Language of document : ECLI:EU:C:2009:107

TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija)

NUTARTIS

2009 m. vasario 19 d.(*)

„Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalis – Informacinė visuomenė – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Tam tikrų srauto duomenų saugojimas ir atskleidimas – Elektroninių ryšių konfidencialumo apsauga – „Tarpininko“ sąvoka Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies a punkto prasme“

Byloje C‑557/07

dėl Oberster Gerichtshof (Austrija) 2007 m. lapkričio 13 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2007 m. gruodžio 14 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

LSG-Gesellschaft zur Wahrnehmung von Leistungsschutzrechten GmbH

prieš

Tele2 Telecommunication GmbH,

TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai G. Arestis ir J. Malenovský (pranešėjas),

generalinis advokatas Y. Bot,

kancleris R. Grass,

nutaręs antrąjį klausimą spręsti motyvuota nutartimi pagal savo Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą,

informavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą apie ketinimą į pirmąjį klausimą atsakyti motyvuota nutartimi pagal savo Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą,

pasiūlęs Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytiems subjektams pateikti šiuo klausimu galbūt turimas pastabas,

susipažinus su generalinio advokato nuomone,

priima šią

Nutartį

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230, ir klaidų ištaisymas OL L 314, 2008, p. 16), 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514) ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas byloje tarp LSG-Gesellschaft zur Wahrnehmung von Leistungsschutzrechten GmbH (toliau – LSG) ir Tele2 Telecommunication GmbH (toliau – Tele2) dėl pastarosios atsisakymo atskleisti asmenų, kuriems ji teikia interneto prieigą, pavardes ir adresus.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

 Informacinę visuomenę ir intelektinės nuosavybės, visų pirma autorių teisių, apsaugą reglamentuojančios nuostatos

–       Direktyva 2000/32/EB

3        2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šia direktyva siekiama prisidėti prie gero vidaus rinkos veikimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.

–       Direktyva 2001/29

4        Direktyvos 2001/29 59 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„Ypač skaitmeninėje terpėje tretieji asmenys gali vis labiau naudoti tarpininkų paslaugas pažeidinėjimams. Daugeliu atvejų geriausia priversti tokius tarpininkus nutraukti tokią pažeidžiančią veiklą. Dėl to, nesumenkinant kitų esamų nuobaudų ir teisių gynimo būdų, teisių turėtojai turėtų turėti galimybę prašyti teismo uždraudimo tarpininkui, perduodančiam trečiojo asmens daromą saugomo kūrinio ar kito objekto pažeidimą tinkle. Tokia galimybė turėtų būti prieinama net tais atvejais, kai už tarpininko atliktus veiksmus pagal 5 straipsnį yra atleidžiama nuo atsakomybės. Tokių uždraudimų sąlygas ir aplinkybes turėtų nustatyti valstybių narių nacionalinė teisė.“

5        Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši direktyva reglamentuoja teisinę autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą vidaus rinkos sistemoje, ypač atsižvelgiant į informacinę visuomenę.

6        Direktyvos 2001/29 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 1 dalyje nustatyta:

„2 straipsnyje minėtiems laikiniems atgaminimo veiksmams, kurie yra trumpalaikiai arba atsitiktiniai ir kartu — būtina bei svarbi technologinio proceso dalis, kurių vienintelis tikslas yra sudaryti sąlygas:

a)      tarpininkui perduoti tinkle tretiesiems asmenims arba

b)      teisėtai naudoti

kūrinį ar kitą objektą ir kurie atskirai nėra ekonominiu atžvilgiu svarbūs, 2 straipsnyje nustatytos atgaminimo teisės netaikomos.“

7        Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje „Nuobaudos ir teisių gynimo būdai“ nurodyta:

„1.      Valstybės narės nustato atitinkamas nuobaudas ir teisių gynimo būdus, jei pažeidžiamos šioje direktyvoje nustatytos teisės ir pareigos, bei imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad tos nuobaudos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Šitaip nustatytos nuobaudos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

2.      Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad teisių turėtojai, kurių interesus paveikia jos teritorijoje atliekama pažeidžianti veikla, galėtų pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir (arba) prašyti teismo draudimo, prireikus teises pažeidžiančios medžiagos konfiskavimo, taip pat 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų įtaisų, gaminių ar jų sudedamųjų dalių konfiskavimo.

