TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. gruodžio 8 d.(*)
„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka ir 14 straipsnio 1 dalis – Direktyvos 64/221/EEB, 2003/109/EB ir 2004/38/EB – Turkijos piliečio, gimusio priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir joje teisėtai nepertraukiamai gyvenusio daugiau nei dešimt metų kaip darbuotojo turko vaikas, teisė gyventi šalyje – Teistumas – Sprendimo išsiųsti teisėtumas – Sąlygos“
Byloje C‑371/08
dėl Verwaltungsgerichtshof Baden‑Württemberg (Vokietija) 2008 m. liepos 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2008 m. rugpjūčio 14 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Nural Ziebell
prieš
Land Baden‑Württemberg
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai A. Borg Barthet, M. Ilešič, J.‑J. Kasel (pranešėjas) ir M. Berger,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. kovo 3 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– N. Ziebell, atstovaujamo advokatų B. Fresenius ir R. Gutmann,
– Land Baden‑Württemberg, atstovaujamos M. Schenk,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir N. Graf Vitzthum,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Bering Liisberg ir R. Holdgaard,
– Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Linntam,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos G. Karipsiadis ir T. Papadopoulou,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos I. Rao ir C. Murrell, padedamų baristerio T. Eicke,
– Europos Komisijos, atstovaujamos G. Rozet ir V. Kreuschitz,
susipažinęs su 2011 m. balandžio 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros (toliau – Sprendimas Nr. 1/80) 14 straipsnio 1 dalies išaiškinimu. Asociacijos taryba įsteigta susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, kurį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika bei Europos ekonominės bendrijos valstybės narės ir Bendrija ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 10, toliau atitinkamai – Asociacijos susitarimas bei EEB ir Turkijos asociacija). Šis prašymas taip pat susijęs su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46; klaidų ištaisymai OL L 229, p. 35 ir OL L 197, 2005, p. 34), 28 straipsnio 3 dalies a punkto išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas byloje tarp Turkijos piliečio N. Ziebell, kuris prieš santuoką su Vokietijos piliete vadinosi N. Örnek, ir Land Baden‑Württemberg dėl šio asmens atžvilgiu pradėtos išsiuntimo iš Vokietijos teritorijos procedūros.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
EEB ir Turkijos asociacija
– Asociacijos susitarimas
3 Pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį šio susitarimo tikslas – nuolat ir subalansuotai stiprinti Susitariančiųjų šalių prekybinius ir ekonominius santykius, taip pat darbo jėgos srityje, laipsniškai tarpusavyje įgyvendinant laisvą darbuotojų judėjimą (Asociacijos susitarimo 12 straipsnis) ir panaikinant įsisteigimo laisvės (šio susitarimo 13 straipsnis) ir paslaugų teikimo laisvės (šio susitarimo 14 straipsnis) apribojimus tam, kad pagerėtų Turkijos gyventojų gyvenimo lygis ir vėliau tai padėtų Turkijos Respublikai įstoti į Bendriją (šio susitarimo ketvirta konstatuojamoji dalis ir 28 straipsnis).
4 Šiuo atžvilgiu Asociacijos susitarime numatytas parengiamasis etapas, kuriuo Turkijos Respublika, padedama Bendrijos, stiprins savo ekonomiką (šio susitarimo 3 straipsnis), pereinamasis etapas, kuriuo užtikrinamas laipsniškas muitų sąjungos sukūrimas ir ekonominės politikos suvienodinimas (šio susitarimo 4 straipsnis), ir baigiamasis etapas, pagrįstas muitų sąjunga ir reiškiantis stiprėjantį Susitariančiųjų šalių ekonominės politikos derinimą (minėto susitarimo 5 straipsnis).
5 Asociacijos susitarimo 6 straipsnis suformuluotas taip:
„Siekdamos užtikrinti asociacijos režimo taikymą ir laipsnišką plėtrą, Susitariančiosios šalys renkasi Asociacijos taryboje, kuri veikia neviršydama [Asociacijos] susitarimo jai suteiktų įgaliojimų.“
6 Pagal Asociacijos susitarimo II antraštinės dalies „Pereinamojo etapo įgyvendinimas“ 8 straipsnį:
„Siekiant įvykdyti 4 straipsnyje nurodytus tikslus, Asociacijos taryba iki pereinamojo etapo pradžios laikinojo protokolo 1 straipsnyje numatyta tvarka nustato nuostatų, susijusių su sritimis, kurioms taikoma [EB sutartis] ir į kurias turės būti atsižvelgta, pirmiausia tas, kurioms taikoma ši antraštinė dalis, taip pat bet kokios apsaugos sąlygos, kurios gali prireikti, įgyvendinimo sąlygas, tvarką ir terminus.“
7 Asociacijos susitarimo II antraštinės dalies 3 skyriaus „Kitos ekonominio pobūdžio nuostatos“ 12 straipsnyje numatyta:
„Susitariančiosios Šalys laikosi [EB 39], [40] ir [41] straipsnių, siekdamos laipsniškai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą tarp jų.“
8 Pagal Asociacijos susitarimo 22 straipsnio 1 dalį:
„Siekiant įgyvendinti susitarime išvardytus tikslus, numatytais jame atvejais Asociacijos taryba turi teisę priimti sprendimus. Kiekviena šalis turi imtis būtinų priemonių priimtiems sprendimams įgyvendinti. <...>“
– Papildomas protokolas
9 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto ir Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto bei patvirtinto 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 papildomo protokolo (OL L 293, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 41, toliau – Papildomas protokolas), kuris, vadovaujantis jo 62 straipsniu, sudaro neatskiriamą Asociacijos susitarimo dalį, 1 straipsnyje nurodyta, kad juo nustatomos šio susitarimo 4 straipsnyje nurodyto pereinamojo etapo įgyvendinimo sąlygos, tvarka ir terminai.
10 Papildomo protokolo II antraštinės dalies „Asmenų ir paslaugų judėjimas“ I skyrius skirtas „Darbuotojams“, o II skyrius – „Įsisteigimo teisei, paslaugoms ir transportui“.
