TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. balandžio 17 d.
Sujungtos bylos F‑44/06 ir F‑94/06
C
ir
F
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnis – Invalidumo pensija – Pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas – Ieškinys dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšti ieškiniai, kuriais ieškovas prašo: byloje F‑44/06, pirma, panaikinti 2005 m. birželio 13 d. Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma imtis bet kokių 2004 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje O prieš Komisiją (T‑376/02, Rink. VT p. I‑A‑349 ir II‑1595, ieškinys pareikštas to paties ieškovo kaip ir šiose dviejose bylose) vykdymo priemonių, ir panaikinti 2006 m. vasario 23 d. Komisijos sprendimą dėl ieškovo išleidimo į pensiją ir jo teisės į invalidumo pensiją pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų redakcijos, galiojusios iki 2004 m. gegužės 1 d., 78 straipsnio antros pastraipos nuostatas pripažinimo atgaline data nuo 2002 m. vasario 1 d., antra, priteisti jam iš Komisijos 15 000 eurų dėl to, kad buvo pažeistas protingo termino laikymosi principas; byloje F‑94/06 – panaikinti minėtą 2006 m. vasario 23 d. sprendimą ir priteisti jam iš Komisijos 15 000 eurų kompensaciją.
Sprendimas: Priteisti iš Komisijos ieškovui 2 000 eurų kompensaciją jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atmesti likusią ieškinio dalį. Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir du trečdalius bylinėjimosi išlaidų, ieškovo patirtų bylose F‑44/06 C prieš Komisiją ir F‑94/06 F prieš Komisiją.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės – Pareiga imtis vykdymo priemonių
(EB 233 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 53 straipsnis ir VIII priedo 14 straipsnis)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Su prašymu dėl panaikinimo susijęs prašymas atlyginti žalą
(EB 233 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
3. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Pareigos vykdyti sprendimą dėl panaikinimo nevykdymas
(EB 233 straipsnis)
1. Tam, kad įvykdytų teismo sprendimą, panaikinantį sprendimą, kuriuo ieškovas buvo išleistas į pensiją ir jam pripažinta teisė į invalidumo pensiją, remiantis vien tuo, kad buvo padaryta klaida pasirenkant teisinį pagrindą, tačiau nebuvo užginčyti visi jo priėmimo etapai, Paskyrimų tarnyba turi priimti naują sprendimą ištaisydama teisinio pagrindo pasirinkimo klaidą, tačiau ji neturi pareigos atgaline data pripažinti, jog suinteresuotasis asmuo yra darbo santykiuose ir juo labiau neturi priimti sprendimo, kuris turėtų poveikį tik ateityje, nes tai reikštų, kad paneigiamas pats ieškovo ligos ir invalidumo egzistavimas, nors jie buvo tinkamai konstatuoti panaikintame sprendime. Todėl nepažeisdama res judicata principo ir EB 233 straipsnio Paskyrimų tarnyba gali atgaline data nustatyti, kad naujas sprendimas išleisti ieškovą į pensiją galioja nuo paskutinės dienos to mėnesio, kai buvo priimtas panaikintas sprendimas, o teisė į invalidumo pensiją suteikiama nuo pirmos kito kalendorinio mėnesio dienos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 53 straipsnį ir VIII priedo 14 straipsnį.
Galiausiai, kadangi sprendimą, kurį teismas pripažino neteisėtu, Paskyrimų tarnyba turi pakeisti teisėtu sprendimu, ji pagrįstai gali taikyti, kiek tai susiję su teisinio pagrindo pasirinkimu, Pareigūnų tarnybos nuostatų, galiojusių panaikinto sprendimo priėmimo dieną, o ne iš dalies pakeistų Pareigūnų tarnybos nuostatų, galiojančių naujo sprendimo priėmimo dieną, nuostatas.
(žr. 42 ir 46–49 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1999 m. balandžio 19 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94, T‑306/94, T‑307/94, T‑313/04–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 189 punktas ir nurodyta teismų praktika; 2004 m. lapkričio 23 d. Sprendimas O prieš Komisiją, T‑376/02, Rink. VT p. I‑A‑349 ir II‑1595.
