EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. kovo 13 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio pirma pastraipa – Pavėluotas karjeros raidos ataskaitų parengimas – Neturtinė žala – Galimybės būti paaukštinam praradimas“
Byloje F‑91/10
dėl ieškinio, pareikšto pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį,
AK, buvusi Europos Komisijos pareigūnė, gyvenanti Espe (Suomija), atstovaujama advokatų S. Orlandi, A. Coolen, J.‑N. Louis ir É. Marchal,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą G. Berscheid ir J. Baquero Cruz,
atsakovę,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Van Raepenbusch (pranešėjas), teisėjai R. Barents ir K. Bradley,
posėdžio sekretorius J. Tomac, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. birželio 20 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliariją gavo 2010 m. rugsėjo 30 d., AK prašo:
– pirma, panaikinti 2009 m. lapkričio 24 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimą atmesti jos prašymą, kuriuo prašoma atlyginti žalą, patirtą dėl to, kad nebuvo parengtos jos 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų karjeros raidos ataskaitos (toliau – KRA), ir pradėti administracinį tyrimą psichologinio priekabiavimo faktams nustatyti,
– antra, nurodyti Komisijai atlyginti patirtą žalą.
Teisinis pagrindas
2 Pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai), galiojusių priimant 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą, 24 straipsnio pirmą pastraipą:
„Bendrijos padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens, kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario [arba kėsinasi į asmenį ar turtą, jeigu šie veiksmai nukreipti prieš pareigūną ar jo šeimos narius dėl pareigūno statuso ar pareigų].“
3 Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Kiekvieno pareigūno kompetencija, darbo našumas arba [ir] elgesys tarnyboje aprašomi periodinėje ataskaitoje, rengiamoje ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kaip numatė kiekviena institucija <...>“
4 Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo, susijusio su pensijų sistema, 13 straipsnį:
„1. <...> 65 metų nesulaukęs pareigūnas, kuris bet kuriuo metu per laikotarpį, kuriuo jis įgyja teisę į pensiją, Invalidumo komiteto sprendimu buvo pripažintas kenčiančiu nuo visiško nuolatinio invalidumo, neleidžiančio atlikti jo pareigybę atitinkančių pareigų, ir kuris dėl to yra priverstas nutraukti tarnybą Bendrijose, turi teisę, kol toks invalidumas egzistuoja, į invalidumo pašalpą, kaip numatyta Tarnybos nuostatų 78 straipsnyje.
2. Invalidumo pašalpą gaunantys asmenys negali dirbti apmokamo darbo be išankstinio Paskyrimų tarnybos leidimo <...>“
Faktinės bylos aplinkybės
5 1999 m. sausio 25 d. paskyrimų tarnybos sprendimu, kuriuo pakeistas 1997 m. rugsėjo 9 d. sprendimas, ieškovė pradėjo dirbti Komisijoje kaip bandomajam laikotarpiui priimta A 5 lygio 1 pakopos pareigūnė.
6 Ieškovės KRA už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. (toliau – 2001–2002 KRA), iš pradžių parengta 2003 m. balandžio 10 d., pirmą kartą buvo panaikinta 2005 m. balandžio 20 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimu [AK] prieš Komisiją (T‑86/04, toliau – 2005 m. balandžio 20 d. sprendimas). Administracija parengė naują minėto laikotarpio KRA, ją apeliacinis vertintojas patvirtino 2006 m. birželio 2 d., tačiau ji taip pat buvo panaikinta 2009 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu [AK] prieš Komisiją (T‑102/08 P, toliau – 2009 m. spalio 6 d. sprendimas). Paskutinė 2001–2002 KRA versija buvo parengta vykstant šiam procesui, t. y. 2012 m. sausio 25 d.
7 Ieškovės 2004 m. KRA (toliau – 2004 KRA), iš pradžių parengta 2005 m. sausio 14 d., buvo panaikinta 2007 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu [AK] prieš Komisiją (F‑42/06, toliau – 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas). Ji buvo pakeista nauja 2004 KRA, parengta vykstant šiam procesui, t. y. 2012 m. sausio 25 d.
8 Dėl ieškovės 2005 m. KRA (toliau – 2005 KRA) reikia pažymėti, kad 2007 m. balandžio 23 d. paskyrimų tarnyba patenkino ieškovės skundą, kuriuo buvo prašoma iš naujo pradėti šios KRA rengimo procedūrą. Galiausiai 2005 KRA buvo pateikta ieškovei vykstant šiam procesui, t. y. 2012 m. birželio 8 d. laišku.
9 Pradėjus svarstyti šią bylą, t. y. 2012 m. rugsėjo 20 d., ieškovės 2008 m. KRA (toliau – 2008 KRA) dar nebuvo baigta.
10 2008 m. kovo 1 d. ieškovės pareigos buvo paaukštintos priskiriant ją prie AD 12 lygio.
11 Paskyrimų tarnyba konstatavo, kad per trejus metus iki 2008 m. rugsėjo 1 d. ieškovė dėl ligos nebuvo darbe 426 dienas; 2008 m. gruodžio mėn. paskyrimų tarnyba nusprendė kreiptis į invalidumo komitetą; šis vienbalsiai pripažino jos visišką nuolatinį invalidumą, dėl kurio ji negali vykdyti jos pareigoms priskiriamų funkcijų. Remdamasi šiomis išvadomis, 2009 m. gegužės 7 d. paskyrimų tarnyba nusprendė atleisti ieškovę iš darbo dėl jos nuolatinio nedarbingumo ir nuo 2009 m. birželio 1 d. skirti jai invalidumo pašalpą.
12 2009 m. liepos 24 d. ieškovė pateikė skundą dėl minėto sprendimo išleisti ją į pensiją dėl invalidumo. 2009 m. spalio 29 d. paskyrimų tarnybos sprendimu šis skundas buvo atmestas.
13 Tuo metu, t. y. 2009 m. rugpjūčio 10 d., ieškovė pateikė pagalbos prašymą siekdama, kad būtų pradėtas administracinis tyrimas dėl priekabiavimo, kurį ji tvirtina patyrusi, faktų nustatymo ir kad būtų atlyginta žala, kurią nuo 2003 m. ji patyrė dėl įvairių pažeidimų, padarytų rengiant jos KRA, dėl su nebuvimo darbe susijusio ligos administravimo, taip pat dėl to, kad jos darbo aplinka nesuderinama su jos liga. Ieškovė nurodė turtinę žalą, lygią jos invalidumo pašalpos ir darbo užmokesčio, kurį ji gautų, jeigu galėtų dirbti, skirtumui. Šie prašymai buvo atmesti 2009 m. lapkričio 24 d. paskyrimų tarnybos sprendimu (toliau – skundžiamas sprendimas).
14 2010 m. vasario 24 d. laišku ieškovės atstovas pateikė skundą dėl skundžiamo sprendimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį. Šis skundas buvo atmestas 2010 m. birželio 18 d. paskyrimų tarnybos sprendimu, o apie jį ieškovei buvo pranešta 2010 m. birželio 21 d.
