Language of document : ECLI:EU:C:2012:456

GENERALINIO ADVOKATO

NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,

pateikta 2012 m. liepos 12 d.(1)

Byla C‑202/11

Anton Las

prieš

PAS Antwerp NV

(arbeidsrechtbank te Antwerpen (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„SESV 45 straipsnio aiškinimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Apribojimai – Kalbų vartojimas – Teisės aktas, kuriuo olandiškai kalbančiame Belgijos Karalystės regione įsteigtai įmonei nustatoma pareiga visus su darbo santykiais susijusius dokumentus rengti olandų kalba; priešingu atveju šie dokumentai laikomi niekiniais – Tarptautinio pobūdžio darbo sutartis – ESS 4 straipsnis – Kalbų įvairovė – Nacionalinis savitumas – Nagrinėjamų priemonių neproporcingumas“





I –    Įžanga

1.        Šioje byloje arbeidsrechtbank te Antwerpen (Antverpeno darbo teismas) (Belgija) Teisingumo Teismo prašo priimti sprendimą dėl to, ar SESV 45 straipsnio(2) nuostatos prieštarauja teisės aktui – Belgijos Karalystės Flandrijos bendruomenės 1973 m. liepos 19 d. priimtam dekretui, kuriuo nustatomas kalbų vartojimas esant darbdavių ir darbuotojų socialiniams santykiams, taip pat įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytuose įmonių raštuose ir dokumentuose(3) (toliau – Flandrijos dekretas dėl kalbos vartojimo).

2.        Pagal šį dekretą, jei darbdavio verslo vieta yra olandiškai kalbančiame regione(4), olandų kalba turi būti vartojama esant visokio pobūdžio „socialiniams santykiams“ plačiąja šios sąvokos prasme, nes atrodo, kad ši apima ne tik darbo sutartis, bet ir visas – tiek žodines, tiek rašytines darbdavių ir darbuotojų sudarytas individualias ir kolektyvines sutartis, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su darbu.

3.        Panašūs reikalavimai mutatis mutandis įtvirtinti kitų Belgijos Karalystės teritorinių vienetų ir kai kurių Europos Sąjungos valstybių narių darbo teisės normose, tačiau jie taikomi skirtingai.

4.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas Teisingumo Teismui nagrinėjant ginčą dėl įvairių išmokų, kurias iš darbo atleistam Nyderlandų piliečiui A. Las, gyvenančiam šioje šalyje, tačiau daugiausia pagal darbo sutartį dirbusiam Belgijoje, sumokėjo jo buvęs darbdavys, PAS Antwerp NV (toliau – PAS Antwerp), Flandrijoje įsisteigusi tarptautinei grupei priklausanti įmonė.

5.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo nustatyti, ar pagal laisvo darbuotojų judėjimo principą draudžiama valstybei narei teisės akte nustatyti reikalavimą vartoti konkrečią kalbą rengiant su darbo santykiais susijusius dokumentus taikant lygiavertes minėtame dekrete įtvirtintoms sąlygas, kai nagrinėjami darbo santykiai yra tarpvalstybinio pobūdžio, nes tai reikštų nepagrįstą ir (arba) neproporcingą šios laisvės kliūtį.

6.        Teisingumo Teismas jau nustatė pagrindinius dalykus, reikalingus atsakyti į šį klausimą, ir Sprendime Groener(5) nusprendė, kad „EEB sutarties nuostatos nedraudžia politikos, kuria siekiama apginti ir skatinti valstybės narės kalbos, kuri yra valstybinė kalba ir pirmoji oficialioji kalba, vartojimą. Vis dėlto šios politikos įgyvendinimas negali pažeisti pagrindinės laisvės, kaip antai laisvo darbuotojų judėjimo. Todėl reikalavimai, kurie matyti iš šiai politikai įgyvendinti skirtų priemonių, visais atvejais turi būti proporcingi siekiamam tikslui, o jų taikymo būdais negalima diskriminuoti kitų valstybių narių piliečių“.

II – Teisinis pagrindas

7.        Flandrijos dekretas dėl kalbos vartojimo(6), dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, priimtas remiantis Belgijos Konstitucijos 129 straipsnio 1 dalies 3 punktu; jame nustatyta, kad „tiek Flandrijos, tiek prancūzų bendruomenių parlamentai, išskyrus federalinį įstatymų leidėją, vykdydami savo kompetenciją dekretu reglamentuoja kalbos vartojimą <...> esant darbdavių ir darbuotojų socialiniams santykiams, taip pat įstatymais ir kitais teisės aktuose nustatytuose įmonių raštuose ir dokumentuose“.

8.        Flandrijos dekreto dėl kalbos vartojimo 1 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta šio dekreto taikymo sritis:

„Šis dekretas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių pagrindinė verslo vieta yra olandiškai kalbančiame regione(7). Dekretas reglamentuoja kalbos vartojimą esant darbdavių ir darbuotojų socialiniams santykiams, taip pat įstatymais nustatytuose įmonių raštuose ir dokumentuose. <...>“

9.        Šio dekreto 2 straipsnyje nustatyta, kad „esant darbdavių ir darbuotojų socialiniams santykiams, taip pat įstatymais nustatytuose įmonių raštuose ir dokumentuose vartojama olandų kalba“.

10.      Šio dekreto 5 straipsnis suformuluotas taip:

„Visi įstatymuose nurodyti darbdavio raštai ir dokumentai, taip pat visi darbuotojams skirti dokumentai, sudaromi olandų kalba.

Vis dėlto, atsižvelgiant į personalo sudėtį ir esant vienbalsiam įmonės tarybos darbuotojų atstovų prašymui, o nesant įmonių tarybos – vienbalsiam profesinės sąjungos atstovų prašymui, o šių nesant – atstovaujančios profesinės sąjungos atstovo prašymui, darbdavys privalo prie darbuotojams skirtų nuomonių, pranešimų, raštų, pažymų ir formų pridėti jų vertimą į vieną ar daugiau kalbų.

<...>“

11.      Dekreto 10 straipsnio pirmoje, antroje ir penktoje pastraipose, kur kalbama apie civilines sankcijas, numatyta:

„Raštai ar dokumentai, prieštaraujantys šio dekreto nuostatoms, yra niekiniai. Tai, kad šie raštai ir dokumentai yra niekiniai, pripažįsta teismas savo iniciatyva.

Kompetentingas darbo inspektorius, Commission permanente de Contrôle linguistique (Nuolatinės kalbos kontrolės komisijos) pareigūnas ar bet kuris tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas asmuo ar asociacija turi teisę kreiptis dėl pripažinimo niekiniu į darbo teismą pagal darbdavio buveinės vietą.

<...>

Dokumentų ar raštų pripažinimas niekiniais neturi pakenkti darbuotojui ir nepanaikina trečiųjų asmenų teisių. Darbdavys atsako už savo niekiniais pripažintų dokumentų ar raštų darbuotojams ar tretiesiems asmenims padarytą žalą.

<...>“

III – Pagrindinė byla, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

12.      Pagal 2004 m. liepos 4 d. anglų kalba parengtą laišką dėl įdarbinimo (Letter of Employment) (toliau – darbo sutartis) Nyderlandų pilietybę turintis ir šioje šalyje gyvenantis A. Las buvo neterminuotam laikotarpiui įdarbintas Chief Financial Officer PAS Antwerp(8), Antverpene (Belgija) buveinę turinčioje įmonėje, kuri priklauso Singapūre buveinę turinčiai tarptautinei uosto terminalų eksploatavimo grupei. Darbo sutartyje buvo numatyta, kad A. Las daugiausia dirbs Belgijoje, net jei tam tikras užduotis reiks atlikti Nyderlanduose.