2. Reikalavimas atlyginti žalą, kurią ieškovas patyrė dėl nepagrįstai ilgo vykdymo termino ar dėl to, kad nebuvo imtasi jokių jo naudai priimto teismo sprendimo dėl panaikinimo vykdymo priemonių, turi tiesioginį ryšį su reikalavimu panaikinti sprendimą, kuriuo administracija, jos teigimu, įvykdė minėtą teismo sprendimą, ir todėl jis yra priimtinas, net jeigu toks prašymas iš anksto nebuvo pateiktas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, o pirmą kartą buvo suformuluotas skunde dėl šio sprendimo. Net jeigu reikalavimo atlyginti žalą rezultatas nebūtinai priklauso nuo reikalavimo dėl panaikinimo rezultato, tokiomis aplinkybėmis, kai pareigūnas mano, kad administracija dar nesiėmė priemonių, kurių reikalauja Bendrijos teismas, reikalavimo atlyginti žalą negalima vertinti neatsižvelgiant į tai, ar jau priimtais aktais minėta administracija įvykdė galutinį teismo sprendimą, nes jei šiais aktais neįvykdomi pareigūno naudai priimto teismo sprendimo reikalavimai, tai gali tik sustiprinti reikalavimą atlyginti žalą dėl protingo termino nesilaikymo. Todėl negalima manyti, kad ieškovas savo reikalavimą atlyginti žalą pagrindė vien tuo, kad teismo sprendimo vykdymo priemonės buvo priimtos pavėluotai, jeigu jis nepateikė jokios minėtų priemonių turinio kritikos.
Be to, kai yra priimtas teismo sprendimas dėl panaikinimo, administracija turi pareigą imtis veiksmų ir pati turi priimti galutinio teismo sprendimo vykdymo priemones, nereikalaujant, kad pareigūnas pateiktų tokį prašymą. Šiuo atžvilgiu administracijos neveikimą galima vertinti kaip nesiėmimą EB 233 straipsniu nustatytos priemonės, analogiškos Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytai priemonei šių nuostatų 90 straipsnio 2 dalies prasme, ir kaip pareigūno nenaudai priimtą aktą, dėl kurio jis turi teisę per tris mėnesius paduoti skundą. Taigi, kai prašoma atlyginti žalą dėl nepagrįstai ilgo vykdymo termino arba dėl to, kad nebuvo imtasi jokių teismo sprendimo vykdymo priemonių, ikiteisminės procedūros teisėtumas negali priklausyti nuo to, ar pareigūnas pateikė prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį.
Be to, reikalavimas, kad pareigūnas, prašantis taikyti jo naudai priimtą teismo sprendimą dėl panaikinimo, pirma, pateiktų skundą dėl administracijos sprendimo, kuriuo, jo manymu, klaidingai vykdomas teismo sprendimas, ir, antra, pateiktų atskirą prašymą atlyginti žalą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį – prašymą, kuris, jei administracija jo nepatenkintų, reikštų, kad vėliau turi būti paduotas skundas, prieštarautų procedūros ekonomiškumo reikalavimams, kylantiems iš protingo termino laikymosi principo.
(žr. 55–58 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1992 m. vasario 12 d. Sprendimo Pfloeschner prieš Komisiją, T‑6/91, Rink. p. II‑141, 22 punktas; 1994 m. sausio 12 d. Sprendimo White prieš Komisiją, T‑65/91, Rink. VT p. I‑A‑9 ir II‑23, 91 ir 92 punktai; 1994 m. spalio 26 d. Sprendimo Marcato prieš Komisiją, T‑18/93, Rink. VT p. I‑A‑215 ir II‑681, 59 punktas; 1997 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Liao prieš Tarybą, T‑15/96, Rink. VT p. I‑A‑329 ir II‑897, 61 punktas; 2006 m. gegužės 31 d. Sprendimo Frankin ir kt. prieš Komisiją, F‑91/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑25 ir II‑A‑1‑83, 22 punktas.
3. Administracija padaro administracinę klaidą, už kurią ji yra atsakinga, kai nesusidūrusi su konkrečiomis aiškinimo problemomis ar praktiniais sunkumais, kurie gali kliudyti įvykdyti teismo sprendimą dėl panaikinimo, per protingą terminą nesiima priemonių šio teismo sprendimo vykdymui užtikrinti. Tai, kad suinteresuotas pareigūnas prašo imtis kitų priemonių nei nustatytosios teismo sprendimu, negali pateisinti administracijos atsisakymo imtis bet kokių konkrečių vykdymo priemonių.
Pačiu tokiu atsisakymu, kuriuo griaunamas pasitikėjimas Bendrijos teisine sistema, kurį kiekvienas asmuo turi turėti dėl to, kad ji grindžiama, be kita ko, Bendrijos teismų priimtų sprendimų paisymu, be turtinės žalos, kurią gali padaryti, padaro ir neturtinės žalos šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas.
(žr. 63, 64, 66, 67 ir 69 punktus)
Nuoroda:
2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hautem prieš EIB, T‑11/00, Rink. p. II‑4019, 51 punktas.