TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2008 m. vasario 21 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Viešieji darbų, prekių ir paslaugų pirkimai – Direktyvos 92/50/EB, 93/36/EEB, 93/37/EEB ir 93/38/EEB – Skaidrumas – Vienodas požiūris – Pirkimai, kurie dėl savo vertės nepatenka į šių direktyvų taikymo sritį“
Byloje C‑412/04
dėl 2004 m. rugsėjo 24 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama X. Lewis ir K. Wiedner, padedamų advokato G. Bambara, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Italijos Respubliką, atstovaujamą I. M. Braguglia, padedamą avvocato dello Stato M. Fiorilli, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
palaikomą
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues,
Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir M. de Grave,
Suomijos Respublikos, atstovaujamos A. Guimaraes‑Purokoski, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusių į bylą šalių,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai L. Bay Larsen, K. Schiemann, J. Makarczyk (pranešėjas), ir J.‑C. Bonichot,
generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
susipažinęs su 2006 m. lapkričio 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad priimdama nuostatas, išdėstytas:
– 1994 m. vasario 11 d. Pagrindinio įstatymo dėl viešųjų darbų Nr. 109 (legge quadro in materia di lavori pubblici) (GURI, Nr. 41, paprastasis priedas, 1994 m. vasario 19 d.; toliau – Įstatymas Nr. 109/1994), iš dalies pakeisto 2002 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymu Nr. 166 (GURI, Nr. 181, paprastasis priedas, 2002 m. rugpjūčio 3 d.; toliau – Įstatymas Nr. 166/2002), 2 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 17 straipsnio 12 dalyje, 27 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 6 a dalyje, 37 b straipsnyje ir 37 c straipsnio 1 dalyje,
– Įstatymo Nr. 109/94 28 straipsnio 4 dalyje, skaitomoje kartu su 1999 m. gruodžio 21 d. Respublikos Prezidento dekreto Nr. 554, nustatančio 1994 m. vasario 11 d. Pagrindinio įstatymo Nr. 109 dėl viešųjų darbų taikymo tvarką (regolamento di attuazione della legge quadro in materia di lavori pubblici 11 febbraio 1994, n. 109, e successive modificazioni) su vėlesniais pakeitimais (GURI, Nr. 98, paprastasis priedas, 2000 m. balandžio 28 d.; toliau – RPD Nr. 554/1999), 188 straipsniu ir 1995 m. kovo 17 d. Įstatyminio dekreto Nr. 157 dėl Direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių taikymo (attuazione della direttiva 92/50/CEE in materia di appalti pubblici di servizi; GURI, Nr. 104, paprastasis priedas, 1995 m. gegužės 6 d.; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 157/1995) 3 straipsnio 3 dalyje,
Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209 , 1992, p. 1), 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvą 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 1), 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvą 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 54), iš dalies pakeistą 1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB (OL L 328, 1997, p. 1, toliau – Direktyva 93/37), 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvą 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 84), EB 43 ir 49 straipsnius bei su jais susijusius skaidrumo ir vienodo požiūrio principus.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
2 Direktyvos 92/50, 93/36, 93/37 ir 93/38 buvo priimtos siekiant sukurti vidaus rinką, t. y. erdvę be vidaus sienų, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Jų tikslas – panaikinti praktiką, ribojančią konkurenciją apskritai ir kitų valstybių narių piliečių dalyvavimą viešojo pirkimo sutartyse tam, kad būtų įgyvendintos atitinkamai EB 43 ir 49 straipsniuose įtvirtintos įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas.
3 Pagal Direktyvos 92/50 šešioliktą konstatuojamąją dalį viešojo paslaugų pirkimo sutartys gali kartais apimti ir tam tikrus darbus. Iš 1971 m. liepos 26 d. Tarybos direktyvos 71/305/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 185, 1971, p. 5) išplaukia, jog tam, kad sutartis būtų laikoma viešojo darbų pirkimo sutartimi, ja turi būti siekiama atlikti darbą. Papildomi darbai, kurie nėra sutarties dalykas, nepateisina sutarties traktavimo kaip viešojo darbų pirkimo sutarties.
4 Iš Direktyvos 92/50 8 straipsnio matyti, kad viešojo pirkimo sutartys, kurių dalykas – šios direktyvos I A priede išvardytos paslaugos, yra sudaromos pagal jos III–VI dalių nuostatas. III dalis skirta minėtų sutarčių sudarymo procedūrai pasirinkti ir taisyklėms, reglamentuojančios projektų konkursus.
5 Architektūros, inžinerinės, miestų planavimo ir landšafto planavimo paslaugos, su jomis susijusios konsultavimo mokslo ir technikos klausimais paslaugos, techninių bandymų ir analizės paslaugos išvardytos būtent Direktyvos 92/50 I A priedo 12 kategorijoje.
6 Pagal Direktyvos 93/38 15 straipsnį sutartys, kurių dalykas yra šios direktyvos XVI A priede išvardytos paslaugos, sudaromos pagal jos III, IV ir V dalių nuostatas. Minėtos direktyvos IV dalis skirta viešojo pirkimo sutarties sudarymo tvarkai.
7 Minėto XVI A priedo 12 kategorija yra identiška Direktyvos 92/50 I A priedo 12 kategorijai.
8 Pagal Direktyvos 93/37 1 straipsnį „viešojo darbų pirkimo sutartys – tai atlygintinio piniginio pobūdžio sutartys, kurios tarp rangovo ir perkančiosios organizacijos, kaip ji apibrėžta b punkte, sudarytos raštu ir kurių tikslas – atlikti arba kartu atlikti ir suprojektuoti darbus, susijusius su viena iš II priede nurodytų profesinės veiklos rūšių, arba atlikti darbą, apibrėžtą c punkte, arba bet kokiomis priemonėmis atlikti darbą, atitinkantį perkančiosios organizacijos nurodytus reikalavimus“.
9 Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje patikslinama direktyvos taikymo sritis atsižvelgiant į skirtingų viešojo nurodytų darbų pirkimo sutarčių numatomą vertę. Iš to paties straipsnio 3 dalies matyti, kad kai darbai yra kelių etapų ir kiekvienam etapui reikia sudaryti sutartį, norint apskaičiuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sumas, reikia atsižvelgti į kiekvieno darbų etapo vertę. Jeigu bendra darbų vertė ne mažesnė už 1 dalyje nurodytą sumą, tos dalies nuostatos taikomos visiems darbų etapams.
