Language of document : ECLI:EU:F:2010:170

TARNAUTOJŲ TEISMO PIRMININKO NUTARTIS

2010 m. gruodžio 15 d.

Sujungtos bylos F‑95/10 R ir F‑105/10 R

Eberhard Bömcke

prieš

Europos investicijų banką (EIB)

„Viešoji tarnyba — Europos investicijų banko personalas — Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra — Personalo atstovai — Atsistatydinimas — Fumus boni juris — Nebuvimas“

Dalykas: Ieškiniai, pareikšti pagal EIB personalo nuostatų 41 straipsnį, SESV 278 ir AE 157 straipsnius bei SESV 279 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, kuriais E. Bömcke prašo, pirma, atidėti 2010 m. rugsėjo 22 d. EIB sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad jo įgaliojimai atstovauti personalui baigėsi dėl to, kad keturis mėnesius iš eilės jo nebuvo, vykdymą, antra, atidėti 2010 m. spalio 12 d. EIB sprendimo, kuriuo patvirtinama, kad jo įgaliojimai atstovauti personalui baigėsi, vykdymą ir atidėti rinkimus į laisvą Personalo komiteto nario vietą, turėjusius įvykti 2010 m. gruodžio 1–8 dienomis.

Sprendimas: Atmesti prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones sujungtose bylose F‑95/10 R ir F‑105/10 R. Bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas atidedamas.

Santrauka

1.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Vykdymo sustabdymas — Laikinosios apsaugos priemonės — Taikymo sąlygos — „Fumus boni juris“ — Skuba — Kumuliacinis pobūdis — Visų nagrinėjamų interesų palyginimas — Nagrinėjimo eiliškumas ir tikrinimo tvarka — Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo diskrecija vertinti

(SESV 278 ir SESV 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

2.      Pareigūnai — Laikinojo nedarbingumo atostogos — Pirmalaikis sugrįžimas vykdyti pareigų — Leistinumas

1.      Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių atveju sąlygos, susijusios su skuba ir prašomų priemonių reikalingumo patvirtinimu (fumus boni juris), yra kumuliacinės, tai yra jei bent viena iš jų netenkinama, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas. Prireikus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teismas gali įvertinti esančius interesus.

Atlikdamas šį bendrą nagrinėjimą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teismas turi didelę diskreciją vertinti ir, atsižvelgdamas į konkretaus atvejo ypatybes, laisvę nustatyti būdą, kuriuo šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, taip pat šio nagrinėjimo eiliškumą, nes teisės nuostatomis jis neįpareigojamas laikytis nustatytos analizės tvarkos, kai vertina būtinybę priimti tarpinį sprendimą.

(žr. 45 ir 46 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Elkaïm ir Mazuel prieš Komisiją, T‑173/99 R, Rink. VT p. I‑A‑155 ir II‑811, 18 punktas; 2001 m. rugpjūčio 9 d. Nutarties De Nicola prieš EIB, T‑120/01 R, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑783, 12 ir 13 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 31 d. Nutarties Bianchi prieš ETF, F‑38/06 R, Rink. VT p. I‑A‑1‑27 ir II‑A‑1‑93, 20 ir 22 punktai.

2.      Tarnautojui, kuris naudojasi laikinojo nedarbingumo atostogomis, nedraudžiama grįžti dirbti prieš pasibaigiant nedarbingumo laikotarpiui, nustatytam šį nedarbingumą patvirtinančioje medicininėje pažymoje, jeigu šis tarnautojas mano, kad jis vėl gali vykdyti savo pareigas. Taigi, nors dėl aplinkybės, kad pateikiama medicininė pažyma, atsiranda prielaida, kad tarnautojas yra ir bus laikinojo nedarbingumo atostogose visą šioje pažymoje nurodytą laikotarpį, tokia prielaida nėra nenuginčijama, ir suinteresuotasis tarnautojas turi galimybę įrodyti, kad savo pareigas jis vėl pradėjo vykdyti prieš pasibaigiant aptariamoje pažymoje nustatytam nedarbingumo laikotarpiui.

Vis dėlto dėl tarnybos interesų reikalaujama, kad tarnautojo administracinė situacija nebūtų dviprasmiška. Iš tikrųjų, kadangi pirmalaikis tarnautojo sugrįžimas darbdaviui yra nauja aplinkybė, tam, kad būtų gerai organizuotas tarnybos darbas, šiam darbdaviui gali tekti imtis su darbo organizavimu susijusių priemonių.

Taigi, atsižvelgiant į tarnybos interesus ir iš jų išplaukiantį reikalavimą, kad tarnautojų administracinė situacija turi būtų aiški, neatrodo nepagrįsta tai, kad tuo atveju, kai tarnautojas tvirtina, jog grįžo vykdyti pareigų prieš pasibaigiant medicininėje pažymoje, kurią jis pateikė, nustatytam nedarbingumo laikotarpiui, darbdavys neginčytų šios pažymos įrodomosios galios, jeigu toks pirmalaikis sugrįžimas vykdyti pareigų aiškiai neišplaukia iš aptariamo tarnautojo veiksmų.

Šiuo atžvilgiu vien dėl aplinkybės, kad tarnautojas laiku atvyksta į biurą, negalima automatiškai daryti išvados, kad jis vėl atlieka veiklą ir nebėra laikinojo nedarbingumo atostogose, kaip pažymėta jo pateiktoje medicininėje pažymoje.

Todėl tarnautojo administracinės situacijos aiškumu institucija gali teisėtai remtis reikalaudama, kad tarnautojas, pageidaujantis pirma laiko grįžti vykdyti funkcijų, aiškiai praneštų savo darbdaviui apie tokį sugrįžimą vykdyti pareigų. Institucija juo gali teisėtai remtis ir reikalaudama, kad, grįžusiam vykdyti funkcijų tarnautojui vėl tapus nedarbingam, suinteresuotasis asmuo savo darbdaviui pateiktų naują medicininę pažymą, kad pateisintų nebuvimą.

(žr. 54–58 punktus)