Language of document : ECLI:EU:C:2012:586

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2012 m. rugsėjo 20 d.(1)

Byla C‑419/11

Česká spořitelna a.s.

prieš

Gerald Feichter

(Městký soud v Praze (Čekijos Respublika) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Jurisdikcija – Bylos dėl sutarties – Vartotojo sudaryta sutartis – Įmonės vadovas – Įmonės sudaryta kredito sutartis – Vekselis, išduotas neišsamios formos – Laidavimas pagal vekselį – Prievolės įvykdymo vieta“





1.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti jurisdikciją reglamentuojančias taisykles, nustatytas Reglamente Nr. 44/2001(2). Šios bylos aplinkybės susijusios su vekseliu, kurį buveinę vienoje valstybėje narėje turinti įmonė toje pačioje valstybėje narėje įsikūrusiam kreditoriui išdavė neišsamios formos. Už vekselį taip pat laidavo(3) su įmone susijęs, tačiau kitoje valstybėje narėje nuolat gyvenantis fizinis asmuo. Ar byloje dėl sumokėjimo pagal vekselį, iškeltoje tam asmeniui pirmojoje valstybėje narėje, jis gali teigti, kad tos valstybės teismai nėra kompetentingi nagrinėti bylos, nes jam taikomos reglamento 15 ir 16 straipsnių nuostatos, kurios taikomos vartotojams? Jeigu jis negali taip teigti, ar vekselio turėtojas turi teisę iškelti bylą valstybėje, kurioje nagrinėjamas vekselis turi būti apmokėtas, nepaisant to, kad jis buvo išduotas neišsamios formos, remdamasis tuo, kad įsipareigojimą pagal vekselį pagal reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą apima sąvoka „byla dėl sutarties“?

 Teisės aktai

 Europos Sąjungos (ES) teisės aktai

2.        Reglamentas įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d.(4) Kiek tai susiję su santykiais tarp valstybių narių(5), Reglamentu Nr. 44/2001 pakeista 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo(6) (toliau – Briuselio konvencija).

3.        Reglamento 11–13 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(11) Jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylos dalykas arba šalių autonomija pateisina kitą sąsajos kriterijų. Turi būti atskirai apibrėžta juridinio [asmens] buveinė, siekiant didesnio bendrų taisyklių aiškumo ir jurisdikcijos prieštaravimų išvengimo.

(12)      Jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą.

(13)      Kalbant apie <...> vartotojų <...> sutartis, silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės.“

4.        Reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad valstybėje narėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims byla keliama tos valstybės narės teismuose.

5.        5 straipsnyje nustatytos įvairios šios taisyklės dalinės išimtys. Tiek, kiek jis taikomas ginčams dėl sutarčių, jame numatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

1)      a) sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose;

b)      pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra:

–        parduodant prekes – valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį,

–        teikiant paslaugas – valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį;

c)      a papunktis taikomas tuomet, kai netaikomas b papunktis;

<…>.“

6.        5 straipsnyje nustatytos taisyklės neturi tokio poveikio, kad nebūtų galima bylos iškelti valstybėje narėje, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta. Jose tiesiog nustatytas alternatyvus jurisdikcijos pagrindas byloms, kurioms šios taisyklės taikomos.

7.        15 ir 16 straipsniai yra reglamento 4 skirsnyje „Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis“. Jie suformuluoti taip:

„15 straipsnis

1.      Bylose dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu <...> jeigu:

a)      sutartis sudaryta dėl prekių pardavimo išsimokėtinai grąžinamo dalinių įmokų kredito sąlygomis; arba

b)      sutartis sudaryta dėl paskolos, kuri turi būti grąžinta dalimis, arba dėl bet kurios kitos formos kredito, suteikto prekių pardavimui finansuoti; arba

c)      visais kitais atvejais, sutartis buvo sudaryta su šalimi, vykdančia komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susiejančia su minėta valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant pastarąją, ir jeigu minima sutartis yra priskiriama tokios veiklos sričiai.

<…>

16 straipsnis

<…>

2)      Bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.

<…>“

8.        Nors reglamentu pakeista Briuselio konvencija, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad aiškinimas, kurį jis yra pateikęs dėl minėtos konvencijos, galioja ir reglamentui, jeigu atitinkamas jų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis(7).

 Nacionalinė teisė

9.        Vekselių ir čekių įstatymo Nr. 191/1950 (Zákon směnečný a šekový) (toliau – ZSS) I antraštinės dalies 75 straipsnyje nustatyti tam tikri formalūs reikalavimai, susiję su vekselio galiojimu. Vekselyje, be kitų dalykų, turi būti besąlyginis pasižadėjimas nustatytu laiku ir vietoje sumokėti nustatytą pinigų sumą. Pagal 76 straipsnį, jeigu vekselis neatitinka šių reikalavimų, išskyrus tam tikras išimtis, jis negalioja.