11 Papildomo protokolo I skyriuje esančiame 36 straipsnyje numatyta, kad darbuotojų judėjimo tarp Bendrijos valstybių narių ir Turkijos laisvė bus laipsniškai užtikrinama tarp dvyliktųjų metų pabaigos ir dvidešimt antrųjų metų nuo šio susitarimo įsigaliojimo dienos pagal Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje nustatytus principus ir kad Asociacijos taryba nuspręs, kokias tam reikia nustatyti taisykles.
– Sprendimas Nr. 1/80
12 Asociacijos susitarimu įsteigta Asociacijos taryba, kurią sudaro valstybių narių vyriausybių, Europos Sąjungos Tarybos bei Europos Bendrijų Komisijos atstovai ir Turkijos vyriausybės atstovai, priėmė Sprendimą Nr. 1/80.
13 Kaip matyti iš jo trečios konstatuojamosios dalies, šiuo sprendimu siekiama socialinėje srityje pagerinti darbuotojams turkams ir jų šeimos nariams taikomą režimą, palyginti su tuo, kuris buvo įtvirtintas 1976 m. gruodžio 20 d. Asociacijos tarybos priimtame Sprendime Nr. 2/76 dėl Asociacijos susitarimo 12 straipsnio taikymo.
14 Sprendimo Nr. 1/80 II skyriaus „Socialinės nuostatos“ 1 skirsnyje „Su įsidarbinimu ir laisvu darbuotojų judėjimu susiję klausimai“ esančio 7 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:
„Teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančio darbuotojo turko šeimos nariai, kuriems buvo suteikta teisė atvykti pas jį, turi teisę:
– išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Bendrijos valstybių narių darbuotojams, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, jei jie bent trejus metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje,
– laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą, jei jie bent penkerius metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje.“
15 Sprendimo Nr. 1/80 to paties 1 skirsnio 14 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Šio skyriaus nuostatos taikomos atsižvelgiant į apribojimus, pateisinamus viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais.
2. Jis neturi poveikio teisėms ir pareigoms, išplaukiančioms iš nacionalinių teisės aktų ar dvišalių Turkijos ir Bendrijos valstybių narių susitarimų, jeigu pagal juos jų piliečiams numatyta palankesnė tvarka.“
Direktyva 2003/109/EB
16 Pagal 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 1 ir 2 konstatuojamąsias dalis:
„1) Siekiant laipsniškai įgyvendinti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, Europos bendrijos steigimo sutartis numato laisvą asmenų judėjimą užtikrinančių priemonių įgyvendinimą, kartu su šalutinėmis priemonėmis, susijusiomis su išorinių sienų kontrole, prieglobsčiu ir imigracija, taip pat priemonių, susijusių su prieglobsčiu, imigracija ir trečiųjų šalių piliečių teisių apsauga, įgyvendinimą.
2) Europos Vadovų Taryba savo specialiajame susitikime Tamperėje 1999 m. spalio 15 ir 16 d. pareiškė, kad trečiųjų šalių piliečių juridinis statusas turėtų būti derinamas su valstybių narių piliečių statusu [priartintas prie valstybių narių statuso], ir kad tam tikrą laikotarpį, kurį reikėtų nustatyti, valstybėje narėje teisėtai gyvenančiam ir turinčiam ilgalaikio gyventojo leidimą toje valstybėje narėje asmeniui būtų suteiktos tam tikros vienodos teisės, kurios kuo labiau atitiktų Europos Sąjungos piliečių turimas teises.“
17 Direktyvos 6 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta:
„Pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima į įrodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. <...>“
18 Tos pačios direktyvos 8 ir 16 konstatuojamosios dalyse numatyta:
„8) Be to, ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą..
16) Ilgalaikiams gyventojams turi būti taikomos sustiprintos apsaugos nuo išsiuntimo priemonės. Tokia apsauga grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose nustatytais kriterijais. <...>“
19 Direktyvos 2003/109 2 straipsnyje apibrėžta:
„Šioje direktyvoje:
a) „trečiosios šalies pilietis“ – bet kuris pilietis, kuris nėra Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties 17 straipsnio 1 dalyje;
b) „ilgalaikis gyventojas“ – bet kuris trečiosios šalies pilietis, turintis ilgalaikio gyventojo statusą, kaip nustatyta 4–7 straipsniuose;
<...>“
20 Pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva „taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje“.
21 Remiantis to paties 3 straipsnio 3 dalimi:
„Ši direktyva taikoma nepažeidžiant palankesnių nuostatų, nustatytų:
a) dvišaliuose ir daugiašaliuose susitarimuose, [sudarytuose] Bendrijos mastu [vardu] ar tarp Bendrijos ir jos valstybių narių su trečiosiomis šalimis;
<...>“
22 Taikydamos Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie jau yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jų teritorijoje.
23 Tos pačios direktyvos 12 straipsnis „Apsauga nuo išsiuntimo“ suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
2. Straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas negali būti grindžiamas ekonominiais sumetimais.
3. Prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius:
a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę;
b) suinteresuotojo asmens amžių;
c) to pasekmes suinteresuotajam asmeniui ir jo šeimos nariams;
d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
<...>“
Direktyva 2004/38
24 Direktyvos 2004/38 3 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje. Todėl būtina sisteminti [kodifikuoti] ir persvarstyti esamus Bendrijos instrumentus, atskirai skirtus darbuotojams, savarankiškai dirbantiesiems asmenims ir studentams bei kitiems nedirbantiems asmenims, kad būtų supaprastinta ir sustiprinta visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisė.“
25 Pagal šios direktyvos 22 konstatuojamąją dalį:
„Sutartis leidžia taikyti laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje apribojimus dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Siekiant užtikrinti griežtesnį aplinkybių ir procedūrinių saugiklių, pagal kuriuos Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams gali būti uždrausta įvažiuoti arba jie išsiųsti iš šalies, apibrėžimą [Siekiant tiksliau nustatyti sąlygas ir procedūrinės garantijas, kuriomis remiantis Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams gali būti uždrausta įvažiuoti į teritoriją arba jie išsiųsti iš šalies,] ši direktyva turėtų pakeisti 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvą 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo [(OL L 56, p. 850; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 11)], iš dalies pakeistą 1974 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyva 75/35/EEB (OL L 14, 1975, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 174; toliau – Direktyva 64/221)].“
26 Remiantis Direktyvos 2004/38 23 ir 24 konstatuojamosiomis dalimis:
„23) Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių išsiuntimas iš šalies dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių yra priemonė, galinti rimtai pakenkti asmenims, kurie, pasinaudodami jiems Sutarties suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis, galutinai integravosi priimančiojoje valstybėje narėje. Todėl tokių priemonių taikymo sritis turėtų būti apribota pagal proporcingumo principą, kad būtų atsižvelgta į susijusių asmenų integracijos laipsnį, jų gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje trukmę, jų amžių, sveikatos būklę, šeiminę bei ekonominę padėtį ir sąsajas su jų kilmės šalimi.
