TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. spalio 18 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Viešieji prekių pirkimai – Direktyva 2004/18/EB – 1 straipsnio 2 dalies a punktas – Sutarties sudarymas nerengiant viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros – „Dėl piniginės naudos sudarytų sutarčių [atlygintinių sutarčių]“ sąvoka – „Viešojo subjekto“ sąvoka“
Byloje C‑606/17
dėl Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) 2017 m. liepos 6 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. spalio 20 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
IBA Molecular Italy Srl
prieš
Azienda ULSS no 3,
Regione Veneto,
Ministero della Salute,
Ospedale dell’Angelo di Mestre,
dalyvaujant
Istituto Sacro Cuore ‐ Don Calabria di Negrar,
Azienda ULSS no 22,
TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininkas M. Vilaras, laikinai einantis aštuntosios kolegijos pirmininko pareigas, teisėjai J. Malenovský ir D. Šváby (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Regione Veneto, atstovaujamo avvocati C. Zampieri, E. Zanon, A. Manzi, C. Drago ir B. Barel,
– Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir P. Ondrůšek,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 49, 56, 105 ir paskesnių straipsnių, taip pat dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132, klaidų ištaisymas OL L 339, 2014 11 26, p. 14) 1 ir 2 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant IBA Molecular Italy Srl (toliau – IBA) ginčą su Azienda ULSS no 3 (vietos sveikatos priežiūros įstaiga Nr. 3, Italija), Regione Veneto (Veneto regionas, Italija), Ministero della Salute (Sveikatos apsaugos ministerija, Italija) ir Ospedale dell’Angelo di Mestre (Angelo di Mestre ligoninė, Italija) dėl to, kad vietos sveikatos priežiūros įstaiga Nr. 3 ir Angelo di Mestre ligoninė tiesiogiai sudarė sutartį su Istituto Sacro Cuore‑Don Calabria di Negrar (toliau – Sacro Cuore) dėl radiofarmacinio preparato, kurio pagrindą sudaro 18 F‑FDG, vadinama fluorodeoksigliukoze (18F) IBA (toliau – preparatas 18‑FDG), tiekimo trejų metų laikotarpiu.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2004/18 1 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ 2 dalies a punkte ir 9 dalyje nurodyta:
„2. a) Viešosios [viešojo pirkimo] sutartys“ – tai dėl piniginės naudos [atlygintinės] vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje.
<…>
9. „Perkančiosios organizacijos“ – tai valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos, įstaigos, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, tų institucijų ir (arba) įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, asociacijos.
„Įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė“ reiškia bet kurią įstaigą, kuri:
a) skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio, tenkinti;
b) juridinio asmens statusą [turi teisinį subjektiškumą]; ir
c) didžiąja dalimi yra finansuojama iš valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijų ar kitų įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, lėšų; arba yra valdoma šių institucijų ir kitų minėtų įstaigų; arba turinti administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra paskirti valstybės, regiono ar vietos valdžios institucijų arba kitų įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė.