10.      Pagal ZSS I antraštinės dalies 10 straipsnį, jeigu vekselis išduodamas neišsamios formos, jis laikomas tiesiog „ne iki galo įformintu“. Vėliau jį papildžius, jis laikomas išduotu išsamios formos nuo išdavimo momento. Nacionalinėje teisėje nėra normos, pagal kurią tokio vekselio galiojimas priklausytų nuo jo užpildymo pagal kokį nors šiuo atžvilgiu sudarytą susitarimą. Taigi vekselis galios net ir tuo atveju, jeigu turėtojas jį užpildė ne pagal tą susitarimą. Tačiau vekselio turėtojui neteisingai užpildžius vekselį daugeliu atvejų skolininkas įgis teisę jį užprotestuoti.

11.      Pagal ZSS I antraštinės dalies 32 straipsnio 1 ir 2 dalis vekselio laiduotojui taikomi tokie patys įsipareigojimai kaip ir asmeniui, už kurį jis laidavo, ir jo įsipareigojimas galioja net ir tuo atveju, kai pačios prievolės, už kurią jis laidavo, neįmanoma įvykdyti, jeigu tik to priežastis nėra formos trūkumas.

12.      Pagal nacionalinę teisę vekselis laikomas abstrakčiu vertybiniu popieriumi, nesančiu sutartinio pobūdžio, nors jis ir gali būti susitarimo, kuriame jį numatyta naudoti, materialinė išraiška(8).

 Faktinės aplinkybės, procedūra ir pateikti prejudiciniai klausimai

13.      2004 m. balandžio 28 d. Feichter‑CZ s.r.o. (toliau – skolininkė), įmonė, kurios buveinė yra Čekijoje, sudarė sąskaitos kreditavimo sutartį (toliau – kredito sutartis) su Česká Spořitelna a.s. (toliau – kreditorė), ieškove pagrindinėje byloje, taip pat turinčia nuolatinę buveinę Čekijoje. Paskola pagal kredito sutartį buvo suteikta skolininkės verslo tikslais. Tą pačią dieną skolininkė įformino ir įteikė kreditorei 5 000 000 CZK vertės vekselį (pagal dabartinį keitimo kursą tai yra maždaug 193 000 EUR).

14.      Vekselis buvo užpildytas neišsamiai – nenurodyta mokėjimo suma, data ir vieta. Skolininkės vardu vekselį kaip skolininkės generalinis direktorius pasirašė G. Feichter, atsakovas pagrindinėje byloje. Jis pasirašė ir kaip fizinis asmuo, nurodęs „pagal laidavimą“, ir taip pats prisiėmė atsakomybę už vekselio apmokėjimą pagal jo sąlygas(9). G. Feichter, kaip šios įmonės generalinis direktorius, buvo glaudžiai susijęs su skolininke, be to, susitarimo sudarymo momentu jam priklausė 60 proc. skolininkės akcijų(10).

15.      Vekselio sumą, taip pat mokėjimo datą ir vietą pagal paskesnį kreditorės, skolininkės ir G. Feichter susitarimą (toliau – papildomas susitarimas) į vekselį vėliau įrašė kreditorius.

16.      Nors vekselis tą dieną, kai tapo mokėtinas, buvo pateiktas mokėjimo vietoje apmokėti, jis nebuvo apmokėtas.

17.      Tada kreditorė Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas) iškėlė bylą G. Feichter ir pareikalavo sumokėti pagal vekselį mokėtiną pagrindinę sumą ir 6 % metines palūkanas nuo pagrindinės sumos nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki sumokėjimo dienos bei 16 666 CZK komisinių (pagal dabartinį keitimo kursą maždaug 645 EUR).

18.      Toje byloje G. Feichter teigė, kad Městský soud v Praze neturi jurisdikcijos nagrinėti ir spręsti jam iškeltos bylos. Pateikdamas tokį prieštaravimą, jis remiasi tuo, kad jis yra fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Austrijoje, todėl bet kokiai bylai, kuria siekiama išieškoti mokėjimą pagal vekselį, bus taikomi reglamento 15 ir 16 straipsniai, susiję su jurisdikcija vartotojų sutartims, taigi byla turi būti iškelta toje valstybėje narėje.

19.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, jog būtina priimti sprendimą dėl reglamento 15 straipsnio išaiškinimo, kad jis galėtų nustatyti, ar turi jurisdikciją nagrinėjamoje byloje. Kartu proceso ekonomiškumo sumetimais jis mano, kad turėtų prašyti padėti išaiškinti dar ir reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą, nes jis gali būti svarbus nustatant jurisdikciją pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismui nusprendus, kad 15 straipsnis netaikomas. Todėl jis nusprendė Teisingumo Teismui pateikti toliau nurodytus prejudicinius klausimus.

„1.      Ar [reglamento] 15 straipsnio 1 dalyje minimą sąvoką „bylos dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija“ galima aiškinti taip, kad ji apima ir iš paprastojo vekselio, kuris išduotas neišsamios formos, kylančius reikalavimus, remitento pareikštus vekselio davėjo laiduotojui?