13.      2009 m. rugsėjo 7 d. laišku, surašytu anglų kalba, A. Las buvo pranešta apie jo neatidėliotiną atleidimą iš darbo. Pagal darbo sutarties 8 straipsnį PAS Antwerp išmokėjo A. Las trijų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą ir papildomą šešių mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

14.      2009 m. spalio 26 d. laišku A. Las advokatas pranešė PAS Antwerp, kad darbo sutartis, pirmiausia jos 8 straipsnis, nebuvo sudaryta olandų kalba, todėl tokia sąlyga pažeidė taikytiną teisę. Jis pareikalavo išmokėti 20 mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą, neišmokėtus atostoginius, priemoką už 2008 m. ir remiantis ja apskaičiuotus papildomus atostoginius, taip pat kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

15.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nors pagal vieną šios darbo sutarties nuostatą jurisdikcija buvo suteikta Nyderlandų teismams, o pagal kitą numatytas Nyderlandų teisės taikymas, pagrindinės bylos šalys sutiko, kad jurisdikcija priklauso Belgijos darbo teismui, o taikytina Belgijos teisė pagal 1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės(9) 6 straipsnio 1 ir 2 dalis. Tačiau šalys nesutaria, kokia kalba turėjo būti sudaryta darbo sutartis, ir dėl to sukeltų pasekmių.

16.      2009 m. gruodžio 23 d. A. Las pareiškė ieškinį arbeidsrechtbank te Antwerpen, kuriame prašė jam priteisti iš PAS Antwerp gerokai daugiau, nei buvo išmokėta. Savo reikalavimus jis grindė pirmiausia tuo, kad anglų kalba sudarytos darbo sutarties 8 straipsnis buvo absoliučiai niekinis, nes prieštaravo Flandrijos dekreto nuostatoms dėl kalbos vartojimo; jose buvo nustatyta, kad įmonėse, kurių pagrindinė verslo vieta yra olandiškai kalbančiame Belgijos Karalystės regione, vartojama olandų kalba.

17.      PAS Antwerp nesutiko ir nurodė, kad šis dekretas netaikytinas esant situacijoms, kai asmuo įgyvendina teisę į laisvą darbuotojų judėjimą, nes šiuo dekretu sudaroma šios pagrindinės laisvės kliūtis, kuri negali būti pateisinta privalomais bendrojo intereso pagrindais, kaip numatyta Teisingumo Teismo praktikoje. PAS Antwerp taip pat nurodė, kad darbo sutarties būtina laikytis kaip atitinkančios šalių valią, kuri buvo išreikšta abiem šalims suprantama – anglų – kalba. Taip pat nustatyta, kad darbo sutartį pasirašęs įmonės direktorius, Singapūro pilietis, nemoka olandų kalbos.

18.      Gavęs PAS Antwerp prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir kilus abejonių, ar dėl bendrojo intereso motyvo gali būti reikalaujama sudaryti darbo sutartį olandų kalba tokioje kaip nagrinėjama tarpvalstybinėje situacijoje, kai šalys (šiuo atveju – olandiškai kalbantis darbuotojas ir ta kalba nekalbantis darbdavys), atsižvelgdami į užimtinų pareigų svarbą, akivaizdžiai pasirinko sudaryti darbo sutartį abiem šalims suprantama kalba, arbeidsrechtbank te Antwerpen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą, priėmęs nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuri buvo įregistruota 2011 m. balandžio 29 d.

„Ar 1973 m. liepos 19 d. Flandrijos bendruomenės dekretas dėl kalbos vartojimo pažeidžia [SESV 45 straipsnį], susijusį su laisvu darbuotojų judėjimu Europos Sąjungoje, jeigu juo įmonės, turinčios buveinę teritorijoje, kur kalbama [olandiškai], įdarbindamos darbuotojus į tarptautinio pobūdžio darbą, visus dokumentus, susijusius su darbo santykiais, įpareigojamos sudaryti olandų kalba, nes priešingu atveju jie laikomi niekiniais?“

19.      Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikė A. Las, PAS Antwerp, Belgijos ir Graikijos vyriausybės, Europos Komisija ir ELPA priežiūros institucija(10).

20.      2012 m. balandžio 17 d. surengtame teismo posėdyje dalyvavo visų šių šalių atstovai.

IV – Nagrinėjimas

A –    Pirminės pastabos

21.      Pastabas Teisingumo Teismui pateikusios šalys nesutaria, kaip atsakyti į šį prejudicinį klausimą. PAS Antwerp ir ELPA priežiūros institucija mano, kad nagrinėjamas teisės aktas draudžiamas pagal laisvo darbuotojų judėjimo principą, o kitos šalys, t. y. A. Las, Belgijos ir Graikijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija laikosi priešingos nuomonės.

22.      Kadangi šioje byloje kilo klausimas dėl ES teisės taikymo, atkreipiu dėmesį, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų darbo santykių tarpvalstybinį pobūdį lemia įvairūs veiksniai. Iš tiesų suinteresuotasis darbuotojas yra Nyderlandų pilietis, gyvenantis Nyderlanduose, tačiau pagal anglų kalba parengtą darbo sutartį jis turi dirbti tiek Belgijoje, tiek Nyderlanduose, tarptautinei grupei priklausančiai įmonei, kurios pagrindinė verslo vieta yra Belgijoje, tiksliau – olandiškai kalbančiame regione.

23.      Kadangi A. Las pasinaudojo ES piliečiams priklausančia laisve – kaip darbuotojui vykti iš vienos valstybės narės į kitą, darytina išvada, kad jo situacija nėra „visiškai vidinė“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktika(11), todėl patenka į ES teisės nuostatų, kurias išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sritį.

24.      Be to, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, aplinkybė, kad laisvu darbuotojų judėjimu remiasi ne jis pats, bet jo buvęs darbdavys, neužkerta galimybės taikyti ES teisę. Iš tiesų, kaip jau yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, tam, kad darbuotojų teisė būti priimtiems į darbą ir vykdyti veiklą be diskriminacijos būtų veiksminga ir naudinga, ji būtinai turi apimti darbdavių teisę priimti darbuotojus į darbą, laikantis su laisvu darbuotojų judėjimu susijusių taisyklių. Priešingu atveju valstybės narės galėtų lengvai nukrypti nuo šių taisyklių, nustatydamos darbdaviams priėmimo į darbą sąlygas, kuriomis ribojamas šios laisvės, kuria darbuotojas gali pasinaudoti, įgyvendinimas(12).

B –    Dėl laisvo darbuotojų judėjimo kliūties

25.      Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką(13) visomis Sutarties nuostatomis dėl laisvo asmenų judėjimo draudžiamos nacionalinės priemonės, kuriomis kliudoma Sąjungos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus. Konkrečiai kalbant, draudžiamos priemonės, dėl kurių apsunkinamas ekonominės veiklos vykdymas kitos valstybės narės teritorijoje.

26.      Atkreipiu dėmesį, kad Sąjungos antrinėje teisėje nėra suderinti skirtos normos, taikomos su darbo santykiais susijusiuose dokumentuose vartotinai kalbai(14). Kaip pabrėžia Komisija, 1991 m. spalio 14 d. Tarybos direktyvoje 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas(15) nėra jokių nuostatų dėl tam tikslui vartotinos kalbos.

27.      Šiuo aspektu ši byla skiriasi nuo kitų bylų, kuriose Teisingumo Teismas turėjo priimti sprendimą dėl kliūčių, kurias sukelia kalbos reikalavimai laisvo asmenų judėjimo srityje(16). Be to, ankstesnėje teismo praktikoje dėl tokio pobūdžio Sutartimi užtikrinamų kitų pagrindinių teisių apribojimų nėra nuostatų, kuriomis remiantis būtų galima lengvai atsakyti į šioje byloje pateiktą prejudicinį klausimą(17).

28.      Pabrėžiu, kad šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai apibrėžė prašymo dalyką. Prejudicinis klausimas susijęs su darbo dokumentų rengimu, vadinasi, tik su rašytiniais darbo santykiais, net jei atrodo, kad šiomis teisės nuostatomis taip pat reglamentuojami žodiniai darbo santykiai. Be to, kaip matyti iš klausimo formuluotės, jis susijęs su ypatingomis „tarptautinio pobūdžio darbo“ aplinkybėmis.

