TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2005 m. kovo 17 d.(*)
„Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – 6 straipsnio 1 dalies c punktas – Prekių ženklo suteikiamos apsaugos apribojimai – Trečiosios šalies naudojamas prekių ženklas, kai būtina nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį“
Byloje C‑228/03
dėl Korkein oikeus (Suomija) 2003 m. gegužės 23 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2003 m. gegužės 26 d., pagal EB sutarties 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
The Gillette Company,
Gillette Group Finland Oy
prieš
LA-Laboratories Ltd Oy,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai A. Borg Barthet, S. von Bahr, U. Lõhmus ir A. Ó Caoimh (pranešėjas),
generalinis advokatas A. Tizzano,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. spalio 21 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– The Gillette Company ir Gillette Group Finland Oy, atstovaujamų asianajajat R. Hilli ir T. Groop,
– LA-Laboratories Ltd Oy, atstovaujamos hallituksen puheenjohtaja L. Latikka,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Jackson, padedamos barrister M. Tappin,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Huttunen ir N.B. Rasmussen,
susipažinęs su 2004 m. gruodžio 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra pateiktas dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas byloje tarp bendrovių The Gillette Company ir Gillette Group FinlandOy (toliau – Gillette Company, Gillette Group Finland, kartu vadinamos – Gillette bendrovės) ir bendrovės LA-LaboratoriesLtd Oy (toliau – LA-Laboratories) dėl to, kad pastaroji prekių ženklais „Gillette“ ir „Sensor“ ženklino prekių, kuriomis prekiauja, pakuotes.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės nuostatos
3 Pagal Direktyvos 89/104 pirmąją konstatuojamąją dalį valstybių narių prekių ženklus reglamentuojančiuose įstatymuose yra skirtumų, galinčių sudaryti kliūčių laisvam prekių judėjimui, laisvei teikti paslaugas bei iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Remiantis šia konstatuojamosios dalies pastraipa, dėl to, atsižvelgiant į vidaus rinkos sukūrimą bei veikimą, būtina suderinti valstybių narių įstatymus. Šios direktyvos trečia konstatuojamoji dalis patikslina, kad šiuo metu neatrodo būtina visiškai suderinti valstybių narių prekių ženklų įstatymus.
4 Minėtos direktyvos dešimta konstatuojamoji dalis primena, inter alia, kad įregistruotam prekių ženklui suteikiamos apsaugos funkcija yra nurodyti kilmės vietą.
5 Tos pačios direktyvos 5 straipsnio 1 dalis nurodo:
„Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į jo prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.“
6 Direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalies a ir b punktai numato:
„Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:
a) tokiu žymeniu ženklinti prekes arba jų pakuotes;
b) siūlyti prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti <...>“
7 Minėtos direktyvos 6 straipsnis, pavadintas „Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimas“, nurodo:
„1. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje naudoti:
<...>
c) prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį;
su sąlyga, kad toks vartojimas neprieštarauja sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje.
<…>“
8 Pagal 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyvos 84/450/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos suderinimo (OL L 250, p. 17), iš dalies pakeistos 1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/55/EB (OL L 290, p. 18), 1 straipsnį šia direktyva siekiama apsaugoti vartotojus, prekybos, verslo, amatų ar kita profesine veikla užsiimančius asmenis bei plačiosios visuomenės interesus nuo klaidinančios reklamos ir jos nesąžiningų pasekmių bei nustatyti sąlygas, kuriomis lyginamoji reklama yra leistina.
9 Pagal minėtos direktyvos 3a straipsnio 1 dalį:
„Lyginamoji reklama, susijusi su palyginimu, leidžiama, jeigu įvykdytos šios sąlygos:
<…>
d) netrikdo rinkos painiava tarp reklamuotojo ir konkurento arba tarp reklamuotojo ir konkurento prekės ženklo, firmos vardo, kitų skiriamųjų ženklų, prekių ar paslaugų;
e) ji nediskredituoja arba nešmeižia konkurento prekės ženklų, firmos vardų, kitų skiriamųjų ženklų, prekių, paslaugų, veiklos ar aplinkybių;
<…>
g) ji nesąžiningai nepasinaudoja konkurento prekės ženklo, firmos vardo, kitų skiriamųjų ženklų reputacija ar konkuruojančių gaminių kilmės vietos nurodymu;
h) ji nepateikia prekių ar paslaugų kaip prekių ar paslaugų, kurios turi apsaugotą prekės ženklą ar firmos vardą, imitacijų ar reprodukcijų.“
Nacionalinės teisės nuostatos
10 Suomijoje prekių ženklus reglamentuoja 1964 m. sausio 10 d. Prekių ženklų įstatymas (tavaramerkkilaki) (7/1964), iš dalies pakeistas 1993 m. sausio 25 d. Įstatymu 39/1993 (toliau – tavaramerkkilaki).