2.      Nepriklausomai nuo to, ar atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar neigiamas, ar galima [reglamento] 5 straipsnio 1 dalies a punkte minimą sąvoką „bylos dėl sutarties“ aiškinti taip, kad, atsižvelgiant vien tik į paties dokumento turinį, ji apima ir iš paprastojo vekselio, kuris išduotas neišsamios formos, kylančius reikalavimus, remitento pareikštus vekselio davėjo laiduotojui?“

20.      Rašytines pastabas pateikė skolininkė, Čekijos Respublika, Šveicarijos Konfederacija(11) ir Europos Komisija. 2012 m. birželio 27 d. posėdyje buvo atstovaujama Čekijai ir Komisijai, taip pat Teisingumo Teismui pateikti žodiniai argumentai.

 Analizė

 Pirminės pastabos

 Priimtinumas

21.      Kreditorės teigimu, Teisingumo Teismas turėtų atmesti pirmąjį prejudicinį klausimą kaip nepriimtiną, nes jis yra visiškai hipotetinis. Kaip suprantu dėl to pateiktus kreditorės argumentus, apie klausimo hipotetinį pobūdį galima spręsti iš to, kad (kreditorės nuomone) pagal reglamento 15 straipsnį G. Feichter nelaikytinas vartotoju.

22.      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paaiškino, jog mano, kad šios nuostatos išaiškinimo klausimas turi esminę reikšmę nustatant, ar jis turi jurisdikciją nagrinėjamoje byloje. Kadangi atrodo, jog pagrindinė G. Feichter atsiliepimo į ieškinį pagrindinėje byloje dalis grindžiama būtent tuo argumentu, kad pagal reglamento 15 ir 16 straipsnius jis yra vartotojas, nėra pagrindo pirmąjį klausimą laikyti hipotetiniu. Todėl prieštaravimą reikėtų atmesti.

 Aplinkybės

23.      Prieš nagrinėdama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartyje iškeltus klausimus, pateiksiu vieną bendrą pastabą. Visų pirma tais atvejais, kai verslas dar tik pradedamas (tačiau ne tik tokiais atvejais), yra įprasta, kad juridinio asmens kreditorius nustato lėšų suteikimo sąlygą: vienas ar keli asmenys, kurie yra įmonės valdytojai arba, turi pateikti garantiją. To priežastis akivaizdi. Įmonė paskolos sutarties sudarymo metu turės mažai turto, iš kurio būtų galima išieškoti paskolą, arba iš viso jo neturės. Nors ir kreditorius, ir skolininkas gali tikėtis ir manyti, kad gavus finansavimą iš verslo bus galima uždirbti reikalingą sumą, dėl to niekas negali būti tikras. Dėl pagrįstų komercinių priežasčių kreditorius privalo surasti alternatyvų paskolos grąžinimo šaltinį, jeigu įmonės reikalai nesiklostytų taip, kaip planuota. Tokie susitarimai visoje Sąjungoje sudaromi kasdien. Jie nėra kažkas neįprasto.

24.      Šios bylos faktinės aplinkybės, kaip jos aprašytos pirmiau apibendrintoje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, priklauso būtent tokiai kategorijai. Jos nesusijusios su tam tikromis komplikacijomis, galinčiomis kilti sudarant sudėtingesnes paskolos sutartis, kai, pavyzdžiui, kreditorius gali sudaryti sutartį su kita įmone dėl vekselio, išduoto pagal pagrindinę sutartį, indosavimo ar perdavimo. Be to, kaip aišku iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tarp pagrindinės bylos šalių nekyla ginčas dėl mokėjimo vietos pagal vekselį, pagal kurį kreditorė siekia išieškojimo iš G. Feichter kaip iš laiduotojo. Kitaip tariant, Teisingumo Teismo prašoma apsvarstyti tam tikrus sandorius, kuriuos bet kuriuo atveju reikia laikyti paprastais ir analizuoti kaip paprastus.

 1 klausimas

25.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo padėti pagrindinei bylai taikyti reglamento 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, kuriomis reglamentuojama jurisdikcija vartotojų sutartims.

26.      Kadangi reglamento 15 ir 16 straipsniai yra lex specialis jo 5 straipsnio 1 dalies atžvilgiu(12), prieš svarstant 5 straipsnio 1 dalies aktualumą reikia nustatyti, ar 15 ir 16 straipsniai yra taikomi. 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė yra išimtinė. Jeigu pagal tą nuostatą jurisdikcija suteikiama G. Feichter nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismams, 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės dėl sutartiniams ginčams taikomos jurisdikcijos iš esmės negali būti aktualios.

27.      Kaip pažymi Komisija, kad būtų taikomi reglamento 15 ir 16 straipsniai, turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, nagrinėjama sutartis turi būti sudaryta vartotojo. Antra, ši sutartis turi patekti į vieną iš 15 straipsnio 1 dalyje išvardytų kategorijų. Šios sąlygos yra kumuliacinės.

28.      15 ir 16 straipsniuose nustatytų taisyklių tikslas – užtikrinti tinkamą vartotojo, kaip sutarties šalies, laikomos ekonomiškai silpnesne ir teisiniais klausimais mažiau patyrusia nei kita sutarties šalis, kuri yra profesionalė, apsaugą(13). Taigi jais siekiama kitokio tikslo nei reglamento 5 straipsniu, kuriuo siekiama atspindėti glaudų ginčo ir teismo, kuriam dėl šių išimčių tenka jurisdikcija, sąsajos kriterijų(14).