29.      Sprendžiant iš turimos informacijos, didžiosios daugumos valstybių narių įstatymuose nenustatyta pareiga dėl darbo santykiuose vartotinos kalbos. Mano žiniomis, 17 iš 25 valstybių narių(18) nėra kalbos reikalavimų, atitinkančių Flandrijos dekrete dėl kalbos vartojimo nustatytą reikalavimą, bet tokia pareiga įtvirtinta 8 valstybėse narėse galiojančiose normose(19).

30.      Mano manymu, šis dekretas, kuriuo reikalaujama olandų kalbą vartoti visuose su darbo santykiais susijusiuose raštuose ir dokumentuose ir kuris taikomas Belgijos ir užsienio šalių darbuotojams, dirbantiems olandiškai kalbančiame regione įsisteigusiose įmonėse, gali atgrasyti olandiškai nekalbančius darbuotojus ir darbdavius, kitaip tariant, paprastai kilusius iš kitų valstybių narių nei Belgijos Karalystė ir Nyderlandų Karalystė.

31.      Manau, kad kalbos kliūtis pastariesiems kyla ne tik dėl sąlygų pradėti, bet ir vykdyti profesinę veiklą.

32.      Pavyzdžiui, gali atsitikti taip, kad olandų kalbos nemokantis darbuotojas dvejos pasirašyti šia kalba surašytą sutartį, nes baiminsis nesuprasti prisiimamų įsipareigojimų. Todėl natūralu, kad priimantys į darbą asmenys, kuriems taikomas šis dekretas, gali teikti pirmenybę kandidatui dėl to, kad jis kalba olandiškai, o ne dėl kitų priėmimo į darbą kriterijų, kuriuos taikytų pirmiausia, jei tokių teisės nuostatų nebūtų.

33.      Šis teiginys teisingas, nepaisant to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju A. Las padėtis praktiškai nebūtų blogesnė, jei šio dekreto būtų laikomasi, nes jis moka olandų kalbą; šia aplinkybe jis remiasi reikalaudamas taikyti jam šį teisės aktą.

34.      Veidrodinis darbuotojams iškilusios kliūties efektas – tai, kad kitų valstybių narių darbdaviai, įsisteigę olandiškai kalbančiame Belgijos Karalystės regione, negali siūlyti darbo sąlygų, nesaistomi šiame dekrete nustatytų kalbos reikalavimų. Praktiškai šie darbdaviai skatinami priimti į darbą tik olandų kalbą mokančius darbuotojus, kuriems bus lengviau ja bendrauti. Be to, kitaip nei iš šio regiono kilusios įmonės, tarptautiniu lygiu veikiantys darbdaviai, įsteigę verslo vietą šiame regione, susiduria su administraciniais sunkumais ir patyria papildomų veiklos sąnaudų. Faktiškai šių darbdavių darbinė, administravimo ir valdymo kalba dažnai yra ne olandų kalba. Taigi jie priversti keisti savo įprastas darbo sutarčių formas ir visus kitus raštus ir dokumentus, susijusius su personalo valdymu, ir tuo tikslu kreiptis pagalbos į olandiškai kalbančius teisininkus.

35.      Teisingumo Teismas, be kita ko, minėtame Sprendime Komisija prieš Vokietiją pripažino, kad valstybės narės nustatyta pareiga užsienio šalių darbdaviams, priimantiems į darbą darbuotojus nacionalinėje teritorijoje, versti į šios valstybės kalbą tam tikrus su darbo santykiais susijusius dokumentus galėjo reikšti laisvės teikti paslaugas apribojimą, nes tai kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms sukėlė papildomų administracinių ir finansinių išlaidų bei sąnaudų(20).

36.      Dar daugiau tokie darbdaviai gali susidurti su dideliu teisiniu nesaugumu, jei, kaip pagrindinės bylos teisės akto atveju, už kalbos reikalavimų nevykdymą nustatoma tokia sankcija kaip dokumento pripažinimas niekiniu, o tai keičia sutartinių santykių pusiausvyrą.

37.      Griežtos sankcijos, nustatytos už Flandrijos dekrete dėl kalbos vartojimo(21) numatytų taisyklių nesilaikymą (prie šio klausimo dar grįšiu), gali būti dar vienas veiksnys, trukdantis įgyvendinti visišką darbuotojų judėjimo laisvę. Šiuo klausimu pagal teismo praktiką gali egzistuoti tokios griežtos sankcijos, kurios trukdo įgyvendinti pirmine teise garantuojamas pagrindines laisves, o griežtumo dydį turi įvertinti nacionalinis teismas(22).

38.      Kadangi kalbos reikalavimai, nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamu teisės aktu, gali atgrasyti olandiškai nekalbančius darbuotojus ir darbdavius naudotis šiomis laisvėmis, mano manymu, šiomis aplinkybėmis tai yra laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis; ši kliūtis, priešingai, nei teigia A. Las, nėra nei neakivaizdi, nei netiesioginė. Todėl kyla klausimas, ar ji vis dėlto gali būti pateisinama Teisingumo Teismo praktiką atitinkančiomis sąlygomis.

39.      Prieš eidamas prie kito klausimo atkreipiu dėmesį, kad nors teisinė problema skiriasi, šioje byloje akivaizdžiai nėra tiesioginės diskriminacijos, nes konkretus teisės aktas taikomas darbdaviams ir darbuotojams, neatsižvelgiant į pilietybę. Kita vertus, mano nuomone, yra netiesioginė diskriminacija, nes, prisidengiant iš pirmo žvilgsnio neutraliais kriterijais, dėl kalbos barjero – privalomo olandų kalbos vartojimo, kitų valstybių narių, išskyrus Nyderlandus, piliečiams yra sunkiau įsidarbinti olandiškai kalbančiame Belgijos Karalystės regione ir pasunkėja darbo jame sąlygos. Vis dėlto tokia netiesioginė diskriminacija neatsiejama nuo bet kokių reikalavimų mokėti ar vartoti kalbą ir gali būti pateisinama tais pačiais pagrindais, kurie nurodomi kalbant apie kalbos kliūtį. Todėl atskirai išsamiau nenagrinėsiu šio klausimo.

C –    Dėl galimo nustatytos kliūties pateisinimo

40.      Pagal teismo praktiką nacionalinės priemonės, ribojančios galimybę veiksmingai įgyvendinti Sutartimi garantuojamas pagrindines laisves, vis dėlto gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama tikslo, pripažinto privalomu bendrojo intereso pagrindu, jos yra tinkamos šiam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti(23).

41.      Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas, ar SESV 45 straipsniu garantuojamo laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis yra tinkamai pateisinama teisėtais tikslais ir naudotos priemonės yra tinkamos ir proporcingos šiems tikslams pasiekti. Mano manymu, atsakymas yra neigiamas dėl toliau nurodytų priežasčių, tačiau pirmiausia noriu patikslinti, kad nors pripažįstu trijų pagrindų, nurodytų nagrinėjamam teisės aktui apginti, teisėtumą per se, vis dėlto ginčiju tam tikslui pasiekti naudojamų metodų būtinumą ir proporcingumą(24).

1.      Dėl konkrečių priemonių nurodytiems bendrojo intereso tikslams pasiekti netinkamo pobūdžio

42.      Flandrijos dekrete dėl kalbos vartojimo nenurodytos tikslios priežastys, dėl kurių atitinkamo kalbinio regiono įstatymų leidėjas numatė tik olandų kalbos vartojimą esant visiems darbo santykiams šiame teisės akte nustatytomis sąlygomis. Aišku tik tai, kad šio dekreto teisinis pagrindas yra Belgijos Konstitucijos 129 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriuo suteikiama išimtinė kompetencija Flandrijos bendruomenės parlamentui reguliuoti kalbos vartojimą atitinkamoje teritorijoje tarp darbdavių ir darbuotojų, taip pat įstatymais ir kitais teisės aktais numatytose įmonių raštuose ir dokumentuose; ta pati kompetencija kartu suteikiama ir Prancūzų bendruomenės parlamentui.