11 Tavaramerkkilaki 4 straipsnio 1 dalis, susijusi su išimtinių prekių ženklo savininko teisių turiniu, nurodo:
„Šio įstatymo 1–3 straipsniuose numatyta prekių ženklo savininko teisė naudoti identifikavimo ženklą savo prekėms žymėti reiškia, kad kiti asmenys komercinėje veikloje negali naudoti klaidinamai panašaus ženklo žymėti savo prekių ar jų pakuočių, reklamoje ar verslo dokumentuose, ar bet kokiu kitu būdu, įskaitant ir žodžiu. <...>“
12 Pagal minėto straipsnio 2 dalį:
„Pirmosios dalies prasme neleistinas naudojimas yra, inter alia, išleidimas į prekybą atsarginių dalių, priedų ir pan., tinkančių prekei, gaminamai ir pardavinėjamai kito asmens, kurio prekių ženklą primena taip, kad gali sudaryti įspūdį, jog į prekybą išleista prekė priklauso prekių ženklo savininkui, arba kad pastarasis leido naudoti savo prekių ženklą.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 Gillette Company Suomijoje įregistravo prekių ženklus „Gillette“ ir „Sensor“ prekėms, kurios pagal 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartį dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos su pakeitimais ir pataisymais priklauso 8 klasei, tai yra: įrankiams ir padargams (rankiniams); peiliams, šakutėms ir šaukštams; šaltiesiems ginklams; skustuvams. Gillette Group Finland, turinti išimtinę teisę naudoti šiuos prekių ženklus Suomijoje, šioje valstybėje narėje prekiavo skustuvais, kuriuos sudaro rankenėlė ir pakeičiami ašmenys, bei minėtais ašmenimis atskirai.
14 LA-Laboratories taip pat Suomijoje parduoda skustuvus, susidedančius iš rankenėlės ir keičiamų ašmenų, bei atskirai ašmenis, panašius į tuos, kuriais prekiauja Gillette Group Finland. Šie ašmenys parduodami pažymėti prekių ženklu „Parason Flexor“ ir ant jų pakuočių klijuojamos etiketės su užrašu: „Šiems ašmenims tinka visos „Parason Flexor“ ir „Gillette Sensor“ rankenėlės“.
15 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad LA-Laboratories nei pagal prekių ženklo licenciją, nei pagal kitokią sutartį nebuvo leista naudoti prekių ženklų, kurių savininkė yra Gillette Company.
16 Helsinkio pirmosios instancijos teisme (Helsingin käräjäoikeus) (Suomija) Gillette bendrovės pateikė ieškinį, kuriame tvirtina, kad LA-Laboratories pakenkė įregistruotiems prekių ženklams „Gillette“ ir „Sensor“. Šių bendrovių nuomone, LA-Laboratories praktika vartotojų sąmonėje sukuria įspūdį, jog šios bendrovės ir šių dviejų Gillette bendrovių parduodamos prekės yra susijusios, arba leidžia manyti, kad šiai bendrovei pagal licenciją arba kitaip leista naudoti prekių ženklus „Gillette“ ir „Sensor“, tačiau šiuo atveju taip nėra.
17 2000 m. kovo 30 d. Sprendime Helsingin käräjäoikeus nurodė, kad pagal tavaramerkkilaki 4 straipsnio 1 dalį Gillette bendrovės turi išimtinę teisę ženklinti savo prekes bei jų pakuotes prekių ženklais „Gillette“ ir „Sensor“ bei naudoti šiuos prekių ženklus reklamoje. Todėl ant savo prekių pakuočių aiškiai nurodydama minėtus prekių ženklus, LA-Laboratories pažeidė šią išimtinę teisę. Be to, Helsingin käräjäoikeus manymu, tavaramerkkilaki 4 straipsnio 2 dalis, numatanti išimtinės teisės principo išimtį, turi būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktą. Iš tikrųjų ši nuostata susijusi ne su pagrindinėmis prekės dalimis, o tik su atsarginėmis dalimis, priedais ir kitomis panašiomis prekėmis, kurios tinka kito asmens gaminamoms ar pardavinėjamoms prekėms.