Šalių reikalavimai ir procesas
15 Ieškovė Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– nurodyti Komisijai jai sumokėti:
„– 53 000 [eurų] už tai, kad ji prarado galimybę būti paaukštinta priskiriant prie A 5 lygio per 2003 m. pareigų paaukštinimo procedūrą, ir sutvarkyti jos teises į pensiją sumokant atitinkamas įmokas,
– 400 [eurų] per mėnesį (ši suma lygi jos gaunamos invalidumo pašalpos ir pašalpos, kurią ji gautų, jeigu jos pareigos būtų buvusios paaukštintos 2003 m., 70 % skirtumui),
– 35 000 [eurų] atlyginti neturtinei žalai, patirtai dėl to, kad jos neteisėtas administracinis statusas nepasikeitė, nepaisant [2005 m. balandžio 20 d., 2009 m. spalio 6 d. ir 2007 m. gruodžio 13 d.] sprendimų“.
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
16 2012 m. gegužės 4 d. pastabose ieškovė padidino atlygintinos neturtinės žalos sumą iki 70 000 eurų.
17 2012 m. liepos 9 d. laiške žalą, patirtą dėl to, kad „prarado galimybę būti paaukštinta 2003, 2005 arba vėliausiai 2007 m. <...>, ieškovė įvertino atitinkamai 410 070 [eurų], 204 996 [eurais] ir 90 130 [eurų]“.
18 Komisija Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
19 2010 m. rugsėjo 30 d. laišku, kuris vėliau pridėtas prie ieškinio, ieškovė paprašė neatskleisti jos tapatybės šioje byloje ir, nepaisydama ypatingų šio ieškinio aplinkybių, šį prašymą pakartojo 2012 m. gegužės 7 d.
20 2011 m. vasario 8 d. laišku Tarnautojų teismas pakvietė šalis dalyvauti neformaliame susirinkime ir pasiūlė ginčą išspręsti taikiai. Po šio susirinkimo, kuris įvyko 2011 m. kovo 1 d. ir kuriame dalyvavo teisėjas pranešėjas, šalims buvo nustatytas susitaikymo terminas. Konstatavęs, kad šalims nepavyks susitarti, Tarnautojų teismas nutraukė bandymą ginčą išspręsti taikiai. Pasibaigus 2012 m. birželio 20 d. posėdžiui pirmininkas vis dėlto pakvietė šalis į naują neformalų susirinkimą. Konstatavęs, kad šis naujas bandymas išspręsti ginčą taikiai nepavyko, Tarnautojų teismas baigė žodinę proceso dalį ir 2012 m. rugsėjo 20 d., t. y. po to, kai buvo pateiktos paskutinės pastabos, pradėjo pasitarimų procedūrą.
Dėl teisės
21 Reikia priminti, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. ieškovės prašymu buvo siekiama dviejų dalykų: turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl įvairių pažeidimų, padarytų rengiant KRA, atlyginimo ir Komisijos pagalbos pradedant priekabiavimo faktų tyrimą. Skundžiamu sprendimu šis prašymas buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, kad šis sprendimas susijęs su dviem dalykais, pirmąjį ieškinio reikalavimą, kuriuo siekiama panaikinti skundžiamą sprendimą, reikia suprasti kaip siekimą panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo atmestas prašymas atlyginti žalą, ir tiek, kiek juo buvo atmestas pagalbos prašymas dėl psichologinio priekabiavimo.
1. Dėl reikalavimų, kuriais siekiama panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo atmestas ieškovės prašymas atlyginti žalą
22 Ieškovė prašo panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo atmestas jos prašymas atlyginti žalą, pateiktas 2009 m. rugpjūčio 10 d.
23 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismų praktiką institucijos sprendimas atmesti prašymą atlyginti žalą yra sudedamoji išankstinės administracinės procedūros, vykstančios iki ieškinio dėl atsakomybės pareiškimo Tarnautojų teisme, dalis, todėl tokiomis aplinkybėmis reikalavimų dėl panaikinimo negalima vertinti atskirai nuo reikalavimų dėl atsakomybės. Iš tikrųjų aktas, kuriame išreikšta institucijos pozicija ikiteisminiame etape, tik leidžia žalą patyrusiai šaliai pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo Tarnautojų teisme. Todėl nereikia atskirai spręsti dėl reikalavimų panaikinti (2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sautelet prieš Komisiją, T‑25/02, 45 punktas ir 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo I prieš Teisingumo Teismą, T‑256/02, 47 punktas; 2010 m. gegužės 11 d. Tarnautojų teismo sprendimo Maxwell prieš Komisiją, F‑55/09, 48 punktas) skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo atmestas ieškovės prašymas atlyginti žalą.
24 Todėl nereikia spręsti dėl nepriimtinumu grindžiamo Komisijos prieštaravimo, kuris laikytinas pateiktu dėl minėtų reikalavimų dėl panaikinimo ir kuriuo teigiama, kad ieškovė neturėjo suinteresuotumo skundžiamo sprendimo, kuriuo buvo atmestas jos prašymas atlyginti žalą, panaikinimu, nes ji buvo išleista į pensiją ex officio dėl invalidumo.
25 Todėl ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo reikia išnagrinėti prieš nagrinėjant reikalavimus panaikinti skundžiamą sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės pagalbos prašymas.
2. Dėl reikalavimų, kuriais siekiama ieškovės patirtos žalos atlyginimo
Dėl reikalavimų atlyginti žalą priimtinumo
26 Iš ieškinio matyti, kad savo reikalavimais atlyginti žalą ieškovė Tarnautojų teisme siekia žalos, kurią ji patyrė dėl to, kad 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA nebuvo parengtos tinkamai ir laiku, atlyginimo.
27 Remdamasi 2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimu Gordon prieš Komisiją (C‑198/07 P) ir pateikdama argumentus, susijusius su ieškinio pagrįstumu, ieškovė tvirtina, kad dėl išleidimo į pensiją dėl invalidumo ji neprarado teisės į tai, kad jos darbas būtų įvertintas teisingai ir tinkamai parengtoje ataskaitoje. KRA svarba turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jų naudingumą atitinkamo pareigūno karjerai, bet ir į jose pateiktą žmogiškųjų savybių, kurios išryškėjo vertinamajam pareigūnui vykdant profesinę veiklą, įvertinimą. Be to, 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA gali tekti įvertinti medicinos komitetui, kuris turi nuspręsti dėl to, ar jos liga yra profesinės kilmės, nes ligos pripažinimas profesine gali priklausyti nuo darbo aplinkos ir sąlygų, kurios nurodomos kiekvienoje vertinimo ataskaitoje.
28 Tačiau Komisija mano, jog dėl aplinkybės, kad ieškovė buvo išleista į pensiją ex officio dėl invalidumo, ji negali remtis žala, tariamai patirta dėl to, kad nebuvo galutinai pabaigtos 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA. Minėtas Sprendimas Gordon prieš Komisiją šiuo atveju nesvarbus, nes toje byloje išleidimas į pensiją ex officio dėl visiško nuolatinio invalidumo nebuvo galutinis, todėl galimybė vėl įdarbinti suinteresuotąjį asmenį nebuvo hipotetinė (minėto Sprendimo Gordon prieš Komisiją 48 punktas). Šiuo atveju aplinkybės yra kitokios.