43.      Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismui pranešė Belgijos vyriausybė, pateiktini trys pateisinimo pagrindai: pirma, darbuotojų apsauga, antra, administracinių ir teisminių institucijų atliekama veiksminga kontrolė ir, trečia, regioninio vieneto oficialiosios kalbos vartojimo apsauga ir skatinimas. Nagrinėtina, ar nustatyta kliūtis gali būti pateisinama vienu iš nurodytų pagrindų remiantis privalomais bendrojo intereso pagrindais, kaip jie suprantami nurodytoje teismo praktikoje.

a)      Dėl darbuotojų apsaugos pagrindo

44.      Belgijos vyriausybė Flandrijos dekretui dėl kalbos vartojimo pagrįsti nurodo susirūpinimą dėl socialinių reikalų ir primena, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad darbuotojų apsauga priskirtina prie privalomų bendrojo intereso pagrindų, kuriais galima pateisinti pagrindinių laisvių apribojimą(25).

45.      Vis dėlto privalomu ir išimtiniu olandų kalbos vartojimu iš tiesų galima apsaugoti tik darbuotojus, pakankamai mokančius šią kalbą, kad suprastų jiems darbdavio žodžiu ar raštu suteikiamos informacijos olandų kalba prasmę. Atvirkščiai, olandiškai nekalbančių darbuotojų padėtis ne tokia palanki, palyginti su kitais darbuotojais, ne tik kai jie ieško darbo (kai einant pareigas pagal šį dekretą reikės bendrauti olandų kalba), bet ir visą darbo laiką, jeigu jie įveiks įdarbinimo barjerą. Dėl šių teisės nuostatų olandiškai nekalbantys darbuotojai negali būti tikri dėl tikslaus darbo sutartyje numatytų teisių ir pareigų turinio ir dėl tikslių profesinės veiklos vykdymo sąlygų. Šį teisinį ir praktinį nesaugumą šie darbuotojai gali pašalinti tik pasitelkę trečiųjų asmenų pagalbą.

46.      Tačiau norint veiksmingai apginti visų kategorijų darbuotojus labiau reikia užtikrinti tai, jog susipažinti su darbo sutartimi darbuotojas galėtų jam lengvai suprantama kalba, kad darbuotojas duotų sutikimą, susipažinęs su visa informacija, ir šis sutikimas nebūtų iškreiptas. Primenu, kad Direktyvoje 91/533 numatyta, kad darbdavys įpareigojamas raštu informuoti darbuotoją, kuriam taikoma ši direktyva, apie visus esminius sutarties arba darbo santykių su juo aspektus; šių aspektų sąrašas pateikiamas šios direktyvos 2 straipsnyje. Mano manymu, tam, kad minimali informacija, kurią darbuotojas turi žinoti, būtų naudinga, ją būtina suteikti ta kalba, kurią jis pakankamai moka, kad suprastų darbo santykių esmę. Flandrijos dekrete dėl kalbos vartojimo yra numatytos netinkamos priemonės šiam tikslui pasiekti, nes dekrete nereikalaujama tikrinti, ar sutarties šalys pakankamai moka olandų kalbą, kad pasirašytų sutartį visiškai supratusios jos turinį.

47.      Komisija pritaria Belgijos vyriausybės argumentui ir teigia, kad Teisingumo Teismas pripažino ypatingą valstybinės kalbos svarbą toje vietoje, kurioje dirba darbuotojai, Sprendime Everson ir Barrass(26). Jei dirbantis pagal darbo sutartį darbuojas privalo dirbti keliose valstybėse narėse, locus laboris daugeliu atvejų yra jam pažįstama socialinė ir kalbinė aplinka(27). Vis dėlto praktiškai pasitaiko šios bendros taisyklės išimčių. Mano nuomone, šis sprendimas nereiškia, kad darbuotojų interesus visais atvejais atitinka reikalavimas darbo sutartyje sistemingai vartoti konkrečią kalbą – pagrindinės veiklos vykdymo vietos ar kitą kalbą. Faktiškai bendravimo kalba, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio bendra kalba, užtikrinanti veiksmingą ir tolygų jų tarpusavio bendravimą, nebūtinai yra tos vietos, kurioje vykdoma profesinė veikla, oficiali valstybinė ar regiono kalba.

48.      Todėl šiam teisėtam tikslui pasiekti išimtinis olandų kalbos vartojimas nėra tinkamas ar reikalingas, norint užtikrinti, kad atitinkamame regione buveinę turinčios įmonės darbuotojas galėtų veiksmingai gauti reikalingą informaciją prieš prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus ir vėliau. Mano manymu, alternatyva leidus šalims, be olandų kalbos, vartoti ir kitas kalbas, atitinkamu atveju reikalaujant vertimo į olandų kalbą, veiksmingiau užtikrintų darbuotojo interesų apsaugą.

b)      Dėl veiksmingos administracinės ir teisminės kontrolės pagrindo

49.      Kaip teigia Komisija, atrodo, kad antrasis teisėtumo pagrindas susijęs su pirmuoju, nes juo siekiama užtikrinti veiksmingą darbuotojų apsaugą taikant jos įgyvendinimo kontrolę. Šis pagrindas pats savaime teisėtas(28), tačiau kaip ir pirmasis, kuriuo jis grindžiamas, yra netaikytinas.

50.      Administracinės valdžios institucijoms, pavyzdžiui, Darbo inspekcijai, ar teisminėms institucijoms pradėjus procesą dėl ginčo įsikišti lengviau, jeigu jos gali susipažinti su dokumentais, susijusiais su darbo santykiais, dėl kurių kilęs ginčas, šių institucijų atstovams suprantama kalba. Tokį patį susirūpinimą atspindi kitose valstybėse narėse galiojantys teisės aktai, analogiški nagrinėjamiems teisės aktams(29).

51.      Vis dėlto, mano nuomone, šį tikslą irgi galima tinkamiau pasiekti prireikus pateikiant šių su darbo santykiais susijusių dokumentų vertimą į vietovėje vartojamą oficialiąją kalbą, nereikalaujant vartoti tik šią kalbą ab initio.

52.      Teisingumo Teismas nurodytame Sprendime Komisija prieš Vokietiją(30) nusprendė, kad užsienio šalių darbdaviams nustatyta pareiga išversti su darbo santykiais susijusius dokumentus galėjo būti pateisinta bendrojo intereso tikslu, susijusiu su socialine darbuotojų apsauga, jeigu jis priimančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijoms leido atlikti kontrolę, reikalingą užtikrinti, kad šioje srityje būtų veiksmingai laikomasi atitinkamų nacionalinių nuostatų. Vis dėlto Teisingumo Teismas tame sprendime taip pat pažymėjo, kad šis reikalavimas atitinka EB sutarties nuostatas dėl laisvės teikti paslaugas tik jeigu juo įpareigojama išversti ribotą skaičių dokumentų ir tai nėra darbdaviams tenkanti sunki administracinė ar finansinė našta(31).

53.      Pagal analogiją man atrodo, kad laisvo darbuotojų judėjimo srityje Flandrijos dekrete dėl kalbos vartojimo numatyta plačios apimties priemonė, kuria reikalaujama olandų kalbą vartoti visuose su darbo santykiais susijusiuose dokumentuose siekiant to paties tikslo, nėra būtina tam, kad nagrinėjama kontrolė būtų vykdoma tinkamomis sąlygomis.

c)      Dėl oficialiosios kalbos apsaugos pagrindo

54.      Šį trečiąjį pateisinimą nurodė Belgijos vyriausybė ir tvirtino, kad oficialiosios kalbos vartojimo skatinimas numatytas Belgijos konstitucijoje. Pažymiu, kad daugelio valstybių narių ir Belgijos Karalystės kalbinių teritorinių vienetų teisės aktai, reikalaujantys vartoti nustatytą kalbą esant darbo santykiams, yra pagrįsti šiuo pagrindu(32).

55.      Oficialios valstybinės ar regioninės kalbos apsauga – vienas iš bendrojo intereso tikslų, kurį Teisingumo Teismas pripažino teisėtu tokios kalbos apsaugos ir skatinimo politikos pagrindu(33). Vis dėlto manau, kad šioje byloje nagrinėjamu teisės aktu nustatytam reikalavimui įgyvendinti taikomos priemonės, netinkamos šiam tikslui veiksmingai pasiekti.

