EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. rugsėjo 18 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareiga padėti – Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis – Psichologinis priekabiavimas – Tarnybinis tyrimas“
Byloje F‑58/10
dėl ieškinio, pareikšto pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį,
Timo Allgeier, Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros laikinasis tarnautojas, gyvenantis Vienoje (Austrija), atstovaujamas advokatų L. Levi ir M. Vandenbussche,
ieškovas,
prieš
Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą (FRA), atstovaujamą M. Kjærum, padedamo advokato B. Wägenbaur,
atsakovę,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kreppel (pranešėjas), teisėjai E. Perillo ir R. Barents,
posėdžio sekretorius J. Tomac, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gruodžio 13 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2010 m. liepos 16 d., T. Allgeier pirmiausia prašo panaikinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (toliau – FRA, arba Agentūra) sprendimą atmesti jo pagalbos prašymą ir nurodyti FRA atlyginti jam nuostolius.
Teisinis pagrindas
2 Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „[p]sichologinis priekabiavimas – tai netinkamas elgesys, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas ir kurį sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai ir kurie gali pakenkti bet kuriai asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai“.
3 Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį:
„Bendrijos padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens, kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario [kėsinasi į asmenį ar turtą, jeigu šie veiksmai nukreipti prieš pareigūną ar jo šeimos narius dėl pareigūno statuso ar pareigų].
Jos solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė [nėra pats padaręs šios žalos] arba netyčia [tyčia] ar dėl didelio neatsargumo ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens.“
Faktinės bylos aplinkybės
4 2002 m. sausio 1 d. Europos rasizmo ir ksenofobijos kontrolės centras (EUMC) įdarbino ieškovą ketveriems metams pagal laikinojo tarnautojo sutartį, kuri 2006 m. sausio 1 d. buvo pratęsta dar vienam ketverių metų laikotarpiui. Pirmiausia suinteresuotas asmuo buvo paskirtas į 2 skyrių „Tyrimai ir tinklas“, kad visų pirma užtikrintų Europos informacinio tinklo apie rasizmą ir ksenofobiją viešojo pirkimo procedūrų ir sutarčių administravimą.
5 2005 m. rugsėjo 22 d. ieškovas buvo perkeltas į 1 skyrių „Administracija“, kuriam pavesta centralizuoti visas viešųjų pirkimų procedūras. Tuo metu šiam skyriui vadovavo M., vienas iš dviejų darbuotojų, kuriuos suinteresuotasis vėliau apkaltino psichologiniu priekabiavimu. Be to, tuo metu M. buvo EUMC direktoriaus pavaduotojas.
6 1 skyriuje „Administracija“ ieškovas, kaip pirkimų asistentas, buvo atsakingas už visus su viešaisiais pirkimais susijusius klausimus.
7 A., kitas darbuotojas, ieškovo apkaltintas psichologiniu priekabiavimu, 2005 m. buvo įdarbintas EUMC ir paskirtas į 1 skyrių „Administracija“ kaip vyriausiasis pirkimų specialistas.
8 2005 m. gruodžio mėn. EUMC ir bendrovė S. susitarė sudaryti 34 391,43 eurų vertės sutartį dėl privačios automatinės telefono stoties tiekimo. 2005 m. gruodžio 23 d. EUMC pasirašyta sutartis buvo išsiųsta bendrovei S., kad ši ją pasirašytų.
9 2006 m. sausio mėn., t. y. kai sutartis dar nebuvo pasirašyta, bendrovė S. pradėjo ją vykdyti. EUMC manė, kad bendrovė sutiko su sutarties sąlygomis ir 2005 m. asignavimus, lygius 34 391,43 eurų sumai, perkėlė 2006 metams.
10 2006 m. kovo mėn. EUMC ir bendrovė S. nusprendė pakeisti sutartį – ją papildyti.
11 2006 m. balandžio 19 d. ieškovas ir vienas iš jo kolegų atvyko į bendrovės S. biurą ir paprašė pasirašyti sutartį ir jos papildymą atitinkamai nurodant 2005 m. gruodžio 23 d. ir 2006 m. sausio 15 d. datas. Ieškovas nurodo, kad taip buvo pasielgta aiškiu M. prašymu ir kad toks elgesys motyvuotas M. pageidavimu sutartimi reglamentuoti jau atliktą asignavimų perkėlimą.