29 Reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentas, pagal kurį 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA galėjo padėti nustatyti profesinę jos ligos kilmę, yra spekuliacinio pobūdžio. Atsižvelgiant į nagrinėjamas KRA, parengtas vykstant procesui, matyti, kad šis argumentas yra netgi klaidingas, nes šiose KRA nėra objektyvių paaiškinimų, susijusių su ieškovės darbo sąlygomis. 2005 ir 2008 metų KRA yra tik pačios ieškovės užuomina apie prastą mokymo patalpos vėdinimą, taip pat jos trumpas priminimas, kokių administracinių veiksmų, susijusių su jos sveikatos būkle, buvo imtasi 2008 m. kovo–spalio mėnesiais, ir glausta jos pastaba, kad jai neįmanoma dirbti Komisijos patalpose.
30 Be kita ko, minėtame Sprendime Gordon prieš Komisiją Teisingumo Teismas priminė, kad nors pareigūnas, kurio visišką nuolatinį invalidumą pripažino invalidumo komitetas, išleidžiamas į pensiją ex officio, tokio pareigūno padėtis, priešingai nei pensinio amžiaus sulaukusio pareigūno, gali pasikeisti: toks pareigūnas gali būti vėl įdarbintas institucijose, nes jo tarnyba tėra sustabdoma, o jo padėties pasikeitimas institucijose priklauso nuo to, ar jis vis dar atitinka invalidumą, kuris gali būti periodiškai tikrinamas, pagrindžiančius reikalavimus. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pareigūnas, tapęs visišku nuolatiniu invalidu, išsaugo suinteresuotumą ginčyti KRA (27 punkte minėto Sprendimo Gordon prieš Komisiją, 46, 47 ir 51 punktai).
31 Tačiau byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Gordon prieš Komisiją, visiškas nuolatinis suinteresuotojo asmens invalidumas nebuvo laikomas galutiniu, o jo galimybė vėl būti įdarbintam buvo ne hipotetinė, bet reali (27 punkte minėto Sprendimo Gordon prieš Komisiją 48 punktas). Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas paaiškino, kad visišką nuolatinį invalidumą turintis pareigūnas, kaip ir dirbantis pareigūnas, turi teisę į tai, kad, jeigu jis turi galimybę vėl būti įdarbintas institucijose, jo KRA būtų parengta vadovaujantis teisingumo, objektyvumo principais ir laikantis periodinio vertinimo taisyklių (27 punkte minėto Sprendimo Gordon prieš Komisiją 49 punktas).
32 Nagrinėjamu atveju invalidumo komitetas nurodė, kad „nebūtina atlikti pakartotinio medicininio patikrinimo“, nes ieškovės „invalidumą lėmusi liga yra lėtinė“, todėl, atsižvelgiant į tokią išvadą, iš tikrųjų reikia manyti, kad ieškovės grįžimas į darbą yra hipotetinis.
33 Vis dėlto reikia nurodyti, kad minėtame Sprendime Gordon prieš Komisiją Teisingumo Teismas laikėsi minėtos pozicijos spręsdamas dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, susijusio su ieškiniu dėl KRA panaikinimo, pagrindų. Situacija skiriasi, kai, kaip šiuo atveju, vertinamas suinteresuotumas pareikšti ieškinį ne dėl panaikinimo, bet dėl žalos atlyginimo, kai žala buvo patirta ne dėl tariamai neteisėtos KRA, bet dėl administracijos vėlavimo parengti minėtą KRA. Tokiu atveju pareigūnas, į pensiją išleistas ex officio dėl invalidumo, iš principo išsaugo suinteresuotumą gauti atlyginimą už žalą, realiai patirtą dėl tokio vėlavimo, neatsižvelgiant į tai, ar jo galimybė sugrįžti dirbti yra visiškai hipotetinė ar reali.
34 Todėl reikia atmesti Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kuriuo teigiama, kad ieškovė neturi suinteresuotumo reikalauti atlyginti žalą.
35 Tai, kad pareigūnas, į pensiją išleistas ex officio dėl invalidumo, išsaugo suinteresuotumą žalos, realiai patirtos dėl pavėluoto KRA parengimo, atlyginimu, nereiškia, kad minėtas pareigūnas gali nesilaikyti teismų praktikoje nuolat kartojamų taisyklių dėl Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo ir ypač sąlygos, kad, norėdamas gauti žalos atlyginimą, jis turi įrodyti patirtos žalos realumą ir tikrumą (žr., pavyzdžiui, 1982 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 256/80, 257/80, 265/80, 267/80 ir 5/81, 9 punktą; 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Stott prieš Komisiją, T‑99/95, 72 punktą; 2011 m. gegužės 12 d. Tarnautojų teismo sprendimo Missir Mamachi di Lusignano prieš Komisiją, F‑50/09, 117 punktą, dėl šio sprendimo pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, byla T‑401/11 P, ir 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo AA prieš Komisiją, F‑101/09, 78 punktą). Šis klausimas bus nagrinėjamas vertinant reikalavimų atlyginti žalą pagrįstumą.
36 Komisija taip pat nurodo, kad 2001–2002 KRA buvo panaikinta 2005 m. balandžio 20 d. sprendimu iš esmės dėl to, kad šioje ataskaitoje buvo kelis kartus nurodyti pateisinami neatvykimai į darbą dėl ligos, ir kad ieškovė toje byloje neprašė atlyginti žalos. Be to, ji pažymi, kad nors 2009 m. spalio 6 d. sprendimu 2001–2002 KRA vėl buvo panaikinta dėl nepakankamo motyvavimo, ieškovės prašymas dėl žalos atlyginimo buvo atmestas todėl, kad šioje naujoje KRA, būtent jos dalyje, susijusioje su darbo našumu, kuri, kaip nurodyta sprendime, nepakankamai motyvuota, nebuvo jokių ieškovei aiškiai nepalankių tvirtinimų, todėl pats naujos 2001–2002 KRA panaikinimas buvo tinkamas ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimas.
37 Komisija padarė išvadą, kad, kiek tai susiję su 2001–2002 KRA, prašymas atlyginti žalą, bent jau jo dalis, susijusi su nurodyta neturtine žala, turi būti atmestas, nes kitaip būtų pažeistas res judicata galios principas.
38 Šiuo klausimu reikia priminti, kad ieškinys nepriimtinas dėl ankstesniam sprendimui taikomo res judicata galios principo, jei procese, kuriame priimtas aptariamas sprendimas, dalyvavo tos pačios šalys, ginčas kilo dėl to paties dalyko ir jis grindžiamas tais pačiais pagrindais (1985 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoogovens Groep prieš Komisiją, 172/83 ir 226/83, 9 punktas; 1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NMB ir kt. prieš Komisiją, T‑162/94, 37 punktas; 2010 m. birželio 25 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, T‑66/01, 197 punktas).
39 Nagrinėjamu atveju ieškiniu siekiama ne panaikinti neteisėtą KRA ir gauti dėl jos patirtos žalos atlyginimą, bet gauti žalos, patirtos dėl vėlavimo parengti KRA, atlyginimą.
40 Tai reiškia, kad šio ieškinio dalykas nėra toks, koks buvo ieškiniuose, dėl kurių priimti 2005 m. balandžio 20 d. ir 2009 m. spalio 6 d. sprendimai.
41 Todėl reikia atmesti nepriimtinumu grindžiamą Komisijos prieštaravimą, kildinamą iš res judicata galios principo pažeidimo.
