TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. gegužės 4 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 95/46/EB – 7 straipsnio f punktas – Asmens duomenys – Asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos – Sąvoka „būtina siekiant trečiosios šalies teisėto intereso“ – Prašymas perduoti už kelių eismo įvykį atsakingo asmens duomenis siekiant pareikšti ieškinį – Duomenų valdytojo pareiga patenkinti tokį prašymą – Nebuvimas“
Byloje C‑13/16
dėl Augstākās tiesas, Administratīvo lietu departaments (Aukščiausiasis Teismas, Administracinių bylų skyrius, Latvija) 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. sausio 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Valsts policijas Rīgas reģiona pārvaldes Kārtības policijas pārvalde
prieš
Rīgas pašvaldības SIA „Rīgas satiksme“
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Prechal, A. Rosas (pranešėjas), C. Toader ir E. Jarašiūnas,
generalinis advokatas M. Bobek,
posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. lapkričio 24 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Rīgas pašvaldības SIA „Rīgas satiksme“, atstovaujamos L. Bemhens,
– Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kalniņš ir A. Bogdanova,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Vláčil ir M. Smolek,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. García‑Valdecasas Dorrego,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Eberhard,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir C. Vieira Guerra,
– Europos Komisijos, atstovaujamos D. Nardi, H. Kranenborg ir I. Rubene,
susipažinęs su 2017 m. sausio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 13 sk., 15 t., p. 355) 7 straipsnio f punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Valsts policijas Rīgas reģiona pārvaldes Kārtības policijas pārvalde (Rygos apskrities viešosios tvarkos policijos Kelių eismo administracinių pažeidimų skyrius, Latvija; toliau – nacionalinė policija) ir Rīgas pašvaldības SIA „Rīgas satiksme“ (toliau – Rīgas satiksme), Rygos troleibusų bendrovės, ginčą dėl prašymo pateikti su eismo įvykį sukėlusio asmens tapatybe susijusius duomenis.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 95/46 1 straipsnyje „Direktyvos paskirtis“ numatyta:
„1. Pagal šią direktyvą valstybės narės saugo fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o ypač jų privatumo teisę tvarkant asmens duomenis.
2. Valstybės narės nevaržo ir nedraudžia laisvo asmens duomenų judėjimo tarp valstybių narių dėl priežasčių, susijusių su apsauga, skiriama pagal šio straipsnio 1 dalį.“
4 Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
a) „asmens duomenys“ reiškia bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu (duomenų subjektu), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta; asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta, yra tas asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta tiesiogiai ar netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais veiksniais;
b) „asmens duomenų tvarkymas“ (tvarkymas) reiškia bet kurią operaciją ar operacijų rinkinį, automatiniais arba neautomatiniais būdais atliekamus su asmens duomenimis, kaip antai: rinkimas, užrašymas, rūšiavimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, atgaminimas, paieška, naudojimas, atskleidimas perduodant, platinant ar kitu būdu padarant juos prieinamus, išdėstymas reikiama tvarka ar sujungimas derinant, blokavimas, trynimas ar naikinimas;
<…>
d) „duomenų valdytojas“ reiškia tokį fizinį ar juridinį asmenį, valstybės valdžios instituciją, agentūrą ar bet kurį kitą organą, kuris vienas ar drauge su kitais nustato asmens duomenų tvarkymo tikslus ir būdus; jeigu tvarkymo tikslus ir būdus nusako nacionaliniai arba Bendrijos įstatymai bei norminiai aktai, tai duomenų valdytoją arba specifinius kriterijus, pagal kuriuos skiriamas duomenų valdytojas, gali apibrėžti nacionaliniai arba Bendrijos įstatymai;
<…>“
5 Direktyvos 95/46 5 straipsnyje numatyta:
