Byla C‑324/09
L’Oréal SA ir kt.
prieš
eBay International AG ir kt.
(High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prekių ženklai – Internetas – Sąjungos vartotojams skirtoje elektroninėje prekyvietėje pateikiamas pasiūlymas pirkti prekių ženklu žymimas prekes, kurios, jo savininko sprendimu, skirtos parduoti trečiosiose valstybėse – Šių prekių išėmimas iš pakuočių – Direktyva 89/104/EEB – Reglamentas (EB) Nr. 40/94 – Elektroninės prekyvietės operatoriaus atsakomybė – Direktyva 2000/31/EB („Elektroninės komercijos direktyva“) – Teismo draudimai minėtam operatoriui – Direktyva 2004/48/EB („Direktyva dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo“)“
Sprendimo santrauka
1. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Reglamento Nr. 40/94 ir Direktyvos 89/104 aiškinimas – Prekių ženklo savininko teisė uždrausti tretiesiems asmenims naudoti prekių ženklui tapatų žymenį tapačioms prekėms – Prekių ženklo naudojimas, kaip tai suprantama pagal reglamento 9 straipsnį ir direktyvos 5 straipsnį – Trečioje valstybėje esančių prekių pardavimas, siūlymas pirkti ar reklama Sąjungos vartotojams skirtoje elektroninėje prekyvietėje
(Tarybos reglamento Nr. 40/94 9 straipsnis; Tarybos direktyvos 89/104 5 straipsnis)
2. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Reglamento Nr. 40/94 ir Direktyvos 89/104 aiškinimas – Prekių ženklu suteiktos teisės pasibaigimas – Sąlygos – Į Bendrijos ar Europos ekonominės erdvės rinką išleista prekė
(Tarybos reglamento Nr. 40/94 13 straipsnio 1 dalis; Tarybos direktyvos 89/104 7 straipsnio 1 dalis)
3. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Reglamento Nr. 40/94 ir Direktyvos 89/104 aiškinimas – Prekių ženklo savininko teisė uždrausti tretiesiems asmenims naudoti prekių ženklui tapatų žymenį tapačioms prekėms – Prekių ženklo naudojimas, kaip tai suprantama pagal reglamento 9 straipsnį ir direktyvos 5 straipsnį – Išpakuotų kvepalų arba kosmetikos gaminių perpardavimas
(Tarybos reglamento Nr. 40/94 9 straipsnis; Tarybos direktyvų 76/768 6 straipsnio 1 dalis ir 89/104 5 straipsnis)
4. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Reglamento Nr. 40/94 ir Direktyvos 89/104 aiškinimas – Prekių ženklo savininko teisė uždrausti tretiesiems asmenims naudoti prekių ženklui tapatų žymenį tapačioms prekėms – Prekių ženklo naudojimas, kaip tai suprantama pagal reglamento 9 straipsnį ir direktyvos 5 straipsnį – Reklama, pasinaudojant nuorodų paslauga internete
(Tarybos reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a punktas; Tarybos direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktas)
5. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Reglamento Nr. 40/94 ir Direktyvos 89/104 aiškinimas – Prekių ženklo savininko teisė uždrausti tretiesiems asmenims naudoti prekių ženklui tapatų žymenį tapačioms prekėms – Prekių ženklo naudojimas, kaip tai suprantama pagal reglamento 9 straipsnį ir direktyvos 5 straipsnį – Sąvoka – Elektroninės prekyvietės eksploatavimas – Neįtraukimas
(Tarybos reglamento Nr. 40/94 9 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 12–15 straipsniai; Tarybos direktyvos 89/104 5 straipsnis)
6. Teisės aktų derinimas – Elektroninė komercija – Direktyva 2000/31 – Tarpinių teikėjų atsakomybė – Informacijos pateikimas internete
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis)
7. Teisės aktų derinimas – Intelektinės nuosavybės teisių gynimas – Direktyva 2004/48 – Priemonės, procedūros ir gynimo būdai – Priemonės pagal sprendimą dėl bylos esmės
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48 11 straipsnis)
1. Kai ūkio subjektas elektroninėje prekyvietėje parduoda Sąjungos valstybėje narėje įregistruotu prekių ženklu arba Bendrijos prekių ženklu pažymėtas trečiosiose valstybėse esančias prekes, kuriomis anksčiau nebuvo prekiaujama Europos ekonominėje erdvėje arba – Bendrijos prekių ženklo atveju – Sąjungoje, be šio prekių ženklo savininko sutikimo teritorijoje, kur šis prekių ženklas registruotas, esančiam vartotojui arba jas siūlo pirkti ar reklamuoja tokioje šioje teritorijoje esantiems vartotojams skirtoje prekyvietėje, minėtas savininkas gali prieštarauti dėl tokio pardavimo, siūlymo pirkti arba reklamos pagal Pirmosios direktyvos 89/104 dėl prekių ženklų 5 straipsnyje arba Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnyje įtvirtintas normas. Nacionaliniai teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi vertinti, ar egzistuoja svarbūs rodikliai, į kuriuos atsižvelgiant galima daryti išvadą, kad šioje teritorijoje prieinamoje elektroninėje prekyvietėje paskelbtas siūlymas pirkti arba reklama skirti joje esantiems vartotojams.