3.      Valstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti.“

–       Direktyva 2004/48

8        Direktyvos 2004/48 8 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad, vykstant procesui dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ir gavus ieškovo pagrįstą ir proporcingą prašymą, kompetentingos teismo institucijos galėtų reikalauti pažeidėjo ar kito asmens:

a)      kurio žinioje, kaip nustatyta, yra intelektinės nuosavybės teises komerciniu mastu pažeidžiančios prekės;

b)      kuris, kaip nustatyta, naudojasi intelektinės nuosavybės teises komerciniu mastu pažeidžiančiomis paslaugomis;

c)      kuris, kaip nustatyta, teikia neteisėtoje veikloje naudojamas paslaugas komerciniu mastu;

d)      kurį a, b ir c punktuose minėtas asmuo nurodė kaip dalyvaujantį prekių gamyboje ar platinime arba paslaugų teikime, pateikti informaciją apie prekių ir paslaugų, pažeidžiančių intelektinės nuosavybės teises, kilmę ir platinimo kanalus.

2.      Į šio straipsnio pirmoje dalyje minėtą informaciją įeina:

a)      gamintojų, platintojų, tiekėjų ir kitų prekių bei paslaugų ankstesnių valdytojų, taip pat planuojamų didmenininkų ir mažmenininkų pavadinimai ir adresai;

b)      informacija apie pagamintus, pristatytus, gautus ar užsakytus kiekius, taip pat apie gautas už atitinkamas prekes ir paslaugas kainas.

3.      Šio straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos, nepažeidžiant kitų įstatymų nuostatų, kurios:

a)      suteikia teisių turėtojui teises gauti išsamesnę informaciją;

b)      reglamentuoja pagal šį straipsnį suteiktos informacijos naudojimą civiliniuose ir baudžiamuosiuose procesuose;

c)      reglamentuoja atsakomybę už teisės gauti informaciją neteisingą naudojimą; arba

d)      numato galimybę atsisakyti suteikti informaciją, kuri priverstų 1 dalyje minėtą asmenį prisipažinti jam pačiam ar jo artimam giminaičiui dalyvavus intelektinės nuosavybės teisių pažeidime; arba

e)      reglamentuoja informacijos šaltinių arba asmens duomenų apdorojimo slaptumo apsaugą.“

 Asmens duomenų apsaugą reglamentuojančios nuostatos

–       Direktyva 95/46/EB

9        1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355) 13 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 1 dalyje nurodyta:

„1.      Valstybės narės gali priimti teisines priemones, kad apribotų 6 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnyje, 11 straipsnio 1 dalyje bei 12 ir 21 straipsniuose numatytų prievolių ir teisių mastą, kai toks apribojimas yra reikalinga apsaugos priemonė norint užtikrinti:

a)      nacionalinį saugumą;

b)      gynybą;

c)      visuomenės saugumą;

d)      kriminalinių nusikaltimų bei reglamentuojamų profesijų etikos pažeidimų prevenciją, tyrimą, išaiškinimą ir persekiojimą;

e)      svarbius ekonominius ar finansinius valstybės narės ar Europos Sąjungos interesus, įskaitant ir monetarinius, biudžeto ar mokesčių klausimus;

f)      kontrolės, tikrinimo ar taisyklių nustatymo funkciją, kuri susijusi, bent atsitiktinai, su įgaliojimų vykdymu c, d ir e punktuose nurodytais atvejais;

g)      duomenų subjekto apsaugą arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą.“

–       Direktyva 2002/58

10      Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Visų pirma jos draudžia be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal 15 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos nedraudžia techninio saugojimo, būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.“

11      Šios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:

„1.      Su abonentais ir naudotojais susiję srauto duomenys, kuriuos tvarko ir saugo viešųjų ryšių tinklo ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, turi būti sunaikinti arba pakeisti taip, kad taptų anoniminiais, kai šie duomenys nebėra reikalingi pranešimui perduoti, jeigu nepažeidžiamos šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies nuostatos.