Nacionalinės teisės aktai
10 Viešojo darbų pirkimo sutartis reglamentuoja Įstatymas Nr. 109/1994, įgyvendintas RPD Nr. 554/1999.
11 Pagal Įstatymo Nr. 109/1994 2 straipsnio 1 dalį viešieji darbai, jei jų atlikimo sutartis sudaro šio straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai, yra statybų, griovimo, atstatymo, rekonstrukcijos, restauracijos bei darbų ir įrenginių priežiūros veikla. Ši nuostata išplečia Įstatymo Nr. 109/1999 taikymo sritį mišrioms darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutartims bei prekių ar paslaugų pirkimo sutartims, apimančioms papildomus darbus, kurių numatoma vertė sudaro daugiau kaip 50 % bendros atitinkamos sutarties kainos.
12 1995 m. kovo 17 d. Įstatyminio dekreto Nr. 157/1995 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Įstatymo Nr. 109/1994 nuostatos taikomos mišrioms darbų ir paslaugų pirkimo sutartims bei paslaugų pirkimo sutartims, apimančioms papildomus darbus, jei darbai sudaro daugiau kaip 50 % bendros atitinkamos sutarties kainos.
13 Įstatymo Nr. 109/1994 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad į šio įstatymo taikymo sritį nepatenka tiesiogiai privačių asmenų vykdoma veikla atskaičius mokesčius, susijusius su leidimų statybų veiklai vykdyti suteikimu, bei veikla, išplaukianti iš 1942 m. rugpjūčio 17 d. Urbanistikos įstatymo Nr. 1150 (legge urbanistica; GURI, Nr. 244, 1942 m. spalio 16 d.) su pakeitimais (toliau – Įstatymas Nr. 1150/1942) 28 straipsnio 5 dalyje nurodytų įsipareigojimų. Pagal minėto 2 straipsnio 5 dalį į šią taikymo sritį taip pat nepatenka analogiška pirmiau minėtajai veikla. Šioje nuostatoje patikslinama, kad jei darbų vertė, atskirai paėmus, yra didesnė už Bendrijos nustatytą ribą, privatūs asmenys turi sudaryti jų atlikimo sutartį pagal Direktyvoje 93/37 numatytas procedūras.
14 Šiuo atžvilgiu iš Įstatymo Nr. 1150/1948 1 ir 31 straipsnių bei 1977 m. sausio 28 d. Įstatymo Nr. 10 dėl normų, reglamentuojančių žemės sklypų užstatymą (norme in materia di edificabilità dei suoli; GURI, Nr. 27, 1977 m. sausio 29 d), su pakeitimais (toliau – Įstatymas Nr. 10/1977) 3 ir 11 straipsnių matyti, kad leidimo turėtojas gali pats atlikti įrengimo darbus, visiškai ar iš dalies atskaitydamas išlaidas, susijusias su mokėtinais mokesčiais.
15 Be viešojo darbų pirkimo sutarčių, Įstatymas Nr. 109/1994 taip pat reglamentuoja tam tikras viešojo paslaugų pirkimo sutartis.
16 Šio įstatymo 17 straipsnio 12 dalis leidžia perkančiosioms organizacijoms sudaryti viešojo paslaugų pirkimo sutartis, kurių dalykas – darbų projektavimo ir vadovavimo jiems užduotys, kurių preliminari vertė yra mažesnė nei 100 000 eurų, tarpininkaujant atsakingam už procedūrą asmeniui su šio 17 straipsnio 1 dalies d–g punktuose numatytais jų pasitikėjimą turinčiais subjektais po to, kai jos įsitikino šių subjektų turima patirtimi ir profesiniais gebėjimais bei pagrindė pasirinkimą
17 Pagal Įstatymo Nr. 109/1994 27 straipsnio 2 dalį, jeigu perkančiosios organizacijos negali vadovauti darbams, jos, atsižvelgdamos į nustatytą eilės tvarką, šią veiklą patiki kitoms viešosioms valdžios įstaigoms, atsakingam už projektą asmeniui minėto įstatymo 17 straipsnio 4 dalies prasme arba kitiems subjektams, pasirinktiems remiantis šios srities Bendrijos nuostatas perkeliančiais nacionalinės teisės aktais numatyta tvarka.
18 Įstatymo Nr. 109/1994 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bandymai yra patikėti vienam, dviem ar trims aukštos specialios kvalifikacijos technikams, atsižvelgiant į darbų tipą, sudėtingumą ir vertę. Šiuos technikus skiria perkančiosios organizacijos iš savo pačių struktūroje dirbančių asmenų, išskyrus tuos atvejus, kai atsakingas už procedūrą asmuo konstatuoja ir patvirtina, kad trūksta personalo.
19 Šio įstatymo 30 straipsnio 6a dalis suteikia tokią pačią galimybę patikrinimo užduočių, kurios iš esmės patikimos perkančiųjų organizacijų techninėms tarnyboms arba tos pačios dalies a punkte nurodytoms kontrolės įstaigoms, atveju.
20 Be to, iš RPD Nr. 554/1999 188 straipsnio 1, 3, 8, 9, 11, 12 ir 13 dalių matyti, kad praėjus 30 dienų nuo darbų pabaigos arba tebevykstančių bandymų atveju – nuo tos dienos, kai jie buvo priduoti, perkančioji organizacija asmenims, su kuriais bendradarbiauja, paskiria atlikti patikrinimo užduotis, atsižvelgdama į darbų tipą, kategoriją, sudėtingumą ir vertę bei remdamasi iš anksto nustatytais kriterijais.
21 Jei šis personalas netenkina reikalaujamų sąlygų, kreipiamasi į išorės specialistus, įrašytus į Viešųjų darbų ministerijos, regionų ir autonominių provincijų sudarytus sąrašus.
22 Nesant tokių sąrašų, perkančiosios organizacijos gali savo nuožiūra paskirti patikrinimo užduotis atlikti asmenims, kurie bet kuriuo atveju turi reikalaujamas savybes ir tenkina nustatytas sąlygas.
23 Įstatymo Nr. 109/1994 37a–37c straipsniuose reglamentuojamos visiškai ar iš dalies privačių asmenų finansuojamų viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymas.