Direktyvos 89/104 ir Reglamento Nr. 40/94 normos taikomos, kai tik paaiškėja, kad pasiūlymas pirkti trečiojoje valstybėje esančią prekių ženklu pažymėtą prekę yra skirtas teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas, esantiems vartotojams. Iš tiesų, jei būtų kitaip, subjektai, kurie naudojasi elektronine prekyba Sąjungoje esantiems vartotojams skirtoje elektroninėje prekyvietėje siūlydami pirkti trečiojoje valstybėje esančias prekių ženklu pažymėtas prekes, kurias galima pamatyti ekrane ir užsisakyti šioje svetainėje, dėl tokios rūšies siūlymų neturėtų jokios pareigos laikytis Sąjungos normų intelektinės nuosavybės srityje. Tokia situacija paveiktų šių normų veiksmingumą.
Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad pagal Direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalies b ir d punktus ir Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 2 dalies b ir d punktus trečiųjų asmenų atliekamas prekių ženklams tapačių arba į juos panašių žymenų, dėl kurių gali prieštarauti prekių ženklų savininkas, naudojimas apima šių žymenų naudojimą siūlant prekes pirkti arba jas reklamuojant. Šių normų veiksmingumui būtų pakenkta, jei Sąjungoje esantiems vartotojams skirtame siūlyme pirkti arba reklamoje internetu Sąjungoje įregistruotam prekių ženklui tapataus arba į jį panašaus žymens naudojimui jos būtų netaikomos vien todėl, kad siūlantis arba reklamuojantis prekes trečiasis asmuo yra įsisteigęs trečiojoje valstybėje, kad jo naudojamas interneto svetainės serveris yra tokioje valstybėje arba kad siūloma arba reklamuojama prekė yra trečiojoje valstybėje.
Tačiau vien interneto svetainės prieinamumo teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog joje pateikiami siūlymai pirkti skirti šioje teritorijoje esantiems vartotojams. Iš tiesų, jei elektroninės prekyvietės prieinamumo šioje teritorijoje pakaktų tam, kad joje paskelbti skelbimai patektų į Direktyvos 89/104 ir Reglamento Nr. 40/94 taikymo sritį, svetainėms ir skelbimams, kurie, nors ir akivaizdu, skirti tik trečiose valstybėse esantiems vartotojams, tačiau techniškai prieinami Sąjungos teritorijoje, būtų nepagrįstai taikoma Sąjungos teisė.
(žr. 61–64, 67 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Tai, kad prekių ženklo savininkas suteikė savo patvirtintiems platintojams šiuo prekių ženklu pažymėtus gaminius, skirtus pristatyti vartotojams patvirtintose prekyvietėse, ir šiuo prekių ženklu pažymėtus flakonus, iš kurių nedidelį kiekį galima paimti ir duoti vartotojams kaip nemokamą pavyzdį, nesant priešingų įrodymų, nėra išleidimas į rinką pagal Pirmąją direktyvą 89/104 dėl prekių ženklų ir Reglamentą Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo.
(žr. 73 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)
3. Pirmosios direktyvos 89/104 dėl prekių ženklų 5 straipsnis ir Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklo savininkas, naudodamasis šio prekių ženklo suteikta išimtine teise, gali prieštarauti dėl kvepalų ir kosmetikos gaminių perpardavimo, motyvuodamas tuo, kad perparduodantis asmuo išėmė šiuos gaminius iš išorinės pakuotės, kai taip išpakavus nebelieka esminės informacijos, kaip antai susijusios su kosmetikos gaminio gamintojo ar asmens, atsakingo už pateikimą į rinką, tapatybe. Jeigu nuėmus išorinę pakuotę informacija nedingo, prekių ženklo savininkas vis dėlto gali prieštarauti dėl jo prekių ženklu žymimų kvepalų arba kosmetikos gaminio perpardavimo be pakuotės, jeigu įrodo, kad nuėmus pakuotę buvo pažeistas šio gaminio įvaizdis ir taip pakenkta prekių ženklo reputacijai.
