TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. lapkričio 15 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas – Direktyva 72/166/EEB – 3 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „transporto priemonių eismas“ – Eismo įvykis, susijęs su dviem automobilių aikštelėje stovinčiomis transporto priemonėmis – Materialiniai nuostoliai, padaryti transporto priemonei šalia stovėjusios transporto priemonės keleiviui atidarant jos dureles“
Byloje C‑648/17
dėl Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. lapkričio 20 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
AS „BTA Baltic Insurance Company“, anksčiau – SE „Balcia Insurance“,
prieš
AS „Baltijas Apdrošināšanas Nams“
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro šeštosios kolegijos pirmininko pareigas einantis antrosios kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev (pranešėjas), teisėjai C. G. Fernlund ir S. Rodin,
generalinis advokatas Y. Bot,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– AS „BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamos E. Matveja ir W. Stockmeyer,
– AS „Baltijas Apdrošināšanas Nams“, atstovaujamos A. Pečerica,
– Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kucina ir V. Soņeca,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Garofoli,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos K.‑P. Wojcik ir A. Sauka,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (OL L 103, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10; toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant AS „BTA Baltic Insurance Company“ (anksčiau – „Balcia Insurance“ SE; toliau – BTA) ir AS „Baltijas Apdrošināšanas Nams“ (toliau – BAN) ginčą dėl draudimo nuostolių atlyginimo, kurį BTA pervedė vienam iš savo klientų, išieškojimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11) buvo panaikinta Pirmoji direktyva ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 8, 1984, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3; toliau – Antroji direktyva). Vis dėlto, turint mintyje pagrindinės bylos faktinių aplinkybių klostymosi datą, šiai bylai taikytinos panaikintos direktyvos.
4 Pirmosios direktyvos 1 straipsnyje buvo nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<…>
2. „Nukentėjusioji šalis“ – tai bet kuris asmuo, turintis teisę gauti transporto priemone padaryto bet kokio nuostolio arba žalos atlyginimą.
<…>“
5 Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:
„Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 4 straipsnio nuostatų, imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.“
6 Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:
„Kiekviena valstybė narė imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos teisės aktų nuostatos ar bet kokios sutarties sąlygos, įtrauktos į draudimo polisą, išduotą pagal [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kurias draudiminė apsauga nesuteikiama transporto priemonėms, kuriomis naudojasi arba jas vairuoja:
– asmenys, kurie nėra tiesiogiai ar netiesiogiai tam įgalioti,
arba
– asmenys, neturintys vairuotojo pažymėjimo, suteikiančio teisę vairuoti atitinkamą transporto priemonę,
arba
– asmenys, kurie nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos reikalavimų,
taikant [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalį, yra laikomos niekinėmis įvykio metu nukentėjusių trečiųjų šalių reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu.
<…>“
7 Šios direktyvos 3 straipsnyje buvo skelbiama:
„Draudėjo, vairuotojo, ar bet kurio kito asmens, kuris pagal civilinę teisę įvykio atveju turi atsakyti ir kurio atsakomybė apdrausta 1 straipsnio 1 dalyje nurodytu draudimu, šeimos nariams draudiminė apsauga žalos jų asmeniui atveju negali būti netaikoma dėl jų ryšio su tuo asmeniu.“
Latvijos teisė
8 Sauszemes transportlīdzekļu īpašnieku civiltiesiskās atbildības obligātās apdrošināšanas likums (Privalomojo kelių transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo įstatymas, į nacionalinę teisę perkeliantis Pirmąją ir Antrąją direktyvas; toliau – Privalomojo draudimo įstatymas) 1 straipsnyje nustatyta:
„Šiame įstatyme:
<…>
2. draudžiamasis įvykis – kelių eismo įvykis, kuriam įvykus mokama draudimo išmoka.
<…>“
9 Šio įstatymo 3 straipsnyje skelbiama:
„1. Privalomojo draudimo objektas – transporto priemonių savininko arba teisėto valdytojo civilinė atsakomybė (toliau – savininko civilinė atsakomybė) už kelių eismo įvykio metu padarytą žalą trečiajam asmeniui.