24 Šio įstatymo 37a straipsnis leidžia privatiems asmenims perkančiosioms organizacijoms pateikti viešųjų ar viešosios reikšmės darbų atlikimo pasiūlymus ir pasirašyti atitinkamas sutartis, numatančias darbų finansavimą ir administravimą.
25 To paties įstatymo 37b straipsnyje aprašyta tiekėjo atrankos tvarka. Taip pat jame numatyta, kad perkančiosios organizacijos įvertina, ar pateiktus pasiūlymais galima įgyvendinti, atsižvelgiant į įvairius aspektus: statybą, urbanistiką, aplinkos apsaugą, projekto kokybę, funkcionalumą, darbo rezultatų panaudojimą, prieinamumą visuomenei, rentabilumą, administravimo ir priežiūros išlaidas, koncesijos trukmę, koncesijos darbų atlikimo terminą, taikomus tarifus ir peržiūros būdą, ekonominę ir finansinę plano vertę ir sutarties projekto turinį. Šios organizacijos turi įsitikinti, kad joks veiksnys nesutrukdytų įgyvendinti šių pasiūlymų, ir juos išnagrinėjusios, palyginusios bei išklausiusios to prašiusius rangovus, jos nurodo, kuris pasiūlymas atitinka viešąjį interesą.
26 Tokiu atveju, taikant Įstatymo Nr. 109/1994 37c straipsnį, organizuojamas ribotas konkursas tam, kad būtų pateikti kiti du pasiūlymai. Koncesijos sutartis tada sudaroma vykstant deryboms, per kurias nagrinėjami anksčiau atrinkto tiekėjo pasiūlymas ir šie kiti du konkurso pasiūlymai. Vykstant šiai procedūrai, minėtas tiekėjas gali pritaikyti savo pasiūlymą taip, kaip perkančioji organizacija mano esant tinkamiausia. Jei taip padaroma, jam bus suteikta koncesija.
Ikiteisminė procedūra
27 Gavusi skundų dėl pirminės Įstatymo Nr. 109/1994 redakcijos pasekmių, Komisija stebėjo įstatymo, skirto iš dalies pakeisti šį įstatymą, projekto priėmimo procesą.
28 2002 m. rugpjūčio 1 d. priėmus Įstatymą Nr. 166, iš dalies keičiantį Įstatymą Nr. 109/1994, Komisija 2002 m. gruodžio 19 d. nusiuntė Italijos Respublikai oficialų pranešimą, nurodydama šiai, kad, jos manymu, tam tikros Įstatymo Nr. 109/1994 nuostatos vis dar neatitinka Bendrijos teisės.
29 2003 m. birželio 26 d. laišku Italijos Respublika sutiko su didžiąja Komisijos jai pareikštų kaltinimų dalimi ir pranešė apie savo ketinimus pakeisti galiojančius teisės aktus.
30 Tačiau Italijos Respublika nepadarė nurodytų pakeitimų, todėl 2003 m. spalio 15 d. Komisija. išsiuntė jai pagrįstą nuomonę, nurodydama per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.
31 Kadangi Komisija nebuvo patenkinta Italijos Respublikos 2004 m. balandžio 22 d. laiške pateikta pozicija, ji, remdamasi EB 226 straipsnio antrąja pastraipa, pareiškė šį ieškinį.
32 2005 m. balandžio 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Prancūzijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei ir Suomijos Respublikai buvo leista įstoti į šią bylą palaikyti Italijos Respublikos reikalavimus. Įstojimo į bylą paaiškinimus pateikė tik Nyderlandų Karalystė ir Suomijos Respublika.
Dėl ieškinio
33 Šiam ieškiniui pagrįsti nurodyti šeši kaltinimai.
Dėl pirmojo kaltinimo
34 Pirmasis kaltinimas susijęs su mišrių sutarčių reglamentavimu Įstatyme Nr. 109/1994.
35 Iš šio įstatymo, kurio tikslas apibrėžti viešųjų darbų sąvoką, 2 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad jis skirtas statybų, griovimo, atstatymo, rekonstrukcijos, restauracijos, darbų ir įrenginių priežiūros veiklai, kurios atlikimo sutartis sudaro to paties straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai. Minėtoje 1 dalyje patikslinama, kad mišrios darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutartys bei prekių arba paslaugų pirkimo sutartys apima papildomus darbus, jei šių darbų vertė sudaro daugiau kaip 50 % bendros atitinkamos sutarties kainos.
36 Be to, Įstatyminio dekreto Nr. 157/1995 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Įstatymo Nr. 109/1994 nuostatos taikomos mišrioms darbų ir paslaugų pirkimo sutartims bei paslaugų pirkimo sutartims, apimančioms papildomus darbus, jei darbai sudaro daugiau kaip 50 % bendros atitinkamos sutarties kainos.
Šalių argumentai
37 Komisija teigia, kad mišrioms sutartims taikoma teisinė tvarka turi priklausyti nuo sutarties pagrindinio dalyko, kuris, be kitų veiksnių, nustatomas remiantis įvairių paslaugų verte, bet ne išimtinai.
38 Šiuo atžvilgiu Komisija tvirtina, kad dėl Italijos teisės aktų, pagal kuriuos teisės aktai, reglamentuojantys viešojo darbų pirkimo sutartis, taikomi sutartims, kuriose darbai ekonominiu požiūriu dominuoja, tačiau lieka papildomi, palyginti su kitomis paslaugomis, daliai paslaugų ir prekių pirkimo sutarčių, kurių numatoma vertė yra didesnė nei Direktyvose 92/50 ir 93/36, bet mažesnė nei Direktyvoje 93/37 nustatyta riba, netaikomi atitinkami Bendrijos teisės aktai.
39 Italijos Respublika atsako, kad laukiant, kol atsakant į Komisijos prieštaravimus bus padaryti pakeitimai atitinkamuose nacionaliniuose aktuose, 2003 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas Infrastruktūrų ir transporto ministerijos aplinkraštis Nr. 2316, reglamentuojantis mišrias viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutartis (disciplina dei contratti misti negli appalti pubblici di lavori, fornitore e servizi; GURI, Nr. 79, 2004 m. balandžio 3 d., p. 26), kur perkančiosioms organizacijoms buvo nurodyta laikytis principo, pagal kurį norint nustatyti mišrios sutarties atveju taikomus teisės aktus būtina atsižvelgti į pagrindinį sutarties dalyką tam, kad ekonominis aspektas šiuo atžvilgiu nebebūtų laikomas svarbiausiu kriterijumi.
