Language of document : ECLI:EU:C:2012:18

GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2012 m. sausio 17 d.(1)

Byla C‑510/10

DR,

TV2 Danmark A/S

prieš

NCB

(Østre Landsret (Danija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – 5 straipsnio 2 dalies d punktas – Teisės atgaminti išimties sąlygos – Trumpalaikiai kūrinių įrašai, kuriuos daro transliuojančiosios organizacijos savo pačių įranga ir savo transliacijoms – Transliuojančioji organizacija, užsakiusi iš nepriklausomų išorės televizijos prodiuserių įrašus, siekdama juos panaudoti savo transliacijose“





I –    Įvadas

1.        Šis Danijos Østre Landsret prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(2) (toliau – Informacinės visuomenės direktyva) 5 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimu.

2.        Šioje nuostatoje valstybėms narėms suteikta galimybė nustatyti šios direktyvos 2 straipsnyje įtvirtintos teisės atgaminti pagal intelektinės nuosavybės teisės aktus saugomus kūrinius apribojimus, kai transliuojančiosios organizacijos daro trumpalaikius kūrinių įrašus(3) savo pačių įranga ir savo transliacijoms.

3.        Net perkėlus Informacinės visuomenės direktyvą Danijos Autorių teisių įstatyme nepatikslintos sąlygos, kuriomis remiantis galima nustatyti, ar transliuojančioji organizacija padarė įrašą „savo pačios įranga ir savo transliacijoms“(4). Ši problema svarbiausia pagrindinėje byloje, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėjo taikyti Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktą televizijos programoms, kurias transliuojančioji organizacija užsakė iš išorės prodiuserių bendrovių.

4.        Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar ir, jei taip, kokiomis sąlygomis prodiuserių bendrovės padarytas televizijos programos įrašas, kai transliuojančioji organizacija užsakė būtent tos programos įrašą savo transliacijoms, pagal Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktą ir 41 konstatuojamąją dalį laikomas padarytu transliuojančiosios organizacijos „savo pačios įranga ir savo transliacijoms“.

II – Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

5.         Informacinės visuomenės direktyvos 2 straipsnyje („Atgaminimo teisė“) nustatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

a) autoriams – savo kūrinius;

<…>“

6.        Informacinės visuomenės direktyvos 3 straipsnyje („Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“) nustatyta:

„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

<…>“

7.        Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

d) kai daromi trumpalaikiai kūrinių įrašai, kuriuos daro transliuojančiosios organizacijos savo pačių įranga ir savo transliacijoms <…>.“

8.        Informacinės visuomenės direktyvos 41 konstatuojamojoje dalyje, kalbant apie sąvoką „transliuotojo įranga“, numatyta:

„Jei išimtis ar apribojimas yra taikoma transliuojančiųjų organizacijų daromiems trumpalaikio naudojimo įrašams, suprantama, kad transliuotojo įranga – tai ir transliuojančiosios organizacijos vardu, ir(5) atsakomybe veikiančio asmens įranga.“

9.        Šiuo klausimu Tarybos priimtos bendrosios pozicijos (EB) Nr. 48/2000(6) 27 punkte nustatyta:

„5 straipsnio 2 dalies b punktas įtrauktas į pakeisto Komisijos pasiūlymo išimčių sąrašą Europos Parlamentui pasiūlius (39 pakeitimas). Taryba <…> į šiuos punktus įtraukė antrą sąlygą, kad pritaikytų tekstą prie Berno konvencijos 11a straipsnio. Be to, Taryba naujojoje 41 konstatuojamojoje dalyje patikslino sąvoką „savo įranga“, siekdama suteikti valstybėms narėms pakankamai diskrecijos pritaikant jų teisės aktus prie rinkos pokyčių.“

B –    Tarptautinė teisė

10.      1979 m. rugsėjo 28 d. iš dalies pakeistos redakcijos Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas) (toliau – Berno konvencija) 11a straipsnyje nustatyta:

„1.      Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti:

1) transliuoti savo kūrinius eteryje ar viešai skelbti juos visuomenei bet kokiu kitu belaidžiu ženklų, garsų ar vaizdo siuntimo būdu;

2) viešai skelbti visuomenei eteryje jau transliuotus kūrinius laidais ar belaidžiu būdu, kai tai daro kita nepradinė organizacija;

3) viešai skelbti transliuotą eteryje kūrinį garsiakalbiu ar bet kokiu kitu ženklų, garsų ar vaizdų siuntimo prietaisu.

<…>

3.      Jei nenumatyta ko kita, pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas suteiktas leidimas nesuteikia teisės įrašyti transliuotą eteryje kūrinį garsus ar vaizdus fiksuojančiais prietaisais. Tačiau Sąjungos šalių įstatymai gali nustatyti režimą, taikomą trumpalaikiams įrašams, kuriuos radijo transliavimo organizacija daro savo lėšomis ir savo laidoms. Dėl tokių įrašų išimtinio dokumentinio pobūdžio minėti įstatymai gali leisti saugoti šiuos įrašus oficialiuose archyvuose.“

C –    Nacionalinė teisė

11.      Danijos Autorių teisių įstatymo(7) 31 straipsnyje nustatyta:

„1.      Transliuojančiosios organizacijos savo transliacijoms gali įrašyti kūrinius į juostą ar bet kurį kitą įrenginį, kuriuo galima juos atgaminti, jeigu jos turi teisę transliuoti aptariamus kūrinius. Teisei padaryti taip įrašytus kūrinius viešai prieinamus yra taikomos kitos galiojančios nuostatos.

2.      Kultūros ministras gali numatyti taisykles, kuriomis reglamentuojamos tokių įrašų darymo ir jų naudojimo bei laikymo sąlygos.“

12.      Kaip matyti iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą(8), perkeldamas Informacinės visuomenės direktyvą į Danijos nacionalinę teisę, nacionalinių teisės aktų leidėjas rėmėsi tuo, kad direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išimtis įtvirtinta galiojančio įstatymo 31 straipsnyje. Todėl perkeliant minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktą nereikėjo pakeisti Danijos Autorių teisių įstatymo 31 straipsnio, taigi nebuvo išsakyta nuomonė ir dėl Informacinės visuomenės direktyvos 41 konstatuojamosios dalies svarbos.

III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

13.      Šioje byloje ginčas kilo dėl to, kaip reikėtų aiškinti Danijos autorių teisių įstatymo 31 straipsnyje numatytą išimtį dėl transliuoti skirtų įrašų, kai padarytas įrašas yra susijęs su televizijos programomis, kurias transliuojančioji organizacija užsako iš trečiųjų asmenų savo transliacijoms.

14.      Visų pirma kyla klausimas, ar ir kiek Informacinės visuomenės direktyva daro įtakos taikant nagrinėjamą 31 straipsnį dėl direktyvą atitinkančio aiškinimo ir kaip turi būti suprantamos atskiros direktyvos nuostatos, susijusios su transliuojančiąja organizacija.

15.      Šios bylos šalys yra Nordisk Copyright Bureau ir dvi transliuojančiosios organizacijos DR ir TV2 Danmark.

16.      Nordisk Copyright Bureau (toliau – NCB) yra Šiaurės ir Baltijos šalių bendrovė, bendradarbiaujanti su panašiomis autorių teisių bendrovėmis visame pasaulyje ir administruojanti kompozitorių, dainų tekstų autorių bei muzikos leidėjų teises įrašyti ir kopijuoti muziką į kompaktines plokšteles, DVD, filmus, vaizdo įrašus, internetą ir pan. – vadinamąsias mechanines teises.