18 Šis teismas nurodė, kad ir rankenėlė, ir ašmenys turi būti laikomi pagrindinėmis skustuvo dalimis, o ne pastarojo atsarginėmis dalimis arba priedais. Todėl nusprendė, kad tavaramerkkilaki 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis netaikytina. Remdamasis šiais motyvais, minėtas teismas nusprendė uždrausti LA-Laboratories tęsti arba atnaujinti Gillette bendrovių išimtinių teisių, susijusių su prekių ženklais „Gillette“ ir „Sensor“, pažeidimą ir nurodė jai, pirma, pašalinti bei sunaikinti Suomijoje naudojamas etiketes, kuriose nurodyti šie prekių ženklai, ir, antra, sumokėti Gillete bendrovėms 30 000 FIM patirtų nuostolių su palūkanomis pastarųjų patirtai žalai atlyginti.
19 Apeliacine tvarka Helsinkio apeliacinis teismas (Helsingin hovioikeus) (Suomija) 2001 m. gegužės 17 d. Sprendime pirmiausia nurodė: kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamą įprastą skustuvą sudaro rankenėlė ir ašmenys, vartotojas gali pakeisti pastarąją dalį įsigydamas naujus ašmenis, parduodamus atskirai. Taigi šie seną skustuvo dalį pakeičiantys ašmenys gali būti prilyginami atsarginei daliai tavaramerkkilaki 4 straipsnio 2 dalies prasme.
20 Antra, šis teismas teigė, kad ant LA-Laboratories parduodamų skustuvų ašmenų pakuočių klijuojamoje etiketėje esanti nuoroda, jog šie ašmenys tinka ne tik „Parason Flexor“ rankenėlėms, bet ir toms, kuriomis prekiauja Gillette bendrovės, gali būti naudinga vartotojui, ir kad todėl LA-Laboratories gali pateisinti būtinumą minėtose etiketėse nurodyti prekių ženklus „Gillette“ ir „Sensor“.
21 Trečia, Helsingin hovioikeus nusprendė, kad LA-Laboratories pardduodamų skustuvų ašmenų pakuotės aiškiai buvo paženklintos skiriamaisiais žymenimis „Parason“ ir „Flexor“, nedviprasmiškai nurodančiomis prekės kilmę. Be to, šis teismas pripažino, kad mažomis standartinėmis raidėmis pateikta nuoroda į prekių ženklus „Gillette“ ir „Sensor“ sąlygiškai nedidelio dydžio etiketėse, klijuojamose išorinėje minėtų pakuočių pusėje, jokiu būdu negalėjo leisti pamanyti, jog Gillette bendrovės ir LA-Laboratories yra komerciškai susijusios, todėl pastaroji minėtus prekių ženklus nurodė nepažeisdama tavaramerkkilaki 4 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Remdamasis šiuo motyvu Helsingin hovioikeus panaikino Helsingin käräjäoikeus sprendimą ir atmetė Gillette bendrovių pateiktą skundą.
22 Gillette bendrovės pateikė kasacinį skundą Korkein oikeus, kuris nurodė, jog pagrindinėje byloje kyla Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo klausimų dėl kriterijų, leidžiančių nustatyti, ar dėl savo pobūdžio prekė yra prilyginama atsarginei daliai arba priedui, dėl reikalavimo, kad kitam asmeniui priklausančio prekių ženklo naudojimas būtinas nurodyti prekės paskirtį ir dėl sąžiningos praktikos pramoninėje bei komercinėje veikloje sąvokos; šias nuostatas būtina aiškinti taip pat atsižvelgiant į Direktyvą 84/450.
23 Tokiomis aplinkybėmis Korkein oikeus nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą pateikdamas šiuos klausimus:
„Siekiant taikyti 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 6 straipsnio 1 dalies c punktą:
1. kokie yra kriterijai,
a) leidžiantys nustatyti, ar prekė laikytina atsargine dalimi arba priedu; ir
b) leidžiantys nustatyti prekes, kitokias nei tos, kurios laikytinos atsarginėmis dalimis arba priedais, taip pat galinčias patekti į minėtos nuostatos taikymo sritį?
2. Ar kitam asmeniui priklausančio prekių ženklo naudojimo leistinumas vertinamas skirtingai, atsižvelgiant į tai, kad prekė prilygintina atsarginei daliai arba priedui, arba kad prekė dėl kitų priežasčių gali patekti į minėtos nuostatos taikymo sritį?
