavimo net ir atsižvelgiant į aukštą atitinkamos visuomenės atidumo lygį (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimo Retractable Technologies / VRDT – Abbott Laboratories (RT), T‑371/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:244, 43 punktą).
72 Galiausiai nei šio sprendimo 71 punkte nurodytos išvados, nei paties ginčijamo sprendimo negali paneigti ieškovės nurodytas Marknadsdomstolen (Komercinių bylų teismas) sprendimo punktas, pateiktas A.10 priede. Šiame punkte minėtas teismas pažymi, kad „buvo konstatuota, jog nagrinėjamos prekės parduodamos tik per viešuosius pirkimus“, ir kad, „esant tokioms pirkimo aplinkybėms, paaiškėja, jog neturėtų būti galimybės supainioti komercinę kilmę“. Tiesa tai, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte, taikant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytą sąlygą reikia atsižvelgti į susijusioje valstybėje narėje priimtus teismų sprendimus. Vis dėlto, viena vertus, reikia pažymėti, jog šis punktas pateiktas visiškai nepaaiškinus jo faktinio ar procesinio konteksto. Todėl Bendrasis Teismas negali vertinti, ar iš šio punkto išplaukianti informacija taikytina šios bylos faktiniam ir procesiniam kontekstui. Kita vertus, reikia pažymėti, jog šis punktas neturėtų paneigti faktinių Apeliacinės tarybos tvirtinimų arba įrodyti, kad atitinkama visuomenė žinojo ginčijamą prekių ženklą. Pagaliau jis nepatvirtina nei žymenų, dėl kurių kilo ginčas, koegzistavimo, nei to, kad Švedijos visuomenė, susidūrusi su šiais žymenimis pažymėtomis prekėmis ir paslaugomis, nepainioja jų komercinės kilmės.
73 Todėl nenustatyta, kad Apeliacinė taryba suklydo, kai ginčijamo sprendimo 58 punkte nusprendė, jog egzistuoja galimybė supainioti nagrinėjamų prekių ir paslaugų komercinę kilmę.
74 Dėl ieškovės argumento, grindžiamo tariamu žymenų, dėl kurių kilo ginčas, koegzisatvimu Švedijoje, reikia pažymėti, kad jurisprudencijoje pripažįstama, jog nors ankstesnių prekių ženklų koegzistavimas rinkoje galbūt gali sumažinti dviejų prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, supainiojimo riziką, į tokią galimybę atsižvelgiama tik tada, jeigu per procedūrą EUIPO ginčijamo Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas tinkamai įrodė, kad šis koegzistavimas grindžiamas tuo, jog nėra rizikos, kad atitinkama visuomenė supainios ankstesnius prekių ženklus, kuriais jis remiasi, su ankstesniu prekių ženklu, kuriuo grindžiamas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, jei nagrinėjami ankstesni prekių ženklai ir prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Aceites del Sur-Coosur / Koipe, C‑498/07 P, EU:C:2009:503, 82 punktą; 2005 m. gegužės 11 d. Sprendimo Grupo Sada / VRDT – Sadia (GRUPO SADA), T‑31/03, EU:T:2005:169, 86 punktą ir 2013 m. balandžio 10 d. Sprendimo Höganäs / VRDT – Haynes (ASTALOY), T‑505/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:160, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, kadangi iš jurisprudencijos matyti, kad du prekių ženklai turi gana ilgai koegzistuoti, kad galėtų daryti įtaką atitinkamos visuomenės suvokimui, koegzistavimo trukmė taip pat yra esminis veiksnys (žr. 2015 m. birželio 30 d. Sprendimo La Rioja Alta / VRDT – Aldi Einkauf (VIÑA ALBERDI), T‑489/13, EU:T:2015:446, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
75 Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 61 punkte, šiuo atveju ieškovė EUIPO padaliniams nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų patvirtintas ginčijamo prekių ženklo arba žymens, kuriame yra elementas „swemac“, naudojimas. Kaip nurodyta šio sprendimo 19 punkte, negalima atsižvelgti į dokumentus, ieškovės pirmą kartą pateiktus Bendrajam Teismui siekiant įrodyti savo buvimą rinkoje ir prekių ženklo, bendrovės pavadinimo arba žymens, kuriuose yra elementas „swemac“, naudojimą. Ieškovė nepateikė ir tokių įrodymų kaip nuomonių apklausos, vartotojų pareiškimai ir kiti dokumentai, kad patvirtintų, jog atitinkama visuomenė žino ginčijamą prekių ženklą arba žymenį, kuriame yra elementas „swemac“, nors ji turėjo teisę tai daryti pateikdama įvairius įrodymus šiuo klausimu (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 30 d. Sprendimo VIÑA ALBERDI, T‑489/13, EU:T:2015:446, 80 punktą ir 2017 m. liepos 13 d. Sprendimo AIA / EUIPO – Casa Montorsi (MONTORSI F. & F.), T‑389/16, EU:T:2017:492, 71 punktą; šiuo klausimu taip pat žr. 2005 m. gegužės 25 d. Sprendimo TELETECH GLOBAL VENTURES, T‑288/03, EU:T:2005:177, 100 punktą).
