Language of document : ECLI:EU:F:2011:19

TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. kovo 8 d.

Byla F‑59/09

Carlo De Nicola

prieš

Europos investicijų banką

„Viešoji tarnyba – Europos investicijų banko darbuotojai – Vertinimas – Pareigų paaukštinimas – Tarnautojų teismo jurisdikcija – Priimtinumas – Implicitinis sprendimas atmesti prašymą – Vidaus direktyva – Darbuotojų atstovas – Teisės į gynybą užtikrinimo principas“

Dalykas: Pagal Europos investicijų banko personalo reglamento 41 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo C. De Nicola, be kita ko, prašo, pirma, panaikinti 2008 m. lapkričio 14 d. Europos investicijų banko (Bankas) apeliacinio komiteto sprendimą, antra, panaikinti 2008 m. balandžio 29 d. sprendimus dėl pareigų paaukštinimo ir tos pačios dienos sprendimą atsisakyti paaukštinti jo pareigas priskiriant prie D pareigų grupės, trečia, panaikinti jo 2007 m. vertinimo ataskaitą, ketvirta, pripažinti, kad jis patyrė psichologinį priekabiavimą, penkta, nurodyti Bankui šį priekabiavimą nutraukti ir atlyginti žalą, kurią jis mano patyręs dėl tokio priekabiavimo.

Sprendimas: Panaikinti 2007 m. vertinimo ataskaitą ir sprendimą atsisakyti paaukštinti ieškovo pareigas. Atmesti likusius ieškinio reikalavimus. Ieškovas ir Europos investicijų bankas padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Europos investicijų banko tarnautojai – Ieškinys – Terminai

(EB 236 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai; Europos investicijų banko personalo reglamento 41 straipsnis)

2.      Procedūra – Ieškinys – Formos reikalavimai

(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies d punktas)

3.      Pareigūnai – Europos investicijų banko tarnautojai – Ieškinys – Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių taikymas pagal analogiją

(EB 236 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai; Europos investicijų banko personalo reglamento 41 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Europos investicijų banko tarnautojai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita

5.      Pareigūnai – Europos investicijų banko tarnautojai – Vertinimas – „Vidaus sprendimas“ dėl vertinimo procedūros – Pažeidimas

(Europos investicijų banko personalo reglamento 22 straipsnis)

6.      Pareigūnai – Europos investicijų banko tarnautojai – Pareigų paaukštinimas – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

(Europos investicijų banko personalo reglamento 22 ir 23 straipsniai)

1.      Tam, kad būtų tarpusavyje suderinti, viena vertus, teisė į veiksmingą teisminę gynybą, kuri yra bendras Sąjungos teisės principas ir kuri reiškia, jog asmuo turi turėti pakankamą terminą jo nenaudai priimto akto teisėtumui įvertinti ir prireikus ieškiniui parengti, ir, kita vertus, teisinio saugumo reikalavimas, pagal kurį pasibaigus tam tikram terminui Sąjungos institucijų priimti aktai tampa galutiniai, reikia, kad ginčai tarp Europos investicijų banko ir jo darbuotojų Sąjungos teismui būtų pateikti per protingą terminą.

Toks terminas turi būti nustatytas atsižvelgiant visų pirma į ginčų su darbuotojais specifiką ir galbūt egzistuojančios šių ginčų sprendimo ikiteisminės procedūros reikšmę. Net jeigu Banko darbuotojams būtų taikoma speciali jo priimta tvarka, visiškai vidiniai Banko ir jo darbuotojų ginčai dėl savo pobūdžio priskiriami prie Sąjungos institucijų ir jų pareigūnų ar tarnautojų ginčų, kurie patenka į Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių taikymo sritį ir kuriems taip pat taikoma teisminė kontrolė pagal EB 236 straipsnį. Todėl reikia atsižvelgti į su ieškinio pareiškimo terminu susijusias sąlygas, apibrėžtas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose, kartu atsižvelgiant į konkretų Banko personalo reglamento, kurio 41 straipsnyje yra numatyta neprivaloma taikinimo procedūra, kontekstą.