12 2006 m. balandžio mėn. ieškovas, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsniu, M. ir A. pranešė, kad asignavimų perkėlimas neteisėtas, nes 2005 m. gruodžio 31 d. sutartis nebuvo pasirašyta visų sutarties šalių. Ieškovas pridūrė, kad tai, jog sutartis buvo pasirašyta nurodžius ankstesnę datą, yra pažeidimas, kuriuo siekiama pašalinti asignavimų perkėlimo neteisėtumą.
13 Kadangi ieškovo nuomonė ir M. bei A. nuomonės dėl asignavimų perkėlimo teisėtumo ir datos sutartyje nurodymo nesutapo, ieškovas apie situaciją pranešė EUMC vidaus auditoriui.
14 Per 2006 m. balandžio 28 d. susirinkimą ieškovas apie patirtą spaudimą nuvykti į bendrovės S. biurą ir pasiekti tai, kad ši bendrovė sutartį pasirašytų nurodydama ankstesnę datą, informavo ir EUMC direktorę B. Winkler.
15 2006 m. gegužės 22 d. EUMC direktorė nusprendė panaikinti sutartį, sudarytą su bendrove S., dėl to, kad šią sutartį dviejų EUMC tarnautojų akivaizdoje bendrovė S. pasirašė nurodžiusi ankstesnę datą ir kad netikslios datos nurodymas yra pažeidimas.
16 Vis dėlto sužinojusi, kad sutartyje nurodyta data galėjo būti pakeista, EUMC direktorė 2006 m. birželio 6 d. galiausiai sutiko nenaikinti sutarties ir nurodė sutartyje ir jos papildyme bendrovės S. nurodytas pasirašymo datas pakeisti taip, kad jos atitiktų tikrovę.
17 Tą pačią 2006 m. birželio 6 d. ieškovas vėl nuvyko į bendrovės S. biurą, kad bendrovė pakeistų pasirašymo datas. Taigi bendrovės S. atstovai sutartyje nurodė 2006 m. balandžio 19 d., o jos papildyme – 2006 m. birželio 6 d. datą.
18 Ieškovas tvirtina, kad po 2006 m. birželio 6 d. jo santykiai su M. ir A. pašlijo. Jis mano, jog tai, kad jis prieštaravo dėl sutarties, dėl kurios buvo susitarta su bendrove S., pasirašymo nurodant ankstesnę datą ir informavo EUMC direktorę apie, jo manymu, pažeidimą, paskatino M. ir A. psichologiškai prie jo priekabiauti ir visų pirma neleisti vykdyti užduočių, kurioms vykdyti jis buvo įdarbintas, taip pat izoliuoti jį pačiame EUMC.
19 2007 m. kovo 1 d. FRA perėmė EUMC įgaliojimus.
20 2007 m. birželio 25 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) gavo anoniminį laišką su skundžiamais pažeidimais, kuriuos, vykdydamas savo funkcijas, padarė M.; pažeidimai visų pirma susiję su įdarbinimo procedūromis, tiekimo sutarčių pasirašymu nurodant ankstesnę datą, neteisėtu mokymosi pašalpų skyrimu kai kuriems tarnautojams ir netinkamu finansų valdymu.
21 2007 m. liepos mėn. FRA direktoriui pasitraukus iš posto M. buvo paskirtas laikinai eiti FRA direktoriaus pareigas.
22 2007 m. lapkričio 28 d. OLAF pradėjo vidaus tyrimą dėl tariamų pažeidimų, apie kuriuos pranešta 2007 m. birželio 25 d. laiške. Nuo 2008 m. sausio 15 d. iki sausio 17 d. OLAF lankėsi FRA patalpose.
23 2008 m. birželio 1 d. M. Kjærum, iki tol dirbęs Danijos žmogaus teisių instituto (Institut for Menneskerettigheder, toliau – IMR), vykdomuoju direktoriumi, buvo paskirtas FRA direktoriumi.
24 2008 m. birželio 23 d. raštu ieškovas pateikė M. Kjærum pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį. Šiame rašte jis nurodė patiriantis M. ir A. psichologinį priekabiavimą ir paprašė FRA imtis priemonių, kurios būtinos tokiai situacijai nutraukti.
