BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. gruodžio 14 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatų reforma – Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 – Pareigybių rūšys – Pereinamojo laikotarpio taisyklės, susijusios su priskyrimu prie pareigybių rūšių – Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 31 straipsnis – Pereinamojo laikotarpio padėjėjai – Paaukštinimas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, leidžiamas tik užimamos pareigybės rūšį atitinkančiame karjeros sraute – Priskyrimas prie AST 10 lygio „vyresniojo padėjėjo“ pareigybių rūšies, galimas tik pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką – Vienodas požiūris – Paaukštinimo į AST 10 lygį galimybės netekimas – Teisėti lūkesčiai“
Byloje T‑525/16,
GQ, Europos Komisijos pareigūnas, ir kiti Europos Komisijos pareigūnai, kurių pavardės nurodytos priede(1), atstovaujami advokatų T. Bontinck ir A. Guillerme,
ieškovai,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą J. Currall ir G. Gattinara, vėliau G. Gattinara ir C. Berardis‑Kayser, galiausiai G. Gattinara ir G. Berscheid,
atsakovę,
palaikomą
Europos Parlamento, iš pradžių atstovaujamo M. Dean ir N. Chemaï, vėliau J. Steele, L. Deneys ir J. Van Pottelberge,
ir
Europos Sąjungos Tarybos, iš pradžių atstovaujamos M. Bauer ir E. Rebasti, vėliau M. Bauer ir R. Meyer,
įstojusių į bylą šalių,
dėl pagal SESV 270 straipsnį pateikto prašymo panaikinti Komisijos sprendimus, kuriais šios institucijos paskyrimų tarnyba priskyrė ieškovus prie „perinamojo laikotarpio padėjėjų“ pareigybių rūšies ir kurie lėmė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. ieškovai nebeturi galimybės būti paaukštinti į aukštesnį lygį, tiek, kiek šie sprendimai buvo patvirtinti 2014 m. liepos 3 d. minėtos tarnybos sprendimu atmesti ieškovų skundus, pateiktus 2014 m. kovo 11–28 d.,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai P. Nihoul ir J. Svenningsen (pranešėjas),
posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. spalio 17 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 GQ ir kiti septyni ieškovai, kurių pavardės nurodytos priede, yra Europos Komisijos pareigūnai, priskirti prie padėjėjų pareigų grupės AST 9 lygio.
2 Iš Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų redakcijos, taikytinos nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – 2004 m. Tarnybos nuostatai), I priedo A skirsnio matyti, kad vadovaujantis šių Tarnybos nuostatų 5 straipsniu prie padėjėjų pareigų grupės priskirtų pareigūnų pareigos galėjo būti paaukštintos ir galėjo palaipsniui kilti nuo AST 1 lygio iki AST 11 lygio pagal minėtų nuostatų 45 straipsnį, „paskiriant [juos] į kitą aukštesnį [jų] pareigų grupės lygį“; tačiau ši procedūra taikyta „tik pareigūna[ms], atrinkt[iems] iš ne mažiau kaip dvejus metus savo lygyje išdirbusių pareigūnų, apsvarsčius pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnus“. Taigi pagal šiuos Tarnybos nuostatus pareigūnas, einantis AST 9 lygio padėjėjo pareigas, galėjo būti paaukštintas į AST 10 lygį, o vėliau – į AST 11 lygį pagal tų pačių Tarnybos nuostatų 45 straipsnį.
3 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013, kuriuo iš dalies keičiami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos (OL L 287, 2013, p. 15), įsigaliojo 2013 m. lapkričio 1 d. Šio reglamento 17, 18 ir 19 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:
„(17) Taryba paprašė Komisijos atlikti tyrimą ir pateikti atitinkamus pasiūlymus dėl [2004 m.] Tarnybos nuostatų 5 straipsnio 4 dalies, I priedo A skirsnio ir 45 straipsnio 1 dalies, kad būtų galima nustatyti aiškų ryšį tarp atsakomybės ir pareigybės lygio ir užtikrinti, kad lyginant nuopelnus paaukštinimo tikslu daugiau dėmesio būtų skiriama atsakomybės lygmeniui;
(18) atsižvelgiant į tą prašymą būtų tikslinga, kad paaukštinimas į aukštesnio lygio pareigas priklausytų nuo asmeninio atsidavimo, įgūdžių tobulinimo ir kompetencijos bei pareigų, kurių svarba grindžiamas pareigūno paskyrimas į aukštesnio lygio pareigas, atlikimo;
(19) [AD administratorių ir AST padėjėjų] pareigų grupėse karjeros srautas turėtų būti pertvarkytas taip, kad aukščiausio lygio pareigos būtų rezervuotos ribotam skaičiui pareigūnų, kuriems tenka didžiausia atsakomybė. Todėl administratoriai galėtų būti paaukštinami tik iki AD 12 lygio, nebent jie būtų paskirti į specialias aukštesnio lygio negu šis pareigas, o AD 13 ir AD 14 lygiai turėtų būti rezervuoti tiems personalo nariams, kurie dirbdami prisiima itin didelę atsakomybę. AST 9 lygio pareigūnai gali būti panašiai paaukštinami iki AST 10 lygio tik laikantis Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos.“
4 Pareigūnų tarnybos nuostatų redakcijos, taikomos nuo 2014 m. sausio 1 d. (toliau – naujieji Tarnybos nuostatai arba Tarnybos nuostatai), 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Pareigybių rūšis rodanti lentelė pateikta [naujųjų Tarnybos nuostatų] I priedo A skirsnyje. Kiekvienos institucijos paskyrimų tarnyba, pasitarusi su Tarnybos nuostatų komitetu, gali tiksliau apibrėžti kiekvienos rūšies pareigybėms priskiriamas užduotis ir įgaliojimus, darydama nuorodą į tą lentelę.“
5 Naujųjų Tarnybos nuostatų I priedo A skirsnio „Kiekvienos pareigų grupės pareigybių rūšys, kaip numatyta 5 straipsnio 4 dalyje“ 2 punkte numatyta, kad, kiek tai susiję su AST pareigų grupe:
– naujai į „padėjėjo“ pareigybių rūšies pareigas paskirti pareigūnai gali pradėti nuo AST 1 lygio ir pakilti iki AST 9 lygio;
– naujai į „vyresniojo padėjėjo“ pareigybių rūšies pareigas paskirti pareigūnai gali pradėti nuo AST 10 lygio ir pakilti iki AST 11 lygio.
6 Pagal naujųjų Tarnybos nuostatų I priedo A skirsnio 2 punktą „padėjėjas“ „[v]ykdo administracinę, techninę arba mokomąją veiklą, kuriai reikia tam tikro savarankiškumo, visų pirma susijusią su taisyklių ir nuostatų arba bendrųjų instrukcijų įgyvendinimu, arba kaip asmeninis institucijos nario, nario privataus biuro vadovo arba generalinio direktoriaus (pavaduotojo) arba lygiaverčio vyresniojo vadovo padėjėjas“. Savo ruožtu „vyresnysis padėjėjas“ „vykdo administracinę, techninę arba mokomąją veiklą, kuriai reikia daug savarankiškumo, ir eina svarbias pareigas personalo valdymo, biudžeto vykdymo arba politikos koordinavimo srityje“.
7 2004 m. Tarnybos nuostatų 45 straipsnis taip pat buvo iš dalies pakeistas naujuosiuose Tarnybos nuostatuose, papildant šiuo sakiniu: „Jei [Tarnybos nuostatų] 4 straipsnio ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka netaikoma, pareigūnai gali būti paaukštinti į aukštesnį lygį tik tada, jei užima pareigybę, kuri atitinka vieną iš I priedo A skirsnyje nustatytos rūšies pareigyb[ių].“
8 Dėl pereinamojo laikotarpio priemonių, pateiktų naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priede, šio priedo 31 straipsnyje nustatyta:
„1. Nukrypstant nuo I priedo A skirsnio 2 dalies, 2013 m. gruodžio 31 d. tarnaujantiems pareigūnams taikoma ši AST pareigų grupės pareigybių rūšių lentelė:
Pereinamojo laikotarpio vyresnysis padėjėjas | AST 10–AST 11 |
Pereinamojo laikotarpio padėjėjas | AST 1–AST 9 |
Pereinamojo laikotarpio administracinis padėjėjas | AST 1–AST 7 |
Pereinamojo laikotarpio pagalbinis darbuotojas | AST 1–AST 5 |
2. Nuo 2014 m. sausio 1 d. paskyrimų tarnyba 2013 m. gruodžio 31 d. tarnaujančius AST pareigų grupės pareigūnus į pareigybių rūšis skirsto taip:
a) pareigūnai, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. yra AST 10 arba AST 11 lygio, priskiriami prie „Pereinamojo laikotarpio vyresniojo padėjėjo“ pareigybių rūšies;
b) pareigūnai, kuriems netaikomas a punktas, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. priklausė buvusiai B kategorijai arba iki 2004 m. gegužės 1 d. priklausė buvusioms C ar D kategorijoms ir kurie tapo AST pareigų grupės darbuotojais, taip pat AST pareigūnai, įdarbinti po 2004 m. gegužės 1 d., be apribojimų priskiriami prie „Pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies;
c) pareigūnai, kuriems netaikomi a ir b punktai ir kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. priklausė buvusiai C kategorijai, priskiriami prie „Pereinamojo laikotarpio administracinio padėjėjo“ pareigybių rūšies;
d) pareigūnai, kuriems netaikomi a ir b punktai ir kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. priklausė buvusiai D kategorijai, priskiriami prie „Pereinamojo laikotarpio pagalbinio darbuotojo“ pareigybių rūšies.