29.      Turbūt dėl tos priežasties Teisingumo Teismas yra linkęs 15 ir 16 straipsnius aiškinti griežtai(15). Todėl Sprendime Benincasa(16) jis konstatavo, kad „nuostatos, kuriomis siekiama apsaugoti vartotoją kaip ekonomiškai silpnesnę šalį, apima tik tokias sutartis, kurios sudarytos siekiant patenkinti paties asmens poreikius privataus vartojimo požiūriu. Speciali apsauga, kurią siekiama suteikti šiomis nuostatomis, negarantuojama, jeigu sutartys sudaromos prekybos arba profesinės veiklos tikslais.“(17) Tos nuostatos taikomos, tik jeigu ieškinys „apskritai susijęs su sutartimi, kurią vartotojas sudarė ne savo verslo ar profesijos tikslais“(18).

30.      Šiuos principus taikydama pagrindinei bylai, norėčiau pateikti tokias pastabas.

31.      Kad padėtų Teisingumo Teismui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė faktines aplinkybes, į kurias, jo nuomone, reikėtų atsižvelgti nagrinėjant prejudicinius klausimus. Šios aplinkybės apibendrintos šios išvados 13–18 punktuose. Jos apima informaciją apie kredito sutarties sudarymo tikslą ir G. Feichter, kaip dokumentus, pateiktus kreditoriui pagal minėtą sutartį ir papildomą susitarimą, įskaitant vekselį, parengusio asmens vaidmenį. Tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia tokius duomenis, yra tipinė prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalis. Taip Teisingumo Teismui suteikiama galimybė pateikti naudingą atsakymą į pateiktus klausimus. Taip sumažinama rizika, kad Teisingumo Teismas atsakys į ES teisės klausimus hipotetiškai, neišnagrinėjęs klausimų, kurie turi esminę reikšmę sprendžiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamą ginčą, arba išnagrinės klausimus, kurie šiam ginčui neturi reikšmės.

32.      Paprastai pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi taikyti atsakymą savo bylos faktinėms aplinkybėms, nors Teisingumo Teismas gali jam pateikti išaiškinimą, remdamasis bylos dokumentais ir jam pateiktomis rašytinėmis ir žodinėmis pastabomis(19). Tačiau tam tikrais atvejais Teisingumo Teismas gali nuspręsti pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išsamesnį atsakymą. Pavyzdžiui, Sprendime British Telecommunications(20), susijusiame su valstybės narės pareiga atlyginti žalą dėl teisingo direktyvos neperkėlimo į nacionalinę teisę, Teisingumo Teismas konstatavo, kad „nors iš esmės nacionaliniai teismai turi tikrinti, ar yra įvykdytos sąlygos, reglamentuojančios valstybės atsakomybę už Bendrijos teisės pažeidimą, šioje byloje Teisingumo Teismas turi visą būtiną informaciją, kad įvertintų, ar faktinės aplinkybės laikytinos pakankamai sunkiu Bendrijos teisės pažeidimu“(21).

33.      Man atrodo, kad tas pats principas pagal analogiją taikomas šioje byloje. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė išsamią ir naudingą faktinę medžiagą, Teisingumo Teismas gali patikrinti, ar G. Feichter atveju tenkinami sąvokos „vartotojas“ kriterijai pagal reglamento 15 ir 16 straipsnius. Šioje byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad įsipareigojimus pagal laidavimą ar pagal papildomą susitarimą jis būtų prisiėmęs privataus vartojimo arba nevartojimo savo verslo ar profesijos tikslais. Iš tiesų atrodo, kad yra atvirkščiai. Šie susitarimai buvo sudaryti siekiant laiduoti už skolininkui, kuris yra ūkio subjektas, suteiktą kreditą, skirtą jo verslui. Subjektas buvo asmuo, su kuriuo G. Feichter buvo glaudžiai susijęs. Įmonės pavadinime buvo jo pavardė, jis buvo jos generalinis direktorius ir pagrindinis akcininkas(22).

34.      Todėl manau, kad šioje byloje neegzistuoja vartotojo statusas, kuris būtinas G. Feichter pagrindinėje byloje pareikštam prieštaravimui dėl jurisdikcijos nebuvimo. Tai, kad atsakovas gali būti fizinis asmuo ir dėl tam tikrų savo kasdienio gyvenimo tikslų jis gali būti „vartotojas“, savaime nereiškia, kad šis asmuo savaime turės teisę bet kurioje jam iškeltoje byloje remtis reglamento 15 straipsnio 1 dalimi.

35.      Atsižvelgiant į tai, nekyla klausimas, ar sutartis pateko į kurią nors iš reglamento 15 straipsnio 1 dalyje išvardytų kategorijų.

36.      Išsamumo sumetimais dar norėčiau pateikti vieną kitą pastabą dėl „sutarties, kurią [sudaro] asmuo, vartotojas“, pobūdžio pagal reglamento 15 ir 16 straipsnius. Kadangi laikausi nuomonės, jog šis klausimas neturi įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos sprendimui, savo požiūrį išdėstysiu glaustai ir mėginsiu labai jo neplėtoti.