24) Taigi, kuo didesnis Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių integracijos laipsnis priimančiojoje valstybėje narėje, tuo didesnė turėtų būti apsauga nuo išsiuntimo iš šalies. Išsiuntimo iš šalies priemonė prieš Sąjungos piliečius, kurie priimančiosios valstybės narės teritorijoje gyveno daug metų, ypač jei jie gimė ir visą gyvenimą gyveno joje, turėtų būti taikoma tik išskirtinėmis aplinkybėmis, kai yra neginčijamų [privalomųjų] visuomenės saugumo priežasčių. Be to, tokios išskirtinės aplinkybės turėtų būti taikomos ir nepilnamečių išsiuntimo iš šalies priemonei, siekiant apsaugoti jų ryšius su šeima pagal 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją.“
27 Šios direktyvos 16 straipsnyje nustatyta:
„1. Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. <...>“
28 Minėtos direktyvos 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Laikydamosi šio skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Šiomis priežastimis nesinaudojama ekonominėms reikmėms patenkinti.
2. Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir būti grindžiamos vien atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nuteisimai patys [Ankstesnės bausmės už nusikalstamas veikas pačios] savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis.
Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tuo metu tikrą ir pakankamai rimtą pavojų <...> vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.“
29 Pagal šios direktyvos 28 straipsnį „Apsauga nuo išsiuntimo iš šalies“:
„1. Prieš priimdama sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių priimančioji valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyveno jos teritorijoje, į jo amžių, sveikatos būklę, šeimyninę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją priimančiojoje valstybėje narėje ir jo sąsajas su kilmės šalimi.
2. Priimančioji valstybė narė negali priimti išsiuntimo iš šalies sprendimo prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, neatsižvelgiant į pilietybę, kurie turi nuolatinio gyvenimo jos teritorijoje teisę, išskyrus rimtas valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežastis.
3. Sprendimo išsiųsti iš šalies negalima priimti prieš Sąjungos piliečius, išskyrus sprendimus, pagrįstus būtinomis [privalomosioms] visuomenės apsaugos [saugumo] pagal valstybių narių apibrėžimą priežastimis, jei jie:
a) gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pastaruosius 10 metų arba
b) yra nepilnamečiai, išskyrus atvejus, kai išsiuntimas iš šalies labiausiai atitinka vaiko interesus, numatytus 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaiko teisių Konvencijoje.“
Nacionalinės teisės aktai
30 Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, 2004 m. liepos 30 d. Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet – Aufenthaltsgesetz (Įstatymas dėl užsieniečių apsigyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje; BGBl. 2004 I, p. 1950) redakcijoje, taikytoje bylos aplinkybių metu, nustatyta:
„53 straipsnis – Privalomas išsiuntimas iš šalies
Užsienietis gali būti išsiųstas iš šalies, jeigu:
1. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu už vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų jam buvo paskirta ne mažesnė kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmė arba nepilnamečiams taikoma laisvės atėmimo bausmė, arba per penkerių metų laikotarpį įsiteisėjusiais nuosprendžiais už tyčinius nusikaltimus buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar nepilnamečiams taikomos laisvės atėmimo bausmės, kurių bendrą laikotarpį sudaro ne mažiau kaip treji metai, arba paskutiniu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu jam buvo taikomos papildomos poveikio priemonės.
<...>
55 straipsnis – Diskrecinis išsiuntimas iš šalies
1. Užsienietis gali būti išsiųstas iš šalies, jeigu jo buvimas kenkia visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai ar kitiems svarbiems Vokietijos Federacinės Respublikos interesams.
<...>
56 straipsnis. Speciali apsauga nuo išsiuntimo iš šalies
1. Užsienietis, kuris:
1) turi leidimą apsigyventi ir bent penkerius pastaruosius metus teisėtai gyveno federalinėje teritorijoje,
<...>
naudojasi specialia apsauga nuo išsiuntimo iš šalies. Išsiuntimas iš šalies galimas tik dėl svarbių visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos priežasčių. Svarbios visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos priežastys paprastai būna 53 straipsnyje ir 54 straipsnio 5, 5a bei 7 punktuose nurodytais atvejais. Esant 53 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, užsienietis paprastai išsiunčiamas iš šalies. Esant 54 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, dėl išsiuntimo iš šalies priimamas diskrecinis sprendimas.
<...>“
31 2004 m. liepos 30 d. Gesetz über die allgemeine Freizügigkeit von Unionsbürgern – Freizügigkeitsgesetz/EU (Įstatymas dėl visuotinio laisvo Sąjungos piliečių judėjimo; BGBl. 2004 I, p. 1950) redakcijoje, taikytoje bylos aplinkybių metu, numatyta:
„1 straipsnis – Taikymo sritis
Šiuo įstatymu reglamentuojami kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių (Sąjungos piliečių) ir jų šeimos narių atvykimo ir gyvenimo klausimai.
6 straipsnis – Teisės atvykti ir gyventi praradimas
„1. <...> 2 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės praradimas gali būti pripažintas, laikinas arba nuolatinis Bendrijos leidimas gyventi gali būti panaikintas ir trečiųjų šalių piliečiams išduotas leidimas laikinai ar nuolat gyventi gali būti atšauktas tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais (EB sutarties 39 straipsnio 3 dalis ir 46 straipsnio 1 dalis).