56.      Šiuo klausimu Graikijos vyriausybė pabrėžė kalbų įvairovės principą, pirmiausia remdamasi SESV 165 straipsniu ir ESS 3 straipsnio 3 dalies ketvirta pastraipa. Privalomo pobūdžio Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(34) 22 straipsnyje taip pat kalbama apie šią sąvoką; jame nustatyta, kad Sąjunga gerbia šią įvairovę.

57.      Vis dėlto šiuo kalbų įvairovės principu, privalomu tik Sąjungos institucijoms ir organams, negali remtis valstybė narė Sąjungos piliečių atžvilgiu pastarųjų turimų pagrindinių laisvių apribojimui pateisinti.

58.      Savo išvadoje byloje, kurioje priimtas Sprendimas Ispanija prieš Eurojust(35), generalinis advokatas P. Maduro pabrėžė, kad „kalbų įvairovės paisymas yra vienas pagrindinių valstybių narių nacionaliniams savitumams suteikiamos apsaugos aspektų“(36). Vis dėlto pabrėžiu, kad toje byloje kalbų įvairovės samprata prieš Europos Sąjungą rėmėsi išimtinai kandidatai, norintys užimti jos siūlomas pareigas, o ne valstybės narės, norinčios apginti kalbinės vienovės politiką nuo ES teisės principų taikymo. Kitaip tariant, ši samprata panaudota ne norint pateisinti nacionalines priemones, kuriomis sudaromos kalbų vartojimo kliūtys, o vien siekiant suprasti Sąjungai būdingą kalbinį režimą.

59.      Nacionalinis savitumas, kurį privalo gerbti Sąjungos institucijos pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį, apima valstybės narės Konstitucijoje įtvirtintus kalbinius aspektus, kurie pirmiausia susiję su vienos ar kelių oficialiųjų valstybės kalbų ir, jei taikoma, teritorinių vienetų, kuriuose vartojamos šios kalbos, nustatymu(37). Todėl „nacionalinio savitumo“ samprata susijusi su valstybės ar regioniniu lygiu vartojamų kalbų pasirinkimu(38), o „kalbų įvairovės“ samprata susijusi su daugiakalbyste ES lygiu. Mano manymu, remiantis tuo darytina išvada, kad ši samprata nėra vienas iš motyvų, kuriais galima remtis prieš ES fizinius ar juridinius asmenis. Būtų net paradoksalu naudoti šį pagrindą, kad valstybės narės galėtų versti asmenis bendrauti ne savo laisvai pasirinkta kalba.

60.      ES teisės normos dėl pagarbos valstybių narių nacionaliniam savitumui, kuris, Belgijos Karalystės atveju neginčijamai apima šios šalies padalijimą pagal Konstituciją į kalbines bendruomenes, iš esmės grindžia idėją, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kalbos apsaugos politika yra pagrindas, kuriuo remiantis valstybei narei gali būti leidžiama imtis judėjimo laisvę ribojančių priemonių(39).

61.      Vis dėlto nagrinėjamame teisės akte nustatytas reikalavimas vartoti vienos valstybės narės kalbą, taikomas kitų valstybių narių piliečiams ar įmonėms, įgyvendinantiems savo pagrindines teises, iš tiesų neatitinka šio tikslo. Negalima teigti, kad vien tai, jog kai kurios Flandrijoje įsisteigusios įmonės tarpvalstybinio pobūdžio darbo sutartis rengia ne olandų kalba, gali kelti grėsmę plačiam olandų kalbos vartojimui. Padėtis skiriasi, jei darbo santykis susijęs su žinių perdavimu, pavyzdžiui, mokymu mokyklose ar universitetuose, nes ši sritis susijusi su valstybės narės kultūrinio savitumo išsaugojimu(40), o tai pateisina reikalavimą, kad priimamas į darbą asmuo turėtų konkrečių kalbinių įgūdžių(41).

62.      Mano nuomone, darbuotojas, kuris nėra įgyvendinęs savo teisės dirbti kitoje Sąjungos valstybėje narėje, paprastai gali reikalauti suteikti galimybę dirbti vartojant savo kalbą, jei ši kalba yra oficialioji regiono, kur jis vykdo profesinę veiklą, kalba. Mano manymu, ši teisė grindžiama ypatingu darbo vietos pobūdžiu, kuri patenka tarp visiškai viešosios ir visiškai privačios sričių. Darbo vietos pobūdis taip pat pateisina valstybinės ar regioninės kalbos apsaugos politikos įgyvendinimą šioje vietoje, nes dažniausiai oficialioji kalba pasirenkama kaip bendravimo kalba.

63.      Vis dėlto sutartinę laisvę būtina gerbti, t. y. darbuotojas gali sutikti vartoti savo darbo aplinkos kalbą, nesutampančią su jo ir atitinkamoje vietovėje vartojama kalba, ypač jei darbo santykiai yra tarptautinio pobūdžio(42), kaip aiškiai teigiama sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Manau, kad Sąjungoje darbdaviams turi būti suteikta galimybė nustatyti bendrą darbo kalbą darbuotojams, ir jei įmonė turi buveinę keliose valstybėse narėse, ši kalba gali nesutapti su regione ar valstybėje vartojama kalba. Tai pasakytina bent jau apie aukščiausiąsias pareigas, pvz., vadovų ar ekspertų, ir apskritai – apie pareigas, kurias einant reikia bendrauti kitiems įmonės darbuotojams ar užsienio klientams suprantama kalba.

64.      Nors oficialiosios kalbos apsauga ir skatinimas savaime yra teisėti tikslai, šiems tikslams pasiekti naudojamos priemonės turi būti adekvačios ir neviršyti to, kas būtina jų siekiant. Mano manymu, nacionalinė ar regioninė priemonė, kuria siekiama išimtinės vienkalbystės ir draudžiamas kitų valstybių narių kalbų alternatyvus vartojimas konkrečioje srityje, nėra teisėta atsižvelgiant į Sąjungos teisės principus.

65.      Atsižvelgiant į tai, kalbos apsauga negali tinkamai pagrįsti pagrindinėje byloje nagrinėjamo teisės akto, nes juo neleidžiama atsižvelgti nei į darbo santykių šalių valią, nei į tai, kad darbdavys priklauso tarptautinei įmonių grupei.

66.      Todėl manau, kad Flandrijos dekretas dėl kalbos vartojimo yra nepateisinamas laisvo darbuotojų judėjimo, numatyto SESV 45 straipsnyje, suvaržymas, nes jame nustatytos priemonės netinkamos trims nurodytiems teisėtiems tikslams pasiekti.

67.      Dar pridurčiau, kad dėl šio dekreto galima pareikšti kitą pagrįstą priekaištą – jis neatitinka Teisingumo Teismo praktikoje apibrėžto proporcingumo kriterijaus.

2.      Neproporcingas nagrinėjamame akte naudojamų priemonių pobūdis

68.      Mano manymu, yra dvi priežastys, kuriomis remiantis galima teigti, kad Flandrijos dekrete dėl kalbos vartojimo nustatytos priemonės yra neproporcingos nurodytiems tikslams pasiekti, todėl jos draudžiamos pagal SESV 45 straipsnį. Pirma, pernelyg plati pareigos esant šiame dekrete numatytiems darbo santykiams vartoti tik olandų kalbą apimtis, antra, sankcijų už šios pareigos nevykdymą dydis.

a)      Kalbos reikalavimo apimtis

69.      Atrodo, kad pagal ginčijamą dekretą visi darbdaviai, kurių verslo vieta yra olandiškai kalbančiame Belgijos Karalystės regione, privalo vartoti šią kalbą esant visiems rašytiniams ar žodiniams darbo santykiams su darbuotojais, nors kalbos poreikiai gali skirtis, atsižvelgiant į atitinkamų darbo santykių rūšį ir į galimą tarpvalstybinį jų pobūdį.