25 Gavęs šį prašymą FRA direktorius 2008 m. liepos 7 d. nusprendė perkelti ieškovą į iš 1 skyriaus „Administracija“ į 3 skyrių „Komunikacijos ir išorės santykiai“. Be kita ko, 2008 m. liepos 7, 8 ir 11 d. direktorius susitiko su ieškovu, nedalyvaujant jo advokatams, kad įsitikintų, ar nėra alternatyvos Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje numatytai formaliai procedūrai. Tokį pasiūlymą ieškovas atmetė.
26 2008 m. liepos 18 d. laišku, skirtu FRA direktoriui, ieškovo advokatai informavo, kad ieškovas neketina atsiimti pagalbos prašymo, ir paprašė pranešti jiems apie procedūros taisykles bei tarnybinio tyrimo tvarką. Be to, ieškovo advokatai prašė FRA apmokėti jų honorarus.
27 Tą pačią 2008 m. liepos 18 d. FRA direktorius informavo ieškovą apie savo sprendimą pradėti tyrimą.
28 2008 m. liepos mėn. pabaigoje ieškovas išėjo laikinojo nedarbingumo atostogų. Atostogos tęsėsi iki 2009 m. rugsėjo mėn. vidurio.
29 2008 m. spalio 22 d. FRA direktorius informavo ieškovo advokatus apie savo sprendimą paskirti Jensen atlikti tyrimą (toliau – tyrėjas). Tuo metu tyrėjas vykdė IMR valdybos pirmininko funkcijas.
30 2008 m. lapkričio 18 d. laiške ieškovas pateikė su tyrimu susijusių klausimų, visų pirma klausimą apie liudininkams užtikrinamą anonimiškumą.
31 2009 m. sausio 16 d. laišku FRA direktorius atsakė į ieškovo klausimus, pateiktus 2008 m. lapkričio 18 d. laiške. Jis paaiškino, kad liudininkai negalėtų naudotis anonimiškumu, nebent iš bylos aplinkybių būtų aiškiai matyti, kad tai būtina.
32 2009 m. vasario 20 d. ieškovas gavo iš FRA dokumentą „Tarnybinio tyrimo teisinis pagrindas“, kurį direktorius parengė pasikonsultavęs su tyrėju.
33 Tyrėjas vieną po kitos surengė tris apklausas: pirmoji vyko 2009 m. kovo 2 ir 3 d., antroji – 2009 m. kovo 23, 24 ir 25 d., o trečioji – 2009 m. balandžio 23 ir 24 d. Per pirmąją apklausą tyrėjas išklausė ieškovą, taip pat M. ir A. Per antrąją apklausą tyrėjas išklausė ieškovą, M. ir tris liudininkus, kuriuos paprašė apklausti M., ir du kitus tarnautojus, kuriuos apklausti jam atrodė būtina. Galiausiai per trečiąją apklausą buvo išklausytas ieškovas, M. ir trys kiti tarnautojai.
34 Pasibaigus vidaus tyrimui 2009 m. birželio 22 d. parengtoje ataskaitoje OLAF pateikė išvadą, kad 2007 m. birželio 25 d. laiške pateikti tvirtinimai nepagrįsti, ir pasiūlė po šio tyrimo nesiimti jokių drausminių ar teisminių priemonių. 2009 m. birželio 25 d. laišku ataskaita buvo pateikta FRA direktoriui.
35 2009 m. liepos 16 d. tyrėjas parengė tyrimo ataskaitos projektą. Šiame projekte tyrėjas pateikė išvadą, kad psichologinio priekabiavimo nėra. Be to, jis pasiūlė FRA įspėti M., atsižvelgiant į jo atsakomybę dėl „įtemptos baimės atmosferos“ 1 skyriuje „Administracija“ buvimo. Ataskaitos projektas buvo pateiktas ieškovui, M. ir A.
36 2009 m. rugpjūčio 31 d. ieškovas pateikė rašytines pastabas dėl ataskaitos projekto.
37 2009 m. rugsėjo 15 d. tyrėjas parengė galutinę tyrimo ataskaitos versiją (toliau – galutinė ataskaita). Tyrėjas patvirtino savo poziciją dėl psichologinio priekabiavimo nebuvimo.
38 2009 m. rugsėjo 16 d. galutinė ataskaita buvo pateikta ieškovui, kad jis galėtų pateikti naudingų pastabų; tai jis padarė 2009 m. rugsėjo 22 d.