17.      DR yra visoje Danijoje transliuojanti radijo ir televizijos transliuojančioji organizacija, finansuojama iš mokesčių. TV2 Danmark (toliau – TV2) yra visoje Danijoje transliuojanti televizijos transliuojančioji organizacija, finansuojama komerciniu būdu iš televizijos reklamos.

18.      Prie DR ir TV2 transliuojamų programų priskiriamos ir tos programos, kurias pagal konkretų susitarimą su DR arba TV2 parengia tretieji asmenys ir kurios skirtos pirmą kartą transliuoti per DR arba TV2. Nors DR savo transliacijas tradiciškai rengia pati, pagal su kultūros ministru sudarytą vadinamąją viešųjų paslaugų teikimo sutartį ji privalo televizijos programas užsakyti ir iš trečiųjų asmenų, taip siekiant sustiprinti privačią gamybą. Taigi TV2 nuo pat pradžių rėmėsi vadinamuoju „verslo modeliu“, pagal kurį iš esmės visos televizijos programos, išskyrus žinias ir aktualius įvykius bei filmus, kuriems taikomos licencinės sutartys, užsakomos iš trečiųjų asmenų.

19.      Tai, kad DR ir TV2 dažnai pasitelkia nepriklausomas išorės televizijos prodiuserių bendroves, paaštrino ankstesnį ginčą tarp bylos šalių dėl to, ar įstatyme numatyta išimtis taikoma ir įrašams, kuriuos DR arba TV2 užsakymu padaro nepriklausomos išorės televizijos prodiuserių bendrovės ir kurie skirti pirmą kartą transliuoti per DR arba TV2 Danmark.

20.      Konkrečiai kalbama apie muziką, kuri televizijos programose gali būti naudojama kaip pagrindinis transliacijos objektas arba kaip pagalbinis elementas, pavyzdžiui, garso takelis, ir su tuo susijusius tam tikrų kolektyvinio teisių administravimo organizacijų finansinius įsipareigojimus(9).

21.      Tokiomis aplinkybėmis šis teismas pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.   Ar Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotę „savo pačių įranga“ ir šios direktyvos 41 konstatuojamosios dalies formuluotę „transliuojančiosios organizacijos vardu ir(10) atsakomybe“ reikėtų aiškinti pagal nacionalinę, ar pagal Bendrijos teisę?

2.     Ar turi būti laikoma, kad Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotė, pavyzdžiui, versijomis danų, anglų ir prancūzų kalbomis, reiškia „transliuojančiosios organizacijos vardu ir atsakomybe“ ar, pavyzdžiui, versija vokiečių kalba, reiškia „transliuojančiosios organizacijos vardu ar atsakomybe“?

3.     Darant prielaidą, kad 1 klausime nurodytas formuluotes reikia aiškinti remiantis Bendrijos teise, pateikiamas šis klausimas: kokius kriterijus nacionaliniai teismai turėtų taikyti vertindami, ar trečiojo asmens (toliau – prodiuseris) padarytas įrašas, skirtas naudoti transliuojančiosios organizacijos transliacijoms, buvo padarytas „jų pačių įranga“ ir „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, todėl šiam įrašui taikoma 5 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išimtis?

Pateikiant 3 klausimą, konkrečiai siekiama, kad būtų atsakyta į tokius klausimus:

a)      Ar Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies d punkto sąvoką „savo įranga“ reikėtų suprasti taip, kad prodiuserio padarytam įrašui, skirtam naudoti transliuojančiosios organizacijos transliacijoms, 5 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išimtis taikoma tik tuomet, jei transliuojančioji organizacija atsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio veiksmus ir neveikimą, susijusius su įrašu, taip, lyg pati transliuojančioji organizacija būtų atlikusi tuos veiksmus arba jų nesiėmusi?

b)      Ar sąlyga, kad įrašas turi būti padarytas „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, tenkinama tuomet, kai transliuojančioji organizacija pateikė prodiuseriui užsakymą padaryti įrašą tam, kad ši transliuojančioji organizacija galėtų transliuoti tą įrašą, remiantis prielaida, kad ji turi teisę jį transliuoti?

Østre Landsret prašo paaiškinti, ar į toliau nurodomas aplinkybes gali arba turi būti atsižvelgiama atsakant į 3 klausimo b punktą, ir, jei taip, kokia svarba joms teiktina:

i)      ar transliuojančioji organizacija arba prodiuseris, remiantis šių asmenų sudarytais susitarimais, turi priimti galutinį meninio ar redakcinio pobūdžio sprendimą dėl užsakytos programos turinio;

ii)      ar transliuojančioji organizacija atsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio įsipareigojimus dėl įrašo taip, lyg pati transliuojančioji organizacija būtų atlikusi tuos veiksmus arba jų nesiėmusi;

iii)      ar pagal susitarimą su transliuojančiąja organizacija prodiuseris yra įsipareigojęs pateikti transliuojančiajai organizacijai aptariamą programą už konkrečią kainą, už kurią turi padengti visas išlaidas, kurios gali būti susijusios su įrašu;

iv)      ar transliuojančioji organizacija arba prodiuseris turi prisiimti atsakomybę už įrašą prieš trečiuosius asmenis?

c)      Ar sąlyga, kad įrašas turi būti padarytas „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, tenkinama tuomet, kai transliuojančioji organizacija prodiuseriui pateikė užsakymą padaryti įrašą, kad transliuojančioji organizacija galėtų jį transliuoti, jeigu ji turi teisę transliuoti tą įrašą, o prodiuseris pagal susitarimą dėl įrašo su transliuojančiąja organizacija prisiėmė finansinę ir teisinę atsakomybę: i) padengti visas su įrašu susijusias išlaidas mainais į iš anksto nustatyto dydžio mokestį; ii) nupirkti teises; ir iii) už nenumatytas aplinkybes, įskaitant bet kokį su įrašu susijusį vėlavimą ir sutarties neįvykdymą, tačiau transliuojančioji organizacija neatsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio įsipareigojimus dėl įrašo taip, lyg pati transliuojančioji organizacija būtų atlikusi veiksmus ar jų nesiėmusi?“

IV – Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo

22.      Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, tik jei akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės normos aiškinimas niekaip susijęs su pagrindinės bylos dalyku ar tikrove, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi reikalingos faktinės ir teisinės medžiagos, kad galėtų tinkamai atsakyti į pateiktus klausimus(11).

23.      Pagrindinėje byloje šalys laikėsi skirtingos nuomonės dėl to, ar Informacinės visuomenės direktyva, dėl kurios aiškinimo pateikti prejudiciniai klausimai, apskritai reikšminga priimant sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje.

24.      Televizijos organizacijos nurodė, kad Informacinės visuomenės direktyvoje vartojamos frazės „savo pačių įranga ir savo transliacijoms“ Danijos Autorių teisių įstatyme apskritai nėra, todėl ji neturi būti taikoma pagrindinėje byloje. Be to, Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktas netaikomas tiesiogiai, ir Autorių teisių įstatymo 31 straipsnyje nustatyta sukūrimo „savo pačių įranga“ sąlyga negali būti aiškinama pagal šią nuostatą, jei Danijos įstatymų leidėjas to nenumatė.

25.      Tačiau NCB teigia, kad Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punkte yra sąlyga dėl sukūrimo „savo pačių įranga“ ir kad ši sąlyga taikytina ir pagal Danijos teisę, nes Autorių teisių įstatymo 31 straipsnį reikia aiškinti remiantis šia direktyva.