2. Kiekvienas transporto priemonės savininkas apdraudžia savininko civilinę atsakomybę už kiekvieną kelių eismui naudojamą transporto priemonę, sudarydamas atitinkamą draudimo sutartį. <…>“
10 Minėto įstatymo 18 straipsnyje nustatyta:
„Įvykus draudžiamajam įvykiui, žalą padariusios transporto priemonės savininko civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas <…>, laikydamasis draudiko atsakomybės ribų, atlygina dėl kelių eismo įvykio trečiajam asmeniui padarytą žalą <…>“
11 To paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kelių eismo įvykio metu trečiojo asmens turtui padaryta žala yra žala, atsiradusi:
1) dėl transporto priemonės sugadinimo arba sunaikinimo;
<…>“
12 Privalomojo draudimo įstatymo 31 straipsnio 10 dalyje nustatyta:
„Jei padarytą žalą pagal savanorišką draudimo sutartį atlygino kita draudimo bendrovė, kelių eismo įvykio metu žalą padariusios transporto priemonės savininko civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas <…> grąžina šiame įstatyme numatyta tvarka apskaičiuoto ir sumokėto žalos atlyginimo sumą.“
13 Ceļu satiksmes likums (Kelių eismo saugos įstatymas) 1 straipsnis suformuluotas taip:
„Įstatyme vartojami šie terminai:
<…>
5) kelių eismas – santykiai, atsirandantys transporto priemone ar be jos judant keliu;
<…>
7) kelių eismo įvykis – kelyje įvykęs nelaimingas įvykis, kurio metu, dalyvaujant bent vienai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeistas žmogus arba padaryta žala fizinio ar juridinio asmens turtui arba aplinkai, taip pat kitoje vietoje, kur leidžiama važiuoti transporto priemonėms, įvykęs eismo įvykis, kuriame dalyvavo transporto priemonė.“
14 Šio įstatymo 44 straipsnyje skelbiama:
„1. Dėl šio įstatymo arba kito kelių eismo saugumą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo atsiradusi žala turi būti atlyginta.
2. Už eksploatuojant transporto priemonę atsiradusią žalą atsako transporto priemonės savininkas arba valdytojas, jei jis neįrodo, kad žala atsirado dėl force majeure aplinkybių, dėl paties nukentėjusiojo tyčios arba didelio neatsargumo arba dėl kitų priežasčių, dėl kurių pagal įstatymą atleidžiama nuo atsakomybės už žalos atlyginimą.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
15 2008 m. spalio 24 d. prekybos centro transporto priemonių stovėjimo aikštelėje pastatytos transporto priemonės (toliau – pirmoji transporto priemonė) keleivis, atidarydamas automobilio dešinės pusės galines dureles apgadino šalia stovėjusios transporto priemonės (toliau – antroji transporto priemonė) kairės pusės galinį sparną.
16 Antrosios transporto priemonės savininkas ir pirmosios transporto priemonės vairuotojas vietoje užpildė suderintą kelių eismo įvykio deklaraciją, kurioje pirmosios transporto priemonės vairuotojas pripažino savo kaltę ir patvirtino, kad pirmosios transporto priemonės keleivis durelėmis kliudė antrąją transporto priemonę.
17 BTA yra sudariusi savanoriškojo draudimo sutartį su antrosios transporto priemonės savininku. Pirmosios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta BAN.
18 BTA savo klientui, antrosios transporto priemonės savininkui, pagal su juo sudarytą draudimo sutartį pervedė 47,42 Latvijos lato (LVL) (apytiksliai 67,47 euro), atskaičius frančizę, jo automobiliui padarytiems nuostoliams atlyginti. Ši bendrovė vėliau paprašė BAN atlyginti atsiradusias išlaidas.
19 BAN atsisakė atlyginti šias išlaidas, motyvuodama tuo, kad eismo įvykis, kuriame dalyvavo dvi stovinčios transporto priemonės, negali būti laikomas „draudžiamuoju įvykiu“, kaip tai suprantama pagal Privalomojo draudimo įstatymą.
20 Tuomet BTA pareiškė ieškinį teisme BAN, reikalaudama priteisti nuostolių atlyginimą, kurį ji pervedė antrosios transporto priemonės savininkui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jos reikalavimus patenkino.
21 Gavęs BAN kasacinį skundą, Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) 2014 m. kovo 28 d. sprendimu panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl motyvavimo nebuvimo.