37.      Man atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas atvejis yra labai geras pavyzdys atvejo, kai tam tikrą garantinį įsipareigojimą prisiėmė asmuo, kuriam netaikomos su vartotojais susijusios reglamento 15 ir 16 straipsnių nuostatos. Teisingumo Teismui nepateikta jokios medžiagos, kuri leistų manyti, kad skolininkui suteikta ir laidavimu užtikrinta (pagrindinė) priemonė turėjo ką nors bendra su fizinio asmens individualių sprendimų pirkti vartojimo prekes finansavimu.

38.      Pateiksiu kitą, priešingą, pavyzdį. Nepilnametis nori įsigyti išmanųjį telefoną, tačiau kitoje valstybėje narėje įsikūręs tiekėjas atsisako sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį be tėvų sutikimo tapti nepilnamečio prievolių pagal šią sutartį garantais. Tėvai suteikia reikiamą garantiją ir nepilnametis įsigyja išmanųjį telefoną. Su tiekėju sudarytoje sutartyje nepilnametis yra tiesiog vartotojas. Jeigu tiekėjas norėtų pareikšti jam ieškinį pagal sutartį, 15 ir 16 straipsniai jam būtų taikomi.

39.      Kokia yra tėvų padėtis? Man atrodo, kad ir jie turi teisę į šių nuostatų suteikiamą apsaugą. Toks rezultatas atspindi bendrą reglamento sistemą. Nors galima įsivaizduoti, kad jie gali būti labiau patyrę ir finansiškai pajėgesni nei jų atžala, vis dėlto galima tikėtis, kad jie yra ekonomiškai silpnesni ir teisiniais klausimais mažiau patyrę nei profesionali kita sutarties šalis, t. y. tiekėjas(23). Todėl priemonės, į kurias įtraukti tėvai, pagal reglamento 15 straipsnio 1 dalį yra „bylos dėl sutarties, kurią [sudaro] asmuo, vartotojas“.

40.      Kad ir kokie įdomūs būtų tokie samprotavimai, toks pavyzdys labai atsietas nuo šios bylos aplinkybių. Paprastai tariant, G. Feichter pagal reglamento 15 ir 16 straipsnius nėra vartotojas.

41.      Atsižvelgdama į visa tai, kas nurodyta, laikausi nuomonės, kad atsakymas į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą turėtų būti toks: jeigu vekselis yra susitarimų, kuriuos ūkio subjektas sudarė savo verslo tikslais, dalis, o fizinis asmuo, laiduojantis pagal šiuos susitarimus, yra glaudžiai susijęs su šiuo subjektu, laidavimas pagal reglamento 15 straipsnio 1 dalį laikytinas suteiktu verslo arba profesinės veiklos tikslais. Darytina išvada, kad 15 straipsnio 1 dalyje esanti sąvoka „bylos dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija“ netaikoma.

 2 klausimas

42.      Svarbiausias antrojo klausimo aspektas susijęs su reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikytinumu „bylose dėl sutarties“.

43.      Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad nors pagal šią nuostatą nereikalaujama sudaryti sutarties, turi būti bent jau prievolė, kurią galima nustatyti. Tokia taisyklė turi esminę reikšmę 5 straipsnio 1 dalies a punkto taikymui, nes nacionalinio teismo jurisdikciją lemia nagrinėjamos prievolės įvykdymo vieta(24).

44.      Tokią prievolę viena šalis turi būti laisvai prisiėmusi kitos šalies atžvilgiu. Jeigu ši nuostata būtų aiškinama nenustačius tokio reikalavimo, būtų kalbama apie reglamente nenumatytus atvejus(25). Teisingumo Teismas yra apibendrinęs šį reikalavimą ir nurodęs, kad 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta specialiosios jurisdikcijos taisyklės prielaida yra „laisvai prisiimta vieno asmens kito asmens atžvilgiu teisinė prievolė, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys“(26).

45.      Nekyla abejonių dėl to, kad tarp kreditoriaus ir skolininko šioje byloje buvo sudaryta sutartis. Kreditorius įsipareigojo pagal kredito sutartį suteikti skolininkui lėšas, o skolininkas įsipareigojo pagal tą sutartį jas grąžinti. G. Feichter padėtis buvo kitokia, nes jis nebuvo tos sutarties šalis. Tačiau man vis dėlto atrodo, kad laidavimas pagal vekselį yra teisinė prievolė, dėl kurios jis laisvai sutiko. Pagal ZSS 32 straipsnio 1 ir 2 dalis jis buvo įpareigotas taip pat, kaip asmuo, už kurį jis laidavo, t. y. kaip ir skolininkas(27). Todėl tai, kad jis nebuvo tiesioginis kreditoriaus prievolių naudos gavėjas, neturi reikšmės nustatant jurisdikciją pagal 5 straipsnio 1 dalies a punktą.

46.      Taip pat nemanau, jog ką nors keičia tai, kad vekselis buvo išduotas neišsamios formos, todėl tuo egzistavimo etapu buvo laikomas „ne iki galo įformintu“. Jurisdikcijos klausimas išaiškės bylos iškėlimo momentu. Iš tikrųjų, kadangi nagrinėjamas vekselis buvo išduotas siekiant užtikrinti sąskaitos kreditavimo prievolės įvykdymą, tokios sutarties sudarymo momentu jis iš esmės negalėjo būti išduotas išsamios formos.

