TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. birželio 5 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13/EEB – 3 straipsnio 1 dalis – 4 straipsnio 2 dalis – 6 straipsnio 1 dalis – Paskolos sutartis, sudaryta užsienio valiuta – Pranešimas vartotojui apie valiutos keitimo kursą, taikomą nacionaline valiuta suteiktai sumai po sutarties sudarymo“
Byloje C‑38/17
dėl Budai Központi Kerületi Bíróság (Budajaus centrinis apygardos teismas, Vengrija) 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. sausio 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
GT
prieš
HS
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija)
kurį sudaro septintosios kolegijos pirmininkės pareigas einanti trečiosios kolegijos pirmininkė A. Prechal (pranešėja), teisėjai C. Toader ir A. Rosas,
generalinis advokatas N. Wahl,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– GT, atstovaujamos ügyvéd T. Szabó,
– HS, atstovaujamo ügyvéd T. Várhelyi,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir Zs. Biró-Tóth,
– Europos Komisijos, atstovaujamos K. Talabér-Ritz ir A. Cleenewerck de Crayencour,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungai suteiktos kompetencijos, kad būtų užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos lygis, pagrindinių Sąjungos teisės lygybės prieš įstatymą, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principų ir 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288), visų pirma jos 8–12 ir 20 konstatuojamųjų dalių, 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant GT, finansinės nuomos bendrovės (toliau – bendrovė), ir HS, paskolos gavėjo, ginčą dėl šių šalių sudarytos paskolos sutarties negaliojimo, nes suteikiant lėšas nebuvo nurodytas taikomas valiutos keitimo kursas.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 93/13 8–12 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„kadangi dviejose Bendrijos programose dėl vartotojo apsaugos ir informavimo politikos pabrėžiama, jog svarbu apsaugoti vartotojus sutarties nesąžiningų sąlygų atvejais; kadangi ši apsauga privalo būti numatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose, kurie yra suderinti Bendrijos lygmenyje arba priimti tiesiogiai tame lygmenyje;
kadangi pagal principą, išdėstytą tekste su antrašte „Vartotojų ekonominių interesų apsauga“, kaip nurodyta tose programose: „asmenys, įsigyjantys prekes ir paslaugas, turi būti apsaugoti nuo pardavėjo ar tiekėjo piktnaudžiavimo savo galia, ypač nuo vienašalių tipinių sutarčių ir nuo esminių teisių nesąžiningo neįtraukimo į sutartis“;
kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; kadangi tos normos turėtų būti taikomos visoms pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromoms sutartims; kadangi todėl, inter alia, darbo sutartys, sutartys, susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys, susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys neturi būti įtrauktos į šią direktyvą;
kadangi ir žodžiu, ir raštu sudaromos sutartys turi vienodai apsaugoti vartotoją, nepriklausomai nuo to, ar raštu sudaromų sutarčių atveju jų sąlygos išdėstomos viename ar keliuose dokumentuose;
tačiau kadangi nacionaliniai įstatymai, kokie jie yra dabar, leidžia numatyti tik dalinį jų suderinimą; kadangi, visų pirma, ši direktyva apima tik tas sutarčių sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi; kadangi valstybės narės turi turėti galimybę, deramai atsižvelgiant į Sutartį, vartotojams suteikti didesnę apsaugą nacionalinėmis nuostatomis, kurios yra griežtesnės už šios direktyvos nuostatas;
<…>
kadangi sutartys turi būti rašomos aiškia, suprantama kalba, ir vartotojui faktiškai turi būti suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, o kilus abejonėms, turi būti interpretuojama vartotojo naudai.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.“
5 Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“
6 Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:
„1. Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.
2. Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“
7 Direktyvos 93/13 5 straipsnyje numatyta:
„Tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama vartotojo naudai. <…>“
8 Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
Vengrijos teisė
Hpt įstatymas
9 Hitelintézetekről és a pénzügyi vállalkozásokról szóló 1996. évi CXII. törvény (1996 m. Kredito įstaigų ir finansų įmonių įstatymas Nr. CXII, toliau – Hpt įstatymas) 213 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:
„Kredito sutartis, sudaryta su vartotojais ar fiziniais asmenimis, negalioja, jeigu joje nenurodyta:
a) sutarties dalykas <…>“
Įstatymas DH 1
10 Pagal Kúriának a pénzügyi intézmények fogyasztói kölcsönszerződéseire vonatkozó jogegységi határozatával kapcsolatos egyes kérdések rendezéséről szóló 2014. évi XXXVIII. törvény (2014 m. Įstatymas Nr. XXXVIII, kuriuo reglamentuojami tam tikri aspektai, susiję su Kúria (Aukščiausiasis Teismas) sprendimu, priimtu siekiant vienodai aiškinti civilinės teisės nuostatas dėl finansų įstaigų su vartotojais sudarytų paskolų sutarčių, toliau – Įstatymas DH 1) 1 straipsnio 1 dalį:
„Šis įstatymas taikomas paskolos sutartims, su vartotojais sudarytoms nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Taikant šį įstatymą paskolos sutartimis su vartotojais laikomos vartotojo ir finansų įstaigos sudarytos kredito, paskolos arba finansinės nuomos užsienio valiuta sutartys (kai skolinamos sumos registruotos užsienio valiuta arba suteiktos užsienio valiuta ir grąžintinos Vengrijos forintais) arba tokios sutartys Vengrijos forintais <…>“
11 Įstatymo DH 1 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Negaliojanti yra ta su vartotoju sudarytos paskolos sutarties sąlyga – išskyrus sutarties sąlygą, dėl kurios derėtasi atskirai, – pagal kurią finansų įstaiga, išmokėdama sumą, skirtą turtui, kuris yra paskolos ar finansinės nuomos objektas, įsigyti, taiko užsienio valiutos pirkimo kursą, o apskaičiuodama mėnesines įmokas – valiutos pardavimo kursą arba bet kurį kitą valiutos keitimo kursą, kuris skiriasi nuo taikyto išmokant paskolą.
2 Vietoj <…> 1 dalyje nurodytos negaliojančios sąlygos, kiek tai susiję su paskolos sumos išmokėjimu ir jos grąžinimu (įskaitant nustatytų mėnesinių įmokų, visų išlaidų, mokesčių ir komisinių mokesčių valiuta, mokėjimą), taikomas Vengrijos nacionalinio banko nustatytas oficialus atitinkamos valiutos keitimo kursas.“
Įstatymas DH 3
12 Pagal Az egyes fogyasztói kölcsönszerződések devizanemének módosulásával és a kamatszabályokkal kapcsolatos kérdések rendezéséről szóló 2014. évi LXXVII. törvény (2014 m. Įstatymas Nr. LXXVII, kuriame reglamentuojami įvairūs klausimai, susiję su valiutos, kuria išreikštos tam tikros su vartotojais sudarytos paskolos sutartys, pakeitimu, ir nustatomos taisyklės, susijusios su palūkanomis; toliau – Įstatymas DH 3) 3 straipsnio 1 dalį:
„Su vartotojais sudarytos paskolos sutartys automatiškai pakeičiamos, kaip tai numatyta šiame įstatyme.“
Sprendimas Nr. 1/2016 PJE
13 Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) sprendimas Nr. 1/2016 PJE, priimtas siekiant vienodai aiškinti civilinės teisės nuostatas pagal Alaptörvény (Pagrindinis įstatymas) 25 straipsnio 3 dalį, suformuluotas taip:
„1. Valiuta išreikšta kredito sutartis, sudaryta su vartotojais ar fiziniais asmenimis, taip pat atitinka Įstatymo [Hpt] 213 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimą, jeigu raštu sudarytoje sutartyje, įskaitant jos standartines sąlygas, kurios įtraukiamos į sutartį jos sudarymo momentu, nurodyta paskolos suma Vengrijos forintais (mokėjimo valiuta), su sąlyga, kad šitaip nustatytas valiuta (apskaitos valiuta) išreikštas paskolos sumos vertės ekvivalentas gali būti tiksliai nustatytas vėliau, po sutartyje nustatyto konvertavimo, arba, jei tai neįmanoma, tada, kai lėšos išmokamos, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį valiutos keitimo kursą.