40 2005 m. balandžio 18 d. Įstatymas Nr. 62 dėl iš Italijos narystės Europos Bendrijose kylančių įsipareigojimų įgyvendinimo nuostatų – Bendrijos įstatymas 2004 (disposizioni per l’adempimento di obblighi derivanti dall’appartenenza dell’Italia alle Communità europee, Legge comunitaria 2004; GURI, Nr. 96, paprastasis priedas, 2005 m. balandžio 27 d.; toliau – Bendrijos įstatymas 2004) patvirtino šią poziciją.
41 Suomijos Respublika mano, kad vertinant pagrindinį sutarties dalyką ekonominė vertė yra lemiamas kriterijus, ir kitaip turi būti nusprendžiama tik ypatingais atvejais, t. y. kai remiantis ekonomine verte siekiama sukliudyti taikyti Bendrijos teisę.
Teisingumo Teismo vertinimas
42 Visų pirma reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės įsipareigojimų neįvykdymas nustatomas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaigoje (pavyzdžiui, žr. 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑114/02, Rink. p. I‑3783, 9 punktą ir 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑433/03, Rink. p. I‑6985, 32 punktą).
43 Šiuo požiūriu nereikia atsižvelgti į įstatymus ir kitus teisės aktus, priimtus pasibaigus minėtam terminui.
44 Todėl būtent atsižvelgiant į 2003 m. gruodžio 15 d., t. y. 2003 m. spalio 15 d. pagrįstoje nuomonėje nurodyto dviejų mėnesių termino pabaigoje, galiojusius teisės aktus reikia nuspręsti, ar egzistavo šiame kaltinime nurodytas tariamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas, turint omenyje, kad tą dieną nei šio sprendimo 39 punkte minėtas aplinkraštis, nei 40 punkte nurodyti nacionalinės teisės aktai nebuvo priimti.
45 Kalbant apie „viešojo darbų pirkimo sutarčių“ sąvoką Direktyvos 93/37 1 straipsnio a punkto prasme, reikia pažymėti, kad ji apima atlygintines sutartis, kurios tarp rangovo ir perkančiosios organizacijos, kaip ji apibrėžta b punkte, sudarytos raštu ir kurių tikslas – atlikti arba kartu atlikti bei suprojektuoti darbus, susijusius su viena iš II priede nurodytų profesinės veiklos rūšių, arba atlikti darbą, apibrėžtą c punkte, arba bet kokiomis priemonėmis atlikti darbą, atitinkantį perkančiosios organizacijos nurodytus reikalavimus.
46 Be to, iš Direktyvos 92/50 šešioliktos konstatuojamosios dalies, skaitomos kartu su Direktyvos 93/37 1 straipsnio a dalimi, išplaukia, kad sutartis gali būti laikoma viešojo darbų pirkimo sutartimi, tik jei jos dalykas atitinka pirmiau esančiame punkte pateiktą apibrėžimą, ir kad papildomi darbai, kurie nėra sutarties dalykas, nepateisina sutarties priskyrimo prie viešojo darbų pirkimo sutarčių.
47 Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad jei sutartyje yra elementų, susijusių tiek su viešuoju darbų pirkimu, tiek su kitos rūšies viešuoju pirkimu, būtent pagrindinis sutarties dalykas lemia, kuri Bendrijos direktyva dėl viešųjų pirkimų turi būti taikoma (žr. 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo Auroux ir kt., C‑220/05, Rink. p. I‑385, 37 punktą).
48 Taigi būtent Direktyvos 93/37 taikymo sritis yra susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku, kuris turi būti nustatytas objektyviai išnagrinėjus visą pirkimą, dėl kurio sudaryta ši sutartis.
49 Tai nustatant reikia atsižvelgti į esminius dominuojančius įsipareigojimus, apibūdinančius šį pirkimą, palyginti su papildomais ar antriniais įsipareigojimais, kurie atsiranda dėl paties sutarties dalyko, o atitinkama įvairių paslaugų vertė šiuo požiūriu yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti tai nustatant.
50 Iš to, kas pirmiau pasakyta, galima padaryti išvadą, kad darbų vertė, kaip savo išvados 38 ir 74 punktuose nurodė generalinis advokatas, bet kuriuo atveju negali būti išimtinis kriterijus, dėl kurio mišriai sutarčiai būtų taikomas Įstatymas Nr. 109/1994, kai šie darbai yra tik papildomi, nes priešingu atveju būtų pažeisti Direktyvos 93/37 reikalavimai.
51 Įstatymo Nr. 109/1994 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma taip pat pažeidžia direktyvų 92/50 ir 93/36 reikalavimus, nes ja remiantis gali būti nebetaikoma tvarka, šiose direktyvose numatyta tam tikroms mišrioms sutartims t. y. toms, kuriose darbų, net jei jie tik papildomi, vertė sudaro daugiau kaip 50 % bendros kainos, kai ši yra mažesnė nei Direktyvoje 93/37 nustatyta riba, nors ji ir siekia Direktyvose 92/50 ir 93/36 numatytas ribas.
52 Todėl reikia konstatuoti, kad priimdama Įstatymo Nr. 109/1994 2 straipsnio 1 dalį Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvas 92/50, 93/36 ir 93/37.
Dėl antrojo kaltinimo
53 Antrasis kaltinimas susijęs su tiesioginiu darbų ar darbo sutarties sudarymu su leidimo statyti arba patvirtinto plėtros plano turėtoju, jei šie darbai ar darbas yra mažesnės vertės nei riba, nuo kurios taikoma Direktyva 93/37.
54 Remiantis Įstatymo Nr. 109/1994 2 straipsnio 5dalimi, tiesiogiai privačių asmenų vykdomai veiklai atskaičius mokesčius, susijusius su leidimų statybų veiklai vykdyti suteikimu, ir veiklai, išplaukiančiai iš Įstatymo Nr. 1150/1942 28 straipsnio 5 dalyje nurodytų įsipareigojimų, bei analogiškiems šioms dviem veiklos kategorijoms darbams netaikomas Įstatymas Nr. 109/1994. Minėto 2 straipsnio 5 dalyje vis dėlto patikslinama, kad jei darbų vertė, atskirai paėmus, viršija taikomose Bendrijos normose nustatytą ribą, sutartis turi būti sudaroma pagal Direktyvoje 93/37 numatytas procedūras.
