2019 m. gruodžio 18 d. Szegedi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje FMS ir FNZ / Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság
(Byla C-924/19)
Proceso kalba: vengrų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Szegedi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság
Šalys pagrindinėje byloje
Pareiškėjai: FMZ ir FNZ
Atsakovai: Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság
Prejudiciniai klausimai
1. [Dėl naujo nepriimtinumo pagrindo]
Ar 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES1 dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – Prieglobsčio procedūrų direktyva) 33 straipsnio nuostatos dėl nepriimtinų prašymų gali būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos per prieglobsčio procedūrą prašymas laikomas nepriimtinu, jeigu prašytojas į Vengriją atvyko per šalį, kurioje jis nebuvo persekiojamas ir jam nekilo didelės žalos pavojus, arba kurioje yra užtikrinamas tinkamas apsaugos lygis?
2. [Dėl prieglobsčio procedūros vykdymo]
a) Ar atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18 straipsnį Prieglobsčio procedūrų direktyvos 6 straipsnį ir 38 straipsnio 4 dalį, taip pat 34 konstatuojamąją dalį, pagal kurią nustatoma pareiga nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus, reikia aiškinti taip, kad prieglobsčio srityje kompetentinga valstybės narės valdžios institucija privalo prašytojui užtikrinti galimybę inicijuoti prieglobsčio procedūrą tuo atveju, jei ji neišnagrinėjo prašymo suteikti prieglobstį esmės, pasirėmusi pirmajame prejudiciniame klausime nurodytu nepriimtinumo pagrindu, ir vėliau nurodė grąžinti prašytoją į trečiąją šalį, kuri atsisakė jį priimti?
b) Jei į antrąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai: a) koks yra tikslus šio įpareigojimo turinys? Ar juo numatoma pareiga užtikrinti galimybę pateikti naują prašymą suteikti prieglobstį, taip panaikinant neigiamas paskesnių prašymų pasekmes, nurodomas Prieglobsčio procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte ir 40 straipsnyje, ar, priešingai, juo numatoma ex officio prieglobsčio procedūros pradžia arba vykdymas?
c) Jei į 2a prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, atsižvelgiant taip pat į Prieglobsčio procedūrų direktyvos 38 straipsnio 4 dalį, ar nepasikeitus faktinėms aplinkybėms valstybė narė gali iš naujo nagrinėti prašymo nepriimtinumą vykdydama šią naują procedūrą (tokiu atveju ji turėtų galimybę taikyti bet kurią iš III skyriuje nurodytų procedūrų, pvz., iš naujo taikyti nepriimtinumo pagrindą), ar ji privalo nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės, kiek tai susiję su kilmės šalimi?
d) Ar atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 33 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies b ir c punktus, taip pat jos 35 ir 38 straipsnius, trečiosios šalies vykdytina readmisija yra kumuliacinė sąlyga norint taikyti nepriimtinumo pagrindą, t. y. norint priimti sprendimą, pagrįstą nepriimtinumo pagrindu, ar šios sąlygos įgyvendinimą užtenka patikrinti tuo metu, kai toks sprendimas vykdomas?
3. [Dėl tranzito zonos kaip sulaikymo vietos vykdant prieglobsčio procedūrą]
Tolesnius klausimus reikia pateikti tuo atveju, jei, atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį prejudicinį klausimą, prieglobsčio procedūra vykdytina.
a) Ar Prieglobsčio procedūrų direktyvos 43 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos leidžiama sulaikyti prieglobsčio prašytoją tranzito zonoje ilgiau nei keturioms savaitėms?
b) Ar, atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnį ir 52 straipsnio 3 dalį, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES2 , kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) (toliau – Priėmimo direktyva) 2 straipsnio h punktą, taikytiną pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 26 straipsnį, reikia aiškinti taip, kad apgyvendinimas tranzito zonoje tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje (apgyvendinimas zonoje, iš kurios savo noru teisėtai negalima išvykti jokia kryptimi), ilgesniam nei Prieglobsčio procedūrų direktyvos 43 straipsnyje nustatytam keturių savaičių laikotarpiui, laikytinas sulaikymu?
c) Ar aplinkybė, kad prašytojo sulaikymas ilgesniam nei Prieglobsčio procedūrų direktyvos 43 straipsnyje nustatytam keturių savaičių laikotarpiui, vykdomas tik todėl, kad jis negali patenkinti savo poreikių (apgyvendinimo ir prasimaitinimo), nes tam neturi materialių priemonių, atitinka Priėmimo direktyvos 8 straipsnį, taikytiną pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 26 straipsnį?
