2019 m. birželio 12 d. Stephan Fleig pateiktas apeliacinis skundas dėl 2019 m. balandžio 2 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimo byloje T-492/17, Stephan Fleig / Europos išorės veiksmų tarnyba
(Byla C-446/19 P)
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Apeliantas: Stephan Fleig, atstovaujamas advokato H. Tettenborn
Kita proceso šalis: Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT)
Apelianto reikalavimai
Apeliantas prašo:
panaikinti visą 2019 m. balandžio 2 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimą byloje T-492/17,
panaikinti 2016 m. rugpjūčio 19 d. Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) Personalo direktorato direktoriaus, veikusio kaip sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba, priimtą sprendimą nutraukti su apeliantu sudarytą neterminuotą sutartį nuo 2017 m. birželio 19 d., taip pat priteisti iš EIVT atlyginti dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos apelianto patirtą neturtinę žalą,
nepatenkinus pirmųjų reikalavimų, panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui,
priteisti iš EIVT bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Skundui pagrįsti apeliantas nurodo šiuos šešis pagrindus:
Pirma, apeliantas teigia, kad buvo pažeista Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir procesinio lygiateisiškumo principas. Nepaisydamas jo prašymo, Bendrasis Teismas neįpareigojo EIVT pateikti svarbius elektroninius laiškus, o dėl to labai sumažėjo apelianto gynybos galimybės.
Antra, apeliantas nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą taikydamas administracijos rūpestingumo pareigos principą. Bendrasis Teismas nepaisė aplinkybės, kad dar prieš nutraukdama tarnybos sutartį su apeliantu EIVT savo veiksmais prisidėjo prie jo psichikos ligos paūmėjimo ir taip sumažino jo gebėjimą laikytis tarnybos pareigų.
Trečia, apeliantas kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą, kai šis nusprendė neprivaląs tikrinti, ar ir kokia apimtimi apelianto sveikatos būklė sutrukdė jam įvykdyti Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintą pareigą pranešti apie savo gyvenamąją vietą. Be to, Bendrasis Teismas tariamai padarė teisės klaidą, nes, pats neturėdamas reikiamų žinių ir neskyręs medicinos ekspertizės, neatsižvelgė į apelianto pateiktas gydytojų nuomones. Bendrasis Teismas taip pat klaidingai neatsižvelgė į aplinkybę, kad EIVT apelianto psichikos ligos pasekmes traktavo jo nenaudai.
Ketvirta, apelianto nuomone, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes apkaltino jį pažeidus iš Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnio kylančią pareigą, taip pat lojalumo ir bendradarbiavimo pareigą dėl to, kad jis „atsisakė pats paskirti savo gydytoją į invalidumo komisiją“. Dėl šios priežasties Bendrasis Teismas savo sprendimą neteisingai pagrindė aplinkybe, kuria EIVT savo sprendime nesirėmė apelianto nenaudai.
Penkta, apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iš to, kad apeliantas pateikė administracijai kelis ikiteisminius prašymus ir skundus, kurie buvo atmesti, padarė klaidingą išvadą, kad sudaryti tarnybos sutartis įgaliota EIVT tarnyba galėjo jį apkaltinti pažeidus bendradarbiavimo ir lojalumo pareigą. Pritarus Bendrojo Teismo pozicijai, kiekvienas atmestas tarnautojo prašymas būtų laikomas piktnaudžiavimu teise.
Šešta, apeliantas kaltina Bendrąjį Teismą iškreipus kelias faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas jo sprendimas, visų pirma aplinkybes, susijusias su jo pareiga pranešti administracijai apie savo gyvenamąją vietą.
____________