Šiuo atžvilgiu šia Personalo reglamento 41 straipsnyje numatyta taikinimo procedūra ir Banko administraciniame pranešime numatyta specialia apeliacine procedūra dėl kasmetinio vertinimo siekiama to paties tikslo kaip ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje įtvirtinta privaloma ikiteismine procedūra. Šiomis procedūromis taip pat siekiama sudaryti galimybę draugiškai išspręsti ginčus, suteikiant Bankui galimybę grįžti prie ginčijamo akto klausimo, o atitinkamam darbuotojui – galimybę sutikti su motyvais, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas aktas, ir atitinkamais atvejais atsisakyti pareikšti ieškinį. Be to, Banko reglamente nėra numatytos šių dviejų procedūrų koordinavimo taisyklės. Taigi vertinimo ataskaitų klausimu atitinkamas darbuotojas gali alternatyviai nuspręsti naudotis viena ar kita iš šių procedūrų arba abiem kartu (tuo pačiu metu arba viena, paskui kita) su sąlyga, kad laikomasi atitinkamuose administraciniuose pranešimuose nustatyto rekomenduojamo termino kreiptis į apeliacijų komitetą.

Tokiomis aplinkybėmis trijų mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo tada, kai buvo pranešta apie atitinkamo darbuotojo nenaudai priimtą aktą, arba atitinkamais atvejais nuo tada, kai vykstant apeliacinei procedūrai buvo priimtas neigiamas sprendimas ar kai nesėkmingai baigėsi taikinimo procedūra, iš principo turi būti pripažįstamas protingu, tačiau su sąlyga, kad, viena vertus, galima apeliacinė procedūra buvo įvykdyta per protingą terminą ir, kita vertus, suinteresuotasis asmuo galimą prašymą dėl taikinimo suformulavo per protingą terminą po to, kai gavo pranešimą apie jo nenaudai priimtą aktą. Konkrečiai kalbant, šių dviejų neprivalomų procedūrų numatymas atitinkamai Personalo reglamento 41 straipsnyje ir Bankui privalomuose minėtuose pranešimuose darbuotojams būtinai lemia išvadą, kad jeigu darbuotojas iš pradžių prašo pradėti apeliacinę procedūrą, paskui taikinimo procedūrą, terminas ieškiniui Tarnautojų teisme pareikšti pradedamas skaičiuoti tik nuo to momento, kai pasibaigia pastaroji procedūra, jei darbuotojas prašymą dėl taikinimo suformulavo per protingą terminą po to, kai pasibaigė apeliacinė procedūra. Bet koks kitoks aiškinimas lemtų tai, kai Banko darbuotojas būtų įpareigotas pareikšti ieškinį teisme tuo metu, kai jis dar aktyviai siektų draugiško susitarimo dėl bylos, ir dėl šios priežasties neprivalomos administracinės procedūros netektų savo veiksmingumo.

(žr. 134–137 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2001 m. vasario 23 d. Sprendimo De Nicola prieš EIB, T‑7/98, T‑208/98 ir T‑109/99, 98, 99, 100, 106 ir 107 punktai.

2.      Reikalavimai dėl panaikinimo, neleidžiantys identifikuoti asmens nenaudai priimto akto, kurį ieškovas prašo panaikinti, yra nepriimtini. Tokie reikalavimai neatitinka Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytų sąlygų, kad ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir ieškovo reikalavimai. Tuo atveju, kai ieškovas prašo panaikinti visus susijusius aktus, priimtus po sprendimo dėl pareigų paaukštinimo ir prieš jį, tai, kad nėra aiškiai ir konkrečiai nurodyti ginčijami aktai, neleidžia minėtų reikalavimų pripažinti atitinkančiais Procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas. Todėl šie reikalavimai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

(žr. 148 ir 149 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. kovo 24 d. Nutarties Benzler prieš Komisiją, T‑72/92, 16, 18 ir 19 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. birželio 26 d. Nutarties Nijs prieš Audito Rūmus, F‑1/08, 46 punktas.