<…>“
4 Direktyvos 2004/18 2 straipsnyje „Sutarčių sudarymo principai“ numatyta:
„Perkančiosios organizacijos ūkio subjektams taiko vienodas sąlygas, jų nediskriminuoja ir veikia skaidriai.“
Italijos teisė
5 1968 m. vasario 12 d. legge n. 132, recante norme sugli enti ospedalieri e sull’assistenza ospedaliera (Įstatymas Nr. 132, kuriuo nustatomas ligoninių ir ligoninių teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų reglamentavimas, GURI Nr. 68, 1968 m. kovo 12 d.) 1 straipsnyje nustatyta, kad „pripažintos“ ligoninės – tai civiline tvarka pripažintos bažnytinės organizacijos ir įstaigos, siūlančios ligoninių teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas“. Šios nuostatos penktoje pastraipoje konkrečiau nurodyta:
„Išskyrus Sveikatos apsaugos ministerijai priskirtą techninę ir sveikatos priežiūros kontrolę, galiojančios nuostatos lieka nepakeistos, kiek tai susiję su civiline tvarka pripažintoms bažnytinėms organizacijoms ir įstaigoms, užtikrinančioms ligoninių teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, taikomu teisiniu ir administraciniu statusu.“
6 Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, be kita ko, iš 1978 m. gruodžio 23 d. legge n. 833 ‐ Istituzione del servizio sanitario nazionale (Įstatymas Nr. 833 dėl nacionalinės sveikatos tarnybos sukūrimo, GURI, Nr. 360, paprastasis priedas, 1978 m. gruodžio 28 d., toliau – Įstatymas Nr. 833) 41 straipsnio matyti, kad, pirma, „kompetentingų vietos sveikatos priežiūros įstaigų santykiai su pirmoje pastraipoje nurodytomis organizacijomis, įstaigomis ir ligoninėmis, pripažintoms pagal 1968 m. vasario 12 d. Įstatymą Nr. 132, su Galliera di Genova ligonine ir Suvereniuoju kariniu Maltos ordinu reglamentuojami specialiais susitarimais“ ir, antra, „pripažintos sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, išsaugo valstybės sveikatos priežiūros sistemoje veiklą vykdančių subjektų statusą“.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
7 IBA yra specializuota radiofarmacinių preparatų gamybos įmonė. Ji turi išimtinę licenciją Italijoje prekiauti vaistiniu preparatu 18‑FDG; tai yra izotopinis indikatorius, naudojamas atliekant tam tikrus rentgeno tyrimus.
8 2015 m. balandžio 29 d. ji savo prašyme Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) užginčijo priemones ir sutartinius aktus, pagal kuriuos vietos sveikatos priežiūros įstaiga Nr. 3 ir Angelo di Mestre ligoninė tiesiogiai, nevykdydamos išankstinės viešojo pirkimo sutarties procedūros, sudarė sutartį su Sacro Cuore dėl preparato 18‑FDG tiekimo trejų metų laikotarpiu.
9 Nors Sacro Cuore yra pagal privatinę teisę įsteigta religinė institucija, ji pagal specialų susitarimą yra įtraukta į Veneto regiono visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo planavimo sistemą kaip viešajai įstaigai prilyginta „pripažinta“ ligoninė.
10 Sudarytoje minėtoje tiekimo sutartyje numatyta, kad Sacro Cuore turi neatlygintinai tiekti 18‑FDG preparatą devynioms valstybinėms regiono ligoninėms, turinčioms savo ruožtu apmokėti fiksuotas180 eurų siuntos pristatymo išlaidas.
11 Grįsdama savo prašymą panaikinti tiesiogiai su Sacro Cuore sudarytą preparato 18‑FDG tiekimo sutartį ir atitinkamai surengti konkursą dėl šio preparato tiekimo, IBA ginčijo šiuos aktus:
– tai, kad Veneto regionas skyrė Sacro Cuore 700 000 eurų subsidiją, skirtą išlaidoms, susijusioms su preparato 18‑FDG neatlygintinu tiekimu visoms suinteresuotosioms šio regiono sveikatos priežiūros įstaigoms, padengti,
– Veneto regiono parengtą standartinę sutartį dėl kiekvienos regiono valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos ir Sacro Cuore tarpusavio tiekimo ryšių ir
– įvairius regioninius ir valstybinius aktus dėl ginčijamo sutarties sudarymo ir minėto vaistinio preparato gamybos ir tiekimo sąlygų.
12 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) atmetė IBA prašymą iš principo dėl dviejų motyvų.
13 Pirma, aptariamas vaistinio preparato 18‑FDG tiekimas iš esmės yra neatlygintinas, nes nei regioninė 700 000 eurų subsidija, skirta Sacro Cuore, nei preparato transportavimo išlaidų apmokėjimas nėra tiesioginis atlygis.
14 Antra, net suponuojant, kad minėto preparato tiekimo sutartis yra atlygintinė, ginčijamas sutarties sudarymas yra viešųjų įstaigų susitarimas, kuriam Sąjungos viešųjų pirkimų teisė netaikoma.