26.      Jei Danijos teismas pagrindinėje byloje dėl teisinių priežasčių visiškai neatsižvelgtų į direktyvos nuostatą, t. y. taikant nacionalinės teisės priemones aiškinimas pagal direktyvą būtų neįmanomas, kiltų prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo problema, nes pateikti klausimai nebūtų svarbūs priimant sprendimą pagrindinėje byloje(12).

27.      Tačiau vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų procedūrai, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar siekiant išspręsti bylą reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu(13).

28.      Šioje byloje pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, ir nėra privalomojo pobūdžio pagrindų manyti, kad neįmanomas bent nacionalinės teisės aiškinimas pagal direktyvą. Tai, kas išdėstyta šios išvados 12 punkte, veikiau prieštarauja transliuojančiųjų organizacijų nuomonei, kad pagrindinėje byloje nereikia atsižvelgti į direktyvos nuostatą. Kadangi nacionalinių įstatymų leidėjas, perkeldamas direktyvą, pakeitė Autorių teisių įstatymo 31 straipsnį manydamas, kad dabartinė šios nuostatos formuluotė suderinama su Sąjungos teise, aiškinant reikia atsižvelgti į galbūt nepakankamai išreikštą įstatymų leidėjo valią. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nemano, kad tai neįmanoma. Taigi jis turi laikytis savo prerogatyvos vertinti prejudicinių klausimų svarbą pagrindinėje byloje ir daryti išvadą, kad prejudiciniai klausimai susiję su tikrove arba pagrindinės bylos dalyku ir kad kilusi problema nėra vien hipotetinė(14).

V –    Dėl prejudicinių klausimų turinio vertinimo

29.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti teisiniai klausimai iš esmės susiję su Informacinės visuomenės direktyvoje vartojama sąvoka „savo pačių įranga“ ir šios sąvokos aiškinimu.

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

30.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar sąvokas „savo pačių įranga“ ir „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“ reikia aiškinti pagal nacionalinę, ar pagal Sąjungos teisę.

1.      Šalių argumentai

31.      Bylos šalių nuomonės dėl pirmojo klausimo skiriasi: transliuojančiosios organizacijos mano, kad aiškinimas turi būti paremtas vien nacionaline teise, nes nagrinėjamoje direktyvoje nėra sąvokos apibrėžimo ir ja nesiekiama suderinti(15), o Ispanijos vyriausybė, Komisija ir NCB teigia, kad būtinas savarankiškas aiškinimas pagal Sąjungos teisę.

2.      Prejudicinio klausimo vertinimas

32.      Man atrodo netikslinga Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punkte vartojamą sąvoką „savo pačių įranga“ ir 41 konstatuojamojoje dalyje vartojamą sąvoką „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“ aiškinti pagal nacionalinę teisę ir manau, kad toks aiškinimas negali būti nulemtas aplinkybės, jog direktyvoje nėra specialios nuostatos, kurioje būtų apibrėžtos sąvokos.

33.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, siekiant vienodai taikyti Sąjungos teisę bei vadovaujantis lygybės principu, tuomet, kai Sąjungos teisės nuostatose aiškiai nenurodoma valstybių narių teisė, taikoma norint nustatyti jų prasmę bei apimtį, jų reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai(16).

34.      Sąvokoje „savo pačių įranga“, pirma, nėra nuorodos į nacionalinę teisę ir, antra, šis terminas, nors ir labai paprastai, patikslinamas Informacinės visuomenės direktyvos 41 konstatuojamojoje dalyje, o tai parodo, kad pačioje Sąjungos teisėje stengtasi sąvoką paaiškinti teisės aktuose ir 41 konstatuojamojoje dalyje pateiktos aiškinimo nuorodos.

35.      Trečia, iš informacinės visuomenės direktyvos objekto ir tikslo matyti, kad dėl ekonominių ryšių svarbos ir tarpvalstybinio jų pobūdžio Sąjungos mastu būtinas savarankiškas sąvokos supratimas pagal Sąjungos teisę. Tai matyti iš neseniai priimtų sprendimų Brüstle ir Padawan(17) motyvų.

36.      Kadangi nėra akivaizdžios priežasties netaikyti savarankiško ir vienodo aiškinimo taisyklės, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punkto sąvoką „savo pačių įranga“ ir šios direktyvos 41 konstatuojamosios dalies sąvoką „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“ reikia aiškinti pagal Sąjungos teisę.

37.      Atsakant į šį pirmąjį klausimą, galima neatsakyti, ar ir kiek, savarankiškai ir vienodai aiškinant sąvokas pagal Sąjungos teisę, reikia remtis tarptautinės teisės šaltiniuose(18), pavyzdžiui, Berno konvencijoje, įtvirtintais parametrais, turinio reikalavimais ar netgi išankstine nuostata; tai bus aptarta atsakant į antrąjį klausimą.

B –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo

38.      Antrajame klausime nagrinėjamas versijų įvairiomis kalbomis skirtumas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nori išsiaiškinti, ar Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti suprantamas „transliuojančiosios organizacijos vardu ir atsakomybe“, ar „transliuojančiosios organizacijos vardu ar atsakomybe“. Klausimas suformuluotas netiksliai, nes jame remiamasi Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktu, tačiau turima omenyje šios direktyvos 41 konstatuojamoji dalis, kuria remiantis turi būti aiškinamas minėtas 5 straipsnis. Minėti kalbiniai skirtumai yra ne minėtos direktyvos 5 straipsnyje, o jos konstatuojamosiose dalyse.

1.      Šalių argumentai

39.      Komisija pabrėžia oficialiųjų kalbų lygiavertiškumą iš principo ir yra kompromisinio teleologinio požiūrio šalininkė, o NCB laikosi griežtos nuomonės, kuriai galiausiai pritaria ir Ispanijos vyriausybė, kurioje remiamasi versijos vokiečių kalba ypatybe ir taip pat dėl loginių priežasčių pritariama kumuliaciniam supratimui(19). DR ir TV2 remiasi logika, tačiau daro visiškai priešingą išvadą(20).

2.      Prejudicinio klausimo vertinimas

40.      Manau, kad reikėtų remtis ne versijų kalbomis, kur vartojami nagrinėjami jungtukai, kiekybiniu santykiu(21) („ir“(22) arba „ar“(23)) ir ne detaliais kalbiniais skirtumais, o labiausiai viso teisės akto prasme ir tikslu(24).

a)      Principas: nė vienai kalbai aiškinant neteikiama pirmenybė

41.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtinybe vienodai taikyti Sąjungos teisės aktą atmetama galimybė, kilus abejonių, remtis tik viena iš jo versijų ir reikalaujama, kad jis būtų aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant visų pirma į versijas visomis oficialiosiomis kalbomis(25). Šitaip atskiro žodžio svarba Sąjungos teisės nuostatose dėl daugiakalbystės nulemtų netikslumų yra menkesnė negu vienkalbėje aplinkoje(26).

b)      Ar yra aiškinimo ypatybių dėl to, kad remiamasi Berno konvencija ir PINO sutartimis?

42.      Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punkto, kuris susijęs su 41 konstatuojamąja dalimi, formuluotė(27) parinkta pagal Berno konvencijos 11a straipsnio 3 dalį.

43.      Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) interneto puslapyje nurodytais duomenimis(28), šiuo metu prie Berno konvencijos prisijungusios 164 valstybės, tarp kurių yra visos Europos Sąjungos valstybės narės. Priešingai negu prie PINO sutarčių(29), prie Berno konvencijos gali prisijungti tik valstybės.