Dėl reikalavimų atlyginti žalą pagrįstumo
42 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Sąjungos deliktinė atsakomybė kyla, tik kai įvykdytos visos sąlygos, susijusios su institucijoms inkriminuojamų veiksmų neteisėtumu, žalos realumu ir veiksmų bei nurodytos žalos priežastiniu ryšiu (žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑135/00, 130 punktą, 2005 m. gegužės 31 d. Sprendimo Dionyssopoulou prieš Tarybą, T‑105/03, 30 punktą ir 2010 m. lapkričio 23 d. Tarnautojų teismo sprendimo Bartha prieš Komisiją, F‑50/08, 53 punktą).
43 Taigi Tarnautojų teismas turi paeiliui išnagrinėti šias sąlygas.
Dėl veiksmų, dėl kurių priekaištaujama Komisijai, neteisėtumo
44 Ieškovė nurodo kelis neteisėtus veiksmus.
45 Dėl pirmojo veiksmo, dėl kurio priekaištaujama Komisijai, ieškovė ieškinyje nurodo, kad nebuvo parengtos 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA, todėl buvo pažeista Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio pirma pastraipa. Taigi skundžiamas sprendimas neteisėtas, nes jame šis pažeidimas nebuvo konstatuotas.
46 Dėl antrojo veiksmo, dėl kurio priekaištaujama Komisijai, ieškovė ieškinyje pažymi, kad pagal SESV 266 straipsnį administracija privalo imtis būtinų priemonių Sąjungos teismo, kuris panaikino sprendimus dėl 2001–2002 ir 2004 KRA parengimo, konstatuotų pažeidimų pasekmėms pašalinti. Nesiimdama visų priemonių 2005 m. balandžio 20 d., 2009 m. spalio 6 d. bei 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimams vykdyti paskyrimų tarnyba nepašalino teismo konstatuotų pažeidimų pasekmių. Taigi neteisėta padėtis tęsėsi ilgiau nei septynerius metus 2001–2002 KRA atveju ir daugiau nei penkerius metus 2004 KRA atveju. Panašių argumentų galima pateikti ir kalbant apie paskyrimo tarnybos sprendimą patenkinti ieškovės skundą dėl sprendimo, susijusio su jos 2005 KRA, kuri nebuvo užbaigta, parengimu.
47 Tolesnėse pastabose, pateiktose dėl proceso organizavimo priemonių, kurių ėmėsi Tarnautojų teismas, ieškovė ginčija 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA (jos jai buvo pateiktos vykstant šiam procesui) rengimo procedūrą ir tvirtina, kad šios KRA negali būti laikomos užbaigtomis ataskaitomis. Ji konkrečiai nurodo, kad protingas terminas, per kurį turi būti įvykdytas 2007 m. balandžio 23 d. paskyrimo tarnybos sprendimas dėl 2005 KRA ir 2005 m. balandžio 20 d. bei 2009 m. spalio 6 d. sprendimai, taip pat 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas, atitinkamai susiję su 2001–2002 KRA ir 2004 KRA, „praleistas tiek, kad šiame etape nebeįmanoma jų parengti“. Galiausiai ji priekaištauja Komisijai neatnaujinus jos pareigų paaukštinimo bylos medžiagos ir, konkrečiai, neišnagrinėjus galimybės skirti jai pirmenybės balų.
48 Komisija mano, kad prašymas atlyginti žalą nepagrįstas, nes jos negalima apkaltinti padarius kokį nors pažeidimą.
49 Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką administracija privalo užtikrinti, kad KRA būtų rengiamos periodiškai, per Pareigūnų tarnybos nuostatuose ar juos taikant priimtose taisyklėse įtvirtintus terminus ir laikantis nustatytų reikalavimų, nes tai būtina ne tik dėl gero administravimo, bet ir pareigūnų interesams apsaugoti. Jeigu administracija vėluoja parengti KRA nesant ypatingų aplinkybių, kurios galėtų tai pateisinti, tai laikytina tarnybiniu nusižengimu, dėl kurio jai gali kilti atsakomybė (2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lebedef prieš Komisiją, T‑279/01, 55 ir 56 punktai).
50 Taip pat reikia priminti, kad institucija, kurios aktas buvo panaikintas, turi imtis priemonių sprendimui dėl panaikinimo vykdyti; vykdydama tokį sprendimą institucija turi imtis tam tikrų administracinių priemonių per protingą terminą (šiuo klausimu žr. 1997 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Apostolidis ir kt. prieš Komisiją, T‑81/96, 37 punktą; 2007 m. balandžio 17 d. Tarnautojų teismo sprendimo C ir F prieš Komisiją, F‑44/06 ir F‑94/06, 60 punktą). Todėl institucija pažeidžia SESV 266 straipsnį ir padaro pažeidimą, dėl kurio gali kilti Sąjungos atsakomybė, jeigu, nesant ypatingų sprendimo dėl panaikinimo aiškinimo sunkumų arba praktinių sunkumų, per protingą terminą nesiima konkrečių tokio sprendimo įgyvendinimo priemonių (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo C ir F prieš Komisiją 63–67 punktus).
51 Šiuo atveju iš šio sprendimo 6 ir paskesniuose punktuose pateikto faktinių aplinkybių aprašymo matyti, kad Komisija labai vėlavo parengti 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA.
52 Tačiau Komisija nurodo, kad tik paskelbus 2009 m. spalio 6 d. sprendimą, t. y. tada, kai ieškovė jau buvo išleista į pensiją dėl invalidumo, vertintojai sužinojo, kad į neatvykimą į darbą dėl ligos reikia atsižvelgti kaip į ypatingas aplinkybes, lemiančias palankesnį vertinimą, ir kad iš vertinimo ataskaitoje pateiktų komentarų turi būti matoma, jog į tai buvo atsižvelgta, o pagal ankstesnį reglamentavimą neatvykimas į darbą dėl ligos vertintojų komentaruose turėjo būti vertinamas neutraliai.
53 Vis dėlto teismas, aiškindamas Sąjungos teisės normą, prireikus tik paaiškina ir patikslina jos reikšmę ir taikymo sritį, nurodydamas, kaip ji turi ar turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo dienos. Tai reiškia, kad taip aiškinama norma gali ir turi būti taikoma net ir teisiniams santykiams, atsiradusiems iki sprendimo, kuriame buvo pateiktas aptariamas aiškinimas, priėmimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Komisija prieš Q, T‑80/09 P, 164 punktą). Vadinasi, 2009 m. spalio 6 d. sprendime pateiktas Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimas visiškai taikytinas ieškovės faktinei ir teisinei situacijai net ir iki minėto sprendimo paskelbimo. Todėl negalima remtis nurodytu teismų praktikos neaiškumu siekiant atleisti Komisiją nuo atsakomybės.
54 Tačiau šioje byloje Komisijai neturėtų būti priekaištaujama dėl to, kad ji neatnaujino ieškovės paaukštinimo bylos ir neišnagrinėjo galimybės skirti jai pirmenybės balų, kaip ieškovė tvirtino savo pastabose dėl Tarnautojų teismo taikytų proceso organizavimo priemonių. Nurodydama šį tariamai neteisėtą elgesį ieškovė papildo tai, ką nurodė ieškinyje, ir taip iškelia naują klausimą. Parengti KRA laiku reikalaujama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio pirmą pastraipą, o paaukštinimo procedūra, kurią vykdant skiriami pirmenybės balai, reglamentuojama pagal to paties dokumento 45 straipsnį. Tačiau pateikti paaiškinimai netrukdo tam, kad vertindamas ieškovės patirtą žalą Tarnautojų teismas išanalizuotų, ar ieškovė prarado galimybę būti paaukštinta dėl to, kad Komisija vėlavo parengti jos KRA.