2.      Srauto duomenys gali būti tvarkomi, kai reikia abonentams pateikti sąskaitas ir atsiskaityti už tinklų sujungimą. Toks tvarkymas leistinas tol, kol nepasibaigęs terminas, per kurį sąskaita gali būti teisėtai užginčyta ar išieškotas apmokėjimas.

3.      Elektroninių ryšių paslaugų rinkodaros bei pridėtinės vertės paslaugų teikimo tikslais teikėjas, teikiantis viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugas, gali tvarkyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis tokia apimtimi ir tiek laiko, kiek būtina tokių paslaugų teikimui ar rinkodarai, jeigu abonentas ar naudotojas, su kuriuo duomenys yra susiję, yra davęs sutikimą. Naudotojams ir abonentams sudaroma galimybė bet kada atšaukti duotą sutikimą srauto duomenims tvarkyti.

<…>

5.      Tvarkyti srauto duomenis pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis leidžiama tik asmenims, kurie veikdami pagal viešųjų ryšių tinklų ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų įgaliojimą pateikia sąskaitas, valdo srautą, teikia informaciją klientams, nustato sukčiavimo atvejus, vykdo elektroninių ryšių paslaugų rinkodarą arba teikia pridėtinės vertės paslaugas. Šie asmenys gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra būtini minėtos veiklos tikslams pasiekti.

6.      Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalys taikomos nepažeidžiant teisės aktais numatytos galimybės kompetentingai institucijai gauti informaciją apie srauto duomenis, kad galėtų spręsti ginčus, ypač dėl tinklų sujungimų ar sąskaitų pateikimo.“

12      Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės gali patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir nurodytus Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“

 Nacionalinės teisės aktai

13      BGBl. 81/2006 paskelbtos redakcijos Federalinio autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (Bundesgesetz über das Urheberrecht an Werken der Literatur und der Kunst und über verwandte Schutzrechte) (toliau – UrhG) 81 straipsnyje nurodyta:

„1)      Tas, kieno šiuo įstatymu pagrįsta išimtinė teisė buvo pažeista arba kyla tokio pažeidimo pavojus, gali pareikšti ieškinį dėl įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus. Tokį ieškinį galima pareikšti ir įmonės savininkui, jei pažeidimas padarytas arba gali būti padarytas įmonei vykdant veiklą.

1 a)      Jei asmuo, kuris padarė tokį pažeidimą arba iš kurio kyla tokio pažeidimo padarymo grėsmė, naudojasi tarpininko paslaugomis, pastarajam irgi gali būti pateiktas reikalavimas dėl veiksmų nutraukimo pagal 1 dalį.

<…>“

14      UrhG 87b straipsnio 2 ir 3 dalys suformuluotos taip:

„<…>

2)      Tas, kieno šiuo įstatymu pagrįsta išimtinė teisė yra pažeista, gali reikalauti informacijos apie šią teisę pažeidžiančių prekių ir paslaugų kilmę ir pardavimo kanalus, jeigu tai nebūtų neproporcinga, palyginti su pažeidimo sunkumu, ir nepažeistų įstatyme numatytų konfidencialumo pareigų; suteikti informaciją privalo pažeidėjai ir asmenys, kurie, užsiimdami verslu:

1.      turėjo teises pažeidžiančias prekes;

2.      naudojosi teises pažeidžiančiomis paslaugomis arba

3.      teikė paslaugas, kurios buvo naudojamos teisių pažeidimams padaryti.