44.      Pagal Berno konvencijos 37 straipsnio 1 dalies c punktą, jei yra skirtingų nuomonių dėl įvairių tekstų aiškinimo, pirmenybė teikiama tekstui prancūzų kalba.

45.      Tačiau nagrinėjamu atveju, kuris susijęs su Sąjungos teise, versijai prancūzų kalba nesuteikiama pirmenybė kitų oficialiųjų kalbų atžvilgiu, kaip yra Berno konvencijos 37 straipsnio 1 dalies c punkte.

46.      Vis dėlto Informacinės visuomenės direktyvą, kiek įmanoma, reikia aiškinti atsižvelgiant į tarptautinę teisę(30), visų pirma į Berno konvenciją ir PINO autorių teisių sutartį. Minėta direktyva, be kita ko, skirta įgyvendinti šią sutartį(31), kurios 1 straipsnio 4 dalyje susitariančiosios šalys įpareigojamos laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių(32). Tačiau Berno konvencijos nuostata, pagal kurią, kilus abejonių dėl aiškinimo, pirmenybė teikiama tekstui prancūzų kalba, įtvirtinta šios konvencijos 37 straipsnio 1 dalies c punkte, taigi ši nuostata nepriskiriama prie normų, kuriomis remiamasi PINO autorių teisių sutartyje, kur nustatytų įsipareigojimų būtina laikytis pagal Informacinės visuomenės direktyvą.

47.      Taip pat būtų klaidinga ir nereikalinga PINO autorių teisių sutarties 24 straipsnyje nustatytą taisyklę dėl kalbų tam tikru mastu taikyti Informacinės visuomenės direktyvai ir, kilus abejonių dėl aiškinimo, šios sutarties kalboms teikti pirmenybę ir direktyvos atveju vien dėl to, kad Informacinės visuomenės direktyvoje minima ši sutartis. Šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, kad PINO autorių teisių sutarties 24 straipsnyje nurodytos šešios kalbos, kuriomis tekstas yra autentiškas, tarp šių kalbų, be prancūzų kalbos, nurodytos anglų ir ispanų kalbos, t. y. trys oficialiosios Sąjungos kalbos, ir, o tai PINO sutartyje nestebina, rusų, arabų ir kinų kalbos, kurios nesusijusios su direktyvos aiškinimu de lege lata.

48.      Nepaisant tarptautinės teisės konteksto, kuriam priskiriama Informacinės visuomenės direktyva, nė vienai oficialiajai kalbai neteikiama pirmenybė kilus abejonių dėl aiškinimo.

c)      Aiškinimas atsižvelgiant į Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies ir 41 konstatuojamosios dalies genezę, struktūrą ir tikslą

49.      Todėl, remiantis bendruoju principu, pagal kurį, jei Sąjungos teisės akto versijos skirtingomis kalbomis skiriasi, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama pagal teisės akto, kuriame ji yra, struktūrą ir tikslą(33). Taigi nagrinėjamoje byloje taip pat svarbu atsižvelgti į nuostatos genezę.

i)      Sąvokos nėra aiškiai atskirtos

50.      Iš pradžių, siekiant išnagrinėti sisteminiu teleologiniu aspektu, atlikta atskira jungtukais „ir“ arba „ar“ sujungtų 41 konstatuojamosios dalies žodžių analizė niekur nevedė. Iš karto matyti, kad formuluotės „(kieno) vardu“ ir „(kieno) atsakomybe“ neturi aiškiai apibrėžto turinio, kurį būtų galima aiškinti kumuliatyviai ar alternatyviai ir priskirti tam tikram kontekstui. Elementai veikiau susipynę ir nėra aiškiai atskiriami.

51.      Vis dėlto šios dvi sąvokos šiek tiek primena Vokietijos teisėje žinomą skirtumą tarp „tikros“ ir „netikros“ gamybos pagal užsakymą. Netikra gamyba pagal užsakymą suprantama taip, kad gamintojas pagal užsakymą „nuo pat pradžių (veikia) transliuojančiosios organizacijos, kuri tiesiogiai gauna visas gretutines teises ir teises naudoti, vardu ir(34) lėšomis. Tokiu atveju gamintojas pagal užsakymą yra ne savarankiškas filmo kūrėjas, <...> o tik transliuojančiajai organizacijai organizaciniais klausimais padedantis asmuo(35)“. Tačiau jei Informacinės visuomenės direktyvos 41 konstatuojamojoje dalyje šis skirtumas būtų mutatis mutandis taikytas trumpalaikiams įrašams, kuriuos sunkiai galima laikyti iš principo ilgalaikiais filmuotų kūrinių įrašais, ir sąvokos „savo pačių įranga“ norėta netaikyti tik tiems įrašams, kai prodiuseris programą rengia savo vardu (ir savo rizika) ir įrašų gretutinės teisės ir teisės juos naudoti vėliau perleidžiamos transliuojančiajai organizacijai, tokia intencija būtų aiškiai išreikšta konstatuojamosiose dalyse.

52.      Išsiaiškinus, kad nuostatoje vartojamos sąvokos aiškiai neatspindi teisės aktų leidėjo valios, reikia pereiti prie nuostatos genezės ir patikrinti, ar ji gali atskleisti nagrinėjamos nuostatos prasmę ir tikslą.

ii)    Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies, kaip išimtinės nuostatos, genezė

53.      Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies genezė siejama su Berno konvencija, iš kurios paimta sąvoka „savo pačių įranga“.

54.      Nagrinėjamos Informacinės visuomenės direktyvos 41 konstatuojamosios dalies, paaiškinančios 5 straipsnio 2 dalies d punktą, genezę galima perteikti remiantis detaliais teisėkūros dokumentais(36), ir ši genezė atskleidžia skirtingas teisėkūros procese dalyvaujančių asmenų tendencijas, kiek tai susiję su sąvokos „savo pačių įranga“ taikymo apimtimi.

55.      Nuostatos ir su ja susijusios konstatuojamosios dalies genezė pirmiausia parodo, kad Europos Parlamentas visų pirma siekė suteikti pirmenybę tiems atgaminimo veiksmams, kurie suteikia galimybę tinkamai transliuoti laidas(37). Be to, viena vertus, norėta formuluotę orientuoti į Berno konvenciją, tačiau, kita vertus, suteikti kitokią prasmę ir praplėsti šioje konvencijoje esančią panašią siaurą (ir pasenusia laikomą) sąvoką „savo pačių įranga“. Reikia atsižvelgti į techninį ir praktinį vystymosi procesą. Tai atskleidžia ir bendroji pozicija, kurios ištraukos cituotos anksčiau.

56.      41 konstatuojamąja dalimi išimtinė nuostata, kuri iš esmės turi būti aiškinama siaurai, šiek tiek praplečiama, tačiau nepanaikinamos jos ribos. Todėl istorinis teleologinis aiškinimas, nors iš principo Informacinės visuomenės direktyvos išimtinės nuostatos turi būti aiškinamos siaurai(38), skatina lankstų ir atvirą 41 konstatuojamosios dalies suvokimą, nes ši konstatuojamoji dalis suformuluota kaip taisyklė, tačiau joje nepateikiamas visiškai išsamus apibrėžimas.

iii) Teleologinės sisteminės išvados

57.      Remiantis šiais argumentais, kyla klausimas, ar juose galima įžvelgti nuorodų, reikšmingų sprendžiant antrajame prejudiciniame klausime plėtojamą sintaksės problemą.