55 Taip pat iš Įstatymo Nr. 1150/1942 1 ir 31 straipsnių bei Įstatymo Nr. 10/1977 3 ir 11 straipsnių matyti, kad leidimo turėtojas gali pats atlikti įrengimo darbus, visiškai ar iš dalies atskaitydamas išlaidas, susijusias su mokėtinais mokesčiais urbanistikos srityje.
Šalių argumentai
56 Pirma, Komisija tvirtina, kad Įstatymo Nr. 109/1994 nuostatos, skaitomos kartu su atitinkamomis įstatymų Nr. 1150/1942 ir Nr. 10/1977 nuostatomis, leidžia su leidimo statyti arba patvirtinto plėtros plano turėtoju tiesiogiai sudaryti darbų ar darbo, patenkančių į viešojo darbų pirkimo sutarties apibrėžimą pagal Direktyvos 93/37 1 straipsnio a punktą, atlikimo sutartį nereikalaujant, kad aiškiomis nuostatomis būtų užtikrinta, jog bus taikomi EB sutartyje įtvirtinti skaidrumo ir vienodo požiūrio principai, kurių turi būti laikomasi, net jei numatoma vertė mažesnė nei šios direktyvos taikymo riba.
57 Antra, ji teigia, kad norint nustatyti, ar tokia riba yra pasiekta, reikia apskaičiuoti bendrą darbų ir (arba) darbo, dėl kurių tarp privataus asmens ir valdžios institucijos sudaryta sutartis, vertę; šie darbai ir (arba) šis darbas turi būti laikomi atskiromis vienos ir tos pačios sutarties dalimis. Tai, kad pagal nacionalinės teisės aktus kvietimo teikti pasiūlymus tvarka yra taikoma tik tuo atveju, jei ši sutartis sudaroma dėl darbų, kurių kiekvieno numatoma vertė viršija šioje srityje taikomose Bendrijos normose nustatytą ribą, pažeidžia Direktyvos 93/37 reikalavimus, į pastaruosius perkeliančių nacionalinių nuostatų taikymo sritį nepatenkant sutartims, kurių bendra vertė yra didesnė nei minėta riba, nes kiekvienos paslaugos, numatytos šiose sutartyse, vertė yra nepakankama.
58 Italijos Respublikos teigimu, kalbant apie, pirma, mažesnės nei Bendrijos teisės aktuose nustatyta vertės įrengimo darbus, kuriuos atlieka leidimo statyti arba patvirtinto plėtros plano turėtojas, perkėlimo etapu nebūtina specialiai priminti su viešumu ir konkurencija susijusių sutarties normų bei Teisingumo Teismo pateikto jų išaiškinimo.
59 Antra, Italijos Respublika pabrėžia urbanistikos sektoriaus, kur žemės savininkai pakeičia vietos valdžios institucijas, ypatumus ir tarp šių institucijų bei šių savininkų sudarytų teritorijos plėtros sutarčių savybes.
60 Tokios sutartys atitinkamai vietos valdžios institucijai tik numato pareigą išduoti leidimą statyti, kad žemės savininkas galėtų atlikti aptariamos teritorijos tvarkymo darbus, remdamasis projektu, kurį turi patvirtinti minėta institucija.
61 Tai, kad tam pačiam žemės savininkui buvo patikėta atlikti įvairius darbus, kurių pobūdis skiriasi, nereiškia, kad dėl to kils pareiga sujungti šiuos darbus siekiant taikyti Direktyvą 93/37 dėl vienintelės priežasties, jog minėtas žemės savininkas yra atitinkamų žemės sklypų savininkas. Italijos Respublika pažymi, kad šiuo atžvilgiu 2001 m. liepos 12 d. Sprendime Ordine degli Architetti ir kt. (C‑399/98, Rink. p. I‑5409) Teisingumo Teismas sprendė dėl kitokio atvejo nei nagrinėjamas šioje byloje, nes jis buvo susijęs su akivaizdžiai vienodo pobūdžio darbo atlikimu.
62 Nyderlandų Karalystės teigimu, viešojo pirkimo sutartyse, kurių vertė yra mažesnė nei šios srities direktyvose nustatytos ribos, išvengiama skaidrumo principo taikymo. Ji priduria, kad šiose direktyvose aiškiai numatytos tam tikros nukrypti leidžiančios nuostatos, nes taip Bendrijos teisės aktų leidėjas tokiais atvejais nusprendė teikti pirmenybę kitiems nei skaidrumas interesams.
63 Suomijos Respublika teigia, kad nors sutartys, kurių vertė mažesnė nei minėtose direktyvose nustatytos ribos, dėl šios aplinkybės nepatenka į pastarųjų taikymo sritį, joms taikomos su laisvu prekių ir paslaugų judėjimu bei įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos.
64 Todėl kalbant apie šias sutartis reikia nurodyti, kad nacionalinės teisės aktais neturėtų būti nustatoma speciali viešumo ar konkurso paskelbimo pareiga.
Teisingumo Teismo vertinimas
65 Pirmiausia reikia pažymėti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas pasirinko aiškų ir principinį sprendimą netaikyti viešumo tvarkos sutartims, kurių vertė mažesnė nei tam tikra riba.
66 Taip pat, kai nustatoma, kad sutartis sukelia tam tikrą tarpvalstybinį interesą, šios pirkimo sutarties sudarymas su perkančiosios organizacijos valstybėje narėje esančia įmone, neužtikrinant jokio skaidrumo, reiškia nevienodą požiūrį, darantį žalą kitoje valstybėje narėje esančioms įmonėms, kurios gali būti suinteresuotos šiuo pirkimu. Jei tai nepateisinama objektyviomis aplinkybėmis, toks nevienodas požiūris, neleidžiant dalyvauti visoms kitoje valstybėje narėje esančioms įmonėms, iš esmės daro joms žalą ir yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, kurią draudžia EB 43 ir 49 straipsniai (šiuo klausimu dėl Direktyvos 92/50 žr. 2007 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisiją prieš Airiją, C‑507/03, Rink. p. I‑0000, 30 ir 31 punktus ir jame nurodytą teismo praktiką).