47.      Norėčiau pridurti, jog tai, kad nacionalinėje teisėje vekselis priskiriamas prie abstrakčių vertybinių popierių, kurie nėra sutarties pobūdžio(28), šiai pozicijai neturi įtakos. Dėl Briuselio konvencijos Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konvencijoje, visų pirma jos 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 13 straipsnyje(29), vartojamos sąvokos privalo būti aiškinamos savarankiškai, iš esmės atsižvelgiant į konvencijos sistemą ir tikslus, siekiant užtikrinti, kad ji būtų vienodai taikoma visose susitariančiosiose valstybėse(30). Nežinau, kodėl ši pozicija reglamento atžvilgiu galėtų būti kitokia(31).

48.      Todėl manau, kad reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta taisyklė gali būti taikoma pagrindinės bylos aplinkybėms.

49.      Siekdamas nustatyti, ar ji tikrai taikoma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar nagrinėjamos prievolės įvykdymo vieta yra jo teritorinėje jurisdikcijoje(32). Nebus reikšminga nė viena iš 5 straipsnio 1 dalies b punkte esančių specialiųjų nuostatų, nes nagrinėjama sutartis nesusijusi nei su prekių pardavimu, nei su paslaugų teikimu. Darytina išvada, kad lemiamą reikšmę turės mokėjimo vieta. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad mokėjimo pagal vekselį vieta yra Praha, ir priduriama, kad G. Feichter to neginčija. Norėčiau pridurti tik tai, kad susitarimas, pagal kurį suteiktos sumos turi būti grąžintos kreditoriaus verslo vietoje, bet kuriuo atveju laikytinas įprasta praktika pagal komercinių paskolų sutartis.

50.      Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad į klausimą atsakyta. Kadangi šalys dėl prievolės įvykdymo vietos, kuri lemia jurisdikciją, nesiginčija, jurisdikciją gali prisiimti teismas, kuriame iškelta byla.

51.      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar padėčiai turi įtakos tai, kad išdavimo metu vekselis buvo neužpildytas, o paskui jį užpildė kreditorius. Jis pažymi, jog negalima atmesti to, kad mokėjimo vieta buvo įrašyta pažeidžiant papildomo susitarimo sąlygas ar kad tas susitarimas dėl neapibrėžtumo ar dėl kitų priežasčių negaliojo. Jeigu taip būtų, nebūtų galima kalbėti apie prievolę, kurią viena šalis laisvai prisiėmė kitos šalies atžvilgiu(33).

52.      Suprantu tokį požiūrį. Tačiau, regis, G. Feichter neginčija įvykdymo vietos, todėl atrodo, kad toks klausimas šioje byloje nekyla. Tačiau jeigu mokėjimo pagal vekselį vieta būtų kuo nors remiantis ginčijama, pateiksiu tokias pastabas.

53.      Kalbėdamas apie prievolę, kurią viena šalis laisvai prisiėmė kitos šalies atžvilgiu, Teisingumo Teismas apibūdino, kaip pagal reglamentą reikia suprasti sąvoką „sutartis“. Jeigu konkrečioje byloje nagrinėjamas atvejis neatitinka Teisingumo Teismo nustatytų gairių, sąvoka „bylos dėl sutarties“ negali būti remiamasi siekiant nustatyti jurisdikciją nacionaliniame teisme. Tačiau tai nereiškia, kad ši sąvoka negali būti taikoma, jeigu ginčijama tokios prievolės esmė.

54.      Iš tikrųjų pagal reglamento pobūdį jo nuostatos gali veikti būtent tais atvejais, kai kyla ginčas. Kitokiomis, tačiau glaudžiai susijusiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad 5 straipsnio 1 dalies a punktas bus taikomas net ir tuo atveju, jeigu šalys nesutaria dėl sutarties, kuria grindžiamas reikalavimas, buvimo(34). Jeigu pozicija būtų kitokia, šiai nuostatai kiltų grėsmė tapti neveiksmingai, nes siekiant nuginčyti joje nustatytą taisyklę vienai iš šalių pakaktų pareikšti, kad sutarties nėra.

55.      Man atrodo, kad šioje byloje tas pats motyvavimas taikomas pagal analogiją. Atsakovui, norinčiam apeiti reglamentą, būtų labai nesunku ginčyti ne visos sutarties, kuria grindžiamas reikalavimas, buvimą, bet šios sutarties nuostatą, kuria kitu atveju būtų galima pagrįsti jurisdikciją. Jeigu toks argumentas būtų pripažintas pagrįstu, kiltų grėsmė paneigti viso teisės akto tikslą, o vienas iš pagrindinių jo tikslų yra užtikrinti tikrumą toje srityje, kurią juo siekiama apimti(35).

56.      Be to, nesąžiningam arba neprotingam ieškovui neturėtų būti galima reikalauti jurisdikcijos remiantis abejotinais motyvais, tiesiog be jokio teisinio pagrindo pareiškiant, kad sutartyje numatyta prievolę, kuria tariamai grindžiama jurisdikcija, įvykdyti konkrečioje vietoje.