3. Priskyrimas prie pareigybių rūšies galioja tol, kol pareigūnai yra paskiriami į naujas pareigas, kurios atitinka kitą pareigybių rūšį. Pereinamojo laikotarpio administraciniai padėjėjai ir pereinamojo laikotarpio pagalbiniai darbuotojai gali būti priskirti prie padėjėjo pareigybių rūšies, kaip apibrėžta I priedo A skirsnyje, tik laikantis Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros. Paaukštinimas leidžiamas tik 1 dalyje nurodytuose karjeros srautuose, atitinkančiuose kiekvieną pareigybę.
<…>“
9 2013 m. gruodžio 16 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2013) 8968 final dėl naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų; jis paskelbtas 2013 m. gruodžio 19 d. Administraciniuose pranešimuose Nr. 55‑2013. Pagal šių bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 3 straipsnio antrą įtrauką „pareigūnas gali būti paaukštintas [tik] jei „tuo metu, kai pradedama <…> pareigų paaukštinimo procedūra <…>, jis užima pareigybę, kuri atitinka vieną iš pareigybių rūšių, į kurią jis gali būti paaukštintas, išvardytų [naujųjų] Pareigūnų tarnybos nuostatų I priedo A skirsnyje ir XIII priedo 30 straipsnio 1 dalyje ar 31 straipsnio 1 dalyje“.
10 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus šio sprendimo 3–9 punktuose minimoms priemonėms, ieškovai buvo priskirti prie „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies ir dėl to jų karjera galėjo prasidėti nuo AST 1 lygio ir pakilti iki AST 9 lygio. Komisijos paskyrimų tarnyba (toliau – paskyrimų tarnyba) pakeitė ieškovų asmenines bylas personalo administravimo sistemoje, vadinamoje SysPer 2 (toliau – SysPer 2), nurodydama, kad dėl to, jog ieškovai ėjo pareigas, priskirtas prie atitinkamos pareigybių rūšies, jie nuo 2014 m. sausio 1 d. nebegali būti paaukštinti į aukštesnį lygį, t. y. į AST 10 lygį.
11 Nuo 2014 m. kovo 11 iki 28 d. kiekvienas ieškovas pateikė skundus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį tiek dėl bendro pobūdžio, tiek dėl individualių paskyrimų tarnybos sprendimų, skirtų užkirsti kelią bet kokiam ieškovų paaukštinimui į AST 10 lygį per metinę pareigų paaukštinimo procedūrą, numatytą Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje.
12 2014 m. liepos 3 d. tapačiai suformuluotais sprendimais paskyrimų tarnyba atmetė ieškovų skundus.
Procesas ir šalių reikalavimai
13 2014 m. spalio 17 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo kanceliarija gavo šį ieškovų ieškinį; jis buvo užregistruotas numeriu F‑111/14.
14 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi Tarnautojų teismo trečiosios kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės galutiniai spendimai bylose U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14) ir USFSPEI / Parlamentas ir Taryba (T‑75/14).
15 Atitinkamai 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2015 m. sausio 20 d. Europos Sąjungos Taryba ir Europos Parlamentas pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 86 straipsnį paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Šiuo klausimu jiems buvo pranešta, kad jų prašymai bus svarstomi, kai bus atnaujintas bylų nagrinėjimas.
16 Pagal 2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2016/1192 dėl jurisdikcijos perdavimo Bendrajam Teismui kaip pirmajai instancijai spręsti Europos Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus (OL L 200, 2016, p. 137) 3 straipsnį ši byla buvo perduota Bendrajam Teismui tokios stadijos, kokios ji buvo 2016 m. rugpjūčio 31 d., todėl dabar ji turi būti nagrinėjama pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamentą. Taigi ši byla buvo užregistruota numeriu T‑525/16 ir priskirta pirmajai kolegijai.
17 Paskelbus 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489), o vėliau 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimą USFSPEI / Parlamentas ir Taryba (T‑75/14, EU:T:2017:813) ir konstatavus, kad šie sprendimai nebuvo apskųsti apeliacine tvarka per Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnyje nustatytą terminą, šios bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, todėl Komisija buvo paraginta pateikti atsiliepimą į ieškinį; ji tai padarė per nustatytą terminą, t. y. 2018 m. balandžio 15 d.
18 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu, vadovaujantis Procedūros reglamento 144 straipsniu, Parlamentui ir Tarybai leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
19 Atitinkamai 2018 m. gegužės 29 ir 30 d. Parlamentas ir Taryba pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimus; dėl jų pagrindinės bylos šalys nepateikė pastabų.
20 2018 m. gegužės 30 d. Bendrojo Teismo leidimu ieškovai pateikė dubliką per antrąjį rašytinių pastabų pateikimo etapą.
21 Byloje GM ir kt./ Komisija (T‑539/16) pateikus prašymą sujungti tą bylą su šia byla, šalys buvo išklausytos ir šiuo klausimu nepateikė jokių prieštaravimų.
22 Pateikus tripliką 2018 m. liepos 18 d., rašytinė proceso dalis buvo baigta.
23 Išklausius šalis, 2018 m. birželio 28 d. nutartimi ši byla buvo sujungta su bylomis T‑526/16 (FZ ir kt. / Komisija) ir T‑540/16 (FZ ir kt. / Komisija), kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
24 Šalys buvo išklausytos 2018 m. spalio 17 d. posėdyje. Per posėdį Bendrasis Teismas paprašė Komisijos, kad ši per dviejų savaičių laikotarpį jam pateiktų tam tikrą informaciją apie tuo metu buvusią ieškovų tarnybinę padėtį. Po to, kai 2018 m. spalio 31 d. Komisija pateikė atsakymą ir lapkričio 13 d. ieškovai pateikė pastabas, žodinė proceso dalis buvo baigta.
25 Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:
– Pirmiausia:
– pripažinti neteisėtais naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnį ir I priedą ir su jais susijusias pereinamojo laikotarpio priemones,
– panaikinti tiek bendro pobūdžio, tiek individualius paskyrimų tarnybos sprendimus, skirtus užkirsti kelią bet kokiam ieškovų, kaip AST 9 lygio pareigūnų, paaukštinimui per 2014 m. pareigų paaukštinimo procedūrą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo
– panaikinti tiek bendro pobūdžio, tiek individualius paskyrimų tarnybos sprendimus, skirtus užkirsti kelią bet kokiam ieškovų, kaip AST 9 lygio pareigūnų, paaukštinimui per 2014 m. pareigų paaukštinimo procedūrą;
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
26 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
27 Parlamentas Bendrojo Teismo prašo atmesti „ieškovų argumentus, kuriais siekiama įrodyti, jog [naujųjų] Tarnybos nuostatų 45 straipsnis yra netaikytinas“.
28 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl ieškinio priimtinumo
29 Pirmiausia, nors Komisija padarė išvadą, kad ieškinys yra priimtinas, vis dėlto ji atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo ieškiniu skundžiami tik paskyrimų tarnybos sprendimai nuo 2014 m. sausio 1 d. priskirti ieškovus prie „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies ir kad, atsižvelgiant į tai, jie laikytini jų nenaudai priimtais aktais, kurie buvo apskųsti per teisės aktuose nustatytą laikotarpį.
30 Atsižvelgiant į tai, kad asmens nenaudai priimto akto, kaip jis suprantamas pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnio 1 dalį, egzistavimas yra būtina bet kokio ieškinio, kurį pareigūnas pareiškia savo institucijai, priimtinumo sąlyga, šios bylos aplinkybėmis pirmiausia reikia nustatyti, kokius aktus ieškovai ginčija šiame ieškinyje, ir įvertinti, ar šie aktai laikytini jų nenaudai priimtais aktais (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 28 d. Sprendimo HN / Komisija, T‑588/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:292, 39 punktą ir 2015 m. liepos 16 d. Nutarties FG / Komisija, F‑20/15, EU:F:2015:93, 43 punktą).
31 Šiuo klausimu pažymėtina, kad skirtingai nei administratoriaus pareigas einančių pareigūnų, kurie galėjo būti priskirti prie įvairių pareigybių rūšių, pavyzdžiui, „pereinamojo laikotarpio vyresniojo administratoriaus“, „pereinamojo laikotarpio administratoriaus“, „administratoriaus“, „patarėjo arba lygiaverčių pareigų“ arba „skyriaus vadovo arba lygiaverčių pareigų“ (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 28 d. Sprendimo HN / Komisija, T‑588/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:292, 40 punktą ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo EJ ir kt. / Komisija, F‑112/14, EU:F:2015:90, 43 punktą), atveju, šioje byloje paskyrimų tarnyba iš tikrųjų neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik priskirti pareigūnus, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. ėjo AST 9 padėjėjo pareigas, prie vienintelės „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies, numatytos naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo 31 straipsnio 2 dalies b punkte.
32 Vis dėlto, kaip pažymi Komisija, net jei paskyrimų tarnyba tik taiko naujai įsigaliojusias Tarnybos nuostatų taisykles, jas taikant pirmą kartą priimtas sprendimas gali būti laikomas asmens nenaudai priimtu aktu (šiuo klausimu žr. 1985 m. liepos 4 d. Sprendimo Agostini ir kt. / Komisija, 233/83, EU:C:1985:291, 13 punktą ir 2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Barnett ir Mogensen / Komisija, T‑148/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:539, 47 punktą).
33 Taigi, net jei pagal naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo 31 straipsnio 2 dalies formuluotę paskyrimų tarnybos sprendimai buvo priimti įgyvendinant ribotą kompetenciją, šie sprendimai, kuriais nuo 2014 m. sausio 1 d. ieškovai priskirti prie „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies, o šį priskyrimą patvirtina 2013 m. sausio 30 d. įrašas jų asmeninėse bylose, esančiose sistemoje SysPer 2 (toliau – ginčijami sprendimai), yra jų nenaudai priimti sprendimai, lėmę tai, kad ieškovai neteko galimybės būti paaukštinti į AST 10 lygį (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 28 d. Sprendimo HN / Komisija, T‑588/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:292, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo EJ ir kt. / Komisija, F‑112/14, EU:F:2015:90, 45 punktą). Bet kuriuo atveju šie sprendimai buvo apskųsti per trijų mėnesių laikotarpį, nustatytą Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje.