67 Kadangi, kaip savo išvados 56 punkte nurodė generalinis advokatas, pirma, pagal EB 249 straipsnį direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu ir, antra, Bendrijos teisės aktų leidėjas būtent nustatydamas ribas nusprendė, kad tam tikros sutartys nepateks į Direktyvos 93/37 taikymo sritį, valstybės narės neprivalo savo teisės aktuose, perkeliančiuose šią direktyvą, įtvirtinti nuostatų, kurios primintų apie pareigą laikytis EB 43 ir 49 straipsnių, pareigą, kuri turi būti taikoma tik šio sprendimo ankstesniame punkte nustatytomis sąlygomis.
68 Todėl tai, kad Italijos teisės aktų leidėjas nepriėmė tokių nuostatų dėl viešųjų pirkimų sutarčių, sudarytų dėl mažesnės nei Direktyvoje 93/37 nustatyta riba vertės įrengimo darbų, atliekamų leidimo statyti arba patvirtinto plėtros plano turėtojo, jei nustatomas tam tikras tarpvalstybinis interesas, vis tiek nesudaro kliūčių minėtoms sutartims taikyti EB 43 ir 49 straipsnius.
69 Tad antrąjį kaltinimą tiek, kiek jis susijęs su tuo, kad nebuvo atsižvelgta į pagrindines Sutarties normas, reikia atmesti.
70 Antra, kalbant apie Įstatymo Nr. 109/1994 2 straipsnio 5 dalies taikymo sritį Direktyvos 93/37 reikalavimų atžvilgiu, pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tai, kad nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią įrengimo darbus tiesiogiai atlieka leidimo statyti arba patvirtinto plėtros plano turėtojas, atskaičius visus ar dalį mokesčių, mokėtinų dėl leidimo suteikimo, yra sudedamoji urbanistikos normų, pasižyminčių specifinėmis savybėmis ir siekiančių specifinio, nuo Direktyvos 93/37 besiskiriančio, tikslo, dalis, nepakanka, kad į pastarosios direktyvos taikymo sritį nepatektų tiesiogiai atliekami darbai, jei yra tenkinamos visos sąlygos tam, kad jie į šią sritį patektų (žr. minėto sprendimo Ordine degli Architetti ir kt. 60 punktą).
71 Šių darbų atlikimui turi būti taikomos Direktyvoje 93/37 numatytos procedūros, jei jis atitinka pastarojoje įtvirtintas viešojo darbų pirkimo sutarties sąlygas, ypač kai yra šios direktyvos 1 straipsnio a punkte reikalaujamas sutarties elementas ir kai darbų vertė lygi minėtos direktyvos 6 straipsnio 1dalyje nustatytai ribai arba ją viršija.
72 Be to, iš Direktyvoje 93/37 6 straipsnio 3 dalies matyti, kad kai darbai yra kelių etapų ir kiekvienam etapui reikia sudaryti sutartį, norint apskaičiuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sumas reikia atsižvelgti į kiekvieno darbų etapo vertę; ji ir apibrėš, ar ši direktyva turi būti taikoma visiems etapams. Pagal jos 6 straipsnio 4 dalį jokie darbai ar sutartis negali būti dalomi siekiant išvengti šios direktyvos taikymo.
73 Todėl, kaip savo išvados 88 punkte nurodė generalinis advokatas, jei tarp privataus asmens, plėtotinos teritorijos savininko ir komunos administracijos sudaryta sutartis tenkina „viešojo darbų pirkimo sutarties“ sąvokos kriterijus Direktyvos 93/37 1 straipsnio a punkto prasme, kurie buvo priminti šio sprendimo 45 punkte, numatoma vertė, į kurią iš esmės turi būti atsižvelgta norint patikrinti, ar pasiekta šia direktyva nustatyta riba ir ar dėl šios priežasties, sudarant šią sutartį, turi būti laikomasi joje įtvirtintų viešumo normų, turi būti vertinama tik sudedant įvairių darbų etapų sumas.
74 Kadangi Italijos teisės aktuose sutarties sudarymo tvarka atitinka Direktyvos 93/37 reikalavimus tik tuo atveju, jei kiekvieno iš šių etapų numatoma vertė atskirai viršija ribą, nuo kurios ji taikoma.
75 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Įstatymo Nr. 109/1994 2 straipsnio 5 dalis pažeidžia Direktyvos 93/37 reikalavimus, nepagrįstai ribodama jos nustatytų procedūrų taikymo atvejus.
Dėl trečiojo kaltinimo
76 Trečiasis kaltinimas yra dėl skyrimo atlikti darbų projektavimo, vadovavimo ir jų tikrinimo užduotis, susijusias su viešojo paslaugų pirkimo sutartimis, kurių vertė mažesnė nei Bendrijos nuostatose šioje srityje įtvirtinta riba.
77 Pagal Įstatymo Nr. 109/1994 17 straipsnio 12 dalį ir 30 straipsnio 6 a dalį viešojo paslaugų pirkimo sutartys, kurių dalykas – darbų projektavimo, vadovavimo jiems bei patikrinimo, kaip jie atlikti, užduotys, kurių numatoma vertė yra mažesnė nei Direktyvoje 92/50 nustatyta riba, gali būti sudarytos su perkančiosios organizacijos pasitikėjimą turinčiais asmenimis.
Šalių argumentai
78 Komisija kritikuoja šias nuostatas, leidžiančias sudaryti atitinkamas viešojo paslaugų pirkimo sutartis tokiu būdu, kai nėra jokio viešumo, motyvuodama tuo, kad nors šios sutartys nepatenka į Direktyvos 92/50 taikymo sritį, joms vis tiek taikomos su laisvu paslaugų teikimu ir įsisteigimo laisve susijusios Sutarties normos bei nediskriminavimo, vienodo požiūrio, proporcingumo ir skaidrumo principai.
79 Italijos Respublika tvirtina, kad bet kuri antrinės teisės norma turi būti aiškinama remiantis bendraisiais Sutarties principais ir kad bet koks aiškinimas, kuriuo nutolstama nuo šių principų, yra neteisėtas. Galimas neteisėtumas bet kuriuo atveju galėtų išplaukti tik iš netinkamo normos taikymo konkrečiu atveju. Tačiau Bendrijos teisės aktų perkėlimo etapu negalima įtvirtinti pareigos specialiai remtis Sutarties nuostatomis.