2 a)      Pareiga suteikti informaciją pagal 2 dalį, esant reikalui, apima:

1.      prekių ar paslaugų gamintojų, platintojų, tiekėjų ir kitų ankstesnių savininkų bei verslo pirkėjų ir pardavimo vietų, kuriems jos buvo skirtos, pavadinimus ir adresus;

2.      pagamintus, patiektus arba suteiktus, gautus ir užsakytus atitinkamų prekių ar paslaugų kiekius bei už tai sumokėtą kainą.

3)      Tarpininkai 81 straipsnio 1a dalies prasme asmeniui, kurio teisės pažeistos, jo rašytiniu ir pakankamai pagrįstu reikalavimu turi suteikti informaciją apie pažeidėjo asmenį (pavardė arba pavadinimas ir adresas) arba pažeidėjui nustatyti reikalingą informaciją. Pagrindime visų pirma reikia pateikti pakankamai sukonkretintus duomenis apie įtarimus teisių pažeidimu pagrindžiančius faktus.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

15      LSG yra kolektyvinio administravimo asociacija. Ji įgalioto atstovo teisėmis Austrijoje gina fonogramų gamintojų teises į jų visame pasaulyje gaminamus įrašus ir atlikėjų teises į jų atliekamus kūrinius. Taip ginamos, be kita ko, kūrinio atgaminimo, platinimo ir jo padarymo viešai prieinamo teisės.

16      Tele2 yra interneto prieigos teikėja, kuri savo klientams suteikia IP (interneto protokolo) adresą, dažniausiai – dinaminį. Pagal šį adresą ir konkretų laikotarpį arba laiko momentą Tele2 gali identifikuoti konkretų klientą.

17      Atsiradus keitimosi rinkmenomis sistemoms, leidžiančioms jos dalyviams keistis saugomų duomenų kopijomis, LSG atstovaujami teisių turėtojai patiria finansinių nuostolių. Siekdama iškelti civilinę bylą pažeidėjams, LSG paprašė įpareigoti Tele2 atskleisti tam tikrų asmenų, kuriems pastaroji teikia interneto prieigos paslaugas ir kurių IP adresas bei prisijungimo data bei laikas yra žinomi, pavardes. Tele2 nurodė, kad prašymas atskleisti šią informaciją turi būti atmestas. Ji tvirtino, kad nėra tarpininkė ir neturi teisės saugoti prisijungimo duomenis.

18      2006 m. birželio 21 d. Sprendimu Handelsgericht Wien (Vienos komercinis teismas) patenkino LSG prašymą nusprendęs, kad teikdama interneto prieigą Tele2 veikia kaip tarpininkas UrhG 81 straipsnio 1a dalies prasme, todėl ji privalo teikti UrhG 87b straipsnio 3 dalyje nurodytą informaciją.

19      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apeliacinėje instancijoje Oberlandesgericht Wien patvirtino šį pirmosios instancijos teismo sprendimą 2007 m. balandžio 12 d. Sprendimu, kuris kasacine tvarka apskųstas Oberster Gerichtshof.

20      Kasaciniame skunde Tele2 tvirtina, pirma, kad ji nėra tarpininkė UrhG 81 straipsnio 1a dalies ir Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalies prasme, nes nors teikdama interneto prieigą ji sudaro naudotojui galimybę prisijungti prie tinklo, neturi jokios paslaugų, kuriomis pastarasis naudojasi, teisinės ar faktinės kontrolės. Antra, įtampa tarp autorių teisių teisinei apsaugai reikalingos teisės į informaciją ir duomenų apsaugos teisės nustatytų asmens duomenų saugojimo ir atskleidimo apribojimų Bendrijos direktyvomis buvo išspręsta duomenų apsaugos naudai.

21      Oberster Gerichtshof mano, kad generalinės advokatės išvada, pateikta byloje, kurioje po to, kai buvo pateiktas jo prašymas priimti prejudicinį sprendimą, priimtas 2008 m. sausio 29 d. Sprendimas Promusicae (C‑275/06, Rink. p. I‑0000), kelia abejonių dėl UrhG 87b straipsnio 3 dalies, skaitomos kartu su 81 straipsnio 1a dalimi, atitikties duomenų apsaugos srities direktyvoms, visų pirma Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 15 straipsniams. Šiomis nacionalinės teisės nuostatomis įtvirtinama pareiga suteikti srauto asmens duomenis privatiems tretiesiems asmenims, o tam būtina prieš tai tvarkyti ir saugoti srauto duomenis.