3. Kaip turi būti aiškinamas reikalavimas, kad naudojimas yra „būtinas“ nurodyti prekės paskirtį? Ar būtinumo kriterijus patenkinamas, jeigu įmanoma šią paskirtį nurodyti nedarant aiškios nuorodos į kitam asmeniui priklausantį prekių ženklą, pavyzdžiui, nurodant tik prekės techninio veikimo principą? Kokią reikšmę turi tai, kad prekės pateikimas vartotojams, aiškiai nenurodant kitam asmeniui priklausančio prekių ženklo, gali būti mažiau suprantamas?
4. Į kokius požymius būtina atsižvelgti vertinant sąžiningos praktikos pramoninėje ir komercinėje veikloje laikymąsi? Ar nuoroda į kitam asmeniui priklausantį prekių ženklą pardavinėjant savo prekes reiškia, kad šios prekės tiek savo kokybe, tiek techninėmis ir kitomis charakteristikomis ekvivalentiškos kitam asmeniui priklausančiu prekių ženklu žymimoms prekėms?
5. Ar tai, kad ūkio subjektas, kuris, nurodydamas kitam asmeniui priklausantį prekių ženklą, prekiauja ne tik atsarginėmis dalimis ar priedais, bet taip pat prekėmis, kurioms atsarginės dalys arba priedai skirti, nedaro įtakos kitam asmeniui priklausančio prekių ženklo naudojimo teisėtumui?“
Dėl pirmojo, antrojo ir trečiojo klausimų
24 Pirmuoju, antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos būtina nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, pagal kokius kriterijus turi būti aiškinamas reikalavimas, kad trečiosios šalies prekių ženklo, kurio savininkė ji nėra, naudojimas yra būtinas nurodyti prekės paskirtį Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Minėtas teismas taip pat klausia, pirma, pagal kokius kriterijus prekės laikytinos priedais arba atsarginėmis dalimis minėtos nuostatos prasme, ir, antra, ar prekių ženklo naudojimo teisėtumo vertinimo kriterijai, taikomi pastarosioms prekėms, skiriasi nuo kriterijų, taikomų kitoms prekėms.
25 Pirmiausia būtina priminti, kad prekių ženklu sukuriamos teisės yra esminis sąžiningos konkurencijos sistemos, kurią siekia nustatyti ir išsaugoti EB sutartis, elementas. Tokioje sistemoje įmonės turi sugebėti klientus pritraukti savo prekių ir paslaugų kokybe, o tai įmanoma tik dėl skiriamųjų žymenų, leidžiančių jas atpažinti (žr., inter alia, 1990 m. spalio 17 d. Sprendimo HAG, C‑10/89, Rink. p. I‑3711, 13 punktą; 2001 m. spalio 4 d. Sprendimo, Merz & Krell, C‑517/99, Rink. p. I‑6959, 21 punktą ir 2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Arsenal Football Club, C‑206/01, Rink. p. I‑10273, 47 punktą).
26 Šiuo atžvilgiu svarbiausia prekių ženklo funkcija yra garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekių ženklu žymimos prekės ar paslaugos kilmės tapatumą, suteikiant jam galimybę nepainiojant atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitos kilmės prekių ir paslaugų. Iš tikrųjų tam, kad prekių ženklas galėtų atlikti savo, kaip esminio sąžiningos konkurencijos sistemos, kurią siekia nustatyti EB sutartis, elemento funkciją, jis turi užtikrinti, kad visos juo žymimos prekės ar paslaugos yra pagamintos ar suteiktos kontroliuojant vienintelei įmonei, kuri atsako už šių prekių ar paslaugų kokybę (žr., inter alia, 1978 m. gegužės 23 d. Sprendimo Hoffmann-La Roche, 102/77, Rink. p. 1139, 7 punktą; 2002 m. birželio 18 d. Sprendimo Philips, C‑299/99, Rink. p. I‑5475, 30 punktą ir minėto sprendimo Arsenal Football Club 48 punktą).
27 Direktyvos 89/104 5 straipsnis apibrėžia „prekių ženklo suteikiamas teises“, o 6 straipsnis nustato taisykles, susijusias su „prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimu“.
28 Pagal Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Pagal tos pačios 1 dalies a punktą šios išimtinės teisės savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas. Šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalis neišsamiai išvardija naudojimo būdus, kuriuos prekių ženklo savininkas gali uždrausti pagal šio straipsnio 1 dalį.