80 Ji priduria, kad ministerijos aplinkraščiu buvo atkreiptas perkančiųjų organizacijų dėmesys į reikalavimą laikytis bendrųjų nediskriminavimo, vienodo požiūrio ir skaidrumo principų ir kad bet kuriuo atveju tiesiogiai sudaryti atitinkamas sutartis su pasitikėjimą turinčiais asmenimis galima tik patikrinus jų profesinės patirtį bei gebėjimus.
Teisingumo Teismo vertinimas
81 Kaip nurodyta šio sprendimo 66 punkte, aišku, kad viešojo paslaugų pirkimo sutartims, kurios nepatenka į Direktyvos 92/50 taikymo sritį ir kurių atžvilgiu nustatyta, kad jos susijusios su tam tikru tarpvalstybiniu interesu, vis tiek taikomos Sutartyje numatytos pagrindinės laisvės ir tai daroma laikantis sąlygų, kurios patikslintos minėtame šio sprendimo punkte primintoje teismo praktikoje.
82 Kadangi iš pirminės teisės išplaukiantys su vienodu požiūriu ir skaidrumu susiję įpareigojimai yra teisėtai taikomi šioms sutartims, kurios vis dėlto nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį dėl savo vertės, jeigu yra tenkinamos šioje teismo praktikoje nustatytos sąlygos, negalima reikalauti, kad minėtą direktyvą perkeliantys nacionalinės teisės aktai juos aiškiai pakartotų.
83 Todėl reikia atmesti trečiąjį kaltinimą.
Dėl ketvirtojo ir penktojo kaltinimų
84 Ketvirtasis kaltinimas susijęs su Įstatymo 109/1994 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias, kai perkančiosios organizacijos negali atlikti vadovavimo darbams veiklos, už kurios vykdymą iš esmės atsakingos jų techninės tarnybos, šią veiklą atlikti patikima už projektą atsakingam asmeniui minėto įstatymo 17 straipsnio 4 dalies prasme.
85 Penktasis kaltinimas susijęs su Įstatymo Nr. 109/1994 28 straipsnio 4 dalyje ir RPD Nr. 554/1999 188 straipsnyje reglamentuojamu sutarties dėl su bandymais susijusios veiklos ir viešųjų darbų tikrinimo užduočių sudarymu. Iš kartu skaitomų šių nuostatų matyti, kad jei už šias užduotis iš esmės atsakingos perkančiųjų organizacijų techninės tarnybos, atsakingam už procedūrą asmeniui konstatavus ir patvirtinus, kad trūksta personalo, valdžios institucija, nepaskelbusi konkurso, gali pavesti atlikti minėtas užduotis tretiesiems asmenims, kurie įrašyti į tam Viešųjų darbų ministerijos sudarytus sąrašus.
Šalių argumentai
86 Komisija mano, kad Įstatymo Nr. 109/1994 27 straipsnio 2 dalies ir 28 straipsnio 4 dalies nuostatos, leisdamos tiesiogiai, nepaskelbus konkurso, sudaryti aptariamas viešojo paslaugų pirkimo sutartis, pažeidžia direktyvas 92/50 ir 93/38 arba EB 43 ir 49 straipsnius, nelygu minėtų sutarčių vertė.
87 Italijos Respublika atsako, kad ji atsižvelgė į Komisijos išsakytą kritiką ir dėl to, priimdama Bendrijos įstatymą 2004, iš dalies pakeitė savo teisės aktus.
Teisingumo Teismo vertinimas
88 Pirmiausia reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 42 punkte primintą teismo praktiką, vertinant Komisijos išdėstytus kaltinimus turi būti atsižvelgiama tik į 2003 m. gruodžio 15 d. galiojusius nacionalinės teisės aktus.
89 Reikia pažymėti, kad, pirma, leidžiamos tik tos direktyvų 92/50 ir 93/38 taikymo išimtys, kurios jose išsamiai ir aiškiai nurodytos (pagal analogiją žr. 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Teckal, C‑107/98, Rink. p. I‑8121, 43 punktą bei 2006 m. gegužės 11 d. Sprendimo Carbotermo ir Consorzio Alisei, C‑340/04, Rink. p. I‑4137, 45 punktą).
90 Tačiau, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 101 punkte, vadovavimo darbams veikla ir jų tikrinimo užduotys patenka tiek į Direktyvos 92/50 I A priedo, tiek į Direktyvos 93/38 XVI A priedo 12 kategoriją.
91 Šiuo atžvilgiu, pirma, iš Direktyvos 92/50 8 straipsnio matyti, kad sutartys, kurių dalykas yra minėtame I A priede esančios paslaugos, sudaromos konkrečiai remiantis šios direktyvos III dalies, skirtos sutarčių sudarymo procedūrai pasirinkti, nuostatomis, ir, antra, iš Direktyvos 93/38 15 straipsnio matyti, jog prekių ir darbų pirkimo sutartys bei sutartys, kurių dalykas yra paslaugos, numatytos minėtame XVI A priede, sudaromos remiantis pastarosios direktyvos IV dalies, skirtos sutarties sudarymo tvarkai, nuostatomis.
92 Kadangi sutartys dėl vadovavimo darbų turi būti sudaromos remiantis direktyvose 92/50 ir 93/38 nustatytomis normomis, pagal Įstatymo Nr. 109/1994 27 straipsnio 2 dalį tiesiogiai paskiriant vykdyti veiklą už projektą atsakingam asmeniui pažeidžiamos šios direktyvos tiek, kiek tai susiję su sutartimis, kurios, atsižvelgiant į vertę, patenka į jų taikymo sritį.
93 Be to, kadangi sutartys dėl darbų tikrinimo turi būti sudaromos remiantis direktyvose 92/50 ir 93/38 nustatytomis normomis, paskiriant juos atlikti tretiesiems asmenims pagal Įstatymo Nr. 109/1994 28 straipsnio 4 dalies ir RPD Nr. 554/1999 188 straipsnio sąlygas pažeidžiamos minėtos direktyvos tiek, kiek tai susiję su į jų taikymo sritį patenkančiomis sutartimis.