58.      Mano nuomone, iš dviejų sąvokų „vardu (ir (arba)) atsakomybe“ atsakomybės sąvoka yra svarbesnė, nes ji platesnė negu sąvoka „(kieno) vardu“, kuri suponuoja priskyrimą ir netiesiogiai lemia atsakomybę. Šią sąvoką galima aiškinti plačiai arba siaurai, o versijose skirtingomis kalbomis ji gali būti skirtingai išreikšta.

59.      Todėl nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į faktą, kad konkrečios aplinkybės susijusios su trečiųjų asmenų atliekamo įrašų darymo vertinimu, svarbu tai, ar transliuojančioji organizacija kokiu nors būdu atsako už trečiųjų asmenų jos pavedimu padarytus įrašus ir jų trumpalaikius įrašus.

60.      Toliau svarstant sisteminiu teleologiniu aspektu reikia nustatyti atsakomybės sąvokos reikšmingumą.

61.      Aiškinant sisteminiu požiūriu atkreiptinas dėmesys, kad platus atsakomybės sąvokos supratimas tiesiogiai veikia direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktą: kuo daugiau įmonių laikomos veikiančiomis „transliuojančiosios organizacijos atsakomybe“, tuo daugiau įrašų laikomi padarytais „savo pačių įranga“ pagal direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktą (ir 41 konstatuojamąją dalį), jiems teikiamas pranašumas(39) ir gali būti taikoma išimtinė nuostata, skirta trumpalaikiams įrašams.

62.      Todėl aiškinant Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktą ir formuluotę „vardu (ir (arba) atsakomybe)“ labiau negu į kalbos niuansus reikia atsižvelgti į tai, kad sąvoka „savo pačių įranga“ turi būti plėtojama atsižvelgiant į atsakomybę, tačiau neiškraipoma kilusioji iš Berno konvencijos straipsnio, kurio laikytis privalo ir Sąjunga(40).

63.      Sąvoka „savo pačių įranga“, atsižvelgiant į jos išimtinį pobūdį, doktrinoje apie Berno konvenciją aiškinama siaurai(41), o tai, siekiant išvengti sąvokos susilpnėjimo, suponuoja didelius reikalavimus, susijusius su atsakomybe. Tam iš esmės galima pritarti, juolab kad priešingu atveju kiltų grėsmė, jog išnyks išimtinės nuostatos, kurią iš principo reikia aiškinti siaurai, ribos.

64.      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta 61 punkte, informacinės visuomenės direktyvą reikia nagrinėti aiškinamuoju teisiniu aspektu(42): viena vertus, Informacinės visuomenės genezės tendencijos atskleidžia platų sąvokos suvokimą, kita vertus, Berno konvencijoje, kurios vertinimu iš esmės reikia vadovautis, laikomasi siauro požiūrio.

65.      Nepaisant terminologinės sąsajos su Berno konvencija, požiūris, pagal kurį tik įmonėje dirbantys asmenys, nuolatiniai ar laikinieji darbuotojai, geriausiu atveju – pavaldžios grupės įmonės, laikomos veikiančiomis transliuojančiosios organizacijos atsakomybe ir dėl to bet koks transliuojančiosios organizacijos atliekamas produkcijos perleidimas nepatenka į Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo sritį(43), man atrodo per siauras, jis nėra privalomai įtvirtintas Berno konvencijos terminijoje ir atrodo sunkiai suderinamas su praktinėmis aplinkybėmis, į kurių raidą norima atsižvelgti taikant lankstų nagrinėjamos direktyvos sąvokų supratimą.

66.      Visų pirma, jei būtų tvirtinama, kad žiniasklaidos įmonių grupės, kuriose viena dukterinė bendrovė yra transliuojančioji organizacija, o kita tam pačiam holdingui priklausanti dukterinė bendrovė, kaip paslaugų teikėja, daro įrašus, neatitinka „transliuojančiosios organizacijos įrangos“ kriterijaus, ekonominiu požiūriu sunkiai suprantamu būdu šios įmonių grupės atsidurtų nepalankesnėje padėtyje negu viešosios teisės įstaigos, kuriose šias dvi funkcijas atlieka atskiri, savarankiški, tačiau teisiškai vienai įmonei priklausantys skyriai.

67.      Todėl siūlau antrajame prejudiciniame klausime nagrinėjamą sintaksės problemą spręsti teleologiškai ir direktyvos 41 konstatuojamąją dalį, kuria remiantis reikia aiškinti 5 straipsnio 2 dalies d punktą, vertinti taip, kad joje minima įranga apima įrangą, kurią tretieji asmenys naudoja trumpalaikiams įrašams daryti, kad tam tikra transliuojančioji organizacija galėtų atlikti tinkamą transliaciją, jei įrašas daromas transliuojančiosios organizacijos atsakomybe.

68.      Praktinė atsakomybės sąvokos reikšmė yra labai svarbi vertinant paskutinį prejudicinį klausimą.

C –    Dėl trečiojo klausimo

69.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, kaip vertinti tam tikras praktines situacijas, ir jomis remiantis nustatyti kriterijus, kurie gali būti reikšmingi patvirtinant „savo įrangą“ arba veikimą „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“.

70.      Galiausiai šis klausimas susijęs su tuo, ar bet kokiai trečiųjų asmenų produkcijai, pagamintai pagal trečiojo asmens ir transliuojančiosios organizacijos sudarytą sutartį, kuria paliekama kuo didesnė meninė diskrecija, gali būti taikomas Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktas, ar sąlyga „transliuojančiosios organizacijos atsakomybe“ atskleidžia siauresnį požiūrį, pagal kurį atsižvelgiama į tai, ar ir kiek transliuojančioji organizacija turi atsakyti už galimas trečiosios įmonės padarytas klaidas.

1.      Šalių argumentai

71.      Komisija labiausiai remiasi įrašo tikslu ir pažymi, kad nagrinėjama išimtis gali būti taikoma tik trumpalaikiams įrašams. Stambios kino produkcijos atveju tai nelabai įmanoma, tačiau konkrečius atvejus turi vertinti nacionalinis teismas. DR ir TV2 laikosi transliuojančiosioms organizacijoms palankios pozicijos, o Ispanijos vyriausybė ir NCB – siauresnės pozicijos, t. y. NCB mano, kad sutartinių santykių su trečiaisiais asmenimis nepakanka, nes neužtikrinama transliuojančiosios organizacijos atsakomybė esant išorės santykiams. Kas konkrečiai turi būti šios atsakomybės dalykas, nėra aišku.

2.      Prejudicinio klausimo vertinimas

72.      Nagrinėjant antrąjį klausimą padarytą išvadą pritaikius šiam klausimui, matyti, kad konkrečiai vertinant, ar trečiasis asmuo įrašą padarė radijo arba televizijos transliuojančiosios organizacijos transliacijai „savo paties įranga“ ir „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, taigi, ar šiam įrašui taikoma Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punkto išimtinė nuostata, būtina atsižvelgti į tai, kad įranga naudojama siekiant vienintelio tikslo – suteikti transliuojančiajai organizacijai galimybę atlikti tinkamą transliaciją naudojant trumpalaikius įrašus, jei įrašai daromi transliuojančiosios organizacijos atsakomybe.

73.      Šios atsakomybės sąlygos nagrinėjamos papildomuose klausimuose.

a)      Trečiojo prejudicinio klausimo a dalis

74.      Šiuo papildomu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar sąvoką „savo įranga“ reikia suprasti taip, kad išimtinė nuostata įrašui taikoma tik tada, jei radijo ar televizijos transliuojančioji organizacija atsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio veiksmus ir neveikimą, susijusius su įrašu, taip, lyg ji pati būtų atlikusi tuos veiksmus ar jų nesiėmusi.