57.      Jeigu byloje „dėl sutarties“ pagal reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą kyla ginčas dėl nagrinėjamos prievolės įvykdymo vietos, siūlau nacionaliniam teismui pirmiausia apsvarstyti atsakovo prieštaravimą šiuo atžvilgiu. Jeigu toks prieštaravimas akivaizdžiai pagrįstas, jis turėtų atsisakyti jurisdikcijos, nebent būtų aišku, kad yra kitų tinkamai pagrįstų motyvų, dėl kurių jis galėtų imtis nagrinėti jam pateiktą bylą. Paskui jis prireikus turėtų apsvarstyti, kuo ieškovas grindžia savo reikalavimą dėl jurisdikcijos. Jeigu šis pagrindas akivaizdžiai nepagrįstas, nacionalinis teismas turėtų atsisakyti nagrinėti jam pateiktą bylą. Jeigu (kaip dažniausiai būna) tikrąją padėtį yra sunkiau išsiaiškinti, teismas turėtų nustatyti, ar ieškovas įrodė, kad yra pakankamas teisinis pagrindas taikyti atitinkamą reglamento nuostatą. Teismui nustačius, kad taip yra, jis galėtų prisiimti jurisdikciją.

58.      Dėl visų nurodytų priežasčių manau, kad į antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikėtų atsakyti taip: reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkte esanti sąvoka „bylos dėl sutarties“ taikoma ir reikalavimams pagal vekselį, kuris iš pradžių buvo išduotas neišsamios formos (tačiau paskui baigtas pildyti), kreditoriaus pareikštiems vekselio davėjo laiduotojui.

 Baigiamosios pastabos

59.      Man atrodo aišku, kad taikant šias išvadas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamai bylai tas teismas turės jurisdikciją nagrinėti ir spręsti pagrindinę bylą. Manau, toks rezultatas atspindi ne tik reglamento nuostatas ir bendrą sistemą, bet ir realią padėtį. Manau, kad jeigu reglamentas tokioje byloje kaip ši būtų taikomas kitaip, rezultatas būtų akivaizdžiai absurdiškas.

60.      Kaip pavyzdį norėčiau pateikti kredito įstaigų, įsikūrusių naujojoje valstybėje narėje (pvz., kur nors Balkanuose), atvejį. Kelios kitoje valstybėje narėje įsikūrusios įmonės nori ten įsteigti dukterines įmones ir vykdyti verslą, siekdamos jį išplėsti. Atitinkamu laikotarpiu tos dukterinės įmonės neturi turto arba tinkamo turto. Kreditoriai kaip lėšų suteikimo sąlygos reikalauja, kad fiziniai asmenys, kurie yra dukterinių įmonių vadovai ir (arba) savininkai, pateiktų garantijas. Kai kurie iš garantijas pagal tokias sutartis pateikusių asmenų nuolat gyvena (tarkime) Suomijoje ir Lietuvoje. Man atrodo, būtų visiškai nesuvokiama ir taip neturėtų būti, kad tokie kreditoriai negalėtų savo valstybėje narėje iškelti bylos dėl tokių garantijų įvykdymo užtikrinimo. Kitoks rezultatas visiškai neatitiktų tikrovės.

 Išvada

61.      Dėl visų nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Městký soud v Praze pateiktus prejudicinius klausimus:

1.      Jeigu vekselis yra susitarimų, kuriuos ūkio subjektas sudarė savo verslo tikslais, dalis, o fizinis asmuo, laiduojantis pagal šiuos susitarimus, yra glaudžiai susijęs su šiuo subjektu, laidavimas pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 15 straipsnio 1 dalį laikytinas suteiktu verslo arba profesinės veiklos tikslais. Darytina išvada, kad 15 straipsnio 1 dalyje esanti sąvoka „bylos dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija“ netaikoma.

2.      Reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkte esanti sąvoka „bylos dėl sutarties“ taikoma ir reikalavimams pagal vekselį, kuris iš pradžių buvo išduotas neišsamios formos (tačiau paskui baigtas pildyti), kreditoriaus pareikštiems vekselio davėjo laiduotojui.


1 – Originalo kalba: anglų.


2 – 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) (toliau – reglamentas).


3 – Žr. šios išvados 14 punktą ir 9 išnašą.


4 – Žr. 76 straipsnį.


5 – Išskyrus Daniją.


6 – OL L 304, p. 36.


7 – 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas Draka NK Cables ir kt. (C‑167/08, Rink. p. I‑3477, 20 punktas).


8 – Per posėdį kilo tam tikra diskusija dėl tikslios sąvokos „abstraktus vertybinis popierius“ reikšmės šiomis aplinkybėmis. Šioje diskusijoje pasitvirtino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, tačiau paskui prasidėjo detalios ir gal net painios diskusijos tokiais klausimais kaip, be kita ko, vekselio perleidžiamumas ir tokio perleidimo padariniai. Tačiau antroje šios diskusijos dalyje nebuvo kalbama apie dalykus, kurie turėtų įtakos šioje išvadoje nagrinėjamiems klausimams, todėl jų išsamiau neaptariu.