<...>
5. 1 dalyje nurodytas pripažinimas Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, kurie pastaruosius 10 metų gyveno federalinėje teritorijoje, ir nepilnamečių atveju galimas tik dėl privalomųjų visuomenės saugumo priežasčių. Nepilnamečių atžvilgiu ši taisyklė taikoma tik tada, kai teisės gyventi šalyje netekimas būtinas vaiko interesams užtikrinti. Privalomieji visuomenės saugumo pagrindai konstatuotini tik kai suinteresuotasis asmuo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo nubaustas ne trumpesne kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausme ar nepilnamečiams taikoma bausme už vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, arba paskutiniu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu jam buvo taikomos papildomos poveikio priemonės, arba kilo grėsmė Vokietijos Federacinės Respublikos saugumui, arba suinteresuotasis asmuo kelia terorizmo grėsmę
<...>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
32 N. Ziebell gimė Vokietijoje 1973 m. gruodžio 18 d., jis augo pas tėvus ir čia praleido savo vaikystę.
33 Jo tėvas, taip pat Turkijos pilietis, Vokietijos teritorijoje gyveno teisėtai kaip darbuotojas. Jam mirus 1991 m., N. Ziebell motina buvo apgyvendinta slaugos namuose. Nuo tada pareiškėjas negyveno nė su vienu šeimos nariu; jo broliai ir seserys kiekvienas turi savarankiškus namų ūkius.
34 N. Ziebell nebaigė mokyklos, vėliau metė ir dažytojo amato mokslus. Paskui dirbo atsitiktinius pagalbinius darbus, tarp kurių vis įsiterpdavo nedarbo arba paskirtos bausmės atlikimo laikotarpiai. Nuo 2000 m. liepos mėn. iki datos, kai buvo priimtas sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, jis neužsiėmė jokia profesine veikla.
35 Nuo 1991 m. sausio 28 d. pareiškėjas turi neterminuotą leidimą gyventi Vokietijoje, kuris nuo 2005 m. sausio 1 d. buvo pakeistas į leidimą nuolat gyventi. Vis dėlto jo pateiktas pilietybės suteikimo prašymas buvo atmestas dėl jo padarytų įvairių nusikalstamų veikų.
36 1991 m. pareiškėjas pradėjo rūkyti marihuaną. Nuo 1998 m. jis reguliariai vartojo heroiną ir kokainą. Dalyvavimas metadono programoje 2001 m. ir 2003 m. užbaigtas stacionarios narkotikų terapijos kursas nedavė rezultatų.
37 Nuo 1993 m. N. Ziebell dėl įvairių padarytų nusikaltimų buvo paskirtos šios bausmės:
– 1993 m. balandžio 15 d. už 24 grupines vagystes – dvejų metų ir šešių mėnesių nepilnamečiams taikoma laisvės atėmimo bausmė,
– 1994 m. spalio 17 d. už pavojingą kūno sužeidimą – dvejų metų ir septynių mėnesių nepilnamečiams taikoma laisvės atėmimo bausmė, subendrinta su ankstesne bausme,
– 1997 m. sausio 9 d. už tyčinį faktinį uždrausto objekto turėjimą – piniginė bauda,
– 1998 m. balandžio 9 d. už 3 vagystes – subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė,
– 2002 m. kovo 7 d. už pinigų padirbinėjimą, 4 vagystes ypač sunkiomis aplinkybėmis ir pasikėsinimą apvogti ypač sunkiomis aplinkybėmis – dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė,
– 2006 m. liepos 28 d. už 8 vagystes ypač sunkiomis aplinkybėmis – subendrinta trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
38 Atlikdamas jam paskirtas laisvės atėmimo bausmes, pareiškėjas kalėjo nuo 1993 m. sausio iki 1994 m. gruodžio, nuo 1997 m. rugpjūčio iki 1998 m. spalio, nuo 2000 m. liepos iki tų pačių metų spalio, nuo 2001 m. rugsėjo iki 2002 m. gegužės ir nuo 2005 m. lapkričio iki 2008 m. spalio mėnesių.
39 2008 m. spalio 28 d. jis pradėjo dar vieną terapijos kursą specializuotoje įstaigoje. Remiantis per Teisingumo Teismo posėdį pateikta informacija, atrodo, kad su narkotikų vartojimu susijusios problemos išspręstos ir nuo tada jis neįvykdė jokių nusikalstamų veikų. 2009 m. birželio 16 d. Sprendimu N. Ziebell atleistas nuo likusios bausmės, kuri buvo paskirta 2006 m. liepos 28 d., dalies atlikimo. 2009 m. gruodžio 30 d. suinteresuotasis asmuo susituokė, vėliau tapo tėvu ir nuo tada užsiima profesine veikla.
40 1996 m. spalio 28 d. Ausländerbehörde (už užsieniečių klausimus atsakinga institucija), remdamasi užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais, įspėjo ieškovą dėl jo iki to laiko padarytų nusikaltimų.
41 2007 m. kovo 6 d. Sprendimu Regierungspräsidium Stuttgart priėmė nedelsiant vykdytiną sprendimą išsiųsti ieškovą iš šalies. Vis dėlto vėliau šio sprendimo vykdymas buvo sustabdytas.
42 Regierungspräsidium Stuttgart savo sprendimą išsiųsti motyvavo tuo, kad ieškovo elgesys rimtai trikdo viešąją tvarką ir kad egzistuoja konkreti ir didelė grėsmė, kad N. Ziebell gali padaryti naujas sunkias nusikalstamas veikas.
43 2007 m. liepos 3 d. Sprendimu Verwaltungsgericht Stuttgart atmetė N. Ziebell dėl šio sprendimo išsiųsti pareikštą ieškinį.
44 N. Ziebell šį sprendimą apskundė Verwaltungsgerichtshof Baden‑Württemberg ir paprašė panaikinti minėtą sprendimą bei jo atžvilgiu priimtą sprendimą išsiųsti. Grįsdamas savo apeliacinį skundą jis tvirtina, kad pagal Direktyvą 2004/38 buvo apribota valstybių narių galimybė imtis Sąjungos piliečių išsiuntimo iš šalies priemonių. Jis teigia, kad taip yra atsižvelgiant, pirma, į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kuria remiantis Sąjungos piliečiams suteiktos garantijos taikomos ir Turkijos piliečiams, kurie naudojasi tokiomis teisėmis pagal EEB‑Turkijos asociaciją, ir, antra, į aplinkybę, kad jis daugiau nei dešimt metų nepertraukiamai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje, todėl gali naudotis apsauga nuo išsiuntimo pagal minėtos direktyvos 28 straipsnio 3 dalies a punktą. Vadinasi, šiuo atveju nėra tenkinama esminė šia nuostata reikalaujama sąlyga, t. y. išsiuntimas turi būti pagrįstas privalomosiomis visuomenės saugumo priežastimis.