15 Tuomet IBA apskundė minėtą sprendimą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija). Ši iš esmės mano, kad pirmosios instancijos teismo vertinimas, pateiktas dėl atlygintinės sutarties sąvokos aiškinimo, yra klaidingas. Tačiau ji pritaria nuomonei, kad ginčijama pirkimo sutartis laikytina viešųjų subjektų bendradarbiavimu, kuris nepatenka į viešųjų pirkimų reguliavimo sritį.
16 Pirma, ji iš esmės mano, kad Sacro Cuore formaliai, išskyrus atlyginamas vaistinio preparato 18‑FDG tiekimo išlaidas, negauna jokio atlygio už to preparato tiekimą valstybinėms sveikatos apsaugos įstaigoms.
17 Vis dėlto, vadovaujantis teleologiniu Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimu, atlygintinas sutarties pobūdis būtų konstatuotas tuo atveju, jeigu ūkio subjektas, kuris užtikrina aptariamos prekės tiekimą, iš viešojo administravimo įstaigos, kitos nei perkančioji organizacija, gautų reikšmingos ekonominės naudos ir jeigu būtų pagrįsta manyti, kad šis finansavimas tikslingai skirtas šios prekės tiekimui. Nagrinėjamu atveju būtent tokia yra 700 000 eurų subsidijos, kurią Veneto regionas skyrė Sacro Cuore, paskirtis.
18 Antra, Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) mano, kad Italijos viešųjų pirkimų kodeksas ir Sąjungos viešųjų pirkimų teisė taikoma tokiai procedūrai, kokia nurodyta šio sprendimo 8 punkte.
19 Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dviejų viešojo administravimo įstaigų sudarytos atlygintinės sutartys laikytinos viešojo pirkimo sutartimis ir tuomet, kai pelno siekimas nėra administracinės įstaigos, kuri veikia kaip privatus ūkio subjektas, pagrindinis tikslas. Sutarties taip pat negalima nelaikyti viešojo pirkimo sutartimi vien dėl to, kad joje numatytas atlygis, skirtas tik dėl sutartos paslaugos teikimo patirtoms išlaidoms atlyginti.
20 Be to, pagrindinėje byloje netenkinama nė viena iš šių hipotezių, leidžiančių netaikyti viešųjų pirkimų teisės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų nemano, kad šiuo atveju kalbama apie sutartį, kurią administracinė įstaiga sudarė su teisiškai atskiru viešuoju subjektu, kurį ji „kontroliuoja kaip“ savo pačios tarnybas, kaip tai suprantama pagal 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Teckal (C‑107/98, EU:C:1999:562), arba apie viešųjų subjektų tarpusavio bendradarbiavimą nustatančią sutartį, kuria siekiama užtikrinti su viešąja paslauga susijusios jiems bendros užduoties įgyvendinimą, kaip tai suprantama, be kita ko, pagal 2013 m. birželio 13 d. Sprendimą Piepenbrock (C‑386/11, EU:C:2013:385).
21 Vis dėlto, Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nuomone, Sacro Cuore, kaip pripažintą ligoninę, pagrindinėje byloje būtų galima visiškai prilyginti perkančiajai organizacijai, net jeigu ji nėra viešosios teisės reglamentuojama įstaiga.
22 Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas iki šiol dar nėra priėmęs sprendimo dėl itin specifinės įstaigų, kaip antai „pripažintų“ ligoninių, situacijos: šios įstaigos funkcionaliai integruotos į regioninę sveikatos priežiūros sistemą, nors, kiek tai susiję su jų finansavimu, vadovų skyrimu ir vidaus veiklos taisyklėmis, išsaugo privataus subjekto valdymo sistemą.