94 Antra, kalbant apie sutartis, apimančias paslaugas, kurių vertė mažesnė nei direktyvose 92/50ir 93/38 nustatyta riba, reikia nurodyti, kad taikomose nacionalinėse nuostatose nesant aiškios nuorodos dėl iš Sutarties išplaukiančių įsipareigojimų, nereiškia, kaip tai jau buvo minėta šio sprendimo 68 ir 82 punktuose, kad sudarant sutartis nereikalaujama laikytis vienodo požiūrio principo ir skaidrumo pareigos, jeigu tenkinamos šio sprendimo 66 punkte primintoje teismo praktikoje nustatytos sąlygos.
95 Todėl ketvirtąjį ir penktąjį kaltinimus reikia atmesti tiek, kiek jie susiję su EB 43 ir 49 straipsnių pažeidimu, bet pripažinti juos pagrįstais tiek, kiek susiję su kitais klausimais.
Dėl šeštojo kaltinimo
96 Šeštasis kaltinimas susijęs su Įstatymo Nr. 109/1994 37a–37c straipsniais, kuriais remdamasi valdžios institucija gali suteikti leidimą išorės subjektams vykdyti viešuosius darbus, kurie gali būti komerciškai eksploatuojami pagal specifinę sutarčių sudarymo tvarką. Per pirmąjį etapą tretiesiems asmenims nurodoma kaip tiekėjams pateikti pasiūlymus, kad būtų sudarytos koncesijos sutartys, ir visas ar dalį šių pasiūlymų sąnaudų turi padengti tie tiekėjai. Įvertinus pasiūlymus, per antrąjį etapą atrenkami pasiūlymai, kurie atitinka viešąjį interesą, tada kiekvieno pasiūlymo atžvilgiu pateikiamas ribotas kvietimas teikti pasiūlymus, skirtas atrinkti du pasiūlymus.
97 Tuomet perkančioji organizacija pradeda derybas su tiekėju ir kitomis trečiosiomis šalimis, pateikusiomis du geriausius pasiūlymus per kvietimą teikti pasiūlymus, o rangovas turi galimybę pritaikyti savo pasiūlymą taip, kaip perkančioji organizacija mano esant tinkamiausia.
Šalių argumentai
98 Komisija tvirtina, kad šie tiesės aktai gali pažeisti vienodo požiūrio principą.
99 Iš tiesų ji mano, kad koncesijos sutarties sudarymo skelbiant konkursą tvarka suteikia dvigubą pranašumą tiekėjui, palyginti su visais kitais potencialiais konkurentais.
100 Taigi, viena vertus, tiekėjas automatiškai bus pakviestas dalyvauti derybose dėl koncesijos suteikimo, nesvarbu, koks jo pasiūlymo ir ankstesnio kvietimo teikti pasiūlymus dalyvių pasiūlymų palyginimo rezultatas.
101 Kita vertus, tiekėjas turi galimybę iš dalies pakeisti savo pasiūlymą vykstant deryboms tam, kad galėtų jį pritaikyti prie pasiūlymo, kuris, perkančiosios organizacijos manymu, yra tinkamiausias. Konkrečiai kalbant, šis pranašumas reiškia minėto rangovo pirmumo teisės suteikiant koncesiją pripažinimą.
102 Italijos Respublika patikslina, kad šio sprendimo 40 punkte nurodytame Bendrijos įstatyme 2004 buvo atsižvelgta į Komisijos prieštaravimus.
Teisingumo Teismo vertinimas
103 Iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punkto ir su juo susijusios teismo praktikos matyti, kad bet kuriame ieškinyje turi būti nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka ir kad ši nuoroda turi būti pakankamai aiški bei tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Iš to išplaukia, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto ir kad jame pateikiamus reikalavimus reikia suformuluoti nedviprasmiškai, siekiant išvengti, jog Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba apskritai nespręstų dėl kaltinimo (2006 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Suomiją, C‑195/04, Rink. p. I‑3351, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
104 Šiuo atveju, kalbant apie aptariamą kaltinimą, reikia nurodyti, kad Komisijos ieškinys netenkina šių reikalavimų.
105 Iš tiesų savo ieškiniu Komisija siekia, kad būtų pripažinta, jog Italijos Respublika neįvykdė tam tikrų įpareigojimų, kuriuos jai nustato direktyvos 92/50, 93/36, 93/37 ir 93/38 bei EB 43 ir 49 straipsniai. Tačiau šiame kaltinime ji nenurodo, kurias iš šių direktyvų ir (arba) Sutarties nuostatų konkrečiai pažeidė Italijos Respublika, tariamai pažeisdama vienodo požiūrio principą.
106 Be to, kalbant apie EB 43 ir 49 straipsnius, jie neįtvirtina bendrosios vienodo požiūrio pareigos, bet, kaip matyti iš šio sprendimo 66 punkte minėtos teismo praktikos, juose yra diskriminavimo dėl pilietybės draudimas. Tačiau Komisija šiame kaltinime nepateikia jokios nuorodos į galimą tokios diskriminacijos egzistavimą.
107 Todėl šeštąjį kaltinimą reikia pripažinti nepriimtinu.
108 Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad priimdama:
– Įstatymo Nr. 109/1994 2 straipsnio 1 dalį Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvas 92/50, 93/36 ir 93/37,
– minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalį Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 93/37 ir
– to paties įstatymo 27 straipsnio 2 dalį ir 28 straipsnio 4 dalį Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvas 92/50 ir 93/38.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
109 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Kadangi Komisijos pareikšti antrasis, ketvirtasis bei penktasis kaltinimai buvo atmesti iš dalies, o šeštasis pripažintas nepriimtinu, be to, Italijos Respublika buvo pripažinta kalta pagal pirmąjį kaltinimą ir iš dalies pagal antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį, kiekviena šalis pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
110 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Priimdama:
– 1994 m. vasario 11 d. Pagrindinio įstatymo dėl viešųjų darbų (legge quadro in materia di lavori pubblici), iš dalies pakeisto 2002 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymu Nr. 166, 2 straipsnio 1 dalį, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvą 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo ir 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvą 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeistą 1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB,
– iš dalies pakeisto minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalį Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 93/37 ir
– iš dalies pakeisto to paties įstatymo 27 straipsnio 2 dalį ir 28 straipsnio 4 dalį Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 92/50 ir 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvą 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Italijos Respublika ir Europos Bendrijų Komisija pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
4. Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Suomijos Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.