34 Esant šioms aplinkybėms šis ieškinys turi būti pripažintas priimtinu tiek, kiek jis nukreiptas prieš ginčijamus sprendimus. Be kita ko, atsižvelgiant į kintamą ikiteisminės procedūros pobūdį, reikia atsižvelgti į sprendimuose, kuriais atmesti ieškovų skundai, nurodytus motyvus, nes šie motyvai turi sutapti su ginčijamų sprendimų motyvais (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Birkhoff, T‑377/08 P, EU:T:2009:485, 58 ir 59 punktus ir 2018 m. sausio 16 d. Sprendimo SE / Taryba, T‑231/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:3, 22 punktą).
Dėl reikalavimų pripažinti neteisėtomis tam tikras Tarnybos nuostatų taisykles
35 Dėl reikalavimų, kuriais siekiama, kad Bendrasis Teismas neteisėtais pripažintų naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnį ir su juo siejamas pereinamojo laikotarpio priemones, reikia priminti, kad iš tiesų pareigūnas arba kitas darbuotojas, prašydamas panaikinti jam skirtą individualų sprendimą, gali pagal SESV 277 straipsnį remtis visuotinai taikomo akto, kurio pagrindu buvo priimtas tas sprendimas, neteisėtumu. Iš tikrųjų, pagal šią nuostatą tik Sąjungos teismai turi teisę konstatuoti visuotinai taikomo teisės akto neteisėtumą ir įvertinti iš to išplaukiančio tokio akto netaikytinumo pasekmes ginčijamam individualiam sprendimui (2016 m. spalio 27 d. Sprendimo ECB / Cerafogli, T‑787/14 P, EU:T:2016:633, 49 punktas).
36 Tačiau pagal SESV 277 straipsnį Sąjungos teismo nustatytas neteisėtumas neturi erga omnes pasekmių, nes, nors jis nulemia ginčijamo individualaus sprendimo neteisėtumą, visuotinai taikomas aktas lieka toliau galioti teisės sistemoje ir jo neteisėtumo konstatavimas neturi įtakos jo pagrindu priimtų kitų aktų, kurie nebuvo apskųsti per nustatytą skundo pateikimo terminą, teisėtumui (šiuo klausimu žr. 1974 m. vasario 21 d. Sprendimo Kortner ir kt. / Taryba ir kt., 15/73‑33/73, 52/73, 53/73, 57/73–109/73, 116/73, 117/73, 123/73, 132/73 ir 135/73–137/73, EU:C:1974:16, 37 ir 38 punktus ir 2016 m. spalio 27 d., Sprendimo ECB / Cerafogli, T‑787/14 P, EU:T:2016:633, 53 punktą).
37 Vadinasi, nagrinėdamas prašymą panaikinti individualų asmens nenaudai priimtą aktą Sąjungos teismas iš tiesų yra kompetentingas papildomai nustatyti visuotinai taikomos nuostatos, kuria grindžiamas ginčijamas aktas, neteisėtumą. Vis dėlto jis neturi kompetencijos daryti tokias išvadas savo sprendimų rezoliucinėse dalyse (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 21 d. Sprendimo Ramaekers‑Jørgensen / Komisija, F‑74/08, EU:F:2009:142, 37 punktą).
38 Todėl, kaip pagrįstai teigia Komisija, reikalavimai, kuriais siekiama, kad Bendrasis Teismas nustatytų naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnio ir I priedo ir su jais susijusių pereinamojo laikotarpio priemonių neteisėtumą, turi būti laikomi akivaizdžiai nepriimtinais, nes nepatenka į neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą pagal SESV 277 straipsnį, pateiktą siekiant ginčijamų sprendimų panaikinimo.
Dėl reikalavimų dėl panaikinimo
39 Reikalavimams dėl panaikinimo pagrįsti ieškovai pateikia du pagrindinius pagrindus, susijusius, pirma, su naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnio ir I priedo neteisėtumu ir, antra, su šių nuostatų neteisėtumu, nes nebuvo nustatytos pereinamojo laikotarpio priemonės, kompensuojančios AST 9 lygio pareigūnų galimybės būti paaukštintiems netekimą. Subsidiariai jie pateikia dar du pagrindus, susijusius, pirma, su minėto straipsnio pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida ir, antra, su pareigos motyvuoti pažeidimu.
40 Komisija, palaikoma Parlamento ir Tarybos, prašo atmesti šiuos pagrindus kaip nepagrįstus.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnio ir I priedo neteisėtumu
41 Ieškovų teigimu, naujuosiuose Tarnybos nuostatuose nustatyta tvarka, pagal kurią AST 9 lygio pareigūnai, priskirti prie „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies, negali būti paaukštinti į aukštesnio lygio pareigas pagal naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnį, nes jie nėra priskirti prie pareigybių rūšies, suteikiančios teisę pasiekti AST 10 lygį, pažeidžia vienodo požiūrio principą, teisę į karjerą, proporcingumo principą ir rūpestingumo pareigą. Šiomis aplinkybėmis jie mano, kad jų įdarbinimo momentu jiems buvo suteikta galimybė būti paaukštintiems iki AST 11 lygio be jokių apribojimų. Taigi, anot jų, minėtu naujųjų Tarnybos nuostatų straipsniu ir I priedu pažeidžiamos jų įgytos teisės. Todėl jie remiasi šių nuostatų neteisėtumu.
42 Komisija, palaikoma Parlamento ir Tarybos, tvirtina, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
43 Šį pagrindą sudaro šešios dalys, kurias reikia nagrinėti vieną po kitos.
– Dėl ieškinio pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su vienodo požiūrio principo ir teisės į karjerą pažeidimu
44 Grįsdami ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį, ieškovai tvirtina, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 straipsnio 5 dalį, pagal kurią „[v]isiems tai pačiai pareigų grupei priklausantiems pareigūnams taikomos visiškai vienodos įdarbinimo ir kilimo tarnyboje sąlygos“, Sąjungos teisės aktų leidėjas pažeidė vienodo požiūrio ir teisės į karjerą principus.
45 Pirma, ieškovai teigia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo, kuriame numatytos „Sąjungos pareigūnams taikomos pereinamojo laikotarpio priemonės“, 31 straipsnio 1–3 dalyse nustatydamas, kad „[p]aaukštinimas [nuo šiol] leidžiamas tik <…> karjeros srautuose, atitinkančiuose kiekvieną pareigybę“, pažeidė vienodo požiūrio ir teisės į karjerą principus, nes taip ieškovų karjera apribota „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšimi, kuri jiems nebesuteikia galimybės būti paaukštintiems į AST 10 lygį, nes tokią galimybę turi tik pareigūnai, priskirti prie „pereinamojo laikotarpio vyresniojo padėjėjo“ pareigybių rūšies, numatytos minėto priedo 31 straipsnio 1 dalyje, arba „vyresniojo padėjėjo“ pareigybių rūšies, iš naujo apibrėžtos pagal naujųjų Tarnybos nuostatų I priedo A skirsnio 2 punktą.
46 Antra, Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat pažeidė vienodo požiūrio ir teisės į karjerą principus, kai nusprendė naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnį papildyti sakiniu, pagal kurį, „[j]ei [Tarnybos nuostatų] 4 straipsnio ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka netaikoma, pareigūnai gali būti paaukštinti į aukštesnį lygį tik tada, jei užima pareigybę, kuri atitinka vieną iš I priedo A skirsnyje nustatytos rūšies pareigyb[ių]“.
47 Ieškovų teigimu, jie vertinami skirtingai, palyginti su žemesnio nei AST 9 lygio padėjėjais, kuriems ir toliau taikomas pareigų paaukštinimo mechanizmas, grindžiamas nuopelnų palyginimu laiko atžvilgiu, nors ieškovų paaukštinimas į AST 10 lygį galimas tik taikant Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, pagal kurią jiems netaikytinas paaukštinimas grindžiamas nuopelnų palyginimu laiko atžvilgiu, nes AST 9 lygio pareigūnų, siekiančių paskyrimo į laisvą „vyresniojo padėjėjo“ darbo vietą, paaukštinimas iš esmės pagrįstas jų kompetencijos įvertinimu.
48 Be to, ieškovai tvirtina, kad žemesnių lygių, t. y. AST 1–AST 8 lygių, padėjėjams suteikiama pareigų paaukštinimo garantija, atsižvelgiant į paaukštinimus institucijoje, kuriuos kiekvienais metais privalo leisti paskyrimų tarnyba, o ieškovams nėra jokios garantijos dėl laisvų „vyresniojo padėjėjo“ darbo vietų, nes jų skaičių kiekvienais metais nustatys paskyrimų tarnyba, vadovaudamasi Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Be kita ko, kiek tai susiję su paskyrimo į tokias pareigas procedūra, paskyrimų tarnyba turi didesnę diskreciją, palyginti su pareigų paaukštinimo procedūra, nes joje nedalyvauja jungtinis paaukštinimų komitetas. Ieškovai taip pat teigia, kad per minėtą paskyrimo į pareigas procedūrą jie varžosi ne tik su kitais Komisijos padėjėjais, kaip tuo atveju, kai nuopelnai lyginami per pareigų paaukštinimo procedūrą, bet ir su kitų institucijų padėjėjais, o dėl to jų paaukštinimo galimybės sumažėja.