55 Galiausiai šiame ieškinyje Komisijai neturėtų būti priekaištaujama dėl rengiant KRA, kurios buvo pateiktos vykstant šiam procesui, padarytų pažeidimų, nes taip būtų iš esmės pakeistas ginčo dalykas ir apeinamos vidaus teisių ginimo priemonės.
56 Iš pateiktų paaiškinimų išplaukia, kad Komisija padarė pažeidimą, nes per nustatytą terminą neparengė 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA ir per protingą terminą nesiėmė 2005 m. balandžio 20 d., 2007 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. spalio 6 d sprendimų įgyvendinimo priemonių; tačiau neturėtų būti tvirtinama, kad ji padarė kitų pažeidimų, susijusių KRA parengimu po to, kai buvo kreiptasi į Tarnautojų teismą.
57 Todėl tarnautojų teismas turi išsiaiškinti žalos, kurią ieškovė galėjo patirti dėl vėlavimo parengti 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA, dydį.
Dėl ieškovės patirtos žalos
– Dėl ieškovės nurodytos neturtinės žalos
58 Ieškovė tvirtina, kad, kalbant apie keturias vertinimo procedūras, dėl vėlavimo parengti 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA ji patyrė neturtinės žalos, nes jos padėtis buvo neaiški, kėlė nerimą ir tai tęsėsi beveik septynerius metus.
59 Atsakydama Komisija tvirtina, kad ieškovės nurodytos neturtinės žalos realumas neįrodytas.
60 Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką žalą pareigūnui gali sukelti pats vėlavimas parengti KRA, nes poveikį jo karjeros raidai gali daryti vien tai, kad tuo momentu, kai priimami su juo susiję sprendimai, nėra jo vertinimo ataskaitos (1997 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Burban prieš Parlamentą, T‑59/96, 68 punktas ir 2004 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Ferrer de Moncada prieš Komisiją, T‑246/02, 68 punktas). Tokiu atveju galima pripažinti, kad pareigūnas, į pensiją išleistas ex officio dėl invalidumo, gali prašyti atlyginti realią ir tikrą neturtinę žalą, patirtą dėl to, kad nebuvo tikras ir ramus dėl savo profesinės ateities, nes tuo metu, kai jis dar dirbo, nebuvo parengta KRA. Taip yra juo labiau todėl, kad KRA yra rašytinis ir formalus darbo, kurį minėtas pareigūnas atliko atitinkamu laikotarpiu, įrodymas.
61 Šiuo atveju ieškovės galimybės gauti neturtinės žalos, patirtos dėl vėlavimo parengti jos KRA, atlyginimą nepaneigia Komisijos nurodyta aplinkybė, kad, 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu panaikindamas 2004 KRA, Tarnautojų teismas atmetė prašymą atlyginti neturtinę žalą ir nurodė, kad pats panaikinimas yra tinkamas ir pakankamas neturtinės žalos, kurią ieškovė galėjo patirti dėl panaikinto akto, atlyginimas (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo 46 punktas). Dėl 2005 KRA reikia pažymėti, kad šios galimybės nepaneigia ir aplinkybė, jog dėl šios KRA buvo pateiktas skundas ir ji buvo panaikinta 2007 m. balandžio 23 d. paskyrimų tarnybos sprendimu, ir kad toks panaikinimas turi tokį pat bet kokios neturtinės žalos atlyginimo poveikį, kaip ir teismo sprendimas dėl panaikinimo.
62 Iš tikrųjų dar kartą reikia nurodyti, kad šio ieškinio, kuriuo siekiama neturtinės žalos, patirtos dėl to, kad 2004 KRA nebuvo tinkamai ir laiku parengta, atlyginimo, dalykas skiriasi nuo reikalavimų atlyginti žalą, kurie atmesti 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu ir kuriais siekta neturtinės žalos, ieškovės tvirtinimu, patirtos dėl aptariamoje KRA pateiktų įžeidžiamų teiginių (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo 42 punktas). Be to, 2005 KRA panaikinimas 2007 m. balandžio 23 d. paskyrimų tarnybos sprendimu buvo sankcija už jos neteisėtumą, bet ne už vėlavimą ją parengti.
63 Tačiau reikia manyti, kad toks pareigūnas kaip ieškovė, kurio grįžimo į darbą perspektyvos yra hipotetinės, nebegali remtis, kai kalbama apie laikotarpį po išleidimo į pensiją ex officio, realia ir tikra neturtine žala, patirta dėl to, kad jis nebuvo tikras ir ramus dėl savo profesinės ateities, nes būtent tokia profesinė ateitis yra hipotetinė.
64 2009 m. lapkričio 10 d. Sprendime N prieš Parlamentą (F‑93/08, 46 punktas) Tarnautojų teismas nusprendė, kad bet kuriuo atveju kiekvienas pareigūnas turi turėti teisę ginčyti jo vertinimo ataskaitą. Tačiau aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas minėtas sprendimas, nepanašios į aplinkybes šioje byloje. Minėtu atveju buvo kalbama ne apie ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurį dėl vėlavimo parengti KRA pareiškė invalidumo pašalpą gaunantis buvęs pareigūnas, kurio grįžimas į tarnybą yra hipotetinis, bet apie ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą pareigūno, tvirtinančio, kad, nepaisant jo perkėlimo iš Europos Parlamento į Komisiją, jis vis dar turėjo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl Parlamento parengtos vertinimo ataskaitos, nes jis vis dar dirbo (minėto Sprendimo N prieš Parlamentą 45 punktas).
65 Šio sprendimo 63 punkte nustatytam ieškovės galimybės gauti neturtinės žalos, patirtos dėl pavėluotai parengtų jos KRA, atlyginimą apribojimui šiuo atveju įtakos nedaro jos pateikti argumentai. Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo, kad negalima atmesti, jog dėl Komisijoje galiojančių darbo sąlygų pasikeitimo ji vėl galėtų vykdyti savo funkcijas, ir kad tobulėjant medicinai arba iš pačių medicinos komiteto, į kurį kreiptasi dėl jos ligos pripažinimo profesine, darbų paaiškėtų tikslios jos invalidumo priežastys ir (tam tikrais atvejais) sąlygos, kuriomis ji vėl galėtų vykdyti savo funkcijas atitinkamoje darbinėje aplinkoje. Ji priduria, kad jai galėtų būti leista vykdyti kitą su jos invalidumu suderinamą profesinę veiklą, o tam jai būtų naudinga turėti teisingą ir tinkamą jos darbo Komisijoje įvertinimą.
66 Tačiau, atsižvelgiant į priemones, kurių Komisija ėmėsi siekdama užtikrinti tinkamas ieškovės darbo sąlygas, kaip antai išvardytas skundžiamame sprendime, naujas jai palankus šių sąlygų pasikeitimas atrodo labai hipotetinis. Be to, argumentas dėl tobulėjančios medicinos arba medicinos komiteto darbų rezultatų yra spekuliacinis ir teisiniu požiūriu negali įtikinti, kad dėl to palengvėtų arba išnyktų ieškovės liga, o ji pati galėtų grįžti į tarnybą. Be to, ieškovės, gimusios 1954 m., kuri 2019 m. bus išleista į pensiją ex officio pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 52 straipsnį, amžius yra aplinkybė, dėl kurios toks grįžimas į tarnybą yra dar mažiau tikėtinas. Be kita ko, tvirtinimas, kad ji galėtų vykdyti kitą, su jos sveikatos būkle suderinamą profesinę veiklą taip pat yra tik hipotezė, neparemta konkrečiais įrodymais.