22 Pakartotinai išnagrinėjusi bylą Rīgas apgabaltiesas Civillietu tiesas kolēģija (Rygos apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, Latvija) 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu atmetė BTA ieškinį, motyvuodama tuo, kad eismo įvykis yra tik tada, kai bent viena įvykyje dalyvaujanti transporto priemonė juda, ir kad todėl BAN apdraustas draudžiamasis įvykis šiuo atveju neįvyko. Be to, tas teismas nurodė, kad civilinė atsakomybė už antrajai transporto priemonei padarytą žalą kyla ne pirmosios transporto priemonės vairuotojui, bet jos keleiviui.
23 BTA dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas). Savo kasaciniame skunde ji nurodo, be kita ko, kad sąvokos „draudžiamasis įvykis“ aiškinimas, pateiktas Rīgas apgabaltiesas Civillietu tiesas kolēģija (Rygos apygardos teismo Civilinių bylų kolegija), prieštarauja nukentėjusių nuo motorinių transporto priemonių sukeltų įvykių asmenų apsaugos tikslui, kurio siekiama Sąjungos teisės aktais jų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo srityje, kad tokios transporto priemonės naudojimą gali apimti sąvoka „transporto priemonių eismas“, net jei jos nevažiuoja, ir kad, kadangi transporto priemonės savininkas atsako už tretiesiems asmenims šios transporto priemonės keleivių padarytą žalą, kai ji naudojama, ši žala turi būti atlyginta pagal šios transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimą.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar stovinčios transporto priemonės durelių atidarymas yra „transporto priemonės naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją“, kaip tai suprantama pagal 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Vnuk (C‑162/13, EU:C:2014:2146), ir ar todėl jį apima sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.
25 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad platus apibrėžimas, kurį Teisingumo Teismas taikė šiai sąvokai minėtame sprendime, suponuoja teigiamą atsakymą į šį klausimą. Iš tiesų, to teismo teigimu, keleivių įlipimas į transporto priemonę ir išlipimas iš jos akivaizdžiai yra jos naudojimas, ir jos nebūtų galima naudoti visa apimtimi, jei keleiviai liktų transporto priemonėje.
26 Jei į minėtą klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, nustatyta Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, apima ir tuos atvejus, kai vienas iš keleivių naudojasi transporto priemone.
27 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 2 punktą sąvoka „nukentėjusioji šalis“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, apima bet kurį asmenį, turintį teisę gauti naudojant transporto priemonę padarytų nuostolių atlyginimą. Jis priduria, kad minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas transporto priemonių „[eismas]“, o ne vien valdytojų atsakomybė.
28 Be to, minėtas teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendime Vnuk (C‑162/13, EU:C:2014:2146) nurodė, jog šioje nuostatoje pateikta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Taigi, transporto priemonės durelių atidarymas siekiant iš jos išlipti ar į ją įlipti yra toks naudojimas.
29 Šiomis aplinkybėmis Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima tokią situaciją, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, t. y. pastatytos transporto priemonės durelių atidarymą?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima tokią situaciją, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, t. y. kai žala trečiojo asmens nuosavybei padaryta tada, kai transporto priemonę naudoja keleivis?“
Dėl prejudicinių klausimų
30 Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kai stovėjimo aikštelėje stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles, kliudo šalia stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina.
31 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje pateiktos sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ reikšmės negalima palikti savo nuožiūra nustatyti kiekvienai valstybei narei; ji yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, turi būti aiškinama atsižvelgiant, be kita ko, į šios nuostatos kontekstą ir į teisės aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 41 ir 42 punktai ir 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 31 punktas).
32 Iš Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, matyti, kad jais siekiama, pirma, užtikrinti laisvą ir transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje, ir jose esančių asmenų judėjimą ir, antra, garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos teritorijos vietą, kur įvyko eismo įvykis (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Marques Almeida, C‑300/10, EU:C:2012:656, 26 punktą; 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 50 punktą ir 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 32 punktą).
33 Be to, iš šių teisės aktų raidos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tikslo apsaugoti per transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis siekė nuolat ir vis intensyviau (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 52–55 punktai ir 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 33 punktas).
34 Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose, bet ir bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 59 punktas ir 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 34 punktas).
35 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad, kadangi Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 1 punkte nurodytos motorinės transporto priemonės, neatsižvelgiant į jų charakteristikas, paprastai skirtos naudoti kaip transporto priemonės, minėta sąvoka apima bet kokį transporto priemonės naudojimą kaip vežimo priemonės (2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 37 ir 38 punktai).