49 Šiuo klausimu reikia priminti, kad teisiniai pareigūnų ir administracijos santykiai yra statutiniai, o ne sutartiniai (šiuo klausimu žr. 1975 m. kovo 19 d. Sprendimo Gillet / Komisija, 28/74, EU:C:1975:46, 4 punktą). Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas gali bet kuriuo momentu iš dalies pakeisti pareigūnų teises ir pareigas ir tokiomis aplinkybėmis teisės nuostatą iš dalies keičiantys aktai, kaip antai Tarnybos nuostatus iš dalies keičiantys reglamentai, priimti pagal SESV 336 straipsnį, iš principo, išskyrus išimtis, taikomi būsimoms teisinių situacijų, atsiradusių galiojant ankstesniems teisės aktams, sukeliamoms pasekmėms, išskyrus įgytas teises sukuriančias situacijas, susidariusias ir galutinai įgyvendintas pagal ankstesnę teisės normą (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, C‑443/07 P, EU:C:2008:767, 60–62 punktai ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo EJ ir kt. / Komisija, F‑112/14, EU:F:2015:90, 58 punktas).
50 Kaip nustatyta jurisprudencijoje, Tarnybos nuostatų reformos kontekste teisė laikoma įgyta, kai jos atsiradimą nulėmęs faktas atsirado prieš tai, kai buvo iš dalies pakeisti teisės aktai, bet taip nėra tuo atveju, jei teisės atsiradimą nulėmęs faktas neatsirado galiojant teisės aktams, kurie buvo iš dalies pakeisti. Taigi, tokiu kaip šios bylos atveju, kai prieš įsigaliojant naujiesiems Tarnybos nuostatams pareigūnai turėjo tik galimybę būti paaukštinti, priklausančią nuo paskyrimų tarnybos sprendimo paaukštinti į AST 10 lygį, bet toks sprendimas dar nebuvo priimtas 2014 m. sausio 1 d., tokie pareigūnai negali remtis įgyta teise reikalaudami, kad po šios datos būtų išlaikyta jų galimybė būti paaukštintiems (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, C‑443/07 P, EU:C:2008:767, 63–65 punktus ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo EJ ir kt. / Komisija, F‑112/14, EU:F:2015:90, 59 punktą).
51 Be to, pareigūnai negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu ginčydami naujos teisės akto nuostatos taikymą, ypač srityje, kurioje Sąjungos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, C‑443/07 P, EU:C:2008:767, 91 punktas ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo EJ ir kt. / Komisija, F‑112/14, EU:F:2015:90, 60 punktas). Taigi ieškovų argumentai, susiję su teisėtų lūkesčių principo ir jų tariamai įgytų teisių būti paaukštintiems į AST 10 lygį pažeidimu dėl to, kad teisės aktų leidėjas ir (arba) Komisija tariamai nusprendė apriboti jų karjerą juos priskiriant prie „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies, turi būti atmesti.
52 Be to, reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjui suteiktą didelę diskreciją, šis galėjo teisėtai nuspręsti, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1023/2013 19 konstatuojamojoje dalyje ir naujųjų Tarnybos nuostatų I priedo A skirsnio 2 punkte, kad nuo šiol AST 10 ir AST 11 lygiai turi būti rezervuoti ribotam skaičiui pareigūnų, t. y. tik tiems padėjėjams, kuriems tenka didelė atsakomybė, kaip teigiama minėtoje konstatuojamojoje dalyje, t. y. padėjėjams, kurie „eina svarbias pareigas personalo valdymo, biudžeto vykdymo arba politikos koordinavimo srityse“.
53 Konkrečiai, priešingai, nei teigia ieškovai, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo nuspręsti, kad priskyrimas prie AST 10 lygio pareigybės „vyresnysis padėjėjas“ nebegalimas per paaukštinimo procedūrą pagal 2004 m. Tarnybos nuostatų 45 straipsnį, kuria, remiantis jurisprudencija, siekiama pakoreguoti pareigūnų karjerą visų pirma atsižvelgiant į jų įdėtas pastangas ir įrodytus nuopelnus per tam tikrą laiką (2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Konidaris / Komisija, T‑93/03, EU:T:2007:209, 91 punktas ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo EJ ir kt. / Komisija, F‑112/14, EU:F:2015:90, 72 punktas), ir nuo šiol tai turėtų būti atliekama laikantis Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje numatytos paskyrimo tvarkos.
54 Iš tiesų, šia priėmimo į laisvą darbo vietą tvarka, numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje, siekiama, atsižvelgiant į tarnybos interesus, rasti tos pačios institucijos arba kitų institucijų pareigūną, labiausiai tinkantį eiti pareigas, susijusias su šia darbo vieta. Atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą tikslą racionalizuoti viešąsias išlaidas ir nustatyti vykdomų funkcijų ir einamų pareigų lygio atitiktį, jis tokią tvarką galėjo laikyti labiausiai tinkančia, siekiant, kad paskyrimų tarnyba galėtų patikėti svarbiausias ir aukščiausio lygio pareigas ribotam skaičiui pareigūnų, kurie labiausiai atitinka keliamus profesinius reikalavimus, kaip antai padėjėjų, kuriems tenka didelė atsakomybė ir iš kurių reikalaujama daug savarankiškumo, atveju.
55 Taip pat reikia pažymėti, kad paskyrimų tarnyba turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su jos padalinių darbo organizavimu ir struktūra, todėl gali nustatyti užduočių, kurias ji mano esant būtina patikėti jos pareigūnams ir tarnautojams, atsakomybės lygį (žr. 2017 m. balandžio 28 d. Sprendimo HN / Komisija, T‑588/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:292, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją); vadinasi, prižiūrima biudžeto institucijos ji praktiškai gali laisvai nustatyti ir tikslinti vyresniųjų padėjėjų skaičių pagal savo poreikius.
56 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia ieškovai, dalinis Tarnybos nuostatų pakeitimas, susijęs su padėjėjų karjeros sistema, neprieštarauja į naujuosius Tarnybos nuostatus įtrauktai 5 straipsnio 5 daliai, pagal kurią „[t]ai pačiai pareigų grupei priklausantiems pareigūnams taikomos vienodos įdarbinimo ir kilimo tarnyboje sąlygos“. Iš tiesų, pagal naujuosius Tarnybos nuostatus padėjėjams taikomos vienodos kilimo tarnyboje sąlygos, neatsižvelgiant į įdarbinimo ar paskyrimo datą, t. y. galimas kilimas iki AST 9 lygio pagal pareigų paaukštinimo mechanizmą, numatytą naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnyje, o šį lygį viršijantis kilimas, siekiant eiti didelės atsakomybės pareigas, kaip antai „vyresniojo padėjėjo“ pareigas, galimas tik pagal naujųjų Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką.
57 Kalbant apie teisės į karjerą principą, taip pat reikėtų paminėti, kad Sąjungos teisėje nėra aiškiai įtvirtintų vienodų karjeros galimybių ir teisės į karjerą principų. Tačiau jurisprudencijoje pripažinta, kad teisės į karjerą principas yra speciali pareigūnams taikomo vienodo požiūrio principo forma (2008 m. kovo 5 d. Sprendimo Toronjo Benitez / Komisija, F‑33/07, EU:F:2008:25, 87 ir 88 punktai ir 2011 m. rugsėjo 27 d. Nutarties Lübking ir kt. / Komisija, F‑105/06, EU:F:2011:152, 81 ir 82 punktai).
58 Šiuo klausimu Tarnybos nuostatų 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „visiems tai pačiai pareigų grupei priklausantiems pareigūnams taikomos visiškai vienodos įdarbinimo ir kilimo tarnyboje sąlygos“. Tačiau iš naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo, kuris turi tokią pat teisinę galią kaip ir patys nuostatai (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑40/10, EU:C:2010:713, 61 punktą ir 2016 m. vasario 5 d. Sprendimo Barnett ir Mogensen / Komisija, F‑56/15, EU:F:2016:11, 68 punktą), 45 straipsnio ir 31 straipsnio 3 dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. tuo atveju, „[j]ei 4 straipsnio ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka netaikoma, pareigūnai gali būti paaukštinti į aukštesnį lygį tik tada, jei užima pareigybę, kuri atitinka vieną iš I priedo A skirsnyje nustatytos rūšies pareigyb[ių]“, ir kad, kitais žodžiais tariant, „[p]aaukštinimas leidžiamas tik [Tarnybos nuostatų XIII priedo 31 straipsnio] 1 dalyje nurodytuose karjeros srautuose, atitinkančiuose kiekvieną pareigybę“.
59 Taigi, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1023/2013 19 konstatuojamosios dalies, įgyvendindamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 straipsnio 5 dalį, pagal kurią reikalaujamos „vienodos įdarbinimo ir kilimo tarnyboje sąlygos“ visiems padėjėjams, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė „restruktūrizuoti“ padėjėjų karjeros srautus nustatydamas jiems eilės tvarka du karjeros srautus, atitinkančius, pirma, AST 1–AST 9 lygius ir, antra, AST 10 ir AST 11 lygius, t. y. aukščiausius AST lygius, skirtus tik padėjėjams, einantiems didelės atsakomybės pareigas.
60 Kaip pažymi Taryba, nuo šiol reikalaujant, jog, išskyrus atvejus, kai taikoma Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pareigūnai galėtų būti paaukštinti tik jeigu jie užima pareigybę, kuri atitinka vieną iš artimiausio aukštesnio lygio pareigybių rūšių, Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė apribojimą, vienodai taikomą visoms pareigų grupėms, o šių grupių viduje visiems administratoriams ir padėjėjams, neatsižvelgiant į jų įdarbinimo arba pareigų ėjimo pradžios datą.