– Dėl ieškovės nurodyto galimybės praradimo
67 Ieškovė tvirtina, kad ji prarado galimybę būti paaukštinta priskiriant prie A 4 lygio, kuris nuo 2004 m. gegužės 1 d. vadinamas A*12, o nuo 2006 m. gegužės 1 d. – AD 12, per 2003 m. paaukštinimo procedūrą, nes, atsižvelgiant į jos įgytą žemesnio lygio stažą ir aplinkybę, kad ji nenusižengė, toks paaukštinimas buvo labai tikėtinas. Iš tikrųjų, kadangi nebuvo skirta nuopelnų ir pirmenybės balų, nuo 2003 m. Komisija negalėjo atsižvelgti į jos padėtį galimo paaukštinimo tikslu.
68 Komisija tvirtina, jog nebuvo įrodyta, kad turtinė žala, kurią ieškovė prašo atlyginti remdamasi tariamu galimybės būti paaukštintai priskiriant prie AD 12 lygio anksčiau, nei ji buvo priskirta, praradimu, yra reali.
69 Iš teismo praktikos matyti, kad galimybės, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, būti paaukštintam anksčiau praradimas, jeigu jis pakankamai įrodytas, yra laikytinas atlygintina turtine žala (2010 m. lapkričio 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo VRDT prieš Simões Dos Santos, T‑260/09 P, 104 punktas; 36 punkte minėto Sprendimo AA prieš Komisiją 81 punktas). Toliau, remiantis šia teismo praktika, reikia manyti, kad pareigūnas, išleistas į pensiją ex officio dėl invalidumo, išsaugo teisę reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl galimybės būti paaukštintam praradimo, net jeigu jo galimybės grįžti į tarnybą yra hipotetinės, nes dėl tokio galimybės praradimo jis galėjo patirti žalos dar tuo metu, kai dirbo, ir kad ji galėjo turėti įtakos jam mokamos invalidumo pašalpos dydžiui, taip pat senatvės pensijos, kuri jam bus mokama vėliau, dydžiui.
70 Tačiau Komisija tvirtina, jog mažai tikėtina, kad nauji vertinimai galėtų arba būtų galėję lemti ieškovės paaukštinimą, nes atotrūkis tarp jos sukauptų balų ir įvairių pareigų paaukštinimo normų 2003–2008 m. yra didelis. Komisija paaiškina, kad tai, jog generalinis direktoratas, kuriam tarnautojai priklauso, gali skirti pirmenybės balų, nėra pareigūnų teisė, net jeigu įvykdytos sąlygos, ir kad tikimybė, jog ieškovės nuopelnų balų skaičius padidėtų tinkamai parengus ginčijamas KRA, nedidelė.
71 Šiuo klausimu Tarnautojų teismas konstatuoja, kad ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginį, jog buvo labai tikėtina, kad ji bus paaukštinta priskiriant prie A 4 lygio 2003 metais. Iš tikrųjų, ieškinyje ji nurodė tik savo A 5 lygio stažą, t. y. vidutinį stažą šiame lygyje, tačiau nepatikslino jo trukmės, ir tai, kad ji nenusižengė. Be to, vėlesnėse pastabose ji nepateikė daugiau paaiškinimų dėl to, kad 2003 m. arba vėliausiai 2007 m. ji galėjo būti paaukštinta priskiriant prie A 4 lygio. Net darant prielaidą, kad, remdamasi vidutiniu lygio stažu, ieškovė nurodo Pareigūnų tarnybos nuostatų I priedo B punkte nurodytą 25 % pareigų paaukštinimo normą, reikia priminti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 6 straipsnio 2 dalį ši norma išreiškia tik vidutinės karjeros progresiją ir ja nepažeidžiamas nuopelnais pagrįsto paaukštinimo principas.
72 Tačiau Komisija pateikė skaičiavimų, susijusių su pareigų paaukštinimo norma paskiriant iš A 5 lygio į A 4 lygį 2003 metais, pareigų paaukštinimo norma paskiriant iš A*11 lygio (ankstesnio A 5 lygio) į A*12 lygį 2005 metais ir pareigų paaukštinimo norma paskiriant iš AD 11 lygio į AD 12 lygį 2006 metais, pagrindžiančių tvirtinimą, kad ieškovės pareigų paaukštinimas per vieną iš minėtų pareigų paaukštinimo procedūrų buvo mažai tikėtinas. Be to, paaiškindama, jog tam, kad ieškovė būtų paaukštinta paskiriant į AD 12 lygį 2007 metais, reikėjo 12,5 papildomų balų, Komisija įrodo, kad net jeigu matematiniu požiūriu jos paaukštinimas paskiriant į AD 12 lygį iki 2008 metų nebūtų neįmanomas, vis dėlto tokia galimybė buvo labai mažai tikėtina.
73 Be to, reikia nurodyti, kad, nepaisant vieno nuopelnų balo, pridėto 2001–2002 KRA ir 2004 KRA, parengtose vykstant šiam procesui, ir pusės balo, pridėto 2005 KRA, parengtoje taip pat vykstant šiam procesui, ieškovė nepasiekia pareigų paaukštinimo ribų, nustatytų dėl pareigų paaukštinimo procedūrų, vykusių iki 2008 m., net jeigu būtų atsižvelgta į hipotetinį papildomų nuopelnų balų skyrimą.
74 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti, pirma, neturtinę žalą, patirtą dėl netikrumo ir nerimo dėl savo profesinės ateities, galėjusių kilti dėl to, jog nebuvo parengtos 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA, kai ji dar dirbo, ir, antra, turtinę žalą, patirtą dėl galimybės būti paaukštintai 2003 metais ir vėliausiai 2007 metais praradimo. Dėl tokios galimybės praradimo ieškovė taip pat turi teisę reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl to, kad iš jos buvo atimta galimybė gauti didesnę invalidumo pašalpą ir, atėjus laikui, didesnę ištarnauto laiko pensiją. Tačiau, atlyginant šią turtinę žalą, reikia atsižvelgti į tai, kad ieškovė prarado itin mažai tikėtiną galimybę.
Dėl pažeidimo ir žalos priežastinio ryšio
75 Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad institucijos atsakomybė kyla tik kai egzistuoja tiesioginis priežasties ir pasekmės ryšys tarp atitinkamos institucijos padaryto pažeidimo ir žalos. Kitaip tariant, Sąjunga gali būti patraukta atsakomybėn tik dėl žalos, kuri pakankamai tiesiogiai atsiranda dėl atitinkamos institucijos neteisėto elgesio (35 punkte minėto Sprendimo Missir Mamachi di Lusignano prieš Komisiją 179 punktas).
76 Konkrečiai, pareigūnas negali remtis vėlavimu parengti jo KRA, jeigu toks vėlavimas atsirado, bent jau iš dalies, dėl jo kaltės arba jeigu jis prie to yra reikšmingai prisidėjęs (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tatti prieš Komisiją, T‑296/01, 60 punktas; 49 punkte minėto Sprendimo Lebedef prieš Komisiją 57 punktas ir 61 punkte minėto Sprendimo Ferrer de Moncada prieš Komisiją 85 punktas).