45 Priešingai, Land Baden‑Württemberg tvirtina, kad Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktas negali pagal analogiją būti taikomas Turkijos piliečiams, turintiems teisę gyventi valstybėje narėje pagal Sprendimą Nr. 1/80. Iš tiesų, skirtingai nei šioje nuostatoje, to paties sprendimo 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, be su visuomenės saugumu susijusių priežasčių, dėl kurių Turkijos piliečiai gali prarasti teisę gyventi valstybės narės teritorijoje, taip pat egzistuoja visuomenės sveikatos priežastys. EEB‑Turkijos asociacija nereiškia, kad Turkijos piliečiai, kurie gali naudotis teisėmis pagal šią asociaciją, visiškai prilyginami Sąjungos piliečiams, ja tik siekiama laipsniškai sukurti laisvą šių piliečių judėjimą.
46 Nustatęs, kad nėra aišku, kuriomis Sąjungos nuostatomis reikia remtis pagrindinėje byloje norint taikyti Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalį, nes, pirma, dar nėra Teisingumo Teismo praktikos dėl Direktyvos 2004/38 taikymo pagal analogiją EEB‑Turkijos asociacijai ir, antra, Direktyva 64/221 buvo panaikinta Direktyva 2004/38, Verwaltungsgerichtshof Baden‑Württemberg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Turkijos piliečiui, kuris naudojasi <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos <...> antroje įtraukoje nurodytomis teisėmis ir pastaruosius 10 metų gyveno valstybėje narėje, kur taikomos šios teisės, minėto sprendimo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta apsauga nuo išsiuntimo iš šalies taikytina atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 <...>, perkeltos į šios valstybės narės teisę, 28 straipsnio 3 dalies a punktą, dėl ko išsiųsti iš šalies leidžiama tik dėl valstybių narių apibrėžtų privalomųjų visuomenės saugumo priežasčių?“
Dėl prejudicinio klausimo
47 Pirmiausia reikia pabrėžti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Turkijos piliečio, kuris iki priimant pagrindinėje byloje nagrinėjamą sprendimą išsiųsti tenkino visas sąlygas, reikalaujamas norint naudotis Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje numatytu teisiniu statusu, padėtimi.
48 Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, pirma, šio 7 straipsnio pirma pastraipa valstybėse narėse veikia tiesiogiai ir, antra, atitinkamam Turkijos piliečiui šia nuostata suteikiamos teisės įsidarbinimo srityje neišvengiamai reiškia, kad jam kartu pripažįstama teisė gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje (žr., be kita ko, 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bozkurt, C‑303/08, Rink. p. I‑0000, 31, 35 ir 36 punktus ir 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Pehlivan, C‑484/07, Rink. p. I‑0000, 39 ir 43 punktus).
49 Remiantis taip pat nusistovėjusia teismo praktika, darbuotojo turko šeimos narys, atitinkantis Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintas sąlygas, netenka pagal šią nuostatą jam pripažįstamų teisių tik dviem atvejais: kai migranto turko buvimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje dėl jo asmeninio elgesio kelia realią ir rimtą grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai, kaip tai numatyta to paties sprendimo 14 straipsnio 1 dalyje, arba kai suinteresuotasis asmuo be pateisinamų priežasčių išvyko iš šios valstybės teritorijos ilgam laikui (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Bozkurt 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir minėto Sprendimo Pehlivan 62 punktą).
50 Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su pirmuoju atveju, kai prarandamos Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa Turkijos piliečiams suteikiamos teisės, o konkrečiai kalbant, su nustatymu, kokia yra tiksli teisės gyventi šalyje išimties, pagrįstos viešosios tvarkos sumetimais, kaip tai numatyta šio sprendimo 14 straipsnio 1 dalyje, taikymo sritis tokiu, kaip antai šioje byloje nagrinėjamas, atveju.
51 Iš tiesų nepaneigiama tai, jog Turkijos pilietis, kaip antai N. Ziebell, kuris turi teisę gyventi priimančioje valstybėje narėje pagal Sprendimą Nr. 1/80, šios valstybės narės teismuose gali teisėtai remtis minėta 14 straipsnio 1 dalimi siekdamas, kad nebūtų taikoma šiai nuostatai prieštaraujanti nacionalinė priemonė.
52 Priminęs nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią tiek viešosios tvarkos sąvoka, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, tiek šiuo atžvilgiu svarbūs kriterijai ir garantijos, kuriomis atitinkamas asmuo gali remtis šiomis aplinkybėmis, turi būti aiškinami pagal analogiją Sąjungos piliečiams pripažintiems principams, suteiktiems remiantis EEB sutarties 48 straipsnio 3 dalimi (tapusią EB sutarties 48 straipsnio 3 dalimi, o vėliau – EB 39 straipsnio 3 dalimi), kuri įgyvendinta ir sukonkretinta Direktyva 64/221 (žr., be kita ko, 2000 m. vasario 10 d. Sprendimo Nazli, C‑340/97, Rink. p. I‑957, 55, 56 ir 63 punktus; 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Dörr ir Ünal, C‑136/03, Rink. p. I‑4759, 62 punktą bei 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir minėto Sprendimo Bozkurt 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), Verwaltungsgerichtshof Baden‑Württemberg Teisingumo Teismo klausia, ar atsižvelgiant į tai, kad ši direktyva buvo panaikinta Direktyva 2004/38 ir kad pasibaigė jos perkėlimo terminas, Turkijos piliečiams pagal analogiją reikia taikyti toje direktyvoje įtvirtintas taisykles.
53 Tiek, kiek tai susiję su Turkijos piliečio, kaip antai N. Ziebell, kuris priimančioje valstybėje narėje nuolat nepertraukiamai gyveno daugiau kaip dešimt metų, padėtimi, konkrečiai reikia nustatyti, ar apsaugą nuo išsiuntimo, kuria suinteresuotasis asmuo naudojasi pagal Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalį, reglamentuoja tos pačios taisyklės, kurios taikomos Sąjungos piliečiams pagal Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktą.