61 Bet kokiu atveju Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintas ir Sąjungos viešosios tarnybos teisėje taikomas vienodo požiūrio principas, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pažeidžiamas tik tuomet, kai dvi asmenų kategorijos, kurių faktinė ir teisinė padėtis iš esmės nesiskiria, priskiriant prie pareigybių vertinamos skirtingai ir toks skirtingas vertinimas nėra objektyviai pateisinamas. Pagal šį principą nagrinėjant palygintinas situacijas turi būti atsižvelgiama į visus jas apibūdinančius elementus (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo EJ ir kt. / Komisija, F‑112/14, EU:F:2015:90, 65 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, C‑443/07 P, EU:C:2008:767, 76 punktą ir 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Nolin / Komisija, T‑58/11 P, EU:T:2011:664, 37 ir 38 punktus).
62 Todėl būtina nustatyti, ar AST 9 lygio pareigūnų, priskirtų prie „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies, padėtis yra panaši į tą, kurioje atsiduria žemesnio lygio pareigūnai, kurie priskirti prie AST 1–AST 8 lygių ir dar gali būti paaukštinti pagal Tarnybos nuostatų 45 straipsnį.
63 Šiuo klausimu, kalbant apie 2013 m. gruodžio 31 d. pareigas ėjusius padėjėjus, reikia priminti, kad, kitaip nei administratorių atveju, paskyrimų tarnyba turėjo diskreciją nuspręsti tik dėl AST 1–AST 7 lygių padėjėjų priskyrimo prie pareigybių rūšių, atitinkančių tokias pareigybes, kaip „pereinamojo laikotarpio pagalbinis darbuotojas“ (AST 1–AST 5), „pereinamojo laikotarpio administracinis padėjėjas“ (AST 1–AST 7) arba „pereinamojo laikotarpio padėjėjas“ (AST 1–AST 9). Tačiau tokie pareigūnai, kaip ieškovai, kurie pagal 2004 m. Tarnybos nuostatus ėjo „padėjėjo“ pareigas ir kurie 2013 m. gruodžio 31 d. buvo priskirti prie AST 9 lygio, galėjo būti priskirti tik prie „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies.
64 AST 1–AST 8 lygio pareigūnų padėjėjų padėtis, objektyviai vertinant, nėra tokia pati, kaip AST 9 lygio pareigūnų, nes, nepaisant to, kad pagal 2004 m. Tarnybos nuostatus jie visi buvo priskirti prie tos pačios pareigybių rūšies, vis dėlto pirmieji dar nepasiekė aukščiausio pareigybių rūšies lygio, prie kurio jie dar gali būti priskirti.
65 Taigi remiantis jurisprudencija, vienodo požiūrio principas reiškia, kad visiems į tą patį lygį paaukštintiems pareigūnams, kurių nuopelnai vienodi, turi būti suteiktos vienodos paaukštinimo į aukštesnį lygį galimybės (žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo EJ ir kt. / Komisija, F‑112/14, EU:F:2015:90, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, šiam principui neprieštarauja tai, kad visiems pereinamojo laikotarpio padėjėjams arba padėjėjams būtų taikoma Tarnybos nuostatų 45 straipsnyje nustatyta paaukštinimo tvarka tam, kad būtų pasiektas aukščiausias šios pareigybių rūšies lygis, o pasiekus šį AST 9 lygį, jiems būtų taikoma ta pati tvarka, t. y. nustatyta Tarnybos nuostatų 4 ir 29 straipsniuose, dėl prieigos prie aukštesnio lygio, t. y. AST 10 lygio, prie kurio priskiriamą pareigūnų skaičių pagal savo poreikius nustato paskyrimų tarnyba.
66 Dėl išsamumo Bendrasis Teismas pažymi, kad AST 9 lygio pareigūnų, paaukštintų į AST 10 lygį per paskyrimo pagal Tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalį procedūrą, padėtis taip pat nėra tokia pati kaip pareigūnų, kurie turėjo galimybę būti paaukštinti į šį AST 10 lygį pagal 2004 m. Tarnybos nuostatų 45 straipsnį ir kurie šios galimybės neteko dėl Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimo AST 10 ir AST 11 lygio pareigybes rezervuoti ribotam skaičiui pareigūnų, einančių didžiausios atsakomybės pareigas.
67 Bet kokiu atveju, ieškovai netvirtina ir neįrodė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. jie ėjo didžiausios atsakomybės pareigas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1023/2013 19 konstatuojamąją dalį, arba ėjo „svarbias pareigas personalo valdymo, biudžeto vykdymo arba politikos koordinavimo srityje“, kaip apibrėžta naujųjų Tarnybos nuostatų I priedo A skirsnio 2 punkte.
68 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį.
– Dėl ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu
69 Grįsdami ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį ieškovai tvirtina, kad jų karjeros apribojimas AST 9 lygiu dėl, jų teigimu, naujųjų Tarnybos nuostatų, yra neproporcingas atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo nurodytą tikslą rezervuoti aukščiausio lygio pareigas ribotam skaičiui pareigūnų, einančių didžiausios atsakomybės pareigas. Pirma, toks tikslas jau pasiektas, nes pagal 2004 m. Tarnybos nuostatus buvo apribota administratorių prieiga prie AD 15 ir AD 16 lygių, nustatant, kad šie lygiai skirti tik direktoriams ir generaliniams direktoriams. Antra, ieškovų atveju nagrinėjama priemonė negali būti laikoma tinkama šiam tikslui pasiekti, nes paskyrimų tarnyba gali kiekvienais metais iš naujo nustatyti pareigų lygius, kurie turi būti rezervuoti su didele atsakomybe susijusias pareigas einantiems asmenims, ir tokiu būdu be pateisinamų priežasčių sumažinti padėjėjų pareigų grupės pareigūnų karjeros galimybes.
70 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams. Dėl teisminės minėtų sąlygų laikymosi kontrolės pripažinta, kad srityse, kuriose būtina priimti politinius, ekonominius ar socialinius sprendimus ir kuriose privaloma atlikti kompleksinius vertinimus, Sąjungos teisės aktų leidėjui pripažinta didelė diskrecija naudotis jam suteikta kompetencija. Todėl nereikia aiškintis, ar tokioje srityje nustatyta priemonė buvo vienintelė galima arba geriausia iš galimų. Iš tikrųjų, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, pavyzdžiui, tuomet, kai pagal SESV 336 straipsnį jis iš dalies pakeičia Tarnybos nuostatus ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygas, tik akivaizdžiai netinkamas tokios priemonės pobūdis, palyginti su kompetentingų institucijų siekiamu tikslu, gali turėti reikšmės šios priemonės teisėtumui pagal proporcingumo principą (2016 m. vasario 26 d. Sprendimo Bodson ir kt. / EIB, T‑240/14 P, EU:T:2016:104, 116 ir 117 punktai).
71 Šiuo atveju atrodo, kad, kiek tai susiję su Tarnybos nuostatų reforma, kuri įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. ir yra nagrinėjama šioje byloje, Sąjungos teisės aktų leidėjas išsikėlė teisėtą tikslą, siekdamas, kad paaukštinimas į aukštesnio lygio pareigas priklausytų nuo asmeninio atsidavimo, įgūdžių ir kompetencijos tobulinimo ir atliekamų pareigų svarbos, kuria grindžiamas pareigūno paskyrimas į aukštesnio lygio pareigas.
72 Iš tiesų, Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino ištaisyti Sąjungos viešojoje tarnyboje konstatuotą nepatenkinamą padėtį, kai ne visada buvo galima nustatyti aiškų ryšį tarp pareigūnų atsakomybės ir jų lygio. Būtent šiuo klausimu iš 2011 m. kovo 30 d. Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui ir Tarybai dėl senosios ir naujosios karjeros sistemų lygiavertiškumo [COM(2011) 171 final] matyti, kad „[2004 m. Tarnybos nuostatuose įtvirtinta] karjeros struktūra gal[ėjo] turėti didesnį poveikį skyrių darbo užmokesčio struktūrai, nei anksčiau manyta“, ir kad, „[p]avyzdžiui, [nebuvo neįmanoma], kad skyriaus vadovas gali uždirbti mažiau nei visi kiti jo skyriuje dirbantys pareigūnai, įskaitant ir sekretorių, [ir kad] skyrių vadovai gal[ėjo] būti į šias pareigas skiriami AD 9 lygio, o administratoriai gal[ėjo] pasiekti AD 14 lygį (t. y. penkiais lygiais, o ne vienu lygiu daugiau, kaip buvo pagal ankstesnius Tarnybos nuostatus), sekretoriai ir raštinės darbuotojai – AST 11 lygį (dviem lygiais daugiau nei skyrių vadovų lygis įdarbinimo metu)“.
73 Taigi, Sąjungos teisės aktų leidėjo teigimu, nuo šiol lyginant nuopelnus per paaukštinimo procedūrą reikėtų labiau atkreipti dėmesį į pareigų atsakomybės lygį. Trumpai tariant, iš Reglamento Nr. 1023/2013 aiškiai matyti, kad minėtas teisės aktų leidėjas norėjo panaikinti pagal 2004 m. Tarnybos nuostatus tarnautojams suteiktą neriboto paaukštinimo į aukščiausius lygius galimybę, nepaisant negalėjimo nustatyti sąsajos tarp tenkančios atsakomybės ir einamų pareigų, todėl padėjėjų kategorijos pareigūnai galėjo pasiekti AST 10 ar AST 11 lygius, nors jie nebūtinai ėjo didelės ar padidintos atsakomybės pareigas.