29 Pažymėtina, kad apribojant Direktyvos 89/104 5 straipsniu prekių ženklo savininkui suteikiamas teises, šios direktyvos 6 straipsniu siekiama suderinti prekių ženklu suteikiamų teisių apsaugos, laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas bendrojoje rinkoje pagrindinius interesus tokiu būdu, kad prekių ženklu suteikiamos teisės galėtų atlikti savo, kaip esminio sąžiningos konkurencijos sistemos, kurią siekia nustatyti ir išsaugoti EB sutartis, elemento vaidmenį (žr. 1999 m. vasario 23 d. Sprendimo BMW, C‑63/97, Rink. p. I‑905, 62 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Gerolsteiner Brunnen, C‑100/02, Rink. p. I‑0000, 16 punktą).
30 Šiuo atžvilgiu, viena vertus, pagal Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktą prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti prekių ženklo, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių, paskirtį.
31 Pažymėtina, kad ši nuostata neįtvirtina kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, ar prekės paskirtis patenka į jos taikymo sritį, o tik reikalauja, kad prekių ženklo naudojimas būtų būtinas nurodyti tokią paskirtį.
32 Be to, kadangi prekių, būtent priedų ar atsarginių dalių, paskirtis pateikiama kaip pavyzdys, pasitaikantis, be abejo, dažnose situacijose, kuomet prekių ženklo naudojimas būtinas nurodyti prekės paskirtį, Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymas, kaip teisingai pažymėjo savo pastabose Jungtinė Karalystės vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija, nėra apribotas vien šiomis situacijomis. Todėl pagrindinės bylos aplinkybėmis nebūtina nustatyti, ar prekė laikytina priedu arba atsargine dalimi.
33 Antra, būtina nurodyti, kad Teisingumo Teismas jau pripažino, jog prekių ženklo naudojimas, siekiant informuoti visuomenę, kad reklamuotojo specializacija yra prekyba (arba jis yra specialistas), arba kad jis užtikrina šiuo prekių ženklu pažymėtų ir jo savininko arba su jo sutikimu išleistų į prekybą prekių remontą ir priežiūrą, yra prekės ar paslaugos paskirtį nurodantis naudojimas Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto prasme (žr. minėto sprendimo BMW 54 ir 58–63 punktus). Ši informacija būtina siekiant apsaugoti sąžiningą konkurencijos sistemą šios prekės ar paslaugos rinkoje.
34 Tas pats taikoma ir pagrindinėje byloje, nes prekių ženklus, kurių savininkė yra Gillette Company, trečioji šalis naudoja siekdama suteikti visuomenei visą suprantamą informaciją apie jos parduodamos prekės paskirtį, tai yra apie pastarosios tinkamumą prekei, žymimai minėtais prekių ženklais.
35 Antra vertus, pakanka pažymėti, kad toks prekių ženklo naudojimas yra būtinas tuo atveju, kai minėtą informaciją visuomenei trečioji šalis gali perduoti praktiškai tik naudodama jai nepriklausantį prekių ženklą (šiuo atžvilgiu žr. minėto sprendimo BMW 60 punktą). Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 64 ir 71 punktuose, toks naudojimas turi būti praktiškai vienintelis būdas pateikti tokią informaciją.
36 Šiuo atžvilgiu siekiant įsitikinti, ar gali būti naudojami kiti tokios informacijos pateikimo būdai, būtina atsižvelgti, pavyzdžiui, į galimą techninių standartų ar normų, bendrai naudojamų trečiųjų asmenų pardavinėjamai tokio pobūdžio prekei ir žinomų visuomenės, kuriai tokio pobūdžio prekė yra skirta, buvimą. Šios normos ar kitos charakteristikos turi būti tokios, kad jos minėtai visuomenei galėtų pateikti visą suprantamą informaciją apie trečiosios šalies pardduodamos prekės paskirtį, siekiant išsaugoti sąžiningą konkurencijos sistemą šios prekės rinkoje.
37 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis prekių ženklo naudojimas yra būtinas, atsižvelgiant į šio sprendimo 33‑36 punktuose išvardytus reikalavimus bei į visuomenės, kuriai skirta LA‑Laboratories parduodama prekė, pobūdį.
38 Trečia, Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktas nedaro skirtumo tarp galimų prekių paskirčių vertinant prekių ženklo naudojimo teisėtumą. Todėl prekių ženklo naudojimo teisėtumo, būtent priedų ar atsarginių dalių atžvilgiu, vertinimo kriterijai nesiskiria nuo tų, kurie taikomi kitoms galimų paskirčių kategorijoms.