<…>
3. Jei valiuta išreikštoje kredito sutartis, sudaryta su vartotojais ar fiziniais asmenimis, įskaitant jos standartines sąlygas, kurios įtraukiamos į sutartį jos sudarymo momentu, pateikiama 1 ir 2 dalyse nurodyta informacija, vienašaliai pareiškimai, padaryti po sutarties sudarymo (pavyzdžiui, pranešimas apie išmokėjimą, grąžinimo grafikas, mokėjimų grafikas), laikytini kredito įstaigos informacija vartotojui, kuri neturi įtakos sutarties sudarymui ar jos galiojimui.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
14 2006 m. vasario 20 d. bendrovė sudarė paskolos sutartį su HS, paskolos gavėju, skirtą finansuoti variklinės transporto priemonės pirkimui. Paskola buvo sudaryta užsienio valiuta, šiuo atveju Šveicarijos frankais (CHF). Šios paskolos suma buvo nustatyta remiantis Vengrijos forintais (HUF) reikalinga suma, šiuo atveju 3 859 000 HUF, taikant lėšų išmokėjimo dieną galiojusį valiutos keitimo kursą. Pagal šią sutartį „šalys pasiraš[ė] sutartį, kurios turinys [atitiko] pranešimą apie kreditoriaus paskolos patvirtinimą“. Pranešimas apie paskolos patvirtinimą vėliau buvo išsiųstas paskolos gavėjui po to, kai 2006 m. balandžio 7 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis. Šiame pranešime, kurio, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, paskolos gavėjas nebuvo pasirašęs, buvo nurodytas išmokėtoms lėšoms taikomas valiutos keitimo kursas (1 CHF = 164,87 HUF).
15 Pagal šios sutarties sąlygas paskola turėjo būti grąžinta Vengrijos forintais, įmokų suma priklausė nuo Šveicarijos franko ir Vengrijos forinto keitimo kurso, taikomo įmokų mokėjimo dieną, t. y. paskolos gavėjui teko valiutos keitimo rizika.
16 Manydama, kad paskolos gavėjas neįvykdė įsipareigojimo grąžinti paskolą, 2013 m. kovo 4 d. bendrovė nutraukė paskolos sutartį. Tada ji pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir prašė iš paskolos gavėjo priteisti 1 463 722 HUF už skolintą kapitalą ir palūkanas.
17 Gindamasis paskolos gavėjas, be kita ko, nurodė Hpt įstatymo 213 straipsnio 1 dalies a punktą ir rėmėsi sutarties negaliojimu grindžiamu prieštaravimu, nes joje nebuvo nurodytas paskolos dalykas, kadangi Šveicarijos franko ir Vengrijos forinto keitimo kursas, taikytas grąžinant lėšas, buvo nurodytas tik pranešime apie paskolos patvirtinimą, kurį pasirašė tik bendrovė.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo nagrinėjamoje byloje reikia taikyti Kúria (Aukščiausiasis Teismas) sprendimus, priimtus siekiant vienodai aiškinti teisės nuostatas, įskaitant Sprendimą Nr. 1/2016, kurie privalomi žemesnės instancijos teismams. Vadovaujantis šiuo sprendimu, valiutos keitimo kursui, kurį pranešime apie paskolos patvirtinimą vienašališkai nustatė bendrovė, reikėtų pripažinti tokią pačią teisinę galią kaip ir sutarties sąlygai, kai pačioje sutartyje nėra nustatyta valiutos keitimo kurso, taikytino išmokant lėšas. Iš to sprendimo matyti, kad tai, jog paskolos gavėjas nepasirašė pranešimo apie paskolos patvirtinimą ir paskolos davėjas neprivalo įrodyti, jog paskolos gavėjas gavo tą pranešimą, šiuo atveju neturi reikšmės.