74 Atsižvelgdamas į šį teisėtą tikslą, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo, nepažeisdamas proporcingumo principo, nuspręsti, kad AST 10 ir AST 11 lygių pareigos, lemiančios ypač aukštą darbo užmokestį, prilygstantį tam, kurį gauna prie AD 10 ar AD 11 lygio administratorių pareigų grupės priskirti pareigūnai, dabar bus skirtos vien padėjėjams, einantiems didelės atsakomybės pareigas. Iš tikrųjų, tokia priemonė atrodo tinkama siekiant ištaisyti neatitikimą tarp, viena vertus, aukšto lygio, į kurį buvo paaukštinti kai kurie padėjėjai taikant Tarnybos nuostatų 45 straipsnyje įtvirtiną paaukštinimo mechanizmą, kuris iš esmės grindžiamas per tam tikrą laiką turėtais nuopelnais, o ne suinteresuotųjų asmenų įgūdžiais ir gebėjimais, ir, kita vertus, jiems patikėtos atsakomybės lygio, kuris ilgainiui galėjo likti nepakitęs.
75 Aplinkybė, kuria remiasi ieškovai, kad, kiek tai susiję su administratorių pareigų grupe, pagal 2004 m. Tarnybos nuostatus AD 15 ir AD 16 lygiai buvo rezervuoti vien direktoriams, nėra svarbi. Šioje byloje reikia pažymėti, kad, 2014 m. įsigaliojusios reformos kontekste Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad vien pagal naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnyje nustatytą pareigų paaukštinimo mechanizmą priskyrimas prie aukščiausių lygių nebus įmanomas tiek administratoriams, kurie nebegali patekti į AD 13 ir AD 14 lygius pagal šį paprastą mechanizmą, tiek „padėjėjams“ arba „pereinamojo laikotarpio padėjėjams“, kurių priskyrimas prie AST 10 ir AST 11 lygių pagal įprastą paaukštinimo procedūrą taip pat yra neįmanomas, nes nuo šiol jiems taikomas paskyrimo ir paaukštinimo prie „vyresniojo padėjėjo“ pareigybių rūšies mechanizmas pagal Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką.
76 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
– Dėl ieškinio pirmojo pagrindo trečios dalies, susijusios su gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimu
77 Pateikdami pirmojo pagrindo trečią dalį ieškovai tvirtina, kad priimdama ginčijamus sprendimus paskyrimų tarnyba nepakankamai atsižvelgė į jų interesus ir taip pažeidė gero administravimo principą ir rūpestingumo pareigą. Be to, jie ginčija tai, kad nuo šiol jie turi iš naujo laikyti testus, skirtus jų gebėjimams eiti „vyresniojo padėjėjo“ pareigas įvertinti, nepaisant to, kad jie nepakeitė pareigybių grupės, kad juos priimdama į darbą paskyrimų tarnyba jau buvo atlikusi tokius gebėjimų testus ir kad jų nuopelnai buvo įrodyti per iš esmės visą jų karjeros laikotarpį.
78 Dėl gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimo, kurį nurodo ieškovai, akivaizdu, kad šiais principais paskyrimų tarnybai neleidžiama pažeisti Sąjungos teisės aktų leidėjo priimtų Tarnybos nuostatų, kurie yra privalomi tiek jai, tiek visoms kitoms kitų Sąjungos institucijų, įstaigų ir agentūrų paskyrimų tarnyboms. Visų pirma, rūpestingumo pareiga neturi būti aiškinama taip, kad paskyrimų tarnyba privalo kompensuoti minėto teisės aktų leidėjo sprendimu nulemtą paaukštinimo į AST 10 lygį galimybės netekimą ir imtis vidaus priemonių, skirtų tam, kad būtų sukurta daugiau AST 10 ir AST 11 lygių vyresniųjų padėjėjų darbo vietų, nes tokie paskyrimų tarnybos veiksmai prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo valiai, nes sumažintų norimą priemonių, kurias jis priėmė vykdydamas reformą, poveikį.
79 Iš tiesų, iš Reglamento Nr. 1023/2013 aiškiai matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo panaikinti pareigūnams pagal 2004 m. Tarnybos nuostatus suteiktą galimybę būti nuolat paaukštinamiems iki aukščiausių lygių, nepaisant negalėjimo nustatyti sąsajos tarp jiems tenkančios atsakomybės ir einamų pareigų, nes būtent dėl to padėjėjų kategorijos pareigūnai galėjo pasiekti AST 10 ir AST 11 lygius, nors nebūtinai ėjo didelės ar padidintos atsakomybės pareigas.
80 Šiomis sąlygomis paskyrimų tarnyba privalėjo taikyti Tarnybos nuostatų taisykles, nes ji neturėjo jokios diskrecijos, kai priėmė sprendimus priskirti ieškovus prie „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies pagal naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo 31 straipsnio 2 dalį.
81 Vadinasi, nepaisant ieškovų nurodytų sunkumų, susijusių su perspektyvų eiti AST 10 lygio pareigas apribojimu dėl dabar nustatytų griežtesnių atrankos taisyklių, reglamentuojančių prieigą prie „vyresniojo padėjėjo“ pareigybių rūšies, paskyrimų tarnyba negalėjo nuspręsti netaikyti naujųjų Tarnybos nuostatų, vadovaudamasi gero administravimo principu ir savo rūpestingumo pareiga.
82 Todėl pirmojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
– Dėl ieškinio pirmojo pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su įgytų teisių pažeidimu
83 Grįsdami pirmojo pagrindo ketvirtą dalį ieškovai teigia, kad apribodamas jų galimybę būti paaukštintiems į AST 10 lygio pareigas pagal Tarnybos nuostatų 45 straipsnyje nustatytą paaukštinimo tvarką, Sąjungos teisės aktų leidėjas pažeidė jų įgytas teises į tai, kad jų nuopelnai būtų palyginti su visų AST 9 lygio pareigūnų nuopelnais.
84 Šiuo klausimu pakanka priminti, kad jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, prieš įsigaliojant naujiesiems Tarnybos nuostatams pareigūnai tik turėjo pareigų paaukštinimo galimybę ir ji priklausė nuo paskyrimų tarnybos sprendimo paaukštinti į AST 10 lygį, kuris 2014 m. sausio 1 d. dar nebuvo priimtas, tokie pareigūnai negali teigti įgiję teisę į tai, kad po šios datos būtų išlaikyta ši pareigų paaukštinimo galimybė (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, C‑443/07 P, EU:C:2008:767, 63–65 punktus ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo EJ ir kt./ Komisija, F‑112/14, EU:F:2015:90, 59 punktą). Šiuo klausimu Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) išplėtota jurisprudencija, nesusijusi su Tarnybos nuostatais, neturi reikšmės (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB, T‑482/16 RENV, EU:T:2017:901, nepaskelbtas Rink., 113 punktą).
85 Be to, ieškovai negali pagrįstai teigti, kad prieigos prie AST 10 lygio suteikimas tik asmenims, atrinktiems taikant Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, siekiant užpildyti būsimas „vyresniųjų padėjėjų“ darbo vietas, „akivaizdžiai pažeidžia pagrindines įdarbinimo sąlygas, paskatinusias [juos] įsidarbinti Sąjungos institucijose ir likti [tarnyboje]“.
86 Iš tikrųjų, pagal naujuosius Tarnybos nuostatus iš AST 9 lygio pareigūnų nebuvo atimta galimybė pakilti iki AST 10 lygio, tačiau nustatyta, kad siekdami tokio lygio jie privalo įrodyti atitinkantys paskyrimų tarnybos reikalavimus dėl didelės atsakomybės, kurios tikimasi iš tokias pareigas einančių asmenų. Taigi, kalbama ne apie jų karjeros „blokavimą“, bet, kaip teigia Taryba, apie tvarkos, leidžiančios pakilti į padėjėjų pareigybių grupės aukščiausius lygius, t. y. į AST 10 ir AST 11 lygius, pakeitimą, kai vykdoma atranka į naujas tikrai didelės atsakomybės pareigas, pateisinančias atitinkamai didelį atlyginimą. Taigi ieškovai gali laisvai dalyvauti atrankos procedūroje pagal Tarnybos nuostatų 4 ir 29 straipsnius, siekdami eiti „vyresniojo padėjėjo pareigas“, kurios padėtų atgauti paaukštinimo į AST 10 lygį galimybę (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 28 d. Sprendimo HN / Komisija, T‑588/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:292, 86 punktą). Būtent tą jie ir padarė, ir šeši iš jų buvo paskirti į vyresniojo padėjėjo pareigas, suteikiančias teisę būti paaukštintiems į AST 10 ir AST 11 lygius.
87 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmojo pagrindo ketvirtą dalį.
– Dėl ieškinio pirmojo pagrindo penktos dalies, susijusios su naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo 9 straipsnyje ir I priedo B skirsnyje numatytų paaukštinimo normų pažeidimu
88 Pirmojo pagrindo penktoje dalyje ieškovai tvirtina, kad naujieji Tarnybos nuostatai pažeidžia tokius principus ir taisykles, taikomus paaukštinimo normoms, kokie numatyti naujųjų Tarnybos nuostatų I priedo B skirsnyje ir XIII priedo 9 straipsnyje, nes jie nebegali remtis šiomis normomis ir taip tikėtis būti paaukštinti į AST 10 lygį.
89 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tokiems argumentams negalima pritarti. Iš tiesų, būtent siekdamas užtikrinti didesnį ryšį tarp AST 10 arba AST 11 lygio pareigų ir tokias pareigas einančių pareigūnų atsakomybės lygio, Sąjungos teisės aktų leidėjas panaikino galimybę priskirti prie šių lygių tik pagal Tarnybos nuostatų 45 straipsnyje nustatytą paaukštinimo mechanizmą, kuris anksčiau beveik automatiškai užtikrindavo, kad tam tikras skaičius AST 9 lygio padėjėjų bus kasmet paaukštinamas į AST 10 lygį, nors jie nebūtinai ėjo didelės ar padidintos atsakomybės pareigas.