70.      Mano nuomone, interesus, kurie, Belgijos vyriausybės teigimu, ginami šiuo regioniniu teisės aktu, galima tinkamiau apsaugoti kitomis priemonėmis, o ne tokiu absoliučiu ir bendro pobūdžio kalbos reikalavimu. Pavyzdžiui, manau, kad pagrindinių kita kalba sudarytų su darbo santykiais susijusių dokumentų vertimo į olandų kalbą pakaktų visiems trims anksčiau nurodytiems tikslams pasiekti.

71.      Mano nuomone, Europos integracijos projektas praranda prasmę, jei valstybės narės gali įpareigoti ūkio subjektus, pvz., darbdavius ir darbuotojus, vartoti konkrečią kalbą tiek, kiek, viršijami sutartinės laisvės apribojimai, ypač reikalingus bendrojo intereso tikslams pasiekti. Tarptautiniuose darbo santykiuose turi dominuoti šalių laisva valia nustatyti tarpusavyje vartojamą kalbą, siekiant palengvinti tarpvalstybinę prekybą(43); be abejonės, būtina rasti tinkamą darbuotojų judėjimo laisvės ir jų apsaugos pusiausvyrą.

72.      Mano manymu, būtų pateisinama leisti tarpvalstybinių darbo santykių šalims vartoti pasirinktą kalbą, jei šis pasirinkimas atitinka bendrą šalių valią ar jei vykdant pareigas reikalinga vartoti kitą nei vietovėje vartojama kalbą(44). Tačiau Flandrijos dekretas dėl kalbos vartojimo taikomas bendrai, visiškai neatsižvelgiant į atitinkamo darbdavio ir darbuotojo mokamą ir paprastai vartojamą kalbą ar į numatomų eiti pareigų pobūdį.

73.      Manau, kad būtų nesuprantama ar net paradoksalu, jei nebūtų įmanoma, kaip nurodyta minėtame Sprendime Groener, reikalauti iš darbuotojo, išskyrus ypatingą atvejį, mokėti valstybės narės, kurioje jis dirba, kalbą, tačiau, kita vertus, būtų leidžiama reikalauti sudaryti darbo sutartį, kurią jis turi pasirašyti, ta kalba, kurios jis nemoka ir nesupranta.

74.      Kaip teigia ELPA priežiūros institucija, norint užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, būtina nustatyti lankstesnius kalbos reikalavimus, kai darbo santykiai yra tarptautinio pobūdžio, kaip šios bylos atveju, nei tais atvejais, kai darbo santykiai visiškai vidiniai. Faktiškai, tarpvalstybinių darbo santykių srityje pageidautina, kad šalys galėtų vartoti vieną bendravimo kalbą, kurią jos abi supranta, o ne jas įpareigoti vartoti tik konkrečią kalbą, net jei pastaroji yra viena iš oficialiųjų darbuotojo darbo vietoje vartojamų kalbų.

75.      Nesuprantu, koks pavojus kiltų olandų kalbai, jei tokioje darbo sutartyje, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, t. y. sutartyje, kurią sudaro savo judėjimo laisvę įgyvendinęs darbuotojas ir darbdavys – įmonė, priklausanti tarptautinei grupei, būtų vartojama kita kalba.

76.      Atkreipiu dėmesį, kad pagal nagrinėjamą teisės aktą leidžiama versti darbo dokumentus ne į olandų kalbą tik atlikus griozdišką procedūrą ir įvykdžius itin sudėtingas sąlygas(45), o tai, mano manymu, reiškia, kad jos retai įvykdomos. Esama kitų, ne tokių ribojančių, tačiau ne mažiau ar net labiau veiksmingų priemonių darbuotojams apsaugoti, kartu išsaugant regioninės kalbos vartojimą, pavyzdžiui, galimybė šios kalbos nemokančiam darbuotojui ar darbdaviui pasinaudoti vertimu į suinteresuotam asmeniui pakankamai suprantamą kalbą.

77.      Iš svarstymui pateiktos informacijos nematyti, kad tokios galimybės, kuri supaprastintų ne olandiškai nekalbančių darbuotojų ir kitų valstybių narių darbdavių judėjimo laisvės įgyvendinimą olandiškai kalbančiame Belgijos Karalystės regione, įtvirtinimas ginčijamame teisės akte apsunkintų nurodytų tikslų įgyvendinimą(46).

78.      Todėl, atsižvelgiant į itin plačią Flandrijos dekreto dėl kalbos vartojimo taikymo sritį ir išimtinį pobūdį ir esant galimybei bendrojo intereso tikslų pasiekti kitomis priemonėmis, jame esančios priemonės yra neproporcingos šiems tikslams.

b)      Dėl sankcijų, numatytų už reikalavimo nesilaikymą

79.      Kaip ir kitose valstybėse narėse galiojančiais įstatymais, Belgijos Karalystės olandiškai kalbančiame regione galiojančiu teisės aktu numatyta, kad už pareigos vartoti konkrečią kalbą nevykdymą galimos civilinės ir baudžiamosios teisės numatytos sankcijos(47).

80.      Nors įstatymuose, kuriais įtvirtinti darbo santykių kalbos reikalavimai, paprastai nustatomos civilinės sankcijos, iš visų man žinomų sankcijų Flandrijos dekretu dėl kalbos vartojimo numatytosios yra sunkiausios. Iš tiesų šį dekretą pažeidžiantys raštai ar dokumentai pripažįstami niekiniais olandiškai kalbančiame Belgijos Karalystės regione ir šis naikinamasis poveikis galioja tiek ateičiai, tiek praeičiai(48). Kai kuriuose kituose Belgijos teritoriniuose vienetuose(49) ir kitose valstybėse narėse(50) netinkamu dokumentu tiesiog negalima remtis darbuotojo atžvilgiu ir kartu nustatyta pareiga jį pakeisti teisės aktą atitinkančiu dokumentu. Mano manymu, ši priemonė, užtikrinanti darbo santykių tęstinumą, būtų tokia pat veiksminga siekiant bendrojo intereso tikslų, kurių, pasak, Belgijos vyriausybės, siekiama šiuo dekretu, kaip ir atitinkamos darbo sutarties negaliojimas atgaline data. Manau, kad dėl šios priežasties nagrinėjamu teisės aktu viršijamos priemonės, reikalingos šiam tikslui pasiekti.

81.      Dėl taikymo erga omnes ar pripažinimo niekiniu atkreipiu dėmesį, kad, kaip teigiama prašyme priimti prejudicinį sprendimą, Flandrijos dekreto dėl kalbos vartojimo 10 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad už dekreto nuostatų pažeidimus: „dokumentai ir priemonės yra niekiniai ex tunc ir jie laikomi kaip niekada nebuvę priimti. Remiantis tuo darytina išvada, kad teismas negali atsižvelgti į dekretą neatitinkančia kalba parengtus dokumentus ir į jų turinį, ypač į valios išraišką“.

82.      Šalys, pateikusios Teisingumo Teismui pastabas, aptarė absoliutų niekinį pobūdį ir kai kurios jų nurodė, kad to paties straipsnio penktoje pastraipoje nustatyta, jog „pripažinimas niekiniu neturi pakenkti darbuotojui ir nepanaikina trečiųjų asmenų teisių“. Man atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neignoravo šios normos, nes savo sprendime taip pat nurodė, kad „darbuotojas gali remtis jam naudingomis sąlygomis ir jam nepalankių sąlygų niekiniu pobūdžiu“. Mano nuomone, jei bet kuris asmuo, galintis įrodyti savo suinteresuotumą, gali kreiptis į teismą dėl netinkamo dokumento pripažinimo niekiniu Flandrijos dekreto dėl kalbos vartojimo 10 straipsnio antroje pastraipoje numatytomis sąlygomis, tai praktiškai reiškia absoliutų, o ne santykinį niekinį pobūdį. Bet kuriuo atveju, už bet kokį Flandrijos dekrete nustatytų kalbos reikalavimų nevykdymą darbdaviams taikomos griežtos civilinės sankcijos, nes, sprendžiant iš šio teismo atliktos analizės, A. Las pasirašyta darbo sutartis pagal šį dekretą sukeltų pasekmių tik buvusiam darbdaviui(51).