Atsižvelgiant į kvepalų ir kosmetikos gaminių asortimento įvairovę, klausimas, ar išpakavus tokį gaminį pakenkiama jo įvaizdžiui ir atitinkamai jį žyminčio prekių ženklo reputacijai, turi būti nagrinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju. Iš tiesų kvepalų arba kosmetikos gaminio išvaizda be išorinės pakuotės kartais gali veiksmingai perteikti šio gaminio prestižinį arba prabangų įvaizdį, o kitais atvejais išpakavus tokiam įvaizdžiui galima kaip tik pakenkti. Taip pakenkta gali būti tada, kai išorinė pakuotė turi tokią pačią ar net didesnę reikšmę nei flakonas ar indelis prekių ženklo savininko ar patvirtintų platintojų sukurtam prekės įvaizdžiui pristatyti. Be to, gali būti, kad jeigu nėra tam tikros ar visos Direktyvos 76/768 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo 6 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos, gali būti daroma žala prekės įvaizdžiui. Prekių ženklo savininkas turi įrodyti, kad yra tokio pažeidimo sudėties elementų.
Be to, atsižvelgiant į tai, jog prekių ženklo esminė funkcija yra užtikrinti vartotojui prekių kilmės tapatumą, jis taip pat naudojamas norint patvirtinti, kad šiuo prekių ženklu pažymėtos prekės yra pagamintos ar tiekiamos kontroliuojant vienintelei įmonei, kuriai gali būti priskirta atsakomybė už jų kokybę. Tačiau kai nėra tam tikros teisės aktuose reikalaujamos informacijos, kaip antai susijusios su kosmetikos gaminio gamintojo ar asmens, atsakingo už pateikimą į rinką, tapatybe, pažeidžiama prekių ženklo kilmės nurodymo funkcija, nes jis praranda savo esminį poveikį užtikrinti, kad juo žymimos prekės tiekiamos kontroliuojant vienai įmonei, kuriai gali būti priskirta atsakomybė dėl jų kokybės.
Be to, Sąjungos nuostatų dėl prekių ženklų apsaugos taikymo galimybei neturi įtakos tai, ar už prekių ženklu žymimų prekių siūlymą pirkti ar pardavimą be išorinės pakuotės ir atitinkamai be tam tikros Direktyvos 76/768 6 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos pagal nacionalinę teisę taikoma baudžiamoji atsakomybė.
(žr. 78–83 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)
4. Pirmosios direktyvos 89/104 dėl prekių ženklų 5 straipsnio 1 dalies a punktas ir Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklo savininkas gali uždrausti elektroninės prekyvietės operatoriui naudojant šiam prekių ženklui tapatų raktinį žodį, kuris buvo šio operatoriaus pasirinktas pasinaudojus nuorodos teikimo paslauga internete, reklamuoti šioje prekyvietėje siūlomas šiuo prekių ženklu žymimas prekes, kai iš reklamos pakankamai informuotas ir protingai pastabus interneto naudotojas negali arba tik sunkiai gali suprasti, ar šios prekės pagamintos prekių ženklo savininko arba su juo ekonomiškai susijusios įmonės, ar, priešingai, trečiojo asmens.
Tiek, kiek elektroninės prekyvietės operatorius naudojo prekių ženklus atitinkančius raktinius žodžius reklamuodamas savo klientų – pardavėjų pasiūlymus pirkti prekių ženklais pažymėtas prekes, jis juos naudojo prekėms ar paslaugoms, tapačioms toms, kurioms yra įregistruoti šie prekių ženklai. Šiuo atžvilgiu sąvoka „prekėms ar paslaugoms“ nėra išimtinai susijusi su trečiojo asmens, kuris naudoja prekių ženklus atitinkančius žymenis, prekėmis ar paslaugomis, bet gali būti susijusi ir su kitų asmenų prekėmis ar paslaugomis. Aplinkybė, jog ūkio subjektas naudoja prekių ženklą atitinkantį žymenį prekėms, kurios nėra jo paties prekės ta prasme, kad jis neturi nuosavybės teisių į jas, pati savaime nereiškia, kad tokiam naudojimui netaikomas Direktyvos 89/104 5 straipsnis ir Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnis.