39 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, atsakymas į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus yra toks: prekių ženklo naudojimo teisėtumas pagal Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktą priklauso nuo to, ar šis naudojimas yra būtinas nurodyti prekės paskirtį.
Kai trečioji šalis naudoja prekių ženklą, kurios savininkė ji nėra, toks naudojimas yra būtinas nurodyti šios trečiosios šalies parduodamos prekės paskirtį tuomet, kai toks naudojimas praktiškai yra vienintelis būdas perduoti visuomenei visą suprantamą informaciją apie šią paskirtį, siekiant išsaugoti sąžiningą konkurencijos sistemą šios prekės rinkoje.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje toks naudojimas yra būtinas, atsižvelgdamas į visuomenės, kuriai skirta nagrinėjamos trečiosios šalies parduodama prekė, pobūdį.
Kadangi Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktas nedaro skirtumo tarp galimų prekių paskirčių vertinant prekių ženklo naudojimo teisėtumą, prekių ženklo naudojimo teisėtumo, būtent priedų ar atsarginių dalių atžvilgiu, vertinimo kriterijai nesiskiria nuo tų, kurie taikomi kitoms prekių galimų paskirčių kategorijoms.
Dėl ketvirtojo klausimo
40 Pirma ketvirtojo klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kaip turi būti aiškinamas Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte pateiktas reikalavimas, pagal kurį trečioji šalis prekių ženklą naudoja šios nuostatos prasme su sąlyga, kad toks vartojimas neprieštarauja sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje. Antra šio klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar trečiosios šalies naudojamas prekių ženklas yra nuoroda, kad šios trečiosios šalies parduodamos prekės ir savo kokybe, ir techninėmis bei kitomis charakteristikomis ekvivalentiškos minėtu prekių ženklu žymimoms prekėms.
41 Dėl pirmos šio klausimo dalies būtina nurodyti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „sąžiningos praktikos“ sąlyga Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies prasme iš esmės yra pareigos sąžiningai elgtis teisėtų prekių ženklo savininko interesų atžvilgiu išraiška (minėtų sprendimų BMW 61 punktas ir Gerolsteiner Brunnen 24 punktas). Tokia pareiga analogiška perpardavėjo pareigai, kai jis naudoja kito asmens prekių ženklą prekių, pažymėtų šiuo prekių ženklu, perpardavimo reklamai (žr. 1997 m. lapkričio 4 d. Sprendimo Parfums Christian Dior, C‑337/95, Rink. p. I‑6013, 45 punktą ir minėto sprendimo BMW 61 punktą).
42 Šiuo požiūriu prekių ženklo naudojimas neatitinka sąžiningos praktikos pramoninėje ir komercinėje veikloje, jeigu, pirmiausia, jis gali sudaryti įspūdį, jog trečioji šalis ir prekių ženklo savininkas yra komerciškai susiję (minėto sprendimo BMW 51 punktas).
43 Taip pat toks naudojimas neturi paveikti prekių ženklo vertės, nesąžiningai naudojantis jo skiriamuoju požymiu arba geru vardu (minėto sprendimo BMW 52 punktas).
44 Be to, kaip Jungtinės Karalystės vyriausybė bei Komisija teisingai nurodė savo pastabose, prekių ženklo naudojimas neatitinka Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto, jeigu toks naudojimas šį prekių ženklą diskredituoja arba šmeižia.
45 Galiausiai tuo atveju, kai trečioji šalis savo prekę pateikia kaip prekių ženklu, kurio savininkė ji nėra, žymimos prekės imitaciją arba reprodukciją, toks šio prekių ženklo naudojimas neatitinka sąžiningos praktikos minėto 6 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.
46 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje prekių ženklo, kurio savininkė yra Gillette Company, naudojimas atitiko sąžiningą praktiką, atsižvelgdamas, inter alia, į šio sprendimo 42‑45 punktuose nurodytas sąlygas. Šiuo požiūriu būtina atsižvelgti į bendrą trečiosios šalies parduodamos prekės pateikimą, būtent į sąlygas, kuriomis prekių ženklas, kurio savininkė nėra trečioji šalis, naudojamas jį pateikiant, į sąlygas, kuriomis šis prekių ženklas atskiriamas nuo trečiosios šalies prekių ženklo ar žymens, bei į trečiosios šalies pastangas siekiant garantuoti, kad vartotojai atskirtų jos prekes nuo tų, kurių prekių ženklo savininkė ji nėra.