22      Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1)      Ar (Direktyvos 2001/29/EB) 5 straipsnio 1 dalies a punkte ir 8 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „tarpininkas“ turi būti aiškinama taip, kad ji apima ir prieigos teikėją, kuris tik sudaro naudotojui galimybę prisijungti prie tinklo suteikdamas jam dinaminį IP adresą, tačiau pats jam neteikia jokių paslaugų, pavyzdžiui, elektroninio pašto, rinkmenų parsisiuntimo arba keitimosi jomis paslaugų, ir nei teisiškai, nei faktiškai nekontroliuoja paslaugos, kuria pastarasis naudojasi?

2)      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar (Direktyvos 2004/48/EB) 8 straipsnio 3 dalis, atsižvelgiant į (Direktyvos 2002/58/EB) 6 ir 15 straipsnius, turi būti aiškinama (siaurai) taip, kad ja neleidžiama srauto asmens duomenų perduoti privatiems tretiesiems asmenims tam, kad būtų galima iškelti civilinę bylą dėl autorių išimtinių teisių (kūrinio panaudojimo teisių) tariamų pažeidimų?“

 Dėl prejudicinių klausimų

23      Vadovaujantis Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalimi, jeigu atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš teismo praktikos arba jis nekelia pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas gali spręsti motyvuota nutartimi.

 Dėl antrojo klausimo

24      Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Bendrijos teisė, visų pirma, Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalis, skaitant ją kartu su Direktyvos 2002/58 6 ir 15 straipsniais, draudžia valstybėms narėms įtvirtinti pareigą perduoti srauto asmens duomenis privatiems tretiesiems asmenims tam, kad būtų galima iškelti civilinę bylą dėl autorių teisių pažeidimų.

25      Atsakymą į šį klausimą galima aiškiai nustatyti iš Teisingumo Teismo praktikos.

26      Minėto sprendimo Promusicae 53 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje, kurioje pateikiama aiški nuoroda į Direktyvos 95/46 13 straipsnio 1 dalį, numatytos išimtys apima kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos priemones. Kadangi Direktyvoje 2002/58 nesukonkretinamos teisės ir laisvės, kurioms taikoma ši išimtis, pastaroji turi būti aiškinama kaip išreiškianti Bendrijos teisės aktų leidėjo valią nepašalinti iš jos taikymo srities teisės į nuosavybę apsaugos ir situacijų, kai kūrinių autoriai siekia šios apsaugos užtikrinimo vykstant civiliniam procesui.

27      Minėto sprendimo Promusicae 54 ir 55 punktuose Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad Direktyva 2002/58, visų pirma jos 15 straipsnio 1 dalis, nepašalina valstybėms narėms galimybės numatyti pareigą atskleisti asmens duomenis vykstant civiliniam procesui, bet ir neįpareigoja jų numatyti tokią pareigą.

28      Teisingumo Teismas dar patikslino, kad valstybėms narėms palikta laisvė teikti pirmenybę teisei į privataus gyvenimo gerbimą arba teisei į nuosavybę saistoma tam tikrų reikalavimų. Perkeldamos direktyvas 2000/31, 2001/29, 2004/48 ir 2002/58 valstybės narės turi užtikrinti, kad vadovaujamasi tokiu jų aiškinimu, kuris leidžia užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp skirtingų Bendrijos teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindamos minėtas direktyvas perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šias direktyvas, bet ir nesivadovauti tokiu jų aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius Bendrijos teisės principus, kaip antai proporcingumo principas (minėto sprendimo Promusicae 70 punktas).