36 Šiuo atveju reikia manyti, kad transporto priemonės durelių atidarymas yra jos naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją, kadangi tai leidžia, be kita ko, asmenims įlipti ir išlipti, pakrauti ir iškrauti šia transporto priemone vežamas ar vežtas prekes.
37 Šiai išvadai neturi įtakos tai, kad pagrindinėje byloje aptariamos transporto priemonės įvykio momentu nevažiavo, bet buvo stovėjimo aikštelėje.
38 Iš tiesų reikia priminti, pirma, kad dėl to, jog su eismo įvykiu susijusi transporto priemonė nevažiavo, kai vyko įvykis, negalima atmesti galimybės, kad tuo momentu šios transporto priemonės naudojimas gali atitikti įprastą šios transporto priemonės funkciją ir dėl to jis gali patekti į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 39 punktas). Paprastai durelės atidaromos, tik kai transporto priemonės nevažiuoja.
39 Be to, Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad tai, ar atitinkamos transporto priemonės variklis įvykio momentu buvo užvestas, neturi reikšmės (2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 39 punktas).
40 Antra, dėl to, kad pagrindinėje byloje aptariamos transporto priemonės buvo stovėjimo aikštelėje, reikia priminti, jog sąvokos „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 35 punktą ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Núñez Torreiro, C‑334/16, EU:C:2017:1007, 30 punktą).
41 Kalbant apie aplinkybę, kad pagrindinėje byloje aptariamas įvykis kilo ne dėl pirmosios transporto priemonės vairuotojo veiksmų, bet dėl jos keleivio, visų pirma reikia pažymėti, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje bendrais bruožais nurodoma, kad apdrausta turi būti „transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra [valstybės narės] teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė“.
42 Taigi, priešingai Lenkijos vyriausybės pozicijai dėl atsakymo, kurį reikia pateikti į antrąjį klausimą, nei šia nuostata, nei kitomis direktyvų, reglamentuojančių privalomąjį draudimą, nuostatomis privalomojo civilinės atsakomybės draudimo apsauga nesiejama vien su tam tikros kategorijos asmenų, kaip antai transporto priemonės vairuotojo, atsakomybe.
43 Tačiau Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis, kurioje minimos „transporto priemonė[s], kuriomis naudojasi ar jas vairuoja“, ir šios direktyvos 3 straipsnis, kuriame nurodytas „vairuotoj[as] ar bet kuri[s] kit[as] asm[uo], kuris pagal civilinę teisę įvykio atveju turi atsakyti ir kurio atsakomybė apdrausta [privalomuoju] draudimu“, leidžia manyti, kad šis draudimas susijęs su civiline atsakomybe, kylančia ne tik vairuojant transporto priemones, bet ir kitaip jas naudojant, ir ne tik dėl vairuotojo, bet ir dėl kitų asmenų naudojimosi jomis.
44 Be to, iš šio sprendimo 34 ir 35 punktuose minėtos jurisprudencijos matyti, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apima „bet kokį“ transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą jos, kaip vežti skirtos priemonės, funkciją.
45 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šis transporto priemonių naudojimas nėra vien jų valdymas, bet apima ir veiksmus, kuriuos, kaip antai minėtus šio sprendimo 36 punkte, paprastai atlieka ir keleiviai.
46 Galiausiai reikia priminti, kad Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, draudžiama netaikyti draudikui pareigos atlyginti nuostolius asmeniui, nukentėjusiam nuo eismo įvykio, kuriame dalyvavo apdrausta transporto priemonė, jei šį įvykį sukėlė asmuo, kuris nėra nurodytas draudimo polise (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Churchill Insurance Company Limited ir Evans, C‑442/10, EU:C:2011:799, 33–44 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
47 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tai, jog pagrindinėje byloje aptariamą įvykį lėmė ne pirmosios transporto priemonės vairuotojo, bet jos keleivio veiksmai, neleidžia savaime manyti, kad transporto priemonės naudojimas tuo momentu neatitinka transporto priemonės funkcijos ir todėl jo neapima sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.
48 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kai stovėjimo aikštelėje stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles, kliudo šalia stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kai stovėjimo aikštelėje stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles, kliudo šalia stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina.
Parašai.