77 Šiuo klausimu Komisijos nurodyta aplinkybė, jog ieškovė nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų išvengta vėlavimo parengti jos KRA, nagrinėjamu atveju neturėtų būti laikoma aplinkybe, dėl kurios, nesant išsamesnių paaiškinimų, institucija negali būti patraukta atsakomybėn.
78 Be to, nesant konkrečių paaiškinimų šiuo klausimu, siekiant atimti ieškovės teisę skųsti vėlavimą parengti jos KRA, negalima ieškovės kaltinti, kaip daro Komisija, apskritai nepakankamu uolumu. Neįrodžius piktnaudžiavimo, ji negali būti kaltinama tuo, kad gana sistemingai naudojosi visomis vidaus teisių gynimo priemonėmis (šiuo klausimu žr. 60 punkte minėto Sprendimo Ferrer de Moncada prieš Komisiją 86 punktą), arba tuo, kad, oficialiai išėjusi į pensiją, grįžo gyventi į savo kilmės šalį ir dėl to kilo būtinumas keistis informacija paštu. Taigi tai, kad ieškovė naudojosi vidaus teisių gynimo priemonėmis ir grįžo į savo kilmės šalį, yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių, nesant įrodymų, kad Komisija vėlavo minėtas aplinkybes išnagrinėti, juo labiau negalima kaltinti Komisijos.
79 Taigi reikia pripažinti, kad egzistuoja neteisėto Komisijos elgesio ir nurodytos žalos priežastinis ryšys.
Dėl ieškovės patirtos žalos atlyginimo
80 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Tarnautojų teismas turi įvertinti ieškovės patirtą žalą ir nustatyti jai atlygintiną sumą.
81 Atsiliepime į ieškinį Komisija prašė, jeigu Tarnautojų teismas nuspręstų, jog ieškovės patirtos žalos atlyginimo sąlygos tenkinamos, materialinę žalą įvertinti vėliau ir Tarnautojų teismo vykdomą patikrinimą atlikti tik tada, jeigu šalys nesusitartų dėl atlygintinos sumos.
82 Tačiau tai neįmanoma. Iš tikrųjų, Tarnautojų teismas turi atsižvelgti į tai, kad du kartus buvo nesėkmingai bandyta išspręsti ginčą taikiai. Be to, Komisija pati nusprendė savo atsiliepime į ieškinį ir per posėdį nenagrinėti atlygintinos sumos dydžio klausimo, nors galėjo į šį klausimą atsakyti.
– Dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos atlyginimo
83 Ieškinyje ieškovė nurodė, kad suma, kuri jai turi būti sumokėta atlyginant neturtinę žalą, patirtą dėl netikrumo ir nerimo, kilusių dėl to, jog nebuvo parengtos 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA, ex æquo et bono lygi 35 000 eurų.
84 2012 m. gegužės 4 d. pastabose ieškovė sumą, kuri jai turi būti sumokėta atlyginant neturtinę žalą, padidino iki 70 000 eurų dėl to, kad minėta žala padidėjo dėl klaidų, kurias Komisija padarė rengdama ginčijamas KRA vykstant šiam procesui, ir apskritai dėl nepakankamo jos uolumo.
85 Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į Komisijos vėlavimo parengti 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA svarbą ir įvertinti, kaip nurodyta šio sprendimo 63 punkte, tai, jog ieškovės patirta atlygintina neturtinė žala dėl netikrumo ir nerimo dėl profesinės ateities susijusi tik su tuo laikotarpiu, kai ji dirbo; tai reiškia, kad į laikotarpį po 2009 m. birželio 1 d., t. y. oficialaus išleidimo į pensiją dėl invalidumo datos, neturėtų būti atsižvelgiama.
86 Be to, reikia priminti, kad pasinaudojimas vidaus teisių gynimo priemonėmis ir ieškovės grįžimas į kilmės šalį yra objektyvios aplinkybės, už kurias, vertinant žalą, ieškovės patirtą dėl vėlavimo parengti jos KRA, atsakomybė netenka nei ieškovė, nei Komisija.
87 Galiausiai Tarnautojų teismas negali patenkinti ieškovės reikalavimo atlyginti žalą, padidėjusią dėl Komisijos pažeidimų, kurių ji tariamai padarė rengdama 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų KRA vykstant šiam procesui, nes tai iš anksto nulemtų jų neteisėtumą ir taip būtų peržengtos ieškinyje apibrėžto ginčo dalyko ribos.
88 Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, ieškovės patirta neturtinė žala ex æquo et bono turėtų būti vertinama 15 000 eurų.
– Dėl nuostolių, patirtų dėl prarastos galimybės būti paaukštintai, atlyginimo
89 Kalbėdama apie nuostolius, patirtus dėl prarastos galimybės būti paaukštintai, ir nurodydama, kad jos paaukštinimas priskiriant prie A 4 lygio per 2003 metų pareigų paaukštinimo procedūrą buvo daugiau nei tikėtinas, jei ji būtų tinkamai ir laiku įvertinta, ieškinyje ieškovė patirtą žalą prilygino 70 % skirtumo tarp darbo užmokesčio, kurį gauna A 5 lygio pareigūnas, ir darbo užmokesčio, kurį ji būtų gavusi kaip A 4 lygio pareigūnė po 2003 metų pareigų paaukštinimo procedūros, t. y. įvertino ją 53 000 eurų. Ieškovės nuomone, prie šios sumos reikėtų pridėti 400 eurų per mėnesį, o tai atitinka maždaug 70 % skirtumo tarp jos gaunamos invalidumo pašalpos ir pašalpos, kurią ji gautų, jeigu būtų buvusi paaukštinta priskiriant prie A 4 lygio 2003 metais. Galiausiai reikėtų patikslinti jos teises į ištarnauto laiko pensiją sumokant atitinkamas įmokas.
90 2012 m. liepos 9 d. pastabose ieškovė, remdamasi 95 % tikimybe, nustatė, kad atlyginimas, kuris jai turėtų būti sumokėtas už galimybės būti paaukštintai 2003, 2005 arba vėliausiai 2007 metais praradimą, yra lygus atitinkamai 410 000 eurų, 204 996 eurams ir 90 130 eurų. Ji nurodo, kad, kadangi nebuvo skirta nuopelnų ir pirmenybės balų, nuo 2003 metų Komisija negalėjo atsižvelgti į jos padėtį galimo paaukštinimo tikslais ir kad dėl didelio pažeidimų skaičiaus Komisijai tapo neįmanoma vykdyti 2005 m. balandžio 20 d., 2007 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. spalio 6 d. sprendimų bei 2007 m. balandžio 23 d. sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės skundas dėl 2005 KRA.
91 Pagal teismų praktiką, siekiant nustatyti žalos, patirtos dėl prarastos galimybės, atlyginimo dydį, reikia nustatyti pareigūno prarastos galimybės pobūdį, datą, nuo kada jis būtų galėjęs pasinaudoti šia galimybe, tada įvertinti tokios galimybės mastą ir galiausiai nurodyti, kokių piniginių pasekmių atsirado dėl šios prarastos galimybės (35 punkte minėto Sprendimo AA prieš Komisiją 83 punktas).