39 2009 m. spalio 16 d. sprendimu, apie kurį ieškovui buvo pranešta tą pačią dieną, FRA direktorius nusprendė nepradėti drausminių procedūrų M. ir A. atžvilgiu (toliau – ginčijamas sprendimas). Direktorius pripažino, kad ieškovo ir M. bei A. santykiai buvo konfliktiški dėl, be kita ko, „asmeninių priežasčių“ ir „skirtingo socialinio bendravimo supratimo“ ir kad M. galėjo bandyti išspręsti konfliktą taip, kad būtų pašalinta įtampa ir sukurta ieškovui palanki darbo aplinka. Direktorius pabrėžė ir tai, kad psichologinis priekabiavimas nebuvo nustatytas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes direktorius galiausiai nusprendė, kad pagrįstos išlaidos, kurių ieškovas patyrė vykstant tyrimui, bus atlygintos.
40 Rašytiniuose dokumentuose FRA tvirtina, kad tą pačią 2009 m. spalio 16 d. FRA direktorius vieną po kito surengė susitikimus su M. ir A., siekdamas jiems priminti gero administravimo principus, kurie turi būti taikomi tarnyboje, ir būtinybę pagerinti minėtų principų taikymą kasdien.
41 Nuo 2010 m. sausio 1 d. ieškovo sutartis buvo pratęsta neterminuotam laikotarpiui.
42 2010 m. sausio 14 d. ieškovas apskundė ginčijamą sprendimą.
43 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu, apie kurį buvo pranešta balandžio 7 d., FRA direktorius skundą atmetė.
Procesas ir šalių reikalavimai
44 Šis ieškinys buvo pateiktas 2010 m. liepos 16 d.
45 Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– prireikus panaikinti 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą, kuriuo atmestas skundas,
– pripažinti, kad jis buvo M. ir A. psichologinio priekabiavimo auka ir nustatyti visas reikiamas drausmines pasekmes; nepatenkinus šio reikalavimo: i) pradėti naują tarnybinį tyrimą, kuris būtų teisingas, nepriklausomas ir nešališkas, sukuriant ekspertų komisiją, kuriai būtų patikėta atlikti tarnybinį tyrimą; ir ii) imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų atliktas teisingas tyrimas be jokio galimo spaudimo ar kišimosi,
– priteisti jam turtinės žalos atlyginimą, preliminariai įvertintą 71 823,23 eurų,
– priteisti jam 85 000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl procedūros vykdymo ir ginčijamo sprendimo priėmimo tvarkos, atlyginimą.
– priteisti iš FRA bylinėjimosi išlaidas.
46 FRA Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
47 Šalys nepriėmė teisėjo pranešėjo pasiūlymo ginčą išspręsti draugiškai.
Dėl teisės
Dėl reikalavimų panaikinti 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą, kuriuo atmestas skundas
48 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikalavimai panaikinti, formaliai pateikti dėl sprendimo atmesti skundą, lemia tai, kad Tarnautojų teismas turi nagrinėti aktą, dėl kurio pateiktas skundas, kai šio sprendimo turinys nėra savarankiškas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, 8 punktą; 2009 m. liepos 9 d. Tarnautojų teismo sprendimo Hoppenbrouwers prieš Komisiją, F‑104/07, 31 punktą). Tokiomis aplinkybėmis, kadangi 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo, kuriuo atmestas skundas, turinys nėra savarankiškas, reikalavimai panaikinti turi būti laikomi pateiktais tik dėl ginčijamo sprendimo.
Dėl reikalavimų, kad Tarnautojų teismas pripažintų, jog ieškovas buvo psichologinio priekabiavimo auka
49 Minėti reikalavimai dėl to, kad jais iš tikrųjų siekiama, kad Tarnautojų teismas pripažintų tam tikrų pagrindų, kuriais grindžiami reikalavimai panaikinti ginčijamą sprendimą, pagrįstumą, turi būti pripažinti nepriimtinais (šiuo klausimu žr. 1993 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vienne prieš Parlamentą, T‑15/93, 13 punktą).
Dėl reikalavimų, kuriais siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą
50 Reikalavimams, kuriais siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą, pagrįsti ieškovas nurodo pagrindus, susijusius su:
– tyrėjo nešališkumo trūkumu,
– tyrėjo atsisakymu užtikrinti liudininkų anonimiškumą,
– teisės klaida aiškinant teisinę psichologinio priekabiavimo sąvoką,
– akivaizdžia vertinimo klaida, kurią tyrėjas padarė, kai atsisakė pripažinti psichologinio priekabiavimo buvimą.