29      Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Bendrijos teisė, visų pirma Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalis, skaitant ją kartu su Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, nedraudžia valstybėms narėms įtvirtinti pareigą perduoti srauto asmens duomenis privatiems tretiesiems asmenims tam, kad būtų galima iškelti civilinę bylą dėl autorių teisių pažeidimų. Tačiau Bendrijos teisė reikalauja, kad perkeldamos direktyvas 2000/31, 2001/29, 2002/58 ir 2004/48 valstybės narės užtikrintų, jog vadovaujamasi tokiu jų aiškinimu, kuris leidžia užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp atitinkamų skirtingų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindamos minėtas direktyvas perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šias direktyvas, bet ir nesivadovauti tokiu jų aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius Bendrijos teisės principus, kaip antai proporcingumo principas.

 Dėl pirmojo klausimo

30      Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar prieigos teikėjas, kuris tik suteikia naudotojams interneto prieigą, tačiau neteikia jokių kitų paslaugų ir nei teisiškai, nei faktiškai nekontroliuoja paslaugos, kuria naudojamasi, yra „tarpininkas“ Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 8 straipsnio 3 dalies prasme.

31      Kadangi atsakymas į šį klausimą nekelia pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis savo Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalies antrąja pastraipa, pranešęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui apie ketinimą į pirmąjį klausimą atsakyti motyvuota nutartimi, pasiūlė Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytiems subjektams pateikti šiuo klausimu galbūt turimas pastabas.

32      LSG, Ispanijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Bendrijų Komisija nurodė Teisingumo Teismui, kad jos neprieštarauja Teisingumo Teismo ketinimui išspręsti klausimą motyvuota nutartimi.

33      Tele2 šiuo atžvilgiu pateikė pastabas, iš esmės tapačias jau nurodytosioms rašytinėse pastabose. Pagal Bendrijos teisę interneto prieigos teikėjo atsakomybė yra ribota ir nesuderinama su neribota pareiga pateikti informaciją. Tačiau šių pakartotų argumentų nepakanka, kad Teisingumo Teismas netaikytų numatytos proceso taisyklės.

34      Tiek iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, tiek iš pateiktų klausimų formuluotės aiškiai matyti, kad pirmuoju klausimu nacionalinis teismas nori sužinoti, ar interneto prieigos teikėjas, kuris tik sudaro naudotojui galimybę prisijungti prie tinklo, gali būti įpareigotas suteikti antrajame klausime nurodytą informaciją.

35      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalies a punktu valstybės narės įpareigojamos numatyti atgaminimo teisės išimtis.

36      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje reikia nustatyti, ar LSG gali pasinaudoti teise į informaciją Tele2 atžvilgiu, o ne į tai, ar pastaroji pažeidė atgaminimo teisę.

37      Iš to darytina išvada, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalies a punktas visiškai nėra naudingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti.

38      Tele2 tvirtina, kad, be kita ko, tarpininkams būdinga turėti galimybę užkirsti kelią autorių teisių pažeidimams. Kadangi interneto prieigos teikėjai nei teisiškai, nei faktiškai nekontroliuoja paslaugų, kuriomis naudojasi naudotojas, jie neturi galimybių užkirsti kelią tokiems pažeidimams, todėl jie nėra „tarpininkai“ Direktyvos 2001/29 prasme.

39      Iš pradžių reikia pabrėžti, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Promusicae, nagrinėta, ar komercinė bendrovė Telefónica de España SAU, teikianti ir interneto prieigos paslaugas, privalo atskleisti tam tikrų asmenų, kuriems ši bendrovė teikė šias paslaugas ir kurių IP adresas bei prisijungimo data bei laikas buvo žinomi, tapatybę bei fizinį adresą (minėto sprendimo Promusicae 29 ir 30 punktai).

40      Iš toje byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Promusicae, pateikto prejudicinio klausimo ir pagrindinės bylos faktinių aplinkybių matyti, kad komercinė bendrovė Telefónica de España SAU buvo interneto prieigos teikėja (minėto sprendimo Promusicae 30 ir 34 punktai).