92 Be to, kaip matyti iš teismų praktikos, jei įmanoma, pareigūno prarastą galimybę reikia nustatyti objektyviai, t. y. matematinio koeficiento, apskaičiuojamo remiantis tikslia analize, forma. Vis dėlto, jeigu minėta prarasta galimybė negali būti taip įvertinta, patirta žala gali būti vertinama ex æquo ir bono (35 punkte minėto Sprendimo AA prieš Komisiją 93 ir 94 punktai).
93 Šioje byloje Tarnautojų teismas negali nustatyti matematinio koeficiento, kuris atspindėtų galimybės praradimą, nes, pirma, jį sunku apskaičiuoti dėl itin mažai tikėtino ieškovės paaukštinimo priskiriant prie A 4 arba jį atitinkančio lygio iki 2008 m. kovo 1 d., antra, šalys nepateikė Tarnautojų teismui tikslių analizės duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti tokį koeficientą, nes ieškovė nurodė tik tai, jog buvo labai tikėtina, kad ją paaukštins iki minėtos datos.
94 Todėl, naudojantis Tarnautojų teismo įgaliojimais įvertinti patirtą žalą ex æquo et bono, ieškovei reikia skirti fiksuoto dydžio sumą, kad būtų atlyginta žala dėl galimybės, kurią ji prarado tinkamai laiku neįvertinus jos 2001–2002, 2004, 2005 ir 2008 metų darbo rezultatų (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 8 d. Tarnautojų teismo sprendimo Suvikas prieš Tarybą, F‑6/07, 143 ir 144 punktus).
95 Vertinant minėtą atlygintiną sumą reikia atsižvelgti į tai, kad, nors ieškovė turėjo itin mažą galimybę būti paaukštinta priskiriant prie lygio, aukštesnio už A 5 arba jį atitinkantį lygį, iki 2008 m. kovo 1 d., jos pakanka, kad būtų patvirtintas atlygintinos žalos buvimas. Be to, negalima neatsižvelgti į tai, kad per 2008 m. pareigų paaukštinimo procedūrą ji buvo paaukštinta priskiriant prie AD 12 lygio (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 1 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Skareby prieš Komisiją, T‑91/09 P, 72 punktą).
96 Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Tarnautojų teismas ex æquo et bono nustato, kad suma, kuri ieškovei turi būti sumokėta atlyginant turtinę žalą, kurią ji patyrė dėl to, kad prarado galimybę būti paaukštinta priskiriant prie A 4 lygio iki 2008 m. kovo 1 d., yra fiksuoto dydžio ir lygi 4 000 eurų.
97 Atsižvelgiant į tai, kad suteiktas atlyginimas yra fiksuoto pobūdžio, nereikia nurodyti Komisijai patikslinti ieškovės teisių į pensiją sumokant papildomas įmokas.
3. Dėl reikalavimų panaikinti skundžiamą sprendimą dėl to, kad juo buvo atmestas pagalbos prašymas
98 Ieškovė priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši atsisakė pradėti faktinių aplinkybių, susijusių su jos patirtu priekabiavimu, administracinį tyrimą. Ji pažymi neturinti galimybės susipažinti su savo administracine byla, kad galėtų nustatyti šių faktinių aplinkybių buvimą arba tariamai jos patirtos žalos specifinius elementus ir kad galėtų pateikti šią informaciją medicinos komitetui, turinčiam nuspręsti dėl to, ar jos liga yra profesinės kilmės.
99 Reikia konstatuoti, kad iš ieškinio negalima aiškiai nustatyti ieškovės nurodyto panaikinimo pagrindo teisinio pagrindimo.
100 Net ir darant prielaidą, kad šį pagrindą reikia aiškinti kaip išplaukiantį iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio ir akivaizdžios vertinimo klaidos, reikia nurodyti, kad ieškovės prašymas pradėti tyrimą dėl psichologinio priekabiavimo iš esmės buvo grindžiamas hipotetiniais ir bendro pobūdžio tvirtinimais, nenurodant konkrečių aplinkybių, kuriomis grindžiami šie kaltinimai, ir neįvardijant psichologinio priekabiavimo veiksmus atlikusio asmens arba asmenų. Tai, jog ieškovė tariamai neturėjo galimybės susipažinti su savo administracine byla, kad nustatytų psichologinio priekabiavimo faktus arba aplinkybes, dėl kurių buvo patirta žala, nereiškia, kad vien dėl tokių tvirtinimų administracija privalo pradėti tyrimą. Iš tikrųjų pagal teismų praktiką reikalaujama, kad pareigūnas, kuris tvirtina patyręs psichologinį priekabiavimą, pateiktų pradinius priekabiavimo, kuris, kaip jis teigia, buvo vykdomas jo atžvilgiu, tikrumo įrodymus (2011 m. gegužės 5 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑402/09 P, 37 ir 39 punktai; 2012 m. birželio 5 d. Tarnautojų teismo sprendimo Cantisani prieš Komisiją, F‑71/10, 78 punktas). Taigi, vertinant apskritai, ieškovė nepateikė priekabiavimo įrodymų.
101 Konkrečiai kalbant apie vėlavimą parengti ieškovės KRA, reikia nurodyti, kad nors šis vėlavimas yra tarnybinis pažeidimas, pats savaime tai nėra tokio rimto veiksmo kaip priekabiavimas pirminis įrodymas.
102 Be to, kadangi ieškovės nurodytas pagrindas aiškintinas kaip susijęs su pagalba, kurios ji prašė dėl medicininių problemų, reikia konstatuoti, jog, atsižvelgiant į, pirma, minėto pagrindo lakoniškumą ir, antra, skundžiamame sprendime išvardytas priemones, kurių Komisija ėmėsi siekdama užtikrinti tinkamas suinteresuotojo asmens darbo sąlygas, neatrodo, kad Komisija pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį arba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai atsisakė jai tokią pagalbą suteikti.
103 Galiausiai atrodo, kad ieškovė neginčija paskyrimų tarnybos atsakymo, 2010 m. birželio 18 d. sprendime pateikto atsakant į jos prašymą leisti susipažinti su sveikatos byla.
104 Reikia atmesti pagrindą ir reikalavimą, kuriuo siekiama panaikinti skundžiamą sprendimą dėl to, kad juo buvo atmestas pagalbos prašymas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
105 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant antros dalies aštunto skyriaus kitų nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba tai, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.
106 Iš šiame sprendime išdėstytų motyvų matyti, kad buvo patenkinti pagrindiniai ieškovės reikalavimai, susiję su žalos, kurią ji patyrė dėl vėlavimo parengti jos KRA, atlyginimu, ir kad todėl Komisija pralaimėjo bylą. Be to, ieškovė savo reikalavimuose aiškiai prašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios bylos aplinkybės nepateisina Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies taikymo, Komisija turi padengti savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Priteisti iš Europos Komisijos sumokėti AK 15 000 eurų sumą kaip jos neturtinės žalos atlyginimą.
2. Priteisti iš Europos Komisijos sumokėti AK 4 000 eurų sumą už tai, kad ji prarado galimybę būti paaukštinta priskiriant prie aukštesnio nei A 5 arba kito atitinkamo lygio iki 2008 m. kovo 1 d.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Europos Komisija padengia savo pačios ir AK patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Van Raepenbusch | Barents | Bradley |
Paskelbta 2013 m. kovo 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
W. Hakenberg | | S. Van Raepenbusch |