75.      Šis papildomas klausimas grindžiamas atsakomybės priskyrimo transliuojančiajai organizacijai idėja. Ši idėja suderinama su Informacinės visuomenės direktyvoje įtvirtintu atsakomybės principu ir yra beveik būtina, jei nenorima panaikinti sąvokos „savo įranga“ požymių.

76.      Taigi pagal atsakomybės principą Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punkto sąvoką „savo įranga“ reikėtų suprasti taip, kad prodiuserio padarytam įrašui, skirtam naudoti radijo ar televizijos transliuojančiosios organizacijos transliacijoms, 5 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išimtis taikoma tik tuomet, jei radijo ar televizijos transliuojančioji organizacija atsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio veiksmus ir neveikimą, susijusius su įrašu, taip, lyg ji pati būtų atlikusi tuos veiksmus ar jų nesiėmusi.

77.      41 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas atsakomybės principas netektų savo esmės, jei transliuojančiosios organizacijos įsipareigojimai nebūtų privaloma sąlyga. Nors 41 konstatuojamojoje dalyje sąvoką „savo įranga“, įtraukiant atsakomybės aspektą, norėta suformuluoti kuo lanksčiau, kad būtų galima ją pritaikyti prie kintančių aplinkybių, taip pat būtina sąlyga, kad savo įranga atlikti veiksmai išorės santykiuose turi lemti įsipareigojimus asmens, kuriam ta įranga priskiriama. Taigi įrangos sąvokos supratimo praplėtimas remiantis atsakomybės sąvoka suponuoja detaliai nesuformuluotus, bet preziumuojamus transliuojančiosios organizacijos įsipareigojimus.

78.      Šiuo požiūriu lieka neatsakyta, kaip konkrečiai ši atsakomybė pasireiškia, visų pirma – ar tai yra individuali, ar solidari atsakomybė ir ar ji laikoma deliktine ar sutartine atsakomybe kaip, pavyzdžiui, skolos prisiėmimas arba jos perkėlimas.

79.      Iš šios analizės matyti, kad transliuojančiosios organizacijos įsipareigojimai iš principo susiję su sąvokos „savo įranga“ plėtra ir praktiškai galėtų neturėti pasekmių su sąlyga, kad pasitelkti tretieji asmenys elgsis tinkamai.

b)      Trečiojo prejudicinio klausimo b dalis

80.      Šiuo papildomu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar sąlyga, kad įrašas turi būti padarytas „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, tenkinama tuomet, kai transliuojančioji organizacija pateikė prodiuseriui užsakymą padaryti įrašą tam, kad ši transliuojančioji organizacija galėtų transliuoti tą įrašą, remiantis prielaida, kad ji turi teisę jį transliuoti.

81.      Taigi šis papildomas klausimas grindžiamas visiškai priešinga situacija ir jame iš esmės klausiama, ar atsakomybės sąvoka gali būti patvirtinta net ir nesant transliuojančiosios organizacijos įsipareigojimų.

82.      Remiantis tuo, kas pasakyta 75 punkte, sąlyga, kad įrašas turi būti padarytas „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, ne visada tenkinama tuomet, kai transliuojančioji organizacija pateikė prodiuseriui užsakymą padaryti įrašą tam, kad ši transliuojančioji organizacija galėtų transliuoti tą įrašą, remiantis prielaida, kad ji turi teisę jį transliuoti.

83.      Tai priklauso nuo konkrečių sutartinių santykių formuluotės, jų poveikio tretiesiems asmenims ir galiausiai nuo to, ar egzistuoja transliuojančiosios organizacijos įsipareigojimai trečiųjų asmenų atžvilgiu, kaip minėta 75 punkte.

84.      Paskesniuose papildomuose klausimuose išdėstytos kitos detalės, kurios gali būti nustatytos transliuojančiosios organizacijos ir prodiuserio sutartyje pagal Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktą, ir į šiuos klausimus reikia atsakyti remiantis anksčiau pateiktais parametrais.

i)      Trečiojo prejudicinio klausimo b dalies i punktas

85.      Šiuo papildomu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar įgaliojimas priimti meninio ar redakcinio pobūdžio sprendimus gali būti sąlygos „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“ tenkinimo kriterijus.

86.      Į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

87.      Nėra svarbu, kas priima galutinį ir lemiamą meninio ar redakcinio pobūdžio sprendimą dėl užsakytos programos turinio, nes Informacinės visuomenės direktyvos išimtinė nuostata susijusi tik su įrašu, t. y. joje minimas techninis atgaminimas, ir meninio pobūdžio vadovavimas išorės santykiuose atsakomybės aspektu gali būti nereikšmingas. Svarbūs tik transliuojančiosios organizacijos įsipareigojimai, nulemti jos atsakomybės.

ii)    Trečiojo prejudicinio klausimo b dalies ii punktas

88.      Šiuo papildomu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar svarbu, ar transliuojančioji organizacija atsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio įsipareigojimus dėl įrašo taip, lyg pati transliuojančioji organizacija būtų atlikusi tuos veiksmus ar jų nesiėmusi.

89.      Remiantis tuo, kas pasakyta 75 punkte dėl sąvokos „savo įranga“, konstatuotina, kad ši atsakomybė reikšminga ir lemiama, kiek tai susiję su sąlyga „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“.

iii) Trečiojo prejudicinio klausimo b dalies iii punktas

90.      Šiuo papildomu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tai, ar tenkinama sąlyga „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, priklauso nuo to, ar pagal susitarimą su transliuojančiąja organizacija prodiuseris prisiima visą su užsakyta programa susijusią finansinę riziką.

91.      Į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

92.      Nėra svarbu, ar pagal susitarimą su transliuojančiąja organizacija prodiuseris yra įsipareigojęs pateikti transliuojančiajai organizacijai aptariamą programą už konkrečią kainą, už kurią turi padengti visas išlaidas, galinčias būti susijusias su įrašu. Išoriniuose santykiuose atsakomybės aspektu tai nėra reikšminga.

iv)    Trečiojo prejudicinio klausimo b dalies iv punktas

93.      Šiuo papildomu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjant sąlygą, kad įrašas turi būti padarytas „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe, reikia atsižvelgti į tai, ar transliuojančioji organizacija, ar prodiuseris turi prisiimti atsakomybę už įrašą prieš trečiuosius asmenis.

94.      Į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

95.      Remiantis tuo, kas minėta, svarbu, ar transliuojančioji organizacija, ar prodiuseris turi prisiimti atsakomybę už įrašą prieš trečiuosius asmenis; jie gali atsakyti ir solidariai. Jei atsako transliuojančioji organizacija, bet kuriuo atveju darytina išvada, kad prodiuseris veikia „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, bet vis dėlto nepakenktų ir papildoma solidari prodiuserio atsakomybė.

c)      Trečiojo prejudicinio klausimo c dalis

96.      Galiausiai, remiantis tuo, kas pasakyta, sąlyga, kad įrašas turi būti padarytas „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, nėra tenkinama tuomet, kai transliuojančioji organizacija prodiuseriui pateikė užsakymą padaryti įrašą, kad transliuojančioji organizacija galėtų jį transliuoti, jeigu ji turi teisę transliuoti tą įrašą, o prodiuseris pagal susitarimą dėl įrašo su transliuojančiąja organizacija prisiėmė finansinę ir teisinę atsakomybę: i) padengti visas su įrašu susijusias išlaidas mainais į iš anksto nustatyto dydžio mokestį; ii) nupirkti teises; ir iii) už nenumatytas aplinkybes, įskaitant bet kokį su įrašu susijusį vėlavimą ir sutarties neįvykdymą, tačiau transliuojančioji organizacija neatsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio įsipareigojimus dėl įrašo taip, lyg ji pati būtų atlikusi veiksmus ar jų nesiėmusi.