19 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad dėl sutarties galiojimo pripažinimo paskolos gavėjas turi patirti finansinių pasekmių, susijusių su valiutos keitimo rizika. Taigi, jei bylą nagrinėjantis teismas laikytų užsienio valiuta išreikštą paskolos sutartį galiojančia pagal minėto 213 straipsnio 1 dalies a punktą, tai prieštarautų ekonominiams paskolos gavėjo interesams. Todėl šis teismas nori užtikrinti, kad Sprendimas Nr. 1/2016 neprieštarauja Sąjungos teisės nuostatoms, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus.
20 Šiomis aplinkybėmis Budai Központi Kerületi Bíróság (Budajaus centrinis apygardos teismas, Vengrija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar, atsižvelgiant į Europos Sąjungai suteiktą kompetenciją siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugą, pagrindinius Sąjungos teisės principus, kaip lygybės prieš įstatymą, veiksmingos teisinės gynybos ir teisingo bylos nagrinėjimo principus, taip pat įvairias Direktyvos [93/13] konstatuojamąsias dalis [visų pirma jos 8–12 ir 20 konstatuojamąsias dalis], galiausiai [šios direktyvos] 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnį, draudžiama norminio pobūdžio nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią:
– vartotojo kontrahentui kaip sutarties galiojimo sąlyga nenustatoma pareiga leisti vartotojui prieš sudarant sutartį susipažinti su aiškia, suprantama kalba pateiktomis sutarties sąlygomis, kurios sudaro pagrindinį šios sutarties dalyką, įskaitant valiutos keitimo kursą, taikytiną išmokant valiuta išreikštos paskolos lėšas, tam, kad būtų išvengta sutarties negaliojimo, ir (arba)
– vartotojo kontrahentui leidžiama aiškia, suprantama kalba pateiktas surašytas sutarties sąlygas, kurios sudaro pagrindinį sutarties dalyką, įskaitant valiutos keitimo kursą, taikytiną išmokant valiuta išreikštos paskolos lėšas, pateikti (pavyzdžiui, atskirame dokumente) tik tada, kai vartotojas jau neatšaukiamai įsipareigojo vykdyti sutartį, ir tai nelaikoma sutarties negaliojimo pagrindu?“
Dėl prejudicinio klausimo
Dėl priimtinumo
21 Europos Komisija teigia, kad pateiktas klausimas yra nepriimtinas iš esmės dėl to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė Teisingumo Teismui visų esminių faktinių ir teisinių aplinkybių, visų pirma aplinkybės, kad pagrindinė byla yra platesnių Vengrijos įstatymų leidėjo priimtų įstatyminių priemonių dėl paskolos sutarčių, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, dėl kurių buvo priimti įstatymai DH 1 ir DH 3, dalis. Taikant šiuos įstatymus iš pradžių šios rūšies sutartims nustatytas keitimo kursas atgaline data ir automatiškai buvo pakeistas nustatytu Vengrijos įstatyme, panaikinančiame keitimo riziką, nedarant įtakos valiutos keitimo rizikai, kylančiai iš įstatymuose nustatytų valiutos keitimo kursų. Komisija mano, kad šie įstatymai turi būti laikomi įstatymų privalomosiomis nuostatomis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį, kad būtų galima apsvarstyti Sąjungos teisės aktų nuostatų, kurias prašoma išaiškinti, ryšį su pagrindinės bylos faktais arba dalyku.