23 Būtent šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar į Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių viešojo darbų, paslaugų ir prekių pirkimo sutarčių sudarymą, ypač Direktyvos [2004/18] 1 ir 2 straipsnių, taikymo sritį patenka ir sudėtingos operacijos, kurias atlikdama viešojo administravimo įstaiga – perkančioji organizacija – siekia tiesiogiai konkrečiam ūkio subjektui skirti tikslinį finansavimą, išimtinai skirtą produktams, kurie bus tiekiami neatlygintinai (nerengiant viešojo pirkimo procedūros) įvairioms administracinėms įstaigoms, neturinčioms minėtam tiekėjui mokėti jokio atlygio už šiuos produktus, gaminti? Ar esant šiai situacijai pagal nurodytas Sąjungos teisės nuostatas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama tiesiogiai skirti tikslinį finansavimą, kad būtų pagaminti produktai, kurie bus tiekiami (nerengiant viešojo pirkimo procedūros) įvairioms administracinėms įstaigoms, neturinčioms už juos mokėti jokio atlygio minėtam tiekėjui?
2. Ar pagal Sąjungos teisės nuostatas, reglamentuojančias viešojo darbų, paslaugų ir prekių sutarčių sudarymą, ypač Direktyvos [2004/18] 1 ir 2 straipsnius, taip pat [SESV] 49, 56, 105 ir paskesnius straipsnius, draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias „pripažintas“ privačias ligonines prilyginus valstybinėms ligoninėms dėl jų įtraukimo į nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros planavimo sistemą, reguliuojamą specialių susitarimų, kurie skiriasi nuo įprastų akreditavimo santykių su kitais privačiais subjektais, dalyvaujančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistemoje, nors jos neatitinka reikalavimų, kad būtų galima jas pripažinti viešosios teisės reglamentuojamomis įstaigomis ar sudaryti su jomis sutartis tiesiogiai remiantis in house modeliu, joms netaikomos nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatos, reglamentuojančios viešojo pirkimo sutarčių sudarymą, įskaitant atvejus, kai šie subjektai įpareigojami pagaminti ir neatlygintinai tiekti valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms specifinius preparatus, būtinus sveikatos priežiūros veiklai vykdyti, ir gauna tokiems preparatams gaminti skirtą tikslinį finansavimą iš viešųjų lėšų?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
24 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad sąvoka „atlygintinės sutartys“ apima sprendimą, pagal kurį perkančioji organizacija tiesiogiai, taigi nerengdama viešojo pirkimo procedūros, konkrečiam ūkio subjektui skiria tikslinį finansavimą, išimtinai skirtą produktams, kuriuos jis tieks neatlygintinai įvairioms administracinėms įstaigoms, neturinčioms už juos mokėti jokio atlygio minėtam tiekėjui, išskyrus fiksuotas 180 eurų siuntos pristatymo išlaidas, gaminti.
25 Pirmiausia pažymėtina, kad pagrindinėje byloje Veneto regionas ir Sacro Cuore sudarė sutartį, pagal kurią pastaroji įsipareigojo gaminti vaistinį preparatą 18‑FDG ir neatlygintinai jį platinti regiono valstybinėms ligoninėms, kurių prašoma apmokėti tik fiksuotas 180 eurų siuntos pristatymo išlaidas. Šiuo tikslu minėtas regionas išmokėjo Sacro Cuore 700 000 eurų subsidiją, išimtinai skirtą šio preparato gamybai.
26 Dėl tokios sutarties atlygintinumo nekyla jokių abejonių.
27 Remiantis Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktu, tam, kad vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų sudarytos sutartys patektų į viešojo pirkimo sutarčių sąvoką, jos turi būti sudarytos kaip „atlygintinės“ sutartys.
28 Kaip matyti iš įprastos teisinės žodžio „atlygintinis“ reikšmės, tai sutartis, pagal kurią kiekviena šalis įsipareigoja mainais atlikti tam tikrus veiksmus.
29 Taigi sutartis, pagal kurią numatyta mainais atlikti tam tikrus veiksmus, patenka į viešojo pirkimo sutarties sąvoką, net jeigu joje numatytas atlygis, skirtas tik daliai dėl sutartos paslaugos teikimo patirtų išlaidų atlyginti (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecceir kt., C‑159/11, EU:C:2012:817, 29 punktą ir 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo Piepenbrock, C‑386/11, EU:C:2013:385, 31 punktą).