„Kiek leidžia šio skyriaus nuostatos, valstybės narės tiksliau apibrėžia sąlygas, kuriomis asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas.“
6 Direktyvos 95/46 II skyriaus II skirsnyje „Duomenų tvarkymo teisėtumo kriterijai“ esančiame 7 straipsnyje nurodyta:
„Valstybės narės numato, kad asmens duomenis galima tvarkyti tik tuo atveju, jeigu:
a) duomenų subjektas yra nedviprasmiškai davęs sutikimą;
b) tvarkyti reikia vykdant sutartį, kurią duomenų subjektas yra sudaręs kaip viena iš šalių, arba duomenų subjekto reikalavimu norint imtis priemonių prieš sudarant sutartį;
c) tvarkyti reikia vykdant teisinę prievolę, kuri privaloma duomenų valdytojui;
d) tvarkyti reikia norint apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto interesus;
e) tvarkyti reikia vykdant užduotį, atliekamą visuomenės labui, arba įgyvendinant oficialius įgaliojimus, suteiktus duomenų valdytojui arba trečiajai šaliai, kuriai atskleidžiami duomenys;
arba
f) tvarkyti reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis ([trečiosios] šalys), [kuriai (‑ioms)] atskleidžiami duomenys, išskyrus atvejus, kai duomenų subjekto, kuriam pagal 1 straipsnio 1 dalį reikalinga apsauga, teisės ir laisvės yra viršesnės nei šie interesai.“
7 Direktyvos 95/46 8 straipsnio 2 dalies e punkte numatyta, draudimas tvarkyti tam tikrus asmens duomenis, pavyzdžiui, atskleidžiančius rasinę kilmę ar politines pažiūras, netaikomas, kai tvarkomi tokie duomenys, kuriuos duomenų subjektas yra akivaizdžiai paskelbęs viešai arba kurie yra reikalingi teisiniams ieškiniams nustatyti, įvykdyti ar apginti.
Latvijos teisė
8 2000 m. kovo 23 d. Fizisko personu datu aizsardzības likums (Asmens duomenų apsaugos įstatymas; Latvijas Vēstnesis, 2000, Nr. 123/124) 6 straipsnis suformuluotas taip:
„Kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.“
9 Šio įstatymo 7 straipsniu, kuriuo perkeliamas Direktyvos 95/46 7 straipsnis, numatyta, kad asmens duomenis galima tvarkyti tik tuo atveju, jeigu minėtame įstatyme nėra numatyta kitaip ir jeigu įvykdyta bent viena iš toliau nurodytų sąlygų:
„1) duomenų subjektas yra davęs sutikimą;
2) tvarkyti duomenis reikia vykdant iš duomenų subjekto sudarytos sutarties kylančius įsipareigojimus arba to reikia siekiant sudaryti atitinkamą sutartį duomenų subjekto prašymu;
3) tvarkyti duomenis reikia vykdant duomenų valdytojui nustatytą teisinę prievolę;
4) tvarkyti duomenis reikia norint apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto interesus, įskaitant gyvybę ir sveikatą;
5) tvarkyti duomenis reikia vykdant visuomenės intereso užduotį arba įgyvendinant duomenų valdytojui arba trečiajai šaliai, kuriai atskleidžiami duomenys, suteiktus viešosios valdžios įgaliojimus;
6) tvarkyti duomenis reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis, kuriai atskleidžiami duomenys, tačiau nepažeidžiant duomenų subjekto pagrindinių teisių ir laisvių.“
10 Šio įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad asmens duomenys, susiję su baudžiamaisiais nusižengimais, pripažinimu kaltu baudžiamojoje ar administracinėje srityje ir su teismo sprendimais ar teismo bylos medžiaga, gali būti tvarkomi tik įstatyme nustatytų asmenų ir tik jame numatytais atvejais.
11 Pagal Latvijas Administratīvo pārkāpumu kodekss (Latvijos administracinių teisės pažeidimų kodeksas) 261 straipsnį byloje dėl administracinės teisės pažeidimo žalą dėl pažeidimo patyrusį asmenį nukentėjusiuoju pripažįsta už bylos nagrinėjimą atsakinga institucija ar pareigūnas. Šioje nuostatoje įtvirtintos nukentėjusiųjų teisės, įskaitant teisę susipažinti su bylos medžiaga ir naudotis savo procedūrinėmis teisėmis siekiant gauti žalos atlyginimą.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
12 2012 m. gruodžio mėn. Rygoje įvyko kelių eismo įvykis. Taksi vairuotojas kelkraštyje sustabdė automobilį. Pro šalį važiuojant Rīgas satiksme troleibusui, ant galinės sėdynės sėdintis keleivis atidarė taksi dureles, jomis kliudė ir apgadino troleibusą. Dėl eismo įvykio buvo pradėtas tyrimas administracine tvarka ir buvo konstatuota, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas.