90 Taigi logiška, kad dėl šios priežasties Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, kad pagal naujuosius Tarnybos nuostatus AST 10 lygio „vyresniųjų padėjėjų“ skaičius nebus tiksliai nustatytas vadovaujantis paaukštinimo procedūroje taikomomis normomis. Iš tikrųjų, Tarnybos nuostatų reformos kontekste priimta priemone buvo siekiama, kad būtent paskyrimų tarnyba nustatytų šį, be kita ko, ribotą skaičių ne automatiškai, o atsižvelgdama į realius poreikius įdarbinti darbuotojus į aukšto lygio padėjėjų pareigų grupę.
91 Be to, kadangi Tarnybos nuostatų 45 straipsnyje nustatytos pareigų paaukštinimo procedūros netaikymas priskyrimui prie AST 10 lygio neprieštarauja vienodo požiūrio principui, šiuo atveju nereikia nagrinėti, ar mechanizmai, paprastai taikomi paaukštinimo procedūrai, turėjo būti išplėsti Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje numatytai procedūrai.
92 Taip pat pažymėtina, kad, pirma, Tarnybos nuostatų reformos tikslas apima siekį apriboti AST 10 ir AST 11 lygių pareigybių skaičių įdarbinant tik didelės atsakomybės pareigas einančius pareigūnus, t. y. tokių pareigų nebesiejant vien su paaukštinimo mechanizmu.
93 Kita vertus, paskyrimų tarnyba turi pagal savo poreikius nustatyti vyresniųjų padėjėjų darbo vietų skaičių, kandidatams į šias darbo vietas keliamus kompetencijos reikalavimus ir gauti biudžeto valdymo institucijos leidimą dėl tokių darbo vietų sukūrimo. Jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų nusprendęs, kad paskyrimų tarnyba privalo kasmet sukurti tam tikrą skaičių AST 10 lygio vyresniųjų padėjėjų darbo vietų, tai reikštų, kad būtų netiesiogiai atkurta paaukštinimų sistema, kuri, jo nuomone, negalėjo užtikrinti, kad paaukštinimas į tokius aukščiausius lygius, kaip AST 10 ir AST 11 lygiai, priklausytų nuo asmeninio atsidavimo, įgūdžių ir kompetencijos tobulinimo ir nuo didelės atsakomybės pareigų vykdymo.
94 Šie argumentai a fortiori galioja kalbant apie paaukštinimo normas, numatytas Tarnybos nuostatų I priedo B skirsnyje, kurios, kaip pagrįstai pažymi Komisija, bet kuriuo atveju turėjo būti taikomos tik iki 2011 m. balandžio 30 d.
95 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio pirmojo pagrindo penktą dalį.
– Dėl ieškinio pirmojo pagrindo šeštos dalies, susijusios su „susitarimo“, sudaryto tarp profesinių sąjungų ar darbuotojų asociacijų ir Tarybos per ankstesnę Tarnybos nuostatų reformą, pažeidimu
96 Pirmojo pagrindo šeštoje dalyje ieškovai teigia, kad priimdami Reglamentą Nr. 1023/2013 Sąjungos teisės aktų leidėjas ir Komisija, pirma, neatsižvelgė į susitarimą, kurį per ankstesnę 2004 m. Tarnybos nuostatų reformą sudarė Taryba ir profesinės sąjungos ar darbuotojų asociacijos (toliau – PSDA), ir, antra, neįvykdė jiems tenkančios pareigos tinkamai tartis su PSDA ir, be kita ko, su jomis pakankamai konsultuotis pateikiant atitinkamą informaciją. Konkrečiai kalbant apie AST 9 lygio padėjėjų karjeros apribojimą, nebuvo užmegzta jokio dialogo ir galiausiai PSDA buvo nepakankamai ir prastai informuotos apie numatytas pataisas, susijusias su Tarnybos nuostatų reforma. Tuo remdamiesi ieškovai daro išvadą, kad buvo pažeisti Pagrindinių teisių chartijos 27 ir 28 straipsniai.
97 Šiuo klausimu, kaip Bendrasis Teismas jau nusprendė, 2004 m. Tarnybos nuostatų reformos kontekste sudarytas Tarybos ir PSDA susitarimas buvo susijęs tik su šia reforma ir todėl vėlesnis Reglamento Nr. 1023/2013 priėmimas negalėjo pažeisti šio susitarimo, o pritarimas tokiems argumentams prilygtų kompetencijos, pagal SESV 336 straipsnį suteiktos Sąjungos teisės aktų leidėjui, apribojimui (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, EU:T:2017:813, 86–89 punktus).
98 Dėl klausimo ar PSDA buvo pakankamai informuotos ir ar su jomis buvo pakankamai konsultuojamasi per naujųjų Tarnybos nuostatų priėmimo procedūrą, be kita ko, atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 27 ir 28 straipsnius, Bendrasis Teismas jau nusprendė, detaliai atsakydamas 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendime U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 120–174 punktai) ir 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendime USFSPEI / Parlamentas ir Taryba (T‑75/14, EU:T:2017:813, 96–124 punktai) į atitinkamų PSDA šiuo klausimu pareikštus kaltinimus.
99 Kadangi nėra iš esmės naujų argumentų, palyginti su tais, kuriuos išsamiai ir pagrįstai nurodė pačios PSDA bylose, kuriose buvo priimti šio sprendimo 98 punkte nurodyti du sprendimai, reikia konstatuoti, kad dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytos abiejuose šiuose sprendimuose, dėl kurių šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, pirmojo pagrindo šešta dalis turi būti atmesta.
100 Kadangi visos pirmojo pagrindo dalys buvo atmestos, pirmasis pagrindas turi būti atmestas visas.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo 31 straipsnio neteisėtumu tiek, kiek jame nenumatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos, kompensuojančios AST 9 lygio pareigūnų galimybės būti paaukštintiems netekimą
101 Pateikdami ieškinio antrąjį pagrindą ieškovai remiasi naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo 31 straipsnio neteisėtumu tiek, kiek jame, priešingai, nei to priedo 30 straipsnyje, susijusiame su administratorių pareigybių grupe, nenumatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, kuri būtų leidusi padėjėjams, panašiai kaip ir administratoriams, būti priskirtiems prie pareigybių rūšių, suteikiančių teisę būti paaukštintiems į AST 10 lygį, arba papildomai gauti didesnį bazinį atlyginimą. Ieškovų teigimu, buvo pažeistas vienodo požiūrio į šias dvi pareigybių grupes principas. Be to, kiek tai susiję su pereinamojo laikotarpio priemonių priėmimu, buvo pažeisti ieškovų teisėti lūkesčiai.
102 Komisija, palaikoma Parlamento ir Tarybos, tvirtina, kad šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
103 Šiuo klausimu reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas laikomas pažeistu, kai dvi asmenų kategorijos, kurių faktinė ir teisinė padėtis iš esmės nesiskiria, vertinamos skirtingai ir toks skirtingas vertinimas nėra objektyviai pateisinamas. Pagal šį principą siekiant palyginti kiekvieną padėtį turi būti atsižvelgta į visus ją apibūdinančius elementus (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, C‑443/07 P, EU:C:2008:767, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Nolin / Komisija, T‑58/11 P, EU:T:2011:664, 38 punktą).
104 Be to, srityje, kurioje institucija naudojasi diskrecija, kaip antai nustatydama pereinamojo laikotarpio taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti teisingą perėjimą prie naujos Tarnybos nuostatų tvarkos, vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik tuo atveju, jei minėta institucija skirsto asmenis neobjektyviai arba akivaizdžiai neadekvačiai atsižvelgiant į atitinkamais teisės aktais siekiamą tikslą (2012 m. kovo 20 d. Sprendimo Kurrer ir kt. / Komisija, T‑441/10 P–T‑443/10 P, EU:T:2012:133, 54 punktas).
105 Šioje byloje reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į patį jų atliekamų pareigų pobūdį ir į minimalius reikalavimus, siekiant būti paskirtam į šias pareigas, numatytus Tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalyje, administratorių ir padėjėjų pareigų grupės pareigūnų teisinė ir faktinė padėtis objektyviai ir iš esmės skiriasi.
106 Taigi, dėl skirtingo administratorių ir padėjėjų pareigų grupės pareigūnų atliekamų pareigų pobūdžio Sąjungos teisės aktų leidėjas nebuvo įpareigotas nustatyti pereinamojo laikotarpio priemonių arba šių abejų pareigų grupėms taikytinų vienodų priemonių.
107 Vadinasi, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo, viena vertus, numatyti, kad tik administratoriai, ėję pareigas 2013 m. gruodžio 31 d., gali, atsižvelgiant į atliekamas užduotis ir jiems tenkančią atsakomybę, būti atitinkamai priskirti prie tokių skirtingų pareigybių rūšių, kaip „administratoriaus“, „pereinamojo laikotarpio administratoriaus“, „pereinamojo laikotarpio vyresniojo administratoriaus“, „patarėjo arba lygiaverčių pareigų“ ir „skyriaus vadovo arba lygiaverčių pareigų“, atsižvelgiant į jiems tenkančios atsakomybės lygį ir pobūdį. Pažymėtina, kad „vyresniojo padėjėjo“ pareigybių rūšies įsteigimas pagrįstas panašia logika. Tačiau, kadangi dviejų pareigų grupių padėtis nėra panaši, minėtas teisės aktų leidėjas neprivalėjo padėjėjų grupės atveju numatyti išimtinio priskyrimo, analogiško numatytam naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo 30 straipsnio 3 dalyje, kuris grindžiamas tam tikrų administratorių, paskirtų iki 2015 m. gruodžio 31 d., eitomis „specialiomis pareigomis“.
108 Kita vertus, Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat galėjo nustatyti tokią pereinamojo laikotarpio tvarką, kaip numatyta naujųjų Tarnybos nuostatų XIII priedo 30 straipsnio 5–10 dalyse, taikytiną vien AD 12 ir AD 13 lygių administratoriams, atsižvelgiant į tai pareigų grupei keliamus reikalavimus. Šiuo klausimu jis galėjo taip pat atsižvelgti į tai, kad, kaip nurodo Taryba, ši pareigų grupė buvo labiausiai paveikta per ankstesnę Tarnybos nuostatų reformą.
