Language of document : ECLI:EU:F:2011:124

TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 20 d.

Byla F‑116/10

Sandro Gozi

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareiga padėti – Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis – Nacionalinio teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje patirtų išlaidų advokatui atlyginimas“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, EAEB sutarčiai taikomą remiantis jos 106a straipsniu, pareikštas ieškinys, kuriuo S. Gozi prašo panaikinti Komisijos sprendimą atsisakyti atlyginti 24 480 EUR sumą, kurią ieškovas patyrė dėl išlaidų advokatui bylinėjantis Italijos teisme, ir priteisti iš Komisijos sumokėti šią sumą.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį. Ieškovas padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Taikymo sritis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Įgyvendinimas – Sąlyga – Išankstinis suinteresuotojo asmens prašymas – Išimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Įgyvendinimas – Sąlyga – Išankstinis suinteresuotojo asmens prašymas – Prašymo priimtinumo sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirma pastraipa)

5.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Institucijos atsisakymo imtis priemonių teisėtumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

1.      Kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio tikslas yra užtikrinti pareigūnams dabartinį ir ateities saugumą tam, kad vadovaujantis bendruoju tarnybos interesu jiems būtų sudarytos sąlygos geriau atlikti savo pareigas, institucijoms nustatyta pareiga padėti susijusi ne vien su pareigas einančiais tarnautojais, bet ir su visais pareigūnais, įskaitant išėjusius atostogų dėl asmeninių priežasčių.

(žr. 12 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją, 229/84, 19 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, T‑34/96 ir T‑163/96, 130 punktas.

2.      Pagalbos prašymą iš principo turi pateikti pareigūnas institucijai, kuriai priklauso, nebent susiklostytų tam tikros išimtinės aplinkybės, dėl kurių institucija savo iniciatyva ir be išankstinio suinteresuotojo asmens prašymo privalėtų imtis tam tikrų pagalbos veiksmų.

(žr. 13 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: minėto Sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją 20 punktas.

3.      Pareigūno pateiktas pagalbos prašymas priimamas, net jeigu jame tik nurodoma Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje įtvirtinta pareiga padėti, nepateikiant kitų paaiškinimų, arba, atvirkščiai, kai, atsižvelgiant į nedviprasmišką jo prašymo formuluotę, jis ketino remtis šiuo straipsniu, nors aiškiai jo nepaminėjo.

Be to, kadangi pagal šio straipsnio antrą pastraipą pareigūnams gali būti atlyginta žala, patirta juos įžeidus ar apšmeižus dėl jų statuso ar pareigų, aplinkybė, jog šis pagalbos prašymas pateiktas kaip paprasčiausias prašymas atlyginti išlaidas advokatui, neturi reikšmės kvalifikuojant šį prašymą.

Maža to, nors pareigūnas pagalbos prašymą institucijai, kuriai priklauso, gali pateikti nuo pat su juo susijusio baudžiamojo proceso pradžios, vis dėlto, kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio tikslas, be kita ko, yra būtent ginti pareigūnus teisėsaugos institucijose dėl jų statuso ar pareigų pradėtose bylose, vien tai, kad suinteresuotasis asmuo kreipėsi į instituciją tik pasibaigus su juo susijusiam teisminiam procesui, nekliudo jam pateikti pagalbos prašymo.

(žr. 14, 16 ir 17 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. sausio 26 d. Sprendimas Koutchoumoff prieš Komisiją, 224/87.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. spalio 26 d. Sprendimo Caronna prieš Komisiją, T‑59/92, 65 punktas.

4.      Vadovaujantis iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmos pastraipos nuostatų kylančia pareiga padėti, kai atsitinka įvykis, nesuderinamas su tvarka tarnyboje ir jos ramia eiga, administracija turi įsikišti dėdama visas reikalingas pastangas ir greitai bei rūpestingai, kiek to reikalaujama pagal konkretaus atvejo aplinkybes, reaguoti, kad nustatytų faktines aplinkybes ir jomis remdamasi, gerai susipažinusi su situacija imtųsi atitinkamų veiksmų.

Vis dėlto, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga padėti pareigūnui yra esminė Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatyta garantija, jis dar turi pateikti duomenų, leidžiančių prima facie manyti, jog trečiųjų asmenų veiksmai, kaip antai kaltinimai sukčiavimu, yra jam skirti dėl jo statuso arba pareigų ir neteisėti pagal taikytiną nacionalinę teisę. Jeigu šie reikalavimai pareigūnui nebūtų nustatyti, kai tik vienas iš pareigūnų pateiktų skundą dėl tariamai su jo pareigų vykdymu susijusių veikų, administracija būtų priversta jam padėti, neatsižvelgdama į šių veikų pobūdį, skundo pagrįstumą ir tikimybę, kad jis bus patenkintas.

(žr. 23 ir 24 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1988 m. spalio 5 d. Sprendimas Hamill prieš Komisiją, 180/87; minėtas Sprendimas Koutchoumoff prieš Komisiją.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo K prieš Komisiją, T‑67/99, 34–42 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Wenig prieš Komisiją, F‑75/09, 48 punktas.

5.      Institucijos atsisakymo imtis priemonių pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią ji turėjo priimdama sprendimą.

(žr. 25 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: minėtas Sprendimas Koutchoumoff prieš Komisiją.