TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS

2009 m. vasario 18 d.

Byla F‑70/07

Luigi Marcuccio

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Bylinėjimosi išlaidų nustatymas – Akivaizdus kompetencijos nebuvimas – Bylos perdavimas pagal Teisingumo Teismo statuto priedo 8 straipsnio 2 dalį – Akivaizdus nepriimtinumas“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo L. Marcuccio iš esmės prašo priteisti iš Komisijos žalą, kurią patyrė dėl jos atsisakymo atlyginti patirtas atlygintinas bylinėjimosi išlaidas byloje T‑176/04 (2006 m. kovo 6 d. Nutartis Marcuccio prieš Komisiją, neskelbiama Rinkinyje)

Sprendimas: Perduoti Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismui ieškinio dalį dėl bylinėjimosi išlaidų byloje T‑176/04 nustatymo. Likusią ieškinio dalį atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą tiek, kiek ieškinys susijęs su atlygintinų bylinėjimosi išlaidų byloje T‑176/04 nustatymu. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, kiek tai susiję su likusia ieškinio dalimi.

Santrauka

Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Kompetentingas teismas

(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalis)

Atsižvelgiant į jų dalyką, reikalavimai panaikinti ginčijamą sprendimą ir sprendimą atmesti dėl jo pateiktą skundą ir reikalavimai priteisti iš institucijos pareigūnui pinigų sumą su palūkanomis už praleistą terminą kapitalizuojant palūkanas, kuriais iš tiesų siekiama, kad institucija sumokėtų atlygintinas bylinėjimosi išlaidas byloje, kuri buvo užbaigta Pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, turi būti vertinami kaip prašymas nustatyti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį toks prašymas turėjo būti pateiktas šiam teismui, Tarnautojų teismas neturi kompetencijos nagrinėti šių reikalavimų.

Tikslus ieškinyje pateiktų reikalavimų teisinis kvalifikavimas siekiant nustatyti, ar teismas turi kompetenciją juos nagrinėti, priklauso tik teismo diskrecijai, o ne šalių valiai.

(žr. 16 ir 18 punktus)