54 Šiuo atžvilgiu N. Ziebell tvirtina, kad iš Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalies išplaukiančiam atvejui reikia perkelti ir pagal analogiją taikyti apsaugos nuo išsiuntimo nuostatas, įtvirtintas Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte.
55 Šiam aiškinimui pagrįsti N. Ziebell nurodo motyvus, susijusius su, pirma, tuo, kad Asociacijos susitarimo pagrindiniai tikslai yra įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą, kuris yra vienas pagrindinių EB sutarties aspektų, antra, kad šio sprendimo 52 punkte priminta nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika Turkijos piliečių, kurie naudojasi teisiniu statusu pagal šio Asociacijos susitarimo nuostatas, atžvilgiu buvo perkelti šioje srityje valstybių narių piliečiams taikomi principai, ir, trečia, remiantis dabar galiojančia Sąjungos teise, Direktyvos 2004/38 27 ir 28 straipsniai pakeitė Direktyvoje 64/221 įtvirtintas nuostatas. Tokia analogija juo labiau pagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 2004/38 tik patikslinama Sąjungos teisės nuostatomis, kurias išaiškino Teisingumo Teismas, suteikta apsauga nuo išsiuntimo jas kodifikuojant, tačiau iš esmės neišplečiant individualių teisių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo srityje, kurios numatytos teismo praktikoje prieš tai, kai ta direktyva tapo taikytina.
56 Todėl, N. Ziebell teigimu, sprendimas dėl ieškovo pagrindinėje dalyje išsiuntimo iš Vokietijos teritorijos gali būti priimtas tik remiantis „būtinomis visuomenės apsaugos priežastimis [privalomosiomis visuomenės saugumo priežastimis]“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktą. Ieškovo padarytos nusikalstamos veikos, žinoma, negali būti laikomos tokiomis privalomosiomis priežastimis, todėl jo išsiuntimas iš minėtos šalies teritorijos būtų nesuderinamas su Sąjungos teise.
57 Vis dėlto šiam N. Ziebell palaikomam Sąjungos teisės aiškinimui negalima pritarti.
58 Iš tiesų pagal šio sprendimo 52 punkte primintą Teisingumo Teismo praktiką Sutarties straipsniuose, susijusiuose su laisvu darbuotojų judėjimu, pripažinti principai kiek įmanoma turi būti taikomi Turkijos piliečiams, kurie naudojasi tokiu statusu pagal EEB‑Turkijos asociaciją. Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, toks aiškinimas pagal analogiją turi būti taikomas ne tik patiems Sutarties straipsniams, bet ir šių straipsnių pagrindu priimtiems antrinės teisės aktams, kurių tikslas įgyvendinti ir sukonkretinti šiuos straipsnius (dėl Direktyvos 64/551 visų pirma žr. minėtą Sprendimą Dörr ir Ünal).
59 Siekdamas nustatyti Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos viešosios tvarkos išimties taikymo sritį, Teisingumo Teismas taip pat rėmėsi savo aiškinimu, pateiktu dėl Sutarties 48 straipsnio 3 dalyje ir Direktyvoje 64/221 numatytos tos pačios išimties valstybių narių piliečių laisvo judėjimo srityje (žr., be kita ko, minėtą Sprendimą Nazli).
60 Vis dėlto, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 42 ir paskesniuose punktuose, Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte numatyto apsaugos nuo išsiuntimo režimo, kuriuo naudojasi Sąjungos piliečiai, negalima perkelti Turkijos piliečiams suteikiamoms garantijoms nuo išsiuntimo, norint taikyti Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalį.
61 Iš tiesų iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad tarptautinį susitarimą reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į juo siekiamus tikslus (žr., be kita ko, 1991 m. gruodžio 14 d. Nuomonės 1/91, Rink. p. I‑6079, 14 punktą ir 1999 m. kovo 2 d. Sprendimo Eddline El‑Yassini, C‑416/96, Rink. p. I‑1209, 47 punktą).
62 Norint nuspręsti, ar Sąjungos teisės nuostatą galima taikyti pagal analogiją EEB‑Turkijos asociacijai, reikia palyginti Asociacijos susitarimu siekiamą tikslą ir šio susitarimo kontekstą su Sąjungos teisės akto tikslu ir kontekstu.
63 Pirmiausia dėl EEB‑Turkijos asociacijos reikia priminti, kad pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį jo tikslas – nuolat ir subalansuotai stiprinti Susitariančiųjų šalių prekybinius ir ekonominius santykius, be kita ko, laipsniškai įgyvendinant laisvą darbuotojų judėjimą.
64 Kaip savo išvados 45 ir 46 punktuose nurodė generalinis advokatas, EEB‑Turkijos asociacija sudaryta išimtinai dėl ekonominių tikslų.
65 Be to, pagal Asociacijos susitarimo 12 straipsnį „Susitariančios šalys laikosi [EB 39], [40] ir [41] straipsnių, siekdamos laipsniškai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą tarp jų“. Papildomo protokolo 36 straipsnyje nustatyti laipsniško darbuotojų judėjimo tarp valstybių narių ir Turkijos Respublikos terminai ir numatyta, kad „Asociacijos taryba nuspręs, kokias tam reikia nustatyti taisykles“. Sprendimu Nr. 1/80 siekiama, kaip tai nurodyta jo trečioje konstatuojamojoje dalyje, pagerinti darbuotojams turkams ir jų šeimos nariams taikomą režimą.
66 Būtent remiantis šių nuostatų formuluote ir jomis siekiamu tikslu nuo 1995 m. birželio 6 d. priimto Sprendimo Bozkurt (C‑434/93, Rink. p. I‑1475, 19 ir 20 punktai) nusistovėjusioje teismo praktikoje buvo padaryta išvada, kad EB 39–41 straipsniuose nustatyti principai turi, kiek tai įmanoma, būti taikomi Turkijos piliečiams, kurie naudojasi EEB‑Turkijos asociacija jiems suteiktomis teisėmis (žr. šio sprendimo 58 punktą).