51 Visų pirma reikia išnagrinėti pagrindą, susijusį su tyrėjo nešališkumo trūkumu, ir pagrindą, susijusį su neteisėtu tyrėjo atsisakymu užtikrinti liudininkų anonimiškumą.
Šalių argumentai
52 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su tariamu tyrėjo nešališkumo trūkumu, ieškovas paaiškina, kad tuo metu, kai tyrėjui buvo paskirta atlikti tyrimą, šis vykdė IMR valdybos pirmininko funkcijas. Prieš paskyrimą 2008 m. birželio 1 d. FRA direktoriumi M. Kjærum buvo šio instituto vykdomasis direktorius. Ieškovas priduria, kad IMR ir FRA yra sudarę svarbią sutartį dėl informacijos apie diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos tiekimo ir kad tyrėjas bei M. Kjærum yra akademinio leidinio bendraautoriai. Taigi, ieškovo nuomone, tyrėjas buvo suinteresuotas apsaugoti FRA įvaizdį ir apginti ją nuo bet kokių kaltinimų dėl psichologinio priekabiavimo. Ieškovas priduria, kad abejotinas ir tyrėjo subjektyvus nešališkumas, kaip tai matyti visų pirma iš galutinės ataskaitos, kuri nėra pakankamai detali.
53 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su neteisėtu tyrėjo atsisakymu užtikrinti liudininkų anonimiškumą, ieškovas tvirtina, kad dėl tokio atsisakymo, kuris prieštarauja „tarnybinio tyrimo teisiniam pagrindui“, kai kurie asmenys, bijodami susidorojimo, atsisakė liudyti arba liudijo nepakankamai atvirai.
54 Atsiliepime į ieškinį FRA reikalauja atmesti minėtus pagrindus.
55 Visų pirma FRA tvirtina, kad joks bylos dokumentas neleidžia abejoti tyrėjo nešališkumu ieškovo ir jo kaltinamų tarnautojų atžvilgiu. Konkrečiai kalbant, nei aplinkybė, kad praeityje tyrėją ir direktorių siejo profesiniai santykiai IMR, nei tai, kad FRA ir šį institutą sieja verslo ryšiai, nepagrindžia abejonių šiuo atžvilgiu.
56 Toliau FRA paaiškina, kad dėl bylos aplinkybių liudininkų anonimiškumas nebuvo reikalingas ir kad bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, jog Agentūra nedidelė, anonimiškumas nesuteiktų liudininkams jokių garantijų.
Tarnautojų teismo vertinimas
57 Pirmiausia reikia nurodyti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą direktorius iš esmės rėmėsi per tyrimą tyrėjo surinktais įrodymais ir galutinėje atskaitoje jo pateiktomis išvadomis. Tai liudija aplinkybė, kad pačiame ginčijamo sprendimo tekste direktorius aiškiai atmetė kaltinimą dėl psichologinio priekabiavimo remdamasis „galutinėje ataskaitoje tyrėjo aprašytu atveju“.
58 Taigi reikia nustatyti, ar, kaip tvirtina ieškovas, tyrimas buvo atliktas netinkamomis sąlygomis.
– Dėl tyrėjo nešališkumo trūkumo
59 Ieškovas ginčija objektyvų ir subjektyvų tyrėjo nešališkumą. Suinteresuoto asmens nuomone, objektyvi situacija, sukelianti abejonių dėl tyrėjo nepriklausomumo, susidarė ne tik dėl tyrėjo vykdomų funkcijų IMR; pats tyrimas nebuvo atliktas nešališkai.
60 Šiuo atžvilgiu, kalbant apie tyrėjo objektyvų nešališkumą, reikia pažymėti, kad iš jokio bylos dokumento nematyti, ir ieškovas nenurodė, kad tyrėjas yra tarnautojų, tiesiogiai susijusių su pagalbos prašymu, t. y. ieškovo ir kitų dviejų tarnautojų, kuriuos ieškovas kaltina psichologiniu priekabiavimu, giminaitis. Be kita ko, vien aplinkybė, kad praeityje M. Kjærum ir tyrėją siejo profesiniai santykiai IMR ir kad jie yra akademinio leidinio bendraautoriai, nereiškia, kad atlikdamas tyrimą tyrėjas buvo šališkas arba kad taip galėjo manyti tretieji asmenys (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Willeme prieš Komisiją, T‑89/01, 58 punktą).