22 Komisijos teigimu, Sąjungos teisės aktai, kuriuos prašoma aiškinti, neturi nieko bendro su pagrindine byla, nes priėmus įstatymus DH 1 ir DH 3 nuostatos, susijusios su valiutos keitimo kursu ir rizika, įtrauktos į paskolų sutartis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, buvo pašalintos iš Direktyvos 93/13 taikymo srities taikant jos 1 straipsnio 2 dalį, taigi, šiuo atveju ši direktyva nebetaikoma.
23 Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nustatytas faktines aplinkybes ir teisės pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jei akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo OTP Bank ir OTP Faktoring, C‑51/17, EU:C:2018:750, 37 punktas).
24 Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikto faktinių aplinkybių aprašymo matyti, kad pateiktas klausimas susijęs su situacija, kai vartotojas sudarė paskolos sutartį, išreikštą užsienio valiuta, nors tiksli paskolos suma užsienio valiuta buvo nustatyta tik po sutarties sudarymo taikant bendrovės nustatytą atskirame dokumente valiutos keitimo kursą, taikytą sumai, nurodytai vartotojo pateiktame prašyme finansuoti, išreikštai nacionaline valiuta.
25 Tiesa, kad dėl Komisijos nurodytų įstatymų tiek, kiek jie pakeičia sąlygas, nustatančias skirtumą tarp, viena vertus, keitimo kursų, taikytinų paskolos išmokėjimui (atitinkamos valiutos pirkimo kursas), ir, kita vertus, taikomų jos grąžinimui (pardavimo kursas), sąlyga, nustatanti bendrą valiutos keitimo kursą, t. y. apibrėžtą Vengrijos nacionalinio banko, nepatenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nes atspindi įstatymų privalomąją nuostatą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto dėl šios nuostatos siauro aiškinimo nedarytina išvada, kad kita sutartinė sąlyga, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, apibrėžianti užsienio valiuta išreikštos paskolos sumos nustatymo tvarką, taip pat visa nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo OTP Bank ir OTP Faktoring, C‑51/17, EU:C:2018:750, 65 ir 66 punktus), todėl nėra akivaizdu, kad ji netaikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamai sąlygai.
26 Taigi prejudicinis klausimas yra priimtinas.
Dėl esmės
27 Nors prejudicinis klausimas tik iš dalies susijęs su konkretaus Sąjungos teisės teksto aiškinimu, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų aplinkybių, visų pirma prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų visumos, Teisingumo Teismui tenka nustatyti aiškintinas Sąjungos teisės nuostatas (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimo Aqua Med, C‑266/18, EU:C:2019:282, 39 punktą).
28 Budai Központi Kerületi Bíróság (Budajaus centrinis apygardos teismas) klausimais siekiant nustatyti negaliojimo sąlygas, kylančias iš Direktyvos 93/13, kiek tai susiję su paskolos sutartimi, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, reikia įtraukti šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį į Sąjungos teisės aktus, kuriuos šis teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti.
29 Taigi reikia nuspręsti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad jos draudžia valstybės narės teisės nuostatas, kaip šios valstybės narės Aukščiausiojo Teismo aiškintosios, pagal kurias nelaikoma negaliojančia paskolos sutartis, išreikšta užsienio valiuta, kurioje nors ir nurodyta vartotojo prašymą skirti finansavimą atitinkanti suma nacionaline valiuta, bet nenurodytas valiutos keitimo kursas, taikomas šiai sumai siekiant nustatyti galutinę paskolos užsienio valiuta sumą, nors vienoje iš jos sąlygų nurodyta, kad tokį kursą paskolos davėjas nustato po sutarties sudarymo atskirame dokumente.
30 Pirmiausia, kaip matyti iš pateikto klausimo formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sutarties sąlyga, pagal kurią nustatoma užsienio valiuta išreikštos paskolos sumos nustatymo tvarka, turi būti laikoma apibrėžiančia pagrindinį paskolos sutarties dalyką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį.