97.      Minėta atsakomybė prieš trečiuosius asmenis itin svarbi. Jos negali nebūti.

VI – Išvada

98.      Todėl siūlau į prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.     2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnio 2 dalies d punkto sąvoką „savo pačių įranga“ ir šios direktyvos 41 konstatuojamosios dalies sąvoką „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“ reikia aiškinti pagal Sąjungos teisę.

2.     Direktyvos 2001/29 41 konstatuojamąją dalį, kuria remiantis reikia aiškinti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies d punktą, reikia suprasti taip, kad joje minima įranga apima įrangą, kurią tretieji asmenys naudoja trumpalaikiams įrašams daryti, kad tam tikra transliuojančioji organizacija galėtų atlikti tinkamą transliaciją, jei įrašas daromas transliuojančiosios organizacijos atsakomybe.

3.     Konkrečiai vertinant, ar trečiasis asmuo (toliau – prodiuseris) įrašą padarė radijo arba televizijos transliuojančiosios organizacijos transliacijai „savo paties įranga“ ir „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, taigi, ar šiam įrašui taikoma Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išimtis, būtina atsižvelgti, kad įranga naudojama siekiant vienintelio tikslo – suteikti transliuojančiajai organizacijai galimybę atlikti tinkamą transliaciją naudojantis trumpalaikiais įrašais, jei įrašai daromi transliuojančiosios organizacijos atsakomybe.

a)     Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies d punkto sąvoką „savo įranga“ reikia suprasti taip, kad prodiuserio padarytam įrašui, skirtam naudoti radijo ir televizijos transliuojančiosios organizacijos transliacijoms, 5 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išimtis taikoma tik tuomet, jei radijo ir televizijos transliuojančioji organizacija atsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio veiksmus ir neveikimą, susijusius su įrašu, taip, lyg ji pati būtų atlikusi tuos veiksmus ar jų nesiėmusi.

b)     Sąlyga, kad įrašas turi būti padarytas „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, ne visada tenkinama tuomet, kai transliuojančioji organizacija pateikė prodiuseriui užsakymą padaryti įrašą tam, kad ši transliuojančioji organizacija galėtų transliuoti tą įrašą, remiantis prielaida, kad ji turi teisę jį transliuoti.

Atsakant į trečiojo klausimo b dalį:

i)     nėra svarbu, ar transliuojančioji organizacija, ar prodiuseris, remiantis šių asmenų sudarytais susitarimais, turi priimti galutinį meninio arba redakcinio pobūdžio sprendimą dėl užsakytos programos turinio;

ii)   labai svarbu, ar transliuojančioji organizacija atsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio įsipareigojimus dėl įrašo taip, lyg ji pati būtų atlikusi tuos veiksmus ar jų nesiėmusi;

iii) nesvarbu, ar pagal susitarimą su transliuojančiąja organizacija prodiuseris yra įsipareigojęs pateikti šiai organizacijai aptariamą programą už konkrečią kainą, už kurią turi padengti visas išlaidas, kurios gali būti susijusios su įrašu;

iv)   svarbu, ar transliuojančioji organizacija, ar prodiuseris turi prisiimti atsakomybę už įrašą prieš trečiuosius asmenis; jie gali atsakyti ir solidariai.

c)      Sąlyga, kad įrašas turi būti padarytas „transliuojančiosios organizacijos vardu (ir (arba)) atsakomybe“, nėra tenkinama tuomet, kai transliuojančioji organizacija prodiuseriui pateikė užsakymą padaryti įrašą, kad transliuojančioji organizacija galėtų jį transliuoti, jeigu ji turi teisę transliuoti tą įrašą, o prodiuseris pagal susitarimą dėl įrašo su transliuojančiąja organizacija prisiėmė finansinę ir teisinę atsakomybę: i) padengti visas su įrašu susijusias išlaidas mainais į iš anksto nustatyto dydžio mokestį; ii) nupirkti teises; ir iii) už nenumatytas aplinkybes, įskaitant bet kokį su įrašu susijusį vėlavimą ir sutarties neįvykdymą, tačiau transliuojančioji organizacija neatsako prieš trečiuosius asmenis už prodiuserio įsipareigojimus dėl įrašo taip, lyg ji pati būtų atlikusi veiksmus ar jų nesiėmusi.


1 –      Išvados originalo kalba: vokiečių; proceso kalba: danų.


2 –      OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230.


3 – Ši sąvoka paremta Berno konvencijoje dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos esančia trumpalaikių įrašų sąvoka, kuri į konvenciją buvo įtraukta 1948 m. Šia sąvoka apibūdinamas radijo transliacijoms būdingas fenomenas: rengiant transliaciją, kuri bus atliekama vėliau, būtina prieš tai radijo transliuotojų pasamdytų autorių ir menininkų kūrinius užfiksuoti mechaniniais įrenginiais. Taip padaryti įrašai vadinami trumpalaikiais įrašais, tačiau Berno konvencijoje nėra aiškiai nustatyta, kiek laiko juos galima saugoti. Jie yra tarsi pagalbiniai, nes daromi tam, kad būtų įgyvendinta teisė transliuoti įrašytus kūrinius, ir jie negali būti panaudoti kitaip (Ruijsenaars, H. „Zur Vergänglichkeit von ‚ephemeren Aufnahmen“, ZUM 1999, p. 707, 708).


4 – Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą p. 6.


5 –      Versijos skirtingomis kalbomis šiuo atžvilgiu nevienodos, kaip ir nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrajame prejudiciniame klausime. Versijų, kuriose, kaip versijoje vokiečių kalba, vartojamas alternatyvą reiškiantis jungtukas („arba“) yra mažiau negu tų, kuriose vartojamas kumuliacinis jungtukas („ir“).


6 – 2000 m. rugsėjo 28 d. Tarybos priimta bendroji pozicija (EB) Nr. 48/2000, laikantis Europos bendrijos sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL C 344, p. 1).


7 – Paskelbtas 2010 m. vasario 27 d. Dekretu Nr. 202.


8 –      Žr. šios nutarties p. 6.


9 –      Šiuo klausimu žr. NCB rašytinių pastabų 2–10 punktus, DR ir TV2 rašytinių pastabų 2–10 punktus ir Komisijos rašytinių pastabų 4–7 punktus.


10 –      Direktyvos versija danų kalba yra viena iš tų, kur 41 konstatuojamojoje dalyje pateikiama kumuliacinė formuluotė, vartojant jungtuką „ir“ („Når undtagelsen eller indskrænkningen gælder efemere optagelser foretaget af radio‑ og fjernsynsforetagender, antages radio‑ og fjernsynsforetagendets egne midler at omfatte midler tilhørende en person, der handler på radio‑ og fjernsynsforetagendets vegne og under dette foretagendes ansvar“ (pabraukta tik šioje vietoje)).