13 Iš pradžių taksi vairuotojas buvo laikytas kaltu dėl šio eismo įvykio, tad Rīgas satiksme reikalavo žalos atlyginimo iš draudimo bendrovės, kurioje buvo apdrausta taksi savininko ar teisėto jo naudotojo civilinė atsakomybė. Tačiau ši draudimo bendrovė informavo Rīgas satiksme nemokėsianti jokio žalos atlyginimo, nes eismo įvykį lėmė ne taksi vairuotojo, bet jo keleivio elgesys. Ji patikslino, kad Rīgas satiksme šiam keleiviui gali pareikšti reikalavimus civiline tvarka.
14 Rīgas satiksme kreipėsi į nacionalinę policiją, prašydama pateikti informaciją apie asmenį, kuris dėl eismo įvykio buvo nubaustas administracine tvarka, atsiųsti taksi vairuotojo ir keleivio įvykio aplinkybių paaiškinimų kopijas ir nurodyti taksi keleivio vardą, pavardę, tapatybės numerį ir adresą. Rīgas satiksme nacionalinei policijai paaiškino, kad prašoma informacija bus naudojama tik civiline tvarka reiškiant reikalavimus šiam asmeniui.
15 Nacionalinė policija iš dalies patenkino Rīgas satiksme prašymą, t. y. nurodė keleivio vardą ir pavardę, tačiau atsisakė pateikti šio keleivio tapatybės dokumento numerį ir adresą. Ji taip pat nepateikė su eismo įvykiu susijusių asmenų paaiškinimų kopijos.
16 Sprendimą nacionalinė policija grindė tuo, kad tik bylos dėl administracinės teisės pažeidimo šalys gali gauti su ja susijusią informaciją. Tačiau Rīgas satiksme nėra tos bylos šalis. Iš tiesų pagal Latvijos administracinių teisės pažeidimų kodeksą byloje dėl administracinės teisės pažeidimo asmenį jo prašymu nukentėjusiuoju pripažįsta už bylos nagrinėjimą atsakinga institucija ar pareigūnas. Rīgas satiksme nepasinaudojo šia teise.
17 Rīgas satiksme nacionalinės policijos sprendimą tiek, kiek juo atsisakoma atskleisti eismo įvykyje dalyvavusio keleivio tapatybės numerį ir adresą, apskundė Administratīvā rajona tiesa (Administracinis apylinkės teismas, Latvija). 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu šis teismas patenkino Rīgas satiksme skundą ir įpareigojo nacionalinę policiją pateikti informaciją apie to keleivio tapatybės numerį ir gyvenamosios vietos adresą.
18 Savo ruožtu nacionalinė policija pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Pastarasis teismas kreipėsi į Datu valsts inspekcija (Latvijos duomenų apsaugos inspekcija) prašydamas pateikti jos nuomonę šiuo klausimu; ji savo 2015 m. spalio 13 d. atsakyme nurodė, kad Asmens duomenų apsaugos įstatymo 7 straipsnio 6 punktas negali būti asmens duomenų perdavimo teisinis pagrindas pagrindinėje byloje, nes Latvijos administracinės teisės pažeidimų kodekse išvardyti asmenys, kuriems nacionalinė policija gali perduoti su byla susijusią informaciją. Todėl, Latvijos duomenų apsaugos inspekcijos teigimu, su administracinės teisės pažeidimo byla susijusius asmens duomenis galima perduoti tik pagal minėto straipsnio 3 ir 5 punktus šiame įstatyme numatytais atvejais. Minėto įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta ne duomenų valdytojo, šiuo atveju – nacionalinės policijos, pareiga tvarkyti duomenis, o tik teisė.
19 Latvijos duomenų apsaugos inspekcija nurodė, kad Rīgas satiksme šią informaciją galėjo gauti dviem būdais. Ji galėjo pateikti pagrįstą prašymą Gyventojų registrui arba remdamasi Civilinio proceso kodekso 98–100 straipsniais kreiptis į teismą dėl įrodymų išreikalavimo ir prašyti, kad teismas įpareigotų nacionalinę policiją atskleisti asmens duomenis, kurie jai reikalingi siekiant teisme pareikšti ieškinį atitinkamam asmeniui.