83.      Įvairiose valstybėse narėse skiriasi teisminių institucijų kompetencija taikyti sankcijas dėl kalbos reikalavimų darbo santykių srityje pažeidimo. Vienų valstybių narių įstatymais(52) draudžiama teismui savo iniciatyva kelti klausimą dėl pareigos vartoti konkrečią kalbą nevykdymo, kitur tokia galimybė numatyta(53). Tik olandiškai ir prancūziškai kalbančiuose Belgijos Karalystės regionuose teismo galimybė savo iniciatyva nagrinėti šį klausimą tampa teismo pareiga, o tai, mano manymu, yra per daug(54).

84.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybių narių nustatyti pagrindinių laisvių ribojimai negali viršyti tuo, kas griežtai būtina; tam reikia pasirinkti kuo mažiau ribojantį veikimo būdą ir priemonę.

85.      Šio principo nesilaikoma Flandrijos dekrete dėl kalbos vartojimo, nes atrodo, kad tiek dekretas atskirai, tiek jį palyginus su kitomis normomis, nustato itin griežtus reikalavimus ir sunkias pasekmes susijusiems asmenims ir tokį ginčą nagrinėjančiam teismui. Dar kartą pažymiu, kad kitomis tinkamesnėmis ir mažiau už nustatytąsias ribojančiomis laisvą darbuotojų judėjimą priemonėmis galima pasiekti dekrete nustatytų tikslų.

86.      Todėl, mano nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės aktas neatitinka prašomo išaiškinti SESV 45 straipsnio, atitinkančio buvusį EB 39 straipsnį, nuostatų apimties.

V –    Išvada

87.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į arbeidsrechtbank te Antwerpen pateiktą prejudicinį klausimą:

„SESV 45 straipsnis dėl laisvo darbuotojų judėjimo Europos Sąjungoje turi būti aiškinamas taip: juo draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo visos įmonės, įsteigtos regione, kuriame yra tik viena oficialioji kalba, kai priima darbuotojus į tarptautinio pobūdžio darbą, įpareigojamos visus su darbo santykiais susijusius dokumentus surašyti tik šia kalba, o priešingu atveju šie dokumentai pripažįstami niekiniais.“


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 – 2011 m. balandžio 28 d. pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš tiesų yra susijęs su „EB sutarties 39 straipsniu“, tačiau šis tapo SESV 45 straipsniu, 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai.


3 – Taaldecreet tot regeling van het gebruik van de talen voor de sociale betrekkingen tussen de werkgevers en de werknemers, alsmede van de door de wet en de verordeningen voorgeschreven akten en bescheiden van de ondernemingen (Belgisch Staatsblad, 1973 m. rugsėjo 6 d., p. 10089).


4 – Atkreipiu dėmesį, kad Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje kelis kartus buvo painiojamas „Flandrijos regionas“, kaip jis suprantamas pagal Belgijos Konstitucijos 3 straipsnį, ir „olandiškai kalbantis regionas“ pagal šios Konstitucijos 4 straipsnį.


5 – 1989 m. lapkričio 28 d. sprendimas (C‑379/87, Rink. p. 3967, 19 punktas).


6 – Šio dekreto nurodytų nuostatų redakcija prancūzų kalba pateikiama šiuo interneto adresu: http://www.ejustice.just.fgov.be/cgi_loi/change_lg.pl?language=fr&la=F&cn=1973071901&table_name=loi


7 – Patikslinu, kad žodžiai „ar kuriose dirba darbuotojai olandiškai kalbančiame regione“ buvo panaikinti 1986 m. sausio 30 d. Konstitucinio Teismo (ankstesnis pavadinimas – Arbitražo teismas) sprendimu (Moniteur belge, 1986 m. vasario 12 d., p. 1710); šiuo sprendimu taip pat panaikinti tam tikri šio dekreto 5 straipsnio terminai.


8 – Nustatyta, kad tuo metu įmonė vis dar vadinosi NV Hesse‑Noord Natie.


9 – Konsoliduota versija, OL C 334, 2005 m. gruodžio 30 d., p. 1. Šią konvenciją nuo 2009 m. gruodžio 17 d. pakeitė 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, p. 6, toliau – Reglamentas  „Roma I“ ).


10 – Pažymiu, jog Komisija pirmiausia teigia, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į ginčą pagrindinėje byloje, turėtų priimti sprendimą dėl A. Las socialinei padėčiai taikytinų teisės aktų. Mano nuomone, pateiktas prejudicinis klausimas neapima visos problemos. Vis dėlto pabrėžiu, kad darbo sutarčiai taikytina teisė nustatoma pagal Reglamento „Roma I“ nuostatas, o ne taisykles, susijusias su socialinės apsaugos sričiai taikytinos teisės nustatymu.


11 – Taip pat žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Bosman (C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 89 ir paskesni punktai) ir 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimą Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (C‑212/06, Rink. p. I‑1683, 33 ir paskesni punktai).


12 – 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimas Clean Car Autoservice (C‑350/96, Rink. p. I‑2521, 19–25 punktai) ir 2007 m. sausio 11 d. Sprendimas ITC (C‑208/05, Rink. p. I‑181, 22 ir 23 punktai).


13 – Pirmiausia žr. minėtą Sprendimą Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (44 ir paskesni punktai ir juose nurodyta teismo praktika) ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Komisija prieš Vengriją (C‑253/09, 46 ir paskesni punktai ir juose nurodyta teismo praktika).


14 – Nesant suderintų nuostatų šiuo klausimu, valstybės narės turi teisę imtis atitinkamų nacionalinių ar regioninių priemonių; šios priemonės privalo atitikti Sutartį ir bendruosius Sąjungos teisės principus, būtent SESV 45 straipsnį (pagal analogiją žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑490/04, Rink. p. I‑6095, 19 punktą).


15 – OL L 288, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 3. Pažymiu, kad šioje byloje Komisija nurodė, kad pagal šios direktyvos 6 straipsnį ja nederinamos darbo sutarties formos sąlygos, įskaitant kalbą, kuria sudaroma darbo sutartis.


16 – Dėl su kalba susijusių įsidarbinimo sąlygų žr.: dėl darbo pagal darbo sutartį – minėtą Sprendimą Groener, o dėl savarankiškai dirbančių darbuotojų įsisteigimo odontologų atveju – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimą Haim (C‑424/97, Rink. p. I‑5123, 50 ir paskesni punktai), advokatų atveju – 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Wilson (C‑506/04, Rink. p. I‑8613, 70 ir paskesni punktai) ir 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (C‑193/05, Rink. p. I‑8673, 40 ir paskesni punktai).


17 – Dėl laisvo prekių judėjimo ir pirmiausia ženklinimo – srities, kurioje uždraustos nacionalinės priemonės, įpareigojančios vartoti vieną kalbą ir kartu neleidžiančios vartoti kitos pirkėjams lengvai suprantamos kalbos, – žr. 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Geffroy (C‑366/98, Rink. p. I‑6579, 24 ir paskesni punktai, taip pat juose nurodyta teismo praktika). Dėl vienodo požiūrio į asmenis, kiek tai susiję su kalbų vartojimu baudžiamuosiuose teismuose, žr. 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Bickel ir Franz (C‑274/96, Rink. p. I‑7637, 13 ir paskesni punktai, taip pat nurodyta teismo praktika), kuriame pabrėžiama ypatinga asmenų teisių ir garantijų, kiek tai susiję su kalbos vartojimu, apsaugos svarba jų pagrindinėms teisėms apsaugoti.


18 – Neturiu informacijos apie šioje srityje Kipre ir Liuksemburge taikytinas normas.


19 – Taip yra Prancūzijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje, taip pat įvairiuose Belgijos Karalystės kalbiniuose teritoriniuose vienetuose.


20 – 68 ir paskesni punktai.


21 – Pagal jo 10 straipsnį.


22 – Žr. 1993 m. kovo 31 d. Sprendimą Kraus (C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 41 punktas).


23 – Žr., be kita ko, 2010 m. kovo 16 d. Sprendimą Olympique Lyonnais (C‑325/08, Rink. p. I‑2177, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir minėtą Sprendimą Komisija prieš Vengriją (69 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


24 – Pagal pagrindines taisykles, nustatytas minėtame Sprendimo Groener 19 punkte.