41      Todėl minėto sprendimo Promusicae 70 punkte nusprendęs, kad tokioje situacijoje, kokia buvo nagrinėjama pagrindinėje byloje, direktyvos 2000/31, 2001/29, 2004/48 ir 2002/58 neįpareigoja valstybių narių, užtikrinant veiksmingą autorių teisių apsaugą, numatyti pareigą pateikti asmens duomenis vykstant civiliniam procesui, Teisingumo Teismas iš karto neatmetė valstybių narių galimybės, vadovaujantis Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalimi, nustatyti interneto prieigos teikėjui pareigą suteikti informaciją.

42      Taip pat svarbu pažymėti, kad pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį valstybės narės užtikrina teisių turėtojams galimybę prašyti teismo nustatyti įpareigojančias priemones tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti.

43      Prieigos teikėjas, kuris tik sudaro klientui galimybę prisijungti prie interneto ir nesiūlo kitų paslaugų bei nei teisiškai, nei faktiškai nekontroliuoja paslaugos, kuria naudojamasi, teikia paslaugą, kuria naudodamasis tretysis asmuo gali pažeisti autorių teises ar gretutines teises, tiek, kiek suteikia naudotojui šias teises pažeisti leidžiančią prieigą.

44      Be to, vadovaujantis Direktyvos 2001/29 59 konstatuojamąja dalimi, teisių turėtojai turi būti suteikta galimybė prašyti teismo nustatyti įpareigojančias priemones tarpininkui, tinklu perduodančiam trečiojo asmens padarytą neteisėtą saugomo kūrinio ar kito objekto kopiją. Tačiau akivaizdu, kad suteikdamas prieigą prie interneto tinklo, prieigos teikėjas sudaro galimybę perduoti šią neteisėtą kopiją tarp abonento ir trečiojo asmens.

45      Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2001/29 tikslas, konkrečiai nurodytas jos 1 straipsnio 1 dalyje, užtikrinti veiksmingą teisinę autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą vidaus rinkos sistemoje. Iš sąvokos „tarpininkas“ šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalies prasme pašalinus prieigos teikėją, t. y. vienintelį turintįjį duomenis, leidžiančius nustatyti šias teises pažeidusius naudotojus, reikšmingai sumažėtų šia direktyva ketinta užtikrinti apsauga.

46      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad prieigos teikėjas, kuris tik suteikia naudotojams interneto prieigą, tačiau nesiūlo jokių kitų paslaugų, pavyzdžiui, elektroninio pašto, rinkmenų parsisiuntimo arba keitimosi jomis paslaugų, ir nei teisiškai, nei faktiškai nekontroliuoja paslaugos, kuria naudojamasi, laikytinas „tarpininku“ Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 8 straipsnio 3 dalies prasme.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

47      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nutaria:

1.      Bendrijos teisė, visų pirma 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 8 straipsnio 3 dalis, skaitant ją kartu su 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 15 straipsnio 1 dalimi, nedraudžia valstybėms narėms nustatyti pareigą perduoti srauto asmens duomenis privatiems tretiesiems asmenims tam, kad būtų galima iškelti civilinę bylą dėl autorių teisių pažeidimų. Tačiau Bendrijos teisė reikalauja, kad perkeldamos 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva), 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo, Direktyvą 2002/58 ir Direktyvą 2004/48 valstybės narės užtikrintų, jog vadovaujamasi tokiu jų aiškinimu, kuris leidžia užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp atitinkamų skirtingų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindamos minėtas direktyvas perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šias direktyvas, bet ir nesivadovauti tokiu jų aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius Bendrijos teisės principus, kaip antai proporcingumo principas.

2.      Prieigos teikėjas, kuris tik suteikia naudotojams interneto prieigą, tačiau nesiūlo jokių kitų paslaugų, pavyzdžiui, elektroninio pašto, rinkmenų parsisiuntimo arba keitimosi jomis paslaugų, ir nei teisiškai, nei faktiškai nekontroliuoja paslaugos, kuria naudojamasi, laikytinas „tarpininku“ Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 8 straipsnio 3 dalies prasme.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.