31 Šioje nuostatoje numatytų sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, tik jei kompetentingas nacionalinis teismas kiekvieną iš jų atskirai išnagrinėjęs nustato, kad veiklos vykdytojas jas pateikė aiškia, suprantama kalba (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Dunai, C‑118/17, EU:C:2019:207, 48 punktą).
32 Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šis sutarčių sąlygų pateikimo aiškia, suprantama kalba, reikalavimas, primintas šios direktyvos 5 straipsnyje, neturi būti susiaurintas iki pateikimo suprantama kalba tik formaliuoju ir gramatiniu požiūriu. Jis mano, kad, priešingai, minėtoje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojas yra silpnesnėje padėtyje nei veiklos vykdytojas dėl, be kita ko, turimos informacijos lygio, tad šį reikalavimą reikia aiškinti plačiai (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo EOS KSI Slovensko, C‑448/17, EU:C:2018:745, 61 punktą).
33 Taigi reikalavimas, pagal kurį sutarties sąlyga turi būti pateikta aiškia, suprantama kalba, numato, kad sutartyje būtų skaidriai nurodyta, kaip konkrečiai veikia atitinkamos sąlygos mechanizmas, taip pat prireikus šio mechanizmo ryšys su kitose sąlygose nustatytu mechanizmu, kad šiam vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurių jam atsiranda dėl tokios sąlygos (2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:703, 45 punktas).
34 Esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai paskolos sumos nustatymas priklauso nuo lėšų išmokėjimo dieną galiojančio valiutos keitimo kurso, kurį nustato paskolos davėjas po sutarties sudarymo, šis reikalavimas reiškia, kad šios paskolintos sumos, išreikštos užsienio valiuta, apskaičiavimo mechanizmas ir taikomas valiutos keitimo kursas turi būti nurodyti skaidriai, taip, kad vidutinis pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, remdamasis tiksliais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti ekonomines pasekmes, jam kylančias iš sutarties, įskaitant visų pirma visą paskolos kainą (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:703, 47 punktą ir 2018 m. vasario 22 d. Nutarties ERSTE Bank Hungary, C‑126/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:107, 32 punktą).
35 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti šį klausimą atsižvelgdamas į visas svarbias faktines aplinkybes, įskaitant reklamą ir per derybas dėl kredito sutarties paskolos davėjo pateiktą informaciją (2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:703, 46 punktas).
36 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, be kita ko, patikrinti, ar, atsižvelgiant į visus reikšmingus faktus, vartotojas galėjo suprasti, kaip reikia nustatyti užsienio valiuta išreikštos paskolos sumą ir taikomą valiutos keitimo kursą, taip pat galimas ekonomines pasekmes vartotojui. Vis dėlto negalima reikalauti, kad visi šie elementai būtų konkrečiai veiklos vykdytojo nurodyti sudarant sutartį.
37 Antra, jei atlikus šį tyrimą paaiškėja, kad sąlyga, susijusi su valiutos keitimo kurso nustatymu, nėra pateikta aiškia, suprantama kalba, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, atitinkama sutartis negalioja tik tada, jei, viena vertus, nustatyta, kad sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, ir, kita vertus, sutartis be šios sąlygos negali išlikti pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.
38 Kalbant apie, pirma, atitinkamos sąlygos nesąžiningumą, pažymėtina, kad kompetentingas teismas turi nuspręsti, ar pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.
39 Šio vertinimo tikslais nacionalinis teismas, remdamasis Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalimi, turi atsižvelgti į prekių ar paslaugų, kurios yra sutarties dalykas, pobūdį ir remdamasis sutarties sudarymo metu visomis su sutarties sudarymu susijusiomis aplinkybėmis.
40 Šio 4 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės yra tos, kurias veiklos vykdytojas galėjo žinoti sutarties sudarymo momentu ir kurios galėjo paveikti paskesnį jos vykdymą, nes sutarties sąlyga gali lemti šalių teisių ir pareigų neatitikimą, kuris paaiškėja tik vykdant sutartį (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:703, 54 punktą).