9 – „Laidavimas“ apibrėžiamas taip: „rašytinis asmens, kuris nėra paprastojo arba įsakomojo vekselio davėjas, akceptantas arba indosantas, įsipareigojimas, kad suėjus mokėjimo terminui vekselis bus apmokėtas“; žr. http://www.merriam-webster.com/dictionary/aval.


10 – Remiantis per posėdį patvirtinta Čekijos vyriausybės rašytinėse pastabose pateikta informacija. Žr. http://www.justice.cz/or.


11 – 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo protokolo Nr. 2, įsigaliojusio 2011 m. sausio 1 d., 2 straipsnyje numatyta, kad bet kuri šios konvencijos privalanti laikytis valstybė, kuri nėra valstybė narė (tarp jų ir Šveicarijos Konfederacija), turi teisę pagal Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį pateikti rašytines pastabas, jeigu, be kita ko, valstybės narės teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl reglamento išaiškinimo.


12 – Žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimą Engler (C‑27/02, Rink. p. I‑481, 32 punktas).


13 – Žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimą Gabriel (C‑96/00, Rink. p. I‑6367, 39 punktas). Šiuo atžvilgiu taip pat žr. 1993 m. sausio 19 d. Sprendimą Shearson Lehmann Hutton (C‑89/91, Rink. p. I‑139, 18 punktas).


14 – Šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimą GIE Groupe Concorde ir kt. (C‑440/97, Rink. p. I‑6307, 29 punktas). Taip pat žr. reglamento 12 konstatuojamąją dalį.


15 – Šiuo atžvilgiu žr. 12 išnašoje minėto Sprendimo Engler 43 punktą.


16 – 1997 m. liepos 3 d. sprendimas (C‑269/95, Rink. p. I‑3767).


17 – 17 punktas.


18 – 13 išnašoje minėto Sprendimo Gabriel 38 punktas. Taip pat žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimą Gruber (C‑464/01, Rink. p. I‑439), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad asmuo, kuris sudarė sutartį dėl prekių, iš dalies skirtų profesiniam, o iš dalies – privačiam naudojimui, negali remtis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis, nustatytomis vartotojų sudarytoms sutartims, išskyrus tuos atvejus, kai naudojimas profesiniams tikslams yra menkas ir todėl visiškai nesvarbus bendrame atitinkamo sandorio kontekste, tačiau tai, kad ne profesinio naudojimo tikslas yra svarbesnis, neturi reikšmės (54 punktas).


19 – Šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 30 d. Sprendimą Thomas ir kt. (C‑328/91, Rink. p. I‑1247, 13 punktas).


20 – 1996 m. kovo 26 d. sprendimas (C‑392/93, Rink. p. I‑1631, 41 punktas).


21 – Taip pat žr. 1996 m. spalio 17 d. Sprendimą Denkavit ir kt. (C‑283/94, C‑291/94 ir C‑292/94, Rink. p. I‑5063, 49 punktas); 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimą Fuß (C‑429/09, Rink. I‑12167, 53 punktas) ir K. Lenaerts, D. Arts ir I. Maselis „Procedural Law of the European Union“, 2‑asis leidimas, Sweet and Maxwell, Londonas, 2006, 6‑026.


22 – Žr. šios išvados 14 punktą.


23 – Žr. šios išvados 28 punktą.


24 – Žr. 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Tacconi (C‑334/00, Rink. p. I‑7357, 22 punktas) ir 12 išnašoje minėto Sprendimo Engler 50 punktą. Nors šios bylos buvo susijusios su analogišku Briuselio konvencijos tekstu, nematau jokių priežasčių, kodėl ši pozicija turėtų būti kitokia reglamento atveju. Žr. šios išvados 8 punktą.


25 – Žr. 1992 m. birželio 17 d. Sprendimą Handte (C‑26/91, Rink. p. I‑3967, 15 punktas). Taip pat žr. 12 išnašoje minėto Sprendimo Engler 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


26 – 12 išnašoje minėto Sprendimo Engler 51 punktas.


27 – Žr. šios išvados 11 punktą.


28 – Žr. šios išvados 12 punktą.


29 – Kurie iš esmės atitinka reglamento 5 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 15 straipsnį.


30 – Žr. 12 išnašoje minėto Sprendimo Engler 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


31 – Žr. šios išvados 8 punktą ir 7 išnašoje nurodytą teismo praktiką.


32 – 1976 m. spalio 6 d. Sprendimas Industrie Tessili Italiana Como (12/76, Rink. p. 1473, 13 punktas).


33 – Žr. šios išvados 44 punktą.


34 – 1982 m. kovo 4 d. Sprendimas Effer (38/81, Rink. p. 825, 7 ir 8 punktai) ir 12 išnašoje minėto Sprendimo Engler 46 punktas. Nors šios bylos buvo susijusios su analogišku Briuselio konvencijos tekstu, nematau jokių priežasčių, kodėl ši pozicija turėtų būti kitokia reglamento atveju. Žr. šios išvados 8 punktą.


35 – Šiuo klausimu žr., be kita ko, 25 išnašoje minėto Sprendimo Handte 18 punktą.