61 Vis dėlto neginčijama, kad IMR, kurio valdybai tyrėjas vadovavo tuo metu, kai jam buvo paskirta atlikti tyrimą, buvo sudaręs 500 000 eurų vertės sutartį su FRA dėl informacijos apie diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos tiekimo 2007 ir 2008 m. Danijoje. Be kita ko, kaip per posėdį patvirtino FRA, tyrėjui atliekant tyrimą, ši sutartis galėjo būti toliau pratęsta.
62 Taigi, atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, FRA ir IMP verslo ryšių buvimas ir svarba galėjo sukelti pagrįstų ieškovo būgštavimų dėl tyrėjo objektyvaus nešališkumo, nes suinteresuotas asmuo galėjo teisėtai nuogąstauti, kad tyrėjas, norintis išlaikyti šiuos verslo ryšius, norės išsaugoti gerą Agentūros reputaciją.
63 Tiesa tai, kad tyrėjas nevykdė IMR tiesioginių vykdomųjų funkcijų, nes jos tenka direktoriui ir įvairių instituto departamentų vadovams. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad valdyba, taigi ir jos pirmininkas, atlieka pagrindinį vaidmenį IMR. Tai liudija aplinkybė, kad 2008 m. savo interneto svetainėje paskelbtame straipsnyje IMR nurodė, kad valdyba, kurio direktorius yra Jensen, ir toliau kontroliuos „[IMR] generalinį direktoratą“. Be to, vėlgi IMR interneto svetainėje tuo pačiu laikotarpiu buvo nurodyta, kad valdyba „atsakinga už visus esminius ir profesinio pobūdžio klausimus, įskaitant tyrimus ir strategiją“.
64 Todėl tyrėjas, kurio sekretoriato darbus, be kita ko, atliko viena iš FRA direktoriaus asistenčių, neatitiko būtinų sąlygų, kad nekiltų abejonių dėl jo objektyvaus nešališkumo.
65 Taigi ieškovas pagrįstai tvirtina, kad dėl šios priežasties ir, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, atliekant tyrimą buvo padaryta pažeidimų.
66 Kalbant apie subjektyvų tyrėjo nešališkumą, reikia nurodyti, kad nors bylos medžiaga neleidžia daryti išvados, jog tyrėjas tyrimą atliko taip, kad jis būtų palankus ieškovo kaltinamiems tarnautojams, Tarnautojų teismas mano, kad reikia apgailestauti, jog vykstant tyrimui tyrėjas informavo M. ir A. apie visą susirašinėjimą, vykusį tarp, viena vertus, FRA ir, kita vertus, ieškovo bei jo atstovų, nors šio susirašinėjimo dalis, susijusi su prašymu, kad FRA padengtų ieškovo advokatų honorarus, neturi nieko bendra nei su M., nei su A.
67 Be to, nors ieškovas prie pagalbos prašymo pridėjo labai daug dokumentų, pateiktų kaltinimų pagrįstumui nagrinėti, kuris, be kita ko, nėra detalus, tyrėjas skyrė mažiau nei tris iš dvylikos galutinės ataskaitos puslapių; likusiose ataskaitos dalyje tik nurodomi šalių neginčijami faktai, primenami teisės aktai ir aprašoma procedūra.
– Dėl atsisakymo užtikrinti liudininkų anonimiškumą
68 Visų pirma svarbu priminti, kad prieš pradėdamas tyrimo veiksmus direktorius kartu su tyrėju parengė „tarnybinio tyrimo teisinę tvarką“. Šioje tvarkoje, kurios taikymo joms šalys neginčijo, yra skyrius „liudininkų išklausymo tvarka“, kurioje numatyta, be kita ko, kad „liudininkai negali naudotis anonimiškumu nei vienos iš šalių atžvilgiu, jeigu iš konkrečių bylos aplinkybių aiškiai nematyti, kad tai būtina“.
69 Taigi reikia išnagrinėti, ar šiuo atveju konkrečiomis aplinkybėmis buvo būtina, kad tyrėjas suteiktų anonimiškumą liudininkams, kuriuos jis išklausė, ir liudininkams, kurie galėjo būti išklausyti.