3.      Tuo atveju, kai Europos investicijų banko personalo reglamente tam tikras klausimas nereglamentuojamas, reikia ne tiesiogiai taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų taisykles (tai būtų nesuderinama su Banko darbuotojams taikomos tvarkos specifiniu pobūdžiu), bet atsižvelgti į šias taisykles ir jas taikyti pagal analogiją, turint omenyje, kad visiškai vidiniai ginčai tarp Banko ir jo darbuotojų dėl savo pobūdžio priskiriami prie ginčų tarp Sąjungos institucijų ir jų pareigūnų ar tarnautojų. Konkrečiai kalbant, Banko darbuotojų ieškiniams pagal analogiją reikia taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią Sąjungos teismas neturi jokios jurisdikcijos, jeigu jam pateiktas ieškinys nėra pareikštas dėl akto, kurį administracija priėmė tam, kad atmestų ieškovo reikalavimus. Be to, tuo atveju, kai darbuotojas Bankui pateikia prašymą priimti dėl jo sprendimą, pagal analogiją reikia taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį ir pripažinti, kad atsakymo į šį prašymą nepateikimas per protingą keturių mėnesių terminą reiškia implicitinį sprendimą atmesti prašymą, dėl kurio Tarnautojų teisme gali būti pareikštas ieškinys.

(žr. 153–155 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo De Nicola prieš EIB, 100 ir 101 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo De Nicola prieš EIB, F‑55/08, 239 punktas; Europos Sąjungos Bendrajame Teisme nagrinėjamas dėl šio spendimo paduotas apeliacinis skundas, byla T‑37/10 P.

4.      Teisės į gynybą užtikrinimas vykstant bet kokiai procedūrai, kuri pradėta prieš asmenį ir kuriai pasibaigus gali būti priimtas aktas jo nenaudai, yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų ir ji turi būti užtikrinta net nesant aiškios nuostatos, šiuo tikslu numatytos atitinkamą procedūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Šis principas, kuris atitinka gero administravimo reikalavimus, reiškia, kad prieš priimant galutinę vertinimo ataskaitą darbuotojui turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam savo vadovų. Teisės į gynybą užtikrinimo principas ir vertinimo procedūros taisyklės yra pažeidžiami tuo atveju, kai Europos investicijų banko darbuotojo ir jo vadovų pokalbis dėl įvertinimo nevykdomas tinkamai (dėl to, kad yra visiškai formalus ir per jį aptarta tik dalis klausimų, kurie turi būti apsvarstyti) ir suinteresuotasis asmuo negali veiksmingai pareikšti savo pastabų. Žinoma, tam, kad dėl teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimo aktas būtų panaikintas, reikia, kad, nesant šio pažeidimo, procedūros rezultatas galėtų būti kitoks. Vis dėlto, kai negalima atmesti to, kad jeigu darbuotojui būtų sudaryta galimybė veiksmingai pareikšti savo pastabas ir jeigu pokalbis dėl įvertinimo būtų vykdytas tinkamai, jo vertinimo ataskaita būtų kitokia, dėl minėto pažeidimo šis aktas turi būti panaikintas.

(žr. 176, 177 ir 181–183 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1974 m. spalio 23 d. Sprendimo Transocean Marine Paint prieš Komisiją, 17/74, 15 punktas; 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Ohja prieš Komisiją, C‑294/95 P, 67 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Ferrer de Moncada prieš Komisiją, T‑16/03, 40 punktas; 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Laroche prieš Komisiją, T‑115/04, 36 punktas; 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Carius prieš Komisiją, T‑173/04, 69 punktas; 2007 m. vasario 6 d. Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, T‑246/04 ir T‑71/05, 149 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Kipp prieš Europolą, F‑28/09, 68 punktas.