25 – Laisvo paslaugų teikimo srityje žr. 2010 m. spalio 7 d. Sprendimą dos Santos Palhota ir kt. (C‑515/08, Rink. p. I‑9133, 47 punktas).


26 – 1999 m. gruodžio 16 d. Sprendimas (C‑198/98, Rink. p. I‑8903, 22 punktas) dėl 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 217) išaiškinimo.


27 – Komisija šiuo klausimu taip pat pateikia nuorodą į generalinio advokato P. Mengozzi išvados byloje, kurioje priimtas 2011 m. kovo 10 d. Sprendimas Defossez (C‑477/09, Rink. p. I‑1421), 43 punktą.


28 – Žr. minėto Sprendimo Santos Palhota ir kt. 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


29 – Pavyzdžiui, Latvijoje teisės normos, kuriomis įpareigojama vartoti valstybinę kalbą esant darbo santykiams, yra grindžiamos, viena vertus, visuomenės interesų, t. y. saugumo ir sveikatos apsauga, o kita vertus, įrodinėjimo pareiga, kaip yra Rumunijoje ir Slovėnijoje. Prancūzijoje įstatymų leidėjas tikslams priskiria asmenų sveikatos apsaugą ir saugumą, taip pat ginčų rizikos ribojimą.


30 – Žr. 70 ir paskesnius punktus.


31 – Taip pat žiūrėti 2001 m. spalio 25 d. Sprendimą Finalarte ir kt. (C‑49/98, C‑50/98, C‑52/98–C‑54/98 ir C‑68/98–C‑71/98, Rink. p. I‑7831, 69 ir paskesni punktai).


32 – Pateikiama nuoroda į valstybinės kalbos ir savitumo apsaugą Lietuvoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, taip pat į bendruomenės kalbos ir savitumo apsaugą ir į vietos gyventojų kalbinių teisių apsaugą Belgijos Karalystės prancūzų ir vokiečių kalba kalbančiuose regionuose, taip pat olandų kalba kalbančiame regione.


33 – Žr. pirmiausia 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimą Runevič‑Vardyn ir Wardyn (C‑391/09, Rink. p. I‑3787, 85 punktas), kuriame cituojamas minėto Sprendimo Groener 19 punktas.


34 – OL C 83, 2010, p. 396.


35 – 2005 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas C‑160/03, Rink. p. I‑2077.


36 – Žr. šių išvadų 24 punktą.


37 – Pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų; tai apima valstybės oficialiosios valstybinės kalbos apsaugą, kaip Teisingumo Teismas yra pažymėjęs minėtame Sprendime Runevič‑Vardyn ir Wardyn (86 punktas).


38 – Ataskaitoje, kurią darbo grupė pateikė Europos konvencijos dalyviams 2002 m. lapkričio 4 d., buvo siūloma patikslinti ES Sutarties nuostatas, pagal kurias ES privalo gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą ir užtikrinti, kad pagrindiniai šio savitumo elementai apimtų, inter alia, valstybės narės pagrindines struktūras ir esmines funkcijas, įskaitant kalbų pasirinkimą (CONV 375/1/02 REV 1, p. 10–12; dokumentas prieinamas internete: http://european-convention.eu.int/pdf/reg/fr/02/cv00/cv00375-re01.fr02.pdf).


39 – Žr. būtent minėtą Sprendimą Runevič‑Vardyn ir Wardyn.


40 – Šiuo aspektu žr. generalinio advokato M. Darmon išvados byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Groener, 19 ir 20 punktus.


41 – Žr. minėto Sprendimo Groener 20 ir paskesnius punktus.


42 – Primenu, kad pagal Reglamento „Roma I“ 8 straipsnį, kuriame numatyta, kad darbo sutarties šalys iš esmės turi teisę pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę, pripažįstama, kad tarptautinių darbo santykių srityje pirmenybė teikiama konsensusui.


43 – Pagal analogiją dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) 17 straipsnio išaiškinimo žr. 1981 m. birželio 24 d. Sprendimą Elefanten Schuh (150/80, Rink. p. 1671, 27 punktas), kuriame nustatyta, kad susitariančiosios šalies įstatymais negalima grįsti sąlygos dėl jurisdikcijos suteikimo negaliojimo vien tuo pagrindu, kad šalių vartojama kalba nesutampa su nustatytąja šiais įstatymais.


44 – Primenu, kad galimybė nustatyti kalbinį reikalavimą atsižvelgiant į darbo pobūdį yra aiškiai numatyta 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) 3 straipsnio 1 dalies paskutinėje pastraipoje ir išaiškinta minėtame Sprendime Groener. Nors ji netaikoma šioje byloje, mano manymu, gali suteikti pagrindo svarstymams. Iš esmės identiška nuostata įtvirtinta 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, p. 1); šia direktyva kodifikuotas ir pakeistas Reglamentas Nr. 1612/68.


45 – Žr. Flandrijos dekreto dėl kalbos vartojimo, cituojamo šio sprendimo dalyje dėl teisinio pagrindo, 5 straipsnio antrą pastraipą.


46 – Pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Bickel ir Franz 29 punktą.


47 – Ginčas pagrindinėje byloje yra civilinis; vis dėlto įdomu pažymėti, kalbant apie bendrą Flandrijos dekreto dėl kalbos vartojimo struktūrą, kad, priešingai nei kituose Belgijos Karalystės teritoriniuose vienetuose, kur už kalbinio reikalavimo nevykdymą netaikoma jokių baudžiamųjų sankcijų, padarius šią veiką olandiškai kalbančiame regione, už šio dekreto nuostatų pažeidimą pagal jo 12 straipsnį darbdaviui ar jo atstovams numatyta laisvės atėmimo bausmė ir (arba) bauda. Šio dekreto 11 straipsnyje taip pat numatyta galimybė skirti administracinę baudą.


48 – Atrodo, kad pripažinimas niekiniu atgaline data taikomas ir Slovėnijoje, o Rumunijoje ir Latvijoje tai galioja tik ateičiai; Latvijoje, pripažinus sutartį niekine, darbdavys privalo pasiūlyti sudaryti naują sutartį.


49 – T. y. komunose, kurioms taikomas specialus režimas, vokiškai kalbančiame regione ir dvikalbiame sostinės Briuselio regione. Kita vertus, prancūziškai kalbančiame regione niekiniais pripažįstami kitomis kalbomis parengti su darbo santykiais susiję dokumentai.


50 – Lietuvoje, Lenkijoje ir Slovakijoje numatyta, kad negalima remtis prieš darbuotoją jam nepalankiomis sutarties nuostatomis. Taip nustatyta ir Prancūzijoje, kur numatyta galimybė reikalauti pateikti atitinkamą dokumentą prancūzų kalba ir už šios pareigos nevykdymą skiriama bauda.


51 – Primenu, kad nagrinėjamai darbo sutarčiai pagrindinės bylos šalių valia pirmiausia buvo taikyta Nyderlandų teisė, nors šalys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme sutarė, kad taikytina Belgijos teisė. Vis dėlto Reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pakeitimai dėl taikytinos teisės, padaryti po sutarties sudarymo, neturi įtakos formaliam jos galiojimui pagal 11 straipsnį ir negali neigiamai paveikti trečiųjų šalių teisių.


52 – Prancūzijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Slovakijoje.


53 – Lenkijoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje, taip pat Belgijos bendruomenėse, kurioms taikomas specialus režimas, dvikalbiame sostinės Briuselio regione ir vokiškai kalbančiame regione.


54 – Dėl diskrecijos, kurią būtų tikslinga suteikti nacionaliniam teismui, kad šis galėtų pakeisti sankciją, numatytą už valstybės narės normų, kuriomis reikalaujama vartoti jos kalbą, atsižvelgiant į konkrečią grėsmę bendrojo intereso tikslui, pvz., vartotojų apsaugai, pažeidimą, žr. generalinio advokato G. Cosmas išvados byloje, kurioje priimtas 1998 m. liepos 14 d. Sprendimas Goerres (C‑385/96, p. I‑4431), 68 punktą.