70 Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, į šį klausimą Tarnautojų teismas turėtų pateikti teigiamą atsakymą.
71 Iš tikrųjų pačiam tyrėjui puikiai žinoma, kad darbuotojams sudėtinga liudyti neturint garantijų, kad jų tapatybė nebus nurodyta dviem asmenims, kaltinamiems psichologiniu priekabiavimu. Galutinėje ataskaitoje tyrėjas nurodė, kad „jam žinomi keli atvejai, kai FRA, konkrečiai kalbant, skyriaus „Administracija“ darbuotojai, bijodami bausmės, nesutiko liudyti arba priešinosi liudijimui“, ir kad konkrečiai vienas iš jų, kuriam, nepaisant jo prašymo, anonimiškumas nebuvo suteiktas, „atsisakė liudyti“. Be to, tyrėjas nurodė, kad nors „kiti asmenys, nepaisant jų pirminio susilaikymo, galiausiai sutiko liudyti, buvo labai akivaizdu, kad jie nepasakė viso to, ką galėjo pasakyti“, ir kad todėl „negalima atmesti galimybės, jog šiuo tyrimu nebuvo galima visko išsiaiškinti, ir kad galimos vėlesnės tyrimo procedūros galėtų būti veiksmingesnės“. Galiausiai pateikdamas galutinės atskaitos išvadą tyrėjas nurodė, kad, atsižvelgiant į sunkumus, su kuriais buvo susidurta siekiant įtikinti tarnautojus liudyti, „duoti parodymai labai riboti“.
72 Be to, svarbu pažymėti, kad nurodęs šiuos sunkumus tyrėjas pažymėjo ir tai, kad „skyriuje „Administracija“ vyrauja įtempta baimės atmosfera, t. y. atmosfera, lėmusi tai, kad personalo nariai neišdrįso išreikšti savo nuomonės arba tai darė labai nenoriai“.
73 Taigi, nors visos paties tyrėjo nurodytos aplinkybės turėjo lemti sprendimą užtikrinti liudininkų anonimiškumą, tyrėjas, atvirkščiai, to nepadarė, nepaisydamas fakto, kad ieškovas buvo pateikęs atitinkamą prašymą.
74 Tiesa tai, kad galutinėje atskaitoje tyrėjas savo atsisakymą užtikrinti liudininkų anonimiškumą grindė tuo, kad tokia apsauga būtų tik iliuzinė, nes, jo nuomone, labai tikėtina, kad pagalbos prašyme kaltinami asmenys galėtų nustatyti informacijos šaltinį. Vis dėlto nenustatyta, kad suteikus anonimiškumą tyrėjas nebūtų galėjęs užtikrinti tinkamos liudininkų apsaugos, ir, konkrečiai kalbant, kad būtų buvę neįmanoma parengti apklausos protokolų esant sąlygoms, kuriomis siekiama sutrukdyti identifikuoti suinteresuotus asmenis.
75 Be to, reikia nurodyti, kad 2009 m. vasario 6 d. pagrindinis ieškovo kaltinamas tarnautojas, t. y. M., nusiuntė direktoriui, nors buvo jo pavaldinys, laišką, kuriame nurodė, kad „[liudininkų] anonimiškumas neleistinas jokiomis aplinkybėmis“. Atsižvelgiant į paties tyrėjo aprašytą situaciją, būtent „skyriuje „Administracija“ tvyrančią įtemptą baimės atmosferą“, toks laiškas ir jo tekstas patvirtina, kad liudininkų anonimiškumas buvo būtinas tam, kad tyrimas galėtų būti atliktas tinkamomis sąlygomis.
76 Šiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas mano, kad tyrėjo atsisakymas užtikrinti liudininkų anonimiškumą neleido jam išsamiai ištirti bylos aplinkybių, todėl atliekant tyrimą buvo padaryta pažeidimų.
77 Kadangi, kaip jau minėta, priimdamas ginčijamą sprendimą direktorius rėmėsi galutine atskaita, manytina, kad šis sprendimas yra neteisėtas.
78 Kadangi du pirmieji pagrindai, pateikti dėl ginčijamo sprendimo, yra priimtini, minėtą sprendimą reikia panaikinti, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų, konkrečiai kalbant, pagrindų, susijusių su teisės klaida aiškinant teisinę psichologinio priekabiavimo sąvoką ir psichologinio priekabiavimo buvimą.