Konkrečiai kalbant apie situaciją, kai paslaugos teikėjas naudoja kito asmens prekių ženklą atitinkantį žymenį reklamuodamas prekes, kurias vienas jo klientų parduoda naudodamasis šia paslauga, reikia pabrėžti, kad toks naudojimas patenka į Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio taikymo sritį, kai žymuo naudojamas taip, kad atsiranda ryšys tarp minėto žymens ir minėtos paslaugos.
(žr. 91, 92 ir 97 punktus, rezoliucinės dalies 4 punktą)
5. Elektroninės prekyvietės operatorius „nenaudoja“, kaip tai suprantama pagal Pirmosios direktyvos 89/104 dėl prekių ženklų 5 straipsnį ir Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnį, prekių ženklams tapačių ar į juos panašių žymenų, kurie matyti jo svetainėje skelbiamuose pasiūlymuose pirkti.
Kad būtų galima laikyti, jog trečiasis asmuo „naudoja“ savininko prekių ženklui tapatų ar panašų į jį žymenį, kaip nurodyta Direktyvos 89/104 5 straipsnyje ir Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnyje, reikia bent jau to, kad trečiasis asmuo naudotų žymenį pateikdamas savo paties komercinį pranešimą. Kai šis trečiasis asmuo teikia paslaugą, kurios esmė – leisti savo klientams, vykdantiems komercinę veiklą, kaip antai pasiūlymų pirkti teikimas, parodyti prekių ženklams tapačius ar į juos panašius žymenis jo svetainėje, tai nereiškia, kad jis šioje svetainėje pats naudoja šiuos žymenis, kaip tai suprantama minėtose Sąjungos teisės nuostatose. Iš to išplaukia, kad prekių ženklams tapačius ar panašius į juos žymenis elektroninės prekyvietės operatoriui priklausančioje svetainėje naudoja ne pats prekyvietės operatorius, bet prekyvietės operatoriaus klientai – pardavėjai.
Tiek, kiek elektroninės prekyvietės operatorius leidžia savo klientams naudoti šiuos žymenis, jo vaidmuo turi būti nagrinėjamas ne Direktyvos 89/104 ir Reglamento Nr. 40/94 nuostatų, bet kitų teisės normų atžvilgiu, pavyzdžiui, įtvirtintų Direktyvoje 2000/31 dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje („Elektroninės komercijos direktyva“), būtent jos II skyriaus 4 skirsnyje, susijusiame su „Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybe“ vykdant elektroninę prekybą, kuris apima šios direktyvos 12–15 straipsnius.
(žr. 102–105 punktus, rezoliucinės dalies 5 punktą)
6. Direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje („Elektroninės komercijos direktyva“) 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma elektroninės prekyvietės operatoriui, jeigu jis neatliko aktyvaus vaidmens, leidžiančio jam turėti žinių apie saugomus duomenis ar juos kontroliuoti.
Minėtas operatorius atlieka tokį vaidmenį, kai jis suteikia pagalbą, skirtą visų pirma suteikti geriausias sąlygas atitinkamų pasiūlymų pirkti prekes teikimui ar juos reklamuoti.
Nors elektroninės prekyvietės operatorius neatliko pirmesnėje pastraipoje nurodyto aktyvaus vaidmens, todėl jo paslaugų teikimas patenka į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, vis dėlto tokioje byloje, kuri gali būti išspręsta priteisiant žalos atlyginimą, jis negali remtis šioje nuostatoje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, jeigu žinojo apie faktus arba aplinkybes, kuriomis remdamasis rūpestingas ūkio subjektas būtų turėjęs konstatuoti, jog nagrinėjami pasiūlymai pirkti prekes neteisėti, ir tai žinodamas jis nedelsdamas nesiėmė veiksmų pagal minėto 14 straipsnio 1 dalies b punktą.
(žr. 123 ir 124 punktus, rezoliucinės dalies 6 punktą)
7. Direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 11 straipsnio trečiasis sakinys turi būti aiškinamas taip, kad juo reikalaujama iš valstybių narių užtikrinti, kad intelektinės nuosavybės teisių apsaugos srityje kompetentingi nacionaliniai teismai galės įpareigoti elektroninės prekyvietės operatorių imtis priemonių, kuriomis būtų prisidedama ne tik prie šios prekyvietės naudotojų daromų šių teisių pažeidimų nutraukimo, bet ir prie naujų tokio pobūdžio pažeidimų prevencijos. Šie įpareigojimai turi būti veiksmingi, proporcingi, atgrasantys ir jais neturi būti sukuriamos teisėtos prekybos kliūtys.
(žr. 144 punktą, rezoliucinės dalies 7 punktą)