30 Todėl pagrindinėje byloje vertinant vaistinio preparato gamybos ir tiekimo sutarties atlygintinumą reikia atsižvelgti į mainais šio preparato tiekėjui 700 000 eurų subsidijos forma Veneto regiono sumokėtą atlygį.
31 Tai reiškia, kad tokia sutartis, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią ūkio subjektas įsipareigoja pagaminti ir tiekti produktą skirtingoms administracinėms įstaigoms mainais už tikslinį finansavimą, skirtą šiam tikslui pasiekti, patenka į „atlygintinės“ sutarties sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktą, net jeigu ta subsidija arba tiekimo išlaidos, kurias minėtų administracinių įstaigų gali būti prašoma apmokėti, padengia ne visas minėto produkto gamybos ir platinimo išlaidas.
32 Taigi į pirmąjį klausimą atsakytina, kad Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad sąvoka „atlygintinės sutartys“ apima sprendimą, pagal kurį perkančioji organizacija tiesiogiai, taigi nerengdama viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros, konkrečiam ūkio subjektui skiria tikslinį finansavimą, išimtinai skirtą produktams, kuriuos jis tieks neatlygintinai įvairioms administracinėms įstaigoms, neturinčioms minėtam tiekėjui už juos mokėti jokio atlygio, išskyrus fiksuotas 180 eurų siuntos pristatymo išlaidas, gaminti.
Dėl antrojo klausimo
33 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktas ir 2 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias „pripažintos“ privačios ligoninės prilyginamos valstybinėms ligoninėms dėl to, kad jos įtrauktos į nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros planavimo sistemą, reguliuojamą specialių susitarimų, kurie skiriasi nuo įprastų akreditavimo santykių su kitais privačiais subjektais, dalyvaujančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistemoje, taip netaikant joms nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarčių sudarymą, įskaitant atvejus, kai šie subjektai įpareigojami pagaminti ir valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms neatlygintinai tiekti specifinius produktus, būtinus sveikatos priežiūros veiklai vykdyti, mainais už tokių produktų gamybai ir tiekimui skirtą tikslinį finansavimą iš viešųjų lėšų.
34 Šiuo kausimu primintina, kad, remiantis Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktu, tam, kad aptariama atlygintinė sutartis būtų laikoma viešojo pirkimo sutartimi ir dėl šios priežasties jai būtų taikomos šią sritį reglamentuojančios Sąjungos teisės nuostatos, ji turi būti sudaryta vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų.
35 Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, į viešuosius pirkimus reglamentuojančios Sąjungos teisės taikymo sritį nepatenka dviejų rūšių sutartys, kurias sudaro viešieji subjektai (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecceir kt., C‑159/11, EU:C:2012:817, 31 punktas).
36 Pirma, tai yra sutartys, sudarytos tarp viešojo subjekto, atitinkančio Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sąlygas, leidžiančias jį kvalifikuoti kaip „perkančiąją organizaciją“, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, ir nuo jo teisiškai atskiro asmens, kai šis subjektas minėtą asmenį kontroliuoja kaip savo paties tarnybas ir kai toks asmuo didžiąją savo veiklos dalį vykdo kartu su ją valdančiu (‑iais) subjektu (‑ais) (šiuo klausimu žr. 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Teckal, C‑107/98, EU:C:1999:562, 50 punktas ir 2005 m. sausio 11 d. Sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau, C‑26/03, EU:C:2005:5, 49 punktas).
37 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų duomenų matyti, jog nei Veneto regionas, nei šio sprendimo 8 punkte minėtos perkančiosios organizacijos nekontroliuoja Sacro Cuore kaip savo tarnybų.
38 Todėl tokios nacionalinės teisės aktų normos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, negali lemti, kad viešųjų pirkimų teisės normos būtų netaikomos sutartims, sudarytoms tarp tokios įstaigos kaip Sacro Cuore ir viešojo subjekto, vadovaujantis šio sprendimo 36 punkte priminta išimtimi.