76 Taigi ginčijamo sprendimo 62 ir 64 punktuose Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad ieškovė neįrodė nei žymenų, dėl kurių kilo ginčas, koegzistavimo, nei to, kad Švedijos visuomenė, susidūrusi su tokiais žymenis, jų nesupainiotų.
77 Todėl reikia atmesti kaip nepagrįstą ieškovės argumentą dėl tariamo žymenų, dėl kurių kilo ginčas, koegzistavimo.
78 Iš to matyti, kad reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi ir Švedijos teisės aktais prekių ženklų srityje, pažeidimu.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalies, siejamos su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, pažeidimu
79 Remdamasi antruoju pagrindu ieškovė nurodo, kad Apeliacinė taryba suklydo vertindama apribojimus dėl neprieštaravimo, nes jie turėjo būti vertinami atsižvelgiant ne į ginčijamo prekių ženklo registracijos datą, bet į įstojusios į bylą šalies „numanomą informacija pagrįstą sutikimą“ leisti ieškovei naudoti rinkoje „jos prekių ženklą arba „jos žymenį“.
80 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
81 Kaip konstatuota šio sprendimo 58 punkte, pirma, sprendžiant ginčą reikia atsižvelgti tik į ankstesnį žymenį ir ginčijamą prekių ženklą. Kadangi ginčijamas prekių ženklas yra Europos Sąjungos prekių ženklas, taikytina nuostata, susijusi su galimais apribojimais dėl neprieštaravimo, t. y. Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalis.
82 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalį, jeigu 8 straipsnio 2 dalyje nurodyto ankstesnio nacionalinio prekių ženklo arba 8 straipsnio 4 dalyje nurodyto kito ankstesnio žymens savininkas penkerius metus iš eilės, žinodamas apie vėlesnio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimą valstybėje narėje, kurioje ankstesnis prekių ženklas ar kitas ankstesnis žymuo yra saugomas, dėl tokio naudojimo neprieštaravo, jis nebeturi teisės remdamasis ankstesniu prekių ženklu ar kitu ankstesniu žymeniu prašyti paskelbti vėlesnį prekių ženklą negaliojančiu prekių ar paslaugų, kurioms buvo naudojamas vėlesnis prekių ženklas, atžvilgiu, nebent paraiška dėl vėlesnio Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos buvo paduota nesąžiningai.
83 Reikia priminti, jog pagal jurisprudenciją tam, kad ankstesniam prekių ženklui tapataus ar klaidinamai į jį panašaus vėlesnio prekių ženklo naudojimo atveju prasidėtų apribojimų dėl neprieštaravimo termino eiga, turi būti įvykdytos keturios sąlygos. Pirma, vėlesnis prekių ženklas turi būti įregistruotas, antra, jo paraišką savininkas turi būti pateikęs sąžiningai, trečia, jis turi būti naudojamas toje valstybėje narėje, kurioje saugomas ankstesnis prekių ženklas, ir galiausiai, ketvirta, ankstesnio prekių ženklo savininkas turi žinoti, kad šis prekių ženklas naudojamas po jo registracijos (žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo Tronios Group International / EUIPO – Sky (SkyTec), T‑77/15, EU:T:2016:226, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
84 Iš šios jurisprudencijos taip pat matyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalies tikslas yra atimti iš ankstesnių prekių ženklų savininkų, kurie penkerius metus iš eilės neprieštaravo vėlesnio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimui, nors ir žinojo apie tokį naudojimą, galimybę pateikti prašymus dėl šio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ir protestus dėl šio prekių ženklo. Taigi, šia nuostata siekiama įtvirtinti tinkamą pusiausvyrą tarp, pirma, prekių ženklo savininko suinteresuotumo išsaugoti esminę prekių ženklo funkciją ir, antra, kitų ūkio subjektų suinteresuotumo disponuoti žymenimis, galinčiais žymėti jų prekes ir paslaugas. Šis tikslas reiškia, kad, siekdamas išsaugoti šią esminę funkciją, ankstesnio prekių ženklo savininkas turi galėti prieštarauti vėlesnio prekių ženklo, kuris yra tapatus jo prekių ženklui ar panašus į jį, naudojimui. Iš tiesų tik nuo to momento, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas sužino apie vėlesnio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimą, jis turi galimybę to netoleruoti, t. y. su tuo nesutikti arba prašyti, kad vėlesnio prekių ženklo registracija būtų pripažinta negaliojančia, todėl pradedamas skaičiuoti apribojimų dėl neprieštaravimo terminas (žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
85 Todėl apribojimų dėl neprieštaravimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas sužino apie vėlesnio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimą po jo įregistravimo (žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
86 Šiuo atveju, kuris susijęs su ankstesniu nacionaliniu žymeniu, kuris nėra prekių ženklas, reikia pagal analogiją taikyti šio sprendimo 83 ir 85 punktuose nurodytą jurisprudenciją.