67 Kalbant apie išimties dėl viešosios tvarkos, numatytos Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalyje, taikymo srities apibrėžimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia remtis tos pačios išimties išaiškinimu, padarytu laisvo Bendrijos valstybių narių piliečių judėjimo srityje. Beje, Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu nurodė, kad toks aiškinimas juo labiau pateisinamas, nes minėtos nuostatos formuluotė beveik tapati EB 39 straipsnio 3 dalies formuluotei (žr., be kita ko, 2007 m. spalio 4 d. Sprendimo Polat, C‑349/06, Rink. p. I‑8167, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
68 Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką tokį principų, kurie yra pagal Sąjungos teisę suteikiamos pagrindinės judėjimo laisvės pagrindas, perkėlimą galima pateisinti tik EEB‑Turkijos asociacijos tikslu, t. y. laipsniškai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą, kaip tai numatyta Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Dörr ir Ünal 66 punktą). Tačiau šiame straipsnyje daroma nuoroda į Sutarties straipsnius, susijusius su laisvu darbuotojų judėjimu, patvirtina, kad ši asociacija sudaryta siekiant išimtinai ekonominių tikslų.
69 Antra, dėl nagrinėjamos Sąjungos teisės pirmiausia reikia nurodyti, kad Direktyva 2004/38 pagrįsta EB 12, 18, 40, 44 ir 52 straipsniais. Šia direktyva nesiekiama vien ekonominių tikslų, bet ji skirta tam, kad būtų padarytas paprastesnis naudojimasis pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri pagal Sutartį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir direktyva siekiama sustiprinti šią teisę (žr. 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Tsakouridis, C‑145/09, Rink. p. I‑0000, 23 punktą).
70 Taigi šia direktyva įtvirtinamas labai sustiprintas apsaugos nuo išsiuntimo priemonių režimas, pagal kurį suteikiamos dar didesnės garantijos tuo atveju, kai Sąjungos piliečiai yra ypač integravęsi priimančioje valstybėje narėje (minėto Sprendimo Tsakouridis 25–28 ir 40–41 punktai).
71 Be to, Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte esančios pačios „privalomųjų priežasčių“ sąvokos, kuria numatoma ypač didelė grėsmė visuomenės saugumui ir leidžiama imtis išsiuntimo priemonės tik išimtinėmis aplinkybėmis, atitikmens Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalyje nėra (minėto Sprendimo Tsakouridis 40 ir 41 punktai).
72 Iš šio palyginimo matyti, kad, skirtingai nei Sąjungos teise, išplaukiančia iš Direktyvos 2004/38, EEB‑Turkijos asociacija siekiama tik ekonominių tikslų ir apsiribojama laipsnišku laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimu.
73 Priešingai, pati sąvoka pilietybė, kuri atsiranda vien dėl aplinkybės, kad asmuo turi valstybės narės pilietybę, neatsižvelgiant į darbuotojo statusą, ir kuria pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą (žr., be kita ko, 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Baumbast ir R, C‑413/99, Rink. p. I‑7091, 82 punktą ir 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Ruiz Zambrano, C‑34/09, Rink. p. I‑0000, 41 punktą), kaip jis apibūdintas EB 17–21 straipsniuose, yra dabar galiojančios Sąjungos teisės sąvoka ir ji pateisina tai, kad tik Sąjungos piliečiams pripažįstamos tokios ypač sustiprintos garantijos išsiuntimo iš šalies srityje, kaip antai nurodytos Direktyvos 2001/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte.
74 Vadinasi, tarp EEB‑Turkijos asociaciją reglamentuojančių taisyklių ir Sąjungos teisės pilietybės srityje egzistuojantys esminiai skirtumai, susiję ne tik su jų formuluote, bet taip pat su dalyku ir tikslu, parodo, kad aptariami du teisiniai režimai negali būti laikomi ekvivalentiškais, nes pagal Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktą Sąjungos piliečiams skirto apsaugos nuo išsiuntimo režimo negalima mutatis mutandis taikyti siekiant nustatyti Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalies prasmę ir taikymo sritį.
75 Tai paaiškinus, norint prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui duoti naudingą atsakymą, dar reikia pateikti tam tikras aiškinimo gaires, susijusias su Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalies konkrečia taikymo sritimi, atsižvelgiant į bylą, kurią jis turi išspręsti.
76 Kaip jau priminta šio sprendimo 52, 58 ir 59 punktuose, Teisingumo Teismas, siekdamas nustatyti minėtos Sprendimo Nr. 1/80 nuostatos prasmę ir taikymo sritį, tradiciškai rėmėsi Direktyvoje 64/221 įtvirtintais principais.
77 Tačiau ši direktyva buvo panaikinta Direktyva 2004/38 ir jos 38 straipsnio 3 dalyje paaiškinta, kad nuorodos į panaikintas direktyvas turi būti suprantamos kaip nuorodos, daromos į Direktyvą 2004/38.
78 Vis dėlto tokiu, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamu, atveju, kai svarbios Direktyvos 2004/38 nuostatos negalima taikyti pagal analogiją (žr. šio sprendimo 74 punktą), reikia nustatyti kitą Sąjungos teisės pagrindą, susijusį su Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalies taikymu.
79 Kalbant apie užsienietį, kaip antai N. Ziebell, kuris priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai nepertraukiamai gyvena daugiau kaip dešimt metų, toks pagrindas yra Direktyvos 2003/109 12 straipsnis, kuris, EEB‑Turkijos asociacijos teisėje nesant palankesnių nuostatų yra minimalios apsaugos nuo bet kurio trečiosios šalies piliečio, turinčio ilgalaikio teisėtai gyvenančio gyventojo statusą valstybės narės teritorijoje, išsiuntimo standartas.