5.      Remiantis Europos investicijų banko personalo reglamento 22 straipsniu, procedūra, kurios turi būti laikomasi atliekant kiekvieno darbuotojo kasmetinį vertinimą, „nustatoma vidaus sprendimu“, kurį priima Bankas. Nesant nuorodų į kitus tekstus nei tarnybinis raštas, konstatuotina, kad būtent šiuo raštu Bankas nustatė kasmetinio vertinimo procedūrą ir kad minėtas tarnybinis raštas ir prie jo pridėtas praktinis vertinimo vadovas sudaro visas privalomas taisykles, nuo kurių nukrypęs Bankas padaro pažeidimą. Net jeigu minėtas tarnybinis raštas nebūtų personalo reglamente numatytas „vidaus sprendimas“, vis dėlto jis netaptų neprivalomas, nes turi būti aiškinamas bent jau kaip vidaus direktyva, kuria Bankas nustatė savo veikimo taisyklę, žinoma, rekomendacinę, nuo kurios jis gali nukrypti tik nurodęs priežastis, lėmusias tokį nukrypimą, antraip pažeis vienodo požiūrio principą.

Kadangi Bankas skyrė savo darbuotojui balą neatsižvelgdamas į jo, kaip asmens, turinčio Jungtinio komiteto įgaliotojo nario statusą, veiklą, jis pažeidė vertinimo procedūros vadovo 7 punktą. Rengiant tarnautojo vertinimo ataskaitą į darbuotojų atstovavimo veiklą turi būti atsižvelgta taip, kad jis nebūtų nubaustas dėl tokios veiklos vykdymo. Tokiomis aplinkybėmis, nors vertintojas yra tik įgaliotas vertinti tarnautojo, turinčio įgaliojimą atstovauti darbuotojams, laimėjimus darbo vietoje, į kurią jis yra įdarbintas, ir neturi vertinti su šiuo įgaliojimu susijusios veiklos, kuri nepriklauso jo kompetencijai, vis dėlto atlikdamas griežtai profesinių laimėjimų vertinimą jis turi atsižvelgti į prievoles, susijusias su atstovavimo funkcijų vykdymu. Konkrečiai kalbant, jis turi atsižvelgti į tai, kad dėl atstovavimo veiklos tarnautojas savo tarnybai galėjo skirti tik tokį darbo dienų skaičių, kuris mažesnis už įprastą vertinamo laikotarpio dienų skaičių.

(žr. 185, 190, 192 ir 195 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo De Nicola prieš EIB 105 ir 106 punktai ir nurodyta teismo praktika.

6.      Iš Europos investicijų banko personalo reglamento 22 ir 23 straipsnių matyti, kad Bankas turi palyginti darbuotojų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnus. Todėl Banko darbuotojams taikoma tvarka šiuo atžvilgiu yra panaši į taikomą Sąjungos institucijų pareigūnams.

Nuopelnų palyginimas yra tiek vienodo požiūrio į darbuotojus principo, tiek jų karjeros principo išraiška. Banko personalo reglamente numačius nuopelnais pagrįsto pareigų paaukštinimo procedūrą buvo įtvirtintas darbuotojų karjeros principas, tačiau šiuo pripažinimu jiems nesuteikiama subjektyvi teisė į pareigų paaukštinimą, net jeigu jie tenkina sąlygas, kuriomis jų pareigos gali būti paaukštintos. Be to, kadangi administracija turi didelę diskreciją lygindama darbuotojų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnus, teismo kontrolė šiuo atžvilgiu ribojama patikrinimu, ar ji neperžengė protingų ribų ir ar nepasinaudojo savo diskrecija akivaizdžiai klaidingai. Teismas negali pakeisti kompetentingos institucijos atlikto kandidatų kvalifikacijos ir nuopelnų įvertinimo savuoju.

Iš vertinimo procedūros vadovo matyti, kad lygindamas nuopelnus Bankas ypatingą reikšmę teikia vertinimo ataskaitoms bent už tris paskutiniuosius metus ir įvertinimo balams, kurie yra didesni už tam tikrą balą ar jam lygūs. Kadangi vertinimo ataskaita yra elementas, į kurį Bankas privalo atsižvelgti, kai lygina nuopelnus siekdamas priimti sprendimus dėl pareigų paaukštinimo, panaikinus vertinimo ataskaitą atitinkamai turi būti panaikintas sprendimas atsisakyti paaukštinti pareigas.

(žr. 199–202 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo De Nicola prieš EIB 127, 175 ir 176–178 punktai; 2006 m. spalio 19 d. Sprendimo Buendía Sierra prieš Komisiją, T‑311/04, 340–344 punktai.