87 Bendrasis Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju neginčijama, jog ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas 2008 m. rugsėjo 4 d., ir kad prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo 3 d., t. y. praėjus mažiau nei penkeriems metams po įregistravimo.
88 Kaip nurodo EUIPO ir įstojusi į bylą šalis, iš to matyti, viena vertus, kad ginčijamas prekių ženklas galėjo būti pradėtas naudoti tik nuo šio prekių ženklo įregistravimo datos. Kita vertus, galimi apribojimai dėl neprieštaravimo galėjo būti pradėti skaičiuoti tik nuo to momento, kai įstojusi į bylą šalis, ankstesnio prekių ženklo savininkė, sužinojo apie vėlesnio Europos Sąjungos prekių ženklo, t. y. ginčijamo prekių ženklo naudojimą po jo įregistravimo. Taigi apribojimų dėl neprieštaravimo terminas negalėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai tariamai buvo pradėtas naudoti neregistruotas prekių ženklas arba ieškovės bendrovės pavadinimas.
89 Todėl ginčijamo sprendimo 71 punkte Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad ieškovė negalėjo remtis Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalyje numatytais apribojimais dėl neprieštaravimo.
90 Bet kuriuo atveju reikia nurodyti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 72 ir 73 punktuose nurodė Apeliacinė taryba ir kaip tvirtina įstojusi į bylą šalis, vėlesnio prekių ženklo savininkas turi įrodyti, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas realiai žinojo apie šio prekių ženklo naudojimą, nes priešingu atveju jis negalėtų prieštarauti vėlesnio prekių ženklo naudojimui (2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 33 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Budějovický Budvar, C‑482/09, EU:C:2011:605, 46 ir 47 punktus ir generalinės advokatės V. Trstenjak išvados, pateiktos byloje Budějovický Budvar, C‑482/09, EU:C:2011:46, 82 punktą).
91 Be to, reikia nurodyti, kad apribojimų dėl neprieštaravimo motyvas taikomas tada, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas „ilgą laikotarpį neprieštaravo naudojimui sąmoningai“, t. y. „laisva valia“ arba „žinodamas situaciją“ (2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 33 punktas; šiuo klausimu ir pagal analogiją taip pat žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Budějovický Budvar, C‑482/09, EU:C:2011:605, 46 ir 47 punktus ir generalinės advokatės V. Trstenjak išvados, pateiktos byloje Budějovický Budvar, C‑482/09, EU:C:2011:46, 82 punktą).
92 Tačiau, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 61 punkte, kaip Apeliacinė taryba teisingai nurodė ginčijamo sprendimo 62 ir 73 punktuose ir kaip nurodo EUIPO ir įstojusi į bylą šalis, šiuo atveju ieškovė neįrodė nei ginčijamo prekių ženklo naudojimo Švedijoje, nei to, kad įstojusi į bylą šalis žinojo apie tariamą naudojimą.
93 Iš viso to, kas pirmiau išdėstyta, matyti, jog Apeliacinė taryba nepažeidė Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalies, kai ginčijamo sprendimo 71 ir 73 punktuose nusprendė, jog ieškovė negali remtis šia nuostata.
94 Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
95 Kadangi nebuvo patenkintas nė vienas iš dviejų ieškovės pateiktų ieškinio pagrindų, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
96 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
97 Šiuo atveju EUIPO ir įstojusi į bylą šalis prašė priteisti iš ieškovės vykstant šiam procesui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, reikia patenkinti EUIPO ir įstojusios į bylą šalies reikalavimus ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurias jos patyrė per procesą Bendrajame Teisme.
98 Be to, įstojusi į bylą šalis reikalavo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė vykstant administracinei procedūrai EUIPO. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalį būtinosios išlaidos, kurias šalys patiria dėl procedūros Apeliacinėje taryboje, laikomos atlygintinomis bylinėjimosi išlaidomis. Tačiau tai negalioja bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms vykstant procedūrai Anuliavimo skyriuje. Todėl įstojusios bylos prašymas priteisti iš bylą pralaimėjusios ieškovės per administracinę procedūrą EUIPO patirtas bylinėjimosi išlaidas gali būti patenkintas tik tiek, kiek jis susijęs su būtinosiomis išlaidomis, kurias įstojusi į bylą šalis patyrė per procedūrą Apeliacinėje taryboje (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 10 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim International / VRDT – Lehning entreprise (ANGIPAX), T‑368/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:81, 98 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. kovo 30 d. Sprendimo Apax Partners UK / EUIPO – Apax Partners Midmarket (APAX PARTNERS), T‑209/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:240, 49 punktą).
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Swemac Innovation AB padengia bylinėjimosi išlaidas, įskaitant būtinąsias išlaidas, kurias SWEMAC Medical Appliances AB patyrė per procedūrą Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) apeliacinėje taryboje.
Gervasoni | Kowalik-Bańczyk | Mac Eochaidh |
Paskelbta 2019 m. vasario 7 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.