20 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Latvijos duomenų apsaugos inspekcijos nurodytų asmens duomenų gavimo būdų veiksmingumo. Šiuo klausimu ji pažymi, kad, pirma, jeigu Gyventojų registrui pateiktame prašyme nurodoma tik taksi keleivio vardas ir pavardė, gali būti, kad šio keleivio nebus galima identifikuoti be jo tapatybės numerio, nes tokį vardą ir pavardę gali turėti ne vienas asmuo. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad, atsižvelgiant į nacionalines nuostatas dėl įrodymų išreikalavimo, norėdamas pareikšti civilinį ieškinį ieškovas turėtų žinoti bent jau atsakovo gyvenamąją vietą.
21 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kyla abejonių dėl šios direktyvos 7 straipsnio f punkte esančios sąvokos „reikia“ [būtina] aiškinimo.
22 Tokiomis aplinkybėmis Augstākās tiesas, Administratīvo lietu departaments (Aukščiausiasis Teismas, Administracinių bylų skyrius, Latvija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 95/46] 7 straipsnio f punkte esanti frazė „tvarkyti reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia <…> trečioji šalis (šalys), [kuriai (‑ioms)] atskleidžiami duomenys“ aiškintina taip, kad nacionalinė policija privalo Rīgas satiksme perduoti asmens duomenis, kurių ši prašo siekdama pareikšti civilinį ieškinį?
2. Ar atsakymui į klausimą turi įtakos tai, kad, kaip matyti iš bylos aplinkybių, taksi keleivis, kurio asmens duomenis pageidauja gauti Rīgas satiksme, eismo įvykio metu buvo nepilnametis?“
Dėl prejudicinių klausimų
23 Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos Nr. 95/46 7 straipsnio f punktas turi būti aiškinamas kaip nustatantis pareigą perduoti asmens duomenis trečiajai šaliai, kad ši galėtų pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos, kurią padarė asmuo, kurio duomenys saugotini, atlyginimo, ir ar aplinkybė, kad šis asmuo yra nepilnametis, gali turėti įtakos aiškinant šią nuostatą.
24 Pagrindinėje byloje aišku, kad taksi keleivio tapatybės numeris ir adresas, kuriuos perduoti prašo Rīgas satiksme, yra informacija, susijusi su asmeniu, kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta, taigi, tai yra „asmens duomenys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46 2 straipsnio a punktą. Taip pat aišku, kad nacionalinė policija, kuriai buvo adresuotas šis prašymas, yra šių duomenų valdytoja ir, be kita ko, atsako už galimą jų perdavimą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio d punktą.
25 Direktyvos 95/46 5 straipsnyje nustatyta, kad, kiek leidžia šios direktyvos nuostatos, valstybės narės tiksliau apibrėžia sąlygas, kuriomis asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas. Minėtos direktyvos 7 straipsnyje, kuriame įtvirtinti tokio tvarkymo teisėtumo principai, šiuo atžvilgiu nurodyta, jog „valstybės narės numato, kad asmens duomenis galima tvarkyti tik“ vienu iš atvejų, kurių baigtinis sąrašas išdėstytas šioje nuostatoje. Pagal Duomenų apsaugos direktyvos 7 straipsnio f punktą toks tvarkymas yra teisėtas, jei tvarkyti reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis ([trečiosios] šalys), [kuriai (-ioms)] atskleidžiami duomenys, išskyrus atvejus, kai duomenų subjekto, kuriam pagal Direktyvos 95/46 1 straipsnio 1 dalį reikalinga apsauga, teisės ir laisvės yra viršesnės nei šie interesai.
26 Iš Direktyvos 95/46 struktūros ir jos 7 straipsnio formuluotės matyti, kad Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punktu nenustatoma pareiga, bet įtvirtinama teisė tvarkyti duomenis, pavyzdžiui, perduoti trečiajai šaliai duomenis, kurie reikalingi jos siekiamam teisėtam interesui įgyvendinti. Kaip savo išvados 43–46 punktuose pabrėžė generalinis advokatas, tokį aiškinimą taip pat patvirtina kiti su asmens duomenimis susiję Sąjungos teisės dokumentai (šiuo klausimu dėl asmens duomenų tvarkymo elektroninių ryšių sektoriuje žr. 2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae, C‑275/06, EU:C:2008:54, 54 ir 55 punktus).
27 Vis dėlto pažymėtina, kad pagal Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punktą nedraudžiamas toks perdavimas, jeigu tai daroma remiantis nacionaline teise, paisant šia nuostata įtvirtintų sąlygų.