41 Antra, jei būtų nustatyta, kad ši sąlyga nesąžininga, ji sąlyga pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį neturi būti privaloma vartotojui nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Pagal tą nuostatą sutartis ir toliau yra privaloma šalims, jeigu ji gali išlikti be šios sąlygos.
42 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį siekiama atkurti šalių pusiausvyrą, o ne panaikinti visas sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų. Vis dėlto, ši sutartis iš principo turi išlikti be jokio kito pakeitimo, išskyrus pakeitimus, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tolesnis vykdymas yra teisiškai įmanomas, o tai reikia objektyviai patikrinti (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Dunai, C‑118/17, EU:C:2019:207, 51 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
43 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga apibrėžia pagrindinį sutarties dalyką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį. Šiomis aplinkybėmis panaikinus šią sąlygą neatrodo, kad sutartis gali toliau galioti, tačiau prireikus tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
44 Tai reiškia, kad nacionalinės teisės nuostatos, kaip nurodytos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, būtų nesuderinamos su Direktyva 93/13 tik tiek, kiek ja neleidžiama, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimu, paskolos sutartį, kurios atžvilgiu įvykdytos šio sprendimo 37 punkte nurodytos sąlygos, pripažinti negaliojančia.
45 Atsižvelgiant į minėtus svarstymus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos nedraudžia valstybės narės teisės nuostatų, kaip šios valstybės narės Aukščiausiojo Teismo aiškintosios, pagal kurias nelaikoma negaliojančia paskolos sutartis išreikšta užsienio valiuta, kurioje nors ir nurodyta vartotojo prašymą skirti finansavimą atitinkanti suma nacionaline valiuta, bet nenurodytas valiutos keitimo kursas, taikomas šiai sumai siekiant nustatyti galutinę paskolos užsienio valiuta sumą, nors vienoje iš jos sąlygų nurodyta, kad tokį kursą paskolos davėjas nustato po sutarties sudarymo atskirame dokumente,
– kai ta sąlyga pateikiama aiškia, suprantama kalba pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, t. y. visos paskolintos sumos apskaičiavimo mechanizmas ir taikomas valiutos keitimo kursas nurodyti skaidriai, taip, kad vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, remdamasis tiksliais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti jį liečiančias ekonomines pasekmes, kylančias iš sutarties, įskaitant visų pirma visą paskolos kainą, arba paaiškėjus, kad ši sąlyga nėra pateikiama aiškia, suprantama kalba,
– kai ta sąlyga nėra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, arba, jei taip yra, atitinkama sutartis gali išlikti be tos sąlygos pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos nedraudžia valstybės narės teisės nuostatų, kaip šios valstybės narės Aukščiausiojo Teismo aiškintosios, pagal kurias nelaikoma negaliojančia paskolos sutartis išreikšta užsienio valiuta, kurioje nors ir nurodyta vartotojo prašymą skirti finansavimą atitinkanti suma nacionaline valiuta, bet nenurodytas valiutos keitimo kursas, taikomas šiai sumai siekiant nustatyti galutinę paskolos užsienio valiuta sumą, nors vienoje iš jos sąlygų nurodyta, kad tokį kursą paskolos davėjas nustato po sutarties sudarymo atskirame dokumente,
– kai ta sąlyga pateikiama aiškia, suprantama kalba pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, t. y. visos paskolintos sumos apskaičiavimo mechanizmas ir taikomas valiutos keitimo kursas nurodyti skaidriai, taip, kad vidutinis pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, remdamasis tiksliais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti ekonomines pasekmes, jam kylančias iš sutarties, įskaitant visų pirma visą paskolos kainą, arba paaiškėjus, kad ši sąlyga nėra pateikiama aiškia, suprantama kalba,
– kai ta sąlyga nėra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, arba, jei taip yra, atitinkama sutartis gali išlikti be tos sąlygos pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį.
Parašai.