80 Iš šios nuostatos visų pirma galima padaryti išvadą, kad atitinkamas ilgalaikis gyventojas gali būti išsiųstas iš šalies, tik jeigu kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Be to, sprendimo išsiųsti negalima pagrįsti ekonominiais sumetimais. Galiausiai prieš priimdamos tokį sprendimą kompetentingos priimančiosios valstybės narės institucijos turi atsižvelgti į suinteresuotojo asmens gyvenimo šios valstybės teritorijoje trukmę, jo amžių, išsiuntimo pasekmes atitinkamam asmeniui ir jo šeimos nariams ir jo ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
81 Beje, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su tokia viešosios tvarkos išimtimi laisvo Sąjungos valstybių narių piliečių, kurie yra darbuotojai, judėjimo srityje, kaip antai numatyta Sutartyje ir pagal analogiją taikoma EEB‑Turkijos asociacijai, matyti, kad minėta išimtis yra nuo šios pagrindinės laisvės nukrypstanti nuostata, kuri turi būti aiškinama siaurai ir kurios taikymo srities valstybės narės negali nustatyti vienašališkai (žr., be kita ko, minėto 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bozkurt 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
82 Be to, viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežastimis pagrįstų priemonių kompetentingos nacionalinės institucijos gali imtis įvertinusios kiekvieną atvejį atskirai ir nustačiusios, kad atitinkamo asmens individualus elgesys kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui. Atlikdamos šį vertinimą, institucijos taip pat privalo laikytis proporcingumo principo ir paisyti suinteresuotojo asmens pagrindinių teisių, ypač teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (šiuo klausimu žr. minėto 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bozkurt 57–60 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
83 Todėl tokių priemonių negalima nustatyti automatiškai dėl teistumo ar dėl bendrosios prevencijos, siekiant atgrasyti kitus užsieniečius daryti nusikalstamas veikas (žr. minėto 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bozkurt 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi, jeigu savaime pats ankstesnis teistumas už padarytas kelias nusikalstamas veikas neturi reikšmės grindžiant išsiuntimą, dėl kurio Turkijos pilietis praras teises, kurios jam tiesiogiai suteikiamos Sprendimu Nr. 1/80 (žr. minėto Sprendimo Polat 36 punktą), juo labiau tai taikytina pateisinimui, susijusiam su atitinkamo asmens įkalinimo trukme.
84 Dėl datos, į kurią reikia atsižvelgti norint nustatyti, ar konkreti grėsmė viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui yra aktuali, taip pat primintina, kad nacionaliniai teismai, vertindami dėl Turkijos piliečio priimtos priemonės dėl išsiuntimo teisėtumą, turi atsižvelgti į faktines aplinkybes, atsiradusias po to, kai kompetentingos valdžios institucijos priėmė paskutinį sprendimą, galinčias parodyti, kad tuo metu grėsmė, kurią aptariamam pagrindiniam interesui kėlė atitinkamo asmens elgesys, išnyko arba reikšmingai sumažėjo (žr., be kita ko, 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Cetinkaya, C‑467/02, Rink. p. I‑10895, 47 punktą).
85 Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 62–65 punktuose, būtent atsižvelgęs į N. Ziebell padėtį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų, viena vertus, įvertinti būtinybę užtikrinant teisėto tikslo, kurio siekia priimančioji valstybė narė, apsaugą atitinkamai paveikti asmens teisę gyventi šalyje, ir, kita vertus, esamus integracijos veiksnius, kurie leistų suinteresuotajam asmeniui vėl integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę. Šiuo požiūriu minėtas teismas turėtų konkrečiai įvertinti, ar Turkijos piliečio elgesys kelia pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui, tinkamai atsižvelgęs į visas konkrečias šio asmens padėtį apibūdinančias aplinkybes, kurios apima ne tik per Teisingumo Teismo posėdį pateiktus duomenis (žr. šio sprendimo 39 punktą), bet ir ypač glaudų ryšį, atitinkamą užsienietį siejantį su Vokietijos Federacine Respublika, t. y. teritorija, kur jis gimė, nuolat nepertraukiamai gyveno daugiau kaip 35 metus, paskui susituokė su šios valstybės narės piliete ir kur užsiima profesine veikla.
86 Atsižvelgiant į visa, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalis aiškintina taip:
– šia nuostata Turkijos piliečiams suteiktos apsaugos nuo išsiuntimo apimtis nėra tokia pati kaip apsaugos, kuri suteikta Sąjungos piliečiams pagal Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktą, todėl šiems piliečiams skirto apsaugos nuo išsiuntimo režimo negalima mutatis mutandis taikyti šiems Turkijos piliečiams nustatant šio 14 straipsnio 1 dalies prasmę ir taikymo sritį;
– šia Sprendimo Nr. 1/80 nuostata nedraudžiama, kad Turkijos piliečiui, kuris naudojasi šio sprendimo 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka jam suteiktomis teisėmis, būtų taikoma viešosios tvarkos priežastimis pagrįsta išsiuntimo priemonė, jeigu suinteresuotojo asmens elgesys tuo metu kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam priimančiosios valstybės narės visuomenės interesui ir ši priemonė yra būtina tokiam interesui apsaugoti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visus svarbius atitinkamo Turkijos piliečio padėtį apibūdinančius veiksnius, turi įvertinti, ar tokia priemonė teisiškai pagrįsta pagrindinėje byloje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
87 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1980 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros, priimto Asociacijos tarybos, įsteigtos Susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, kurį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika bei Europos ekonominės bendrijos valstybės narės ir Bendrija ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas bei patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB, 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip:
– šia nuostata Turkijos piliečiams suteiktos apsaugos nuo išsiuntimo apimtis nėra tokia pati kaip apsaugos, kuri suteikta Sąjungos piliečiams pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 28 straipsnio 3 dalies a punktą, todėl šiems piliečiams skirto apsaugos nuo išsiuntimo režimo negalima mutatis mutandis taikyti šiems Turkijos piliečiams nustatant šio 14 straipsnio 1 dalies prasmę ir taikymo sritį,
– šia Sprendimo Nr. 1/80 nuostata nedraudžiama, kad Turkijos piliečiui, kuris naudojasi šio sprendimo 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka jam suteiktomis teisėmis, būtų taikoma viešosios tvarkos priežastimis pagrįsta išsiuntimo priemonė, jeigu suinteresuotojo asmens elgesys tuo metu kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam priimančiosios valstybės narės visuomenės interesui ir ši priemonė yra būtina tokiam interesui apsaugoti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visus svarbius atitinkamo Turkijos piliečio padėtį apibūdinančius veiksnius, turi įvertinti, ar tokia priemonė teisiškai pagrįsta pagrindinėje byloje.
Parašai.