Dėl reikalavimų atlyginti žalą
Šalių argumentai
79 Ieškovas reikalauja priteisti iš FRA atlyginti turtinę žalą, kurią jis patyrė dėl psichologinio priekabiavimo ir kuri lygi 71 823,23 eurų.
80 Be kita ko, ieškovas Tarnautojų teismo prašo priteisti iš FRA sumokėti jam 85 000 eurų kaip neturtinės žalos, patirtos, pirma, dėl psichologinio priekabiavimo ir, antra, dėl ginčijamo sprendimo, kuriuo atsisakyta pripažinti minėtą priekabiavimą, neteisėtumo, atlyginimą.
81 FRA prašo atmesti reikalavimus atlyginti žalą.
Tarnautojų teismo vertinimas
82 Pirma, dėl reikalavimų priteisti iš FRA atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl psichologinio priekabiavimo, reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio antros pastraipos tikslas – žalos, padarytos pareigūnui trečiųjų asmenų ar kitų pareigūnų, minimų šio straipsnio pirmoje pastraipoje, veiksmais, atlyginimas, jeigu pareigūnas negalėjo gauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens (žr. 2006 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo nutarties Schmidt‑Brown prieš Komisiją, C‑365/05 P, 78 punktą). Taigi ieškinio dėl žalos atlyginimo, kurį pateikia pareigūnas arba tarnautojas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio antrą pastraipą, priimtinumui taikoma visų nacionalinės teisės gynimo priemonių išnaudojimo sąlyga, jeigu jos veiksmingai užtikrina suinteresuotų asmenų apsaugą ir leidžia pasiekti, kad būtų atlyginta nurodyta žala (žr. 2005 m. kovo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo L prieš Komisiją, T‑254/02, 148 punktą; 2011 m. liepos 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Komisija prieš Q, T‑80/09 P, 67 punktą).
83 Tačiau šiuo atveju nenustatyta ir nenurodyta, nei kad siekdamas žalos, kilusios dėl tariamo psichologinio priekabiavimo, atlyginimo ieškovas išnaudojo visas nacionalinės teisės gynimo priemones, nei kad jos veiksmingai neužtikrino jo apsaugos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl minėtos žalos atlyginimo turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
84 Antra, dėl reikalavimų priteisti iš FRA atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo, reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nors vien neteisėto akto panaikinimas gali būti teisingas ir iš principo pakankamas bet kokios neturtinės žalos, kurią galėjo sukelti šis aktas, atlyginimas (1987 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hochbaum ir Rawes prieš Komisiją, 44/85, 77/85, 294/85 ir 295/85, 22 punktas; 2004 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Montalto prieš Tarybą, T‑116/03, 127 punktas; 2008 m. gegužės 8 d. Tarnautojų teismo sprendimo Suvikas prieš Tarybą, F‑6/07, 151 punktas), taip nėra tuo atveju, kai ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atskirta nuo neteisėtumo, dėl kurio panaikinamas aktas, ir kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant tą aktą (šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Culin prieš Komisiją, C‑343/87, 27 ir 28 punktus; 2006 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, 131 punktą).
85 Šiuo atveju žinoma, kad ginčijamame sprendime nepateikiami ieškovo gebėjimų arba elgesio vertinimai, galintys jį įžeisti. Tačiau, atsižvelgiant į kritikuotinas sąlygas, kuriomis buvo nagrinėjamas ieškovo pagalbos prašymas ir atliekamas tyrimas, šio sprendimo panaikinimas pats savaime negalėtų būti tinkamas ir pakankamas neturtinės žalos, kurią sukėlė minėtas sprendimas ir kuri susijusi su netikrumo ir nerimo būsena, kilusia dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo, atlyginimas. Todėl reikia priteisti iš FRA sumokėti ieškovui 5 000 eurų sumą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
86 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.
87 Iš šio sprendimo motyvų matyti, kad FRA iš esmės pralaimėjo bylą. Be to, ieškovas aiškiai reikalavo priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios bylos aplinkybėmis Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma, FRA turi padengti savo pačios ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2009 m. spalio 16 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros sprendimą.
2. Priteisti iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros sumokėti T. Allgeier 5 000 eurų sumą.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra padengia savo pačios ir T. Allgeier patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2011 m. rugsėjo 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.