39 Antra, į Sąjungos viešųjų pirkimų teisės taikymo sritį nepatenka ir viešųjų subjektų tarpusavio bendradarbiavimą nustatančios atlygintinės sutartys, kuriomis siekiama užtikrinti su viešąja paslauga susijusios jiems bendros užduoties įgyvendinimą, jeigu tokios sutartys sudarytos tik tarp viešųjų subjektų, nedalyvaujant privačioms šalims, jeigu nė vienam privačiam paslaugų teikėjui nesudaroma palankesnė padėtis, palyginti su jo konkurentais, ir jeigu šiose sutartyse numatytas bendradarbiavimas vykdomas vadovaujantis tik tais sumetimais ir reikalavimais, kurie susiję su viešojo intereso tikslų siekimu (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 9 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑480/06, EU:C:2009:357, 44 ir 47 punktus ir 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo Piepenbrock, C‑386/11, EU:C:2013:385, 36 ir 37 punktus).
40 Kadangi visi pirmesniame šio sprendimo punkte minėti kriterijai yra kumuliaciniai, viešųjų subjektų susitarimas gali nepatekti į viešuosius pirkimus reglamentuojančios Sąjungos teisės taikymo sritį remiantis šia išimtimi, tik jeigu sutartis, kuria jis įformintas, tenkina visus šiuos kriterijus (2013 m. birželio 13 d. Sprendimo Piepenbrock, C‑386/11, EU:C:2013:385, 38 punktą).
41 Pirmasis iš minėtų kriterijų skirtas būtent tam, kad būtų įgyvendintas šios formos viešųjų subjektų bendradarbiavimas.
42 Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju šis kriterijus akivaizdžiai netenkinamas. Iš tiesų, „pripažintos ligoninės“, kaip antai Sacro Cuore, yra juridiniai asmenys, kurių valdymas išlieka privatus, kiek tai susiję su finansavimu, vadovų skyrimu ir vidaus veiklos taisyklėmis, kaip matyti iš šio sprendimo 37 punkto.
43 Todėl į antrąjį klausimą atsakytina taip, kad Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktas ir 2 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias „pripažintos“ privačios ligoninės prilyginamos valstybinėms ligoninėms dėl to, kad jos įtrauktos į nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros planavimo sistemą, reguliuojamą specialių susitarimų, kurie skiriasi nuo įprastų akreditavimo santykių su kitais privačiais subjektais, dalyvaujančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistemoje, taip joms netaikant nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarčių sudarymą, įskaitant atvejus, kai šie subjektai įpareigojami pagaminti ir neatlygintinai tiekti valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms specifinius produktus, būtinus sveikatos priežiūros veiklai vykdyti, mainais už tokių produktų gamybai ir tiekimui skirtą tikslinį finansavimą iš viešųjų lėšų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:
1. 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad sąvoka „atlygintinės sutartys“ apima sprendimą, pagal kurį perkančioji organizacija tiesiogiai, taigi nerengdama viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros, konkrečiam ūkio subjektui skiria tikslinį finansavimą, išimtinai skirtą produktams, kuriuos jis tieks neatlygintinai įvairioms administracinėms įstaigoms, neturinčioms minėtam tiekėjui už juos mokėti jokio atlygio, išskyrus fiksuotas 180 eurų siuntos pristatymo išlaidas, gaminti.
2. Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktas ir 2 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias „pripažintos“ privačios ligoninės prilyginamos valstybinėms ligoninėms dėl to, kad jos įtrauktos į nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros planavimo sistemą, reguliuojamą specialių susitarimų, kurie skiriasi nuo įprastų akreditavimo santykių su kitais privačiais subjektais, dalyvaujančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistemoje, taip joms netaikant nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarčių sudarymą, įskaitant atvejus, kai šie subjektai įpareigojami pagaminti ir neatlygintinai tiekti valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms specifinius produktus, būtinus sveikatos priežiūros veiklai vykdyti, mainais už tokių produktų gamybai ir tiekimui skirtą tikslinį finansavimą iš viešųjų lėšų.
Parašai.