47 Antros šio klausimo dalies atžvilgiu, kaip teisingai nurodė savo pastabose Jungtinės Karalystės vyriausybė, aplinkybė, kad trečioji šalis naudoja prekių ženklą, kurio savininkė ji nėra, siekdama nurodyti savo prekės paskirtį, nebūtinai reiškia, kad ji pastarąją prekę pristato kaip esančią tos pačios kokybės kaip ir minėtu prekių ženklu pažymėta prekė arba kaip turinčią charakteristikas, ekvivalentiškas minėtu prekių ženklu pažymėtos prekės charakteristikoms. Toks pristatymas priklauso nuo bylos aplinkybių, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis pagrindinės bylos aplinkybėmis, turi įvertinti galimą jo buvimą.
48 Be to, galimybė, jog trečiosios šalies parduodama prekė pristatoma esanti tos pačios kokybės kaip ir prekių ženklu, kurį ji naudoja, pažymėta prekė, arba kaip turinti charakteristikas, ekvivalentiškas prekių ženklu, kurį ji naudoja, pažymėtos prekės charakteristikoms, yra veiksnys, į kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti tikrindamas, ar šis naudojimas atitinka sąžiningą praktiką pramoninėje arba komercinėje veikloje.
49 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakymas į ketvirtąjį klausimą yra, kad „sąžiningos praktikos“ sąlyga Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto prasme iš esmės yra pareigos sąžiningai elgtis teisėtų prekių ženklo savininko interesų atžvilgiu išraiška.
Prekių ženklo naudojimas neatitinka sąžiningos praktikos pramoninėje ar komercinėje veikloje, jeigu tai, pavyzdžiui:
– buvo padaryta taip, kad galima pamanyti, jog trečioji šalis ir prekių ženklo savininkas yra komerciškai susiję,
– paveikia prekių ženklo vertę, nesąžiningai naudojantis jo skiriamuoju požymiu arba geru vardu,
– minėtą prekių ženklą diskredituoja arba šmeižia,
– arba kai trečioji šalis savo prekę pateikia kaip prekių ženklu, kurio savininkė ji nėra, žymimos prekės imitaciją arba reprodukciją.
Aplinkybė, kad trečioji šalis naudoja prekių ženklą, kurio savininkė ji nėra, siekdama nurodyti jos prekiaujamos prekės paskirtį, nebūtinai reiškia, kad ji pastarąją prekę pristato kaip esančią tos pačios kokybės kaip ir minėtu prekių ženklu pažymėta prekė, arba kaip turinčią charakteristikas, ekvivalentiškas minėtu prekių ženklu pažymėtos prekės charakteristikoms. Šis pristatymas priklauso nuo bylos aplinkybių, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis pagrindinės bylos aplinkybėmis, turi įvertinti galimą jo buvimą.
Galimybė, jog trečiosios šalies parduodama prekė pristatoma kaip esanti tos pačios kokybės kaip ir prekių ženklu, kurį ji naudoja, pažymėta prekė, arba kaip turinti charakteristikas, ekvivalentiškas prekių ženklu, kurį ji naudoja, pažymėtos prekės charakteristikoms, yra veiksnys, į kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti tikrindamas, ar šis naudojimas atitinka sąžiningą praktiką pramoninėje ar komercinėje veikloje.
Dėl penktojo klausimo
50 Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas prekių ženklo savininko negalėjimas uždrausti trečiajai šaliai naudoti prekių ženklą taikytinas tokiu atveju, kai ši trečioji šalis prekiauja ne tik atsarginėmis dalimis ar priedais, bet taip pat preke, su kuria numatytas atsarginių dalių arba priedų naudojimas.
51 Būtina nurodyti, kad jokia minėtos direktyvos nuostata, kaip Suomijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės tvirtino savo pastabose, nedraudžia, kad tokiu atveju trečioji šalis galėtų remtis minėto 6 straipsnio 1 dalies c punktu. Tačiau kai trečioji šalis naudoja prekių ženklą, toks naudojimas turi būti būtinas nurodyti jos parduodamos prekės paskirtį ir turi atitikti sąžiningą praktiką pramoninėje arba komercinėje veikloje.