109 Bet kokiu atveju, priešingai, nei teigia ieškovai, įdarbinimo momentu jų teisėti lūkesčiai negalėjo būti grindžiami aplinkybe, kad per jų karjerą darbo užmokestis turėjo būtinai pakilti tiek, kad atitiktų AST 10 arba AST 11 lygius. Be to, jie negali reikalauti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatytų pereinamojo laikotarpio tvarką, konkrečiai taikytiną kiekvieno iš jų atveju.
110 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio antrasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su Tarnybos nuostatų 45 straipsnio pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida
111 Grįsdami subsidiariai pateiktą ieškinio trečiąjį pagrindą, ieškovai remiasi „Tarnybos nuostatų 45 straipsnio pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida“. Šis pagrindas iš esmės nukreiptas prieš Sąjungos teisės aktų leidėjo priimto Reglamento Nr. 1023/2013 19 konstatuojamąją dalį. Šiuo klausimu jie tvirtina, kad, kadangi šiuo reglamentu nebuvo pakeistas minėtame 45 straipsnyje numatytos paaukštinimo sistemos „pagrindas“, Sąjungos teisės aktų leidėjas privalėjo laikytis šią sistemą pagrindžiančių principų, todėl negalėjo nuspręsti ieškovams, siekiantiems pereiti į aukštesnį lygį, visiškai netaikyti lyginamojo jų nuopelnų vertinimo. Taigi, anot jų, minėta 19 konstatuojamoji dalis prieštarauja Tarnybos nuostatų 45 straipsniui.
112 Komisija, palaikoma Parlamento ir Tarybos, tvirtina, kad šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
113 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas gali bet kuriuo metu pagal SESV 336 straipsnį priimtais reglamentais pakeisti Tarnybos nuostatus (žr. 2015 m. balandžio 23 d. Nutarties Bensai / Komisija, F‑131/14, EU:F:2015:34, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Jeigu jis nusprendžia atlikti pakeitimus, jo negalima kaltinti pažeidus šiuos Tarnybos nuostatus, nes jis yra šių nuostatų ir atitinkamų jų pakeitimų autorius ir Tarnybos nuostatai jo neįpareigoja taip, kaip aukštesnę teisinę galią turintys aktai, kaip antai Sutartis.
114 Be kita ko, net darant prielaidą, kad trečiasis pagrindas gali būti laikomas Reglamento Nr. 1023/2013 19 konstatuojamosios dalies neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu ir kad jis yra priimtinas, nepaisant to, kad, vadovaujantis jurisprudencija, ieškinys dėl panaikinimo negali būti pareikštas vien tik dėl konstatuojamosios dalies (2014 m. rugsėjo 17 d. Nutarties AFEPADI ir kt. / Komisija, T‑354/12, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:798, 32 punktas), reikia konstatuoti, kad būtent priimdamas šią konstatuojamąją dalį ir iš dalies pakeisdamas naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnį ir jų XIII priedo 31 straipsnį Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai siekė iš dalies pakeisti 2004 m. Tarnybos nuostatų 45 straipsnyje įtvirtintą pareigų paaukštinimo procedūrą, nustatydamas, kad ji nebetaikoma AST 9 lygio pareigūnams, kurie dabar gali būti paskirti į AST 10 lygio „vyresniojo padėjėjo“ pareigas tik vadovaujantis Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje numatyta procedūra. Šiuo klausimu, priešingai, nei teigia ieškovai, minėtas teisės aktų leidėjas eksplicitiškai papildė naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnio formuluotę tam, kad šiame straipsnyje nustatyta tvarka taptų netaikoma tokiais atvejais, kai pareigūnai, kaip antai ieškovai, pasiekia aukščiausią jų užimamų pareigybių rūšies lygį.
115 Taigi, trečiasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu
116 Subsidiariai pateiktame ieškinio ketvirtajame pagrinde ieškovai kaltina Komisiją tuo, kad ši pažeidė pareigą motyvuoti, nes, išskyrus Sąjungos teisės aktų leidėjo paaiškinimus, išdėstytus Reglamento Nr. 1023/2013 17 ir 19 konstatuojamosiose dalyse, ji detaliau nepaaiškino, kodėl ieškovai nelaikomi pareigūnais, kuriems tenka didžiausia atsakomybė, ir kodėl dabar jie gali būti paaukštinti į AST 10 lygį tik pagal Tarnybos nuostatų 4 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje numatytą paskyrimo procedūrą.
117 Komisija, palaikoma Parlamento ir Tarybos, tvirtina, kad šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
118 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga motyvuoti, kuri įtvirtinta Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje ir kuri tik pakartoja SESV 296 straipsnyje įtvirtintą bendrąją pareigą, siekiama, pirma, suinteresuotajam asmeniui suteikti pakankamai informacijos, kuri leistų sužinoti, ar aktas yra pagrįstas ir ar jis turi trūkumų, dėl kurių būtų leidžiama ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme, ir, antra, leisti šiam teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Todėl apie motyvus suinteresuotajam asmeniui iš principo reikia pranešti tuo pat metu kaip ir apie jam nepalankų sprendimą, o motyvų trūkumo problemos negalima išspręsti vien tuo, kad suinteresuotasis asmuo sužino sprendimo motyvus nagrinėjant bylą Sąjungos teisme (1981 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Michel / Parlamentas, 195/80, EU:C:1981:284, 22 punktas ir 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Neirinck / Komisija, C‑17/07 P, EU:C:2008:134, 50 punktas).
119 Vis dėlto šie principai turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į kintamą ikiteisminės procedūros pobūdį, kuris reiškia, kad administracinis skundas ir eksplicitinis ar implicitinis sprendimas jį atmesti yra sudėtingos procedūros dalis, taigi akto, kuriuo nustatoma galutinė institucijos pozicija, rengimas baigiasi, kai paskyrimų tarnyba atsako į pateiktą skundą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Mocová / Komisija, T‑347/12 P, EU:T:2014:268, 33, 34 ir 45 punktus).
120 Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas priminė, kad motyvų papildymas sprendimo atmesti skundą priėmimo stadijoje atitinka Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies, pagal kurią sprendimas dėl skundo turi būti motyvuotas, tikslą. Ši nuostata neišvengiamai reiškia, kad institucija, turinti priimti sprendimą dėl skundo, nėra saistoma vien sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas, motyvų, kurių kartais nepakanka ar visai nėra (2011 m. liepos 7 d. Sprendimo Longinidis / Cedefop, T‑283/08 P, EU:T:2011:338, 72 punktas ir 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Mocová / Komisija, T‑347/12 P, EU:T:2014:268, 35 punktas).
121 Šioje byloje paskyrimų tarnyba nepateikė konkrečių motyvų dėl ginčijamų sprendimų. Iš tikrųjų, ji iš esmės tik įgyvendino Tarnybos nuostatų taisykles, naujai įsigaliojusias 2014 m. sausio 1 d. ir ieškovų atveju lemiančias jų priskyrimą prie „pereinamojo laikotarpio padėjėjo“ pareigybių rūšies, kuris nuo tos dienos buvo praktiškai įgyvendintas pakeičiant jų asmenines bylas sistemoje SysPer 2.
122 Tačiau, atsakydama į ieškovų skundus, paskyrimų tarnyba paaiškino, kad savo veiksmais ji įgyvendino Sąjungos teisės aktų leidėjo priimtas Tarnybos nuostatų taisykles ir kad šiuo klausimu ji neturėjo diskrecijos, ir jiems pateikė išsamius paaiškinimus dėl 2014 m. pradėtos taikyti Tarnybos nuostatų reformos svarbos ir įgyvendinimo taisyklių. Tokių paskyrimų tarnybos paaiškinimų pakanka, atsižvelgiant į jos pareigą motyvuoti, numatytą Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje, nes ginčijami sprendimai buvo jos priimti turint ribotą kompetenciją.
123 Nors šiame pagrinde ieškovai kaltina Sąjungos teisės aktų leidėją pažeidus pareigą motyvuoti, jam tenkančią pagal SESV 296 straipsnį, vis dėlto, kiek tai konkrečiai susiję su Reglamento Nr. 1023/2013 17–19 konstatuojamosiomis dalimis, jau buvo nuspręsta, kad naujųjų Tarnybos nuostatų 45 straipsnio ir I ir XIII priedų pakeitimų, susijusių su pareigūnų karjeros struktūra, motyvai aiškiai ir vienareikšmiškai atspindėjo Parlamento ir Tarybos argumentus ir leido ieškovams sužinoti priimtos priemonės priežastis, o Bendrajam Teismui – vykdyti savo kontrolę (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 182 ir 183 punktus).
124 Be to, iš naujųjų Tarnybos nuostatų aiškiai matyti, kad tik jeigu paskyrimų tarnyba, vadovaudamasi savo poreikiais, nusprendžia įsteigti „vyresniojo padėjėjo“ darbo vietas arba paskirti į laisvas šios pareigybių rūšies pareigas, AST 9 lygio pareigūnams pagal Tarnybos nuostatų 4 ir 29 straipsnius suteikiama galimybė teikti savo kandidatūras į šios rūšies pareigas, o prireikus į šias pareigas atrenka ir į AST 10 lygį paaukština paskyrimų tarnyba.
125 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti. Vadinasi, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
126 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
127 Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, iš jų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos reikalavimus.
128 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
129 Taigi Parlamentas ir Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš GQ ir kitų Europos Komisijos pareigūnų, kurių pavardės nurodytos priede, bylinėjimosi išlaidas.
3. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Nihoul | Svenningsen |
Paskelbta 2018 m. gruodžio 14 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
E. Coulon