11 – 2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Laval un Partneri (C‑341/05, Rink. p. I‑11767, 46 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


12 –      Dėl panašios priimtinumo problemos būtent aiškinant pagrindų sprendimą žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimą Gueye (C‑483/09 ir C‑1/10, Rink. p. I‑8263, 34–45 punktai) ir generalinės advokatės J. Kokott išvados šioje byloje 21–32 punktus, kuriuose nagrinėta galimybė aiškinti nacionalinę teisę contra legem.


13 –      Sprendimo Gueye (12 išnaša) 39 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.


14 – Nebūtina atsakyti į klausimą, ar tai įmanoma pagal Danijos nacionalinėje teisėje egzistuojančius aiškinimo metodus, kaip Vokietijos Bundesgerichtshof po 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimo Quelle (C‑404/06, Rink. p. I‑2685) turėjo esamą nacionalinę teisę plėtoti pagal direktyvą, nukrypdamas nuo formuluotės (šiuo klausimu žr. BGH, 2008 m. lapkričio 26 d. Sprendimą VIII ZR 200/05, išspausdintas, be kita ko, ZGS, 2009 m., p. 85).


15 –      Jų rašytinių pastabų 46–51 ir 127 punktai.


16 –      Neseniai priimtas 2011 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Brüstle (C‑34/10, Rink. p. I‑9821, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika); dėl Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje vartojamos „teisingos kompensacijos“ sąvokos savarankiško vienodo aiškinimo žr. 2010 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Padawan (C‑467/08, Rink. p. I‑10055, 32–37 punktai ir rezoliucinės dalies 1 punktas); dėl sąvokos „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, savarankiško vienodo aiškinimo žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą SGAE (C‑306/05, Rink. p. I‑11519).


17 –      Dėl „žmogaus embriono“ sąvokos ir dėl Direktyvos 98/44/EB dėl teisinės biotechnologinių išradimų apsaugos išaiškinimo žr. Sprendimo Brüstle (16 išnaša) 26 ir paskesnius punktus; dėl Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje vartojamos „teisingos kompensacijos“ sąvokos savarankiško vienodo aiškinimo žr. Sprendimo Padawan (16 išnaša) 32–37 punktus.


18 –      Neseniai priimtas 2011 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Football Association Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, Rink. p. I‑9083, 189 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


19 –      Ispanijos vyriausybės rašytinių pastabų 25 punktas.


20 –      Jų rašytinių pastabų 131 punktas.


21 –      Dėl išskirtinio atvejo, kai labai skyrėsi versija tik viena kalba, žr. 2007 m. balandžio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimą Profisa (C‑63/06, Rink. p. I‑3239, 13 ir 14 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).


22 – Žr. versijas bulgarų, danų, anglų, estų, suomių prancūzų, graikų, latvių, lietuvių, olandų, lenkų, rumunų, švedų, slovakų, slovėnų, ispanų ir vengrų kalbomis.


23 – Žr. versijas vokiečių, italų, maltiečių, portugalų ir čekų kalbomis.


24 – Šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 27 d. Sprendimą Bouchereau (C‑30/77, Rink. p. 1999, 14 punktas) ir 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimą Rockfon (C‑449/93, Rink. p. I‑4291, 28 punktas) ir mano 2003 m. kovo 8 d. išvados byloje Albert Reiss Beteiligungsgesellschaft (C‑466/03) 62 punktą bei 32 išnašą; dėl Sąjungos teisės aiškinimo problemų žr. R. Stotz „Die Rechtsprechung des EuGH“, leid. K. Riesenhuber, Europäische Methodenlehre, 2‑asis leidimas, Walter de Gruyter, 2010, § 22, 13 ir paskesnius punktus.


25 –      Sprendimo Profisa (21 išnaša) 13 punktas; taip pat neseniai priimtas 2011 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas IMC Securities (C‑445/09, Rink. p. I‑5917, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


26 – Žr. N. Colneric „Auslegung des Gemeinschaftsrechts und gemeinschaftsrechtskonforme Auslegung“, ZEuP, 2005, p. 225, 227.


27 – Žr. 9 punkte cituojamą 2000 m. rugsėjo 28 d. Tarybos priimtą bendrąją poziciją Nr. 48/2000 ir šios išvados 10 punktą.


28 – Tekstą galima rasti http://www.wipo.int/treaties/en/ip/berne/.


29 – Turima omenyje PINO autorių teisių sutartis (WCT) ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartis (WPPT). Abi šias sutartis Bendrija ratifikavo 2009 m. gruodžio 14 d. Šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimą 2000/278/EG dėl PINO autorių teisių sutarties ir PINO atlikimų ir fonogramų sutarties patvirtinimo Europos bendrijos vardu (OL L 89, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).


30 –      Šiuo klausimu žr. 44 konstatuojamąją dalį.


31 –      Tai aiškiai nustatyta Informacinės visuomenės direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje.


32 –      Sprendimo Football Association Premier League ir kt. (18 išnaša) 189 punktas.


33 –      Sprendimo Profisa (21 išnaša) 14 punktas; Sprendimo Bouchereau (24 išnaša) 14 punktas; 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją (C‑482/98, Rink. p. I‑10861, 49 punktas) ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Borgmann (C‑1/02, Rink. p. I‑3219, 25 punktas).


34 –      Išskirta tik šioje vietoje.


35 –      H. Schack, Urheber‑ und Urhebervertragsrecht, 5‑asis leidimas, Mohr Siebeck, Tiubingenas, 2010, 1225 punktas.


36 –      Apžvalga pateikiama DR ir TV2 rašytinių pastabų 30 ir paskesniuose punktuose; taip pat žr. H.‑P. Mayer „Richtlinie 2001/29/EG zur Harmonisierung bestimmter Aspekte des Urheberechts und der verwandten Schutzrechte in der Informationsgesellschaft“, EuZW, 2002, p. 325.


37 –      Dėl direktyvos 5 straipsnio 2 dalies žr. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucijos dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių aspektų suderinimo informacinėje visuomenėje 39 pakeitimą (COM(97)0628 – C4‑0079/98 – 97/0359(COD) (OL C 150, 1999, p. 171, 179).


38 –      Žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimą Infopaq International (C‑5/08, Rink. p. I‑6569, 56–59 punktai) ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Painer (C‑145/10, Rink. p. I‑12533, 109 ir 110 punktai).


39 –      Jei tenkinama ir sąlyga „savo transliacijoms“.


40 –      Žr. Informacinės visuomenės direktyvos 44 konstatuojamąją dalį.


41 –      Dėl Berno konvencijos ir angliškos sąvokos „by means of its own facilities“ žr. S. von Lewinski, International Copyright Law and Policy, Oksfordas, 2008, p. 165.


42 –      Dėl „reikšmingų pasvarstymų apie konvenciją“ dėl „plataus įstatymo formuluotės aiškinimo“, t. y. sąvokos „savo pačių įranga“ atsižvelgiant į 41 konstatuojamąją dalį žr. F. Melichar, sud. G. Schricker, U. Loewenheim, Urheberrecht, Kommentar, 4‑asis leidimas, Verlag C. H. Beck, Miunchenas, 2011, § 55, 5 punktas ir jame pateiktos nuorodos.


43 –      M. M. Walter ir S. von Lewinski, European Copyright Law, A Commentary, Oksfordas 2010, p. 1039, remdamiesi Berno konvencijos nuostatomis, priešingai, karštai pasisako prieš bet kokį perleidimą „recording activity to another company“. Dėl Berno konvencijos ir angliškos sąvokos „by means of its own facilities“ žr. S. von Lewinski (41 išnaša), p. 165, 5.191 punktas: „<...> this excludes the possibility of the organization putting someone else in charge of this task“.