52 Klausimas, ar kai nurodytomis aplinkybėmis trečioji šalis naudoja prekių ženklą, toks naudojimas turi būti būtinas nurodyti jos pardavinėjamos prekės paskirtį, ir ar jis atitinka sąžiningą praktiką pramoninėje arba komercinėje veikloje, yra fakto klausimas, kurį, remdamasis konkretaus atvejo aplinkybėmis, turi įvertinti nacionalinis teismas.
53 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, atsakymas penktąjį klausimą yra toks: tokiu atveju, kai trečioji šalis, naudodama prekių ženklą, kurio savininkė ji nėra, prekiauja ne tik atsarginėmis dalimis ar priedais, bet taip pat preke, su kuria numatytas atsarginių dalių arba priedų naudojimas, toks naudojimas patenka į Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį su sąlyga, kad jis būtinas nurodyti jos parduodamos prekės paskirtį ir atitinka sąžiningą praktiką pramoninėje arba komercinėje veikloje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Kitų šalių, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. Prekių ženklo naudojimo teisėtumas pagal 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 6 straipsnio 1 dalies c punktą priklauso nuo to, ar šis naudojimas yra būtinas nurodyti prekės paskirtį.
Kai trečioji šalis naudoja prekių ženklą, kurios savininkė ji nėra, toks naudojimas yra būtinas nurodyti šios trečiosios šalies parduodamos prekės paskirtį tuomet, kai toks naudojimas praktiškai yra vienintelis būdas perduoti visuomenei visą suprantamą informaciją apie šią paskirtį, siekiant išsaugoti sąžiningą konkurencijos sistemą šios prekės rinkoje.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje toks naudojimas yra būtinas, atsižvelgdamas į visuomenės, kuriai skirta nagrinėjamos trečiosios šalies pardavinėjama prekė, pobūdį.
Kadangi Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktas nedaro skirtumo tarp galimų prekių paskirčių vertinant prekių ženklo naudojimo teisėtumą, prekių ženklų naudojimo teisėtumo, būtent priedų ar atsarginių dalių atžvilgiu, vertinimo kriterijai nesiskiria nuo tų, kurie taikomi kitoms prekių galimų paskirčių kategorijoms.
2. „Sąžiningos praktikos“ sąlyga Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto prasme iš esmės yra pareigos sąžiningai elgtis teisėtų prekių ženklo savininko interesų atžvilgiu išraiška.
Prekių ženklo naudojimas neatitinka sąžiningos praktikos pramoninėje arba komercinėje veikloje, jeigu tai, pavyzdžiui:
– buvo padaryta taip, kad galima pamanyti, jog trečioji šalis ir prekių ženklo savininkas yra komerciškai susiję,
– paveikia prekių ženklo vertę, nesąžiningai naudojantis jo skiriamuoju požymiu arba geru vardu,
– minėtą prekių ženklą diskredituoja arba šmeižia,
– arba kai trečioji šalis savo prekę pateikia kaip prekių ženklu, kurio savininkė ji nėra, žymimos prekės imitaciją arba reprodukciją.
Aplinkybė, kad trečioji šalis naudoja prekių ženklą, kurio savininkė ji nėra, siekdama nurodyti jos prekiaujamos prekės paskirtį, nebūtinai reiškia, kad ji pastarąją prekę pristato kaip esančią tos pačios kokybės kaip ir minėtu prekių ženklu pažymėta prekė, arba kaip turinčią charakteristikas, ekvivalentiškas minėtu prekių ženklu pažymėtos prekės charakteristikoms. Šis pristatymas priklauso nuo bylos aplinkybių, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis pagrindinės bylos aplinkybėmis, turi įvertinti galimą jo buvimą.
Galimybė, jog trečiosios šalies parduodama prekė pristatoma kaip esanti tos pačios kokybės kaip ir prekių ženklu, kurį ji naudoja, pažymėta prekė, arba kaip turinti charakteristikas, ekvivalentiškas prekių ženklu, kurį ji naudoja pažymėtos prekės charakteristikoms, yra veiksnys, į kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti tikrindamas, ar šis naudojimas atitinka sąžiningą praktiką pramoninėje arba komercinėje veikloje.
3. Tokiu atveju, kai trečioji šalis, naudodama prekių ženklą, kurio savininkė ji nėra, prekiauja ne tik atsarginėmis dalimis ar priedais, bet taip pat preke, su kuria numatytas atsarginių dalių arba priedų naudojimas, toks naudojimas patenka į Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį su sąlyga, kad jis būtinas nurodyti jos parduodamos prekės paskirtį ir atitinka sąžiningą praktiką pramoninėje ar komercinėje veikloje.
Parašai.