d) Ar aplinkybės, kad dėl de facto sulaikymu laikomo apgyvendinimo ilgesniam nei Prieglobsčio procedūrų direktyvos 43 straipsnyje nustatytam keturių savaičių laikotarpiui nebuvo priimtas sprendimo dėl sulaikymo, kad neužtikrinama teisinė priemonė sulaikymo teisėtumui ir tolesniam jo taikymui užginčyti, kad de facto sulaikymas vykdomas neišnagrinėjus jo būtinumo ir proporcingumo ar galimų alternatyvų, ir kad neapibrėžta jo tiksli trukmė ir netgi jo pabaigos momentas, atitinka Priėmimo direktyvos 8 ir 9 straipsnius, taikytinus pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 26 straipsnį?
e) Ar Chartijos 47 straipsnį galima aiškinti taip, kad kai valstybės narės teismas susiduria su aiškiai neteisėtu sulaikymu, jis gali, kol pasibaigs administracinis procesas, kaip apsaugos priemonę įpareigoti valdžios instituciją nustatyti trečiosios valstybės piliečio buvimo vietą, esančią už tranzito zonos ribų, kuri nėra sulaikymo vieta?
4. [Dėl tranzito zonos kaip sulaikymo vietos, susijusios su užsieniečių kontrolės policijos veiklos sritimi]
Tolesnius klausimus reikia pateikti tuo atveju, jei, atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį prejudicinį klausimą, vykdytina ne prieglobsčio procedūra, o procedūra, susijusi su užsieniečių kontrolės policijos veiklos sritimi.
a) Ar, atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnį ir 52 straipsnio 3 dalį, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB3 dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Grąžinimo direktyva) 17 ir 24 konstatuojamąsias dalis, taip pat jos 16 straipsnį reikia aiškinti taip, kad apgyvendinimas tranzito zonoje tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje (apgyvendinimas zonoje, iš kurios savo noru teisėtai negalima išvykti jokia kryptimi) reiškia laisvės atėmimą, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas?
b) Ar, atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnį ir 52 straipsnio 3 dalį, aplinkybė, kad prašytojas iš trečiosios šalies sulaikomas tik todėl, kad jam taikytina grąžinimo priemonė ir jis neturi materialių sąlygų savo poreikiams (apgyvendinimo ir prasimaitinimo) patenkinti, atitinka Grąžinimo direktyvos 16 konstatuojamąją dalį ir 15 straipsnio 1 dalį?
c) Ar, atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnį, 47 straipsnį ir 52 straipsnio 3 dalį, aplinkybės, kad dėl de facto sulaikymu laikomo apgyvendinimo nebuvo priimtas sprendimas dėl sulaikymo, kad neužtikrinama teisinė priemonė sulaikymo teisėtumui ir tolesniam jo taikymui užginčyti, ir kad de facto sulaikymas vykdomas neišnagrinėjus jo būtinumo ir proporcingumo ar galimų alternatyvų atitinka Grąžinimo direktyvos 16 konstatuojamąją dalį ir 15 straipsnio 2 dalį?
d) Ar atsižvelgiant į Chartijos 1, 4, 6 ir 47 straipsnius Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalį ir 4–6 dalis, taip pat 16 konstatuojamąją dalį galima aiškinti taip, kad pagal jas draudžiama sulaikymą vykdyti neapibrėžus jo tikslios trukmės ir pabaigos momento?
e) Ar Sąjungos teisę galima aiškinti taip, kad, kai valstybės narės teismas susiduria su aiškiai neteisėtu sulaikymu, jis gali, kol pasibaigs administracinis procesas, kaip apsaugos priemonę įpareigoti valdžios instituciją nurodyti trečiosios valstybės piliečiui buvimo vietą, esančią už tranzito zonos ribų, kuri nebūtų sulaikymo vieta?
5. [Dėl veiksmingos teisminės gynybos dėl sprendimo, kuriuo pakeičiama šalis, į kurią grąžinama]
Ar, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, Grąžinimo direktyvos 13 straipsnį, pagal kurį trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisė pareikšti ieškinį dėl „sprendimų, susijusių su grąžinimu“, reikia aiškinti taip, kad, kai pagal vidaus teisės aktus numatyta teisminė priemonė neveiksminga, teismas privalo bent vieną kartą patikrinti skundą, pateiktą dėl sprendimo, kuriuo pakeičiama šalis, į kurią grąžinama?
____________
1 OL L 180, 2013, p. 60.
2 OL L 180, 2013, p. 96.
3 OL L 348, 2008, p. 98.