28 Šiuo klausimu Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punkte numatytos trys kumuliacinės sąlygos, kad asmens duomenų tvarkymas būtų teisėtas, t. y. pirma, jei tvarkyti asmens duomenis reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis (trečiosios šalys), kuriai (‑ioms) atskleidžiami duomenys, antra, kai asmens duomenis tvarkyti būtina siekiant įgyvendinti teisėtą interesą, trečia, kai duomenų subjekto pagrindinės teisės ir laisvės nėra viršesnės nei šie interesai.
29 Dėl sąlygos, susijusios su teisėto intereso siekimu, kaip savo išvados 65, 79 ir 80 punktuose nurodė generalinis advokatas, nėra jokių abejonių, kad trečiosios šalies interesas gauti asmeninės informacijos apie asmenį, kuris padarė žalos jo nuosavybei, siekiant kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, yra teisėtas interesas (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae, C‑275/06, EU:C:2008:54, 53 punktą). Šią analizę patvirtina ir Direktyvos 95/46 8 straipsnio 2 dalies e punktas, kuriame numatytas draudimas tvarkyti tam tikrus asmens duomenis, pavyzdžiui, atskleidžiančius rasinę kilmę ar politines pažiūras, netaikytinas, jeigu tvarkyti duomenis būtina siekiant nustatyti, įvykdyti ar apginti teisinius reikalavimus.
30 Dėl sąlygos, susijusios su būtinybė tvarkyti duomenis, primintina, kad nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina (žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, EU:C:2010:662, 86 punktą; 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo IPI, C‑473/12, EU:C:2013:715, 39 punktą ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Ryneš, C‑212/13, EU:C:2014:2428, 28 punktą). Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad, remiantis tuo, ką nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nepakanka atskleisti tik žalą sukėlusio asmens vardo ir pavardės, kad būtų galima tiksliai jį identifikuoti siekiant kreiptis į teismą. Taigi aiškiai matyti, kad šiuo tikslu taip pat būtina gauti šio asmens adresą ir (arba) tapatybės numerį.
31 Galiausiai dėl atitinkamų priešingų teisių ir interesų derinimo sąlygos pažymėtina, kad ji iš principo priklauso nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Asociación Nacional de Establecimientos Financieros de Crédito, C‑468/10 ir C‑469/10, EU:C:2011:777, 40 punktą ir 2016 m. spalio 19 d. Sprendimo Breyer, C‑582/14, EU:C:2016:779, 62 punktą).
32 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nusprendė, kad galima atsižvelgti į tai, kad duomenų subjekto pagrindinių teisių pažeidimo ribojimo, kurį lemia jo duomenų tvarkymas, sunkumas gali skirtis, nelygu tai, ar atitinkami duomenys jau įtraukti į viešą šaltinį (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Asociación Nacional de Establecimientos Financieros de Crédito, C‑468/10 ir C‑469/10, EU:C:2011:777, 44 punktą).
33 Galiausiai dėl antros prejudicinio klausimo, kaip jis performuluotas šio sprendimo 23 punkte, dalies pažymėtina, kad duomenų subjekto amžius gali būti viena iš aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti atliekant šį vertinimą. Vis dėlto konstatuotina, kad, kaip savo išvados 82–84 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, ir tai dar turi patikrinti nacionalinis teismas, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, neatrodo pateisinama atsisakyti nukentėjusiajam asmeniui atskleisti asmens duomenis, kurie būtini norint pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo šią žalą sukėlusiam asmeniui, arba prireikus asmenims, kurie turi tėvų valdžią, dėl to, kad šis asmuo nepilnametis.
34 Iš visa to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punktas turi būti aiškinamas kaip nenustatantis pareigos perduoti asmens duomenų trečiajai šaliai, kad ši galėtų pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos, kurią padarė asmuo, kurio duomenys saugotini, atlyginimo. Tačiau pagal šios direktyvos 7 straipsnio f punktą nedraudžiama to padaryti remiantis nacionaline teise.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 7 straipsnio f punktas turi būti aiškinamas kaip nenustatantis pareigos perduoti asmens duomenų trečiajai šaliai, kad ši galėtų pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos, kurią padarė asmuo, kurio duomenys saugotini, atlyginimo. Tačiau pagal šios direktyvos 7 straipsnio f punktą nedraudžiama to padaryti remiantis nacionaline teise.
Parašai.